Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2026 m. rugpjūčio 20 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Astos Pikelienės ir Astos Radzevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Alvora“ ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Termoizola“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje dėl trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Termoizola“ finansinio reikalavimo patvirtinimo atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Alvora“ restruktūrizavimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Alvora“ iškelta restruktūrizavimo byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Klaipėdos administratorių biuras“. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. gruodžio 30 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskiruosiuose skunduose nustatytų ribų, šiuo atveju nenustatęs, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 17 d. nutartimi atsakovei UAB „Alvora“ buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. gruodžio 30 d.

UAB „Termoizola“ pateikė prašymą atsakovės nemokumo administratorei patvirtinti 3 560 333,99 Eur finansinį reikalavimą, kurį sudaro 2 794 731,57 Eur skola pagal 2025 m. rugpjūčio–gruodžio mėn. nepamokėtas sąskaitas faktūras, išrašytas pagal sutartį, 73 779,62 Eur nuostolių, 19 757,25 Eur delspinigių ir 672 065,55 Eur bauda.

Nagrinėjamoje byloje toliau buvo sprendžiamas klausimas dėl UAB „Termoizola“ 1 022 718,74 Eur finansinio reikalavimo, kurį sudaro 276 873,57 Eur skola pagal 2025 m. gruodžio 31 d. išrašytą, tačiau neapmokėtą sąskaitą faktūrą Nr. TIP03780 ir atliktų darbų aktą Nr. 2025/12, 73 779,62 Eur nuostoliai ir 672 065,55 Eur bauda pagal sutarties 9.5.5 papunktį.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl skundžiamos nutarties dalies, kuria buvo patvirtinta 672 065,55 Eur sutartinė bauda (pagal atsakovės RUAB „Alvora“ atskirąjį skundą) bei atmestas UAB „Termoizola“ reikalavimas dėl 73 779,62 Eur nuostolių patvirtinimo (pagal UAB „Termoizola“ atskirąjį skundą).

Dėl reikalaujamos patvirtinti baudos

Minėta, kad ginčas visų pirma kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies patvirtinti UAB „Termoizola“ finansinį reikalavimą dėl 672 065,55 Eur sutartinės baudos atsakovės restruktūrizavimo byloje.

Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių teisė susitarti dėl netesybų, įskaitant jų dydį ir apskaičiavimo tvarką, yra sutarties laisvės principo išraiška. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas (CK 6.156 straipsnis, 6.189 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018, 79 punktas; 2022 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2022, 50 punktas).

Kita vertus, šalių susitarimas dėl netesybų nėra absoliutus ir savaime nereiškia, kad teismas visais atvejais privalo priteisti visą sutartyje nurodytą ar pagal joje nustatytą formulę apskaičiuotą netesybų sumą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad netesybos yra ne tik prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, bet ir sutartinės civilinės atsakomybės forma, todėl jos turi atlikti kompensuojamąją, o ne baudinę funkciją. Netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis bei leisti jam nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2022, 47–49 punktai; 2023 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2023, 19 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-381/2023, 27 punktas).

Visų pirma, vertindama atsakovės skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, priteisęs baudą, taikė dvigubas netesybas už tą patį pažeidimą, nes įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi jau yra priteisti delspinigiai, teisėjų kolegija pažymi, jog sutartyje šalys susitarė dėl netesybų taikymo skirtingais pagrindais ir tikslais. Delspinigiai įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi kreditorei buvo priteisti, vadovaujantis sutarties 4.13 papunkčiu, nustatančiu, kad laiku neapmokėjusi sąskaitos faktūros už pastolių nuomą atsakovė moka rangovei UAB „Termoizola“ 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Savo ruožtu sutarties 9.5.5 papunktis nustatė, kad už sutarties nutraukimą dėl kitos šalies kaltės yra taikoma bauda 10 proc. nuo sutarties vertės faktinio įvykdymo iki sutarties nutraukimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju delspinigiai ir bauda nelaikytini dvigubu baudimu, nes šių kreditorės reikalautų ir pirmosios instancijos teismo priteistų (patvirtintų) mokėjimų paskirtis yra visiškai skirtinga. Delspinigiai, kaip minėta, kreditorei buvo priteisti už pavėluotą atsiskaitymą ir skaičiuojami už kiekvieną prievolės įvykdymo termino praleidimo dieną. Bauda mokama ne už pavėluotą mokėjimą, o už esminį sutarties pažeidimą, kuris lėmė sutarties nutraukimą dėl skolininkės kaltės, dėl kurio kreditorė patiria šalių iš anksto sutartais netesybų dydžiais įvertintus nuostolius. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė (atsakovė), nėra pagrindo pripažinti, kad baudos priteisimas iš atsakovės, esant jau priteistiems delspinigiams, reikštų dvigubų netesybų taikymą ir tuo pagrindu panaikinti skundžiamą nutarties dalį dėl baudos priteisimo (patvirtinimo).

Atsižvelgiant į tai, toliau vertinama, ar egzistuoja pagrindas kreditorės reikalautą ir pirmosios instancijos teismo patvirtintą 672 065,55 Eur baudą pripažinti neprotingai didele ir ją mažinti.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK nuostatas dėl netesybų, yra nurodęs, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022, 40 punktas).

Pažymėtina, kad sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatyme nesukonkretintos, todėl nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolius patyrusios šalies interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021, 26 punktas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, sutarties nuostatą dėl baudos apskaičiavimo, sutinka su atsakove, kad UAB „Termoizola“ prašoma patvirtinti 672 065,55 Eur bauda šiuo atveju yra aiškiai per didelė.

Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutartis dėl pastolių nuomos buvo sudaryta 2024 m. sausio 19 d. ir, remiantis sutarties 2.1 papunkčiu, turėjo galioti iki 2025 m. gruodžio 31 d. Sutartis buvo nutraukta 2025 m. gruodžio 23 d., t. y. iki šalių sulygto sutarties galiojimo termino pabaigos likus vos 8 dienoms. Paminėta aplinkybė patvirtina, kad sutartis didžiąja dalimi buvo įvykdyta, todėl reikalavimas sumokėti sutarties 9.5.5 papunktyje nustatytą 10 proc. baudą, kuri skaičiuojama nuo sutarties vertės faktinio įvykdymo, neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Pažymėtina, kad nors pačios sutarties sąlygos dėl baudos dydžio (jos apskaičiavimo tvarkos) atsakovė neginčijo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, baudos dydžio susiejimas su įvykdyta didesne sutarties verte nėra proporcingas, nes kuo didesnė sutarties dalis yra įvykdyta, tuo didesnę naudą šalys gavo iš sutarties, atitinkamai, tuo mažesni turėtų būti jų patiriami praradimai dėl sutarties nutraukimo. Savo ruožtu šiuo atveju susidaro situacija, kad, atsakovei vis tik įvykdžius didžiąją dalį sutarties, ji turi mokėti didesnio dydžio baudą, nei teiktų mokėti sutartį nutraukus, pavyzdžiui, jos vykdymo pradžioje.

Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su atsakove, kad sutartyje šalių sulygtos ir UAB „Termoizola“ reikalaujamos atlyginti netesybos (bauda) neatitinka protingumo kriterijaus ir tai yra CK 6.258 straipsnio 3 dalį bei ją aiškinančią kasacinio teismo praktiką (žr. nutarties 42 punktą) atitinkanti situacija, kuomet yra pagrindas sutartines netesybas (baudą) sumažinti.

Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo šiuo atveju pasirinko neįrodinėti realiai patirtų nuostolių dydžio, kuris būtų ta riba, žemiau kurios netesybos negalėtų būti sumažintos, protingą, teisingumo bei sąžiningumo kriterijus atitinkantį netesybų dydį (CK 1.5 straipsnis) nustato teismas, skundžiamos nutarties dalį dėl baudos patvirtinimo pakeisdamas, kreditorės reikalautas 672 065,55 Eur netesybas (baudą) pripažindamas neprotingai didelėmis, todėl sumažindamas iki 100 000 Eur.

Dėl reikalaujamų patvirtinti nuostolių pagrįstumo

Ginčas byloje kilo ir dėl skundžiama nutartimi netenkinto kreditorės finansinio reikalavimo patvirtinti 73 779,62 Eur nuostolių atsakovės restruktūrizavimo byloje.

Sprendimą netenkinti UAB „Termoizola“ finansinio reikalavimo dėl 73 779,62 Eur nuostolių patvirtinimo pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad kreditorė nedetalizavo jų dydžio, nepagrindė pareigos grąžinti pastolius jų savininkei UAB „Doka Lietuva“, nepateikė įrodymų apie savininkei UAB „Doka Lietuva“ mokamą nuomos mokestį po 2025 m. gruodžio 31 d., neįrodė, jog ketino pastolius panaudoti kituose objektuose.

Bylos duomenys patvirtina, kad jau nuo 2025 m. gruodžio mėn. pradžios tarp atsakovės ir UAB „Termoizola“ vyko susirašinėjimas dėl tolesnio sutarties vykdymo. Atsakovė 2025 m. gruodžio 2 d. raštu kreipėsi į UAB „Termoizola“, nurodydama apie kilusius sunkumus su kontrahentais ir spręstiną klausimą dėl sutarties nutraukimo. UAB „Termoizola“ 2025 m. gruodžio 8 d. pateikė pretenziją atsakovei dėl netinkamo sutarties vykdymo, pasiūlydama svarstyti susitarimo sąlygas dėl sutarties nutraukimo šalių sutarimu. Šalims nepavykus susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų, UAB „Termoizola“ 2025 m. gruodžio 23 d. pranešimu informavo atsakovę apie vienašališką sutarties nutraukimą nuo 2025 m. gruodžio 23 d., reikalaudama atsiskaityti su kreditore, sumokėti delspinigius ir atlyginti nuostolius, o 2026 m. sausio 23 d. pateikė atsakovei pretenziją, kurioje, be kita ko, nurodė, jog, nepaisant nutrauktos sutarties, kreditorei nebuvo sudaryta galimybė išmontuoti pastolių, nors apie tai atsakovė ne kartą buvo informuojama el. paštu ir pranešimais. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovė neperduoda pastolių ardymui, t. y. pastoliai vis dar nėra atlaisvinti, UAB „Termoizola“ pareikalavo atlyginti nuostolius – pagal sutartyje numatytas sąlygas toliau mokėti nuomos mokestį.

Remiantis byloje esančiais kreditorės paaiškinimais ir pateiktais įrodymais nustatyta, kad patirtus 73 779,62 Eur nuostolius UAB „Termoizola“ apskaičiavo už laikotarpį nuo 2025 m. gruodžio 23 d. (sutarties nutraukimo) iki 2025 m. gruodžio 31 d. (už 8 kalendorines dienas), paaiškinusi, jog po sutarties nutraukimo atsakovei laiku neatlaisvinus pastolių, ji negalėjo jų demontuoti, susigrąžinti ir disponuoti komercinėje veikloje. Patirtiems nuostoliams pagrįsti UAB „Termoizola“ pateikė 2025 m. gruodžio mėn. nuostolių už neatlaisvintus pastolius aktą. Akte nurodytos pastolių pozicijos, jų kiekiai, nuomos įkainiai, nuomos laikotarpis ir pagal kiekvieną poziciją apskaičiuota galutinė suma. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad kreditorė nedetalizavo patirtų nuostolių dydžio, o pateikė tik preliminarius skaičiavimus.

Be to, bylos duomenys patvirtina, kad atsakovei išnuomotus pastolius UAB „Termoizola“ nuomojosi iš UAB „Doka Lietuva“ pagal 2024 m. rugpjūčio 9 d. pasirašytą klojinių (pastolių) nuomos sutartį. Dėl atsakovės veiksmų, laiku negrąžinant kreditorei pastolių, UAB „Termoizola“ buvo priversta mokėti pastolių nuomos mokestį UAB „Doka Lietuva“, nepaisant to, kad sutartis su UAB „Alvora“ jau buvo nutraukta. Byloje esanti UAB „Doka Lietuva“ 2025 m. gruodžio 31 d. išrašyta sąskaita faktūra patvirtina, kad UAB „Termoizola“ išlaidos už pastolių nuomą 2025 m. gruodžio mėn. sudarė 207 575,58 Eur. Aptarti byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina nuosekliai UAB „Termoizola“ dėstomą poziciją, kad ji realiai patyrė išlaidas dėl to, jog negalėjo laiku susigrąžinti pastolių iš atsakovės ir, atitinkamai, grąžinti pastolių savo tiekėjai – pastolių savininkei UAB „Doka Lietuva“. Be to, apeliantės UAB „Termoizola“ dėstomą poziciją, kad pastoliai po sutarties nutraukimo nebuvo grąžinti dėl atsakovės kaltės, patvirtina ir byloje esančios nuotraukos, kuriose užfiksuota, jog atsakovė neatlaisvino pastolių, t. y. ant pastolių sudėti atsakovei priklausantys įrankiai, mechanizmai, dėžės, taip pat byloje esantis šalių susirašinėjimas el. laiškais, iš kurių turinio matyti, kad UAB „Termoizola“ po sutarties nutraukimo ne kartą kreipėsi į atsakovę ir prašė atlaisvinti pastolius, siuntė atsakovei nuotraukas, patvirtinančias, jog pastoliai nėra atlaisvinti. Aptarti bylos duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad atsakovės neveikimas ir pareigos atlaisvinti pastolius nevykdymas lėmė tai, kad UAB „Termoizola“ po sutarties nutraukimo negalėjo pradėti pastolių demontavimo darbų laiku ir dėl to patyrė nuostolių, kurių atlyginimo turi teisę reikalauti iš atsakovės.

Įvertinusi aptartus byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija nusprendžia, kad UAB „Termoizola“ prašomi patvirtinti 73 779,62 Eur nuostoliai yra realūs ir įrodyti, todėl juos patvirtinti atsakovės restruktūrizavimo byloje buvo atsisakyta nepagrįstai.

Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybės, ar UAB „Termoizola“ mokėjo pastolių savininkei UAB „Doka Lietuva“ nuomos mokestį po 2025 m. gruodžio 31 d. ir ar ketino pastolius naudoti kituose objektuose, nelemia kitokio šios situacijos vertinimo ir nepaneigia kreditorės patirtų nuostolių realumo. Visų pirma, tokie pirmosios instancijos teismo argumentai stokoja logikos, nes, atsakovei negrąžinus pastolių, akivaizdu, kad kreditorė negalėjo jų naudoti kituose objektuose. Savo ruožtu aplinkybė, ar UAB „Termoizola“ mokėjo pastolių savininkei UAB „Doka Lietuva“ nuomos mokestį po 2025 m. gruodžio 31 d., neturi įtakos, nes, kaip minėta, nuostolių atlyginimo kreditorė reikalauja tik už 8 dienų laikotarpį iki 2025 m. gruodžio 31 d., o byloje esantys prieš tai aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad UAB „Termoizola“ mokėjo UAB „Doka Lietuva“ už pastolių nuomą 2025 m. gruodžio mėn.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį pakeičia, kreditorės UAB „Termoizola“ prašymą dėl 73 779,62 Eur finansinio reikalavimo (nuostolių) patvirtinimo atsakovės restruktūrizavimo byloje patenkina.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija patvirtina patikslintą antrąja eile tenkintiną kreditorės UAB „Termoizola“ finansinį reikalavimą, kurį, kartu su įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi patvirtintu finansiniu reikalavimu, sudaro šios sumos: pirmuoju etapu tenkintinas 2 794 731,57 Eur (2 517 858 Eur + 276 873,57 Eur skola) ir antruoju etapu tenkintinas 193 536,87 Eur (19 757,25 Eur delspinigiai + 100 000 Eur bauda + 73 779,62 Eur nuostoliai).

CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 93 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Skundžiamą nutartį pakeitus, iš naujo paskirstomos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Nustatyta, kad UAB „Termoizola“ pirmosios instancijos teisme patyrė 1 824,68 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovė RUAB „Alvora“ – 3 100,69 Eur.

Skundžiamą nutartį pakeitus, t. y. patenkinus 44 proc. kreditorės UAB „Termoizola“ finansinio reikalavimo (276 873,57 Eur skola, 73 779,62 Eur nuostolių ir 100 000 Eur bauda), jai iš atsakovės priteistina 802,85 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 824,68 Eur x 44 proc. / 100 proc.), o atsakovei iš UAB „Termoizola“ – 1 736,38 Eur bylinėjimosi išlaidų (3 100,69 Eur x 56 proc. / 100 proc.). Atlikus įskaitymą (CK 6.131 straipsnis), atsakovei RUAB „Alvora“ iš kreditorės UAB „Termoizola“ priteistina 933,53 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

UAB „Termoizola“, vadovaudamasi CPK 80 straipsnio 2 dalimi, už atskirąjį skundą sumokėjo 60 Eur žyminį mokestį (AB SEB banko 2026 m. gegužės 27 d. mokėjimo nurodymas).

CPK 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose.

Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus pareiškiantys asmenys – bankroto ar restruktūrizavimo bylose (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad atskirieji skundai bankroto ar restruktūrizavimo bylose žyminiu mokesčiu neapmokestinami tik tais atvejais, kai CPK ar kituose įstatymuose yra numatyti atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai. Pavyzdžiui, kai atskiruosius skundus paduoda bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens darbuotojai (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), valstybės ir savivaldybės institucijos, siekdamos apginti valstybės ar savivaldybės interesus (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), asmenys, kuriems iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), kreditoriai, pareiškę finansinius reikalavimus bankroto ar restruktūrizavimo bylose, kai pirmosios instancijos teismas jų reikalavimus netenkina visiškai arba iš dalies (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir Lietuvos bankas, centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Kitais atvejais, siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti nepagrįstus skundus, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį yra mokamas. Pavyzdžiui, žyminį mokestį moka bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens kreditoriai – už visus bankroto ar restruktūrizavimo bylose kylančius ginčus, išskyrus dėl savo pareikšto reikalavimo patvirtinimo, taip pat bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo juridinio asmens dalyviai ar kiti bankroto ir restruktūrizavimo bylose sprendžiamais klausimais suinteresuoti asmenys (laiduotojai, garantai ir pan.), nemokumo administratorius, kai ginčas išimtinai susijęs jo statusu ir (ar) interesu (pvz., dėl administravimo išlaidų dydžio, atlyginimo, atstatydinimo ar pan.) ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020, 20 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-645-407/2024, 15 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliantės UAB „Termoizola“ atskirasis skundas buvo paduotas dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutarties dalies, kuria buvo netenkintas jos reikalavimas dėl 73 779,62 Eur nuostolių patvirtinimo atsakovės restruktūrizavimo byloje. Taigi apeliantė šiuo atveju patenka į CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytų asmenų sąrašą, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, apeliantei UAB „Termoizola“ grąžinamas už atskirąjį skundą sumokėtas 60 Eur žyminis mokestis, išaiškinant, kad jį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 3 dalis).

Lietuvos apeliaciniame teisme 2026 m. rugpjūčio 19 d. gautas atsakovės RUAB „Alvora“, o 2026 m. rugpjūčio 20 d. – kreditorės UAB „Termoizola“ prašymai priteisti advokato pagalbos išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2026 m. rugpjūčio 13 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, atidėjo procesinio sprendimo priėmimą ir paskelbimą 2026 m. rugpjūčio 20 d., 14 val.

Remiantis CPK 325 straipsnio 1 dalimi, 338 straipsniu, teismas, baigęs nagrinėti bylą, nutaria, kada bus priimtas ir paskelbtas sprendimas ar nutartis. CPK 258 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimai priimami sprendimų priėmimo kambaryje. Sprendimų priėmimo kambaryje teismas gali nutarti, kada bus priimtas ir paskelbtas sprendimas ar nutartis, atnaujinti bylos nagrinėjimą, nutraukti bylą ar ieškinį (skundą) palikti nenagrinėtą. Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai turi būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Teismas, atidėjęs sprendimo priėmimą ir paskelbimą, nebepriima naujų šalių teikiamų dokumentų, prašymų ir (ar) įrodymų, nes bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas.

Atsakovės RUAB „Alvora“ ir trečiojo asmens UAB „Termoizola“ prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo buvo pateikti po to, kai byla, kaip minėta, rašytinio proceso tvarka buvo išnagrinėta iš esmės ir teismui esant sprendimų priėmimo kambaryje. Atsižvelgiant į tai, kad šioje proceso stadijoje, atidėjus sprendimo (nutarties) priėmimą ir paskelbimą, naujų įrodymų ir (ar) procesinių prašymų nagrinėjimas nėra galimas, apeliančių RUAB „Alvora“ ir UAB „Termoizola“ prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsisakoma priimti (CPK 258 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 258 straipsnio 1 dalimi, 302 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 19 d. nutartį pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip: „Patikslinti kreditorės uždarosios akcinės bendrovės „Termoizola“ (juridinio asmens kodas 133527865) finansinį reikalavimą restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Alvora“ (juridinio asmens kodas 122049143) restruktūrizavimo byloje ir patvirtinti galutinį šios kreditorės antrosios eilės pirmuoju etapu tenkintiną 2 794 731,57 Eur (dviejų milijonų septynių šimtų devyniasdešimt keturių tūkstančių septynių šimtų trisdešimt vieno euro ir 57 ct) finansinį reikalavimą ir antruoju etapu tenkintiną 193 536,87 Eur (vieno šimto devyniasdešimt trijų tūkstančių penkių šimtų trisdešimt šešių eurų ir 87 ct) finansinį reikalavimą. Priteisti atsakovei restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Alvora“ (juridinio asmens kodas 122049143) iš trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Termoizola“ (juridinio asmens kodas 133527865) 933,53 Eur (devynis šimtus trisdešimt tris eurus ir 53 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.“ Grąžinti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Termoizola“ (juridinio asmens kodas 133527865) už atskirąjį skundą sumokėtą 60 Eur (šešiasdešimties eurų) žyminį mokestį. Atsisakyti priimti atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Alvora“ ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Termoizola“ prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.