Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrė Čėsnienė, Aldonos Tilindienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. T. ieškinį atsakovėms A. A. (G.) ir J. A. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovių (duomenys neskelbtini) skolą, (duomenys neskelbtini) delspinigius, (duomenys neskelbtini) palūkanas bei 5 proc. procesines palūkanas.

Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė A. A. 2014 m. liepos 2 d. sudarė rašytinę paskolos sutartį, kuria ieškovė paskolino atsakovei (duomenys neskelbtini) (toliau – paskola 1) iki 2015 m. liepos 2 d. Ieškovė nuo 2014m. liepos 2 d. iki 2014 m. spalio 24 d. pervedė paskolą penkiais banko pavedimais. Paskolos gavėja nurodė ieškovei, kad jos duktė atsakovė J. A. siekė įsigyti nekilnojamąjį turtą, bet atsakovėms trūko lėšų. Ieškovė 2014 m. lapkričio 20 ir 27 d. pervedė į paskolos gavėjos banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) (toliau – paskola 2). Atsakovė J. A. 2015 m. sausio 8 d. įsigijo butą (duomenys neskelbtini). Paskolos gavėja iki 2015 m. liepos 2 d. sumokėjo kelias įmokas banko pavedimais ir grąžino dalį paskolos. Suėjus paskolos grąžinimo terminui, ieškovė ne kartą trumposiomis žinutėmis kreipėsi į atsakoves. Paskolos gavėja žadėjo skolą grąžinti ateityje, o jos duktė grasino paskleisti kompromituojančią informaciją, jeigu ieškovė reikalaus grąžinti paskolą. Atsakovės užblokavo ieškovės telefono numerį, nereagavo į bandymus susisiekti per pažįstamus asmenis. Paskolos gavėja iki 2023 m. rugsėjo 8 d. mokėjo mažas įmokas paskolai grąžinti. Jos duktė patvirtino, kad davė motinai lėšų paskolai grąžinti. Ieškovės banko išrašo duomenys patvirtina, kad atsakovė J. A. yra solidariai atsakinga už paskolos grąžinimą. Ši atsakovė 2018 metų rudenį interneto tinklapiuose paskelbė informaciją apie parduodamą butą. Tuo metu ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų atgauti paskolas. Ieškovė apskaičiavo, kad atsakovės skolingos (duomenys neskelbtini) palūkanų ir (duomenys neskelbtini) delspinigių už paskolą 1 bei (duomenys neskelbtini) palūkanų už paskolą 2.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. vasario 13 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės A. A. (duomenys neskelbtini) skolą, (duomenys neskelbtini) delspinigius, (duomenys neskelbtini) palūkanas, 5 proc. procesines palūkanas ir 8 135,94 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė valstybei iš atsakovės A. A. 58,48 Eur, iš ieškovės – 15,54 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; atmetė kitą ieškinio dalį.

Teismas nustatė, kad ieškovė paskolino pinigus atsakovei A. A.. Ši sutiko, kad negrąžino (duomenys neskelbtini) paskolos. Už 2019 m. lapkričio 5 d.–2024 m. lapkričio 5 d. laikotarpį turi būti sumokėtos įstatyme nustatyto 5 proc. dydžio palūkanos – (duomenys neskelbtini).

Spręsdamas dėl 2014 m. liepos 2 d. sutartyje nustatyto 0,3 proc. delspinigių dydžio, teismas įvertino, kad paskola negrąžinta daugiau negu dešimt metų, paskolos gavėja nuo 2020 metų nustojo grąžinti paskolą, 2023 metais pervedė ieškovei (duomenys neskelbtini). Paskolos gavėja paskolą paėmė neatsakingai, neturėdama lėšų panaudojimo tikslo, gavusi paskolą, iššvaistė lėšas. Teismas taip pat įvertino prieš ieškovę nukreiptą atsakovių elgesį, priekaištus dėl kreipimosi į teismą, grasinimus kenkti ieškovei, pyktį ir pašaipas. Teismas nusprendė, kad atsakovių procesinis elgesys nesuderinamas su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) nustatytu sąžiningumo principu bei pagarba proceso dalyviams, todėl nesumažino netesybų dydžio. Teismas apskaičiavo (duomenys neskelbtini) delspinigių.

Teismas pažymėjo, kad delspinigiai skaičiuojami už 180 dienų ne nuo 2015 m. liepos 2 d., bet nuo ieškinio pareiškimo (2024 m. lapkričio 5 d.) į praeitį, t. y. iki 2024 m. gegužės 5 d. Palūkanos skaičiuojamos nuo 2019 m. lapkričio 5 d. ne kaupiamuoju būdu, bet už kiekvienus metus.

Teismas nustatė, kad paskolos gavėjos duktė 2015 m. sausio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo kūrybines dirbtuves (butą) (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini). Ieškovė paskolą suteikė iki kūrybinių dirbtuvių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo (duomenys neskelbtini). Paskolos gavėjos banko sąskaitos išraše užfiksuota, kad kredito unija (duomenys neskelbtini) 2014 m. gruodžio 20 d. pervedė (duomenys neskelbtini), 2014 m. gruodžio 22 d. – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)pagal kreditavimo sutartį (duomenys neskelbtini). Atsakovė A. A. 2014 m. gruodžio 22 d. pervedė dukteriai (duomenys neskelbtini) dovanoms ir (duomenys neskelbtini)sąskaitai papildyti. Dukters banko sąskaitos išraše užfiksuota, kad 2015 m. vasario 6 d. jai suteikta (duomenys neskelbtini)paskola, kuri tą pačią dieną pervesta buto pardavėjui. Ši atsakovė (paskolos gavėjos duktė) 2015 m. sausio 30 d. pervedė buto pardavėjui (duomenys neskelbtini); 2015 m. lapkričio 16 d. – (duomenys neskelbtini); 2015 m. gruodžio 14 d., 2016m. balandžio 15 d., 2016 m. gegužės 16 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 15 d., 2016 m. rugpjūčio 16 d. – po (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, kad 2014 m. gruodžio 22 d. buto pardavėjui atliktas pavedimas atitinka atsakovės A. A. iš KU (duomenys neskelbtini) gautą kreditą. Jos banko sąskaitos išraše užfiksuota, kad 2014 m. gruodžio 19 d., t. y. iki KU (duomenys neskelbtini) pavedimo, sąskaitoje buvo (duomenys neskelbtini). Taigi, motina dukteriai pervedė iš KU (duomenys neskelbtini) gautą paskolą. Už butą atsiskaityta dukteriai (duomenys neskelbtini) suteiktu (duomenys neskelbtini) kreditu ir jos atliktais periodiniais mokėjimais pardavėjui.

Atsakoves sieja artimas ryšys, todėl dovanos yra natūrali tokio santykio dalis. Duktė pervedė lėšas motinai, paskirtyje nurodydama, kad tai – skola. Tokios paskirties nurodymas – siekis grąžinti KU (duomenys neskelbtini)paskolą. Nors atsakovių mokėjimai viena kitai kai kuriais atvejais sutampa su ieškovės gautu paskolos grąžinimu, bet didele dalimi negalima nustatyti jokio ryšio: nesutampa sumos, pervedimų laikotarpiai. Atsakovių pavedimai buvo skirti kitiems su butu susijusiems mokėjimams, bet ne ieškovės suteiktoms paskoloms grąžinti. Teismas iš paskolos gavėjos banko sąskaitos išrašo nustatė, kad paskolinti pinigai iššvaistyti, juos pervedant bendrovėms (duomenys neskelbtini), kurios, neaišku, ar vykdė veiklą, kitiems asmenims, kurie negrąžino skolų, įvairiems pirkiniams, kelionėms, daug lėšų išgryninta.

Teismas nenustatė, kad atsakovių veiksmai buvo bendri. Nors motina iš ieškovės pasiskolintų pinigų dalį perdavė dukteriai, bet šios lėšos nepanaudotos bendrai, bendriems tikslams. Lėšas išleido tik paskolos gavėja savo poreikiams patenkinti. Tai, kad dalis lėšų galėjo būti panaudoti dukters interesais (dovanos ir notaro atlyginimo apmokėjimas), nereiškia, jog paskolos prievolė solidari, lėšų išleidimo būdas (grynieji pinigai, pervedimai įmonėms, įvairiems fiziniams asmenims) nepraturtino paskolos gavėjos dukters. Šios atsakovės pažadas atsiskaityti su ieškove yra moralinis įsipareigojimas. Jis nepakeitė prievolės esmės.

Teismas nurodė, kad duktė žinojo apie motinos paskolos teisinius santykius. Ji dalyvavo tariantis dėl paskolos grąžinimo būdo, sumokėjo vieną įmoką. Atsakovės yra artimos giminaitės. Duktė netrukus po motinos paskolos gavimo nusipirko butą, t. y. ieškovė galėjo manyti, kad jos paskolinti pinigai panaudoti taip pat ir paskolos gavėjos dukters interesais. Teismas nenustatė, kad ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis.

Apeliaciniame skunde ieškovė D. T. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį ir priteisti solidariai iš atsakovių A. A. ir J. A. (duomenys neskelbtini) skolą, (duomenys neskelbtini) delspinigius, (duomenys neskelbtini) palūkanas, 5 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Teismas neištyrė visų bylos įrodymų, neteisingai įvertino įrodymus ir nenustatė, kad atsakovių prievolė solidari. Atsakovės prievolės ieškovei solidarumą patvirtino, apklausiamos ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus apskrities vyriausiajame komisariate (toliau – VPK). Duktė konkliudentiniais veiksmais tapo paskolų sutarčių šalimi. Teismas turėjo įvertinti, kad atsakovės – kartu gyvenančios šeimos narės. Jos abi gyveno bute (duomenys neskelbtini). Dėl to prievolė solidari. Jų santykiai kvalifikuotini kaip jungtinė veikla. Teismas neteisingai nurodė, kad atsakovių bendro gyvenimo kartu faktas neturi reikšmės kvalifikuojant ginčo santykius.

Teismas neteisingai įvertino dukters susirašinėjimą su ieškove ir pažadus kaip moralinį įsipareigojimą. Tai yra konkliudentiniai veiksmai, kurie vertintini kaip solidariosios skolininkės įsipareigojimas grąžinti motinos skolą ieškovei.

Teismas neteisingai nurodė, kad paskolos gavėja iššvaistė turtą. Ji iš ieškovės gautas lėšas panaudojo dukters poreikiams tenkinti. Paskolos gavėja nepateikė duomenų, kur panaudojo paskolą. Teismas neištyrė, kur ji iššvaistė iš ieškovės pasiskolintas lėšas. Paskolos gavėja nepagrindė, kad išsigrynino lėšas savo verslui finansuoti. Jos sąskaitos išraše užfiksuoti dukteriai atlikti pervedimai, kurių paskirtis paskolos grąžinimas (duomenys neskelbtini) ir dovana (duomenys neskelbtini). Nurodytos sumos pervestos po to, kai ieškovė pervedė lėšas paskolos gavėjai. Ieškovė mano, kad tuo metu duktė rengėsi įsigyti butą.

Duktė nepateikė duomenų apie (duomenys neskelbtini) AB, turimas sąskaitas. Motina 2014 m. gruodžio 22 d. pervedė dukteriai (duomenys neskelbtini). Atsakovės nepateikė įrodymų, kaip šios lėšos atsirado dukters sąskaitoje, esančioje (duomenys neskelbtini), iš kurios ji mokėjo už perkamą butą. Lėšų pervedimas iš vienos atsakovės banko sąskaitos į kitą (skirtinguose bankuose) atitiko įtartinos operacijos kriterijus, todėl turėjo būti tikrinama sandorio kilmė, o pavedimas sustabdytas. Lėšos būtų pervestos tik 2015 m. sausio 2 d. Atsakovės nepateikė duomenų, kad motinos iš KU (duomenys neskelbtini) gauta (duomenys neskelbtini) paskola panaudota dukters turtui įsigyti. Teismas neįvertino, kad paskolos gavėjos išgrynintų lėšų sumos sutampa su dukters trūkstamomis sumomis. Paskolos gavėja, būdama (duomenys neskelbtini) vadove, galėjo iš bendrovės sąskaitos pervesti lėšas dukteriai.

Atsakovės iki 2025 m. gruodžio 8 d. teismo posėdžio neužsiminė, kad gavo paskolą iš KU (duomenys neskelbtini). Jų paaiškinimai prieštaringi. Procesiniuose dokumentuose duktė teigė, kad turėjo pakankamai lėšų turtui įsigyti, bet teismo posėdyje nurodė, jog lėšų nepakako, todėl kreipėsi į artimuosius. Teismas neteisingai nurodė, kad už butą sumokėta KU (duomenys neskelbtini) kredito lėšomis. Atsakovės nepateikė kreditavimo sutarties, todėl neaišku, kas sudarė sutartį – atsakovė A. A. ar viena iš jos bendrovių. Taip pat negalima nustatyti, ar suteiktas kreditas nebuvo tikslinis, ar kredito gavėja laikėsi paskolos suteikimo sąlygų.

Atsakovės patvirtino, kad paskolos gavėja grąžindavo skolą ieškovei iš dukters gautomis lėšomis. Atsakovė J. A. – verslininkė, todėl negalėjo nesuprasti, kad savo veiksmais sutiko tapti bendraskole. Paskolos gavėja negalėjo apskaičiuoti išgrynintos paskolos sumos. Teismas neįvertino, ar ji turėjo kitų pajamų, iš kurių galėtų grąžinti (duomenys neskelbtini), dukters 2016 m. gruodžio 30 d. (duomenys neskelbtini) pavedimo (paskirtis – buto mokestis), aplinkybės, kad duktė nustojo motinai duoti pinigų.

Teismas netaikė contra spoliatorem (prieš pažeidėją) principo. Paskolos gavėja žadėjo pateikti patalpų nuomos sutartis, kreditavimo sutartį, bet jų nepateikė. Dukteriai teismas paskyrė baudą už piktnaudžiavimą procesu, bet ji nepateikė į bylą įrodymų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad dalį bylinėjimosi išlaidų ieškovė patyrė dėl atsakovės J. A. kaltės.

Teismas neatsižvelgė, kad paskolos gavėjos mokėjimai buvo skirti pirmiausia palūkanoms ir netesyboms sumokėti, o likusi dalis – negrąžintai paskolos daliai. Palūkanų ir delspinigių reikalavimas nėra dvigubos atsakomybės taikymas. Paskolos gavėja nepagrįstai sutapatino du skirtingus teisinius institutus – netesybas dėl laiku neįvykdytos prievolės ir atlyginimą už naudojimąsi pinigais. Teismas neteisingai sumažino palūkanas ir netesybas. Šalys sutartimi aiškiai sulygo dėl netesybų dydžio. Sutartyje nėra jokių jos korekcijų, prierašų arba kitų sąlygų, dėl kurių būtų galima spręsti buvus paskolos gavėjos valią netesybas laikyti nepagrįstai didelėmis.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė J. A. prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

Teismas teisingai konstatavo, kad atsakovės nėra solidarios skolininkės. Jos nepatvirtino skolos ieškovei solidarumo apklausose VPK. Paskolos gavėja stengėsi grąžinti paskolą pagal išgales. Motiną ir dukterį siejantys turtiniai santykiai (lėšų skolinimas, dovanojimas) nelemia prievolių tretiesiems asmenims prisiėmimo. Ieškovė neteisingai interpretuoja atsakovių paaiškinimus. Ikiteisminio tyrimo duomenys yra pirminio pobūdžio ir neturi didesnės įrodomosios galios. Ikiteisminiame tyrime spręsta, ar padaryta nusikalstama veika. Ieškovė neteisingai nurodė, kad atsakovės yra šeimos narės, gyvena kartu, todėl laikė jų atsakomybę solidaria. Motina kartais apsistoja pas dukterį, padeda prižiūrėti mažametį vaiką. Tai nėra bendras gyvenimas ar bendras ūkio vedimas.

Ieškovė paskolino lėšas paskolos gavėjai jų bendrai veiklai, bet ne jai ir dukteriai. Sutartys nesudarytos bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Duktė konkliudentiniais veiksmais neprisiėmė solidariosios prievolės. Paskolos nepaimtos bendrais atsakovių veiksmais. Jos nesiekė paskolas panaudoti bendrai. Paskolos gavėja išleido lėšas savo poreikiams patenkinti, išleistomis lėšomis nepraturtėjo duktė. Tai, kad dalis lėšų panaudota dukters interesais (dovanos, notaro atlyginimo apmokėjimas), nereiškia, jog prievolė tapo solidari.

Teismas teisingai nustatė, kad paskolos gavėja iššvaistė lėšas, įvertino, kam ir kada jos buvo pervestos. Duktė butui pirkti panaudojo motinai KU (duomenys neskelbtini) suteiktą paskolą. Ieškovė nepagrindė, kad bankų pavedimai negalėjo būti atlikti tą pačią dieną. Tai, kad pavedimas galėjo būti sustabdytas, yra ieškovės prielaida. Ji neįvertina, kad paskolos gavėja jau buvo išleidusi ieškovės paskolintas lėšas, kai gavo KU (duomenys neskelbtini) paskolą. Teismas teisingai nustatė, kad duktė sumokėjo už butą taip pat ir (duomenys neskelbtini) suteikta paskola bei asmeninėmis lėšomis.

Ieškovė neteisingai nurodė, kad paskolos gavėja nepateikė duomenų apie panaudotas lėšas. Į bylą pateikta UAB (duomenys neskelbtini) sudaryta patalpų pirkimo–pardavimo sutartis. Banko sąskaitos išraše užfiksuota, kad paskolos gavėja paskolino UAB (duomenys neskelbtini) lėšas patalpoms pirkti. Ieškovė iš banko sąskaitos išrašų galėjo identifikuoti visus lėšų gavėjus, prašyti teismo juos apklausti. Ieškovė kelia hipotetines versijas, argumentus grindžia spėjimais ir prielaidomis. Teismas neprivalėjo nustatyti, kur ir kaip paskolos gavėja panaudojo gautas lėšas. Ieškovė siekia perkelti įrodinėjimo naštą atsakovėms. KU (duomenys neskelbtini), bet ne ieškovė gali reikšti reikalavimą, jeigu manytų, kad jos paskolintos lėšos panaudotos ne pagal paskirtį.

Atsiskaitymas už skolininkę nelaikomas prievolės perėmimu ar solidarumo atsiradimu, jeigu nėra aiškaus susitarimo su kreditore. Tai, kad atsakovės perdavė viena kitai lėšas, yra jų vidiniai finansiniai santykiai, bet ne santykis su ieškove.

Ieškovė neteisingai aiškina contra spoliatorem taisyklę. Ji taikytina tuomet, kai šalis turėjo pateikti konkretų įrodymą, bet jo nepateikė. Su KU (duomenys neskelbtini) sudaryta kreditavimo sutartis nėra esminis įrodymas šioje byloje. Ieškovė neprašė jos išreikalauti. Ieškovė siekia kompensuoti savo įrodinėjimo trūkumus.

Ieškovė neteisingai apskaičiavo netesybas ir palūkanas. Teismas teisingai nurodė, kad netesybos nustatytos tik už 2014 m. liepos 2 d. rašytine paskolos sutartimi suteiktą paskolą, ir priteisė delspinigius už negrąžintą sumą. Delspinigiai skaičiuojami už 180 dienų ne nuo 2015 m. liepos 2 d., bet nuo ieškinio pareiškimo 2024 m. lapkričio 5 d. į praeitį. Palūkanos skaičiuojamos nuo 2019 m. lapkričio 5 d. ne kaupiamuoju būdu, bet už kiekvienus atskirus metus.

Teismas teisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, t. y. nepriteisė bylinėjimosi išlaidų iš dukters, nes atmetė jai pareikštus reikalavimus.

Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė A. A. prašo skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pat argumentais, kaip ir kitos atsakovės atsiliepime nurodytieji.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikra. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2, 3 dalys).

Nagrinėjamoje byloje kilo klausimas, ar tik jos vienos sudarytų paskolos sandorių pagrindu gautas paskolas motina turi grąžinti viena ar kartu (solidariai) su pilnamete dukterimi, kai dalis lėšų panaudota dukters butui pirkti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

Atsakovės yra motina ir duktė (pilnametė). Apeliantė ir atsakovė A. A. 2014 m. liepos 2 d. sudarė rašytinę paskolos sutartį, kuria apeliantė suteikė paskolos gavėjai (duomenys neskelbtini) paskolą, o pastaroji įsipareigojo ją grąžinti iki 2015 m. liepos 2 d. (sutarties 1 punktas). Šalys susitarė, kad paskolos gavėja mokės 0,3 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo paskolos sumos, jeigu ji laiku negrąžins paskolos (sutarties 3 punktas). Paskolos sutartyje atsakovė A. A. ranka įrašė, kad 2014 m. liepos 2 d. į sąskaitą gavo (duomenys neskelbtini) (2024 m. lapkričio 4 d. ieškinio Nr. CBP-1190 priedas Nr. 3; 2 t., b. l. 19).

Apeliantė paskolą suteikė, pervesdama penkiais bankiniais pavedimais: 2014 m. liepos 2 d. pervedė į atsakovės A. A. sąskaitą (duomenys neskelbtini); 2014 m. liepos 25 d. – (duomenys neskelbtini); 2014 m. rugpjūčio 25 d. – (duomenys neskelbtini); 2014 m. rugsėjo 24 d. – (duomenys neskelbtini); 2014 m. spalio 27 d. – (duomenys neskelbtini). Taip pat apeliantė 2014 m. lapkričio 20 d. pervedė atsakovei A. A. (duomenys neskelbtini), 2014 m. lapkričio 27 d. – (duomenys neskelbtini)(2024 m. lapkričio 4 d. ieškinio Nr. CBP-1190 priedas Nr. 4; 2 t., b. l. 20, 21).

Į bylą pateikti išrašai iš atsakovės J. A. sąskaitų, esančių (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 165–179; 4 t., b. l. 3–92) ir (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 51, 52) ir atsakovės A. A. sąskaitos, esančios (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 53–69, 122–138). Atsakovė J. A. 2019 m. rugpjūčio 30 d. pervedė apeliantei (duomenys neskelbtini) „pagal susitarimą A. A. už rugsėjo 1“ (2024 m. lapkričio 4 d. ieškinio Nr. CBP-1190 priedas Nr. 4).

VPK 2020 m. rugpjūčio 6 d. atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal paskolos gavėjos pareiškimą. Jame nurodyta, kad apeliantė nuo 2018 m. liepos mėn. parašė paskolos gavėjai daugiau negu 700 trumpųjų žinučių, reikalaudama grąžinti skolą ir grasindama boikotuoti paskolos gavėjos dukters koncertus, gaminti transparantus, duoti interviu žurnalistams, priešiškai nuteikinėti dukteriai priklausančio restorano (duomenys neskelbtini) lankytojus. Be to, apeliantė paskolos gavėjos gyvenamojoje vietoje ir ant jos automobilio užklijuodavo popieriaus lapą su užrašu „A. G. A., kada grąžinsi skolą? Siūlau iškart pas advokatą pasirašyti taikų susitarimą. Kodėl nereaguoji? Sąžinės turi?“ (1 t., b. l. 103–110).

Apeliantės atstovas E. Š. 2022 m. kovo 9 d. pretenzija pareikalavo, kad paskolos gavėja iki 2022 m. balandžio 1 d. grąžintų (duomenys neskelbtini) paskolą, (duomenys neskelbtini) delspinigių, papildomai paskolintus (duomenys neskelbtini) (2024 m. lapkričio 4 d. ieškinio Nr. CBP-1190 priedas Nr. 8; 2 t., b. l. 30, 31).

Apeliantė 2024 m. balandžio 29 d. pareiškimu kreipėsi į VPK dėl nusikalstamos veikos, nustatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 3 dalyje padarymo, nes paskolos gavėja negrąžino paskolintų lėšų (2024 m. lapkričio 4 d. ieškinio Nr. CBP-1190 priedas Nr. 9; 2 t., b. l. 3–7). Duktė 2024 m. gegužės 23 d. apklausta liudytoja (1 t., b. l. 78–80). VPK 2024 m. gegužės 24 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal apeliantės pareiškimą (2024 m. lapkričio 4 d. ieškinio Nr. CBP-1190 priedas Nr. 10; 2 t., b. l. 34–47). Vilniaus apygardos prokuratūros 2024 m. birželio 18 d. nutarimu atmestas apeliantės atstovo advokato E. S. skundas dėl pirmiau nurodyto VPK nutarimo (2024 m. lapkričio 4 d. ieškinio Nr. CBP-1190 priedas Nr. 11).

Nekilnojamojo turto registro 2024 m. lapkričio 4 d. išraše užfiksuota, kad dukteriai asmeninės nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini) pagal 2015 m. sausio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį. 2015 m. sausio 16 d. įregistruota nurodyto buto hipoteka (2024 m. lapkričio 4 d. ieškinio Nr. CBP-1190 priedas Nr. 5). Duktė nusipirko kūrybines dirbtuves (nurodytą butą) už (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 55–66).

UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktorės paskolos gavėjos, 2015 m. birželio 22 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo parduotuvę (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 141–150, 151–154).

Į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis (2024 m. lapkričio 4 d. ieškinio Nr. CBP-1190 priedai Nr. 6, 7; 1 t., b. l. 130–141; 2 t., b. l. 8–18, 22–29), dukters 2014, 2015 metų metinės pajamų deklaracijos (2 t., b. l. 160–164, 180–188).

Dėl prievolės pagal paskolos sutartį vertinimo

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 straipsnio 1 dalis).

Paskolos gavėja laiku negrąžino paskolų apeliantei. Negrąžinta paskolų dalis – (duomenys neskelbtini). Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino rašytinius įrodymus, o atsakovės abi yra solidariai atsakingos už paskolos grąžinimą. Atsakovės nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais, nurodo, kad prievolė grąžinti paskolas yra asmeninė tik paskolos gavėjos prievolė.

CK 6.6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).

Apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2009, nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Nurodytoje byloje atsakovai (sutuoktiniai), pasirašydami sutartinius dokumentus (tiek kreditavimo, tiek laidavimo sutartis) išreiškė bendrą valią – gauti kreditus, už kuriuos jie galėtų kaip sutuoktiniai bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigyti gyvenamąją patalpą ir ją susitvarkyti taip, kad galėtų tinkamai joje gyventi. Atsakovas pasirašė kreditavimo sutartį, kuri užtikrinta abiejų atsakovų sudaryta laidavimo sutartimi. Vėliau atsakovai sudarė vartojimo kredito sutartį, kurią užtikrino abiejų atsakovų sudaryta laidavimo sutartimi. Kasacinis teismas išaiškino, kad abu atsakovai bendrai kaip viena iš sutarties šalis (kredito gavėjai) sudarė kreditavimo ir kredito vartojimo sutartis ir tapo kredito davėjo bendraskoliais pagal iš nurodytų sutarčių atsiradusią prievolę grąžinti kreditus. Kasacinis teismas nurodė, kad tai, jog sutuoktinės sudarytos sutartys pavadintos laidavimo sutartimis, neturi reikšmės, nes jos iš esmės atitinka kreditavimo sutartims būdingus elementus – jomis sutuoktinė išreiškė tikrąją valią ne laiduoti už savo sutuoktinio prievolę, bet prisiimti jo prievolę, t. y. joje dalyvauti kaip pagrindinė skolininkė bendrai su sutuoktiniu (kitu pagrindiniu skolininku), bet ne kaip šalutinė, papildoma skolininkė pagal akcesorinę (šalutinę) laidavimo prievolę. Sutarties šalies sutikimas sudaryti sutartį turi būti aiškinamas plačiai. Jis gali būti išreikštas ne tik viename, bet keliuose dokumentuose. Be to, asmens valią išreiškia ir asmens elgesys tam tikromis aplinkybėmis ir situacijoje (konkliudentiniai veiksmai) (CK 1.65 straipsnio 2 dalis, 1.67 straipsnis). Sutuoktinės pasirašytos laidavimo sutartys nagrinėjamo ginčo atveju neišreiškė jos, kaip laiduotojos, valios, bet išreiškė jos, kaip pagrindinės bendraskolės, valią, todėl „laidavimo sutartys“ buvo sudėtinė kreditavimo ir vartojimo kredito sutarčių dalis. Sutuoktinė savo veiksmais ir elgesiu išreiškė sutikimą ir valią būti solidariąja bendraskole kartu su atsakovu, kaip kredito gavėjai, ir jiems sutarčių sudarymo metu atsirado solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Nagrinėjamoje byloje atsakovės yra motina ir duktė. Toks atsakoves siejantis ryšys negali būti prilygintas nei sutuoktiniams, nei sugyventiniams. Be to, duktė paskolos sutarties nesudarė, taip pat ji nesudarė laidavimo sandorių ir nelaidavo už motinos prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymą. Dėl to nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais.

Apeliacinio skundo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo duomenys, taip pat ir liudytojų apklausos protokolai turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 1 ir 2 dalys) yra nepagrįsti. Iš bylos duomenų nustatyta, kad VPK 2024 m. gegužės 24 d. nutarimu atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal apeliantės pareiškimą. Vilniaus apygardos prokuratūros 2024 m. birželio 18 d. nutarimu atmestas apeliantės atstovo advokato E. S. skundas.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad didesnę įrodomąją galią pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį turi tik ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas ir nutraukimo pagrindas. Dėl to procesiniame sprendime, priimtame ikiteisminio tyrimo byloje, nurodytos aplinkybės nėra civilinei bylai reikšmingi faktai, nes jame tik pateikiama ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir tirtų įrodymų, nustatytų faktų analizė, kurios pagrindu daromos išvados apie baudžiamojo proceso tyrimo perspektyvą, t. y. pripažįstama, kad dėl objektyvių ar subjektyvių kriterijų ikiteisminis tyrimas negali būti baigiamas kaltinamojo akto surašymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 46 punktas; 2023 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-421/2023, 57 punktas). Taigi, ikiteisminio tyrimo duomenys, taip pat ir liudytojų apklausos protokolai turi būti vertinami kartu su kitais rašytiniais įrodymais, nesuteikiant jiems didesnės įrodomosios galios.

Apeliantė teigia, kad apskųstame sprendime teismas neįvertino, jog 2024 m. gegužės 23 d. apklausos protokole užfiksuoti tokie dukters parodymai: kai apeliantė pradėjo reikalauti pinigų, ji, motinos prašymu, pagal galimybes, duodavo pinigų skolai grąžinti; ji pradėjo suprasti, kad neprivalo grąžinti motinos skolos, nes pinigai jai reikalingi, turi juos kur panaudoti ir investuoti, ji liovėsi motinai duoti pinigus, kad ši juos perdavinėtų apeliantei kaip skolos grąžinimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė neteisingai interpretuoja ikiteisminio tyrimo metu apklaustos dukters parodymus. Patvirtinimas, kad duktė padėjo motinai grąžinti paskolą, t. y. duodavo pinigų, nereiškia, jog ji konkliudentiniais veiksmais sutiko prisiimti visą motinos prievolę. Tokių aplinkybių nepatvirtina ir paskolos gavėjos paaiškinimas VPK, kad duktė padėjo grąžinti jai dalį pasiskolintų lėšų. Dėl aplinkybės, kad duktė duodavo ar paskolindavo motinai lėšų paskolai grąžinti, nepasikeitė prievolės rūšis (iš asmeninės į solidariąją). Apklausos protokoluose užfiksuotos aplinkybės nėra pagrindas konstatuoti, kad duktė pripažino savo ir motinos prievolės apeliantei solidarumą.

Apeliantė taip pat neteisingai nurodo, kad atsakovės kartu gyvena ir yra šeima, todėl solidariai atsako pagal motinos sudarytą paskolos sutartį. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė neteisingai interpretuoja kasacinio teismo išaiškinimus, teigdama, jog atsakoves sieja artimas giminystės ryšys, todėl jų tarpusavio santykiai kvalifikuotini kaip jungtinės veiklos teisiniai santykiai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Apeliantės nurodytoje kasacinio teismo praktikoje įvertinti nesusituokusių asmenų, kurie gyveno kaip vyras ir žmona (sugyventinių) ar nutraukusių santuoką asmenų, kurie toliau gyveno kartu santykiai ir prisiimtų prievolių pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Tai, kad atsakovių gyvenamoji vieta registruota tame pačiame bute, tas pats adresas nurodytas atstovavimo sutartyje, artimos giminystės – motinos ir dukters – ryšys nėra pagrindas jų santykius kvalifikuoti kaip sutuoktinių ar sugyventinių jungtinės veiklos teisinius santykius (CK 3.109–3.115 straipsniai, 6.969 straipsnio 1 dalis). Paskolos gavėja nurodė, kad jos kartu negyvena, ji kartais apsistoja pas dukterį, padeda jai prižiūrėti mažametį vaiką. Toks motinos ir dukters bendravimas įprastas, bet jis negali būti prilygintas sutuoktinių ar sugyventinių bendro ūkio vedimui. Dėl to, net jeigu atsakovės gyventų kartu, tai nereikštų vienos iš jų prisiimtos prievolės solidarumo. Teisėjų kolegija nenustatė, kad atsakovės paskolas gavo bendrais veiksmais, turėdamos bendrą tikslą, siekdamos iš gautų lėšų patenkinti bendrus poreikius.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas, konstatuodamas, jog dalis motinos pasiskolintų lėšų galėjo būti panaudota dukters interesais, neteisingai įvertino šalių susirašinėjimą ir pažadus kaip moralinį dukters įsipareigojimą grąžinti motinos gautą paskolą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė aptariamą išvadą, nes nustatė, jog paskolos gavėja galėjo panaudoti dalį lėšų dukters interesais, kadangi jai buvo padovanota dalis pinigų ir pervestos lėšos notaro atlyginimui sumokėti. Nei dėl tokio lėšų panaudojimo būdo, nei dukters pažado atsiskaityti su apeliante, kai bus parduotas butas, paskolos gavėjos prievolė netapo solidarioji. Apskųstame sprendime dukters susirašinėjimą su apeliante teismas teisingai įvertino kaip moralinį įsipareigojimą grąžinti motinos skolą.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paskolos gavėja iššvaistė paskolintas lėšas. Pasak apeliantės, paskolos gavėja buvo nenuosekli. Ikiteisminio tyrimo metu ji nenurodė, kad panaudojo paskolintas lėšas UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) ar kitiems verslams. Atsakovės su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

Paskolos gavėja buvo UAB (duomenys neskelbtini) vadovė. Iš jos asmeninės sąskaitos, esančios (duomenys neskelbtini), AB, išrašo nustatyta, kad ji suteikė UAB (duomenys neskelbtini) ne vieną paskolą. Pavyzdžiui, (duomenys neskelbtini). 2015 m. birželio 22 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo parduotuvę (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini).

Paskolos gavėjos pirmiau nurodytame išraše iš banko sąskaitos užfiksuota, kad ji paskolino tokias lėšas UAB (duomenys neskelbtini): (duomenys neskelbtini). Taigi, nors į bylą nepateiktos paskolos gavėjos su UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini) sudarytos paskolos, lėšų dovanojimo sutartys ar akcininkų sprendimas didinti bendrovių įstatinį kapitalą, aptariamame sąskaitos išraše užfiksuoti pervedimai ir nurodyta lėšų pervedimo paskirtis pagrindžia, kad ši atsakovė paskolino lėšas nurodytoms bendrovėms. Lėšos nepanaudotos dukters interesams patenkinti.

Apeliantė teisingai nurodo, kad paskolos gavėja pervedė dukteriai 2014 m. rugpjūčio 26 d. (duomenys neskelbtini) (pavedimo paskirtis – paskolos grąžinimas), 2014 m. gruodžio 1 d. – (duomenys neskelbtini) (pavedimo paskirtis – dovana). Apeliantė teigia, kad duktė nurodytų sumų motinai į sąskaitą negrąžino. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į pavedimų paskirtį ir daro išvadą, kad aptartais pavedimais iš esmės motina padovanojo dukteriai lėšas, todėl jai nekilo pareigos grąžinti lėšas. Duktė galėjo disponuoti gautomis lėšomis savo nuožiūra.

Pažymėtina, kad paskolos gavėja pervedė UAB (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), iš kurių (duomenys neskelbtini)pervedė 2014 m. liepos 2 d., t. y. (duomenys neskelbtini) paskolos gavimo dieną. Tai, kad paskolos gavėja naudojo lėšas ne tik dukters interesais, patvirtina kiti įrašai paskolos gavėjos banko sąskaitos išraše. Ji 2014 m. liepos 2 d. pervedė (duomenys neskelbtini)už Ž. A. skolą, (duomenys neskelbtini) išėmė grynaisiais, taip pat apmokėjo už savo pirkinius. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad iš esmės visi pinigai išleisti iki apeliantės 2014 m. liepos 25 d. atlikto (duomenys neskelbtini) pavedimo. Iš nurodytu pavedimu gautų lėšų (duomenys neskelbtini) išgryninti Lietuvos ir užsienio bankuose, apmokėta už pirkinius, (duomenys neskelbtini) pervesti UAB (duomenys neskelbtini), sumokėta už U. P., Ž. A.. Lėšos iš esmės išleistos iki 2014 m. rugpjūčio 25 d. apeliantės (duomenys neskelbtini) pavedimo. Iš šio pavedimo paskolos gavėja išgrynino (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pervedė R. D., (duomenys neskelbtini) – E. E. A. S., (duomenys neskelbtini) – dukteriai (pavedimo paskirtis – paskolos grąžinimas), (duomenys neskelbtini) – G. A., (duomenys neskelbtini)– U. P., (duomenys neskelbtini) – UAB (duomenys neskelbtini), kitiems asmenims, apmokėjo už pirkinius ir keliones. Paskolos gavėja iš apeliantės 2014 m. rugsėjo 24 d. pervestų (duomenys neskelbtini) išsigrynino (duomenys neskelbtini) , paskolino įvairiems asmenims, (duomenys neskelbtini) pervedė UAB (duomenys neskelbtini), apmokėjo už pirkinius. Paskolos gavėja iš (duomenys neskelbtini), apeliantės pervestų 2014 m. spalio 27 d., (duomenys neskelbtini) pervedė UAB (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) – S. G. už parduotuvę (duomenys neskelbtini), išsigrynino (duomenys neskelbtini), paskolino lėšas įvairiems asmenims, apmokėjo už keliones ir pirkinius. Iš apeliantės 2014 m. lapkričio 20 d. (duomenys neskelbtini) pavedimo paskolos gavėja paskolino (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) – UAB (duomenys neskelbtini), pervedė lėšas kitiems asmenims, dalį lėšų išgrynino.

Duktė be sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke, turi dvi sąskaitas (duomenys neskelbtini), AB. Į vieną iš jų motina 2014 m. gruodžio 28 d. pervedė (duomenys neskelbtini). Apeliantė teigia, kad duktė nepateikė duomenų, kada ir kaip lėšos pervestos į sąskaitą (duomenys neskelbtini), iš kurios ji sumokėjo už butą.

Akcentuotina tai, kad apeliantė suteikė paskolą iki 2015 m. sausio 8 d. buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Apeliantė 2014 m. liepos 2 d. pervedė (duomenys neskelbtini); 2014 m. liepos 25 d. – (duomenys neskelbtini); 2014 m. rugpjūčio 25 d. –(duomenys neskelbtini); 2014 m. rugsėjo 24 d. – (duomenys neskelbtini); 2014 m. spalio 27 d. – (duomenys neskelbtini); 2014 m. lapkričio 20 d. – (duomenys neskelbtini); 2014 m. lapkričio 27 d. – (duomenys neskelbtini). Paskolos gavėjos banko sąskaitos išraše užfiksuota, kad KU (duomenys neskelbtini) pagal kreditavimo sutartį 2014 m. gruodžio 19 d. pervedė paskolos gavėjai (duomenys neskelbtini); 2014 m. gruodžio 22 d. – (duomenys neskelbtini); 2014 m. gruodžio 22 d. – (duomenys neskelbtini).

Paskolos gavėja 2014 m. gruodžio 22 d. pervedė dukteriai (duomenys neskelbtini)dovanoms ir (duomenys neskelbtini) kaip sąskaitos papildymą. Dukters banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), išraše užfiksuota, kad 2014 m. gruodžio 22 d. motina pervedė (duomenys neskelbtini) dovanoms ir (duomenys neskelbtini) kaip sąskaitos papildymą. Tai, kad atsakovės nepateikė įrodymų, kaip (duomenys neskelbtini) pervesti į sąskaitą (duomenys neskelbtini) banke, nepatvirtina, kad paskolos gavėja pervedė dukteriai apeliantės suteiktos paskolos lėšas. Paskolos gavėjos banko sąskaitos išraše užfiksuota, kad 2014 m. gruodžio 17 d. lėšų likutis sąskaitoje buvo (duomenys neskelbtini), t. y. sąskaitoje nebuvo (duomenys neskelbtini). Tik po to, kai KU (duomenys neskelbtini) pervedė motinai lėšas, ji galėjo pervesti dukteriai (duomenys neskelbtini) (pavedimo paskirtis – sąskaitos papildymas) ir (duomenys neskelbtini) dovanų.

Aplinkybė, kad duktė į jos sąskaitą pervestas lėšas pervesdavo į kitas jai priklausančias sąskaitas, nepatvirtina, jog ji tapo solidariai atsakinga apeliantei. Apeliantė remiasi išrašu iš paskolos gavėjos banko sąskaitos, kuriame užfiksuota, kad ji 2014 m. liepos 2 d. pervedė dukteriai (duomenys neskelbtini) (pavedimo paskirtis – „paskola“), 2014 m. rugpjūčio 26 d. – (duomenys neskelbtini) (pavedimo paskirtis – „paskolos graz.“), 2014 m. gruodžio 1 d. – (duomenys neskelbtini)(pavedimo paskirtis – „dovanuuu“). Apeliantė teigia, kad (duomenys neskelbtini) pervedimai neužfiksuoti dukters pateiktuose į bylą išrašuose, t. y. lėšos pervestos į sąskaitą, kurios išrašas į bylą nepateiktas. Duktė 2014 m. liepos 11 d. iš vienos sąskaitos perkėlė į kitą sąskaitą (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugpjūčio 26 d. – (duomenys neskelbtini). Asmuo turi teisę nuspręsti, kurioje sąskaitoje nori laikyti lėšas, iš kurios atsiskaitys su kitais asmenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi lėšų pervedimai dukteriai užfiksuoti motinos banko sąskaitos išraše. Be to, dukteriai pervestų lėšų bendra suma yra labai nedidelė, palyginus su apeliantės suteikta paskola atsakovei A. A. ar, pavyzdžiui, paskolos gavėjos UAB (duomenys neskelbtini) pervesta suma.

Apeliaciniame skunde pateikta paskolos panaudojimo schema, pagal kurią, apeliantės nuomone, jos suteikta paskola buvo perkelta į paskolos gavėjos dukters sąskaitą „(duomenys neskelbtini) banke. Schemoje nurodyta, kad apeliantė pervedė lėšas paskolos gavėjai. Pastaroji pervedė lėšas į dukters sąskaitas, esančias (duomenys neskelbtini), arba jas išsigrynino ir perdavė grynuosius pinigus. Duktė sutelkė gautas lėšas (duomenys neskelbtini) banke esančioje sąskaitoje, iš kurios vėliau sumokėjo už nupirktą butą. Apeliantė akcentuoja, kad duktė įsigijo pirmiau nurodytą butą iš jos motinai paskolintų lėšų. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad pirmiau nustatyta, kaip paskolos gavėja išleido iš apeliantės gautas lėšas, taip pat ir į tai, jog dukteriai pervestos lėšos, gautos iš KU (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija iš bylos duomenų nustatė, kad duktė ir pardavėjas 2015 m. sausio 8 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria duktė įsigijo negyvenamąsias patalpas–kūrybines dirbtuves už (duomenys neskelbtini). Sutarties 4.1.1–4.1.3 papunkčiuose nustatyta, kad daikto pardavimo kainą pirkėja turėjo sumokėti tokia tvarka: pardavėjas patvirtino, kad pirkėja 2014 m. gruodžio 22 d. į jo sąskaitą pervedė (duomenys neskelbtini); pirkėja įsipareigojo iki 2015 m. sausio 30 d. sumokėti pardavėjui (duomenys neskelbtini); likusią (duomenys neskelbtini) kainos dalį pardavėjui turėjo pervesti (duomenys neskelbtini), suteikdamas kreditą pirkėjai (2 t., b. l. 56, 57).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad buto pirkėja 2014 m. gruodžio 22 d. sumokėjo pardavėjui (duomenys neskelbtini), t. y. po to, kai motina tą pačią dieną pervedė jai iš KU (duomenys neskelbtini) gautas lėšas (KU (duomenys neskelbtini) 2014 m. gruodžio 19 d. pervedė motinai (duomenys neskelbtini), 2014 m. gruodžio 22 d. – (duomenys neskelbtini)). Motinos pervesta dukteriai suma sutampa su pastarosios tą pačią dieną pardavėjui sumokėta suma. Tai, kad iki pirmosios instancijos teisme 2025 m. gruodžio 8 d. vykusio teismo posėdžio atsakovės neužsiminė apie KU (duomenys neskelbtini) motinai suteiktą kreditą, taip pat tai, jog duktė iš pradžių teigė, kad ji turėjo asmeninių lėšų butui įsigyti, o vėliau nurodė, jog pagalbos kreipėsi į tėvus, nepatvirtina, kad už dukters butą sumokėta ne KU (duomenys neskelbtini), bet apeliantės paskolintomis lėšomis.

Tai, kad paskolos gavėja nepateikė kreditavimo sutarties, sudarytos su KU (duomenys neskelbtini), nereiškia, jog tokios sutarties nėra. Kreditavimo sutarties sudarymą patvirtina ne tik atsakovių paaiškinimai, bet ir KU (duomenys neskelbtini)lėšų pervedimai. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad atsakovės nepateikė kreditavimo sutarties, negalima nustatyti kredito suteikimo tikslo, įvertinti, ar sutartimi neuždrausta perskolinti lėšas tretiesiems asmenims, ar paskolos gavėja laikėsi paskolos suteikimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės, nes nesprendžiamas KU (duomenys neskelbtini) suteikto kredito panaudojimo teisėtumo klausimas. Net jeigu būtų nustatyta, kad motina pažeidė pirmiau nurodytos kreditavimo sutarties sąlygas, tai nepaneigtų fakto, jog ji pervedė dukteriai (duomenys neskelbtini), kuriuos gavo pagal kreditavimo sutartį.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog motina ir KU (duomenys neskelbtini) sudarė kreditavimo sutartį, duktė turi įsipareigojimą grąžinti paskolintas lėšas, peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Apeliantė teigia, kad byloje nėra duomenų apie atsakovių sudarytą paskolos sutartį, o (duomenys neskelbtini) pavedimo paskirtis – sąskaitos papildymas ir dovana – patvirtina, tikėtina, dovanojimo sandorį. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliantė siekė pagrįsti prievolės jai solidarumą dukters sąskaitos išraše užfiksuotais lėšų pervedimais, kurių mokėjimo paskirtis – skola, motinai (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas kad nuo 2014 m. gruodžio 22 d. duktė turėjo skolą motinai už KU (duomenys neskelbtini) pervestas lėšas, todėl skolos paskirties nurodymas gali būti naudojamas patvirtinant siekį grąžinti šią paskolą, įvertino dukters paaiškinimus teismo posėdyje. Nurodytais mokėjimais ji grąžino paskolą motinai už pradinį įnašą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nustatė kitą mokėjimų pavedimų paskirtį, negu įrodinėjo apeliantė, nepritarė jos argumentui, jog duktė pervedinėjo pinigus motinai, taip grąžindama iš apeliantės gautą paskolą, nereiškia, kad teismas viršijo savo įgaliojimus CPK 265 straipsnio prasme. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad motina perdavė dukteriai ne apeliantės paskolintas, bet KU (duomenys neskelbtini) suteikto kredito lėšas butui pirkti.

Dukters sąskaitos, esančios (duomenys neskelbtini) banke, išraše užfiksuota, kad ji 2015 m. vasario 6 d. pervedė pardavėjui (duomenys neskelbtini) (jai suteikto kredito lėšos). Nurodytame sąskaitos išraše taip pat užfiksuota, kad duktė 2015 m. sausio 30 d. pervedė pardavėjui (duomenys neskelbtini); 2015 m. lapkričio 16 d. – (duomenys neskelbtini); 2015 m. gruodžio 14 d., 2016 m. balandžio 15 d., 2016 m. gegužės 16 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 15 d., 2016 m. rugpjūčio 16 d. – po (duomenys neskelbtini). Taigi, pirkėja, nors ir vėluodama, sumokėjo pardavėjui likusią (duomenys neskelbtini) kainos dalį. Nustatytos aplinkybės yra pagrindas konstatuoti, kad apeliantės paskolintos lėšos nebuvo panaudotos paskolos gavėjos dukters butui įsigyti. Nustačius, iš kokių lėšų įsigytas šis turtas, apeliantės argumentai, kad paskolos gavėjos išsigrynintos ir pervestos UAB „(duomenys neskelbtini) lėšos iš esmės sutapo su atsakovės J. A. trūkstamomis lėšomis 2015 m. sausio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai vykdyti, neturi reikšmės.

Apeliantė teigia, kad apskųstame sprendime neteisingai įvertinti dukters 2015 m. lapkričio 25 d., 2015 m. gruodžio 2 d., 2016 m. balandžio 8 d., 2016 m. gegužės 10 d., 2016 m. birželio 15 d., 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. liepos 21 d., 2016 m. rugpjūčio 3 d., 2016 m. rugsėjo 9 d., 2016 m. lapkričio 21 d. mokėjimo pavedimai motinai. Nurodytų pavedimų paskirtis – buto mokestis. Apeliantės nuomone, jie skirti apeliantės paskolintoms lėšoms grąžinti, t. y. duktė suprato, kad ji yra solidari skolininkė.

(Duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, įvertinusi dukters motinai pervestas lėšas ir šios pervestas sumas apeliantei, daro išvadą, kad dukters pirmiau nurodyti mokėjimo pavedimai, kurių paskirtis – buto mokestis, nebuvo skirti iš apeliantės gautoms paskoloms grąžinti, nes nesutampa jų sumos, pervedimo laikotarpiai, negalima nustatyti tokio juos siejančio ryšio, kokį nurodo apeliantė. Tai, kad duktė duodavo motinai lėšų, iš kurių ši grąžindavo apeliantei paskolą, o vėliau, supratusi, kad lėšos reikalingos jai pačiai, nustojo jas duoti, patvirtina tik motinos ir dukters santykius, bet nepagrindžia prievolės grąžinti paskolas apeliantei solidarumo.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti contra spoliatorem taisyklę, nes atsakovė nepagrindė, jog duktė butą įsigijo ne iš apeliantės suteiktų paskolų motinai, bet iš KU (duomenys neskelbtini) suteikto kredito. Paskolos gavėja teismo posėdžiuose žadėjo kviesti liudytojus, pateikti nuomos sutartis su Vilniaus miesto savivaldybe, paskolos sutartį su KU (duomenys neskelbtini). Dukteriai teismas paskyrė baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad contra spoliatorem taisyklė yra teisės doktrinoje žinoma ir kasacinio teismo praktikoje išplėtota prezumpcija, kuria vadovaujantis, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs. Įrodymų nepateikimo priežastys gali paneigti contra spoliatorem prezumpcijos taikymo būtinybę. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, bet ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes. Contra spoliatorem prezumpcija taikytina tuomet, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, tyčia juos sunaikinus, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2020, 59 punktas; 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021, 115 punktas). Atsižvelgiant į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, neigiamos contra spoliatorem principo pasekmės siejamos su situacija, kai bylos nagrinėjimo metu šaliai aiškiai buvo nustatyta pareiga pateikti atitinkamus įrodymus, tačiau ji sąmoningai to nedarė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-1249/2026, 45, 46 punktai).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas bylos faktines aplinkybes, esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo ir šalių argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo remtis contra spoliatorem taisykle. Apeliantės nurodytos aplinkybės neatitinka kasacinio teismo praktikoje nurodytų sąlygų contra spoliatorem taisyklei taikyti. Paskolos gavėja nebuvo įpareigota pateikti nuomos sutartis su Vilniaus miesto savivaldybe, paskolos sutartį su KU (duomenys neskelbtini). Tai, kad apeliantė nurodė pirmosios instancijos teismui, jog prašys tokių įrodymų, paskolos gavėja pasakė, kad paieškos sutarčių, nereiškia teismo įpareigojimo juos pateikti, sąmoningo jų nepateikimo ar sunaikinimo. Paskolos gavėja nepasinaudojo procesine teise teikti tokius įrodymus. Apeliantė, teigdama, kad paskolos gavėja nepateikė reikšmingų įrodymų, nenurodė, dėl kokių priežasčių neprašė teismo įpareigoti juos pateikti arba išduoti liudijimą tokiems įrodymams gauti iš sutarčių kitų šalių. Nors į bylą nepateikta paskolos gavėjos ir KU (duomenys neskelbtini) sudaryta kreditavimo sutartis, byloje pakako duomenų konstatuoti, kad tokia sutartis sudaryta ir kad motinai pagal šią sutartį pervestos lėšos. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas motinos ir dukters prievolės grąžinti paskolą solidarumo klausimas. Tai, kad į bylą nepateikta paskolos gavėjos su Vilniaus miesto savivaldybe sudaryta patalpų nuomos sutartis, kuri pagrįstų, jog paskolos gavėja verslui plėtoti išleido dalį apeliantės suteiktos paskolos lėšų, neturi reikšmės apskųsto spendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Akcentuotina tai, kad įrodymų nepateikimas savaime nelemia priešingos šalies – apeliantės – nurodytų aplinkybių patvirtinimo.

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 13 d. nutartimi paskyrė atsakovei J. A. (duomenys neskelbtini) baudą, kurios 50 proc. paskirta apeliantei (CPK 95 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas įvertino, kad šios atsakovės dalyvavimas teismo posėdyje buvo pripažintas būtinu, teismo posėdis atidėtas, nes ji nuslėpė nedalyvavimo teismo posėdyje priežastis, nepateikė nedalyvavimą pateisinančių dokumentų, be pakankamai pagrįstų duomenų pateikė prašymus atidėti antrą teismo posėdį. Teismas nusprendė, kad ji sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Paskirdamas procesinę baudą, teismas įvertino šios atsakovės procesinį elgesį. Baudos pakyrimas už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kai atsakovas neatvyksta į teismo posėdį, nėra pagrindas contra spoliatorem taisyklei taikyti.

Apeliantė teigia, kad teismas neteisingai įvertino jos argumentus, jog 2014 m. gruodžio 22 d. pavedimai negalėjo būti atlikti tą pačią dieną. Paskolos gavėja 2014 m. gruodžio 22 d. pervedė dukteriai (duomenys neskelbtini). Atsakovės nepateikė įrodymų, kaip lėšos atsidūrė dukters sąskaitoje, esančioje (duomenys neskelbtini), iš kurios ji vykdė mokėjimus pagal buto pirkimo–pardavimo sutartį. Apeliantė, remdamasi Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 9 punktu, 14 straipsnio 2, 3 dalimis, Galimo pinigų plovimo ir įtartinų piniginių operacijų ar sandorių atpažinimo kriterijų sąrašo, patvirtinto Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymu, 3 2.10 ir 2.15 papunkčiais, teigia, kad dukters 2014 m. gruodžio 22 d. pavedimas, kuriuo ji iš savo sąskaitos, esančios (duomenys neskelbtini), pervedė į kitą savo sąskaitą, esančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būtų atitikęs įtartinos piniginės operacijos sandorio kriterijus, todėl būtų sustabdytas ir tikrinama jo kilmė. Toks patikrinimas būtų atliktas per penkias darbo dienas, t. y. lėšos (duomenys neskelbtini) banko sąskaitoje būtų vėliausiai 2015 m. sausio 2 d., t. y. praėjus dešimt kalendorinių dienų po to, kai duktė sumokėjo (duomenys neskelbtini) pardavėjui.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad paskolos gavėja 2014 m. gruodžio 22 d. pervedė dukteriai (duomenys neskelbtini) į jos sąskaitą, esančią (duomenys neskelbtini). Iš dukters sąskaitos, esančios (duomenys neskelbtini) banke, išrašo nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 22 d. UAB (duomenys neskelbtini) pervedė (duomenys neskelbtini) avansą pagal sutartį, taip pat iš šios sąskaitos atlikti (duomenys neskelbtini) mokėjimai. Nurodytame išraše 2014 m. gruodžio 22 d. neužfiksuota jokių kitų mokėjimų į ar iš šios banko sąskaitos. Taip pat nuo 2014 m. gruodžio 22 d. iki 2015 m. sausio 2 d. neužfiksuotas (duomenys neskelbtini)pervedimas iš dukters sąskaitos, esančios (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dukters ir pardavėjo 2015 m. sausio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.1.1 papunktyje nenurodyta, iš kokios sąskaitos pirkėja sumokėjo (duomenys neskelbtini). Nurodytame sutarties papunktyje pardavėjas patvirtino, kad pirkėja 2014 m. gruodžio 22 d. į jo sąskaitą pervedė (duomenys neskelbtini). Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad pervedimas galėtų būti įvertintas kaip įtartinas. Be to, tai neturi įtakos apeliantės ir paskolos gavėjos santykių vertinimui. Dėl to apeliantės prielaidos dėl lėšų pervedimo patikros atmetamos kaip nepagrįstos.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovėms turi būti taikoma CK 6.12 straipsnio 1 dalis. Nurodytoje nuostatoje įtvirtinta, kad, jeigu skolą pripažįsta vienas iš bendraskolių, toks pripažinimas taikomas ir kitiems bendraskoliams. Aplinkybės, kad atsakovės yra motina ir dukra, motina ne kartą nurodė, jog pripažįsta skolą, taip pat ir kiti bylos duomenys nepagrindžia, kad duktė solidariai atsakinga. Duktė nesutiko su apeliantės ieškiniu, abi atsakovės – kad yra kartu atsakingos apeliantei. Duktė neatsakinga už motinos iš apeliantės gautų paskolų grąžinimą. Atsakovės nėra bendraskolės, todėl aptariama skolininkų daugetą reglamentuojanti teisės norma nagrinėjamoje byloje netaikoma.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas šalies įrodinėjamas šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyku esančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas; 2026 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-87-403/2026, 42 punktas).

Apibendrindama pirmiau nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė neįrodė atsakovių prievolės grąžinti paskolos gavėjai paskolintas lėšas solidarumo. Išrašai iš atsakovių banko sąskaitų pagrindžia, kad 2014 m. gruodžio 17 d. paskolos gavėjos lėšų likutis sąskaitoje buvo (duomenys neskelbtini), t. y. ji jau buvo išleidusi apeliantės paskolintas lėšas, jos nepanaudotos dukters butui pirkti. Tai, kad apeliantė kitaip vertina rašytinius įrodymus, aiškina juos sau palankiai, išsako įvairias prielaidas, nepagrindžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino rašytinius įrodymus ar padarė nepagrįstas išvadas.

Dėl delspinigių ir palūkanų skaičiavimo

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašytas priteisti palūkanas ir delspinigius. Atsakovės nesutinka su tokiais apeliantės argumentais.

CK 6.784 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Pagal 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 1.125 straipsnio 10 dalyje nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo.

Apeliantė ieškiniu prašė priteisti (duomenys neskelbtini) palūkanas pagal 2014 m. liepos 2 d. paskolos sutartį ir (duomenys neskelbtini) palūkanas už 2014 m. lapkričio 20 d. ir 2014 m. lapkričio 27 d. mokėjimo pavedimais pervestą paskolą už penkerius metus, iš viso – (duomenys neskelbtini). Dublike apeliantė sumažino prašomų priteisti palūkanų dydį (duomenys neskelbtini). Apeliantė nurodė, kad apskaičiavo palūkanas už 2019 m. lapkričio 4 d.–2024 m. lapkričio 5 d. laikotarpį, t. y. už penkerius metus iki ieškinio padavimo dienos, iš viso už 1 828 dienas. (duomenys neskelbtini).

Pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovių sumokėtas sumas ir apskaičiavo, kad apeliantei priteistinos tokios (duomenys neskelbtini) palūkanos: (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantės ieškinys Vilniaus apygardos teisme gautas 2024 m. lapkričio 5 d. Penkerių metų terminas palūkanoms apskaičiuoti nustatomas nuo šios dienos skaičiuojant atgal, t. y. nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2024 m. lapkričio 5 d. Toks laikotarpio patikslinimas neturi esminės reikšmės, nes palūkanos apskaičiuotos taikant metinių palūkanų dydį. Apeliantė taip pat neteisingai nurodė palūkanų apskaičiavimo laikotarpį – nuo 2019 m. lapkričio 4 d. iki 2024 m. lapkričio 5 d., t. y. už penkerius metus iki ieškinio padavimo dienos, iš viso – 1 828 dienos. Laikotarpis nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2024 m. lapkričio 5 d. yra 1 827 diena (nuo lapkričio 6 d. iki gruodžio 31 d. – 56 dienos, 2020 metai – 366 dienos; 2021, 2022, 2023 metai – po 365 dienas, nuo 2024 m. sausio 1 d. iki lapkričio 5 d. – 310 dienos). Apeliantė palūkanų dydį apskaičiavo pagal vienos dienos mokėtinų palūkanų sumą. Dėl to jos apskaičiavimas yra neteisingas.

Apeliantė teigia, kad sumokėtos lėšos pirmiausiai buvo įskaitytos palūkanoms ir netesyboms apmokėti (CK 6.54 straipsnis), bet jos pateiktame palūkanų apskaičiavime nesumažinta nei suma, už kurią apskaičiuotos palūkanos, nei palūkanų dydis. Pirmosios instancijos teismas apskaičiavo palūkanas, įvertinęs atsakovių sumokėtas sumas. Apeliantė nenurodė argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo apskaičiuotų palūkanų dydis, galėtų būti laikomas nepagrįstu.

Apeliantė, remdamasi paskolos sutarties 3 punktu, kuriame šalys susitarė dėl 0,3 proc. už kiekvieną uždelstą dieną dydžio delspinigių, prašė priteisti (duomenys neskelbtini) delspinigius. Paskolos gavėja prašė sumažinti delspinigių dydį iki 0,02 proc. už 180 dienų, t. y. iki (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas delspinigius apskaičiavo už 180 dienų, bet nesumažino jų procentinio dydžio. Netesybos nustatytos tik 2014 m. liepos 2 d. paskolos sutartyje. Dėl to (duomenys neskelbtini) delspinigiai apskaičiuoti už pagal šią sutartį negrąžintą paskolos sumą už 180 dienų (duomenys neskelbtini).

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sumažino netesybas, nes paskolos gavėja tik atsiliepime nesutiko su jų dydžiu, anksčiau to neginčijo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apskųstu sprendimu nesumažintas 2014 m. liepos 2 d. paskolos sutartyje nustatytas 0,3 proc. už kiekvieną uždelstą dieną delspinigių dydis. CK 1.125 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Paskolos gavėja prašė sumažinti netesybas, skaičiuoti jas tik už 180 dienų, t. y. prašė taikyti ieškinio senatį. Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai netesybas įvertino tokiam reikalavimui reikšti nustatyto ieškinio senaties termino aspektu ir pagrįstai pritaikė šį sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo apeliantei priteistinų netesybas už 180 dienų pagal 0,3 proc. delspinigių normą už kiekvieną uždelstą dieną, o apeliantės argumentai yra nepagrįsti.

Dėl apeliantės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas šalių pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, neatsižvelgė į tai, kad paskolos gavėjos duktė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Ji vengė dalyvauti procese, nors teismas pripažino jos dalyvavimą būtinu. Dėl to dalis išlaidų susidarė dėl šios atsakovės kaltės.

CPK 93 straipsnyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatos yra bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimtis. Vadinasi, procesinės nuostatos, sudarančios CPK 93 straipsnio 4 dalies turinį, negali būti aiškinamos per plačiai – nukrypimas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių yra galimas tik šių nuostatų expressis verbis (aiškiai) reglamentuotais pagrindais (netinkamas šalies procesinis elgesys ir kt.). Be to, teismas, nukrypdamas nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, turi argumentuotai atskleisti, koks yra CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo pagrindas, t. y., pavyzdžiui, aiškiai nurodyti, koks šalies procesinis elgesys šios normos taikymo prasme laikytinas netinkamu ir kokios aplinkybės patvirtina atitinkamo elgesio netinkamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-66-469/2020, 16 punktas). Bylinėjimosi išlaidų institutas ir CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostata, viena vertus, sudaro prielaidas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, užtikrinti kokybišką teisinį atstovavimą, kita vertus, atlieka ir prevencinį vaidmenį, nustatant, kad sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bus atsižvelgiama į proceso šalių elgesį, išlaidų susidarymo priežastis. Taip proceso šalis yra skatinama elgtis sąžiningai, įgyvendinant ir naudojantis jai CPK įtvirtintomis procesinėmis teisėmis. Taip pasiekiama ir pusiausvyra, viena vertus, užtikrinant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tikslus, kita vertus, saugant, kad kita šalis nepatirtų neigiamų pasekmių dėl kito asmens nesąžiningo elgesio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, 129 punktas). CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklės išimtis yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Šios teisės normos tikslas – neleisti turinčiai teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šaliai gauti tų išlaidų, kurios atsirado dėl pačios šalies nesąžiningų procesinių veiksmų, atlyginimą. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų našta turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus. Įstatymų leidėjas taip įtvirtina piktnaudžiavimo procesu teisinių padarinių taikymą, kaip drausminimo priemonę, per bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020, 17 punktas; 2026 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-781/2026, 29–31 punktai).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. lapkričio 22 d. protokoline nutartimi pripažino atsakovės J. A. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Atsakovė neatvyko į 2025 m. gruodžio 8 d. 13.00 val. teismo posėdį. Teismas patenkino šios atsakovės atstovo prašymą ir atidėjo teismo posėdį dėl atsakovės ligos. Apeliantė pateikė duomenis, kad teismo posėdžio metu aptariama atsakovė dalyvavo televizijos laidos filmavime. Teismas įvertino tai, kad atsakovė nuslėpė nedalyvavimo teismo posėdyje priežastis, nepateikė nedalyvavimą teismo posėdyje pateisinančių dokumentų, be pakankamai pagrįstų duomenų pateikė prašymus atidėti antrą teismo posėdį, ir nusprendė, kad ji sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 13 d. nutartimi paskyrė šiai atsakovei 1 000 Eur baudą, kurios 50 proc. paskyrė apeliantei (CPK 95 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, įvertino šalies procesinį elgesį. Dalis baudos – 500 Eur – paskirta apeliantei. Dėl to tai, kad dėl vienos iš atsakovių procesinio elgesio neįvyko du teismo posėdžiai, nėra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnyje įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Kitų argumentų, dėl kurių galėtų būti perskirstytos pirmosios instancijos teisme šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos, apeliantė nenurodė.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau šioje nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, teisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, vadovavosi aktualia kasacinio teismo praktika ir tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuota skolininkų solidarioji atsakomybė, palūkanų ir netesybų skaičiavimas. Apeliacinio skundo argumentai nėra pagrindas pakeisti ar panaikinti apskųstą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nurodytoje nuostatoje taip pat įtvirtintas draudimas priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidas, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Teisėjų kolegija atmetė apeliacinį skundą, todėl ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovė J. A. pateikė į bylą duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 3 388 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė nurodytas išlaidas grindžia 2026 m. gegužės 25 d. PVM sąskaita faktūra ir ataskaita prie jos. Atsakovė A. A. pateikė į bylą rašytinius įrodymus (2026 m. gegužės 25 d. PVM sąskaitą faktūrą ir ataskaitą prie jos,), kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 936,40 Eur išlaidų.

Vertindama ieškovės patirtų išlaidų dydį, teisėjų kolegija, atsižvelgia į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes.

Pagal Rekomendacijų 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). 2026 m. gegužės 25 d. PVM sąskaitų faktūrų mokėjimo terminas – 2026 m. birželio 30 d. Dėl to atsakovių patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis apskaičiuojamas pagal teismo procesinio sprendimo priėmimo dieną galiojusius dydžius. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad išlaidos už advokato pagalbą, rengiant atsiliepimus į ieškovės apeliacinį skundą, patirtos 2026 metų II ketvirtį. Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2025 metų IV ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 2 526,80 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 punktu, už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma gali būti 3 284,84 Eur (1,3 x 2 526,80 Eur = 3 284,84 Eur). Atsakovės A. A. prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija pagal Rekomendacijų apskaičiuoto rekomenduojamo maksimalaus atlygio už tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimą (Rekomendacijų 7 punktas, 8.11 papunktis). Atsakovės J. A. prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma viršija pagal Rekomendacijų 7 punktą, 8.11 papunktį apskaičiuoto rekomenduojamo maksimalaus atlygio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių atsakovei J. A. turėtų būti atlygintos didesnis, negu nustatytas Rekomendacijose, bylinėjimosi išlaidų dydis, todėl jis mažinamas iki 3 284,80 Eur. Dėl to iš ieškovės atsakovei A. A. priteisiama 1 936,40 Eur, atsakovei J. A. – 3 284,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 2, 3 dalys, Rekomendacijų 2, 7 punktai, 8.11 papunktis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės D. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 936,40 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus trisdešimt šešis eurus 40 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovei J. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės D. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 3 284,80 Eur (tris tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 80 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.