Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Čėsnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. Š. ir J. Š. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams D. Š. ir J. Š. dėl civilinio turto konfiskavimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovo reikalavimų užtikrinimui jo prašymu buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – apelianto D. Š. banko sąskaitoje esančių 217 309 Eur piniginių lėšų ir apeliantams priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), areštas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantai kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – apelianto D. Š. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašus apie tai, kad joje esančioms lėšoms taikomas areštas ir kad to pagrindas ir prokuroro nutarimo, ir skundžiama nutartis; 2023 m. gegužės 2 d., 2023 m. gegužės 25 d., 2023 m. birželio 6 d., 2023 m. liepos 3 d., 2024 m. lapkričio 12 d., 2024 m. gruodžio 12 d., 2024 m. gruodžio 18 d. mokėjimo nurodymus, iš kurių matyti, kad apeliantui D. Š. buvo pervedamos lėšos už parduodamus nekilnojamojo turto objektus; Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2026 m. gegužės 1 d. išrašą, kuris patvirtina, kad apeliantams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso neareštuotas žemės sklypas ir pastatas – vienbutis gyvenamasis namas, esantys (duomenys neskelbtini); Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registro centro duomenis apie žemės sklypo, pastato – vienbučio gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini), taip pat pastato – vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), mokestinę vertę mokestinę vertę; Vilniaus apygardos prokuratūros 2025 m. gruodžio 2 d. nutarimą taikyti turto areštą Nr. 11.1.-12, iš kurio matyti, kad nuo 2025 m. gruodžio 2 d. iki 2026 m. birželio 2 d. buvo taikytas turto areštas apeliantų turtui. Ieškovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – AB „Swedbank“ 2025 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. S/10006 dėl informacijos pateikimo apie apeliantų bankų sąskaitose esančias pinigines lėšas. Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kasacinis teismas yra pasisakęs ir dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023, 43 punktas; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024, 21–22 punktai). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad skundžiama nutartimi areštuotam apeliantų turtui anksčiau areštas buvo pritaikytas prokuroro nutarimu. Įrodymai apie įplaukas į apelianto sąskaitą yra susiję su argumentais dėl piniginių lėšų kilmės ir su tuo susijusios aplinkybės galės būti vertinamos bylą nagrinėjant iš esmės, tačiau jos nėra reikšmingos sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimo. Aplinkybės, kad apeliantai turi ir daugiau lėšų banko sąskaitose bei kito, nei areštuotas, nekilnojamojo turto, taip pat neturi teisinės reikšmės, vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. VĮ Registrų centro duomenys apie nekilnojamąjį turtą ir jo mokestinę vertę nelaikytini būtinais naujais įrodymais, kadangi pirma, tarp šalių nėra kilęs konkretus dėl apeliantų nekilnojamojo turto vertės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo kontekste, antra, teismas, vadovaudamasis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, turi teisę naudotis duomenimis iš teismų informacinės sistemos, valstybės registrų bei kitų informacinių sistemų ir prireikus šias aplinkybes pasitikrinti savo iniciatyva. Dėl to apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šalių pateiktus naujus įrodymus kaip perteklinius ir neturinčius esminės teisinės reikšmės ginčo klausimui.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinant priimtą teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-522-381/2015). Tam gali pasitarnauti laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, kaip ir kiekvienas teismo atliekamas procesinis veiksmas, turi būti orientuotas į ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyros užtikrinimą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai.

Nagrinėjamu atveju ieškinys, kurio užtikrinimo tikslu skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pareikštas CTKĮ pagrindu, viešą interesą ginančiam prokurorui prašant konfiskuoti apeliantų be teisėto pagrindo įgyto turto vertę – 285 207,09 Eur.

CTKĮ 12 straipsnyje nustatyta, kad bylos dėl civilinio turto konfiskavimo nagrinėjamos CPK nustatyta tvarka pagal prokuroro ieškinį dėl viešojo intereso gynimo. Taigi, minėtos kategorijos byloms nagrinėti teisme taikomos civilinio proceso teisės normos, kurios, be kita ko, reglamentuoja ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas bei ypatumus.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti turi būti nustatytos dvi sąlygos – ieškinio preliminarus pagrįstumas ir grėsmės ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Šios dvi sąlygos yra kumuliatyvios – nenustačius bent vienos iš jų, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-906-790/2023, 16 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliantai atskirajame skunde nekvestionuoja preliminaraus ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumo, jie teigia, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė, neegzistuojant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai, nes, anot apeliantų, nėra grėsmės ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantų pozicija nesutinka dėl toliau nurodomų motyvų.

Pirmiausia pažymėtina, kad tai, jog vadovaujantis CTKĮ 11 straipsnio 1 dalimi turto tyrimo metu buvo taikytas to paties apeliantų turto areštas prokuroro nutarimu, šioje byloje nagrinėjamam klausimui reikšminga tuo aspektu, kad vertinant šią situaciją valstybės įgalioto subjekto jau buvo konstatuota, jog egzistuoja pagrįsta rizika, kad CTKĮ 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą apeliantai gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma įvykdyti civilinį turto konfiskavimą. Taigi, į šią aplinkybę atsižvelgtina, sprendžiant dėl galimo apeliantų nesąžiningumo, sukeliančio grėsmę būsimo teismo sprendimo realiam įvykdymui. Tačiau vien fakto, kad pagal CTKĮ buvo taikomi ribojimai prokuroro nutarimu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui civilinėje byloje nepakanka. Viešą interesą ginančiam prokurorui su ieškiniu civilinio proceso tvarka kreipusis į teismą, būtent civilinę bylą nagrinėjantis teismas, esant sąlygoms (šiuo atveju – ieškovo prašymui), laikinųjų apsaugos priemonių klausimą turi spręsti iš naujo, savarankiškai vertindamas pagrindų tam (ne)buvimą, remdamasis jau minėtu CPK 144 straipsniu bei konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis. Tokia įstatymų leidėjo valia įtvirtinta CTKĮ 11 straipsnio 12 dalyje, pagal kurią, kai ieškinys dėl civilinio turto konfiskavimo pareiškiamas teismui, dėl turto arešto taikymo ar atsisakymo taikyti turto areštą sprendžia teismas CPK nustatyta tvarka.

Nors nagrinėjamu atveju apeliantai kelia klausimą ir dėl dvigubo jų turto bei piniginių lėšų arešto, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu (nuo 2026 m. birželio 2 d.) prokuroro nutarimas dėl apeliantų turto arešto nebegalioja ir jiems yra taikomi ribojimai tik skundžiamos Vilniaus apygardos teismo nutarties, priimtos vadovaujantis CPK nuostatomis, pagrindu.

CPK nuostatos, kuriomis, kaip jau minėta, reikia remtis šioje byloje, neįtvirtina baigtinio kriterijų, pagal kuriuos būtų vertinama grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, sąrašo. Klausimas dėl grėsmės galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui kiekvienu atveju sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos faktines aplinkybes, pareikštų reikalavimų pobūdį bei byloje pateiktus įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-711-464/2021, 13 punktas).

CTKĮ tikslas yra organizuoto nusikalstamumo, korupcijos ir savanaudiškų nusikaltimų prevencija (CTKĮ 1 straipsnio 2 dalis). Civilinio turto konfiskavimo institutas sudaro prielaidas valstybei susigrąžinti turtą, kurio teisėta kilmė nėra pagrįsta. Dėl to ir sprendžiant ieškinio, pareikšto pagal CTKĮ, užtikrinimo klausimus, tarp jų ir atliekant grėsmės galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui vertinimą, būtina atsižvelgti ne tik į CPK XI skyriaus penktojo skirsnio nuostatas bei jas aiškinančią teismų praktiką, tačiau ir į šio specifinio materialiosios teisės instituto paskirtį bei tokioje byloje vyraujantį viešąjį interesą. Tai lemia, kad vertinant grėsmę būsimo galimai ieškovui palankaus sprendimo įvykdymui, taikytini griežtesni kriterijai, nei įprastose civilinėse bylose dėl piniginių sumų priteisimo, siekiant užtikrinti civilinio turto konfiskavimo instituto veiksmingumą, kuris galėtų būti paneigtas, jei asmuo, be teisėto pagrindo įgytu turtu iki bylos pabaigos laisvai disponuodamas, teismo sprendimui įsiteisėjus šio turto nebeturėtų. Todėl akcentuotina, kad laikinosios apsaugos priemonės tokiose bylose atlieka ir itin svarbią prevencinę funkciją. Dėl nurodytų ypatumų, sprendžiant atsakovų turto ir piniginių lėšų arešto klausimą, priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismui nekilo būtinybė nustatyti, kad atsakovai jau atliko ar neabejotinai ketina atlikti nesąžiningus veiksmus. Pakako konstatuoti objektyvią tikimybę, kad, nesant disponavimo apribojimų, būsimo teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba tapti neįmanomas, o tai šiuo atveju skundžiama nutartimi ir buvo padaryta.

Apeliantų nurodomos aplinkybės, kad jie turi pakankamai kito turto, iš kurio galėtų patenkinti ieškovo reikalavimus, bei kad iki turto arešto jie neperleido jiems priklausančio turto ar banko sąskaitose laikytų piniginių lėšų, nors galėjo tą padaryti, savaime nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuotos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Kaip teisingai pažymi ieškovas, iki 2025 m. gruodžio 3 d., kai apeliantams buvo įteiktas pranešimas apie galimą civilinį turto konfiskavimą, jiems nebuvo žinoma apie atliekamą turto tyrimą, o dar iki šio pranešimo – 2025 m. gruodžio 2 d. – prokuroro nutarimu jų turtui jau buvo pritaikytas areštas. Vadinasi, aplinkybė, kad iki turto arešto pritaikymo apeliantai neatliko veiksmų su siekiamu konfiskuoti turtu, šiuo atveju negali būti vertinama kaip eliminuojanti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmę. Būsimo teismo sprendimo realaus įvykdymo grėsmės savaime nepašalina ir tai, kad apeliantai turi ir neareštuoto nekilnojamojo turto bei piniginių lėšų kitose sąskaitose.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, be kita ko, lemia ir byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų pobūdis bei jų dalykas. Kai ieškinio reikalavimai yra tiesiogiai susiję su konkretaus turto teisinės padėties pasikeitimu, tokio turto perleidimas ar kitoks jo teisinio statuso pakeitimas bylos nagrinėjimo metu gali apsunkinti arba padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokiais atvejais laikinosios apsaugos priemonės atlieka prevencinę funkciją, užtikrina esamos padėties (status quo) išsaugojimą ir sudaro prielaidas efektyviam galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

Turtas ir iš jo gauta turtinė nauda gali būti konfiskuojami CTKĮ nustatytais pagrindais ir tvarka, kai yra pagrindas manyti, kad šis turtas nėra gautas teisėtu būdu, ir yra kitos įstatymų leidėjo nurodytos sąlygos (CTKĮ 2 straipsnio 1 dalis). CTKĮ 2 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad, kai turtas yra paslėptas, suvartotas, perleistas kitam, negu nurodyta šio straipsnio 3 dalyje, fiziniam ar juridiniam asmeniui ar turto negalima konfiskuoti dėl kitų priežasčių arba turtą konfiskuoti būtų netikslinga, iš šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens išieškoma to turto vertę atitinkanti pinigų suma. Sistemiškai įvertinęs šias nuostatas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kai prašoma konfiskuoti konkretų galimai neteisėtu būdu įgytą turtą, būtent šio turto areštas, kaip konservacinės paskirties priemonė, užtikrina realią galimybę šį konkretų turtą konfiskuoti ieškinio patenkino atveju. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu viešą interesą ginantis prokuroras siekia galimai neteisėtu būdu apeliantų įgyto turto vertės, atitinkančios ieškinio sumą, konfiskavimo, nurodydamas, kad konkretaus turto konfiskavimas šiuo atveju netikslingas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiu atveju, kai prašoma konfiskuoti turto vertę, tampa reikšminga iki galimai atsakovams nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo išsaugoti būtent pinigines lėšas, kurias siekiama konfiskuoti, nes sprendimo įvykdymo užtikrinimo požiūriu reikšminga pirmiausia išsaugoti būtent tokį turtą, kuris ieškinio patenkinimo atveju būtų konfiskuojamas.

Laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad jos iš esmės visuomet susijusios su asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymu (CPK 145 straipsnio 1 dalis). Dėl to jas taikant būtina laikytis proporcingumo principo, kuris, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, be kita ko, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turi užtikrinti šalių teisių pusiausvyrą – turi būti įvertinti šalių teisėti interesai, nei vienai iš jų nesuteikiant nepagrįsto prioriteto, netaikant didesnių suvaržymų, nei reikalinga užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-464/2021, 37 punktas). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi įvertinti, kokie padariniai kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir kokie padariniai kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų taikytos, o ieškinys – atmestas. Be to, visais atvejais teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, turi įvertinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo, ekonomiškumo principų, proceso šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1205-196/2017; 2018 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-348-943/2018).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad byloje pagal CTKĮ pagrindu viešą interesą ginančio prokuroro pareikštą ieškinį, kuriuo siekiama neteisėtu būdu įgyto turto vertės konfiskavimo, konstatavus poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, prioritetas teiktinas piniginių lėšų areštui, tačiau tik prieš tai įvertinus tokios priemonės taikymo pasekmes proporcingumo, ekonomiškumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros aspektais.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pritaikė atsakovų 217 309 Eur piniginių lėšų, esančių D. Š. banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje AB „Swedbank“, areštą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 3 punktas), o kadangi jų nepakako visam 285 207,09 Eur sumos ieškiniui užtikrinti, papildomai areštavo atsakovams priklausantį nekilnojamąjį turtą –vienbutį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia apeliantai, tokios pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia jų interesų labiau nei būtina.

Tokiu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu buvo prioritetiškai užtikrinta būtent piniginių lėšų konfiskavimo galimybė ieškinio patenkinimo atveju, tačiau areštuotos piniginių lėšų sumos nepakanka ieškinio reikalavimui užtikrinti visa apimtimi. Tai, kad prie areštuotų piniginių lėšų pridėjus areštuoto konkretaus apeliantų nekilnojamojo turto neindividualizuotą vertę bendra areštuoto jų turto vertė šiek tiek viršija ieškinio sumą, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovų teisių pažeidimo. Ši aplinkybė, priešingai nei teigia apeliantai, savaime nereiškia, jog pažeisti CPK 145 straipsnio 2 dalies reikalavimai. Nurodytoje teisės normoje nenustatytas imperatyvus reikalavimas, kad areštuoto turto vertė visais atvejais tiksliai sutaptų su ieškinio suma, o joje nustatytas draudimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurių bendras mastas būtų iš esmės didesnis už pareikšto ieškinio sumą, negali būti aiškinamas formaliai, neatsižvelgiant į nagrinėjamo ginčo ir į areštuojamo turto pobūdį. Nekilnojamojo turto areštas šiuo atveju taikytas tik kaip papildoma priemonė, užtikrinanti ieškinio reikalavimo įvykdymą tiek, kiek tam nepakanka areštuotų piniginių lėšų. Todėl vien nominali areštuoto turto vertė, viršijanti ieškinio sumą, nesudaro pagrindo išvadai, kad pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas yra iš esmės didesnis už ieškinio sumą ar kad pažeistas CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ekonomiškumo principas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentas, kad skundžiama nutartis nepagrįsta ir dėl to, jog ja areštavus pinigines lėšas nebuvo nustatyta minimali neareštuojama pinigų suma, taigi atsakovui faktiškai nebuvo palikta piniginių lėšų pragyvenimui, taip pat stokoja pagrįstumo. Šioje byloje atsakovai nurodo ir įrodinėja, kad turi reguliarių teisėtų pajamų, byloje yra duomenys apie tai, kad jie turi ir kito, neareštuoto nekilnojamojo turto, disponuoja pakankamomis piniginių lėšų sumomis, galinčiomis jiems užtikrinti net didesnį nei minimalų reikiamą pragyvenimo lygį bylos nagrinėjimo laikotarpiu. Vadinasi, nėra pagrindo išvadai, kad dėl teismo nustatytų ribojimų apeliantų teisėti interesai nukentės labiau negu būtina.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos nagrinėjimu metu pasikeitus aplinkybėms, gali būti keliamas klausimas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio, rūšies ar masto pakeitimo (CPK 148 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą. Šiuo atveju, pavyzdžiui, paaiškėjus, kad atsakovai disponuoja didelėmis piniginių lėšų sumomis, pakankamomis visam ieškinio reikalavimui užtikrinti, ieškovo ar teismo iniciatyva gali būti sprendžiamas klausimas dėl nekilnojamojo turto arešto panaikinimo, areštuojant tikslią ieškinio sumą atitinkančią atsakovų dispozicijoje esančią piniginių lėšų sumą. Atitinkamai, manydami, kad tam yra pagrindas, su prašymu dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo į pirmosios instancijos teismą gali kreiptis ir atsakovai.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė egzistuojant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas ir pagrįstai areštavo atsakovų pinigines lėšas bei papildomai areštavo vieną nekilnojamojo turto objektą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pakeisti ar panaikinti, dėl to ji paliekama nepakeista, o apeliantų skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.