Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-214-626/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2026-07-22
Bylos Nr.: 1A-214-626/2026
Teisminio proceso Nr.: 1-02-2-00192-2023-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Jūratė Jakubonienė, Virginija Liudvinavičienė, Vitalija Norkūnaitė
Nuteistasis: R. Ž.

Kategorijos

1.1.7.2.2Bauda (BK 47 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.11.2.2.1Viešas tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos skatinimas ar kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę ar asmenį (BK 170 str. 2 d.)
1.2.11.4Viešas pritarimas tarptautiniams nusikaltimams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimas ar šiurkštus menkinimas (BK 1702 str.)
2.2.4.3Kaltinamojo akto turinys (BPK 219 str.)
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
2.4.6.4.3Jeigu nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-214-626/2026 Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00192-2023-4 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2; 1.1.8.1.1; 1.2.11.2.2.1; 1.2.11.4; 2.2.4.3; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.3 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U O S P R E N D I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. liepos 22 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, Rasai Maldanytei, Ievai Norkienei,dalyvaujant prokurorui Justui Lauciui,nuteistajam R. Ž.,nuteistojo gynėjams advokatams Vytautui Sirvydžiui ir Egidijai Belevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Justo Lauciaus, nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio, nuteistojo R. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 170 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) 100 MGL (5 000 Eur) (penkių tūkstančių eurų) dydžio bauda;

– pagal BK 170² straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) 80 MGL (4 000 Eur) (keturių tūkstančių eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir R. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (5 000 Eur) (penkių tūkstančių eurų)) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

R. Ž. pagal BK 170 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis, būdamas valstybės politiku – Lietuvos Respublikos Seimo nariu, 2023 m. gegužės 8 d., 2023 m. gegužės 9 d., 2023 m. birželio 13 d., 2023 m. birželio 14 d. ir 2023 m. birželio 15 d. viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės, o būtent:

2023 m. gegužės 8 d., iki 14.10 val., Vilniuje, socialinio tinklo Facebook asmeninėje paskyroje „R. Ž.“, komentuodamas tą pačią dieną tinklapyje 15min.lt paskelbtą straipsnį „Izraelis nugriovęs palestiniečių mokyklą sulaukė ES priekaištų“, viešai paskelbė savo parašytą tekstą (kalba, rašyba ir gramatika netaisyta): „Pasirodo be Putino dar vieni gyvuliai atsirado Pasaulyje - IZRAELIS Vienas su tankais mokyklas griauna, kitas su traktoriais! Tikrai taika Pasaulyje bus! ES teigė esanti pasibaisėjusi incidentu, kai Izraelio pajėgos auštant atvyko į mokyklą, kurioje, Palestinos savivaldos pareigūno teigimu, mo Reikia tik konstatuoti, kad ši mokykla buvo pastatyta ES finansų dėka. Po tokių įvykių, nelieka nuostabos, kodėl gimsta tokie pasakymai: Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką... Kas turi dar nutikti, kad Izraelis suprastų, kad tokios provokacijos ir tokie veiksmai tik dar labiau kelia pyktį ir kartu neapykantą žydams ir jų tautai“. Šiame viešai paskelbtame tekste su antisemitine skaičiuote ir teiginiais, propaguojančiais prieš žydų tautybės žmones nukreiptą antisemitizmo normalizavimo idėją, jis – valstybės politikas Lietuvos Respublikos Seimo narys R. Ž. viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės. Be to, šiame viešai paskelbtame tekste teiginiais, išreiškiančiais antisemitinę idėją, esą žydai yra atsakingi už Izraelio valstybės politiką ir veiksmus, taip jis – valstybės politikas Lietuvos Respublikos Seimo narys R. Ž. viešai skatino neapykantą žydams kaip žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės.

Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, R. Ž. 2023 m. gegužės 8 d., po 14.10 val., Vilniuje, socialinio tinklo Facebook asmeninėje paskyroje „R. Ž.“ viešai paskelbė savo parašytą tekstą (kalba, rašyba ir gramatika netaisyta): „Pasirodo mūsų žurnalistui ir vietiniams Lietuvos žydukams, mokyklų griovimas Palestinoje tai dar viena atrakcija?! Panašiu principu Putinas Ukrainoje linksminasi su ten esančiais mokiniais ir jų ateitimi! Tikrai stipru ES INSTITUCIJOS duoda pinigų Palestinoje mokyklos statymui, siekiui ugdyti jaunimą bei prisidėti prie pilietiškos visuomenės, tai mūsų draugovininkai, pradeda aiškinti, kad ta MOKYKLA PER ARTI PASTATYTA BUVO! MOKYKLA PER ARTI PASTATYTA, nes matai Izraelio žydai nusprendė, kad iš jos bus puolamas Izraelis, (domu kai Faina reaguotų, jei į Šilutės r. gimnazijas Putinas bombas paleistų, ir savo 143 mln. gyventojams aiškinti, kad PER ARTI BUVO RUSIJOS SIENOS, tai reikėjo ją patraukti? Kas per PASAULIO TVARKOS SUPRATIMO PRINCIPAI Kas per kvailys dar tokius argumentus sugalvoti galėjo? Pasirodo vietiniai draugovininkai tikrai gerai mokosi iš Putino, kuris Ukrainoje ne tik mokyklas, darželius, teatrus, bet ir ligonines sprogdino (a) nes jos PER ARTI RUSIJOS BUVO? Gal kitą kartą Izraelis numes bombą ant Palestiniečių ligoninės su prierašu susprogdinome, nes bijojome, kad jie mus puls. Dabar suprantu, kodėl Izraelio žydelis premjeras per Šabą pas Putką varė 2022.03.05. t. y. 6 dienoms po jo įsiveržimo į Ukrainą P. s. Nors esant Šabui žydas, nes puoduko neplauna, dirbti negali AŠ JUMS NORIU SUTEIKTI ŠANSO MIELI IZRAELIO ŽYDAI ATSIPRAŠYTI PALESTINOS IR ES, UŽ JŪSŲ ŠLYKŠČIUS VEIKSMELIUS SVETIMOJE ŠALYJE Ir pasikartosiu “Po tokių įvykių, nelieka nuostabos, kodėl gimsta tokie pasakymai: Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“. Šiame viešai paskelbtame tekste su antisemitine skaičiuote ir teiginiais, propaguojančiais prieš žydų tautybės žmones nukreiptą antisemitizmo normalizavimo idėją, jis – valstybės politikas Lietuvos Respublikos Seimo narys R. Ž., viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės. Be to, šiame viešai paskelbtame tekste teiginiais, išreiškiančiais antisemitinę idėją, esą visa žydų tauta yra atsakinga už Izraelio valstybės politiką ir veiksmus, taip jis – valstybės politikas Lietuvos Respublikos Seimo narys R. Ž. viešai skatino neapykantą žydams kaip žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės.

Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, R. Ž. 2023 m. gegužės 9 d., apie 13.13 val., Vilniuje, Gedimino pr. 53, Lietuvos Respublikos Seime vykusio plenarinio Seimo posėdžio metu viešai pasakytos kalbos dalyje, kurioje Seimo nariams neigė, jog 2023 m. gegužės 8 d. savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook viešai paskelbti jo tekstai yra antisemitiniai, žodžiais: „Aš pacitavau „nelieka nuostabos, kodėl po tokių įvykių atsiranda spaudoje pasakymai „imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“, taip vėl viešai paskleidė prieš žydų tautybės asmenis nukreiptą antisemitizmo normalizavimo idėją, normalizavo neapykantos kalbos, kuria siūloma užmušti žydą, vartojimą ir taip viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės.

Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, R. Ž. 2023 m. birželio 13 d., apie 9.06 val., Vilniuje, socialinio tinklo „www.facebook.com“ asmeninėje paskyroje „R. Ž.“, komentuodamas žiniasklaidoje aprašytą Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės I. Š. vizitą Izraelyje, viešai paskelbė savo parašytą tekstą su teiginiais (kalba, rašyba ir gramatika netaisyta): „Šlykščiau mūsų Ministrė Pirmininkė I. Š. ir negalėjo nepasakyti savaitgalį būdama Izraelyje! I. Š. “Premjerė susitiko su Izraelio prezidentu: mūsų istoriniai saitai ir šalių draugystė yra tai, kuo didžiuojamės” Šlykštu yra tai, kad I. Š. tokias kvailystes kalba, kai 1944 m. Birželio 3 dieną Lietuvos ŽYDAI kartu su RUSAIS IŠŽUDĖ PIRČIUPŲ KAIMĄ IR TEN GYVENUSIUS ŽMONES. Kad tai buvo vokiečių kerštas ir žiaurumas, yra teisybė, bet ne visa teisybė. Tai dar kartą parodo, kad mūsų valdžios atstovams visiškai nusispjauti į Lietuvoje 1941-1944 m. Lietuvoje gyvenusių žydų žudymus mūsų LIETUVIŲ. Kaip suprantu mūsų valdžios vertybinė politika žemiau plintuso, jeigu vykstama į Izraelį ir sekamos pasakos apie draugystę, tai kitais metais galės vykti į gegužės 9 dienos minėjimus Rusijoje! KIEK DAR ILGAI MŪSŲ POLITIKAI TOLIAU KLAUPSIS ŽYDAMS, KURIE ŽUDĖ MŪSŲ TAUTIEČIUS, PRISIDĖJO PRIE LIETUVIŲ SEKIMŲ, KANKINIMŲ IR MŪSŲ VALSTYBĖS NAIKINIMO. Buvo HOLOKAUSTAS ŽYDŲ, bet dar DIDESNIS HOLOKAUSTAS LIETUVIŲ BUVO LIETUVOJE! Jei mūsų juokdariai politikai Izraelyje atsiprašinėja žydų, tai kada ŽYDAI ATSIPRAŠYS MŪSŲ? Šiandien pateiksiu dar vieną istoriją, kaip tuo metu Lietuvoje žydai kartu su rusais žudė LIETUVIUS. KANIŪKAI-PIRČIŪPIS 1944 m. birželio 3 d. išplėšė ir padegė Pirčiupiu kaimą, esantį 44 km į pietvakarius nuo Vilniaus, gyventojus sugrūdę į tvartus, sudegino juos gyvus. Žuvo 119 žmonių. Bet viską pradėsiu nuo pradžių, kad vėl kokia komunistuojanti Izraelio ambasadorė ar komistinė tardytoja, nemėgintų aiškinti savo tiesos. Keli tankūs ir pelkėti miškų masyvai, apžergę Lietuvos - Baltarusijos sieną, tęsėsi abiejų valstybių pusėse. Tuose miškuose buvo įsitaisę sovietų partizanai, žydų partizanai, lenkų Armija Krajovva, vėliau sovietų NKVD-NKGB daliniai, galop paprasti} banditų gaujos. Istorikas R. Z. sudarė lentelę, kurioje nurodo Rūdninkų raudonųjų „lietuvių“ partizanų skaičių ir jų tautinę sudėtį. Kaip matyti iš lentelės, nors Rūdninkų girios raudonieji partizanai vadino save „lietuviais“ partizanais, lietuvių juose buvo mažai. Didžiumą jų sudarė rusai ir žydai. PRIDEDU PRIE FOTO LENTELĘ SU BŪRIAIS IR SKAIČIAIS. Žydų partizanas P. B. pasakoja, kad pamiškėje buvo paguldyti nuogi šešių kaimo moterų ir dviejų vyrų lavonai. Jo būrio partizanai į tuos lavonus šaudė. Kai šovinys pataikydvo lavonui į nervą, visas lavonas sudrebėdavo ir pajudėdavo lyg gyvas. Šioje linksmybėje juokdamiesi dalyvavo visi jo būrio partizanai. Tarp žuvusiųjų — M., kuri, nešina savo pusantrų metų dukrytę, mėgino pabėgti. Abi krito nušautos. Nužudyta visa P. šeima su vaikais. Nužudyta 20 metų amžiaus O. V., J. B., A. B. ir kiti — vyrai, moterys, vaikai. Kaniūkų skerdynėse dalyvavo partizanai - banditai iš visų keturių žydų būrių: „Mirtis okupantams“, „Mirtis fašizmui“, „Keršytojas“, „Už pergalę“, „Kova“, kurie priklausė sovietų bendrai „lietuvių“ partizanų komandai. Tačiau būriuose, kur skaičiumi žydai vyravo, pagrindinė kalba — kasdieninė ir oficiali — kariškiems įsakymams ir ryšiams palaikyti liko jidiš. Pagal pačių žydų atsiminimus, jie jautėsi ir kovojo ne kaip sovietai, bet kaip žydai. Antai: „Aš didžiuojuosi, kad turėjau privilegiją kovoti kaip žydė, priklausyti žydų kovojančiam būriui, žydams vadovaujant, kurio ryšiai ir įsakymai visi buvo jidiš kalba“. V. K. K. (grupės „Keršytojas“ partizanė, vėliau išgarsinto žydų partizano A. K. žmona). Norėdami nubausti Kaniūkų gyventojus, 1944 m. sausio 29 d. tarp 150 ir 200 raudonųjų partizanų/banditų, žydų ir rusų, užpuolė ir padegė kaimą. Žmones ir gyvulius išžudė. Žuvo 38 žmonės — sušaudyti, akmenims ir lazdoms užmušti mirtinai, sudeginti gyvi savo trobose, kiti sužeisti arba pabėgo. Tų skerdinių liudininkas A. Z. (žydų partizanas) šitaip pasakoja: „Partizanai apsupo kaimą, buvo padegta, kiekvienas gyvulys ir žmogus išžudyti. Vienas partizanas, mano draugas, paėmė moterį, padėjo jos galvą ant akmens ir su kitu akmeniu ją nužudė.“ Kaune gimęs žymus Izraelio istorikas D. L., kuris pats priklausė partizanų būriui „Mirtis okupantams“, teigė pas žydus partizanus vyravo atvira neapykanta vietiniams gyventojams ir visiškas nusigręžimas nuo visko, kas buvo susiję su Lietuva. Iš visų raudonųjų partizanų žydai žiauriausiai elgėsi su vietiniais gyventojais ir su paimtais vokiečių kareiviais — ne tik žudė, bet ir kankino. Žydė S. G. rašė savo atsiminimuose: “Kai mums pritrūkdavo drabužio ir batų, tai mes sužinodavome, kur ir kada bus vestuvės. Tada mes užpuldavome baliavotojus, įsakydavome ūkininkams gulti ant žemės, atimdavome pačius geriausius kailinius ir aulinius batus ir dingdavome. (...) Kai reikėdavo mėsos, nueidavome pas ūkininką ir pareikalaudavome „Duok mums dvi karves ir du paršus ar pan” J. H., „Už pergalę“ (žydų partizanų būrio narys) SAVO PRISIMINIMUOSE RAŠĖ: “Einant į kaimus maisto „mes ėjome kaip banditai, nes vogdavome iš vietinių kaimiečių jų pragyvenimą, pirma — maišą miltų, paskui — kiaulę, karvę ar arklį (...). Pamažu kaimiečiai pasidarė mūsų priešai. (...) Juk, pagaliau, jų pačių gyvybės išlikimas priklausė nuo jų gyvulių.“ KYLA PAGRISTAS KLAUSIMAS KAS, KADA IR KAIP ŽYDAI ATSIPRAŠYS LIETUVOS UŽ JŲ TAUTIEČIŲ VYKDYTĄ LIETUVIŲ HOLOKAUSTĄ? Panašu, kad šią kadenciją dar sulauksime, kai I. Š. lankysis prie J. Stalino kapo ir lies ašaras, kaip liejo žydas D., pats didžiausias kovotojas su nacionalsocializmu (bet tik nuo 1941 metų birželio 22-osios, o iki tol - geriausias nacionalsocialistų vado Adolfo Hitlerio draugas). Ar toliau mus žemins ir vadins žydšaudžių TAUTA?“. Taip jis – valstybės politikas Lietuvos Respublikos Seimo narys R. Ž., šiame viešai paskelbtame tekste apibendrintai teigdamas, kad žydai kaip tautinė grupė 1941–1944 m. vykdė lietuvių holokaustą ir lietuvių žudynes, kad žydai kaip tautinė grupė vaidino reikšmingą vaidmenį sovietų vykdytose represijose prieš lietuvius ir yra atsakingi už sovietų Lietuvoje prieš Lietuvos gyventojus vykdytas represijas, jog 1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo gyventojų žudynes įvykdė žydai, o ne sovietiniai partizanai, jog 1944 m. birželio 3 d. Pirčiupių kaimo gyventojų žudynes įvykdė žydai, o ne naciai, žydus kaip tautinę grupę kaltindamas, kad jie yra atsakingi už tikrą ar tariamą atskiro žydo ar žydų grupės padarytą nusižengimą arba net už ne žydų atliktus veiksmus, viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės.

Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, R. Ž. 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., Vilniuje, socialinio tinklo Facebook asmeninėje paskyroje „R. Ž.“, komentuodamas „Delfi“ 2023 m. birželio 14 d., 8.02 val. skelbtą straipsnį „R. Ž.. A. S. – „lietuvių antisemitizmo“ režisierius“, viešai paskelbė savo parašytą tekstą su teiginiais (kalba, rašyba ir gramatika netaisyta): „Lietuvos žydas A. S., kuriam LIETUVIŲ ŽUDYMAI, KANKINIMAI, MOTERŲ PRIEVARTAVIMAI, VAIKŲ ATSKYRIMAI NUO TĖVŲ BUVO TIK MALONI ATRAKCIJA IR DŽIUGINANTI AKIMIRKA! Mes Lietuvių tauta niekada neturi pamiršti žydų ir rusų, kurie labai aktyviai prisidėjo prie mūsų TAUTOS NAIKINIMO! Tik būdami viduje stiprūs sugebėjome atlaikyti 1941 m. birželio 14-osios ir kitus trėmimus. O dabar tų niekšų ir menkystų NKVD ir KGB palikuonys valdo mus. 1941 m. Birželio 14-oji TURI BŪTI MINIMA KAIP LIETUVIŲ TAUTOS HOLOKAUSTO DIENA“. Taip jis, valstybės politikas Lietuvos Respublikos Seimo narys, R. Ž., šiame viešai paskelbtame tekste žydus kaip tautinę grupę kaltindamas, kad jie yra atsakingi už tikrą ar tariamą atskiro žydo ar žydų grupės padarytą nusižengimą arba net už ne žydų atliktus veiksmus, propagavo idėją, kad žydų tautinė grupė sovietų okupacijos metu vykdė lietuvių tautos naikinimą, žydų tautinė grupė yra atsakingi už sovietų Lietuvoje vykdytas represijas ir tokiu būdu viešai niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės.

Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, R. Ž., 2023 m. birželio 14 d., po 12.44 val., Vilniuje, socialinio tinklo Facebook asmeninėje paskyroje „R. Ž.“, komentuodamas „Delfi“ 2023 m. birželio 14 d., 12.44 val., skelbtą straipsnį „Ž. toliau žarstosi antisemitiniais pareiškimais: piktinasi Š. vizitu Izraelyje“, viešai paskelbė savo parašytą tekstą su teiginiais (kalba, rašyba ir gramatika netaisyta): „Jau greitai rytoj BIRŽELIO 15 dieną !!! PASKELBSIU DALINIUS LIETUVOS ŽYDŲ SĄRAŠUS, KURIE SAVO PARAŠAIS IR DEMONSTRUODAMI LOJALUMĄ RUSAMS 1941 m. birželio 15 dieną TŪKSTANČIUS LIETUVIŲ KROVĖ j VAGONUS. Kurie turėjo būti ištremti į SSRS gilumą TAIP SIŲSDAMI JUOS MYRIOP. Kaip matau iš reakcijų Izraelio žydų ir Lietuvoje esančių KGB/NKVD veikėjų palikuonių, labai jau pergyvena, kad ISTORIJOS FAKTUS TOLIAU KELSIU Į VIEŠUMĄ! Būkime stiprūs ir neleiskime, kad Lietuvoje atsirastų antisemitų! Kaip pastebiu net tarybinių laikų MILICINOS tardytoja IR PROKURORĖ F. K. sunerimo dėl sąrašų ir platinamos informacijos, čia kaip tie čekučių skandalai, gal lai pirma prisipažįsta ką jos tėvas SSRS laikais veikė ir kokias pareigas ėjo, nes iš dokumentų daug linksmybių šioje šeimoje buvo! To labai NORI IZRAELIO ŽYDAI IR RUSIJOS PASIUNTINEI LIETUVOJE. JŲ VIENAS IR PAGRINDINIS TIKSLAS LIETUVĄ PAVERSTI ANTISEMITAIS!“. Taip jis – valstybės politikas – Lietuvos Respublikos Seimo narys, R. Ž., šiame viešai paskelbtame tekste primesdamas žydams kaip tautinei grupei nebūtus dalykus, kurie žydus neigiamai apibūdina visuomenės akyse, sukelia priešiškumą ir provokuoja nepakantumą ir žydams, žydus kaip tautinę grupę kaltindamas, kad jie yra atsakingi už tikrą ar tariamą atskiro žydo ar žydų grupės padarytą nusižengimą arba net už ne žydų atliktus veiksmus, kaip neva vaidinusių reikšmingą vaidmenį 1941 m. birželio 15 d. vykdant Lietuvos gyventojų trėmimus, konkrečių žydų tautybės asmenų sąrašo paskelbimą pristatydamas kaip kovą prieš kaltinimus lietuviams antisemitizmu, nurodydamas, kad Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės F. K. tėvas SSRS laikais užsiėmė veikla ir ėjo pareigas, kurios yra slepiamos, nes vykdė neigiamai vertinamas veikas, niekino Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkę F. K. ir tokiu būdu viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės.

Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, R. Ž. 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., Vilniuje, socialinio tinklo Facebook asmeninėje paskyroje „R. Ž.“ viešai paskelbė savo parašytą tekstą su teiginiais (kalba, rašyba ir gramatika netaisyta): „1941 m. birželio 14-22 dienos ir vėliau į Lietuvos istoriją buvo įrašytos kaip pačios bjauriausios ir skausmingiausios. Tai buvo LIETUVOS HOLOKAUSTAS!!! Net praėjus daugiau nei 80 metų viena “porūšio” grupė žydai, taip ir nesugeba pripažinti, kad šioje LIETUVOS tragedijoje jų atstovai suvaidino labai svarbų vaidmenį, prisidedant prie Lietuvių kankinimų, trėmimų ir žudimų. Kartu su rusais, LIETUVĄ jie naikino ne tik kaip valstybę teritoriniu principu, bet kaip tautą, jos kultūrą, papročius, intelegentiją, sunaikino valstybės ateitį, kurią tik 1990-1991 metais pavyko atkurti. Šlykštu yra tai, kad buvusi TARYBINĖ MTLICININKĖ-TARDYTOJA IR VĖLIAU PROKURORĖ F. K., taip ir nesurado vakar jėgų pripažinti, kad jos “porūšio” atstovai žydai labai svarbų vaidmenį atliko naikinant LIETUVIŲ TAUTĄ . Ji net neturi moralinių vertybių atsiprašyti Kaniūkų, Pirčiupio kitų kaimų ir miestelių gyventojų palikuonių už tuos barbariškus veiksmus, kuriuos atliko tuo metu Lietuvoje gyvenę žydai. Kas atsiprašys, lietuvių, anūkų, senelių, prosenelių .... už tuos bjaurius veiksmus? Mūsų Prezidentas A. M. B. žydų tautos atsiprasė už mūsų lietuvių veiksmus, o jų valdžios ponai net praėjus 82 metams taip ir nesugeba išmekenti žodžio ATSIPRAŠOME. Panašu, tokio žodžio toje tautoje nerasta. Kaip ir žadėjau viešai vakar, šian paskelbsiu 40 “porūšio” žydų, kurie savo aktyviais veiksmais prisidėjo, kad 1941 m. Birželio 15 dieną iš LIETUVOS DEŠIMTIMIS TŪKSTANČIŲ BŪTŲ IŠTREMTA LIETUVIŲ. Vieni buvo nužudyti nepasiekus gyvulinių vagonų, taip sušaudant juos namuose, miške, ar tiesiog miestelio centre, kiti mirė vagonuose, ir buvo išmesti pakeliui į gulagus, kiti mirė gulaguose, o kas atlaikė gulagų žiaurumus vėl parvyko atgal į Lietuvą. Tikiuosi, kad Izraelio valdžia kartu su Lietuvos žydų bendruomene suras DVASINIŲ JĖGŲ ir artimiausiu metu Lietuvoje sulauksime IZRAELIO PREZIDENTO VIZITO, kuris prie partizano A. Vanago kapo bei kitų kovotojų atsiprašys Lietuvos už jų “porūšio” žydų veiksmus! Kita dalis bus vėliau. N. D. ir R. 1. G. A. 2. G. A. 3. C. A. 4. F. A. 5. R. A. 6. A. B. 7. N. B. 8. A. B. 9. D. B. 10. J. B. 11. G. B. 12. S. S. – B. 13. M. B. 14. A. B. 15. I. D. 16. R. V.-D. 17. S. D. 18. C. D. 19. N. D. 20. J. E. 21. A. F. 22. L. F. 23. C. F. 24. M. F. 25. B. F. 26. E. K. – F. 27. S. K. – G. 28. B. G. 29. M. P. – G. 30. A. G. 31. S. G. 32. I-I. G. 33. I. G. 34. G. G. 35. B. S. – G. 36. A. G. 37. S. G. 38. G. G. 39. I. i. 40. J. S. – I.“. Taip jis – valstybės politikas – Lietuvos Respublikos Seimo narys, R. Ž., šiame viešai paskelbtame tekste primesdamas žydams kaip tautinei grupei nebūtus dalykus, kurie žydus neigiamai apibūdina visuomenės akyse, sukelia priešiškumą ir provokuoja nepakantumą žydams, žydus kaip tautinę grupę kaltindamas, kad jie yra atsakingi už tikrą ar tariamą atskiro žydo ar žydų grupės padarytą nusižengimą arba net už ne žydų atliktus veiksmus, apibendrintu kaltinimu visai žydų tautinei grupei dėl sovietų vykdytų represijų propagavo priešiškumą žydams ir idėją, kad žydai kaip tautinė grupė buvo ir yra atsakingi už sovietų vykdytas represijas prieš Lietuvos gyventojus, priešpriešino lietuvių tautos patirtas represijas ir žydų tautos patirtą Holokaustą, žydams be jokio pagrindo priskyrė atsakomybę už 1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo gyventojų ir 1944 m. birželio 3 d. Pirčiupių kaimo gyventojų žudynes, paviešindamas neatitinkantį tikrovės žydų tautybės žmonių, kaip prisidėjusiųjų prie 1941 m. birželio 15 d. lietuvių trėmimų sąrašą, niekindamas Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkę F. K., taip viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės.

R. Ž. nuteistas ir pagal BK 170² straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas valstybės politiku – Lietuvos Respublikos Seimo nariu, viešai šiurkščiai menkino nacistinės Vokietijos Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykdytą žydų genocidą (Holokaustą), tai padarydamas užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, t. y.:

R. Ž. 2023 m. birželio 13 d., apie 9.06 val., Vilniuje, socialinio tinklo Facebook asmeninėje paskyroje „R. Ž.“, komentuodamas žiniasklaidoje aprašytą Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės I. Š. vizitą Izraelyje, viešai paskelbė savo parašytą tekstą su teiginiais (kalba, rašyba ir gramatika netaisyta), tarp kurių: „(...) kai 1944 m. birželio 3 dieną Lietuvos ŽYDAI kartu su RUSAIS IŠŽUDĖ PIRČIUPŲ KAIMĄ IR TEN GYVENUSIUS ŽMONES. Kad tai buvo vokiečių kerštas ir žiaurumas, yra teisybė, bet ne visa teisybė. Tai dar kartą parodo, kad mūsų valdžios atstovams visiškai nusispjauti į Lietuvoje 1941-1944 m. Lietuvoje gyvenusių žydų žudymus mūsų LIETUVIŲ. (...) KIEK DAR ILGAI MŪSŲ POLITIKAI TOLIAU KLAUPSIS ŽYDAMS, KURIE ŽUDĖ MŪSŲ TAUTIEČIUS, PRISIDĖJO PRIE LIETUVIŲ SEKIMŲ, KANKINIMŲ IR MUSŲ VALSTYBĖS NAIKINIMO. Buvo HOLOKAUSTAS ŽYDŲ, bet dar DIDESNIS HOLOKAUSTAS LIETUVIŲ BUVO LIETUVOJE! Jei mūsų juokdariai politikai Izraelyje atsiprašinėja žydų, tai kada ŽYDAI ATSIPRASYS MUSŲ? Šiandien pateiksiu dar vieną istoriją, kaip tuo metu Lietuvoje žydai kartu su rusais žudė LIETUVIUS. (...) KYLA PAGRĮSTAS KLAUSIMAS KAS, KADA IR KAIP ŽYDAI ATSIPRAŠYS LIETUVOS UŽ JŲ TAUTIEČIŲ VYKDYTĄ LIETUVIŲ HOLOKAUSTĄ? Panašu, kad šią kadenciją dar sulauksime, kai I. Š. lankysis prie J. Stalino kapo ir lies ašaras, kaip liejo žydas D., pats didžiausias kovotojas su nacionalsocializmu (bet tik nuo 1941 metų birželio 22-osios, o iki tol - geriausias nacionalsocialistų vado Adolfo Hitlerio draugas). Ar toliau mus žemins ir vadins žydšaudžių TAUTA?“. Taip jis – valstybės politikas – Lietuvos Respublikos Seimo narys, R. Ž., šiame viešai paskelbtame tekste sugretindamas nacistinės okupacijos metu Lietuvoje vykdytą žydų genocidą (Holokaustą) ir kitų Lietuvos gyventojų žudynes, teigdamas, kad žydai kaip tautinė grupė vaidino reikšmingą vaidmenį sovietų vykdytose represijose prieš lietuvius, kad žydai vykdė lietuvių holokaustą, kad lietuvių holokaustas buvo didesnis už žydų, ir taip menkindamas žydų genocidą (Holokaustą), viešai šiurkščiai menkino nacistinės Vokietijos įvykdytą Lietuvos Respublikos teritorijoje prieš žydų tautybės Lietuvos Respublikos gyventojus genocidą (Holokaustą), tai padarydamas užgauliu ir įžeidžiančiu būdu.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Prokuroras apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria iš kaltinimo pagal BK 170² straipsnio 1 dalį R. Ž. buvo pašalinti tęstinę nusikalstamą veiką sudarantys 2023 m. birželio 14 d. ir 2023 m. birželio 15 d. žydų tautos genocido (Holokausto) menkinimo epizodai, ir dėl šios dalies priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: R. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 170² straipsnio 1 dalį dėl 2023 m. birželio 14 d. ir 2023 m. birželio 15 d. žydų tautos genocido (Holokausto) menkinimo ir iš naujo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodytomis pripažintų nusikaltimo, numatyto BK 170² straipsnio 1 dalyje, aplinkybes; 2) R. Ž. pagal 170 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) paskirti 1 025 MGL (51 250 Eur) dydžio baudą, pagal 170² straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) – 1 000 MGL (50 000 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir R. Ž. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 1 025 MGL (51 250 Eur) dydžio baudą. Prokuroras skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas, vertindamas 2023 m. birželio 13 d., 2023 m. birželio 14 d. ir 2023 m. birželio 15 d. įrašus atskirai, o ne visų bylos įrodymų kontekste, be to, prioritetą suteikdamas R. Ž. paaiškinimams bei nesiremdamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2024 m. balandžio 25 d. išvada Nr. KT37-I2/2024 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario R. Ž., kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kaip vienu iš įrodymų šaltinių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl padarė bylos duomenims prieštaraujančias išvadas ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas be pagrindo nurodė, kad 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., ir 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., epizoduose R. Ž. išimtinai kalbėjo apie lietuvių patirtas represijas, kad 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., ir 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., paskelbti įrašai nėra sąmoninga 2023 m. birželio 13 d. įraše išdėstytų Holokaustą šiurkščiai menkinančių teiginių tąsa, ir šiuos epizodus dėl padarytų nacistinės Vokietijos Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykdytų žydų tautos genocido (Holokausto) menkinimo pašalino iš kaltinimo pagal BK 170² straipsnio 1 dalį. Tokia teismo išvada neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos, pagal kurią Holokausto menkinimas pripažįstamas sunkiausia antisemitizmo apraiškų forma, net ir subtiliai išreikštų, todėl kuo labiau įtemptas kontekstas, tuo platesnės gali būti saviraiškos laisvės ribojimo galimybės.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. Ž. 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., socialinio tinklo „Facebook“ asmeninėje paskyroje „R. Ž.“, komentuodamas „Delfi“ viešai skelbtą straipsnį „R. Ž.. A. S. - „lietuvių antisemitizmo“ režisierius“ ir paskelbdamas parašytą tekstą su teiginiais (kalba, rašyba ir gramatika netaisyta), tarp jų: „(...) Mes Lietuvių tauta niekada neturi pamiršti žydų ir rusų, kurie labai aktyviai prisidėjo prie mūsų TAUTOS NAIKINIMO! Tik būdami viduje stiprūs sugebėjome atlaikyti 1941 m. birželio 14-osios ir kitus trėmimus. O dabar tų niekšų ir menkystų NKVD ir KGB palikuonys valdo mus. 1941 m. Birželio 14-oji TURI BŪTI MINIMA KAIP LIETUVIŲ TAUTOS HOLOKAUSTO DIENA“, nors ir gali būti vertinamas kaip neigiantis Holokausto, kaip istorinio įvykio, unikalumą, tačiau nesiekia pavojingumo, būtino baudžiamajai atsakomybei kilti. Tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. sausio 16 d. ekspertizės akte Nr. 11-2673 (23) nurodytoms aplinkybėms, kad, be kita ko, vertinant 2023 m. birželio 14 d., 8.02 val., skelbto R. Ž. įrašo, pradėto žodžiais „Lietuvos žydas A. S. (...)“, visumą ir skaitant jį ankstesnio (2023 m. birželio 13 d.) jo įrašo kontekste, suprantama, kad juo pateiktas apibendrintas kaltinimas tautinei grupei vykdžius lietuvių tautos naikinimą. Apibendrintu kaltinimu, kad žydai naikino lietuvių tautą, propaguojamas priešiškumas žydams, propaguojama idėja, kad žydai kaip tautinė grupė yra atsakingi už sovietų vykdytas represijas, žydai yra žeminami. Šiame ekspertizės akte konstatuota, kad ankstesniame (2023 m. birželio 13 d. ) įraše, (kurio kontekste skaitomas šis 2023 m. birželio 14 d. įrašas), pradėtame žodžiais „Šlykščiau mūsų Ministrė Pirmininkė (...)“ yra menkinamas Holokaustas.

Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad R. Ž. veiksmuose, susijusiuose su 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., paskelbtu tekstu: „1941 m. birželio 14-22 dienos ir vėliau į Lietuvos istoriją buvo įrašytos kaip pačios bjauriausios ir skausmingiausios. Tai buvo LIETUVOS HOLOKAUSTAS!!! Net praėjus daugiau nei 80 metų viena „porūšio“ grupė žydai, taip ir nesugeba pripažinti, kad šioje LIETUVOS tragedijoje jų atstovai suvaidino labai svarbų vaidmenį, prisidedant prie Lietuvių kankinimų, trėmimų ir žudimų. Kartu su rusais, LIETUVĄ jie naikino ne tik kaip valstybę teritoriniu principu, bet kaip tautą, jos kultūrą, papročius, intelegentiją, sunaikino valstybės ateitį, kurią tik 1990-1991 metais pavyko atkurti. (...) jos „porūšio“ atstovai žydai labai svarbų vaidmenį atliko naikinant LIETUVIŲ TAUTĄ. (...) už tuos barbariškus veiksmus, kuriuos atliko tuo metu Lietuvoje gyvenę žydai. Kas atsiprašys, lietuvių, anūkų, senelių, prosenelių .... už tuos bjaurius veiksmus? Mūsų Prezidentas A. M. B. žydų tautos atsiprasė už mūsų lietuvių veiksmus, o jų valdžios ponai net praėjus 82 metams taip ir nesugeba išmekenti žodžio ATSIPRAŠOME. Panašu, tokio žodžio toje tautoje nerasta. Kaip ir žadėjau viešai vakar, šian paskelbsiu 40 “porūšio” žydų, kurie savo aktyviais veiksmais prisidėjo, kad 1941 m. Birželio 15 dieną iš LIETUVOS DEŠIMTIMIS TŪKSTANČIŲ BŪTŲ IŠTREMTA LIETUVIŲ. Vieni buvo nužudyti nepasiekus gyvulinių vagonų, taip sušaudant juos namuose, miške, ar tiesiog miestelio centre, kiti mirė vagonuose, ir buvo išmesti pakeliui į gulagus, kiti mirė gulaguose, o kas atlaikė gulagų žiaurumus vėl parvyko atgal į Lietuvą. Tikiuosi, kad Izraelio valdžia kartu su Lietuvos žydų bendruomene suras DVASINIŲ JĖGŲ ir artimiausiu metu Lietuvoje sulauksime IZRAELIO PREZIDENTO VIZITO, kuris prie partizano A. Vanago kapo bei kitų kovotojų atsiprašys Lietuvos už jų „porūšio“ žydų veiksmus! (...)“, nėra tiesioginės tyčios menkinti Holokaustą, kaip istorinį faktą, ar iškreipti jo esminius aspektus ir tai daryti šiurkščiai, užgauliu, grasinančiu ar įžeidžiančiu būdu. Šią teismo išvadą paneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. gruodžio 13 d. specialisto išvadas Nr. 11-2693 (23), kad vartodamas žodį „holokaustas“ ir kartu kaltindamas žydus, R. Ž. siekia priešpriešinti lietuvių tautos patirtas represijas ir žydų tautos patirtą Holokaustą, tokiu būdu priešindamas tautas, kad įraše apibendrintu kaltinimu visai tautinei grupei dėl sovietų vykdytų represijų propaguojamas priešiškumas žydams, propaguojama idėja, jog žydai kaip tautinė grupė yra atsakingi už sovietų vykdytas represijas, šaipomasi iš žydų.

Teismas neįvertino, kad visų R. Ž. inkriminuotų trijų viešai 2023 m. birželio 13 d., 2023 m. birželio 14 d. ir 2023 m. birželio 15 d. skelbtų tekstų turinys ir stilistika yra vienoda. Šie tekstai jo socialinio tinklo asmeninėje paskyroje buvo skelbiami padieniui, kaip straipsnių serija. Laike jie yra nenutolę vienas nuo kito, priežastinis ryšys tarp juose skelbiamų ir plėtojamų teiginių nėra nutrūkęs, tekstai papildo vienas kitą. Taigi, priešingai, negu manė teismas, visi šie trys tekstai BK 170² straipsnio 1 dalies taikymo kontekste vertintini bendrai, kaip žydų tautos genocido (Holokausto) menkinimo nusikaltimo visuma. Be to, visi šie tekstai viešai paskelbti liūdnai atmintinomis Lietuvai dienomis, rengiantis minėti ir minint sovietų 1941 m. birželio 14 ir 15 dienomis vykdytus masinius Lietuvos gyventojų trėmimus. Holokaustą menkinančių tekstų skelbimas būtent šiomis dienomis buvo daromas kiek įmanoma labiau sustiprinti antisemitines nuotaikas Lietuvos visuomenėje. Visus R. Ž. 2023 m. birželio 13 d., 2023 m. birželio 14 d. ir 2023 m. birželio 15 d. atlikus veiksmus jungia vieninga tyčia, vieningas sumanymas ir tikslas. Tęstinio žydų tautos genocido (Holokausto) menkinimo nusikaltimo epizodus R. Ž. padarė būdamas valstybės politiku – Lietuvos Respublikos Seimo nariu. Šio valstybės politiko viešais žydų tautos genocido (Holokausto) menkinimo pareiškimais buvo sukeltas didelis rezonansas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tokio aukšto rango ir Lietuvoje populiaraus bei įtakingo politiko pareiškimai sukėlė nuogąstavimus, kad valstybės valdymo lygmeniu Lietuvoje įsigali antisemitizmas. Tokiu būdu buvo padaryta žala ir Lietuvos valstybei.

Po tekstų paskelbimo 2023 m. birželio 23 d. į valstybės valdžios ir teisėsaugos institucijas kreipėsi Žmogaus teisių organizacijų koalicija, kuriai priklauso ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, nurodydama, kad R. Ž. pasisakymai Lietuvoje gyvenančius žydų bendruomenių narius įžeidė, jie jautėsi pažeminti, įskaudinti. Tai, kad šis būdas buvo įžeidžiantis ir užgaulus, patvirtina ir teisme apklaustos liudytojos F. K., Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės, parodymai, jog žydų bendruomenės, kurios kreipėsi su pareiškimu, R. Ž. pasisakymus suprato kaip įžeidimą. Tam neprieštarauja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 m. kovo 22 d. specialisto išvada Nr. 9R-257 „Dėl Lietuvos gyventojų genocido“, kad R. Ž. 2023 m. birželio 14 d. ir 2023 m. birželio 15 d. viešai skelbtuose tekstuose savo teiginius grindė akivaizdžiai iškraipomais istoriniais duomenimis, juose sukūrė išgalvotą įvykį – buvus lietuvių holokaustą ir šį išgalvotą, neturintį nieko bendro su istorine tikrove įvykį lygindamas su žydų tautai labai jautriu ir tragišku įvykiu –žydų tautos genocidu (Holokaustu), kurio metu Lietuvoje buvo sunaikinta apie 95 proc. žydų bendruomenės, taip šį prieš šią tautą įvykdytą Holokausto nusikaltimą sumenkino, tai padarydamas užgauliu ir įžeidžiančiu būdu. Taigi, R. Ž., leisdamas suprasti, kad žydai vykdė lietuvių holokaustą, tokiais pasisakymais propagavo priešiškumą žydams, kad žydai kaip tautinė grupė vykdė nusikaltimus žmoniškumui ir yra atsakingi už sovietų Lietuvoje vykdytas represijas, kad Holokausto aukos pačios vykdė lietuvių holokaustą. Bendrinės kalbos normas atitinkančių formuluočių turinys, kuriuo lyginamas Holokaustas su lietuvių patirtomis Sovietų represijomis, yra šiurkštus. Todėl visuose tekstuose, ne tik 2023 m. birželio 13 d., už kurį R. Ž. teismo nuteistas pagal BK 170² straipsnio 1 dalį, žydų tautos genocidas (Holokaustas) buvo menkinamas šiurkščiai. Šie jo veiksmai kvalifikuotini kaip viena tęstinė nusikalstama veika, numatyta BK 170² straipsnio 1 dalyje, kuri yra tokio pavojingumo, kuris būtinas baudžiamajai atsakomybei pagal šį baudžiamąjį įstatymą kilti.

Teismas teisingai parinko R. Ž. skirtinos bausmės rūšį – baudą, tačiau netinkamai individualizavo bausmės dydį, todėl paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, t. y. per mažo dydžio baudą. Nustatydamas bausmės dydį, teismas neįvertino nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio ir pavojingumo laipsnio, asmenybės, tikslų, taip pat nepakankamai išsamiai atskleidė ir įvertino kitus bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis). Teismo paskirta bauda aiškiai neatitinka R. Ž. padarytų veikų pavojingumo, neužtikrina BK 41 straipsnyje nustatytos bausmės paskirties ir tikslų bei prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams. R. Ž. idealiąja sutaptimi padarė dvi tęstinio pobūdžio nusikalstamas veikas: antisemitinės neapykantos kalbos nusikaltimą, numatytą BK 170 straipsnio 2 dalyje (pripažintas kaltu dėl 7 nusikalstamų veikų epizodų, sudarančių tęstinę nusikalstamą veiką), bei Holokausto menkinimo nusikaltimą, numatytą BK 170² straipsnio 1 dalyje, pastaruoju atveju jį pripažinus kaltu dėl vieno epizodo. Taigi, R. Ž. šioje byloje nuteistas ne už pavienio ar atsitiktinio pobūdžio pasisakymą, o už kelis tęstinio pobūdžio daugiaepizodžius nusikaltimus asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei. Jo nusikalstami veiksmai pasireiškė keliomis baudžiamajame įstatyme numatytomis veikomis – viešu tyčiojimusi, niekinimu ir skatinimu neapykantos žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės (BK 170 straipsnio 2 dalis) bei šiurkščiu žydų tautos genocido (Holokausto) menkinimu užgauliu ir įžeidžiančiu būdu (BK 170² straipsnio 2 dalis). Šios veikos buvo padarytos per kiek didesnį nei vieno mėnesio laikotarpį, abi įvykdytos veikiant tiesiogine tyčia ir yra baigtos.

R. Ž. veikos buvo padarytos tiek viešai transliuojamame Lietuvos Respublikos Seimo plenariniame posėdyje, tiek socialiniame tinkle „Facebook“, asmeninėje paskyroje „R. Ž.“ (jo paskyrą seką apie 91 k vartotojų ir joje skelbiami įrašai pasiekiami ne tik registruotiems nuteistojo sekėjams, tačiau bet kuriam asmeniui), kuri pasižymi informacijos pasklidimo greičiu, apimtimi, dideliu prieinamumu ir išliekamumu, o pats socialinis tinklas jungia milijonus vartotojų ir suteikia galimybę informacijai pasiekti itin didelį asmenų ratą. Antisemitiniai tekstai, sudarantys R. Ž. inkriminuotų veikų dalyką, buvo skelbiami sistemiškai, pakartotinai ir nedideliais laiko intervalais: 2023 m. gegužės 8 d. (du epizodai), 2023 m. gegužės 9 d., 2023 m. birželio 13 d. (du epizodai), 2023 m. birželio 14 d. (du epizodai) ir 2023 m. birželio 15 d., juose vartojant paniekinamus epitetus („gyvuliai“), niekinančius, žmogaus orumą žeminančius apibūdinimus („komunistuojanti ambasadorė“, „komistinė tardytoja“), pašaipius žodžius „žydukams“, „žydelis“, šaipomasi iš šabo tradicijos, kad žydai neturi žodžio „atsiprašome“, negali jo „išmekenti“, o apibūdinant žydų tautybės asmenis vartojamas terminas „porūšis“, dalį teksto fragmentų išryškinant ir parašant didžiosiomis raidėmis, cituojant antisemitinę skaičiuotę („Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką...“).

R. Ž. pasisakymai nebuvo pavieniai ar atsitiktiniai nekorektiški teiginiai, bet sistemingi, pakartotiniai ir tarpusavyje susiję pasisakymai, kurių įtaigumas sustiprinamas pateikiant istorinių įvykių kontekstą, nurodant konkrečius vardus ir pavardes bei minint istorines asmenybes, sąmoningai formuojant neigiamą požiūrį į žydų tautybės asmenis ir skatinama priešiškumo bei neapykantos jiems idėja. Todėl šie pasisakymai nelaikytini eiliniais įžeidžiančiais ar nenormatyvinės leksikos vartojimo atvejais. Vartojama ekspresyvi leksika ir kitos rašytinės raiškos priemonės teiginiams pabrėžti, iškraipomi istoriniai faktai, pateikiami klaidingi kaltinimai ir netikri istoriniai naratyvai žydų tautybės asmenims, priskiriant jiems nusikaltimus žmoniškumui bei atsakomybę už sovietų vykdytas represijas Lietuvoje, rodo, kad šios Lietuvos Respublikos Seimo nario, kaip valstybės politiko, padarytos veikos yra žymiai pavojingesnės už įprastas rūšinio pobūdžio nusikalstamas veikas, numatytas BK 170 straipsnio 2 dalyje ir BK 170² straipsnio 1 dalyje. R. Ž. vieši pasisakymai konkretiems asmenims sukėlė išgyvenimų bei nepatogumų, o visuomenėje didelį rezonansą. Jie plačiai pasklido ir sulaukė žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Į valstybės valdžios ir teisėsaugos institucijas kreipėsi Žmogaus teisių organizacijų koalicija, kuriai priklauso ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, žydų bendruomenė „Vilnius–Lietuvos Jeruzalė“, Šiaulių apskrities žydų religinė bendruomenė, taip pat į tokius R. Ž. pasisakymus, vertindami kaip siekį „legitimuoti antisemitines nuostatas bei susidorojimą su žydais“, „antisemitinį nuokrypį“ ir „šlykščios žudikiškos neapykantos kalbos demonstravimą“, viešai 2023 m. gegužę sureagavo Izraelio, Vokietijos, JAV ambasadoriai Lietuvoje. R. Ž. dėl savo antisemitinių pasisakymų Lietuvos žiniasklaidoje – internete, radijuje, naujienų agentūrų pranešimuose, žurnaluose, regioniniuose ir nacionaliniuose leidiniuose, buvo paminėtas 10 000 kartų naujienų, arba vidutiniškai 47,68 karto naujienos per dieną. Užsienio žiniasklaidoje šiuo laikotarpiu antisemitizmo kontekste R. Ž. paminėtas 1 200 kartų, arba 12,5 karto per dieną. Toks didelis naujienų srautas ir tokia informacijos sklaida rodo, kad politiko R. Ž. antisemitiniai tekstai, šioje byloje sudarantys kaltinimo jam pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir 170² straipsnio 1 dalį turinį, yra sulaukę ypatingo dėmesio tiek Lietuvos, tiek tarptautinėje žiniasklaidoje.

R. Ž. nusikaltimai yra baigti ir padaryti tiesiogine tyčia. R. Ž. nepripažino savo kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir nesigailėjo dėl savo elgesio. Nenustatyta ir kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taigi, įvertinus R. Ž. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų pavojingumo laipsnį bei kitas aptartas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, taip pat nuteistojo turtinę padėtį, nuteistajam už abiejų nusikaltimų padarymą skirtina vidutinio dydžio – 1 025 MGL (51 250 Eur) bauda, t. y. už BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, įvertinus didesnį, negu įprastinis šio nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, skirtina BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos baudos medianos (vidurkio) dydžio 1 025 MGL (51 250 Eur) bauda, o už BK 170² straipsnio 1 dalyje numatyto Holokausto menkinimo nusikaltimą – baudos bausmė, jos dydį nustatant šiek mažesnį, negu baudos už nesunkų nusikaltimą vidurkis – 1 000 MGL (50 000 Eur). Kadangi abu nusikaltimai yra padaryti esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 1 punktu, idealiąja nusikalstamų veikų sutaptimi padarytos nusikalstamos veikos tarpusavyje bendrintinos apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir R. Ž. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 1 025 MGL (51 250 Eur) dydžio baudą.

Nuteistojo R. Ž. gynėjas V. Sirvydis apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir priimti naują – R. Ž. pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir BK 170² straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Gynėjas skundą grindžia šiais argumentais:

Teismo nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų, nes priimtas pagal kaltinamąjį aktą, kuris surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio 3 punkto nuostatas. Kaltinimai, kad R. Ž. tyčiojosi iš asmenų grupės, ją niekino ir skatino neapykantą, atskirų epizodų atveju kvalifikuoti tik kaip niekinimas ir neapykantos skatinimas (be tyčiojimosi) ar vien tik kaip neapykantos asmenų grupei skatinimas. Tuo tarpu, kaltinimo formuluotės „antisemitizmo normalizavimo idėja“ (tai nėra tas pats, kaip antisemitizmas), „antisemitinė idėja, esą visa žydų tauta yra atsakinga už Izraelio valstybės politiką ir veiksmus“, „apibendrintai teigdamas, kad žydai kaip tautinė grupė 1941–1944 m. vykdė lietuvių holokaustą ir lietuvių žudynes“, „niekino Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkę F. K. ir tokiu būdu viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenis dėl jų žydų tautybės“, „sukelia priešiškumą ir provokuoja nepakantumą“ nesudaro BK 170 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, o formuluotė „šiurkščiai menkino nacistinės Vokietijos įvykdytą Lietuvos Respublikos teritorijoje prieš žydų tautybės Lietuvos Respublikos gyventojus genocidą (Holokaustą)“ BK 170² straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties. Taip pat formuluotė „sugretindamas nacistinės okupacijos metu Lietuvoje vykdytą žydų genocidą (Holokaustą) ir kitų Lietuvos gyventojų žudynes“ jokiu būdu nereiškia paties Holokausto menkinimo, nes be nacistinės Vokietijos žudymo bei kankinimo veiksmuose prieš žydų tautybės Lietuvos Respublikos gyventojus, pripažįstamus genocidu (Holokaustu), itin aktyviai dalyvavo ir kiti tuometinės Lietuvos (vadinti tuometine Lietuvą Lietuvos Respublika niekaip negalima, Holokausto metu Lietuva buvo okupuota nacistinės Vokietijos) gyventojai (deja, ir lietuvių kilmės). Taigi, gretinant du tragiškus istorinius įvykius (procesus), vieną iš jų pripažįstant labiau reikšmingu, reiškia, kad antrasis tragiškas istorinis įvykis (Holokaustas prieš žydų tautą) irgi neneigiamas. Kaltinimo nenuoseklumą pagrindžia ir tai, kad R. Ž. veikos pripažįstamos tęstine veika, kurios tam tikri epizodai sudaro tiek BK 170 straipsnio 2 dalies, tiek BK 170² straipsnio 1 dalies požymius. Nors R. Ž. visiškai analogiškai arba labai panašiai pasisakė ne tik apie žydų, bet ir apie rusų tautas, tačiau buvo kaltinamas ir yra nuteistas tik dėl tyčiojimosi, niekinimo ir neapykantos skatinimo prieš vieną iš tautų. Esant tokioms aplinkybėms, R. Ž. turėjo būti kaltinamas dėl įrašų socialiniame tinkle „Facebook“ tiek dėl žydų, tiek dėl rusų arba nė vienu atveju tokie jo įrašai negalėjo būti pripažinti atitinkančiais BK 170 straipsnio 2 dalies ir BK 170² straipsnio 1 dalies požymius. Teismas nepagrįstai nuteistąjį pripažino kaltu už tai, kad jis „apibendrintai apkaltino žydus, kaip tautinę grupę, 1941–1944 m. vykdžius lietuvių holokaustą ir žudynes, sovietų vykdytas represijas vadino lietuvių holokaustu, teigė, kad 1944 m. birželio 3 d. Pirčiupių kaimo gyventojų žudynes įvykdė žydai, o ne naciai“. Tai konstatuodamas teismas padarė akivaizdžią faktų nustatymo ir duomenų pripažinimo įrodymais bei jų vertinimo klaidą, nes nuteistasis savo įrašuose pasisakė apie dvi tautas. Nors tokie apibendrinimai ir nėra pateisinami istorine prasme, tačiau tokiu būdu buvo iškreipta R. Ž. įrašų prasmė ir esmė. Teismas ne tik neturėjo eliminuoti šių esminių faktinių aplinkybių, tačiau privalėjo jas vertinti kartu su kitomis bylos aplinkybėmis visų duomenų kontekste.

Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl nuteistojo kaltės. Teismas R. Ž. nuteisė už vieną tęstinę nusikalstamą veiką, tačiau nepagrįstai rėmėsi specialiais tyrimais dėl atskirų epizodų, tokiu būdu iškraipydamas visą saviraiškos kontekstą. Jeigu buvo padaryta viena tęstinė veika, sudaranti vieningą visumą, tai turėjo būti vertinamas ir visas tęstinis R. Ž. viešosios raiškos kontekstas. Taigi, byloje atlikti specialūs tyrimai dėl atskiro epizodo ar kelių (bet ne visų) viešosios raiškos (komunikacijos) epizodų sutrukdė teismui tinkamai nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes. Be to, R. Ž. įtarimai pareikšti vėliau, negu atlikti specialūs tyrimai, todėl gynyba negalėjo užduoti klausimų specialistams (ekspertams). Nors lingvistikos teismo ekspertė S. Kietytė atliko ne tik lingvistinį, bet ir istorinį faktų tyrimą, tačiau neįvertino pirmojo R. Ž. viešosios išraiškos (saviraiškos) komunikacijos akto. R. Ž. pirmasis įrašas socialinio tinklo „Facebook“ asmeninėje paskyroje buvo jo reakcija į tikrą įvykį (faktą). Tokia jo reakcija yra neigiama ir visiškai atitinka oficialią Europos Sąjungos, kurios narė yra ir Lietuvos Respublika, reakciją. Įrašo dalis, kuri buvo konvertuota į „antisemitizmo normalizavimo idėją“, originale buvo suformuluota taip: „Po tokių įvykių nelieka nuostabos, kodėl gimsta tokie pasakymai: Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom“. R. Ž. nuomonė „nelieka nuostabos“ nėra joks normalizavimas, tai tautosakos rinkiniuose dažnai sutinkamos (užrašytos) skaičiuotės vertinimas (kad ir kaip neigiamai tokia tautosaka būtų vertinama). Be kita ko, tautosakos rinkiniuose yra užrašyta ir ilgesnių šios skaičiuotės variantų, kurie yra radikalesnio pobūdžio ir kuriuose galima būtų įžvelgti daugiau negatyvios komunikacijos požymių, tačiau R. Ž. savo įrašuose tokių ilgesnių skaičiuotės variantų necitavo. Toks dažnas minėtos skaičiuotės paplitimas Lietuvoje rodo, kad kažkuriuo istoriniu laikotarpiu tokia skaičiuotė buvo itin populiari, todėl, kad ir kaip pati skaičiuotė būtų vertinama, ji yra tautosakos dalis, nesukurta paties R. Ž. ir, ypač vertinant jos paplitimą, spręstina, jog nuteistajam, išreiškiančiam savo poziciją „nelieka nuostabos“ nereikėjo nieko normalizuoti. Visi vėlesni nuteistojo komunikacijos aktai, įskaitant antrąjį įrašą, padarytą tą pačią 2023 m. gegužės 8 d., po 14.10 val., ir jo pasisakymą 2023 m. gegužės 9 d., apie 13.13 val., viešai pasakytos kalbos Lietuvos Respublikos Seimo plenarinio Seimo posėdžio metu bei visi vėlesni komunikacijos aktai buvo R. Ž. reakcijos ir kritika. Nuo 2023 m. gegužės 9 d. iki 2023 m. birželio 13 d. jokių įrašų ar kitų komunikacijos aktų, kuriuos kaltinimas manytų esant aktualiais nagrinėjamos tęstinės veikos požiūriu, R. Ž. neatliko.

Teismas nepagrįstai atmetė R. Ž. parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kuriuose detaliai buvo atskleista, kokiame kontekste gimė jo paskelbti komunikacijos aktai, taip pat netinkamai vertino ne tik pateiktas specialistų (ekspertų) išvadas, tačiau ir specialistų R. Narvydo, A. Tumavičiaus paaiškinimus, liudytojų N. M., Č. I., F. K., R. Z., A. D., V. K. parodymus, Č. I. straipsnius. R. Ž. turėjo pagrindo susidaryti nuomonę apie tam tikrų žydų tautybės atstovų dalyvavimą Lietuvos komunistų partijos veikloje, taip pat ir Kaniūkų kaimo gyventojų žudynėse iš anksčiau skelbtų Č. I. straipsnių, D. J. straipsnio, mokslinių straipsnių ir enciklopedinių leidinių. Straipsniai ir yra skelbiami viešai, jie nėra pripažinti neatitinkančiais tikrovės. Atliekant lingvistinius tyrimus nebuvo atsižvelgta į duomenis, kuriuos pateikė istorikai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvadose. Lingvistinį tyrimą atlikusi specialistė G. Herasimenkienė Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. gruodžio 11 d. ekspertizės akte Nr. 11-2673(23) nurodė, kad informacija gali būti suprantama kaip žeminanti, jeigu neatitinka tikrovės. Šiame ekspertizės akte pateikta holokausto samprata neatitinka sampratos, kurią išvadoje „Dėl Lietuvos gyventojų genocido“ Nr. 9R-257 teikė specialistai R. Narvydas ir A. Tumavičius.

Teismas neįvertino, kad „Facebook“ asmeninėje paskyroje fizinio asmens, paskelbusio joje atitinkamo turinio teiginius, statusas nėra prilyginamas visuomenės informavimo priemonei, viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 76, 77, 81 dalių prasme. Remiantis EŽTT jurisprudencija, bet kuris asmuo, viešinantis savo nuomonę bei informaciją asmeninėje (o ne Lietuvos Respublikos Seimo nario) socialinio tinklo paskyroje, pripažintinas vykdančiu spaudos funkciją. Tokia veikla yra socialiai vertinga, kaip atliekanti esminį vaidmenį demokratinėje visuomenėje, vykdanti viešojo (visuomeninio) sergėtojo funkcijas. Atsižvelgiant į interneto vaidmenį didinant visuomenės galimybes susipažinti su naujienomis ir palengvinant informacijos sklaidą, tinklaraštininkų ir populiarių socialinės medijos (žiniasklaidos) naudotojų, kokiu ir pripažintinas R. Ž., funkcijos taip pat gali būti prilyginamos viešųjų sergėtojų funkcijoms, kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio teikiama apsauga. Taigi, socialinės medijos naudotojui, kaip nuteistasis, turėtų būti taikoma aukšto lygmens teisinė apsauga, o sprendžiant dėl saviraiškos laisvės ribojimo, turi būti vertinamas paskleistos informacijos prisidėjimas prie diskusijos dėl bendrojo intereso; asmens žinomumas ir publikacijos tema (dalykas); ankstesnis asmens elgesys; atitinkamos informacijos gavimo būdas ir jos tikrumas (patikimumas); publikacijos turinys, forma ir padariniai; sankcijos griežtumas. Teismas nuosprendį grindė EŽTT praktika, tačiau ją interpretavo netinkamai, tokiu būdu padarydamas esmines principo ultima ratio (lot. baudžiamoji teisė kaip kraštutinė priemonė) aiškinimo ir taikymo klaidas. Teismas be pagrindo taikė baudžiamąją atsakomybę R. Ž., nes dėl jo įrašų bei pasisakymo Lietuvos Respublikos Seime nekilo jokių pasekmių: jokių riaušių, smurtinių veiksmų prieš žydų tautybės asmenis ar žydų tautines bendrijas (organizacijas), religines bendruomenes, maldos namus (sinagogas). Nors abi nusikalstamų veikų, dėl kurių nuteistas R. Ž., sudėtys yra formalios, tačiau tai nereiškia, kad ultima ratio principo požiūriu jokių pasekmių neatsiradimas nebūtų reikšmingas. Beveik visi nuteistojo komunikaciniai aktai pasireiškė įrašais jo asmeninėje paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“, t. y. nebuvo tiesiogiai siejami su jo, kaip politiko, veikla. Netgi pats teismas dalį tokių komunikacinių aktų pripažino nesiekiančiais tokio lygmens, nuo kurio turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Be to, dėl tų pačių R. Ž. veiksmų buvo pasisakyta Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2024 m. balandžio 25 d. išvadoje Nr. KT37-12/2024 „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario R. Ž., kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir jam taikyta politinė atsakomybė. Taigi, dvigubas atsakomybės taikymas turi ir principo non bis in idem požymių. Teismų formuojamoje praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad situacijos, kai padaryti nepakankamo pavojingumo nusižengimai kriminalizuojami kaltinant asmenį nusikaltimo padarymu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nėra teisingos, tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.

Nuteistasis R. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendį ir priimti naują – jį pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir BK 170² straipsnio 1 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Nuteistasis skundą grindžia šiais argumentais:

Teismo išvados dėl nuteistojo kaltumo pagrįstos prielaidomis ir abejonių keliančiais įrodymų šaltiniais. R. Ž. veiksmuose nėra būtinųjų jam inkriminuotų veikų sudėties požymių. Teismas, konstatuodamas, kad R. Ž. savo viešai išsakytais teiginiais tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės bei šiurkščiai menkino Holokaustą, ir tai darė užgauliu ar įžeidžiančiu būdu, byloje ištirtus įrodymus vertino selektyviai, atskirai nuo jų visumos, nelygino jų tarpusavyje, klaidingai pasisakė dėl atskirų įrodymų turinio, o kai kurių iš viso nevertino ar nutylėjo, neatsižvelgdamas į in dubio pro reo principo reikalavimus, baudžiamojoje byloje esančius prieštaravimus aiškino baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens nenaudai, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles bei teismo baigiamojo akto turiniui keliamus reikalavimus ir padarydamas bylos įrodymams prieštaraujančias išvadas dėl R. Ž. kaltumo padarius BK 170 straipsnio 2 dalyje ir BK 170² straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Šios klaidos sutrukdė teismui priimti teisingą sprendimą, kuris akivaizdžiai paneigia baudžiamosios atsakomybės kaip kraštutinės ir paskutinės teisinės priemonės (ultima ratio) pobūdį.

Teismas nepagrįstai sprendė, kad dalis nuteistojo viešų pasisakymų siekia baudžiamosios atsakomybės ribas ir nenurodė jokių konkrečių kriterijų, kuriais remiantis gali būti padaryta kategoriška išvada, jog jo tariamai padaryti saviraiškos laisvės pažeidimai pasiekė šią ribą. Byloje nėra faktinių duomenų, paneigiančių R. Ž. viso proceso metu duotus nuoseklius parodymus, kad jis savo viešais pasisakymais, savo tekstais nesityčiojo ir neniekino žydų, kaip tautos ar prieš juos vykdyto genocido, o tik kritiškai pasisakė dėl Izraelio, kaip valstybės, ir jos vadovų veiksmų (sprendimų) Gazos Ruože, savo pasipiktinimą emocingai iliustruodamas nekorektišku išsireiškimu, kuris ankstesniu laikotarpiu buvo paplitęs ir visuotinai žinomas. R. Ž. viešai išsakyta nuomonė yra šališka, palaikanti vieną konflikto pusę, tačiau tai nėra netolerancija ar neapykanta tam tikrai asmenų grupei. Tokia nuomonė atspindi pasaulyje vykstančių procesų aktualijas bei tarptautinių organizacijų pateikiamą Izraelio-Palestinos konflikto vertinimą. Teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir (ar) idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiamos, tačiau ir tikrovę atitinkančią informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet netgi ir paskleidusį nevisiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant šia teise, bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomone, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą, neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų. Teiginys, kad „po tokių įvykių nelieka nuostabos, kad gimsta tokie pasakymai „lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom. Imkit vaikai, pagaliuką, ir užmuškit tą žyduką“, buvo sietinas su tais nusikalstamais veiksmais, kuriuos Izraelis visus tuos dešimtmečius vykdė ir vykdo Palestinos teritorijoje. Jokio kurstymo ar neapykantos nenorėjo išreikšti. Šis, kaip ir dauguma kitų posakių ar dainų, atėjo iš senų laikų, todėl jie niekada nebuvo laikytini neapykantos kurstymu ir niekada nebuvo draudžiami. Joks teisės aktas šio pasakymo vartoti nėra uždraudęs. Teiginiu „kas turi dar nutikti, kad Izraelis suprastų, jog tokios provokacijos ir tokie veiksmai tik dar labiau kelia pykti ir kartu neapykantą žydams ir jų tautai“, jis taip pat nieko tyčia nekurstė, tiesiog svarstė, kėlė prielaidą ir emocingai nerimavo, kas bus, jei Izraelis nesiliaus atlikinėjęs veiksmų, kurie yra nukreipti prieš žmogaus teises.

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad R. Ž. paaiškinimai proceso metu prieštarauja bylos medžiagai. Vertindamas nuteistojo parodymus, teismas neatsižvelgė į EŽTT praktikoje pateiktus išaiškinimus, kuriuose pripažįstama, kad saviraiškos, susijusios su istorinių įvykių vertinimu, srityje, kaip ir kitais atvejais, pripažįstama tam tikros polemikos, kandumo, perdėjimo galimybė. Būtent tuo ir pasižymi R. Ž. vieši pasisakymai. Byloje nėra įrodymų, kad jie peraugo į neapykantos ar netolerancijos kurstymą, juo labiau į Holokausto menkinimą. Byloje apklausti specialistai R. Narvydas ir A. Tumavičius nepaneigė nuteistojo teiginių. Specialistai nurodė, kad jie negali visiškai vienpusiškai (tvirtai) pasakyti, kiek žydų tautybės asmenų dalyvavo žudynėse, nes tokios dokumentacijos patys sovietiniai partizanai nevykdė, o vėlesniais metais nebuvo kažkokio tyrimo, kad būtu galima kažką tiksliau nustatyti. Specialistai taip pat negalėjo atsakyti į klausimą, ar yra istorinių duomenų, kad Kaniūkų kaimą sunaikino būtent žydų tautybės sovietiniai partizanai dėl tautinės neapykantos šio kaimo žmonėms. Specialistai patvirtino, kad R. Ž. minimas N. D. buvo žydų tautybės, tačiau dėl jo vaidmens Rainių kaimo žudynių istorijoje specialistai kategoriškai atsakyti negalėjo, nes nerado duomenų apie jo dalyvavimą. Specialistai taip pat patvirtino, kad internete viešai prieinamuose šaltiniuose dėl N. D. dalyvavimo Rainių kaimo žudynių istorijoje kalbos yra visokios. Specialistai nepaneigė ir N. M. teiginių, kad beveik 80 proc. žydų komunistų dirbo partijoje ir administracinėse įstaigose, komunistų partijos sovietinės administracijos žydų buvo beveik du kartus daugiau, palyginus su skaičiumi tarp Lietuvos gyventojų. Specialistai, be kita ko, patvirtino ir tai, kad A. S., organizuojant ir vykdant 1941 m. gyventojų deportacijas, trėmimus 1941 m. birželį, vykdė logistinę veiklą. Taip pat jie patvirtino istorinį faktą, kad R. R. ėjo tam tikras pareigas, jis vadovavo Telšių apskrities NKVD skyriui, organizavo šito skyriaus veiklą, duodavo darbuotojams nurodymus. Specialistai nurodė ir tai, kad sovietų represinėse struktūrose buvo apie 40 proc. žydų, tačiau neįmanoma nustatyti, kiek procentų šiai dienai dalyvavo vienos ar kitos tautybės trėmimuose, nes tyrimų, kurie nagrinėtų, ypatingai trėmikų, tautinę sudėtį, nėra dar atlikta.

Taigi, specialistų R. Narvydo ir A. Tumavičiaus teisme duoti paaiškinimai iš esmės rodo, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro išvados nėra kategoriškos ar vienareikšmės, nes dalies informacijos, kuri leistų įvertinti R. Ž. viešuose pasisakymuose pateiktų istorinių faktų atitikimą tikrovei, specialistai tiesiog nerado. Todėl laikytina, kad R. Ž. viešuose pasisakymuose pateikti istoriniai faktai atitinka tikrovę, o net ir nustačius tam tikrus informacijos netikslumus, šie nėra itin reikšmingi ir neiškreipia bendro R. Ž. naudotų istorinių faktų konteksto tiek, kad už tai jam galėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Be to, specialistų išvadose buvo analizuojamas ne R. Ž. tekstų, o juose pateiktų šaltinių turinys, kuris, savaime, niekaip nesusijęs su jo veiksmais. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis savo viešais pasisakymais specialiai šališkai ir neobjektyviai parinkdamas žinias, nuomones, faktus, išvadas ar vertinimus, siekė išreikšti neapykantą konkrečiais požymiais apibrėžtai žmonių grupei ar asmeniui būtent dėl tokio jų grupinio priklausomumo bei menkinti Holokaustą. Viešuose pasisakymuose R. Ž. neiškraipė panaudotų šaltinių turinio, o jų citavimas ir paskelbimas viešai nesudaro jam inkriminuotų veikų sudėties požymių. Tam neprieštarauja Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos specialisto L. Laužiko išvados, kad tiriamuose tekstuose nėra tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti, smurtauti ar kitaip kenkti kokiam nors konkrečiam asmeniui ar žmonių grupei dėl tautybės, kad juose nėra žeminami, niekinami žydai dėl jų tautybės, kad menkinamas ar įžeidžiamas dalies visuomenės apibūdinimas taip pat kartu savaime būtų tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos, smurto skatinimas būtent dėl kilmes ar tautybės apskritai, kad neigiamas kokių nors visuomenės reiškinių (taip pat ir esamų ar buvusių sudėtingų santykių tarp įvairių tautų atstovų) vertinimas, taip pat ir menkinamas ar įžeidžiamas dalies visuomenės apibūdinimas, savaime nėra neapykantos būtent dėl kilmės ar tautybės apskritai sklaida ar kurstymas. Visa tai neabejotinai pagrindžia, kad R. Ž. veiksmuose nėra jam inkriminuotų nusikaltimų subjektyviosios pusės – tyčios.

Teismas nepagrįstai suabsoliutino kalbos specialisto (eksperto) išvadas, kurios pateiktos nesivadovaujant kokia nors patvirtinta metodika, bei specialistės lingvistės G. Herasimenkienės paaiškinimus. Išvadas, ar tam tikras komentaras atitinka nusikalstamos veikos požymius, daro teismas, o kalbos specialisto atlikto tyrimo paskirtis – esant poreikiui padėti teismui teisingai suvokti komentarą, jo bendrą turinį, atskirus jo žodžius kalbine prasme, atriboti informacijos paskleidimą nuo nuomonės ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-489/2024, 11 punktas). Nagrinėjamu atveju teismas besąlygiškai vadovavosi Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. vasario 28 d. specialisto išvados Nr. 11-206 (24) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. sausio 16 d. ekspertizės akto Nr. 11-2674 (23) turinio perrašymu, nevertindamas jų pagrįstumo. Nei specialisto išvadose, nei ekspertizės aktuose nebuvo sprendžiamas esminis klausimas, t. y. ar nustatyti R. Ž. veiksmai, vertinant juos objektyviųjų ir subjektyviųjų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymių visumoje, objektyviai yra pasiekę tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinant juos pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios atsakomybės, kaip ultima ratio, pritaikymas. Iš šių bylos duomenų nėra galimybės spręsti apie kriterijus, kurių pagrindu būtų galima atriboti už netinkamą saviraiškos laisvės įgyvendinimą taikytiną atsakomybę. Tokių kriterijų nenurodė ir skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas.

Teismas nepagrįstai byloje esančius įrodymus vertino apibendrintai ir abstrahuotai, nevertindamas konkrečių įrodymų, o vertindamas bendrą politinį foną, dėl neva tai apelianto antisemitinių pažiūrų, kurį buvo stengiamasi sukurti dar ikiteisminio tyrimo pradžioje. Taip pat nepagrįstai suabsoliutino R. Ž. viešų pasisakymų kiekį ir neįvertino to, kad savo viešais pasisakymais R. Ž. turėjo vienintelį tikslą – atkreipti dėmesį į Izraelio veiksmus. Tuo tarpu, visi vėlesni sekę R. Ž. vieši pasisakymai buvo ne teismo klaidingai interpretuotas nusikalstamų veiksmų ,,sistemingumas“, o bandymai paaiškinti savo poziciją, nes jis buvo suprastas klaidingai, kaip neva turintis tikslą iš kažko tyčiotis ir kažką menkinti. Teisme R. Ž. nurodė, kad pats nesitikėjo, kad visa tai iššauks tokį klaidingą jo viešai išsakytų teiginių įvertinimą. EŽTT ir Konstitucinio Teismo praktikoje lietuvių patirtos Sovietinės represijos buvo prilygintos genocidui, todėl tai nėra niekuo menkesnė tragedija, nei Holokaustas. Be to, EŽTT yra pažymėjęs, kad istorinės tiesos ieškojimas yra neatsiejama saviraiškos laisvės dalis, o informacijos laisvė taikoma ne tik palankiai priimamai informacijai ar idėjoms, bet ir toms, kaip minėta, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo. Taigi, byloje nustatyti nuteistojo objektyvūs veiksmai neatitinka nusikalstamų veikų, numatytų BK 170 straipsnio 2 dalyje ir 170² straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių.

Tam tikri R. Ž. viešuose pasisakymuose pateikti teiginiai galėtų būti laikomi nekorektiškais, prasilenkiančiais su savo konstitucinės informacijos, nuomonės sklaidos laisvės įgyvendinimu, tačiau nagrinėjamu atveju tokie kaltinamojo pareiškimai savo turiniu ir pavojingumu neatitinka jam inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymių – kurstymo aktyviais veiksmais prieš žydų tautybės asmenis, tyčiojantis, niekinant, skatinant neapykantą, diskriminaciją bei šiurkštaus nacistinės Vokietijos Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykdyto žydų genocido (Holokausto) menkinimo ir tiesioginės konkrečios tyčios tai daryti. Bylos įrodymai neleidžia daryti išvados, kad R. Ž., viešai išsakydamas šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamas savo mintis, veikė suvokdamas savo veikos pavojingumą ir norėdamas paskatinti neigiamą visuomenės reakciją į žydų tautybės asmenis bei kurstydamas juos diskriminuoti, taip pat siekė šiurkščiai sumenkinti nacistinės Vokietijos Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykdytą žydų genocidą (Holokaustą). Šios išvados nepaneigia teismo akcentuojamos aplinkybės, kad R. Ž., skelbdamas kaltinime nurodytus tekstus, buvo Lietuvos Respublikos Seimo nariu, profesionaliu politiku, turinčiu aukštąjį teisinį išsilavinimą ir žinojo tiek Lietuvos Respublikos įstatymus, tiek žydų tautos Holokausto apimtis, pasekmes, istorinį kontekstą. Dėl R. Ž. objektyviai atliktų veiksmų jokia reali žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms nekilo, byloje nėra nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų. Teisme apklausta liudytoja R K., savo parodymuose akcentavusi, kad R. Ž. vieši pasisakymai yra žeidžiantys žydų tautybės asmenis bei skatinantys neapykantą prieš juos, tačiau atsisakė būti pripažinta nukentėjusiąja. Todėl konstatuotina, kad byloje surinkti duomenys nepaneigia R. Ž. parodymų ir nesuponuoja išvados, kad jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Antai, teismo pasirinktas įrodymų vertinimo būdas, t. y. a priori vertinti kaltinamojo parodymus kaip nepatikimus, vien tik dėl to, kad jie neatitinka kaltinimo versijos, nesant tam jokio objektyvaus pagrindo, pripažintinas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes tokia išankstinė nuostata sutrukdė teismui teisingai išspręsti nuteistojo kaltės klausimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjai prašė R. Ž. ir gynėjo V. Sirvydžio apeliacinius skundus tenkinti, o prokuroro – atmesti. Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo ir jo gynėjo skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro J. Lauciaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo R. Ž. gynėjo V. Sirvydžio ir nuteistojo R. Ž. apeliaciniai skundai atmetami.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu R. Ž. pagal BK 170 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis 2023 m. gegužės 8 d., iki 14.10 val., 2023 m. gegužės 8 d., po 14.10 val., 2023 m. gegužės 9 d., 13.13 val., 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., 2023 m. birželio 14 d., po 12.44 val., ir 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val. paskelbtais kalbos aktais viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės, o pagal BK 170² straipsnio 1 dalį – už tai, kad jis 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., paskelbtu komunikacijos aktu dar ir viešai šiurkščiai menkino nacistinės Vokietijos Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykdytą Holokaustą, tai darydamas užgauliu ir įžeidžiančiu būdu. Iš apskųsto nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo dėl tęstinio viešo tyčiojimosi, niekinimo, skatinimo neapykantos žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės pašalino 2023 m. birželio 14 d. epizodą dėl R. Ž., susirašinėjant su R. J., paskelbto komunikacijos akto, o iš kaltinimo dėl viešo nacistinės Vokietijos Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykdyto Holokausto šiurkštaus menkinimo užgauliu ir įžeidžiančiu būdu – du epizodus, t. y. dėl 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., ir 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., nuteistojo paskelbtų kalbos aktų.

Prokuroras apeliaciniame skunde neginčija teismo sprendimo dėl 2023 m. birželio 14 d. epizodo pašalinimo iš kaltinimo pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, tačiau nesutinka su teismo išvadomis iš kaltinimo pagal BK 170² straipsnio 1 dalį pašalinti pirmiau nurodytus du epizodus ir dėl nuteistajam paskirtos bausmės, o R. Ž. ir jo gynėjas nuosprendį skundžia dėl faktinių aplinkybių nustatymo bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Taigi, teisėjų kolegija dėl susijusių apeliantų skundų argumentų pasisakys bendrai, tuo pačiu vertindama ir individualius konkretaus skundo argumentus. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinių skundų esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10-976/2016, 5.2 punktas).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais, baudžiamosios bylos medžiaga, ją išnagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo posėdyje pagal skunduose apibrėžtas ribas, neatlikusi įrodymų tyrimo, tačiau iš naujo išanalizavusi byloje surinktus faktinius bylos duomenis, juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, susijusius su nuteistajam R. Ž. inkriminuota veika, numatyta BK 170 straipsnio 2 dalyje, ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio reikalavimų, tačiau skirdamas bausmę R. Ž. pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, nors ir teisingai parinko bausmės rūšį – baudą, tačiau netinkamai individualizavo jos dydį, todėl paskyrė aiškiai per švelnią, padarytam veikos sunkumui neatitinkančią bausmę (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Taip pat, apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl R. Ž. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 170² straipsnio 1 dalį, padarė teisiškai reikšmingų faktų nustatymo klaidų, todėl padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, ir paskyrė neteisingą bausmę (BPK 328 straipsnio 2 ir 3 punktai).

Bylą apeliacine tvarka nagrinėjusi teisėjų kolegija netenkino R. Ž. ir jo gynėjo V. Sirvydžio prašymų atlikti įrodymų tyrimą ir šioje byloje paskirti kompleksinę (lingvistinę ir istorinių faktų atitikimo tikrovei) ekspertizę bei apklausti specialistę (ekspertę) S. Kietytę, nes nustatė, kad tokių apeliantų prašymų tenkinimas neturės reikšmės išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes. Kad proceso dalyvių prašymai turi būti tenkinami tik tuo atveju, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, laikomasi ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-53-489/2023, 27 punktas). Konkrečiu atveju apeliantų prašomos išsiaiškinti aplinkybės jau nustatytos surinkta bylos medžiaga, t. y. byloje pateiktos kelios tiek kalbos specialistų (ekspertų), tiek istorijos faktų nustatymo specialistų išvados, apklausti liudytojai, išklausyti išvadas pateikusių specialistų (ekspertų) paaiškinimai. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl teisėto nebuvimo darbe specialistės (ekspertės) S. Kietytės nepavykus apklausti, į proceso dalyvių klausimus dėl jos duotų išvadų išsamiai atsakė ekspertė G. Herasimenkienė, kuri atliko jų techninę kontrolę (t. 9, b. l. 62–85, 123). Kaip žinia, teisę taiko ir teisingumą vykdo kiekvienoje konkrečioje byloje pagal joje nustatytas konkrečias aplinkybes tik bylą nagrinėjantis teismas, o byloje pateikta specialisto (eksperto) išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris neturi jokios išankstinės galios ir vertinamas visų bylos įrodymų kontekste. Kad visus teisinius klausimus turi spręsti tik teismas, o kalbos specialisto išvada tik padeda teismui nustatyti atskirų žodžių ir pasakymų prasmę, pripažįstama nacionalinių bei tarptautinių teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 1 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-58-489/2024, 11 punktas; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 3 d. sprendimas byloje Dmitriyevsky prieš Rusiją (peticijos Nr. 42168/06, 113 paragrafas)). Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165-648/2015, 3.3 punktas). Įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės bei būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėdamas bylą, tirdamas byloje esančius įrodymus ir juos vertindamas, pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo nepažeidė.

Dėl BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimo

Nepagrįsti ir gynėjo V. Sirvydžio skundo argumentai, kad šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo jam keliamų reikalavimų.

BPK 219 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodyta nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės <...>. Aiškinant šią nuostatą, kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų tik tuo atveju, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-976/2025, 10 punktas). Tačiau tokių aplinkybių konkrečiu atveju nenustatyta. Jų nepagrindžia ir gynėjo skunde akcentuojamos kaltinimo formuluotės „antisemitizmo normalizavimo idėja“, „antisemitinė idėja, esą visa žydų tauta yra atsakinga už Izraelio valstybės politiką ir veiksmus“, „apibendrintai teigdamas, kad žydai kaip tautinė grupė 1941–1944 m. vykdė lietuvių holokaustą ir lietuvių žudynes“, „niekino Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkę F. K.“, „sukelia priešiškumą ir provokuoja nepakantumą“, „sugretindamas nacistinės okupacijos metu Lietuvoje vykdytą žydų genocidą (Holokaustą) ir kitų Lietuvos gyventojų žudynes“, „šiurkščiai menkino nacistinės Vokietijos įvykdytą Lietuvos Respublikos teritorijoje prieš žydų tautybės Lietuvos Respublikos gyventojus genocidą (Holokaustą)“.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad nusikalstama veika kaltinamajame akte turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šiai veikai kvalifikuoti. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-654/2023, 24 punktas). Iš nagrinėjamoje byloje surašyto kaltinamojo akto matyti, kad jis yra konkretus, o R. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašytos išsamiai ir aiškiai, laikantis BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Kaltinamajame akte aprašant nuteistajam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, nurodyti tiek jų padarymo laikas, vieta, būdas, tiek konkretūs kaltinamojo veiksmai ir kitos reikšmingos aplinkybės bei šias aplinkybes atitinkantys nusikalstamų veikų sudėties požymiai, t. y. tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis ir kiek buvo būtina, spendžiant R. Ž. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir BK 170² straipsnio 1 dalį klausimą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad po kaltinamojo akto paskelbimo pirmosios instancijos teisme R. Ž. pareiškė suprantantis, kuo yra kaltinamas (t. 8, b. l. 97–99). Taigi, vertinant inkriminuotų nusikaltimų padarymo aplinkybių aprašymą kaltinamajame akte, nėra pagrindo spręsti ir tai, kad buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą ar į teisingą procesą. R. Ž. kartu su gynėjais buvo pasiruošę procesui ir aktyviai gynėsi nuo pareikštų kaltinimų, pateikdami teismui savo gynybos poziciją, kurios laikėsi ir apeliacinės instancijos teismo procese.

Teisėjų kolegijos išvados nepaneigia ir gynėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad kaltinimai, jog R. Ž. tyčiojosi iš asmenų grupės, ją niekino ir skatino neapykantą, atskirų epizodų atveju kvalifikuoti tik kaip niekinimas ir neapykantos skatinimas (be tyčiojimosi) ar vien tik kaip neapykantos asmenų grupei skatinimas, nes siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pakanka nustatyti tik tas aplinkybes, kurios svarbios nustatant būtinuosius veikos požymius pagal tam tikrą BK straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-511/2021, 11 punktas). Būtent tai konkrečiu atveju ir buvo padaryta. R. Ž. inkriminuotos tęstinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje, aplinkybės dėl kiekvieno epizodo nustatytos tiek, kiek jas patvirtina faktiniai bylos duomenys, dėl kurių teisėtumo ir leistinumo teisėjų kolegijai nekyla abejonių.

Kaltinamojo akto trūkumų bei BPK 219 straipsnio 3 punkto nuostatų pažeidimo taip pat nepatvirtina ir aplinkybė, kad R. Ž. veikos, pripažintos tęstine, atskiri epizodai sudaro ne tik BK 170 straipsnio 2 dalyje, bet ir BK 170² straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymius. Tokios teisinės situacijos baudžiamojoje teisėje nėra retos. Aptariamu atveju R. Ž. pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir BK 170² straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas ir apskųstu nuosprendžiu yra nuteistas už tai, kad jis, 2023 m. birželio 13 d., apie 9.06 val., Vilniuje, socialinio tinklo „www.facebook.com“ asmeninėje paskyroje „R. Ž.“, komentuodamas žiniasklaidoje aprašytą Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės I. Š. vizitą Izraelyje, paskelbė savo parašytą tekstą, kuriuo ne tik viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenis dėl jų žydų tautybės, bet ir šiurkščiai menkino nacistinės Vokietijos įvykdytą Lietuvos Respublikos teritorijoje prieš žydų tautybės Lietuvos Respublikos gyventojus genocidą (Holokaustą), tai padarydamas užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, t. y. šiuo komunikacijos aktu jis padarė dvi nusikalstamas veikas, kurios sudaro idealią nusikaltimų sudėtį, o konstatavus, kad kelios nusikalstamos veikos sudaro idealiąją sutaptį, reiškia, jog asmuo iš esmės padarė vieną veiką, kuri tik dėl teisinio reguliavimo specifikos kvalifikuojama pagal kelis BK straipsnius. Panašios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. balandžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-71-976/2025, 33.3 punktas).

Taigi, apibendrinus tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo daryti išvadą, kad skundžiamas teismo nuosprendis neatitinka jam keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte (kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), nes jokių kaltinamojo akto pažeidimų nėra nustatyta.

Dėl R. Ž. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 170 straipsnio 2 dalį

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai išanalizavo bylos faktines aplinkybes dėl R. Ž. inkriminuotos tęstinės neapykantos kalbos kurstymo (angl. hate speech) veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje. Byloje surinktus įrodymus dėl šios veikos teismas įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, todėl padarė motyvuotas ir pagrįstas išvadas dėl nuteistojo kaltės (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Pirmosios instancijos teismas R. Ž. kaltę kursčius neapykantos kalbą pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais faktiniais bylos duomenimis: paties R. Ž. parodymais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, liudytojų (R. J., R. Z., F. K., Č. I., N. M., A. D., V. K.) parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto (specialisto), teikiančio išvadas dėl viešosios informacijos priskyrimo informacijos, kuria skatinama nesantaika dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kategorijai 2023 m. gegužės 30 d. išvada Nr. EAN-9, 2023 m. rugsėjo 26 d. išvada Nr. EAN-16 (iš dalies), 2023 m. rugsėjo 26 d. išvada Nr. EAN-18 (iš dalies), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. liepos 12 d. Nr. 11-1440(23), 2023 m. rugsėjo 12 d. Nr. 11-1800(23), 2023 m. gruodžio 13 d. Nr. 11-2693(23) ir 2024 m. vasario 28 d. Nr. 11-206 (24) specialisto išvadomis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2023 m. gruodžio 21 d. Nr. 9R-1394, 2024 m. sausio 22 d. Nr. 9R-59, 2024 m. vasario 6 d. Nr. 9R-116, 2024 m. kovo 4 d. Nr. 9R-197 ir 2024 m. kovo 22 d. Nr. 9R-257 specialisto išvadomis, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. birželio 29 d. Nr. 11-1436 (23), 2023 m. gruodžio 4 d. Nr. 11-2674 (23), 2023 m. gruodžio 11 d. Nr. 11-2673 (23), 2023 m. gruodžio 13 d. Nr. 11-2693 (23), 2024 m. sausio 16 d. Nr. 11-2673 (23) ir 2024 m. sausio 16 d. Nr. 11-2674 (23) ekspertizės aktais, specialistų (L. Laužiko, R. Narvydo, A. Tumavičiaus), ekspertės (G. Herasimenkienės) paaiškinimais teisme, kitų objektų apžiūros protokolų duomenimis, fotonuotraukomis bei kitais rašytiniais įrodymais, kuriuos vertino kiekvieną atskirai bei kitų įrodymų kontekste, ir šių įrodymų teismui pakako pagrįsti išvadą, jog R. Ž., būdamas valstybės politiku – Lietuvos Respublikos Seimo nariu, viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės. Su šiomis apygardos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų ir teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvė turėti įsitikinimus negali būti ribojama, nes įsitikinimų turinys yra žmogaus privatus reikalas, tačiau, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją, kurią garantuoja nacionaliniai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis) ir tarptautiniai teisės aktai (Konvencijos 10 straipsnis), nėra absoliuti ir gali būti ribojama. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, kad konstitucinė informacijos laisvės samprata neapima konstitucines vertybes iš esmės paneigiančios tariamos laisvės skleisti tokias mintis, pažiūras ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Panašios pozicijos laikomasi ir EŽTT formuojamoje praktikoje. EŽTT yra pasakęs, kad nors saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pamatų ir viena pagrindinių jos pažangos ir kiekvieno asmens savirealizacijos sąlygų; ji taikytina ne tik „informacijai“ ir „idėjoms“, kurios priimamos palankiai ar vertinamos kaip neįžeidžiančios ar nekeliančios jokių emocijų, bet ir toms, kurios įžeidžia, šokiruoja ar trikdo; tai būtina siekiant puoselėti pliuralizmą, toleranciją ir plačias pažiūras, be kurių „demokratinė visuomenė“ neįmanoma (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 5493/72, 49 paragrafas)), tačiau kurstymas diskriminuoti yra netolerancijos skatinimas, kuris kartu su neapykantos kurstymu yra viena iš tų ribų, kuri niekada neturėtų būti peržengta naudojantis saviraiškos laisve (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimas byloje Zemmour prieš Prancūziją (peticijos Nr. 63539/19, 50 paragrafas)). Taigi, vadovaujantis nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintais standartais, yra nepriimtini jokie veiksmai, kuriais pateisinama ar skatinama neapykanta tautybės pagrindu, todėl vienas iš teisės į saviraiškos laisvę ribojimų atvejų yra numatytas BK 170 straipsnio 2 dalyje.

Pagal BK 170 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą <..> žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl <...> tautybės. Iš šios teisės normos matyti, kad joje įtvirtinta nusikalstama veika reiškiasi vienu ar keliais alternatyviais veiksmais: a) tyčiojimusi iš tam tikros grupės ar jai priklausančio asmens; b) jų niekinimu; c) neapykantos jiems skatinimu. Aptariamo baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė – žmonių lygiateisiškumas ir sąžinės laisvė, o papildomi objektai – visuomenės saugumas, taip pat žmogaus gyvybė, sveikata, garbė, orumas. BK 170 straipsnio 2 dalyje numatyta veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t y. kaltininkas supranta, kad atlikdamas viešus pareiškimus viešai tyčiojasi, niekina, skatina neapykantą žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl tautybės, ir nori taip veikti.

Skunduose R. Ž. ir jo gynėjas tvirtina, kad nuteistasis, įgyvendindamas teisę į saviraiškos laisvę, asmeninėje „Facebook“ paskyroje tik kritiškai pasisakė dėl Izraelio veiksmų Gazos Ruože, tačiau jokiu būdu nesityčiojo, neniekino ir neskatino neapykantos žydų tautai. Tokius apeliantų argumentus paneigia bylos faktiniai duomenys ir nustatytos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju bylos faktiniai duomenys ir nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai nepalieka abejonių, kad R. Ž., būdamas Seimo nariu, profesionaliu politiku, kurio teisinis statusas įpareigoja itin atsakingai naudotis įsitikinimų raiškos ir informacijos laisve, asmeninėje „Facebook“ paskyroje reikšdamas reakciją į naujienų portale 15min.lt paskelbtą straipsnį „Izraelis nugriovęs palestiniečių mokyklą sulaukė ES priekaištų“ (2023 m. gegužės 8 d., iki 14.10 val.), po to reaguodamas į jo pasisakymų kritiką, t. y. asmeninėje „Facebook“ paskyroje (2023 m. gegužės 8 d., po 14.10 val.), Lietuvos Respublikos Seime vykusio plenarinio Seimo posėdžio metu pasakytoje kalbos dalyje, kurioje neigė asmeninėje paskyroje paskelbtų tekstų antisemitinį pobūdį (2023 m. gegužės 9 d., 13.13 val.), komentuodamas žiniasklaidoje aprašytą Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės vizitą Izraelyje (2023 m. birželio 13 d., 9.06 val.), „Delfi“ 2023 m. birželio 14 d., 8.02 val., skelbtą straipsnį „R. Ž.. A. S. – „lietuvių antisemitizmo“ režisierius“ (2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val.) bei 2023 m. birželio 14 d., 12.44 val., skelbtą straipsnį „Ž. toliau žarstosi antisemitiniais pareiškimais: piktinasi Š. vizitu Izraelyje“ (2023 m. birželio 14 d., po 12.44 val.), taip pat asmeninėje „Facebook“ paskyroje paskelbdamas 40 „porūšio“ žydų, neva prisidėjusių prie lietuvių trėmimų 1941 m. birželio 15 d., sąrašą (2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val.), peržengė teisės į saviraiškos laisvę ribas ir tokiais savo veiksmais pasikėsino į BK 170 straipsnio 2 dalyje saugomą vertybę – žmonių lygiateisiškumą, papildomus objektus – visuomenės saugumą, žmogaus garbę ir orumą bei įgyvendino šios nusikalstamos veikos objektyviąją pusę sudarančius požymius, t. y. viešai tyčiojosi, niekino ir skatino neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės.

Pirmosios instancijos teismo įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad R. Ž., viešai paskleistuose pasisakymuose vartodamas tautiniu pagrindu išskiriamai visuomenės daliai priklausančius asmenis niekinančius, jų orumą ir garbę žeminančius bei menkinančius apibūdinimus („žydukai“; „žydelis“, „žydai neturi žodžio „atsiprašome“, negali jo „išmekenti“, „žydas šabo metu net puoduko neplauna“), įžeidžiančias etiketes („komunistuojanti ambasadorė“, „komistinė tardytoja“, „porūšis“, „barbarai“), nužmoginančias metaforas (žydus ir (ar) Izraelį įvardydamas „gyvuliais“), cituodamas skaičiuotę (nurodęs, kad jos vartojimas nekelia nuostabos), kurioje vaizduojamas smurtas prieš žydų tautybės asmenis juos išjuokiant („lipo žydas kopėčiom ir nukrito ne tyčiom, imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką“), pažemino žmogaus garbę bei orumą, o vartotais žmogaus garbę ir orumą žeminančiais apibūdinimais, citatomis, kaip ir atskiroms tautinėms bendruomenėms priklausančių asmenų tarpusavio nepakantumą skatinančio pobūdžio teiginiais („kiek dar ilgai mūsų politikai toliau klaupsis žydams, kurie žudė mūsų tautiečius“, „mes lietuvių tauta niekada neturi pamiršti žydų ir rusų, kurie labai aktyviai prisidėjo prie mūsų tautos naikinimo“), taip pat išsireiškimu, kuriuo menkinama Holokausto tragedija („buvo holokaustas žydų, bet dar didesnis holokaustas lietuvių buvo Lietuvoje“), kurstė tautinę nesantaiką bei skatino neapykantą tautiniu pagrindu išskiriamai asmenų grupei dėl žydų tautybės, iš jų tyčiojosi, juos pažemindamas. Šią išvadą pagrindžia ir bylos faktiniai duomenys, kad R. Ž. paskleista informacija įžeidė Lietuvoje gyvenančių žydų bendruomenių narius, dėl paskleistos informacijos jie jautėsi pažeminti, įskaudinti ir nesaugūs (t. 1, b. l. 14, 20). Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme apklausta liudytoja Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė F. K. patvirtino, kad bendruomenė dėl R. Ž., kaip Seimo nario, pareiškimų jautėsi įžeista, jautė nemalonius jausmus, pažeminimą, o pačią liudytoją labiausiai įžeidė pacituota skaičiuotė, kuria raginama imti pagaliuką ir užmušti juo žyduką (t. 5, b. l. 32–33, 41–43; t. 8, b. l. 139–144). Šios išvados nepaneigia nuteistojo gynėjo skundo teiginiai, kad dėl R. Ž. viešai paskleistos informacijos ir pasisakymų Seime nekilo jokių padarinių: riaušių ar kitokių smurtinių veiksmų prieš žydų tautybės asmenis ar žydų tautines bendrijas (organizacijas), religines bendruomenes, maldos namus (sinagogas), nes BK 170 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir ji laikoma baigta nuo viešo atitinkamų pareiškimų ar raginimų paskelbimo, nepriklausomai nuo padarinių. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 170 straipsnio 2 dalį neturi reikšmės, kiek žmonių buvo kurstoma, kokį poveikį tai turėjo kurstomiesiems: ar jie atmetė kurstymus, ar liko jiems indiferentiški, ar darė tai, dėl ko buvo kurstomi.

Tam, kad asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė dėl neapykantos kalbos kurstymo, ši veika turi būti padaryta viešais pareiškimais plačiam neapibrėžtam žmonių ratui, nukreiptais prieš žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl tautybės. Be to, kvalifikuojant veikas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, būtina nustatyti, kad įžeidžiančio, niekinančio pobūdžio vieši kaltininko pareiškimai buvo skiriami tam tikram neapibrėžtam skaitytojų ar klausytojų ratui tiesiogiai palenkti, t. y. sukurstyti juos prieš tam tikrą žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl tautybės, sukelti neapykantą, suformuoti niekinantį, diskriminacinį požiūrį į juos. Taigi, būtinasis šios nusikalstamos veikos sudėties požymis yra veikos padarymo būdas. Ši veika turi būti padaroma viešai, tam tikru viešu pareiškimu. Vieši pareiškimai skiriami tam, kad adresatas – neapibrėžtas žmonių ratas – būtų atitinkamai nuteikiamas ir skatinamas perimti tokį neigiamą nusistatymą. Byloje neginčytinai nustatyta, kad R. Ž. antisemitinio pobūdžio pareiškimus ir teiginius, nukreiptus prieš žydų tautą ir kurstančius tautinę nesantaiką, paskleidė tiek raštu asmeninėje socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, tiek žodžiu Lietuvos Respublikos Seime vykusio plenarinio Seimo posėdžio metu. Tokiu būdu tiek dėl interneto, kaip visuomenės informavimo priemonės, ypatumų, t. y. galimybės neribotą laiką peržiūrėti informaciją, ja dalytis, komentuoti, tiek dėl paties R. Ž., kaip Seimo nario, žinomumo (socialiniame tinkle „Facebook“ jį seka tūkstančiai sekėjų) ir dėl to esančios galimybės pasiekti didelę skaitytojų auditoriją, žeminančio bei paniekinančio pobūdžio informacija, nukreipta prieš žmonių grupę ar jai priklausančius asmenis dėl žydų tautybės, tapo vieša plačiam neapibrėžtam žmonių ratui. Tiriami R. Ž. vieši pasisakymai sukėlė didelį rezonansą visuomenėje. Jie plačiai pasklido ir sulaukė žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Į valstybės valdžios ir teisėsaugos institucijas kreipėsi Žmogaus teisių organizacijų koalicija, kuriai priklauso ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, žydų bendruomenė „Vilnius–Lietuvos Jeruzalė“, Šiaulių apskrities žydų religinė bendruomenė, taip pat į tokius R. Ž. pasisakymus, vertindami kaip siekį „legitimuoti antisemitines nuostatas bei susidorojimą su žydais“, „antisemitinį nuokrypį“ ir „šlykščios žudikiškos neapykantos kalbos demonstravimą“, viešai 2023 m. gegužę sureagavo Izraelio, Vokietijos, JAV ir Nyderlandų ambasadoriai Lietuvoje bei Amerikos žydų komitetas (t. 1, b. l. 69; t. 7, b. l. 107–127).

Teisės doktrinoje ir formuojamoje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tyčiojimasis – tai garbės ir orumo žeminimas, žmogaus ar žmonių grupės vaizdavimas kaip pajuokos objekto. Niekinimas – tai labai neigiamas, nepagarbus atsiliepimas apie žmogų ar žmonių grupę, džiūgavimas dėl juos ištikusios nelaimės arba prieš juos padarytų nusikaltimų ir pan. Neapykantos skatinimas – tai primetimas žmogui ar jų grupei nebūtų dalykų, kurie juos neigiamai apibūdina visuomenės akyse, sukelia priešiškumą ar provokuoja nepakantumą žmogui ar jų grupei. Visos šios veikos pasižymi kraštutinumu, o jų diskriminacinis pobūdis turi būti akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-976/2018). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad R. Ž., turėdamas aukštąjį teisinį išsilavinimą, pakankamai gyvenimo patirties ir būdamas normaliai protiškai išsivystęs, puikiai suprato, jog savo viešais antisemitinio pobūdžio teiginiais kurdamas priešpriešą tarp lietuvių ir kitoms tautinėms bendruomenėms priklausančių asmenų („žydų ir rusų“), apibendrintai kaltindamas juos reikšmingai prisidėjus prie lietuvių žudymo, tautos ir valstybės naikinimo bei ragindamas jų (žudžiusių) nepamiršti, tapatindamas žydus su Izraelio Valstybe, cituodamas išjuokiamai smurtą prieš žydus vaizduojančią skaičiuotę, citatą papildydamas komentaru, kuriuo paminėjus negatyvius Izraelio valstybės veiksmus, pateisinamas skaičiuotės vartojimas „nelieka nuostabos, kad gimsta tokie pasisakymai“, taip pat kalbėdamas apie išgalvotą įvykį „lietuvių holokaustą“, tvirtindamas, jog jis buvo didesnis, negu žydų Holokaustas, taip sumenkindamas Holokausto tragediją, pakeisdamas istorinių faktų turinį ir jį ideologiškai išplėsdamas („žydai kartu su rusais“), informacijai pateikti vartodamas ekspresyvią leksiką tautiniu pagrindu išskiriamai visuomenės daliai priklausantiems asmenims apibūdinti (pvz., menkinančius apibūdinimus, įžeidžias etiketes, nužmoginančias metaforas) ir kitas rašytinės raiškos priemones teiginiams pabrėžti (pvz., išryškinant tam tikrus fragmentus didžiosiomis raidėmis, vartojant šauktukus, pasitelkiant perdėtus apibendrinimus), tyčiojasi, niekina ir skatina neapykantą žmonių grupei bei jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės, ir tai darė norėdamas išsakyti ne savo kritišką nuomonę dėl Izraelio veiksmų Gazos Ruože, bet sąmoningai paskatinti neigiamą visuomenės reakciją būtent žydų, o ne rusų, tautai, nors lietuvių tauta nuteistojo pasisakymuose buvo priešinama ir su rusais.

Tam neprieštarauja ir byloje atliktų bei pateiktų lingvistinių teksto tyrimų, kurie tokio pobūdžio bylose padeda teismui teisingai suvokti tekstą, jo bendrą turinį, atskirus jo žodžius kalbine prasme, atriboti informacijos paskleidimą nuo nuomonės, taip pat istorinių faktų nustatymo išvados: Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto (specialisto), teikiančio išvadas dėl viešosios informacijos priskyrimo informacijos, kuria skatinama nesantaika dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, kategorijai 2023 m. gegužės 30 d. išvada Nr. EAN-9, 2023 m. rugsėjo 26 d. išvada Nr. EAN-16 (iš dalies), 2023 m. rugsėjo 26 d. išvada Nr. EAN-18 išvada (iš dalies), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2023 m. gruodžio 21 d. Nr. 9R-1394, 2024 m. sausio 22 d. Nr. 9R-59, 2024 m. vasario 6 d. Nr. 9R-116, 2024 m. kovo 4 d. Nr. 9R-197 ir 2024 m. kovo 22 d. Nr. 9R-257 specialisto išvados, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. gruodžio 13 d. Nr. 11-2693 (23) ir 2024 m. vasario 28 d. Nr. 11-206 (24) specialisto išvados, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. birželio 29 d. Nr. 11-1436 (23), 2024 m. sausio 16 d. Nr. 11-2673 (23) ir 2024 m. sausio 16 d. Nr. 11-2674 (23) ekspertizės aktai (t. 3, b. l. 4–7, 16–18, 29–37, 80–86, 91–96, 120–122, 129–130, 152–154; t. 4, b. l. 29–61, 63–68, 69–70, 75–79, 81–84) bei specialistų L. Laužiko, R. Narvydo, A. Tumavičiaus ir ekspertės G. Herasimenkienės paaiškinimai teisme, kad R. Ž. komunikacijos aktais, paskelbtais 2023 m. gegužės 8 d. iki 14.10 val., 2023 m. gegužės 8 d. po 14.10 val., 2023 m. gegužės 9 d. 13.13 val., 2023 m. birželio 13 d. 9.06 val., 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., 2023 m. birželio 14 d., po 12.44 val., 2023 m. birželio 15 d. apie 8.17 val., kuriais normalizuojamas antisemitizmas, antisemitizmo normalizavimo idėja cituojama kartu su antisemitine skaičiuote, nesant istorinių duomenų, apibendrintai kaltinama, jog neva žydai kaip tautinė grupė vaidino reikšmingą vaidmenį sovietų vykdytose represijose prieš lietuvius, kad žydai kaip tautinė grupė yra atsakingi už sovietų vykdytas represijas, kad lietuvių naikinimas sovietmečiu buvo didesnis, negu žydų, taip sumenkinant Holokaustą, skatinamas priešiškumas žydams, kurstoma žydų tautos diskriminacija, dėl tokių pasisakymų nukenčia ne tik tam tikra grupė, bet ir visuomenė, kurioje įsivyrauja nesaugumo atmosfera, priešiškos nuotaikos. Taigi, niekinami bei žeminami žydai dėl jų tautybės ir iš jų tyčiojamasi (šaipomasi), išskyrus viešosios raiškos aktą, paskelbtą 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val. (t. 9, b. l. 62–85, 100–117).

Kalbos specialistų (ekspertų) išvadas bei kalbos specialistų (ekspertų), kurie neturi kompetencijos vertinti istorinių faktų, aiškinimus teisme papildo: 1) istorinių faktų nustatymo specialistų R. Narvydo ir A. Tumavičiaus tvirtinimai, kad Pirčiupių žudynių vykdytojai buvo vokiečiai, kurie atsakė į sovietų partizanų išpuolį, Kaniūkų – sovietiniai partizanai dėl jų nelojalumo, o ne dėl tautinio identiteto; kad nėra tokių duomenų, jog R. Ž. 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., paskelbtame sąraše nurodyti asmenys dalyvavo Kaniūkų kaimo žudynėse ir kad A. S. žudė, kankino, prievartavo lietuves moteris, atskyrė vaikus nuo tėvų, o P. R. veiksmus nulėmė neapykanta lietuviams, t. y. kad žydai suvaidino reikšmingą vaidmenį 1941 m. birželio 14–15 d. Lietuvos gyventojų trėmimuose (t. 9, b. l. 100–117); 2) liudytojų: R. Z. parodymai, kad dėl R. Ž. paskelbtoje liudytojo sudarytoje lentelėje nurodytų būrių netikslinga daryti platesnes išvadas, nes būriai buvo sudaryti iš įvairių tautybių asmenų jungtinių pajėgų (t. 8, b. l. 119–126); N. M. parodymai, kad okupuotą Lietuvą naikino sovietų okupacijos režimas, su juo kolaboravę Lietuvos komunistai, kiti okupantams talkinę žmonės; kad ji savo straipsnyje, kuriuo rėmėsi R. Ž., vykdytų Lietuvos gyventojų trėmimų 1941 m. birželį ir prie jų prisidėjusių asmenų neaptarinėjo, nerašė apie asmenis, dirbusius represinėse struktūrose, ir netyrė represinių struktūrų tautinės sudėties; kad R. Ž. teiginiai yra klaidinantys, neparemti jai žinomais pirminiais istorijos šaltiniais (dokumentais) (t. 9, b. l. 18–31); Č. I. paaiškinimai, kad jis savo straipsniuose nėra naudojęs formuluotės, jog žydai kaip tauta 1940–1941 m. aktyviai dalyvavo sovietų režimui tremiant, represuojant lietuvius, atliekant kitas veikas prieš lietuvių tautą (t. 9, b. l. 18–31); V. K. teiginiai, kad jis, remdamasis Mažąja lietuviškąja tarybine enciklopedija, sudarė sąrašą žydų tautybės asmenų, komunistų partijos narių, kurie 1940–1941 m., ypatingai 1941 m. birželio 14–15 d., buvo Lietuvos valdžioje ir užėmė vadovaujančias pareigas; kad R. Ž. 2023 m. birželio 15 d., 8.17 val., paskelbė dalį jo sudaryto sąrašo, apie 50 asmenų, tačiau pateiktą informaciją išimdamas iš konteksto, kuris liudytojui pasirodė užgaulus, nes iš viešo įrašo susidaro įspūdis, jog visi žydų tautybės asmenys „krovė“ lietuvius į vagonus; R. Ž. prie jo sąrašo pridėjo ir P. R., kuris nebuvo žydų tautybės, jo tėvai buvo Lietuvos rusai, jis tarnavo VSK bei buvo komunistų partijos narys, nors iš įrašo galima manyti, kad šis asmuo buvo žydų tautybės, tačiau tai neatitinka realybės ir kontekste nepagrįstai formuojama nuomonė, kad dėl visko, kas vyko blogo, kalti žydai, nes dalyvavo įvairių tautybių asmenys (t. 9, b. l. 35–49).

Taigi, R. Ž. akivaizdžiai vertintinais kaip nekorektiškais, prasilenkiančiais su etišku informacijos, nuomonės sklaidos įgyvendinimu, niekinamojo pobūdžio viešais pareiškimais paskelbė ne savo įsitikinimus ir pažiūras, kaip siekia apeliantai įtikinti skunduose, o realizavo BK 170 straipsnio 2 dalyje numatyto neapykantos kalbos kurstymo nusikaltimo sudėtį. BK 170 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas pagrįstas pirmiau paminėtomis konstitucinėmis vertybėmis, kad laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją yra nesuderinama su bet kokiais teisei priešingais veiksmais, kuriais kurstoma tautinė ar socialinė neapykanta, diskriminacija, asmenys yra šmeižiami arba kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai. Be to, kaip nurodyta anksčiau, Seimo nariui, kaip profesionaliam politikui, privalu itin atsakingai naudotis įsitikinimų raiškos ir informacijos laisve. Nors saviraiškos, susijusios su istorinių įvykių vertinimu, srityje, kaip ir kitais atvejais, pripažįstama tam tikros polemikos, kandumo, perdėjimo galimybė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perinçek prieš Šveicariją (peticijos Nr. 27510/08, 231, 239 paragrafai)), tačiau Seimo narys, kaip Tautos atstovas, reikšdamas savo pažiūras ir įsitikinimus, turi nepažeisti kitų asmenų teisių ir laisvių, neskatinti visuomenės nesantaikos, tarpusavio nepakantumo ir netolerancijos. Aptariamu atveju R. Ž., kaip profesionalus politikas, kuriam keliami aukštesni atsakomybės standartai, šių reikalavimų nesilaikė ir viešai paskelbtais, laike nenutolusiais vienas nuo kito, savo 2023 m. gegužės 8 d. (dviem), 2023 m. gegužės 9 d., 2023 m. birželio 13 d., 2023 m. birželio 14 d. (dviem) ir 2023 m. birželio 15 d. komunikacijos aktais, pasižyminčiais kraštutinumu ir aiškiu diskriminaciniu pobūdžiu, neabejotinai pademonstravo neapykantą žmonių grupei ir jai priklausantiems asmenims dėl jų žydų tautybės. R. Ž., suvokdamas savo veiksmų pavojingumą, galėjo juos įvertinti kritiškai ir teiginių, kuriais demonstruojama neapykanta tautiniu pagrindu išskiriamai asmenų grupei, viešai neišsakyti, tačiau to nepadarė, o, priešingai, žinodamas, kad jie bus paskleisti itin greitai ir daugeliui žmonių, juos paskleidė sąmoningai (ne dėl apsirikimo ar istorinių žinių trūkumo ar siekio paaiškinti savo poziciją), tikslingai ir sistemingai. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šios išvados nepaneigia bylos faktiniai duomenys, kad paminėta skaičiuotė, remiantis Lietuvių kalbos instituto ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto duomenimis, neuždrausta vartoti (t. 3, b. l. 162–163). Tokiu atveju, kaip teisingai atkreipė dėmesį ir pats apygardos teismas bei teismo posėdyje nurodė ekspertė G. Herasimenkienė, svarbu, kokiame kontekste ji buvo pavartota ir kokią prasmę ji suteikia visam kontekstui, kuriame ji cituojama. Analizuojamu atveju jos pacitavimu buvo normalizuojama neapykantos kalba, o toks normalizavimas neabejotinai užgaulus žydams, todėl pagrįstai žemesniojo teismo įvertintas kaip žeminantis žydų tautinę grupę.

Pirmosios instancijos teismo atlikto R. Ž. veiksmų teisinio įvertinimo taip pat nekeičia ir gynėjo skundo teiginiai, kad nuteistojo, asmeninėje socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje paskleidusio informaciją, statusas negali būti prilyginamas visuomenės informavimo priemonei, viešosios informacijos rengėjui ar skleidėjui. BK 170 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nėra nustatęs, kad pagal šį baudžiamąjį įstatymą atsako tik viešosios informacijos rengėjas ir (ar) jos skleidėjas. Neapykantos kalbos nusikaltimo subjektu gali būti tiek fizinis asmuo, nepriklausomai nuo jo statuso, t. y. tiek viešas asmuo, kaip nuteistasis, tiek privatus asmuo, o taip pat ir juridinis asmuo. Kaip minėta, tam, kad asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė dėl neapykantos kalbos kurstymo, būtina, jog ši veika būtų padaryta viešai (žodžiu, raštu ar panaudojus visuomenės informavimo priemones) ir vieši pareiškimai pasiektų platų neapibrėžtą asmenų ratą. Tai konkrečiu atveju ir buvo padaryta. Nors socialiniai tinklai bei jų paskyros nėra tiesiogiai nurodyti Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 82 punkte (2023 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-1904) pateiktame visuomenės informavimo priemonės apibrėžime, tačiau formuojamoje kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 82 punkte pateiktą visuomenės informavimo priemonės sąvoką, socialiniai tinklai ir jų paskyros yra laikomi ta kita priemone, kuria viešai skleidžiama informacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192-594/2025, 15.3 punktas), o informacijos skleidimas per vietą – socialinį profilį yra informacijos skleidimas per visuomenės informavimo priemonę, t. y. internetas yra visuomenės informavimo priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-56-697/2017, 5.11 punktas). Todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo konstatuoti, kad apygardos teismas nepagrįstai sprendė, jog R. Ž. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 170 straipsnio 2 dalyje, sudėtis, nes jis neatitinka šio nusikaltimo subjektui keliamų kriterijų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis apelianto logika, iš esmės nė vienoje baudžiamojoje byloje, susijusioje su neapykantos kalbos kurstymu internete ir (ar) socialiniuose tinkluose, nebūtų galimybės įgyvendinti vieno iš svarbiausių baudžiamojo proceso įstatymo tikslų: ginant žmogaus ir piliečių teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, R. Ž. viešus raiškos (komunikacijos) aktus įvertinusi tiek atskirai, tiek kaip visumą, neturi pagrindo pritarti ir R. Ž. bei jo gynėjo skundo argumentams, kad atlikus specialius tyrimus dėl tęstinės veikos atskirų ar kelių viešosios raiškos (komunikacijos) epizodų buvo iškraipytas saviraiškos kontekstas ir tai sutrukdė teismui nustatyti bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes. Tokių aplinkybių teisėjų kolegija šioje byloje nenustatė. Kaip nurodyta pirmiau, išvadas dėl tam tikro pasisakymo atitikties nusikaltimo požymiams daro teismas, o ne kalbos specialistas (ekspertas). Viena vertus, šioje byloje nėra jokių teisinių prielaidų konstatuoti, kad kuris nors iš nuteistojo pasisakymų atskirai ar kaip visuma socialiniame kontekste galėtų būti vertinami kaip spontaniška ir neapgalvota reakcija į tam tikrą įvykį. Kita vertus, specialistų ir ekspertų išvadų turinys bei kalbos specialistų ir (ar) ekspertų paaiškinimai teisme rodo, kad jie, teikdami išvadas dėl anksčiau aptartų R. Ž. viešuose pasisakymuose išsakytų teiginių, kiekvienas iš jų pastaruosius vertino visame kontekste ir kalbos specialistai (ekspertai) L. Laužikas, S. Kietytė ir G. Herasimenkienė iš esmės priėjo prie tokių pačių išvadų dėl R. Ž. tekstų lingvistinės išraiškos. L. Laužikas ir G. Herasimenkienė, kuri davė paaiškinimus ir dėl specialistės (ekspertės) S. Kietytės (jos parodymai ikiteisminio tyrimo metu ištirti 2025 m. balandžio 10 d. teismo posėdyje (t. 11, b. l. 1–3)), duotų specialisto ir ekspertų išvadų, pateiktas išvadas patvirtino, nurodydami, kad teikiant išvadas, sąvokos „žeminimas, niekinimas“ buvo vartojamos kaip sinonimai. Jų nuomonės išsiskyrė tik dėl 2023 m. gegužės 9 d., 13.13 val., ir dėl 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., komunikacijos aktų.

Tačiau iš apskųsto nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, atsižvelgęs į tai, kad specialistų (ekspertų) L. Laužiko ir G. Herasimenkienės vertinimai dėl skirtingos tyrimo strategijos iš dalies išsiskyrė dėl R. Ž. 2023 m. gegužės 9 d., 13.13 val., kalbos, pasakytos Seimo posėdyje, ir dėl jo 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., komentarų, tarpusavyje sugretinęs Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto (specialisto) 2023 m. rugsėjo 26 d. išvadą Nr. EAN-18 su Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. sausio 16 d. ekspertizės aktu Nr. 11-2674 (23), taip pat Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos eksperto (specialisto) 2023 m. rugsėjo 26 d. išvadą Nr. EAN-16 su Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. sausio 16 d. ekspertizės aktu Nr. 11-2673 (23), išklausęs kalbos specialistų (ekspertų) L. Laužiko, turinčio 28 metus eksperto patirties dabartinės lietuvių kalbos tyrimų ir ekspertizės srityje, bei G. Harasimenkienės, humanitarinių mokslų daktarės, turinčios teismo lingvisto eksperto kvalifikaciją ir 21 metų ekspertinio darbo stažą, paaiškinimus teisme, teisingai sprendė, kad 2023 m. rugsėjo 26 d. išvada Nr. EAN-18 (t. 3, b. l. 91–96), kurioje L. Laužikas nurodė, jog tekste nėra tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta ar kurstoma diskriminuoti, smurtauti ar kitaip kenkti kokiam nors konkrečiam asmeniui ar žmonių grupei dėl tautybės, nepaneigia 2024 m. sausio 16 d. ekspertizės akto Nr. 11-2674 (23) (t. 3, b. l. 120–122), nes tiek ekspertė, tiek specialistas teisme patvirtino, kad pavartota skaičiuote įžeidžiami žydai tautiniu pagrindu, kad skaičiuotė savo esme nukreipta prieš žydus kaip prieš visą tautą, kad neapykantos kalbos normalizavimas pasireiškė būtent panaudota skaičiuote ir fraze „nekelia nuostabos“, bei šiuos kalbos specialistų (ekspertų) tyrimus pripažino įrodymais ir jais pagrindė nuteistojo kaltę kursčius neapykantos kalbą. Savo ruožtu, pirmosios instancijos teismas 2023 m. rugsėjo 26 d. išvada Nr. EAN-18, spręsdamas klausimą dėl R. Ž. kaltės, įvertinęs, kad pagal nuteistajam pareikštą kaltinimą aktualus tautinės grupės aspektas, kurio neįžvelgė L. Laužikas, nesivadovavo, nes ji prieštarauja 2024 m. sausio 16 d. ekspertizės aktui Nr. 11-2673 (23) (t. 3, b. l. 80–86), kuris surašytas atlikus tyrimą remiantis Standartinio tyrimo procedūros aprašymu „Lingvistinis kalbos aktų tyrimas“ LTEC-STPA-R-256, leidimas Nr. 30. Skundžiamo nuosprendžio turinys taip pat liudija, kad teismas iš kaltinimo pagal BK 170 straipsnio 2 dalį pašalino kaip neįrodytą tyčiojimosi požymį, kuris nuteistajam buvo inkriminuotas dėl veikos, padarytos 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val. Taigi, kaip konstatuota anksčiau, R. Ž. inkriminuotos tęstinės nusikalstamos veikos, numatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje, aplinkybės dėl kiekvieno ją sudarančio atskiro epizodo ir alternatyvaus jam inkriminuotos tęstinės veikos požymio šioje byloje pagrįstai pripažintos įrodytomis tiek, kiek jas patvirtina faktiniai bylos duomenys.

Nepritartina ir apeliantų skunduose išdėstytai pozicijai, kad pirmosios instancijos teismas analizuojamu atveju R. Ž. be pagrindo taikė baudžiamąją atsakomybę. Iš tiesų, baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (lot. ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-262/2011). Taigi, ultima ratio principo esmė yra racionalus ir proporcingas baudžiamosios atsakomybės taikymas įgyvendinant baudžiamąjį įstatymą. Aiškindamas baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, turinį ir paskirtį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2017 m. kovo 15 d. nutarimai), nes situacijos, kai padaryti nedidelio pavojingumo nusižengimai kriminalizuojami kaltinant asmenį nusikalstamos veikos padarymu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nėra teisingos, tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 5 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47-648/2025, 8 punktas).

Teisėjų kolegija, remdamasi konstituciniu proporcingumo principu, kurį sudaro trys konstitucinėje jurisprudencijoje išskirti elementai – tinkamumo (naudojamos priemonės tikslui pasiekti turi būti tinkamos), būtinumo (naudojamos priemonės turi būti tokios, kurios mažiausiai ribotų asmens teises) ir proporcingumo stricto sensu (asmens teisės ir laisvės gali būti ribojamos ne didesniu mastu, nei būtina), sprendžia, kad, vertinant pagrindinių (fundamentalių) R. Ž. teisių ribojimo teisėtumą ir pagrįstumą, šių principų nagrinėjamoje byloje buvo laikomasi. Kaip minėta, Seimo nario statusas dėl jo žinomumo, galimybės daryti įtaką rinkėjams, jų pažiūroms, tiesiogiai ar netiesiogiai paskatinti juos atlikti kokius nors veiksmus, įpareigoja jį itin atsakingai naudotis įsitikinimų raiškos ir informacijos laisve. EŽTT praktikoje ne kartą yra pabrėžta ypatinga parlamento narių, kaip rinkėjams atstovaujančių, jų problemas sprendžiančių ir interesus ginančių asmenų, saviraiškos laisvės užtikrinimo svarba (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimas byloje Karácsony ir kt. prieš Vengriją (peticijų Nr. 42461/13, Nr. 44357/13, 137 paragrafas)) bei paminėta, jog labai svarbu, kad politikai vengtų komentarų, kurie galėtų skatinti netoleranciją, ir elgtųsi ypač atidžiai, siekdami apginti demokratiją ir jos principus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2023 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Zhablyanov prieš Bulgariją (peticijos Nr. 36658/18, 125 paragrafas)). EŽTT taip pat yra nurodęs ir tai, kad parlamento narių pareiškimams, kurie nesuderinami su Konvencijoje įtvirtintomis demokratinėmis vertybėmis, netaikoma arba taikoma tik minimali apsauga (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2021 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Budinova ir Chaprazov prieš Bulgariją (peticijos Nr. 12567/13, 90 paragrafas)), nes tolerancija ir pagarba lygiam visų žmonių orumui yra demokratinės ir pliuralistinės visuomenės pagrindas, todėl Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta apsauga netaikoma pareiškimams, kuriais siekiama skleisti, kurstyti ar pateisinti netolerancija grindžiamą neapykantą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimas byloje Sanchez prieš Prancūziją (peticijos Nr. 45581/15, 149, 156 paragrafai)). EŽTT vertinimu, politinis diskursas, kuriame religiniu, etniniu ar kultūriniu pagrindu kurstoma neapykanta, kelia pavojų socialinei taikai ir politiniam stabilumui demokratinėse valstybėse. Neapykantos kurstymas nebūtinai turi būti siejamas su raginimu imtis išpuolių, kuriais įžeidžiama, išjuokiama ar šmeižiama tam tikra gyventojų dalis ar gyventojų grupė, skatinama diskriminacija, pakanka, kad valdžios institucijos kovai su tokia kalba teiktų pirmenybę neatsakingam naudojimuisi saviraiškos laisve, galinčiam pakenkti minėtų gyventojų grupių orumui ar net saugumui (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Feret prieš Belgiją (peticijos Nr. 15615/07, 73 paragrafas)).

Politikų žodžio laisvės tiek pasisakant parlamente, tiek bendraujant su savo rinkėjais viešuose susitikimuose ar per žiniasklaidą, įskaitant socialinius tinklus, kaip aukšto lygio apsaugos svarba demokratijai akcentuojama ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2021 m. liepos 21 d. rezoliucijoje Nr. 2381 (2021) (1 punktas). Šioje rezoliucijoje nurodyta, kad žodžio laisvė nėra neribota ir turėtų būti įgyvendinama užtikrinant pagarbą teisinės valstybės principui. Neapykantą kurstančios kalbos, pateisinančios smurtą prieš tam tikrus žmones ar žmonių grupes dėl rasės, kilmės, religijos ar politinių pažiūrų, nėra saugomos. Politikams dėl jų žinomumo tenka didesnė atsakomybė susilaikyti nuo piktnaudžiavimo šia laisve (3 punktas). Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2022 m. gegužės 20 d. rekomendacijoje Nr. CM/Rec (2022) 16 „Dėl kovos su neapykantos kalba“, be kita ko, nustatyta, kad parlamentai, kiti renkami organai ir politinės partijos turėtų būti skatinami įgyvendinti kovos su neapykantą kurstančia kalba politiką. Jie turėtų vengti bet kokios saviraiškos, kuri galėtų skatinti netoleranciją, taip pat turėtų atvirai smerkti neapykantą kurstančią kalbą (priedo 29 punktas). Šioje rekomendacijoje neapykantos kalba apibrėžta kaip visų formų raiška, kurstanti, skatinanti, skleidžianti ar pateisinanti smurtą, neapykantą ar diskriminaciją arba menkinanti asmenį ar asmenų grupę dėl jiems būdingų ar priskiriamų asmeninių bruožų ar statuso, tokių kaip rasė, odos spalva, kalba, religija, tautybė, tautinė ar etninė kilmė, amžius, negalia, lytis, lytinė tapatybė ar seksualinė orientacija (priedo 2 punktas). Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2004 m. vasario 12 d. priimtoje deklaracijoje „Dėl politinių debatų žiniasklaidoje“ taip pat įtvirtinta, kad politinių debatų laisvė nereiškia laisvės reikšti rasistines pažiūras ar nuomones, kuriomis kurstoma neapykanta, ksenofobija, antisemitizmas ar bet kokio pobūdžio netolerancija.

Taigi, asmens teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas, nesuderinama su įsitikinimų ar pažiūrų, kuriomis skatinama neapykanta, ksenofobija ar bet kokio pobūdžio netolerancija, raiška. Renkami politikai, atsižvelgiant į specifinį jų statusą ir žinomumą, ne tik yra įpareigoti vengti bet kokią netoleranciją skatinančios saviraiškos, tačiau ir skatinami įgyvendinti kovos su neapykantą kurstančia kalba politiką ir net vieno neapykantą kurstančio komentaro parašymas asmens „Facebook“ paskyroje turi būti vertintinas rimtai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2020 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Beizaras ir Levickas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 41288/15, 127 paragrafas)). Todėl pagal įstatymą, siekiant teisėto tikslo ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje, vienas iš saviraiškos laisvės įgyvendinimo apribojimo atvejų būtent ir nustatytas BK 170 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2010). Vertinant, ar konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas buvo būtinas demokratinėje visuomenėje, EŽTT rekomenduoja atsižvelgti į kelis veiksnius, vertintinus ne izoliuotai, o kaip visumą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perinçek prieš Šveicariją (peticijos Nr. 27510/08, 204–212 paragrafai)): 1) ar svarstomi teiginiai buvo išsakyti įtemptame politiniame ar socialiniame kontekste, kuriam esant pripažįstamas tam tikro saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimo būtinumas; 2) ar teiginiai gali būti vertinami kaip tiesioginis ar netiesioginis neapykantos ar netolerancijos pateisinimas; 3) kokiu būdu išsakyti teiginiai ir ar jie gali tiesiogiai ar netiesiogiai paskatinti žalingų padarinių atsiradimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimas byloje Delfi AS prieš Estiją (peticijos Nr. 64569/09, 110–116 paragrafai)).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, R. Ž. komunikacijos aktus įvertinusi konteksto (angl. context), kalbėtojo (angl. speaker), intencijos (angl. intenst), turinio ir formos (angl. content and form), raiškos akto sklaidos ir pasiekiamumo (angl. extent of the speech act), jo grėsmės ir realaus pavojaus (angl. likelihood, imminence) aspektais bei nustačiusi, kad R. Ž., būdamas valstybės politiku, Lietuvos Respublikos Seimo nariu, esant įtemptai geopolitinei situacijai, susiklosčiusiai tarp Izraelio Valstybės ir Palestinos Gazos Ruože, taip pat 2023 m. gegužės 8 d. žydams minint Holokausto pabaigą, kai nacistinė Vokietija pasirašė kapituliacijos aktą Antrajame pasauliniame kare bei Lietuvai rengiantis minėti ir minint sovietų 1941 m. birželio 14 ir 15 d. vykdytus masinius Lietuvos gyventojų trėmimus, sąmoningai, tikslingai, siekdamas paskatinti neigiamą visuomenės reakciją žydų tautai, bei sistemingai: 2023 m. gegužės 8 d. (du kartus), 2023 m. gegužės 9 d., 2023 m. birželio 13 d., 2023 m. birželio 14 d. (du kartus) ir 2023 m. birželio 15 d., asmeninėje socialinio tinklo paskyroje ir Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje viešai paskelbė komunikacijos aktus, akivaizdžiai pasižyminčius kraštutinumu, niekinamuoju, antisemitiniu pobūdžiu, kuriuose buvo iškraipomi istoriniai faktai, vartojama ekspresyvi leksika, kitos rašytinės raiškos priemonės teiginiams pabrėžti, adresuotus tautiniu pagrindu išskiriamai asmenų grupei dėl jų žydų tautybės, daro kategorišką išvadą, jog konkrečiu atveju saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas buvo būtinas R. Ž. taikant tik baudžiamosios teisės priemones, kartu visuomenei parodant, kad tokio pobūdžio veiksmai yra netoleruojami ir draudžiami, nes valstybė yra suinteresuota ne tik pritaikyti teisines priemones kaltininkui, bet ir kaip įmanoma labiau užkirsti kelią panašias nusikalstamas veikas daryti ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253-458/2020, 49 punktas). Aptartais priešingais teisei veiksmais, kaip konstatuota pirmiau, nuteistasis neabejotinai peržengė teisės į saviraiškos laisvę ribas bei pasikėsino į BK 170 straipsnio 2 dalyje saugomas vertybes bei objektus, todėl saviraiškos laisvės įgyvendinimo ribojimas kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis ar civilinėmis sankcijomis), nebūtų proporcingas, nes nuteistojo veiksmai, juos vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, pasiekė tokį pavojingumą, kuris viršija administracinės ar civilinės teisės ribas.

Esant nustatytoms aplinkybėms, atmestini kaip nepagrįsti apeliantų skundų teiginiai, kad bylą pirmąja instancija nagrinėjęs teismas pažeidė ultima ratio principą. Kitokios išvados nesuponuoja ir gynėjo skundo teiginiai, kad apkaltos proceso metu R. Ž. veiksmai, susiję su 2023 m. gegužės 8 d. (iki 14.10 val. ir po 14.10 val.), 2023 m. gegužės 9 d., 2023 m. birželio 13 d., 2023 m. birželio 14 d. (po 8.02 val.) viešai paskelbtais pasisakymais, buvo įvertinti kaip šiurkščiai pažeidžiantys Lietuvos Respublikos Konstituciją. Šiuo aspektu atkreiptinas gynėjo dėmesys į tai, kad apkaltos procesas yra savarankiška konstitucinės atsakomybės forma, kuri nėra tapatinama su baudžiamąja atsakomybe. Apkaltos procesas nėra baudžiamoji atsakomybė ir nepažeidžia non bis in idem principo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), kurią sudaro: nusikaltimo objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Jeigu asmens veikoje nenustatomas bent vienas nusikaltimo sudėties požymis, asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą neatsako. Taigi, kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Pareigą įrodyti, kad asmuo padarė tam tikrą nusikaltimą, turi baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos. To nepadarius, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Natunen prieš Suomiją (peticijos Nr. 21022/04, 53 paragrafas)).

Apibendrinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir visapusiškai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis teisingai nustatė tęstinio neapykantos kalbos kurstymo nusikaltimo aplinkybes. R. Ž. padarytoje veikoje nustatyti visi būtini neapykantos kalbos kurstymo nusikaltimo subjektyvieji ir objektyvieji sudėties požymiai. Kvalifikuodamas R. Ž. nusikalstamus veiksmus pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Kadangi byloje neliko nepašalintų abejonių, kliudančių R. Ž. priimti apkaltinamąjį nuosprendį, todėl teismui nebuvo pagrindo vadovautis in dubio pro reo principu ir jį taikyti nagrinėjamoje byloje, nes baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos tik tos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis BPK nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-83-719/2024, 36 punktas). Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs R. Ž., nereiškia, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltės yra nepagrįstos.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 170² straipsnio 1 dalyje

Kaip nurodyta anksčiau, šioje byloje R. Ž. kaltinimai pagal BK 170² straipsnio 1 dalį dėl tęstinio viešo nacistinės Vokietijos Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykdyto Holokausto šiurkštaus menkinimo užgauliu ir įžeidžiančiu būdu buvo pareikšti dėl trijų nuteistojo komunikacijos aktų, paskelbtų 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., ir 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., tačiau teismas, konstatavęs, kad 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., ir 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., raiškos aktuose R. Ž. išimtinai kalbėjo tik apie lietuvių patirtas sovietų represijas, padarė išvadą, jog 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., ir 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., paskelbti komunikacijos aktai nėra sąmoninga 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., įraše išdėstytų Holokaustą šiurkščiai menkinančių teiginių tąsa, todėl šiuos epizodus dėl padarytų nacistinės Vokietijos Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykdyto žydų tautos genocido (Holokausto) menkinimo pašalino iš kaltinimo pagal BK 170² straipsnio 1 dalį.

Skunduose R. Ž. ir jo gynėjas nepagrįstai tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino jo 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., paskelbtą komunikacijos aktą, jog jis teismui neleido daryti išvados, kad lietuvių patirtos sovietų represijos yra mažiau reikšmingos, negu žydų Holokaustas, jog nuteistasis, sulygindamas žydų Holokaustą su lietuvių patirtomis sovietų represijomis, iškraipė ir sumenkino Holokaustą ir tai darė šiurkščiai, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu. Savo ruožtu, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais prokuroro argumentus, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl R. Ž. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 170² straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, todėl be pagrindo iš kaltinimo pagal BK 170² straipsnio 1 dalį pašalino epizodus, susijusius su 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., ir 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., apelianto paskelbtais raiškos aktais. Toks apygardos teismo padarytas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas pripažintinas esminiu, sukliudžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai nustatyti BK 170² straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei priimti teisingą baigiamąjį aktą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad:

Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, jis – valstybės politikas – Lietuvos Respublikos Seimo narys, R. Ž., 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., Vilniuje, socialinio tinklo „Facebook“ asmeninėje paskyroje „R. Ž.“, komentuodamas „Delfi“ 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val. skelbtą straipsnį „R. Ž.. A. S. – „lietuvių antisemitizmo“ režisierius“, viešai paskelbė savo parašytą tekstą su teiginiais (kalba, rašyba ir gramatika netaisyta), tarp kurių: „(...) Mes Lietuvių tauta niekada neturi pamiršti žydų ir rusų, kurie labai aktyviai prisidėjo prie mūsų TAUTOS NAIKINIMO! Tik būdami viduje stiprūs sugebėjome atlaikyti 1941 m. birželio 14-osios ir kitus trėmimus. O dabar tų niekšų ir menkystų NKVD ir KGB palikuonys valdo mus. 1941 m. Birželio 14-oji TURI BŪTI MINIMA KAIP LIETUVIŲ TAUTOS HOLOKAUSTO DIENA“. Taip jis – valstybės politikas – Lietuvos Respublikos Seimo narys, R. Ž., šiame viešai paskelbtame tekste sugretindamas nacistinės okupacijos metu Lietuvoje vykdytą žydų genocidą (Holokaustą) ir sovietų 1941 m. vykdytus Lietuvos gyventojų trėmimus, teigdamas, kad ir žydai aktyviai prisidėjo prie lietuvių tautos naikinimo, jog turi būti minima lietuvių tautos holokausto diena, ir taip menkindamas žydų genocidą (Holokaustą), viešai šiurkščiai menkino nacistinės Vokietijos įvykdytą Lietuvos Respublikos teritorijoje prieš žydų tautybės Lietuvos Respublikos gyventojus genocidą (Holokaustą), tai padarydamas užgauliu ir įžeidžiančiu būdu.

Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, jis – valstybės politikas – Lietuvos Respublikos Seimo narys, R. Ž., 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., Vilniuje, socialinio tinklo „Facebook“ asmeninėje paskyroje „R. Ž.“ viešai paskelbė savo parašytą tekstą su teiginiais (kalba, rašyba ir gramatika netaisyta), tarp kurių: „1941 m. birželio 14–22 d. ir vėliau į Lietuvos istoriją buvo įrašytos kaip pačios bjauriausios ir skausmingiausios. Tai buvo LIETUVOS HOLOKAUSTAS!!! Net praėjus daugiau nei 80 metų viena „porūšio” grupė žydai, taip ir nesugeba pripažinti, kad šioje LIETUVOS tragedijoje jų atstovai suvaidino labai svarbų vaidmenį, prisidedant prie Lietuvių kankinimų, trėmimų ir žudimų. Kartu su rusais, LIETUVĄ jie naikino ne tik kaip valstybę teritoriniu principu, bet kaip tautą, jos kultūrą, papročius, intelegentiją, sunaikino valstybės ateitį, kurią tik 1990-1991 metais pavyko atkurti. (...) jos “porūšio” atstovai žydai labai svarbų vaidmenį atliko naikinant LIETUVIŲ TAUTĄ. (...) už tuos barbariškus veiksmus, kuriuos atliko tuo metu Lietuvoje gyvenę žydai. Kas atsiprašys, lietuvių, anūkų, senelių, prosenelių .... už tuos bjaurius veiksmus? Mūsų Prezidentas A. M. B. žydų tautos atsiprasė už mūsų lietuvių veiksmus, o įų valdžios ponai net praėjus 82 metams taip ir nesugeba išmekenti žodžio ATSIPRAŠOME. Panašu, tokio žodžio toje tautoje nerasta. Kaip ir žadėjau viešai vakar, šian paskelbsiu 40 “porūšio” žydų, kurie savo aktyviais veiksmais prisidėjo, kad 1941 m. Birželio 15 dieną iš LIETUVOS DEŠIMTIMIS TŪKSTANČIŲ BŪTŲ IŠTREMTA LIETUVIŲ. Vieni buvo nužudyti nepasiekus gyvulinių vagonų, taip sušaudant juos namuose, miške, ar tiesiog miestelio centre, kiti mirė vagonuose, ir buvo išmesti pakeliui į gulagus, kiti mirė gulaguose, o kas atlaikė gulagų žiaurumus vėl parvyko atgal į Lietuvą. Tikiuosi, kad Izraelio valdžia kartu su Lietuvos žydų bendruomene suras DVASINIŲ JĖGŲ ir artimiausiu metu Lietuvoje sulauksime IZRAELIO PREZIDENTO VIZITO, kuris prie partizano A. Vanago kapo bei kitų kovotojų atsiprašys Lietuvos už jų “porūšio” žydų veiksmus! (...)“. Taip jis – valstybės politikas – Lietuvos Respublikos Seimo narys, R. Ž., šiame viešai paskelbtame tekste sugretindamas nacistinės okupacijos metu Lietuvoje vykdytą žydų genocidą (Holokaustą) ir kitų Lietuvos gyventojų žudynes bei trėmimus, teigdamas, kad 1941 m. birželio 14–22 d. buvo Lietuvos holokaustas, jog ir žydai naikino lietuvių tautą, kad ir žydai naikino Lietuvą teritoriniu principu, jos kultūrą, papročius, inteligentiją, sunaikino valstybės ateitį, taip menkindamas žydų genocidą (Holokaustą), viešai šiurkščiai menkino nacistinės Vokietijos įvykdytą Lietuvos Respublikos teritorijoje prieš žydų tautybės Lietuvos Respublikos gyventojus genocidą (Holokaustą), tai darydamas užgauliu ir įžeidžiančiu būdu.

Tokias veiksmais R. Ž. padarė tęstinį nusikaltimą, numatytą BK 170² straipsnio 1 dalyje.

Kaip jau minėta pirmiau, pagal nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas saviraiškos laisvė demokratinėje visuomenėje gali būti ribojama siekiant apsaugoti žmogaus sveikatą, garbę, orumą, privatų gyvenimą, dorovę ar ginti konstitucinę santvarką, o griežčiausia saviraiškos laisvės apribojimo forma – baudžiamoji atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą, kuria siekiama apginti dėl tokio įgyvendinimo pažeidžiamas žmogaus teises bei viešuosius interesus. Taigi, be BK 170 straipsnio 2 dalyje įvirtinto saviraiškos laisvės ribojimo atvejo, kitas teisės į saviraiškos laisvę ribojimo atvejis nustatytas BK 170² straipsnyje. Šio straipsnio objektas – tarptautinės bendruomenės saugomi gėriai, t. y. pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės, saugus žmonių egzistavimas be pavojaus jų gyvybei, sveikatai ir laisvei, kuris užtikrinamas draudžiant genocidą, taip pat asmenų, nukentėjusių nuo genocido, garbė ir orumas.

BK 170² straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas <...> viešai <...> šiurkščiai menkino nacistinės Vokietijos įvykdytą genocidą <....>, tai darydamas <...> užgauliu ar įžeidžiančiu būdu. Šioje teisės normoje įtvirtina tyčinė veika pasireiškia nacistinės Vokietijos vykdyto genocido viešu šiurkščiu menkinimu. Šiurkštus menkinimas įgyvendinamas siekiu panaikinti istorinę, visuomeninę, tarptautinę genocido reikšmę ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinei bendruomenei. Tai gali būti padaroma įžūliai iškraipant faktus, kai kuriuos jų nutylint ir pateikiant savąją įvykių versiją, prisidengiant skaitytais šaltiniais, kitų svarbių žmonių kalbomis. Tarptautiniuose Holokausto atminimo aljanso dokumentuose (2013 m. priimtoje „Darbinėje Holokausto neigimo ir iškraipymo apibrėžtyje“ (angl. Working Definition of Holocaust Denial and Distortion) ir 2021 m. „Politikos rekomendacijos, kaip kovoti su Holokausto iškraipymu“ (angl. Recommendations for Recognizing and Countering Holocaust Distortion)) yra nurodyta, kad Holokausto iškraipymas suprantamas kaip bandymai ištrinti ar klaidingai interpretuoti istorinę tiesą apie nacių vykdytą žydų genocidą, kad holokausto menkinimas, kaip viena iš iškraipymo formų, pripažįstamas ir bandymas jį sulyginti su kitais istoriniais įvykiais, taip sumenkinant Holokausto, kaip sistemingo, valstybės organizuoto žydų sunaikinimo proceso, unikalumą bei išskirtinumą.

Šio nusikaltimo sudėtis formali. Tai reiškia, kad nereikalauja padarinių atsiradimo. Ji padaroma tiesiogine tyčia. Inkriminuojant BK 170² straipsnio 1 dalį, svarbu įrodyti ir viešą veikos padarymo būdą: minčių perteikimą žodžiu arba raštu žmonių grupei viešose vietose, internete, žiniasklaidoje, literatūroje ir kt. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 170² straipsnio 1 dalį, nėra iš naujo nagrinėjami faktai, nustatyti teismų sprendimais ir įstatymais pripažinti apie nacistinės Vokietijos vykdytą genocidą, taip pat neprivalo būti tiriami jokie šaltiniai, kuriuose nesutinkama ar abejojama nustatytais faktais. Tokio pobūdžio byloje esminę reikšmę turi tik tai, ar nukrypstantis nuo visuotinai pripažintų istorinių įvykių vertinimo kitoks tų įvykių vertinimas gali būti pripažintas užgauliu ar įžeidžiančiu ar viešu sunkių ir labai sunkių nusikaltimų šiurkščiu menkinimu. Šioje byloje nėra ginčo, kad Holokaustas yra tarptautiniais teisės aktais ir teismų sprendimais pripažintas nacistinės Vokietijos ir jos sąjungininkių 1933–1945 metais vykdytas Europos žydų persekiojimas ir naikinimas. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja 2005 m. sausio 27 d. rezoliucijoje Nr. 60/7 „Dėl Holokausto atminimo dienos“ yra nustačiusi, kad Holokaustas yra beprecedentis nusikaltimas žmonijai. EŽTT praktikoje taip pat nuosekliai akcentuojama, kad Holokausto faktas ir mastas yra tiek stipriai dokumentuoti bei įrodyti, jog jie nebėra „istorikų diskusijų ar debatų objektas“. Istorinių tiesų, tokių kaip Holokaustas, iškraipymas ar neigimas nesuderinami su demokratinėmis vertybėmis, žmogaus teisių apsauga, tokiais pareiškimais niekinamos Holokausto aukos. Holokausto menkinimas yra sunkiausia antisemitizmo forma, net ir subtiliai išreikšta, todėl nepatenka į saviraiškos laisvės apsaugą pagal Konvenciją (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Perinçek prieš Šveicariją (peticijos Nr. 27510/08, 209–212 paragrafai)).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis anksčiau šiame nuosprendyje nurodytais įrodymais: specialistų ir ekspertų išvadomis, specialistų ir ekspertų paaiškinimais teisme, liudytojų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga, pagrįstai sprendė, kad R. Ž., 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., komunikacijos akte kalbėdamas apie išgalvotą įvykį „lietuvių holokaustą“ bei teigdamas, jog lietuvių naikinimas sovietmečiu buvo didesnis, nei žydų: „buvo Holokaustas žydų, bet didesnis Holokaustas buvo lietuvių“, viešai šiurkščiai menkino Holokausto tragediją ir tai darė užgauliu bei įžeidžiančiu būdu, nes nepagrįstai žydų partizanų veiksmus sutapatino su sistemingomis sovietų represijomis, kaltino žydus dėl lietuvių trėmimų ir naikinimo, Pirčiupių kaimo išžudymo ir žydų partizanų vaidmens Kaniūkų kaimo žudynėse. Šios išvados nepaneigia R. Ž. aiškinimai teisme, kad, jo nuomone, Lietuvoje vykdytas genocidas žmogiškumo laipsniu yra prilyginamas Holokaustui, kad buvęs Lietuvos ministras pirmininkas G. K. Čekijoje yra nurodęs, jog socialistiniai nusikaltimai ir nacistiniai nusikaltimai turi būti sulyginami (t. 12, b. l. 7–34, 37–60). Priešingai, tokie nuteistojo teiginiai pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl R. Ž. kaltės viešai šiurkščiai menkinus nacistinės Vokietijos Lietuvos Respublikos teritorijoje įvykdytą Holokaustą užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, nes, kaip minėta, šiurkštus Holokausto menkinimas būtent ir pasireiškia įžūliu faktų iškraipymu, savąja įvykių versija, prisidengiant kitų svarbių žmonių kalbomis, tokiu būdu paneigiant Holokausto, kaip tikslingo etninio išnaikinimo, istorinį unikalumą bei išskirtinumą.

Tačiau, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., paskelbtame raiškos akte išsakyti teiginiai: „(...) Mes Lietuvių tauta niekada neturi pamiršti žydų ir rusų, kurie labai aktyviai prisidėjo prie mūsų TAUTOS NAIKINIMO! <...> 1941 m. Birželio 14-oji TURI BŪTI MINIMA KAIP LIETUVIŲ TAUTOS HOLOKAUSTO DIENA“ nesudaro BK 170² straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Tokia teismo išvada neatitinka bylos faktinių aplinkybių. Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 m. kovo 22 d. specialisto išvados Nr. 9R-257 „Dėl Lietuvos gyventojų genocido“, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. gruodžio 11 d. ekspertizės akto Nr. 11-2673 (23), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. sausio 16 d. ekspertizės akto Nr. 11-2673(23), specialisto R. Narvydo bei ekspertės G. Herasimenkienės paaiškinimų teisme matyti, kad paprastai Holokausto sąvoka suprantama kaip žydų tautos genocidas, vykdytas Vokietijos valstybės Antrojo pasaulinio karo eigoje (t. 4, b. l. 29–61, 63–68, 69–70, 75–79, 81–84; t. 9, b. l. 62–85, 100–117). Nors Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 m. kovo 22 d. specialisto išvadoje Nr. 9R-257 „Dėl Lietuvos gyventojų genocido“ (t. 4, b. l. 81–84) pateikta ir bendrinė holokausto sąvoka, tačiau įvertinus šioje byloje tiriamų komunikacijos aktų kontekstą, turinį ir intenciją, akivaizdu, kad juose buvo kalbama apie Holokaustą, kaip tarptautinį nusikaltimą. Taigi, šioje byloje neginčytinai nustačius, kad 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., komunikacijos akte R. Ž. kalbėjo apie išgalvotą įvykį „lietuvių holokaustą“, o mintį apie tariamai buvusį „lietuvių holokaustą“ jis tęsė ir 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., kalbos akte, siūlydamas Holokaustu vadinti lietuvių trėmimus į Sibirą ir 1941 m. birželio 14 d. minėti kaip lietuvių tautos Holokausto dieną, šį teiginį išryškindamas didžiosiomis raidėmis ir pavartodamas terminą „holokaustas“, o ne, pavyzdžiui, „genocidas“, kuris yra bendresnio pobūdžio, darytina neabejotina išvada, jog R. Ž. buvo puikiai žinoma „Holokausto“ sąvokos reikšmė ir jis ją vartojo ne atsitiktinai, o tyčia siekdamas sumenkinti Holokausto tragediją ir visa tai jis darė šiurkščiai, užgauliu ir įžeidžiančiu būdu. Tam neprieštarauja ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2024 m. kovo 22 d. specialisto išvada Nr. 9R-257 „Dėl Lietuvos gyventojų genocido“, kurioje aiškiai nurodyta, kad lietuvių istoriografijoje sovietų ir nacių režimų vykdyti lietuvių persekiojimams apibūdinti terminas „holokaustas“ nevartojamas. Kaip minėta, tarptautiniuose Holokausto atminimo aljanso dokumentuose pateikiamas Holokausto iškraipymo apibūdinimas apima ir bandymus jį sulyginti su kitais istoriniais įvykiais. Tai nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, iš pradžių 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., komunikacijos akte Holokaustą sugretinant su sovietų vykdytomis represijomis, vėliau, 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., paskelbtame įraše siūlant 1941 m. birželio 14 d. minėti kaip „lietuvių holokausto“ dieną. Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad komunikacijos akte lietuvių tauta buvo priešinama ir su rusais, nes būtent siekis Holokaustą sulyginti su kitais istoriniais įvykiais ir yra viena iš Holokausto menkinimo pasireiškimo formų.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ir pirmosios instancijos teismo išvadai, kad R. Ž. veiksmuose, susijusiuose su 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., raiškos akto paskelbimu, nėra tiesioginės tyčios menkinti Holokaustą, kaip istorinį faktą, ar iškreipti jo esminius aspektus ir tai daryti šiurkščiai, užgauliu, grasinančiu ar įžeidžiančiu būdu. Apygardos teismas nepagrįstai 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., paskelbtą kalbos aktą, kaip ir 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., paskelbtą, vertino atskirai, o ne kaip visumą 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., akto kontekste. Priešingai, negu manė apygardos teismas, R. Ž., teigdamas, kad „buvo LIETUVOS HOLOKAUSTAS!!!“, jog „porūšio“ atstovai žydai labai svarbų vaidmenį atliko naikinant LIETUVIŲ TAUTĄ. (...), ir paskelbdamas 40 „porūšio“ žydų, kurie savo aktyviais veiksmais neva prisidėjo prie lietuvių trėmimų, sąrašą, šiurkščiai menkino Holokausto tragediją ir tai darė užgauliu bei įžeidžiančiu būdu. Šioje byloje nekyla abejonių, kad R. Ž. 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., ir 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., paskelbti komunikacijos aktai yra tąsą 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., kalbos akto, t. y. 2023 m. birželio 14 d. ir 2023 m. birželio 15 d. komunikacijos aktais R. Ž. siekė tarsi patvirtinti savo teiginių, įrodančių, esą vykęs tariamas „lietuvių holokaustas“ buvo didesnis, negu žydų Holokaustas, prie kurio neva prisidėjo patys žydai, t. y. kad neva Holokausto aukos pačios vykdė „lietuvių holokaustą“. Šie aktai neabejotinai vienas kitą papildo, todėl darytina vienareikšmiška išvada, kad jais visais R. Ž. realizavo BK 170² straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtį.

Byloje įrodytomis pripažintos aplinkybės paneigia nuteistojo teiginius, kad jis aptartais komunikacijos aktais išreiškė savo požiūrį, supratimą, mintis apie istorinius įvykius, kurie jam susiformavo perskaičius Č. I., D. J. straipsnius, kitus mokslinius ir enciklopedinius leidinius, išklausius kitų svarbių žmonių kalbas. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje (2023 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-1904) nustatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Konkrečiu atveju šių reikalavimų R. Ž. nesilaikė. R. Ž. paskelbti duomenys prieštarauja anksčiau aptartiems istorinių faktų nustatymo specialistų R. Narvydo ir A. Tumavičiaus paaiškinimams, liudytojų R. Z., N. M., Č. I. ir V. K. parodymams. Nagrinėjamu atveju kitoks, nei nustatyta teismų sprendimais bei pripažinta įstatymais, žydų Holokausto interpretavimas laikytinas ne nuomonės reiškimu, o nustatytų faktų šiurkščiu menkinimu, o kadangi tai buvo daroma užgauliu bei įžeidžiančiu būdu, todėl tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 170² straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 22 d. nutarimas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-102/2013). Kaip minėta, bylos duomenys patvirtina, kad po R. Ž. pasisakymų 2023 m. birželio 23 d. į valstybės valdžios ir teisėsaugos institucijas kreipėsi Žmogaus teisių organizacijų koalicija, kuriai priklauso ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, ir nurodė, jog Holokausto atminimas yra giliai įsišaknijęs Lietuvos žydų kolektyvinėje sąmonėje, todėl bet koks bandymas iškreipti ar neigti šią istorinę tragediją yra įžeidimas jų tapatybei ir orumui. Kad nurodytais komunikacijos aktais buvo žeminami žydai, iš jų šaipomasi, konstatuota tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. gruodžio 13 d. specialisto išvadoje Nr. 11-2693 (23), tiek Lietuvos teismo ekspertizės centro 2024 m. sausio 16 d. ekspertizės akte Nr. 11-2673(23) (t. 3, b. l. 80–86, 129–130). Liudytoju apklaustas V. K. taip pat parodė, kad R. Ž. 2023 m. birželio 15 d., 8.17 val., paskelbta informacija pasirodė užgauli, nepagrįstai formuojanti nuomonę, kad dėl visko, kas vyko blogo, buvo kalti žydai (t. 9, b. l. 35–49). Tai patvirtina ir šioje byloje patikimai nustatytos BK 170 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymo aplinkybės, kurios kartu su aplinkybėmis, susijusiomis su šiurkščiu menkinimu žydų Holokausto užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, sudaro idealią nusikaltimų, numatytų BK 170 straipsnio 2 dalyje ir BK 170² straipsnio 1 dalyje, sudėtį.

Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi R. Ž. statusą visuomenėje (aktyvus, aukšto rango, Lietuvoje populiarus bei įtakingas politikas – Lietuvos Respublikos Seimo narys), pasisakymus, kuriuose akivaizdžiai buvo iškraipomi istoriniai įvykiai, suteikiant jiems kitokį turinį (viešais žydų tautos genocido (Holokausto) menkinimo pareiškimais buvo sukeltas didelis rezonansas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje), pasirinktą pasisakymų laiką (jie paskelbti padieniui; liūdnai atmintinomis Lietuvai dienomis, rengiantis minėti ir minint sovietų 1941 m. birželio 14 ir 15 d. vykdytus masinius Lietuvos gyventojų trėmimus), jų pateikimo būdą (viešai, asmeninėje socialinio tinko „Facebook“ paskyroje), daro išvadą, kad R. Ž. teise į saviraiškos laisvę apsinaudojo akivaizdžiai Konvencijos ir Konstitucijos vertybėms priešingais tikslais. Taip veikdamas R. Ž. peržengė leistinas kritikos, politinės diskusijos ir saviraiškos ribas. Visos byloje nustatytos aplinkybės kategoriškai patvirtina, kad R. Ž. tikslas buvo ne kalbėti apie tikrus to meto faktus, bet, išgalvojus nebūtą istorinį įvykį „lietuvių holokaustą“, tikinti, kad žydai, kaip tautinė grupė, yra atsakinga už sovietų vykdytas represijas, taip viešai šiurkščiai sumenkinti žydų Holokausto tragediją. R. Ž. informaciją, kuri neatitiko tikrovės ir šiurkščiai menkino žydų Holokaustą, skleidė tyčia, neabejotinai suvokdamas jos pobūdį ir tuo siekiamą tikslą – įtikinti, kad sovietų vykdytos represijos buvo reikšmingesnės, negu žydų Holokaustas, nes prie sovietų represijų stipriai prisidėjo ir patys žydai, kaip tautinė grupė.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad R. Ž. ne tik 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., kalbos aktu šiurkščiai menkino žydų tautos genocidą (Holokaustą), tačiau ir 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., ir 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., paskelbtais komunikacijos aktais, todėl visi jo veiksmai kvalifikuotini kaip viena tęstinė nusikalstama veika, numatyta BK 170² straipsnio 1 dalyje. R. Ž. inkriminuotoje veikoje yra visi BK 170² straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl pripažintina, kad jis, be 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., kalbos akto, ir 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., bei 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., komunikacijos aktais viešai šiurkščiai menkino nacistinės Vokietijos įvykdytą Lietuvos Respublikos teritorijoje prieš žydų tautybės Lietuvos Respublikos gyventojus genocidą (Holokaustą) ir tai darė užgauliu bei įžeidžiančiu būdu.

Dėl R. Ž. skirtinų bausmių dydžio ir jų subendrinimo

Pirmosios instancijos teismas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) R. Ž. paskyrė 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudą, o pagal 170² straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) – 80 MGL (4 000 Eur) dydžio baudą. Vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, teismas paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir R. Ž. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudą.

Skunduose R. Ž. ir jo gynėjas nenurodo jokių argumentų dėl nuteistajam paskirtų bausmių rūšies ir dydžio pagrįstumo bei teisingumo, o prokuroras mano, kad apygardos teismas, tinkamai parinkęs R. Ž. skirtinos bausmės rūšį, neteisingai individualizavo skirtinos bausmės – baudos – dydį, todėl jį nustatė per mažą. Prokuroras prašo R. Ž. pagal BK 170 straipsnio 2 dalį paskirti 1 025 MGL (51 250 Eur) dydžio baudą, o pagal BK 170² straipsnio 1 dalį – 1 000 MGL (50 000 Eur) dydžio baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir R. Ž. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 1 025 MGL (51 250 Eur) dydžio baudą. Su prokuroro argumentais sutiktina iš dalies.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pagal BK 170 straipsnio 2 dalį ir BK 170² straipsnio 1 dalį R. Ž. nustatė bausmės – baudos – dydžius, artimus baudos bausmės minimumui (minimumas sudaro 50 MGL (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas)). Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. Ž. skirtinų bausmių rūšį ir nustatydamas baudų dydžius, atsižvelgė į tai, jog jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė du nesunkius baigtus nusikaltimus. Byloje nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Apygardos teismas taip pat įvertino, kad R. Ž. anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka ir turi galiojančių nuobaudų. Jis yra vedęs. Įgijęs aukštąjį teisinį išsilavinimą. Nusikalstamas veikas padarė būdamas Lietuvos Respublikos Seimo nariu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei pirmosios instancijos teismo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo R. Ž. pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, nors ir teisingai parinko bausmės rūšį – baudą, tačiau netinkamai individualizavo jos dydį. Pirmosios instancijos teismas formaliai taikė BK 54 straipsnio nuostatas, neįvertino nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio, jų pavojingumo laipsnio, kaltininko asmenybės bei siektų tikslų, todėl paskyrė aiškiai per švelnią, padarytos veikos sunkumo neatitinkančią bausmę. Toks bausmės parinkimas neužtikrina BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties ir tikslų įgyvendinimo bei fundamentaliai prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.

Spręsdama dėl bausmės R. Ž. pagal BK 170 straipsnio 2 dalį, teisėjų kolegija akcentuoja, kad nuteistasis padarė ne pavienio ar atsitiktinio pobūdžio teisės pažeidimą, o tęstinį, sistemingą antisemitinės neapykantos kalbos nusikaltimą asmens lygiateisiškumui ir sąžinės laisvei, susidedantį net iš 7 nusikalstamos veikos epizodų. Ši nusikalstama veika buvo vykdoma tiesiogine tyčia, intensyviai – per kiek didesnį nei vieno mėnesio laikotarpį, ir yra baigta. Nusikalstamų veiksmų pavojingumą ir specifinį pobūdį patvirtina tai, kad neapykantą kurstantys tekstai buvo skleidžiami sistemiškai, pakartotinai ir nedideliais laiko intervalais konkrečiomis dienomis: 2023 m. gegužės 8 d. (du epizodai), gegužės 9 d., birželio 13 d. (du epizodai), birželio 14 d. (du epizodai) ir birželio 15 d. Informacija buvo platinama tiek viešai transliuojame Lietuvos Respublikos Seimo plenariniame posėdyje, tiek asmeninėje socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, kurią seka keliasdešimt tūkstančių vartotojų. Tai lėmė, kad žeminančio turinio informacija tapo laisvai prieinama neribotam asmenų ratui, o skaitmeninėje erdvėje ji išlieka ilgą laiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo naudota retorika negali būti traktuojama kaip eiliniai įžeidimo ar tiesiog netaktiško bendravimo atvejai. Tekstuose buvo tikslingai vartojami paniekinami, žmogaus orumą žeminantys epitetai (tokie kaip „gyvuliai“, „porūšis“, „komunistuojanti ambasadorė“, „komunistinė tardytoja“), pašaipiai iškraipomi terminai „žydukams“, „žydelis“, demonstruojama nepagarba religinėms šabo tradicijoms. Negana to, R. Ž. viešai citavo antisemitinio pobūdžio skaičiuotę („Lipo žydas kopėčiom...“), dalį teksto fragmentų išryškindamas didžiosiomis raidėmis ir taip sąmoningai stiprindamas neigiamą emocinį poveikį.

Ypatingą reikšmę veikos pavojingumo vertinimui turi nuteistojo statusas – nusikaltimus padarė Lietuvos Respublikos Seimo narys, valstybės politikas. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, inkriminuojamą veiką daro žymiai pavojingesnę už įprastus rūšinius BK 170 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus. R. Ž. vieši pasisakymai sukėlė išgyvenimų bei nepatogumų konkretiems asmenims ir sukėlė itin didelį neigiamą rezonansą visuomenėje. Šie tekstai sulaukė masinio žiniasklaidos bei visuomenės dėmesio ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu. Apie kilusių padarinių sunkumą ir valstybei padarytą žalą liudija tai, kad į valdžios bei teisėsaugos institucijas oficialiai kreipėsi Žmogaus teisių organizacijų koalicija, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, žydų bendruomenė „Vilnius–Lietuvos Jeruzalė“ bei Šiaulių apskrities žydų religinė bendruomenė. Be to, į nuteistojo retoriką, kaip į siekį „legitimuoti antisemitines nuostatas bei susidorojimą su žydais“ bei „šlykščios žudikiškos neapykantos kalbos demonstravimą“, viešai ir griežtai sureagavo Izraelio, Vokietijos bei JAV ambasadoriai Lietuvoje. Milžiniškas naujienų srautas nacionalinėje bei užsienio žiniasklaidoje patvirtina, kad šie antisemitiniai tekstai sulaukė išskirtinio neigiamo dėmesio.

Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi išdėstytų aplinkybių visumą – nusikalstamos veikos tęstinumą bei sistemingumą, naudojamos retorikos agresyvumą, sąmoningą istorinių faktų iškraipymą, išskirtinį nuteistojo, kaip valstybės politiko, statusą ir kilusius sunkius tarptautinius bei visuomeninius padarinius – konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos baudos dydis yra akivaizdžiai neproporcingas padaryto nusikaltimo pavojingumui. Siekiant realizuoti bausmės paskirtį bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė pagal BK 170 straipsnio 2 dalį yra didintina iki 200 MGL (10 000 Eur). Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prokuroro skunde nurodytas baudos dydis yra perteklinis ir neatitinkantis bausmių individualizavimo kriterijų, todėl R. Ž. skiriama bauda didinama iki esmingai mažesnio dydžio, nei prašo valstybės kaltintojas.

Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl bausmės skyrimo pagal BK 170² straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme nustačius naujas faktines aplinkybes – tai, jog R. Ž. ne tik 2023 m. birželio 13 d. (9.06 val.), bet ir 2023 m. birželio 14 d. (po 8.02 val.) bei 2023 m. birželio 15 d. (apie 8.17 val.) viešais komunikacijos aktais šiurkščiai menkino žydų tautos genocidą (Holokaustą) – yra pagrindas išvadai, kad nuteistasis padarė tęstinę nusikalstamą veiką, susidedančią iš trijų savarankiškų epizodų.

Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo R. Ž. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 170² straipsnio 1 dalyje, išaugusį pavojingumą, pažymi, kad ši veika taip pat negali būti traktuojama kaip mažareikšmis incidentas. Šio nusikaltimo pavojingumas visuomenei bei teisinėms vertybėms pasireiškia tuo, kad nuteistasis viešais, užgauliais ir įžeidžiančiais komunikacijos veiksmais šiurkščiai menkino nacistinės Vokietijos vykdytus tarptautinius nusikaltimus – žydų tautos genocidą (Holokaustą) Lietuvos teritorijoje. Manipuliuojant istorinių asmenybių vardais bei pavardėmis, tekstuose buvo tendencingai iškraipomi istoriniai faktai ir pateikiami tikrovės neatitinkantys kaltinimai žydų tautybės asmenims, nepagrįstai priskiriant jiems atsakomybę už sovietų vykdytas represijas Lietuvoje. Tokiu būdu buvo kryptingai formuojamas neigiamas visuomenės požiūris į žydų tautybės žmones bei kurstoma priešiškumo ir neapykantos idėja. Toks sistemingas istorinės tiesos iškraipymas ir manipuliavimas ja peržengia paprasto nuomonės reiškimo ar politinės diskusijos laisvės ribas. Jis sukelia tiesioginę grėsmę visuomenės vertybiniam pamatui, istoriniam teisingumui bei konstitucinei santvarkai. Šios konkrečios veikos pavojingumą apeliaciniame procese esmingai didina tai, kad nustatyta ne pavienė replika, o trys savarankiški nusikalstamos veikos epizodai (įvykdyti 2023 m. birželio 13, 14 ir 15 d.), kas patvirtina veikos tęstinumą, kryptingumą bei nuteistojo elgesio sistemiškumą.

Be to, ši veika buvo padaryta idealiojoje sutaptyje su antisemitinės neapykantos kalbos kurstymu (BK 170 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, ypatingą reikšmę šio nusikaltimo pavojingumo laipsniui turi išskirtinis nuteistojo, kaip Lietuvos Respublikos Seimo nario ir valstybės politiko, statusas. Iš valstybės valdžios atstovo visuomenė pagrįstai reikalauja aukščiausių moralės, atsakomybės bei pagarbos istorinei atminčiai standartų. Politiko pareigos suteikė jo žodžiams papildomą svorį. Šio nusikalstamo veiksmo pavojingumą galutinai patvirtina kilę sunkūs tarptautiniai ir visuomeniniai padariniai: veika peržengė nacionalinės teisės pažeidimo ribas, sukėlė masinį neigiamą rezonansą užsienio žiniasklaidoje bei išprovokavo oficialias, itin griežtas JAV, Vokietijos bei Izraelio – ambasadorių reakcijas. Tokiu būdu nuteistojo veiksmai pagal BK 170² straipsnio 1 dalį padarė tiesioginę žalą Lietuvos Respublikos tarptautiniam prestižui bei valstybės saugumo interesams, kas neabejotinai patvirtina padidintą šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį, reikalaujantį adekvataus baudžiamojo teisinio įvertinimo.

Įvertinusi šias nustatytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra teisinis pagrindas apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje pakeisti, skiriant nuteistajam pagal BK 170² straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) 180 MGL (9 000 Eur) dydžio baudą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokio dydžio bausmė yra teisinga, proporcinga ir adekvati atliktų neteisėtų veiksmų apimčiai, todėl negali būti laikoma aiškiai per švelnia. Tuo tarpu prokuroro prašomas bausmės vidurkiui artimas 1 000 MGL (50 000 Eur) dydžio baudos dydis neatitiktų nuteistojo padarytos veikos bei jo asmenybės pavojingumo laipsnio, būtų neproporcingas represinis instrumentas ir fundamentaliai pažeistų teisingumo principą.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 170 straipsnio 2 dalį padidinus skiriamos bausmės dydį ir pagal BK 170² straipsnio 1 dalį R. Ž. paskyrus naują bausmę, panaikintina nuosprendžio dalis dėl jam paskirtų bausmių subendrinimo ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės iš naujo subendrintinos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2–3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio ir nuteistojo R. Ž. apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Justo Lauciaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendį pakeisti:

R. Ž. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170 straipsnio 2 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) – baudos – dydį padidinti iki 200 MGL (10 000 Eur).

Nustatyti, kad R. Ž. 2023 m. birželio 13 d., 9.06 val., 2023 m. birželio 14 d., po 8.02 val., 2023 m. birželio 15 d., apie 8.17 val., paskelbtais komunikacijos aktais šiurkščiai menkino žydų tautos genocidą (Holokaustą) ir padarė tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 170² straipsnio 1 dalyje (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija).

R. Ž. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 170² straipsnio 1 dalį (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija) paskirti 180 MGL (9 000 Eur) dydžio baudą.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo ir R. Ž. paskirtas bausmes subendrinti iš naujo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes, esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, griežtesne bausme apimant švelnesnę, subendrinti ir R. Ž. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 200 MGL (10 000 Eur) dydžio baudą.

Kitos teismo nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjos Jūratė JakubonienėVirginija LiudvinavičienėVitalija Norkūnaitė