Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės, Aldonos Tilindienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo T. T. pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametę dukrą į jos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, suinteresuotas asmuo G. K., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Iki 2025 m. gegužės mėnesio tarp šalių nebuvo susitarimų ar planų dėl nuolatinio dukros gyvenamosios vietos perkėlimo į Lietuvą. Vaiko gyvenimo centras buvo Jungtinėje Karalystėje, kur gyveno abu tėvai, kur buvo organizuojamas kasdienis šeimos gyvenimas ir kur buvo kuriama vaiko socialinė aplinka. 2025 m. gegužės 15 d. suinteresuotas asmuo, be pareiškėjo sutikimo ir žinios, vienašališkai išvyko iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą kartu su nepilnamete jų dukra. Pareiškėjas apie tokį sprendimą nebuvo iš anksto informuotas ir sutikimo dėl vaiko išvežimo nedavė. Grįžęs iš darbo jis neberado nei dukros, nei jos asmeninių daiktų. Bandydamas išsiaiškinti situaciją, iš Jungtinės Karalystės policijos sužinojo, kad suinteresuotas asmuo kartu su nepilnamete A. T. yra išvykusi iš Jungtinės Karalystės. Vėliau paaiškėjo, kad suinteresuotas asmuo su dukra apsigyveno (duomenys neskelbtini). Tokiais veiksmais suinteresuotas asmuo vienašališkai pakeitė vaiko gyvenamosios vietos valstybę ir pažeidė pareiškėjo, kaip tėvo, teisę dalyvauti sprendžiant esminius klausimus dėl vaiko gyvenamosios vietos.

Pareiškėjas kreipėsi į Jungtinės Karalystės ir Lietuvos institucijas, taip pat inicijavo mediaciją Jungtinėje Karalystėje. Į Lietuvos teismą buvo kreiptasi vėliau, išnaudojus visas protingas priemones ginčui išspręsti. Pareiškėjas apie vaiko išvežimą informavo Jungtinės Karalystės atsakingą instituciją, o paraiška pagal Hagos konvenciją per ICACU (Tarptautinį vaikų grobimo skyrių) buvo pateikta kaip prašymas dėl vaiko grąžinimo, nurodant, kad prašoma grąžinti A. T., kurios nuolatinės gyvenamosios vietos šalis prieš pat išvežimą buvo Jungtinė Karalystė. Be to, 2025 m. birželio 20 d. pareiškėjas pateikė raštą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba), prašydamas suteikti duomenis apie vaiko faktinę gyvenamąją vietą, patikrinti gyvenimo sąlygas ir įvertinti, ar suinteresuotas asmuo tinkamai rūpinasi dukra bei ar nėra rizikos vaiko sveikatai ar saugumui. Vėliau, 2025 m. liepos 3 d., pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Tarnybą prašydamas imtis priemonių ir informuoti jį apie faktines aplinkybes. 2025 m. birželio 16 d. pareiškėjo atstovas kreipėsi į suinteresuotą asmenį el. paštu, ragindamas užtikrinti dukros bendravimą su pareiškėju ir sudaryti sąlygas susitikti, tačiau atsakymo nesulaukė, jokio bendradarbiavimo pasiūlyta nebuvo. Dar vėliau pareiškėjas siūlė konkrečius skambučio su dukra laikus, tačiau suinteresuotas asmuo jų nepatvirtino. Taip pat susitikimo su dukra buvo prašyta per mediatorę, per Tarnybos atstovus, per Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro darbuotojus ir per Šeimos krizių centrą. Mediacijos metu taikos sutartis nebuvo sudaryta, suinteresuotas asmuo nesutiko tiesiogiai kalbėtis ar susitikti su pareiškėju, neleido mediatorei duoti jos kontaktų pareiškėjui, kad šis neturėtų ryšio su dukra, negalėtų net pasikalbėti su dukra per vaizdo skambutį.

Po neteisėto nepilnametės A. T. išvežimo į Lietuvos Respubliką susiformavo aplinkybės, kurios kelia ne tik abejones, bet ir realų pavojų vaiko saugumui ir gerovei. Šis pavojus yra susijęs su suinteresuoto asmens aplinkoje esančiu trečiuoju asmeniu – A. K. (toliau – A. K.). Jis yra suinteresuoto asmens patėvis, kuris nuolat būna ir (arba) gyvena (duomenys neskelbtini), kur gyvena ir suinteresuotas asmuo su nepilnamete dukra. Šio asmens elgesys yra agresyvus, konfliktiškas ir neprognozuojamas, jis ne kartą aktyviai kišosi į vaiko perdavimo procesus, trukdė perduoti dukrą pareiškėjui, elgėsi agresyviai, šaukė, provokavo konfliktus ir filmavo situaciją, taip kurdamas įtemptą ir nestabilią aplinką. Vienu iš tokių atvejų buvo būtina kreiptis į policiją. Toks elgesys nėra pavienis ar atsitiktinis – jis atskleidžia nuoseklų elgesio modelį, kuris yra nesuderinamas su saugia aplinka mažamečiui vaikui. Mažamečio vaiko buvimas tokioje aplinkoje savaime laikytinas žalingu, nes jis patiria stresą, nesaugumo jausmą ir emocinę įtampą. Tai rodo, kad suinteresuotas asmuo nesugeba užtikrinti saugios aplinkos ir kontroliuoti trečiųjų asmenų elgesio vaiko atžvilgiu. Dukters buvimo aplinka Lietuvoje, susiklosčiusi po neteisėto išvežimo, nėra neutrali ar saugi, o priešingai – joje egzistuoja reali rizika vaiko fiziniam ir emociniam saugumui.

Lietuvoje jau yra pradėtas procesas dėl vaiko gyvenamosios vietos, išlaikymo priteisimo ir bendravimo su vaiku nustatymo, tačiau tai negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant vaiko grąžinimo klausimą pagal Hagos konvenciją. Leidimas remtis Lietuvoje pradėtu procesu kaip argumentu prieš vaiko grąžinimą reikštų Hagos konvencijos mechanizmo paneigimą. Tai faktiškai legitimizuotų neteisėtą vaiko išvežimą ir skatintų panašaus pobūdžio pažeidimus ateityje, nes būtų sukuriamas precedentas, kad pakanka sukurti naują faktinę situaciją ir inicijuoti procesą kitoje valstybėje, siekiant išvengti vaiko grąžinimo.

Išvadą byloje teikianti institucija – Tarnyba – nurodė, kad:

Tarnybai atvejis apie A. T. išvežimą iš jos gyvenamosios vietos tapo žinomas 2025 m. birželio 16 d., Tarnyboje gavus Jungtinės Karalystės centrinės institucijos persiųstą pareiškėjo prašymą pagal Hagos konvenciją. Prašyme nurodyta, kad vaiko tėvai nebuvo sudarę santuokos, tačiau jau 5 metus vedė bendrą šeimos ūkį. Vaiko tėvas nuo 2025 m. gegužės 15 d. nebeturėjo kontakto su vaiku, o motina apie vaiko išvežimą informavo tik jau esant Lietuvos Respublikoje.

Tarnybos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius (toliau – Skyrius) atliko vaiko situacijos vertinimą. Bendraudama su Skyriaus specialistais vaiko motina nurodė, kad gyvenant Jungtinėje Karalystėje su vaiko tėvu turėjo susitarimą gyventi kartu, kad galėtų bendrai auginti vaiką, tačiau to nelaikė bendro ūkio vedimu. Moteris taip pat nurodė, kad iki vaiko išvežimo iš Jungtinės Karalystės į jokias institucijas nesikreipė ir vaiko tėvo leidimo išvežti vaiką nėra gavusi.

2026 m. balandžio 3 d. Skyrius pateikė Tarnybai informaciją apie A. T. šeimą ir 2025 m. spalio 14 d. šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktą. 2025 m. spalio 14 d. Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akte nurodyta, kad šeima gyvena 200 kv. m name, kuris nuosavybes teise priklauso G. K., jos motinai ir dviem broliams. Namas yra su visais patogumais, šildomas kietuoju kuru ir elektra. Apsilankymo metu buvo tvarkinga. Pirmame namo aukšte yra virtuvė su svetainės zona ir atskirais miegamaisiais, kurie yra šildomi, kiti kambariai šildomi nėra. Antrame namo aukšte vyksta remonto darbai. Vaiko motina nurodė, kad vaikai namuose miega pagal poreikį svetainėje ant sofos-lovos arba atskirame miegamajame, kuriame yra dvigulė lova. Apsilankymo metu A. T. buvo namuose. Ji buvo tvarkingai ir švariai aprengta. Bendraujant su suinteresuotu asmeniu vaikas kitame kambaryje valgė, piešė ir žiūrėjo filmukus. A. T. buvo rami ir linksma, sveikinosi ir atsisveikino su Tarnybos specialiste. Tarnyba neišklausė vaiko nuomonės, nes vaikas yra itin jauno amžiaus (3 m.).

A. T. nuo gimimo iki jos išvežimo 2025 m. gegužės 15 d. nuolat gyveno Jungtinėje Karalystėje. Gyvenimo Jungtinėje Karalystėje metu šalys iki pat vaiko išvežimo nuolat gyveno vienuose namuose pagal šalių susitarimą. Abiem vaiko tėvam turint jiems pagal įstatymą suteiktą tėvų atsakomybę (globos teises) vaiko atžvilgiu, teisėtam vaiko išvykimui ir pasilikimui nuolatiniam gyvenimui kitoje negu vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė šalyje, yra būtinas abiejų vaiko tėvų susitarimas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo. Šiuo metu byloje pateikti dokumentai ir Tarnyboje surinkti duomenys nepatvirtina fakto, jog vaikas į Lietuvos Respubliką buvo atvežtas gavus pareiškėjo sutikimą ar kompetentingos Jungtinės Karalystės institucijos leidimą. Tarnyba laikosi pozicijos, kad vaiko atvežimas į Lietuvos Respubliką yra pripažintinas neteisėtu. Suinteresuotam asmeniui pateikus atsiliepimą ir papildomus duomenis, pagrindžiančius kitokias aplinkybes (pvz. patvirtinančias tėvų susitarimą dėl vaiko persikėlimo nuolat gyventi į Lietuvą ar įrodymus, kad vaiko motina neturėjo globos teisių vaiko atžvilgiu), Tarnybos pozicija šiuo aspektu gali būti patikslinta teismo posėdžio metu.

Kadangi byloje negautas suinteresuoto asmens atsiliepimas, Tarnyba negali pateikti pozicijos dėl Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsniuose numatytų išimčių negrąžinti vaiko į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, nustačius, kad vaikas išvežtas neteisėtai, tačiau susipažinus su pateiktu atsiliepimu ir posėdžio metu šalių pateiktais paaiškinimais, Tarnybos atstovas papildys išvadą šiuo aspektu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

patikrinti, ar A. M. yra tas pats asmuo, kaip A. K. bei už kokius nusikaltimus, kada bei kiek kartų A. M. yra teistas;

panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartį ir priimti naują nutartį – įpareigoti G. K. nedelsiant grąžinti nepilnametę A. T. į Jungtinę Karalystę – valstybę, kurioje buvo vaiko įprastinė gyvenamoji vieta iki neteisėto išvežimo; įpareigoti kartu su vaiku perduoti vaiko Jungtinės Karalystės pasą;

priteisti pareiškėjui iš suinteresuoto asmens visas bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Nepilnametė A. T. gimė (duomenys neskelbtini) Jungtinėje Karalystėje. Jos gimimo liudijime tėvu nurodytas T. T., motina – G. K.. Nuo gimimo dukra nuolat gyveno Jungtinėje Karalystėje. Ten buvo jos šeimos gyvenimo centras, kasdienė priežiūros aplinka ir visas iki išvežimo egzistavęs socialinis kontekstas. Pareiškėjas Jungtinėje Karalystėje gyveno ir dirbo, turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą. Toje pačioje vietoje gyveno visa šeima: pareiškėjas, suinteresuotas asmuo, jų bendra dukra ir kita suinteresuoto asmens dukra. Nuo pat dukters gimimo pareiškėjas aktyviai dalyvavo dukters priežiūroje ir kasdieniniame gyvenime. Vaiko ryšys buvo ne tik su tėvu, bet ir su Jungtinėje Karalystėje gyvenančia pareiškėjo seserimi E. S. Iki 2025 m. gegužės mėnesio nebuvo jokio aiškaus ir suderinto šalių susitarimo dėl nuolatinio vaiko gyvenamosios vietos perkėlimo į Lietuvą. Pareiškėjas tokio sutikimo nedavė raštu, žodžiu ar kitu aiškiu veiksmu. 2025 m. gegužės 15 d. G. K. be pareiškėjo žinios ir sutikimo išvyko iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą kartu su jų nepilnamete dukra. Pareiškėjas apie tai iš anksto informuotas nebuvo. Grįžęs iš darbo jis nerado nei dukros, nei jos daiktų. Vėliau paaiškėjo, kad suinteresuotas asmuo su vaiku apsigyveno Lietuvoje.

Po vaiko išvežimo pareiškėjas reagavo nedelsdamas. 2025 m. birželio 16 d., praėjus 32 dienoms po išvežimo, Lietuvos centrinė institucija jau turėjo Jungtinės Karalystės centrinės institucijos persiųstą prašymą pagal Hagos konvenciją dėl vaiko grąžinimo. Tarnybos 2026 m. balandžio 9 d. išvadoje nurodyta, kad atvejis Tarnybai tapo žinomas 2025 m. birželio 16 d., o 2025 m. birželio 17 d. Tarnyba kreipėsi į Skyrių su prašymu informuoti vaiką išvežusį asmenį apie gautą prašymą pagal Hagos konvenciją, patikrinti vaiko gyvenimo sąlygas ir išsiaiškinti, ar motina sutinka vaiko grąžinimui į Jungtinę Karalystę. Tuo pačiu laikotarpiu pareiškėjas per atstovą 2025 m. birželio 16 d. kreipėsi ir tiesiogiai į suinteresuotą asmenį elektroniniu paštu, ragindamas užtikrinti bendravimą su dukra ir sudaryti sąlygas susitikti. Vėliau buvo teikiami konkretūs pasiūlymai dėl nuotolinių skambučių laikų, 2025 m. birželio 20 d. ir 2025 m. liepos 3 d. kreiptasi į Tarnybą dėl vaiko buvimo vietos, gyvenimo sąlygų, saugumo ir ryšio su tėvu užtikrinimo, taip pat kreiptasi į Šeimos krizių centrą dėl pagalbos organizuojant bent minimalų kontaktą su vaiku. Pareiškėjas taip pat bandė ginčą spręsti taikiai, vyko mediacijos procedūros, tačiau susitarimas nebuvo pasiektas, Lietuvoje privalomoji mediacija baigėsi 2025 m. rugpjūčio 28 d. pažyma apie mediacijos pabaigą šalims nesusitarus.

Hagos konvencijos byla nėra byla dėl to, kuris iš tėvų yra tinkamesnis kasdieninei vaiko priežiūrai, kurioje šalyje vaikui ilgalaikėje perspektyvoje būtų geriau gyventi ar su kuriuo iš tėvų vaikas turėtų gyventi po galutinio ginčo išsprendimo. Tokie klausimai priklauso globos ir gyvenamosios vietos bylai, o ne vaiko grąžinimo procedūrai pagal Hagos konvenciją. Hagos konvencijos 16 ir 19 straipsniai nurodo, kad grąžinimo byloje negali būti sprendžiami globos klausimai iš esmės, o sprendimas dėl grąžinimo nelaikomas sprendimu dėl globos. Pirmosios instancijos teismas šio principo nesilaikė, nes, pripažinęs išvežimą neteisėtu, nusprendė, kad A. T. prioritetinis interesas augti su mama ir, kad iki gyvenamosios vietos nustatymo teismo sprendimu vaiko interesus geriau atitiktų gyvenimas su motina. Tokios išvados nėra Hagos konvencijos 12 ar 13 straipsnių taikymo dalis. Tai negalėjo tapti savarankišku pagrindu atsisakyti grąžinti vaiką pagal Hagos konvenciją.

Dukra buvo išvežta 2025 m. gegužės 15 d., teismui pareiškimas dėl vaiko grąžinimo pateiktas 2026 m. kovo 25 d. Tai reiškia, kad bylos pradėjimo dieną vienerių metų terminas nebuvo pasibaigęs. Vien dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas privalėjo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio pirmąją dalį ir įpareigoti grąžinti vaiką. Nepaisant to teismas rėmėsi argumentu, kad „šios nutarties priėmimo metu nuo neteisėto išvežimo ar laikymo praktiškai praėjo vieneri metai“. Toks aiškinimas yra nesuderinamas su Hagos konvencijos tekstu. Hagos konvencija sieja terminą su proceso pradžia, o ne su nutarties priėmimu. Dar daugiau, Hagos konvencijos 11 straipsnis reikalauja, kad grąžinimo bylos būtų nagrinėjamos skubiai ir nustato šešių savaičių orientacinį terminą sprendimui priimti. Pareiškėjas negali prarasti teisės į vaiko grąžinimą dėl to, kad teismo nutartis priimta likus kelioms dienoms iki vienerių metų ribos.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a punktą, nurodydamas, kad pareiškėjo procesiniai veiksmai leidžia pagrįstai manyti, jog jis „vėliau neprieštaravo, kad vaikas būtų laikomas Lietuvoje“. Tokia teismo išvada neatitinka bylos medžiagos. Visų pirma, pareiškėjas dėl vaiko grąžinimo pagal Hagos konvenciją kreipėsi iš karto per centrinę instituciją. Tarnybos išvada patvirtina, kad apie tai, kad pareiškėjas kreipėsi dėl vaiko grąžinimo pagal Hagos konvenciją Lietuvos centrinei institucijai buvo žinomas jau 2025 m. birželio 16 d. Tai buvo padaryta praėjus vos 32 dienoms nuo vaiko išvežimo. Tokie veiksmai yra objektyviai nesuderinami su prielaida, kad pareiškėjas buvo susitaikęs su vaiko pasilikimu Lietuvoje. Antra, po vaiko išvežimo pareiškėjas nuosekliai ėmėsi veiksmų ryšiui su dukra atkurti ir vaiko buvimo vietai, sąlygoms bei saugumui išsiaiškinti: 2025 m. birželio 20 d. ir 2025 m. liepos 3 d. kreipėsi į Tarnybą, 2025 m. birželio 16 d. tiesiogiai į suinteresuotą asmenį, siūlė konkrečius bendravimo laikus, kreipėsi į Šeimos krizių centrą, dalyvavo mediacijoje, o vėliau inicijavo ir atskirą procesą dėl bendravimo su vaiku bei gyvenamosios vietos nustatymo klausimų. Trečia, būtent Hagos konvencija numato, kad centrinės institucijos turi ne tik inicijuoti ar palengvinti teismo procesą dėl vaiko grąžinimo, bet ir siekti savanoriško vaiko grąžinimo bei taikaus sprendimo. Aplinkybė, kad pareiškėjas pirmiausia pasinaudojo centrinėmis institucijomis, kreipėsi dėl mediacijos ir bandė spręsti klausimą taikiai, negali būti prilyginta pareiškėjo vėlesniam sutikimui ar susitaikymui su vaiko pagrobimu ir buvimo Lietuvoje. Ketvirta, teismo motyvas, kad jei pareiškėjo atstovai būtų kreipęsi „nedelsiant“, klausimas būtų išspręstas jau 2025 m. vasarą, tėra hipotetinė prielaida, kuri negali pakeisti realių bylos duomenų. Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a punktas nereikalauja vertinti, kokiu procesiniu būdu ir kokiu eiliškumu paliktas tėvas gynė savo teises. Jis reikalauja aiškaus įrodymo, kad paliktas tėvas sutiko ar vėliau susitaikė su išvežimu. Toks įrodymas byloje nepateiktas. Penkta, atskiras procesas dėl bendravimo su vaiku, gyvenamosios vietos ir išlaikymo nustatymo negali būti traktuojamas kaip sutikimas su neteisėta situacija. Šis procesas buvo priverstinis būdas atkurti bent minimalų ryšį su vaiku.

Teismas nepagrįstai sutapatino vaiko prisirišimą prie motinos su prisitaikymu prie Lietuvos, kaip valstybės. Mažo amžiaus vaikas yra natūraliai emociškai susijęs su pagrindiniu kasdieniu globėju, tačiau šis ryšys automatiškai nesprendžia Hagos konvencijos klausimo dėl valstybės, kurioje turi būti nagrinėjami globos klausimai. Sprendimas dėl vaiko grąžinimo pagal Hagos konvenciją nelemia, kad vaikas turi būti atskiriamas nuo motinos. Pareiškėjas nuo pat pradžių byloje laikėsi pozicijos, kad grąžinimas nėra skirtas atskirti vaiką nuo motinos; grąžinimas skirtas atkurti jurisdikciją ir iki išvežimo buvusią teisinę padėtį.

Byloje nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas nesinaudojo globos teisėmis. Priešingai, bylos medžiaga rodo nuoseklų jo dalyvavimą vaiko gyvenime iki išvežimo. Taip pat nebuvo įrodyta, kad pareiškėjas sutiko su vaiko išvežimu ar vėliau su juo susitaikė. Priešingai, visų jo veiksmų seka rodo nuolatinį ir nepertraukiamą prieštaravimą. Nebuvo įrodyta ir Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta didelė rizika grąžinus vaiką į Jungtinę Karalystę. Byloje nėra kompetentingų institucijų išvadų, kad pareiškėjas būtų nesaugus vaikui, neturėtų stabilios gyvenamosios vietos, negalėtų rūpintis vaiku ar kad Jungtinės Karalystės institucijos negalėtų užtikrinti vaiko apsaugos. Pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino tai, ar pareiškėjas įrodė, kad vaikui „būtina“ grįžti į Jungtinę Karalystę. Tokios įrodinėjimo naštos Hagos konvencija nenumato. Jei išvežimas yra neteisėtas, grąžinimas yra bendroji taisyklė. Ne pareiškėjas turi įrodyti, kad grąžinimas yra palankesnis, o grąžinimui prieštaraujantis asmuo turi įrodyti išimtį. Ši taisyklė skundžiamoje nutartyje buvo iškreipta.

Skundžiamoje nutartyje didelė reikšmė suteikta aplinkybei, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teisme inicijavo civilinę bylą dėl dukros gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir išlaikymo priteisimo. Ši aplinkybė buvo įvertinta neteisingai. Pareiškėjas minėtą procesą pradėjo ne tam, kad įteisintų vaiko pasilikimą Lietuvoje, o dėl to, kad po neteisėto išvežimo jam nebuvo sudaromos sąlygos bendrauti su dukra ir gauti informaciją apie jos būklę. Tai buvo teisinė priemonė bent minimaliai apsaugoti vaiko ir tėvo ryšį, kol Hagos konvencijos mechanizmas nebuvo realizuotas teisme. Paralelinis procesas Lietuvos teisme negalėjo tapti argumentu atsisakyti grąžinti vaiką. Priešingai, jo buvimas tik parodė, kad neteisėto išvežimo pasekmės buvo tokios, kad tėvas buvo priverstas atskirai ginti bent ryšio su vaiku teisę.

Pirmosios instancijos teismas nutartyje pagrįstai pabrėžė, kad vaiko interesai yra prioritetiniai, tačiau būtent Hagos konvencijos sistema ir grindžiama prielaida, kad neteisėto išvežimo atvejais vaiko interesai paprastai geriausiai apsaugomi greitu neteisėto išvežimo pasekmių pašalinimu. Vaiko interesai sprendžiant klausimą dėl vaiko grąžinimo pagal Hagos konvenciją nėra tapatūs klausimui, ar vaikas šiuo momentu prie vieno iš tėvų jaučiasi emociškai ramiau.

Teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su nepilnametės A. T. gyvenamąja aplinka Lietuvoje, dėl to buvo padarytos neteisingos išvados apie vaiko saugumą ir faktinę situaciją suinteresuoto asmens aplinkoje. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl A. K. asmens ir jo keliamos rizikos vaikui. Byloje buvo nurodyta, kad A. K. nuolat būna suinteresuoto asmens gyvenamojoje vietoje, kur gyvena nepilnametė A. T.. Pareiškėjas, jo atstovas bei pareiškėjo sesuo E. S. šį asmenį ne kartą matė suinteresuoto asmens namuose, taip pat būtent A. K. neleido pareiškėjui pasimatyti su dukra bei agresyviai ribojo vaiko perdavimo procesą, kėlė konfliktus. Teismas netyrė ir nevertino aplinkybės, kad A. K. yra teistas už labai sunkų nusikaltimą – nužudymą. Vietoje objektyvaus šių aplinkybių tyrimo teismas faktiškai apsiribojo vien suinteresuoto asmens paaiškinimais ir neinicijavo jokio papildomo įrodymų rinkimo. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu kėlė klausimą, ar A. K. ir A. M. yra tas pats asmuo, kadangi egzistuoja reikšmingų duomenų apie galimą pavardės naudojimą ar keitimą. Teismas šių klausimų neištyrė ir faktiškai ignoravo pareiškėjo pateiktus argumentus. Byloje buvo pateikti duomenys apie agresyvų A. K. elgesį vaiko akivaizdoje – jis konfliktavo, provokavo ginčus, šaukė, filmavo, trukdė perduoti vaiką ir kūrė vaikui emociškai ir fiziškai nesaugią aplinką.

Teismas netinkamai įvertino ir kitas su suinteresuoto asmens aplinka susijusias reikšmingas aplinkybes. Byloje buvo nurodyta, kad suinteresuotas asmuo vartoja alkoholinius gėrimus ir Jungtinėje Karalystėje yra praradusi teisę vairuoti dėl vairavimo esant neblaiviai, tačiau ši aplinkybė nebuvo tinkamai vertinama bendrame vaiko saugumo ir stabilios aplinkos kontekste. Be to, teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su suinteresuoto asmens finansiniais įsipareigojimais ir skolomis Jungtinėje Karalystėje, kurios susidarė dėl neteisėtai gautų išmokų bei dėl laiku neteiktų deklaracijų. Taip pat buvo ignoruotos aplinkybės dėl suinteresuotam asmeniui taikyto smurto artimoje aplinkoje orderio po konflikto su sugyventiniu A. L. bei aplinkybės, kad buvo konstatuoti vaiko teisių pažeidimai. Atkreiptinas dėmesys, kad jau po teismo nutarties priėmimo suinteresuotas asmuo informavo pareiškėją, kad jis vaiką turės pasiimti kitu adresu. Ši aplinkybė reiškia, kad skundžiamos teismo nutarties 17 punkte nustatytos aplinkybės, susijusios su nepilnametės dukters gyvenamosios vietos sąlygomis, neatitinka faktinės situacijos, nes šiuo metu nėra aišku kokiomis sąlygomis gyvena vaikas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas yra dirbantis, stabilias pajamas gaunantis tėvas, kuris dukrai gali užtikrinti nepalyginamai geresnes gyvenimo sąlygas Jungtinėje Karalystėje nei suinteresuotas asmuo Lietuvoje.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pats pareiškėjas patvirtino aplinkybes, kad pagrindinis rūpinimasis nepilnamete dukra teko motinai – G. K., jog ne kartą kalbėjosi dėl galimo išvykimo gyventi į Lietuvą. Pareiškėjo reikalavimas pripažinti, kad nepilnametės A. T. išvežimas iš Jungtinės Karalystės į Lietuvos Respubliką buvo neteisėtas pagal Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų ir įpareigoti G. K. nedelsiant grąžinti dukrą į Jungtinę Karalystę grindžiamas tik formaliu Hagos konvencijos taikymu, neatsižvelgiant į esminę pareigą – individualizuotai įvertinti vaiko interesus bei faktines aplinkybes.

Pareiškėjo atskirasis skundas yra nepagrįstas, grindžiamas selektyviu bylos aplinkybių vertinimu bei neteisingu Hagos konvencijos nuostatų aiškinimu. Teismas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikė Hagos konvencijos nuostatas ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl vaiko grąžinimo. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad vaiko išvežimas įvyko nesant aiškiai išreikšto pareiškėjo sutikimo, tačiau vien ši aplinkybė savaime nesukuria absoliučios pareigos vaiką grąžinti. Hagos konvencija numato išimtis, kurių egzistavimą teismas šioje byloje pagrįstai nustatė.

Teismas teisingai įvertino visų byloje surinktų įrodymų visumą, įskaitant Tarnybos pateiktus duomenis, vaiko gyvenimo sąlygų vertinimo dokumentus, ugdymo įstaigos informaciją bei duomenis apie vaiko kasdienę socialinę aplinką. Teismas pagrįstai nustatė, kad vaikas Lietuvoje gyvena ilgą laiką, lanko ugdymo įstaigą, turi susiformavusią kasdienę rutiną, yra integruotas į šeimos aplinką, gyvena kartu su motina ir seserimi bei yra užmezgęs stabilius emocinius ir socialinius ryšius. Šios aplinkybės sudarė pagrindą teismui spręsti, kad vaikas yra įsitvirtinęs naujoje aplinkoje. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su tokiu įrodymų vertinimu, tačiau nepateikia argumentų, kurie leistų konstatuoti, jog teismo padarytos faktinės išvados prieštarauja byloje esantiems duomenims ir susiformavusiai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose.

Nors pareiškėjas nėra davęs sutikimo vaiką išvežti ar laikyti, tačiau jo procesiniai veiksmai leidžia pagrįstai manyti, kad jis vėliau neprieštaravo, jog vaikas būtų laikomas Lietuvoje. Tai patvirtina aplinkybės, kad vaikas buvo išvežtas 2025 m. gegužės 15 d., tačiau į Lietuvos teismą su nagrinėjamu pareiškimu pareiškėjas kreipėsi tik praėjus dešimčiai mėnesių – 2026 m. kovo 25 d. Jei pareiškėjo atstovai tai būtų padarę nedelsiant, vaiko grąžinimo klausimas būtų išspręstas dar 2025 m. vasarą. Vis dėlto, pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teisme 2025 m. rugsėjo 26 d. inicijavo civilinę bylą Nr. e2-42297-1233/2025 dėl dukros gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo bei išlaikymo priteisimo, kuri šiuo metu tebenagrinėjama. Be to, minėtoje byloje vyksta mediacijos procesas, kuriame dalyvauja tiek pats pareiškėjas, tiek ir suinteresuotas asmuo. Dar iki minėtos bylos inicijavimo, suinteresuoto asmens iniciatyva buvo inicijuotas ir mediacijos procesas, po kurio netrukus, dar rugpjūčio mėnesį pasibaigus mediacijai pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu tik 2025 m. rugsėjo 25 d.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino pareiškėjo veiksmų visumą. Būtent po vaiko atvykimo į Lietuvą pareiškėjas ilgą laiką nesikreipė tiesiogiai į Lietuvos teismą dėl vaiko grąžinimo, o inicijavo kitus procesus dėl bendravimo tvarkos ir gyvenamosios vietos nustatymo, dalyvavo mediacijos procese, derino bendravimo su vaiku tvarką Lietuvoje ir nereiškė jokių reikalavimų dėl vaiko grąžinimo, tai pavadinęs tokia jo pasirinkta taktika ir strategija. Tokie veiksmai objektyviai galėjo sudaryti pagrindą spręsti, kad pareiškėjas faktiškai prisitaikė prie susiklosčiusios situacijos ir siekė reguliuoti santykius su vaiku jau Lietuvoje. Pareiškėjo nesutikimas su tokiu vertinimu savaime nereiškia, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos.

Pareiškėjas nepagrįstai siekia Hagos konvenciją aiškinti kaip automatinio vaiko grąžinimo mechanizmą. Hagos konvencijos tikslas yra apsaugoti vaiko interesus, o ne vien formaliai atkurti iki išvežimo buvusią padėtį. Tarptautinėje praktikoje pripažįstama, kad grąžinimo procedūra negali būti vykdoma ignoruojant konkretaus vaiko faktinę situaciją ir geriausius jo interesus. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad vaikas yra labai jauno amžiaus, pagrindinis vaiko emocinis ryšys susiformavęs su motina, vaikas kasdien gyvena su motina ir seserimi, o jo išvežimas atgal į Jungtinę Karalystę reikštų esminį vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimą. Atsižvelgus į tai teismas pagrįstai nusprendė, kad vaiko interesai šiuo metu geriau apsaugomi išsaugant susiformavusį stabilumą.

Didelė dalis atskirojo skundo argumentų yra susiję su tariamais suinteresuoto asmens gyvenimo būdo, finansinės padėties, pažįstamų ar šeimos aplinkos trūkumais. Šios aplinkybės nėra šios bylos dalykas. Hagos konvencijos byloje nesprendžiama, kuris iš tėvų yra geresnis, kurioje valstybėje vaikas gyventų geriau, kuris iš tėvų gauna didesnes pajamas ar kuri gyvenamoji vieta yra patogesnė. Tokie klausimai gali būti sprendžiami tik atskiroje byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos ir tėvų valdžios įgyvendinimo. Be to, pareiškėjo teiginiai apie A. K. (ar A. M.), suinteresuoto asmens finansinius įsipareigojimus, tariamus teisės pažeidimus ar kitus asmeninius vertinimus nėra pagrįsti pakankamais ir leistinais įrodymais, todėl negali būti laikomi pagrindu naikinti skundžiamą nutartį.

Nors pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismo tikrinti trečiųjų asmenų teistumą ir rinkti naujus duomenis, tačiau pats pareiškėjas turėjo pakankamai laiko tokius duomenis gauti. Be to, suinteresuotas asmuo į bylą pateikė įrodymus, kurie paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl A. K.. Taigi, šie pareiškėjo prašymai nėra tiesiogiai susiję su bylos dalyku ir neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl vaiko grąžinimo, todėl nėra pagrindo tenkinti tokių prašymų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija ex officio patikrinusi, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti nepilnametę dukrą į Jungtinę Karalystę. Taigi, apeliacijos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias neteisėtai išvežto nepilnamečio vaiko negrąžinimą į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus rašytinius įrodymus: ekrano vaizdą iš nuteistųjų registro dėl A. M. ir ekrano vaizdą dėl adreso keitimo. Pareiškėjas minėtais įrodymais grindžia savo atskirojo skundo teiginius, kad: 1) teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, ar A. K. ir A. M. yra vienas ir tas pats asmuo, nes egzistuoja reikšmingų duomenų apie galimą pavardės naudojimą ar keitimą, juolab kad A. M. nėra galimybės suformuoti pažymos apie neteistumą, kas savaime sudaro pagrindą papildomai patikrinti aplinkybes; 2) po teismo nutarties suinteresuotas asmuo informavo pareiškėją, kad vaiką jis turės pasiimti jau kitu adresu, t. y. (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo pobūdį, įvertinusi tai, kad pateikti įrodymai gali būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametę šalių dukrą į jos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, nenustačiusi pareiškėjo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, taip pat tai, jog su naujais įrodymais suinteresuotas asmuo turėjo galimybę susipažinti, dėl jų pasisakyti, nutaria priimti kartu su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teisme pateiktus įrodymus ir esant poreikiui juos įvertins kartu su kitais byloje esančiais duomenimis (CPK 314 straipsnis).

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių teismo leidimo grąžinti vaiką išdavimą, ir jų nuostatų santykio su vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnį, bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu buvo jo įprastinė gyvenamoji vieta, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal Hagos konvenciją laikomo vaiko grąžinimo nagrinėjamos CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek Reglamentas (ES) 2019/1111, Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip.

Jungtinė Karalystė nebėra Europos Sąjungos narė ir 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigė 2020 m. sausio 31 d. susitarimo dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos 126 straipsnyje nustatytas pereinamasis laikotarpis, tačiau Jungtinė Karalystė nuo 1988 m. liepos 1 d. yra ratifikavusi Hagos konvenciją, todėl jos nuostatos taikomos tiesiogiai nagrinėjamu atveju.

Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos sąlygos, kurioms esant, vaiko išvežimas ar laikymas kitoje, nei yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, valstybėje, pripažįstamas neteisėtu. Vaiko išvežimas ar laikymas yra neteisėtas, jeigu: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jeigu vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad, neteisėtai išvežus ir negrąžinus vaiko, yra pažeidžiamos globos teisės – asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės šią teisę įgyvendinti vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje iki neteisėto išvežimo ar laikymo. Tokiu būdu dėl neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo žalingų padarinių patiria tiek neteisėtai iš gyvenamosios vietos išvežtas arba negrąžinamas į ją vaikas, tiek ir asmuo, kurio globos teisės vaiko atžvilgiu yra apribojamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1925-381/2016; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-540-933/2024).

Siekiant užkirsti kelią nurodytų padarinių atsiradimui arba juos sumažinti, Hagos konvencijoje įtvirtintas vienas pagrindinių tikslų – užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančiąją valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti (Hagos konvencijos 1 straipsnio a punktas). Hagos konvencija (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis) nustato bendrąją taisyklę, kad vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar į kurią negrąžintas. Vaiko grąžinimu siekiama kuo greičiau atkurti status quo ante (buvusioji padėtis), kad būtų išvengta de facto (faktiškai) dėl neteisėtų vieno iš tėvų veiksmų susiklosčiusios situacijos įteisinimo, paliekant vaiko globos ir tėvų valdžios įgyvendinimo klausimą spręsti jurisdikciją dėl šio klausimo išsprendimo turinčiam teismui (Hagos konvencijos 19 straipsnis).

Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose yra įtvirtintos taisyklės išimtys, o kartu ir pagrindai, kurias gali taikyti valstybės, į kurią neteisėtai išvežtas vaikas, teismai ir kurių bent vienos pakanka, kad būtų atsisakyta grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas:

asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas); arba

yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktas); arba

vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę (Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalis); arba

procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).

Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę visais atvejais – nėra prioritetinis. Aptartų teisės aktų prioritetas teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Hagos konvencijoje apibrėžiant valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo, yra įtvirtinta keletas išimčių, paremtų objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (Hagos konvencijos 12, 13 ir 20 straipsnius), tokiu būdu nustatant, kad būtent bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti. Šis sprendimas (grąžinti ar atsisakyti vaiką grąžinti į jo kilmės šalį) turi būti pagrįstas byloje esančių aplinkybių, patvirtinančių į kokią aplinką vaikas bus grąžintas priėmus sprendimą dėl jo grąžinimo į kilmės šalį, visuma ir motyvuotas, ką pabrėžė ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (X v. Latvia, no. 27853/09, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. didžiosios kolegijos sprendimas). Teismai, vykdydami aptartų teisės aktų jiems suteiktus įgaliojimus, šios kategorijos bylose, turi išlaikyti pusiausvyrą tarp Hagos konvencijos tikslo, reikalaujančio užtikrinti neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimą, bei jį įgyvendinančių nuostatų (iš vieno pusės) ir vaiko interesų (iš kitos pusės), o vaiką atsisakyti grąžinti tik išimtiniais atvejais, kai byloje nustatyti faktai aiškiai patvirtina, jog to reikia, siekiant tinkamai apsaugoti vaiko interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016).

Taigi, aptartų Hagos konvencijos nuostatų ir jas aiškinančios teismų praktikos visuma suponuoja išvadą, kad sprendžiant dėl neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo, visų pirma, būtina nustatyti, ar vaikas buvo išvežtas ar laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, t. y. nustatyti, kurioje valstybėje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, ir ar išvežus vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos arba jo negrąžinus yra tenkinamos abi Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos. Nustačius, kad vaikas yra išvežtas iš nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ar laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, turi būti įvertinta, ar nėra Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje bei 13 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos išimtys, kuriomis vadovaujantis galima atsisakyta grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo yra nepilnametės A. T., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvai. Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo santuokos sudarę nebuvo, bet kartu su dukra nuo pat jos gimimo gyveno Jungtinėje Karalystėje. Pareiškėjas Jungtinėje Karalystėje dirba ir gyvena, iš privataus asmens D. R. nuomoja nekilnojamąjį turtą – butą kartu su visa įranga, baldais ir kt., esantį (duomenys neskelbtini). Minėtoje vietoje gyveno ir suinteresuotas asmuo, šalių nepilnametė dukra ir suinteresuoto asmens dukra iš kitų santykių J. B. Nepilnametė A. T. nuo 2023 m. sausio 13 d. registruota ir (duomenys neskelbtini) medicinos centre. 2025 m. gegužės 15 d. G. K. su šalių nepilnamete dukra A. T. bei nepilnamete J. B. išvyko iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą. Pareiškėjas kreipėsi į Jungtinės Karalystės policiją dėl neteisėto nepilnametės dukters išvežimo, buvo užvesta byla Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2025 m. gegužės 30 d. kreipėsi į Jungtinės Karalystės Tarptautinio vaikų grobimo ir bendradarbiavimo skyrių (ICACU) su prašymu grąžinti nepilnametę dukrą į jos nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę (Jungtinę Karalystę). Pareiškėjas Jungtinėje Karalystėje 2025 m. birželio 3 d. kreipėsi į Šeimos mediacijos centrą, tačiau šalių mediacija neįvyko. Pareiškėjas 2025 m. birželio 16 d. el. paštu kreipėsi į suinteresuotą asmenį, prašydamas leisti pasimatyti su dukra. Pareiškėjas 2025 m. birželio 20 d. kreipėsi į Tarnybą, prašydamas: įvertinti, ar vaiko motinos veiksmai (vienašališkas išvežimas, atsisakymas užtikrinti bendravimą su tėvu, informacijos nesuteikimas) nepažeidžia vaiko teisės palaikyti artimą ir tiesioginį ryšį su abiem tėvais; nustatyti, ar šiuo metu vaiko gyvenamoji aplinka Lietuvoje yra saugi, stabili ir užtikrinanti visavertį vystymąsi; jei nustatomi pažeidimai – imtis teisės aktuose numatytų priemonių vaiko interesams apginti. 2025 m. liepos 29 d. pareiškėjas kreipėsi į Šeimos krizių centrą, prašydamas bendradarbiauti tam, kad pareiškėjas galėtų atkurti bent minimalų ryšį tarp tėvo ir vaiko, t. y. organizuojant saugiomis sąlygomis vaizdo skambutį. Lietuvos Respublikoje 2025 m. rugpjūčio 28 d. buvo atlikta privalomoji mediacija tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos, tačiau mediacija baigėsi šalims nepasiekus taikaus susitarimo. 2025 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjas kreipėsi į suinteresuotą asmenį, prašydamas leisti paskambinti nepilnametei dukrai konkrečiomis prašyme nurodytomis dienomis ir laikais.

Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog vaiko motina gavo pareiškėjo sutikimą dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo ir atvežimo į Lietuvos Respubliką, todėl vaiko išvežimas į Lietuvos Respubliką yra pripažintinas neteisėtu. Vis dėlto, teismas nusprendė, kad šiuo atveju egzistuoja Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje ir Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punkte numatytos išimtys, kuriomis remiantis nepilnametė šalių dukra negrąžintina į valstybę (Jungtinę Karalystę), iš kurios ji buvo neteisėtai išvežta: 1) vaikas iš jo kilmės šalies išvežtas 2025 m. gegužės 15 d., todėl nutarties priėmimo metu nuo neteisėto išvežimo ar laikymo praktiškai praėjo vieneri metai; 2) nors pareiškėjas nėra davęs sutikimo vaiką išvežti ar laikyti, tačiau jo procesiniai veiksmai leidžia pagrįstai manyti, kad jis vėliau neprieštaravo, jog vaikas būtų laikomas Lietuvoje: vaikas buvo išvežtas 2025 m. gegužės 15 d., tačiau į Lietuvos teismą su nagrinėjamu pareiškimu pareiškėjas kreipėsi tik praėjus dešimčiai mėnesių – 2026 m. kovo 25 d.; pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teisme 2025 m. rugsėjo 26 d. inicijavo civilinę bylą Nr. e2-42297-1233/2025 dėl dukros gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo bei išlaikymo priteisimo; 3) nepilnametė šalių dukra per šį laikotarpį prisitaikė prie naujos aplinkos tiek fiziškai, tiek emociškai; 4) prioritetas turi būti teikiamas vaiko interesų apsaugai, nes vaikas yra socialiai jautresnis, pažeidžiamesnis, todėl A. T., kuriai 3,5 metų, prioritetinis interesas augti su motina.

Atskiruoju skundu apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliantas nurodė, kad: 1) teismas netinkamai pritaikė Hagos konvencijos 12 straipsnį, nes vienerių metų terminas pagal Hagos konvencijos tekstą vertinamas ne nutarties priėmimo dieną, o bylos pradėjimo dieną; byloje pareiškimas dėl vaiko grąžinimo pateiktas 2026 m. kovo 25 d., tai yra praėjus 314 dienų nuo neteisėto išvežimo, todėl turėjo būti taikoma imperatyvi taisyklė dėl neatidėliotino grąžinimo, o ne „prisitaikymo“ išimtis; 2) teismas nepagrįstai prilygino pareiškėjo bandymus spręsti situaciją per centrinę instituciją, mediaciją ir paralelinį bendravimo klausimo sprendimą tariamam susitaikymui su išvežimu; Hagos konvencija leidžia pareiškėjui kreiptis per centrinę instituciją, o centrinės institucijos turi siekti savanoriško vaiko grąžinimo ir taikaus sprendimo; tiesioginis kreipimasis į teismą yra alternatyvus, o ne privalomas kelias; 3) pirmosios instancijos teismas peržengė bylos ribas, kai ėmė vertinti su kuriuo iš tėvų vaikui geriau gyventi iki gyvenamosios vietos nustatymo iš esmės; Hagos konvencijos 16 ir 19 straipsniai atriboja vaiko grąžinimo bylą nuo globos bylos: iki grąžinimo klausimo išsprendimo negali būti sprendžiami globos teisių iš esmės klausimai, o sprendimas pagal Hagos konvenciją nelaikomas sprendimu dėl globos esmės; 4) teismas nepagrįstai sutapatino vaiko prisirišimą prie motinos su prisitaikymu prie Lietuvos kaip valstybės; 5) teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino apelianto pateiktų duomenų, susijusių suinteresuoto asmens aplinkoje esančiais asmenimis, suinteresuoto asmens pomėgiu vartoti alkoholį ir kt.

Taigi, nagrinėjamoj byloje nėra keliamas klausimas, kad vaiko išvežimas į Lietuvos Respubliką buvo neteisėtas. Atskirajame skunde iš esmės nesutinkama su teismo išvadomis, susijusiomis su Hagos konvencijoje įtvirtintų išimčių taikymu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atskirajame skunde išdėstytų argumentų visumą, toliau pasisakys dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a punkte ir 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų išimčių (ne)taikymo nagrinėjamo ginčo kontekste.

Dėl atsisakymo grąžinti vaiką remiantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a punktu

Minėta (žr. šios nutarties 28 punktą), pagal Hagos konvencijos nuostatas nepilnamečiai vaikai gali būti negrąžinami tik esant išskirtinėms aplinkybėms. Viena tokių aplinkybių numatyta Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punkte – asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors pareiškėjas nėra davęs sutikimo vaiką išvežti ar laikyti, tačiau jo procesiniai veiksmai leidžia pagrįstai manyti, jog jis neprieštaravo, kad vaikas būtų laikomas Lietuvoje. Nors vaikas buvo išvežtas dar 2025 m. gegužės 15 d., tačiau pareiškėjas pirmiausia (2025 m. rugsėjo 26 d.) kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl dukros gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo bei išlaikymo priteisimo, o tik vėliau (2026 m. kovo 25 d. ) į Vilniaus apygardos teismą dėl vaiko grąžinimo į jo nuolatinės gyvenamosios valstybę (Jungtinę Karalystę). Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis neprieštaravo ar vėliau susitaikė su vaiko laikymu Lietuvoje.

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiais apelianto teiginiais. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima nuspręsti, kad pareiškėjas neprieštaravo, jog vaikas būtų laikomas Lietuvoje. Priešingai, byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad pareiškėjas nuo pat nepilnametės dukters neteisėto išvežimo iš Jungtinės Karalystės (2025 m. gegužės 15 d.) nuolat teigė, kad suinteresuotas asmuo neteisėtai išvežė dukrą ir turi ją grąžinti į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę (Jungtinę Karalystę), ėmėsi priemonių ir kreipėsi tiek į Jungtinės Karalystės teismines institucijas (policiją, Tarptautinio vaikų grobimo ir bendradarbiavimo skyrių (ICACU), Šeimos mediacijos centrą), tiek į Lietuvos Respublikos institucijas (Tarnybą, Šeimos krizių centrą), tiek į suinteresuotą asmenį (žr. šios nutarties 31 punktą). Vien tai, kad pareiškėjas 2025 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo, laikinos bendravimo tvarkos ir išlaikymo priteisimo, o į Vilniaus apygardos teismą dėl nepilnametės dukters grąžinimo pagal Hagos konvencija tik 2026 m. kovo 25 d., savaime nereiškia, kad jis sutiko, jog vaikas būtų laikomas Lietuvoje.

Taigi, byloje nesant objektyvių duomenų, kad pareiškėjas neprieštaravo, jog vaikas būtų laikomas Lietuvoje, sutiktina su apeliantu, kad šiuo atveju neegzistuoja pagrindas taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytą išimtį.

Dėl atsisakymo grąžinti vaiką remiantis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalimi

Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį, jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta konvencijos 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą susitariančiosios valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienų metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Net jei procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto argumentais, kad šiuo atveju vienerių metų terminas pagal Hagos konvencijos 12 straipsnį vertinamas ne nutarties priėmimo dieną, o bylos pradėjimo dieną, t. y. vienerių terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas iki tos dienos, kai procesas dėl jo grąžinimo buvo pradėtas. Dėl šios priežasties vertintina, kad pareiškėjas, 2026 m. kovo 25 d. kreipęsis į teismą dėl nepilnametės dukters, kuri išvežta 2025 m. gegužės 15 d., grąžinimo, neviršijo Hagos konvencijos 12 straipsnyje nustatytą vienerių metų terminą kreiptis į valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinę instituciją dėl neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo. Vis dėlto, vien tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo neviršijęs nurodyto vienerių metų termino, savaime nereiškia, kad nepilnametis vaikas turi būti neatidėliotinai grąžinamas į valstybę, iš kurios buvo atvežtas.

Teismų praktikoje Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta jo taikymo sąlyga, susijusi su laikotarpiu nuo neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo iki proceso pradžios trukme, pripažįstama procedūrine ir formalia (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013; 2022 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-369-1120/2022). Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vaiko negrąžinimo tikslas – užtikrinti vaiko interesų apsaugą tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai patvirtina jo prisitaikymą prie naujos aplinkos. Šio pagrindo taikymo sąlyga, jog procesas turi būti pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo vaiko neteisėto išvežimo, siekiama įtvirtinti terminą, kuris preliminariai galėtų sąlygoti tokį vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos, įvertinus tai, jog pačios bylos dėl vaiko grąžinimo išnagrinėjimo terminas turėtų būti minimalus. Todėl faktiškai susiklosčius priešingai situacijai, kai procesas dėl vaiko grąžinimo pradedamas nepraėjus vienerių metų terminui, tačiau užsitęsia ilgą laiko tarpą ir lemia vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos, teisingumo ir protingumo principai reikalauja, jog minėtas Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vaiko negrąžinimo pagrindas būtų aiškinamas ir taikomas ne formaliai, bet atsižvelgiant į pagrindinį šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą. Tiek Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje, tiek Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje taip pat akcentuojama, jog imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Šiems interesams teiktinas prioritetas prieš teisėtus vaiko tėvų (globėjų) interesus. Pagal Reglamento 12, 13 ir 33 konstatuojamąsias dalis jis pagrįstas koncepcija, kuria remiantis turi būti labiausiai atsižvelgiama į vaiko interesus ir juo siekiama užtikrinti pagarbą pagrindinėms vaiko teisėms, išdėstytoms Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnyje (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimo byloje C-195/08 PPU 51 p.; Monako apeliacinio teismo 2001 m. rugsėjo 20 d. sprendimas atsisakyti grąžinti vaiką į Ispaniją Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies pagrindu byloje Nr. HC/E/MC 510; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013).

Termino, įtvirtinto Hagos konvencijos 12 straipsnyje, kaip pagrindo sprendimui dėl vaiko (ne)grąžinimo priimti, formalus pritaikymas, nevertinant vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos, negali besąlygiškai tapti svariausiu ir lemiančiu kriterijumi grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą vaiko interesų apsaugos atžvilgiu. Hagos konvencijos 12 straipsnyje nurodyto vienerių metų termino reikšmė turi būti vertinama ir aiškinama ne izoliuotai, bet kompleksiškai Hagos konvencijos konstatuojamosios dalies antrosios pastraipos, kurioje įtvirtintas vaikų interesų prioritetas, ir kitų šios konvencijos nuostatų, kuriuose įtvirtintos išimtys ir pagrindai, kai teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę (Hagos konvencijos 12, 13, 20 straipsniai), bei kitų tarptautinių teisės aktų nuostatų (pvz., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis) kontekste. Toks sisteminis Hagos konvencijos 12 straipsnio nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad vaiko grąžinimo procedūra, nepriklausomai nuo aptariamo termino trukmės, nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o turi būti aiškinama ir taikoma neformaliai, atsižvelgiant į šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą. Priešingas aptariamo termino aiškinimas prieštarautų Hagos konvencijos ir kitų tarptautinių teisės aktų nuostatoms, kurios, kaip minėta, įtvirtina būtent vaiko interesų viršenybę prieš kitus tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-608-790/2024, 34–35 punktai).

Nurodyta teismų praktika (žr. šios nutarties 41, 42 punktus) leidžia daryti išvadą, kad Hagos konvencijos 12 straipsnyje įtvirtintas vienerių metų terminas iš esmės siejamas su nepilnamečio vaiko prisitaikymu naujoje aplinkoje, todėl net ir tais atvejais, kai pareiškimas pateikiamas per vienerių metų terminą, būtina ne formaliai spręsti vaiko (ne)grąžinimo klausimą, o įvertinti, ar vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos, t. y. atsižvelgti į pagrindinį šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą.

Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad yra pagrindas pritaikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį, nes nustatė, jog šalių nepilnametė dukra prisitaikė prie naujos aplinkos, taip pat pripažino, kad mažametės A. T., kuriai nutarties priėmimo momentu buvo 3,5 m, prioritetinis interesas augti su mama, todėl atsisakė grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę.

Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad teismo išvada apie prisitaikymą prie naujos aplinkos Lietuvoje yra nepakankama. Teismo vertinti dokumentai ir aplinkybės (2025 m. spalio 14 d. šeimos aplinkos sąlygų tyrimo aktas, (duomenys neskelbtini) darželio-mokyklos charakteristika ir aplinkybė, kad vaikas turi stiprų emocinį ryšį su motina ir vyresniąja seserimi) gali patvirtinti tik tai, jog po neteisėto išvežimo vaikas gyvena Lietuvoje ir prisitaiko prie kasdienės rutinos, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas paneigti grąžinimo mechanizmą, ypač kai vienerių metų terminas nebuvo pasibaigęs. Be to, teismas nepagrįstai sutapatino vaiko prisirišimą prie motinos su prisitaikymu prie Lietuvos kaip valstybės. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais atskirojo skundo argumentais dėl toliau nurodomų priežasčių.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žodis „prisitaikymas“ Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies kontekste apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omenyje, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016). Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl šio Hagos konvencijoje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuotas daugiau negu paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos. Atsisakymas grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl jo prisitaikymo naujoje gyvenamojoje aplinkoje yra galimas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis. Teismas negali remtis vienu faktu, bet turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu. Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, įvertinus, be kita ko, vaiko amžių, būsto sąlygas, bendravimo ryšių susiformavimą, ryšį su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena kartu, ir kitas aplinkybes, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1244-912/2022).

Sprendžiant vaiko grąžinimo į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ir į kurią nėra grąžinamas, klausimą, turi būti siekiama užtikrinti tinkamą vaiko ir jo tėvų (globėjų) interesų balansą, tačiau vaiko interesams tokiu atveju visgi teiktinas pagrindinis dėmesys, nes vaikas, neabejotinai, yra socialiai jautresnis, pažeidžiamesnis, nei jį globojantys suaugę asmenys. Prioritetas vaiko interesų apsaugai teiktinas atsižvelgiant į tai, kad valstybės įvairių tarptautinių organizacijų lygmeniu yra išreiškusios valią, jog, imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų (nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai), svarbiausia – vaiko interesai (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Toks aiškinimas atitinka ir Hagos konvencijos preambulėje įtvirtintą nuostatą, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausi yra vaikų interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-362-910/2022; 2025 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-523-910/2025, 15 punktas).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalių nepilnametė dukra nuo gimimo iki atvykimo į Lietuvą 2025 m. gegužės 15 d. (apie 2,5 m) gyveno Jungtinėje Karalystėje. Byloje nėra duomenų, kad šalių nepilnametė dukra Jungtinėje Karalystėje būtų lankiusi ugdymo įstaigas. Byloje nėra ginčo, kad nepilnamete A. T. nuo pat gimimo nepertraukiamai rūpinosi jos mama – suinteresuotas asmuo. Taigi, mažametei šalių dukrai gyvenant Jungtinėje Karalystėje, jos fizinė ir socialinė aplinka, atsižvelgiant į jos amžių, iš esmės sutapo su jos motinos (suinteresuoto asmens) aplinka, su kuria ji per visą savo gyvenimą yra praleidusi daugiausiai laiko ir mažametė dėl prisirišimo prie motinos, nepatyrė streso ir pakeitusi savo gyvenamąją vietą. Nors apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino vaiko prisirišimą prie motinos su prisitaikymu prie Lietuvos, kaip valstybės, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad 2,5 metų amžiaus vaikas savo įprastą gyvenamąją aplinką suvokė būtent gyvenimą Jungtinėje Karalystėje – tokio amžiaus vaikas paprastai dar neturi stiprių socialinių ryšių, susijusių su konkrečia gyvenamąja vieta, jam svarbiausi artimiausi šeimos nariai, kurie patenkina būtinus kasdienius poreikius ir suteikia fizinio bei emocinio saugumo jausmą. Be to, svarbus ir nepilnametės A. T. artimas ir nepertraukiamas ryšys su seserimi J. B., su kuria ji gyveno nuo gimimo ir kuri taip pat grįžo gyventi į Lietuvą. Aplinkybes, kad emociniai bendravimo ryšiai vaiką neabejotinai sieja tiek su motina, tiek su seserimi J. B. taip pat patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) darželio-mokyklos 2026 m. gegužės 4 d. pažyma, kurioje nurodyta, jog „Stebimas stiprus mergaitės ryšys su mama. Ji myli mamą, mėgsta su ja daryti darbelius. A. labai laukia vakaro, kai mama turi ją pasiimti, dalinasi savo įspūdžiai su mama <...>“, „A. turi stiprų ryšį su savo vyresniąja seserimi J. Mergaitės dažnai susitinka lauke, žaidimų aikštelėse, bendrose veiklose. Susitikusios dalijasi savo įspūdžiais, patirtimis, apkabinimais <...>“. Taigi, nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nepilnametei A. T. gyvenant tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek ir Lietuvoje, jos fizinė ir socialinė aplinka, atsižvelgiant į jos amžių, sutampa su motinos aplinka, su kuria ji per visą savo gyvenimą yra praleidusi daugiausiai laiko.

Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad nepilnametei A. T. atvykus į Lietuvą, ji apsigyveno G. K., šios motinai ir broliams priklausančiame 200 kv. m name, esančiame (duomenys neskelbtini). Iš 2025 m. spalio 14 d. Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akto matyti, kad gyvenimo sąlygos ten yra geros: namuose palaikoma tvarka, patalpos yra šildomos ir tinkamos gyventi, yra visi reikalingi baldai, namų apyvokos daiktai, buitinė technika; namo pirmajame aukšte yra virtuvė su svetainės zona ir atskiras miegamasis, kurie yra šildomi ir gyvenami, o kiti kambariai yra nešildomi ir apkrauti daiktais; namo antrame aukšte vyksta remonto darbai; vaikai miega pagal poreikį ir norą – svetainėje ant sofos-lovos (yra dvi sofos-lovos ir miegamasis krėslas) arba atskirame kambaryje, kuriame yra dvigulė lova. Skyriaus specialisto apsilankymo metu nepilnametė A. T. buvo namuose, ji buvo tvarkingai, švariai ir šiltai aprengta; bendraujant su G. K., vaikas buvo kitame kambaryje, žiūrėjo filmukus, valgė, piešė; nepilnametė A. T. buvo rami, linksma, sveikinosi ir atsisveikino. 2026 m. balandžio 13 d. Skyriaus specialistas pakartotinai apsilankė suinteresuoto asmens gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini). Iš 2026 m. balandžio 13 d. Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akto matyti, kad: apsilankymo metu gyvenamojoje patalpoje palaikoma tvarka, name yra patogumai, šildymas kietuoju kuru ir elektra, patalpos yra tinkamos gyventi; antrame namo aukšte vykdomi remonto darbai; po paskutinio Skyriaus specialisto apsilankymo, įvykusio 2025 m. spalio 14 d., remonto darbai yra pažengę. Apsilankymo metu A. T. namuose nebuvo, nes ji buvo darželyje. G. K. Skyriaus specialistui papildomai nurodė, kad siekia užtikrinti vaiko prisijungimą prie vaizdo skambučių ir bendravimo su pareiškėju, suinteresuotas asmuo sumažino savo darbo krūvį nuo viso etato iki 0,75 etato. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) darželio-mokyklos 2026 m. gegužės 4 d. rašto matyti, kad A. T. nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. lanko ugdymo įstaigą – (duomenys neskelbtini) darželį-mokyklą. A. T. adaptacinis periodas praėjo sklandžiai, turi draugų, žymiai pagerėjo jos lietuvių kalbos ir kalbėjimo įgūdžiai, lanko logopedę, jos kalboje atsirado daugiau žodžių, sudėtingesnių sakinių. Be to, byloje pateiktas 2026 m. balandžio 3 d. Skyriaus Tarnybinis pranešimas „Dėl informacijos apie A. T. pateikimo“, iš kurio turinio matyti, kad šeimos situacija yra stabili, saugi ir teigiama, G. K. bendradarbiauja, yra motyvuota užtikrinti vaikų gerovę, jai teikiama emocinė parama bei konsultacijos pozityvios tėvystės ir konstruktyvaus bendravimo klausimais. G. K. sudaro sąlygas A. T. bendrauti su tėvu ir laikosi nustatytos laikinos bendravimo tvarkos. Teigiamai vertinamos motinos pastangos derinti darbą su vaikų priežiūra, siekis užsitikrinti pajamas bei nuosekliai gerinti gyvenimo sąlygas, atliekant remonto darbus. G. K. turi veikiantį pagalbos tinklą – artimi asmenys prisideda prie vaikų priežiūros, kas užtikrina vaikų saugumą ir stabilumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, taip pat vaiko amžių, buvimo Lietuvoje laikotarpį, kuris yra itin svarbus tokio amžiaus vaikui, nes pradeda formuotis pirmieji socialiniai ryšiai, vaiko įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje, konstatuoja, kad per vaiko buvimo Lietuvoje laikotarpį jam augti ir vystytis sukurta aplinka, kurioje jis tiek fizine, tiek socialine prasme prisitaikė gyventi. Tuo atveju, jeigu šalių mažametė dukra būtų grąžinta į Jungtinę Karalystę, ji turėtų iš naujo prisitaikyti prie pasikeitusios šeiminės ir socialinės aplinkos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio amžiaus vaiko paėmimas iš jam šiuo metu įprastos, visus poreikius atitinkančios aplinkos, kuri, vadovaujantis bylos duomenimis, vertintina kaip stabili ir saugi, būtų nesuderinamas su šalių mažamečio vaiko interesų apsaugos užtikrinimu. Šalių dukters gyvenimas jau žinomoje, socialiai jai saugioje aplinkoje, t. y. Lietuvoje, teikia daugiau garantijų tęstiniam vaiko vystymuisi ir labiausiai atitinka jo interesus. Nors apeliantas teigia, kad po skundžiamos nutarties priėmimo suinteresuotas asmuo kreipėsi į jį ir informavo, jog vaiką turės pasiimti kitu adresu – (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjo pateikti duomenys objektyviai neleidžia patvirtinti šios aplinkybės, nes iš pateikto ekrano vaizdo neaišku kokiame kontekste buvo nurodytas minėtas adresas.

Atkreiptinas dėmesys, kad byloje pateikta Tarnybos 2026 m. balandžio 9 d. išvada, iš kurios turinio matyti, jog Tarnyba laikosi pozicijos, kad vaiko atvežimas į Lietuvos Respubliką pripažintinas neteisėtu. Suinteresuotam asmeniui pateikus atsiliepimą ir papildomus duomenis, pagrindžiančius kitokias aplinkybes, Tarnybos pozicija šiuo aspektu gali būti patikslinta teismo posėdžio metu. Be to, Tarnybos išvadoje nurodyta, kad atsižvelgus į tai, jog byloje negautas suinteresuoto asmens atsiliepimas, Tarnyba negali pateikti pozicijos dėl Hagos konvencijos 12 ir 13 straipsniuose numatytų išimčių negrąžinti vaiko į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, nustačius, kad vaikas išvežtas neteisėtai, tačiau susipažinus su pateiktu atsiliepimu ir posėdžio metu šalių pateiktais paaiškinimais, Tarnybos atstovas papildys išvadą šiuo aspektu. Tarnybos atstovas 2026 m. gegužės 5 d. teismo posėdžio metu pateikė išvadą dėl byloje nagrinėjamų klausimų. Iš minėto teismo posėdžio protokolo matyti, kad Tarnybos atstovas nurodė, jog vaikas yra jaunas ir suvokia save kaip gyvenantį su vienu iš tėvų – šiuo atveju mama. Teismas nesprendžia mamos atskyrimo nuo vaiko klausimo, o vertina vaiko grąžinimo į Jungtinę Karalystę klausimą, todėl jeigu nebus taikyta Hagos konvencijos išimtis, suinteresuotas asmuo turės grįžti į Jungtinę Karalystę gyventi ir išspręsti klausimą dėl išvykimo iš ten jau gyvenant Jungtinėje Karalystėje. Vis dėlto, nustačius, kad vaikas yra prisitaikęs prie gyvenimo Lietuvoje, Tarnyba mato pagrindą taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnyje nustatytą išimtį dėl atsisakymo grąžinti vaiką.

Nors apeliantas teigia, kad nepilnametės dukters gyvenamoji aplinka yra nesaugi, nes dažnai kartu būna suinteresuoto asmens motinos sugyventinis A. K., kuris teistas už nužudymą, elgiasi agresyviai, provokuoja, filmuoja, neleidžia matytis su dukra, o taip pat pati G. K. vartoja alkoholį, Jungtinėje Karalystėje yra praradusi teisę vairuoti dėl girtumo, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų visas šias nurodytas aplinkybes. Priešingai, suinteresuotas asmuo byloje pateikė duomenis, kad jos mama E. P. (duomenys neskelbtini) ištekėjo už A. M., o ne už A. K.. Be to, nors apeliantas teigia, kad nuteistųjų registre nėra galimybės suformuoti pažymos, patvirtinančios A. M. neteistumą, todėl teismas turėjo patikrinti šią informaciją, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju teismas neturi pareigos tikrinti ne bylos šalies duomenų, juolab kad iš pareiškėjo pateikto ekrano vaizdo yra net neaišku nei kokiame registre yra tikrinta, nei kokio asmens duomenys. Teismų praktikoje pažymėta, kad nepaisant dalyvaujančių byloje asmenų aktyvumo bei pozicijos atskirais procesiniais klausimais, bylose dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių teisinių padarinių teismas yra aktyvus (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-6/2013). Tačiau teismo aktyvumas nepaneigia CPK 178 straipsnyje įtvirtintos šalių įrodinėjimo pareigos, ši pareiga neišnyksta ir bylose dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių teisinių padarinių (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-369-1120/2022, 33 punktas). Taigi, vien deklaratyvių teiginių dėl nesaugios nepilnametės dukters gyvenamosios aplinkos nurodymas, nepateikus jokių objektyvių įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, kad nepilnametės dukters gyvenamoji aplinka yra nesaugi ar, kad su ja kartu būna pavojingi visuomenei (atitinkamai ir jai) asmenys. O tai, kad vaiko perdavimo metu susiklostė konfliktinė situacija tarp šalių ir jas (ne)palaikančių asmenų, savaime nereiškia, jog šalių nepilnametės dukters gyvenamoji aplinka pas jos motina yra nesaugi ir pavojinga.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nesprendžiamas vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ar vaikų globos teisių tėvams padalijimo klausimas. Nurodyti klausimai turėtų būti išspręsti kitoje byloje, susijusioje su tėvų globos teisių įgyvendinimo tvarka. Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas tik dėl neteisėtai išvežtų vaikų iš valstybės, kurioje nustatyta nuolatinė vaikų gyvenamoji vieta, grąžinimo, t. y. status quo (esamos padėties) atkūrimo. Šiuo atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų nustatyta, kad T. T. 2025 m. rugsėjo 29 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo, laikinos bendravimo tvarkos ir išlaikymo priteisimo (civilinė byla Nr. e2-1519-1233/2026). Minėtoje byloje patikslintu ieškiniu T. T. prašė nustatyti dukters gyvenamąją vietą su juo; priteisti iš suinteresuoto asmens nepilnametei dukrai išlaikymą bei nustatyti suinteresuoto asmens bendravimo tvarką su dukra prašyme nurodytomis sąlygomis. Tuo atveju, jeigu teismas netenkintų T. T. patikslino ieškinio reikalavimų, jis pareiškė alternatyvų reikalavimą, kuriuo prašė nustatyti nuolatinę dukters ir jo bendravimo tvarką nurodytomis sąlygomis (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Taigi, būtent minėtoje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl nepilnametės A. T. gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir bendravimo tvarkos klausimas ir tik jį išsprendus bus nustatyta su kuriuo iš tėvų nepilnametė gyvens.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių ir joje esančių įrodymų visumą, tai, kad vaikui Lietuvoje sukurta aplinka, kurioje jis tiek fizine, tiek socialine prasme prisitaikė gyventi, taip pat stiprų vaiko ryšį su motina bei seserimi J. B., neturi pagrindo vertinti, jog nepilnametės A. T. grąžinimas į Jungtinę Karalystę geriau atitiktų jos interesus. Šiuo metu A. T. gyvenimas jau žinomoje aplinkoje Lietuvoje kartu su motina, prie kurios ji prisirišusi, teikia daugiau garantijų tęstinei vaiko raidai ir labiausiai atitinka jos interesus. Dėl to nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir atsisakė grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę.

Dėl prašymo patikrinti duomenis

Apeliantas atskiruoju skundu, be kita ko, prašo patikrinti, ar A. M. yra tas pats asmuo kaip ir A. K. bei už kokius nusikaltimus, kada ir kiek kartų A. M. yra teistas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašomi išreikalauti duomenys nesusiję su šios bylos nagrinėjimo dalyku ir neturi esminės reikšmės nagrinėjamai bylai. Be to, duomenų apie kitus asmenis ir jų teistumus pateikimas pažeistų asmens duomenų apsaugos reikalavimus, įtvirtintus Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamente (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, taigi prašomi išsireikalauti duomenys dėl kitų asmenų teistumo negali būti panaudojami šioje byloje.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą išimtį, vis dėlto, teisingai išsprendė bylą, nes pagrįstai taikė Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį ir atmetė apelianto prašymą dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje. Atskirajame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies, todėl atskirasis skundas atmetamas, o apskųsta nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Atmestus atskirąjį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo suinteresuotas asmuo, tačiau nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, dėl to teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą.