- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-05-29
- Bylos Nr.
- e2-523-910/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-300213-2025-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Laima Ribokaitė, Tomas Venckus
- Pareiškėjas
- M. K.
- Suinteresuotas asmuo
- T. N.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Tomo Venckaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo M. K. (M. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. pareiškimą dėl neteisėtai išvežtų nepilnamečių vaikų grąžinimo į Ukrainos Respubliką, suinteresuotas asmuo – T. N., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas priimti sprendimą dėl neteisėtai išvežtų dukterų R. M. K., gim. (duomenys neskelbtini), ir Y. M. K., gim. (duomenys neskelbtini), grąžinimo į jų gyvenamosios vietos valstybę – Ukrainos Respubliką. Jeigu suinteresuotas asmuo T. N. atsisakytų vykdyti teismo sprendimą, kuriuo būtų patenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti pagrobtus vaikus į Ukrainos Respubliką, leisti pareiškėjui priverstinai įvykdyti sprendimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis ir suinteresuotas asmuo Tamara O. N. yra Ukrainos piliečiai ir dviejų dukterų – R. M. K. ir Y. M. K., gimusių (duomenys neskelbtini), kurios taip pat yra Ukrainos pilietės, tėvai. Šalys santuokos nebuvo sudariusios. Suinteresuotas asmuo T. N. 2022 m. rugsėjo mėnesį nusprendė nutraukti santykius su pareiškėju ir palikti šeimą. Pareiškėjas su vaikais gyveno nuomojamame bute. Jų namuose yra visi vaikų poreikius užtikrinantys buities ir laisvalaikio daiktai, tinkama aplinka mokymuisi, poilsiui ir žaidimams, bute mergaitės turi savo atskirą kambarį. Suinteresuotas asmuo paliko pareiškėją ir mergaites dėl kito vyro, apie tai ji pranešė SMS žinutėmis. (duomenys neskelbtini), šeštadienį, eilinio susitikimo su vaikais metu, vaikų motina pasiėmė vaikus neva pasivaikščioti ir negrąžino jų į nuolatinę gyvenamąją vietą (į pareiškėjo nuomojamą būstą (duomenys neskelbtini)). Vėliau, susirašinėjant trumposiomis žinutėmis ir skambinant „Telegram“ programėle, paaiškėjo, kad motina nusprendė pagrobti vaikus ir išsivežti juos į Lietuvos Respubliką, neįspėjusi pareiškėjo ir negavusi jo sutikimo. Suinteresuotam asmeniui ir dukterims (duomenys neskelbtini) buvo išduoti skaitmeniniai leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Suinteresuotas asmuo, prisidengdama karo Ukrainoje padėtimi, kreipėsi dėl laikinų leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nuslėpdama faktą, kad ji pagrobė ir išsivežė vaikus iš jų tikrųjų namų Ukrainoje be vaikų tėvo sutikimo. Suinteresuotas asmuo 2024 m. spalio 24 d. sudarė pareiškėjui galimybę pabendrauti su mergaitėmis nuotolinio ryšio priemonėmis, po to jis vėl buvo užblokuotas ir neturėjo galimybės prisiskambinti. Nors suinteresuotas asmuo suteikia galimybę pareiškėjui pabendrauti su vaikais, tačiau bendravimo metu tėvas yra nuošalyje, vaikų veidai yra nukreipti į šoną, komentuojami atsakymai, o bendravimas yra nereguliarus, priklauso nuo vaikų motinos noro arba nenoro, yra akivaizdžiai reiškiamas nepasitenkinimas tėvo siekiu bendrauti su savo vaikais. Reali galimybė tėvui pasimatyti su mylimomis dukterimis nesudaroma. (duomenys neskelbtini) rajono teisme šiuo metu nagrinėjama byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal M. K. ieškinį T. N. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo T. N. atsiliepimu į pareiškimą prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad ji nuo vaikų gimimo iki 2021 m. rudens, kai vaikai pradėjo lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, augino ir nuolat prižiūrėjo vaikus. 2022 m. vasario mėnesį Rusijos Federacija pradėjo Ukrainos Respublikoje nuolatinius karinius veiksmus. Nuo karo pradžios iki šiol Kyjive kasdien pranešama apie oro pavojų. Prasidėjus karo veiksmams Ukrainoje, suinteresuotas asmuo su vaikais vykdavo į Vilnių pas tėvą ir seserį. Nuo karo pradžios suinteresuotas asmuo nuolat kalbėjosi su pareiškėju apie galimybę laikinai išvykti su vaikais į Lietuvos Respubliką, kurioje gyvena jos tėvas. Suinteresuotas asmuo siekė užtikrinti vaikams ramią ir saugią vaikystę, kol baigsis karas Ukrainoje. Prasidėjęs karas, įtampa ir nežinomybė dėl ateities galimai nulėmė tai, kad pareiškėjas prieš suinteresuotą asmenį ėmė naudoti psichologinį smurtą. 2022 m. rugsėjo mėnesį suinteresuotam asmeniui neapsikentus pareiškėjo psichologinio smurto ir išsigandus veiksmų, kurie leido manyti, kad gali būti panaudotas fizinis smurtas, suinteresuotas asmuo išėjo iš namų. Su pareiškėju sutarė, kad tol, kol susiras gyvenamąją vietą, tinkamą jai gyventi su vaikais, vaikai bus su pareiškėju. Po tam tikro laiko pareiškėjas uždraudė motinai bendrauti su vaikais, lankytis ugdymo įstaigoje ir pan. Ji nuolat bandė kalbėtis su pareiškėju apie galimybę vaikams gyventi Lietuvoje, kol Ukrainoje vyksta karas, tačiau racionalių pokalbių apie tai nebuvo. (duomenys neskelbtini) mėnesio pradžioje ji sutarė su pareiškėju, kad su vaikais kelioms savaitėms išvyks į Vilnių. Atvykus į Vilnių, jos sesuo M. N. ir tėvas O. N. (O. N.), kurie jau gyveno Lietuvos Respublikoje, pasiūlė jai su vaikais pasilikti Vilniuje. Kadangi atvykus į Vilnių per kelias dienas iš esmės pasikeitė vaikų elgesys (mergaitės pradėjo ramiai miegoti naktimis, dienomis buvo guvios, smalsios, norėjo žaisti lauke, įvairiose pramogų vietose, neliko irzlumo, įsitempimo ir pan.), ji nusprendė su vaikais apsigyventi Vilniuje ir apie tai informavo pareiškėją. Šiuo metu vaikai lanko darželį ir visiškai socializavosi, ugdymo įstaigoje jaučiasi puikiai, noriai ją lanko, jiems patinka būti Lietuvoje. Vaikams buvo suteikta laikina apsauga ir leista laikinai gyventi Lietuvoje. Suinteresuotas asmuo nuo 2024 m. lapkričio mėnesio dirba (duomenys neskelbtini). Šiuo metu Ukrainoje yra nagrinėjama civilinė byla pagal pareiškėjo ieškinį ir suinteresuoto asmens priešieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos ir atskirai gyvenančio tėvo bendravimo tvarkos su vaikais nustatymo. Rusijos Federacijos vykdoma karinė invazija Ukrainoje yra ta rizika, kuri jau padarė vaikams psichinės žalos, o vaikus grąžinus į Ukrainą tik padidintų tokią žalą. Vaikams gyvenant Lietuvos Respublikoje ir lankant ugdymo įstaigą, susiformavo jų socialiniai ryšiai su bendraamžiais, vaikai turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra prižiūrimi artimiausių šeimos narių (mamos, senelio, tetos), šeimos nariai užtikrina ne tik kasdienius vaikų poreikius, bet ir fizinį bei emocinį saugumą.
4. Išvadą teikianti institucija – Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – tarnyba) – išvadoje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gauta informacija apie vaikų gyvenamąją vietą, bendrauta su vaikų motina ir tėvo atstove. Motina teigė, kad vaikai Ukrainoje gyveno su tėvu, tačiau šis nesudarė pakankamų sąlygų jai matytis su vaikais, o vėliau kreipėsi į teismą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Motinos teigimu, tėvas žinojo apie tai, kad ji su vaikais planuoja išvykti į Lietuvą, nes apie tai yra kalbėję (motinos teigimu, karo metu vaikams saugiau Lietuvoje). 2024 m. gruodžio 23 d. tarnybos turima informacija apie atvejį buvo perduota Ukrainos centrinei institucijai ir paprašyta iš naujo informuoti pareiškėją dėl kreipimosi į Vilniaus apygardos teismą, vadovaujantis 2024 m. gruodžio 6 d. rašte pateikta informacija. Tarnyboje 2025 m. kovo 19 d. buvo gautas Ukrainos Respublikos centrinės institucijos atsakymas ir pridėtas Kyjivo miesto Valstybinės administracijos vaikų ir šeimos reikalų tarnybos 2025 m. kovo 14 d. pranešimas dėl informacijos apie saugumo padėtį tose vietovėse, kuriose gyveno vaikai Ukrainoje. Šiame dokumente pateiktais duomenimis, pagal Ukrainos Respublikos teisės aktus Kyjivas yra pašalintas iš galimų karo veiksmų teritorijų sąrašo. Kartu institucija informavo, kad nors šiuo metu Kyjivo mieste nėra aktyvių karo veiksmų, tačiau nuolat kyla oro (raketų) smūgių grėsmė. Ukrainos centrinės institucijos nuomone, nagrinėjamu atveju įmanoma grąžinti nepilnamečius vaikus į Ukrainos Respublikos jurisdikciją. Tarnyba, įvertinusi šeimos aplinkos sąlygas, išklausiusi suinteresuotą asmenį ir vaikus, nurodė, kad vaikų išvežimą iš Ukrainos Respublikos į Lietuvos Respubliką laiko neteisėtu, tačiau prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi netenkino pareiškėjo pareiškimo dėl nepilnamečių vaikų R. M. K. ir Y. M. K. grąžinimo į Ukrainos Respubliką; iš pareiškėjo suinteresuotam asmeniui priteisė 1 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Teismas, spręsdamas dėl vaikų išvežimo iš Ukrainos Respublikos teisėtumo, nustatė, kad šalių nepilnametės dukterys yra Ukrainos pilietės, nuo gimimo gyveno Ukrainoje; jų tėvas ir motina taip pat yra Ukrainos piliečiai, jie nebuvo sudarę santuokos. Šalys neginčija fakto, kad (duomenys neskelbtini), šeštadienį, suinteresuotas asmuo T. N. išsivežė vaikus į Lietuvą. Nors suinteresuotas asmuo nurodė, kad vaikų išvežimas buvo suderintas su pareiškėju žodžiu, pareiškėjas šią aplinkybę neigia. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas raštu būtų informuotas apie suinteresuoto asmens ketinimą su vaikais išvykti į Lietuvą ir šalys būtų sutarusios bei suderinusios nepilnamečių vaikų išvežimą iš Ukrainos į Lietuvą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad vaikų motinos vienašališkas vaikų išvežimas iš Ukrainos Respublikos yra neteisėtas 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – Hagos konvencija) prasme.
7. Spręsdamas dėl vaikų grąžinimo į Ukrainos Respubliką, teismas nustatė, kad nepilnamečiai vaikai iki jų atvežimo į Lietuvą gyveno Ukrainoje, Kyjivo mieste. Ukrainoje nuo 2022 m. vasario 24 d. vyksta Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų karinė invazija. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad nuo 2022 m. vasario 25 d. iki 2025 m. kovo 5 d. Kyjivo mieste buvo paskelbta 1 550 oro pavojų, jų bendra trukmė – 1 827 valandos. Šalys nurodo, kad, kilus oro pavojui, vaikai yra vedami į slėptuves, kuriose laukia, kol oro pavojus pasibaigs. Teismo posėdyje pats pareiškėjas nurodė, kad, kai kyla oro pavojus, įsijungia pranešimas apie oro pavojų, kiekvienas Ukrainos gyventojas gauna pranešimus, kaukia sirenos; kai oro pavojus būna naktį, taip pat gaunami pranešimai, reikia eiti į slėptuvę; po namu, kuriame gyvena pareiškėjas, nėra slėptuvės, šalia yra trys slėptuvės. Pasak pareiškėjo, jeigu kyla oro pavojus, vaikai iš darželio eina į slėptuvę; jeigu oro pavojus būna naktį, jie išeina į koridorių, kuriame yra vietos miegoti. Suinteresuotas asmuo teismo posėdžio metu nurodė, kad Kyjive yra didelis pavojus, apšaudo kiekvieną dieną, niekada nežinai, ar numes raketas, į ką jos pataikys. Iš suinteresuoto asmens nurodyto internetinio puslapio, kuriame yra skelbiama informacija apie oro pavojaus sirenos panaudojimą (https://kyiv.digital/storage/air-alert/stats.html), matyti, kad oro pavojus skelbiamas iš esmės kiekvieną dieną, ne po vieną kartą (po du, tris, keturis kartus) ir trunka nuo 20 minučių iki daugiau kaip dviejų valandų, o tai patvirtina, jog kasdien didžiąją dienos (ar nakties) laiko dalį nepilnamečiai vaikai turi praleisti slėptuvėje.
8. Iš suinteresuoto asmens pateiktų duomenų teismas nustatė, kad, 2025 m. kovo 24 d. duomenimis, dėl Rusijos Federacijos plataus masto ginkluotos agresijos Ukrainos Respublikoje nukentėjo daugiau kaip 2 421 vaikas: 604 žuvo, daugiau kaip 1 817 patyrė įvairaus sunkumo sužeidimų; daugiausia nukentėjusių vaikų užfiksuota Donecko srityje – 633, Charkivo – 470, Chersono – 202, Dnipropetrovsko – 203, Kyjivo – 136, Zaporižios – 170 ir Mykolajivo srityse – 118. Teismo įvertinimu, šie duomenys patvirtina, kad nepilnamečiams vaikams Kyjive nėra saugu, yra nemaža tikimybė būti sužeistiems ar žūti. Vaikai gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Pasak suinteresuoto asmens, raketomis buvo apgriauta nepilnamečių vaikų poliklinika, esanti už kelių šimtų metrų nuo vaikų gyvenamosios vietos. Aplinkybę, kad iki šiol yra išlikęs realus pavojus, patvirtina tai, jog 2025 m. kovo 23 d. per dronų ataką Kyjive žuvo septyni žmonės, vienas iš jų – penkerių metų vaikas. Byloje pateikta Kyjivo miesto tarybos vykdomosios institucijos Vaikų ir šeimos reikalų tarnybos pažyma, kurioje nurodyta, kad šiuo metu Kyjive nevyksta aktyvūs karo veiksmai, tačiau nuolat kyla oro raketų smūgių grėsmė. Teismo įvertinimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nepilnamečiams vaikams Ukrainoje nėra saugu, grąžinus juos į Ukrainą (į karo zoną), vaikams būtų padaryta fizinė ir psichinė žala.
9. Teismas pažymėjo, kad suinteresuotas asmuo nurodė, jog, atvykus į Vilnių, per kelias dienas iš esmės pasikeitė vaikų elgesys, t. y. mergaitės pradėjo ramiai miegoti naktimis, dienomis buvo guvios, smalsios, norėjo žaisti lauke, įvairiose pramogų vietose, neliko irzlumo, įsitempimo ir pan. Aplinkybę, kad nepilnamečių vaikų psichikoje yra įsirėžusi baimė dėl karo veiksmų, patvirtina ir pačių vaikų teiginiai – Vaiko nuomonės išklausymo akte nurodyta, jog paklausus, koks yra didžiausias Y. noras, mergaitė atsakė, „jog Ukrainoje nebūtų bombų“, o R. nurodė, kad, kai ji sužinojo, jog atvažiuos tėtis, išsigando, nes žino, kad tėtis nori ją paimti į Ukrainą, o ten krenta bombos, ji nenori važiuoti į Ukrainą.
10. Šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akte tarnyba nustatė, kad nepilnamečiai vaikai mokosi Vilniaus (duomenys neskelbtini) progimnazijoje, priešmokyklinėje klasėje, papildomų būrelių nelanko; pasak vaikų motinos, mergaitėms nustatytas atopinis dermatitas nuo nerimo, alergija sojos produktams, vaikų sveikatos priežiūra atliekama viešojoje įstaigoje (toliau – VšĮ) (duomenys neskelbtini) poliklinikoje; gyvenamasis būstas – nuomojamas (vieno aukšto mūrinis namas su kiemu; apie 77 kv. m; 3 kambariai – du atskiri miegamieji ir erdvi svetainė; pereinama virtuvė). Apsilankymo metu būste buvo švaru ir tvarkinga, vaikai dalinasi kambariu su mama, yra visi reikalingi baldai, namų apyvokos daiktai, buitinė technika. Teismas padarė išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina, jog Lietuvoje nepilnamečiams vaikams yra sukurta tinkama ir saugi aplinka.
11. Teismas pažymėjo, kad bylai svarbi aplinkybė yra ta, jog suinteresuotas asmuo T. N. nuo karo pradžios jau ne pirmą kartą atvyksta į Lietuvą su nepilnamečiai vaikais, ankstesni atvykimai buvo suderinti su pareiškėju. Suinteresuotas asmuo su nepilnamečiais vaikais jau gyveno Vilniuje šešis mėnesius dėl tos pačios priežasties – siekdama apsaugoti vaikus nuo karo veiksmų, ir tuo metu pareiškėjas su tokiu išvykimu sutiko. Teismo posėdyje T. N. nurodė, kad pasibaigus karui ketina grįžti gyventi į Ukrainą, į Kyjivą. Teismas įvertinio, kad šios aplinkybės įrodo, jog suinteresuotas asmuo nesiekia pabėgti nuo pareiškėjo ir gyventi kitoje šalyje, tačiau nori apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo karo pavojų, kad vaikai pailsėtų nuo slėpimosi slėptuvėse per paskelbtus oro pavojus, siekia išgelbėti vaikų sveikatą ir gyvybę.
12. Įvertinęs aptartas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą išimtį dėl vaikų negrąžinimo.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškėjo M. K. pareiškimą dėl vaikų grąžinimo į Ukrainos Respubliką; iš suinteresuoto asmens priteisti apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas netinkamai pritaikė Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktą, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, iš esmės pažeidė Hagos konvencijos principus ir neadekvačiai apribojo apelianto, kaip tėvo, teisę bendrauti bei palaikyti ryšį su vaikais.
15.2. Priešingai nei nurodė teismas, aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo su vaikais karo pradžioje buvo pasitraukusi į Lietuvą, neįrodo suinteresuoto asmens siekio apsaugoti vaikus nuo karo grėsmės, nes vėliau ji pati grįžo į Kyjivą, jame gyveno daugiau nei dvejus metus, nekeldama klausimų dėl pavojaus vaikams ir su vaikų tėvu nesvarstydama pakartotinės galimybės laikinai apsigyventi Lietuvoje. Dėl to suinteresuoto asmens išvykimas su vaikais į Lietuvą be apelianto sutikimo sietinas ne su karo grėsme, o su siekiu apsigyventi kitoje šalyje. Be to, iki 2024 m. gruodžio mėnesio suinteresuotas asmuo nesirėmė tuo, kad į Lietuvą atvažiavo siekdama apsaugoti vaikus nuo karo, o nuosekliai teigė, jog sprendimas išvykti buvo nulemtas apelianto galimai naudoto psichologinio smurto. Apelianto teisės bendrauti su vaikais yra ribojamos, taip siekiama nutraukti jo ryšį su vaikais. Toks suinteresuoto asmens elgesys prieštarauja Hagos konvencijai, taip pat pamatiniams vaiko interesų apsaugos principams.
15.3. Teismas vadovavosi vaikų nuomone, išreikšta psichologinio vertinimo metu, tačiau neįvertino esminio aspekto – vaikų amžiaus ir jų gebėjimo savarankiškai formuluoti požiūrį. Vaikai yra 5 metų, toks amžius neatitinka minimalaus psichologinio brandumo kriterijaus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad vaikų nuomonė yra suformuota suinteresuoto asmens. Tai teismo posėdžio metu nurodė ir tarnybos atstovas. Be to, vaikai yra visiškai atriboti nuo apelianto (tėvo).
15.4. Teismas itin daug dėmesio skyrė vaikų gyvenimo Lietuvoje sąlygoms, tačiau visiškai nevertino gyvenimo sąlygų Ukrainoje, kurioje vaikai gyveno iki jų pagrobimo. Teismas nevertino ir neanalizavo, ar yra reali galimybė tęsti ugdymą ar gauti socialines, medicinos ir kitas paslaugas po vaikų grąžinimo į Ukrainą. Teismas nenustatė faktų ar aplinkybių, dėl kurių vaikams galėtų kilti grėsmė būnant tėvo priežiūroje, išskyrus bendrą karo grėsmę, taip pat aplinkybių, dėl kurių tėvo teisės ir pareigos vaikams turėtų būti ribojamos. Komfortas ir socialinė adaptacija negali būti pakankamas pagrindas atsisakyti grąžinti vaikus, ypač kai šie aspektai yra tiesioginė neteisėto išvežimo pasekmė. Vaikai dar nėra pamiršę gyvenimo Ukrainoje. Teismas nenagrinėjo ir nenustatė grėsmių vaikams dėl motinos elgesio, t. y. dėl to, kad vaikų motina akivaizdžiai kelia grėsmę savo vaikams, visiškai atribodama juos nuo tėvo, ribodama jų bendravimą.
15.5. Teismas, priimdamas sprendimą dėl vaikų negrąžinimo vien dėl karo grėsmės, faktiškai perėmė Ukrainos Respublikos teismų jurisdikciją nuspręsti dėl vaikų globos, gyvenamosios vietos ir bendravimo klausimų. Teismas netiesiogiai konstatavo, kad vaikai apskritai negali gyventi su tėvu, nes negali gyventi Ukrainoje, ir taip faktiškai išsprendė vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Tokia praktika prieštarauja tarptautinės šeimos teisės principams ir Hagos konvencijos išimtį paverčia taisykle, legalizuojančia visų Ukrainos Respublikos vaikų neteisėtą išvežimą į Lietuvą, remiantis vien karo grėsme.
15.6. Teismo nurodyta teismų praktika yra nesusijusi su karo situacija, nurodytas pavyzdys yra bendro pobūdžio ir neeliminuoja teismo pareigos kiekvieną atvejį analizuoti individualiai. Byloje yra Ukrainos vaiko teises ginančios institucijos atsakymas, kuriame aiškiai nurodyta, kad šie konkretūs vaikai gali būti grąžinti į jų kilmės valstybę, jiems bus užtikrintos visos reikalingos sąlygos normaliai gyventi savo šalyje, tačiau šiuos duomenis teismas ignoravo. Teismas rėmėsi vien subjektyviais suinteresuoto asmens teiginiais ir emocijomis, kurios nepagrįstos realia rizikos analize. Teismas nepagrįstai ignoravo esminį teorinės ir realios grėsmių skirtumą, nenustatė neišvengiamos žalos tikimybės konkretiems vaikams – būtent pastaroji būtina taikant Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą išimtį.
15.7. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į apelianto nurodytą Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1538-565/2024, kurioje analogiškoje situacijoje buvo konstatuota, kad karo veiksmai Ukrainos Respublikoje vyksta ribotoje teritorijoje, o pati karo grėsmė savaime nėra pakankamas pagrindas taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio išimtį.
15.8. Teismas vadovavosi nepatikimais statistiniais duomenimis apie nuo karo nukentėjusius vaikus, todėl gerokai pervertino karo veiksmų grėsmę vaikų gyvenamojoje vietoje.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Vaikams augant ir pasikeitus jų supratimui apie karą, būtent vaikų psichologinis ir emocinis pasikeitimas, nulemtas suvokimo apie karo veiksmus ir jo pasekmes, bei dėl to atsiradę nesaugumas, baimė, išgąstis buvo ta priežastis, dėl kurios suinteresuotas asmuo su vaikais vėl atvyko į Lietuvą. Pareiškėjui buvo žinoma, kad suinteresuotas asmuo ketina su vaikais išvykti į Lietuvą.
16.2. Pareiškėjas siekia, kad vaikai gyventų su juo, nepaisydamas to, jog karo veiksmai ir jų padariniai nepriklauso nei nuo jo, nei nuo suinteresuoto asmens ir gali tiesiogiai paveikti vaikų sveikatą, psichologinę būklę. Teismo nutarties priėmimo metu (2025 m. balandžio 24 d.) Kyjive vyko aktyvūs karo veiksmai, po jų pastatas, kuriame yra suinteresuoto asmens deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta bei kuriame suinteresuotas asmuo su vaikais būtų gyvenęs, jeigu būtų Ukrainoje, buvo iš esmės sunaikintas. Pagal Ukrainos žiniasklaidos teikiamus duomenis, šios karo atakos metu žuvo 13 žmonių, apie 100 buvo sužeista, tarp jų – ir 12 vaikų.
16.3. Nė vienoje iš pareiškėjo nurodytų institucijų nebuvo sprendžiama dėl vaikų atvykimo laikinai gyventi į Lietuvą priežasties.
16.4. Priešingai nei teigia pareiškėjas, suinteresuotas asmuo neprieštarauja, kad vaikai bendrautų su juo, tačiau šis bendravimas turi nepažeisti vaikų dienos režimo ir būtų objektyviai užtikrintas. Pareiškėjas skambina suinteresuotam asmeniui, kai ji būna darbe, o vaikai – ugdymo įstaigoje.
16.5. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius duomenis apie vaikų psichologinę būseną, jos pokytį vaikams pradėjus gyventi Lietuvoje, pagrįstai rėmėsi vaikų psichologei išsakyta nuomone. Pareiškėjo teiginiai, kad suinteresuotas asmuo formuoja tariamas vaikų baimes dėl karo, nuomonę apie tėvų santykius, yra nepagrįsti.
16.6. Kadangi agresoriaus kariniai veiksmai ir tikslai nėra žinomi, niekas (taip pat ir Ukrainos valstybės institucijos, teismai ir pan.), juo labiau ginčo šalys, esant karo situacijai negali garantuoti, kad vaikams gyvenant Ukrainoje jiems bus užtikrinta saugi, jų psichinės ir fizinės būklės nepažeidžianti aplinka. Teismui yra pateikta Kyjivo miesto Dnieprovskio rajono valstybinės administracijos Dnieprovskio rajono globos ir rūpybos institucijos 2025 m. sausio 8 d. išvada dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kurioje konstatuota, kad vaikų grąžinimas į Ukrainą karo padėties metu gali kelti grėsmę jų gyvybei ir sveikatai. Dėl to teismas pagrįstai nusprendė, kad karo situacija Ukrainoje yra priežastis, dėl kurios objektyviai negali būti užtikrinta saugi aplinka vaikams, nepriklausomai kokios geros gyvenimo sąlygos būtų sukurtos.
16.7. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, susijusių su jo teisiniu statusu, kuris bet kada gali pasikeisti priklausomai nuo Ukrainos Respublikos vykdomos karinės politikos. Šiuo metu pareiškėjui yra suteikta galimybė nedalyvauti karo veiksmuose (tarp jų – aktyviuose), tačiau ši galimybė gali būti bet kada panaikinta, o tai neabejotinai turėtų įtakos vaikų gyvenimui, jeigu jie būtų grąžinti į Ukrainą.
16.8. Teismas neperėmė Ukrainos Respublikos teismų jurisdikcijos. Šios bylos ir Ukrainoje nagrinėjamos civilinės bylos dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų bei bendravimo su kitu iš tėvų tvarkos dalykai skiriasi. Šioje byloje sprendžiama dėl vaikų grąžinimo į kilmės šalį pagal Hagos konvenciją ir nesprendžiama dėl vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų. Šioje byloje teismo priimtas sprendimas iš esmės apsprendžia tik vaikų faktinę gyvenamąją vietą šiuo metu, bet nenustato jų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų.
16.9. Pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju karo situacija nėra kraštutinis atvejis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktui taikyti, yra nepagrįsti. Teismas tinkamai įvertino karo sukeliamų pasekmių grėsmę vaikams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų
3. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliaciniame teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 338 straipsnis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
4. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ar atsiliepimo į jį ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
5. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo (nepilnamečių vaikų tėvo) prašymas neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvežtas nepilnametes dukras grąžinti į jų kilmės valstybę – Ukrainos Respubliką. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo situacijos faktines aplinkybes, ar nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias neteisėtai išvežto nepilnamečio vaiko negrąžinimą į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
6. Apeliantas (pareiškėjas) su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: Europos Žmogaus Teisių Teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimo YS ir OS prieš Rusiją, prašymo Nr. 17665/17, Aukštojo teisingumo teismo šeimos bylų skyriaus 2022 m. rugsėjo 21 d. patvirtinto sprendimo byloje Nr. FD22P00535, Ukrainos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gruodžio 11 d. rezoliucijos byloje Nr. 373/120/23 kopijas, informaciją apie karo padėtį Charkivo mieste, Ukrinform puslapio vertimą. Apeliantas 2025 m. gegužės 21 d. pateikė teismui rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus: Ukrainos Respublikos migracijos tarnybos pažymas apie nepilnametėms R. K. ir Y. K. išduotus dokumentus, Ukrainos valstybės nepaprastųjų situacijų tarnybos atsakymus apie į nurodytus rajonus tam tikru laikotarpiu buvusius išvykimus gaisrų, nepaprastųjų įvykių ir situacijų, sukeltų priešo apšaudymų, padariniams likviduoti, šalių susirašinėjimą 2025 m. kovo, balandžio ir gegužės mėnesiais, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2025 m. kovo 6 d. atsakymą į pareiškėjo prašymą, kuriuo pareiškėjas informuotas, kad pagal jo prašymą pradėta administracinė teisena ir jis bus išnagrinėtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus 2025 m. balandžio 23 d. susitikimo protokolą.
7. Suinteresuotas asmuo su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė: viešuosiuose šaltiniuose (www.delfi.lt) paskelbtą informaciją apie karą Ukrainoje; pažymą apie suinteresuoto asmens deklaruotą gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini); Kyjivo miesto Sviatošinskio rajono būsto fondo paslaugų valdymo įmonės 2025 m. gegužės 1 d. pažymą, patvirtinančią, kad nurodytas butas buvo sunaikintas 2025 m. balandžio 24 d. Rusijos Federacijos raketų atakos; sunaikinto namo nuotrauką.
8. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
9. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl pateikiamų naujų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021, 10 punktas, kt.).
10. Apeliantas (pareiškėjas) su atskiruoju skundu pateiktu nauju įrodymu – Ukrinform puslapio vertimu į lietuvių kalbą – siekia pagrįsti, kad vaikų grąžinimas į Ukrainą nepažeis vaikų teisių ir atitiks vaikų interesus. Teisėjų kolegijos įvertinimu, šis įrodymas yra susijęs su nagrinėjamai bylai reikšmingomis aplinkybėmis, suinteresuotas asmuo turėjo galimybę su juo susipažinti bei pateikti savo poziciją dėl šio įrodymo reikšmės nagrinėjamam ginčui, todėl šį įrodymą priima ir jį vertins visų byloje esančių įrodymų kontekste (CPK 180, 185, 314 straipsniai).
11. Susipažinusi su kitais pareiškėjo kartu su atskiruoju skundu pateiktais naujais įrodymais (teismų sprendimais), teisėjų kolegija nurodo, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tačiau pareiškėjas jų neteikė, nepateikimo priežastys nenurodytos. Apelianto pridėta informacija apie karo padėtį Charkivo mieste nėra susijusi su nagrinėjamai bylai reikšmingomis aplinkybėmis, šis įrodymas nei patvirtina, nei paneigia nagrinėjamoje byloje reikšmingų faktinių aplinkybių. Dėl to apeliacinės instancijos teismas šių su atskiruoju skundu pateiktų naujų įrodymų į bylą nepriima (CPK 180, 314 straipsniai).
12. Apelianto (pareiškėjo) 2025 m. gegužės 21 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyti argumentai, jiems pagrįsti pridėti rašytiniai įrodymai yra susiję su šalių nesutarimais dėl tėvo bendravimo su nepilnametėmis dukterimis, o ne su nagrinėjamos bylos esme – vaikų (ne)grąžinimu į jų nuolatinės gyvenamosios vietos šalį pagal Hagos konvenciją. Be to, šių įrodymų priėmimas neabejotinai užvilkintų bylos nagrinėjimą, nes, priėmus nurodytus įrodymus, turėtų būti suteikta galimybė suinteresuotam asmeniui dėl jų pasisakyti, o tai nulemtų būtinybę atidėti bylos nagrinėjimą. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas nepriima apelianto pateiktų rašytinių paaiškinimų ir prie jų pridėtų rašytinių įrodymų (CPK 180, 314 straipsniai).
13. Teisėjų kolegija, susipažinusi su suinteresuoto asmens kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktais naujais įrodymais, daro išvadą, kad suinteresuoto asmens pateikti įrodymai yra susiję su byloje sprendžiamu ginču dėl neteisėtai išvežtų nepilnamečių vaikų (ne)grąžinimo į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę. Su prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pridėtais įrodymais apeliantas yra susipažinęs ir iki teismo posėdžio turėjo galimybę pareikšti savo poziciją dėl jų reikšmės nagrinėjamam ginčui, juolab atsižvelgus į tai, kad apeliantas prieš pat teismo posėdį, t. y. 2025 m. gegužės 21 d., pateikė rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus. Teisėjų kolegija, įvertinusi suinteresuoto asmens pateiktų naujų įrodymų pobūdį, reikšmę nagrinėjamam ginčui visapusiškai ir objektyviai išspręsti, taip pat tai, jog nurodytų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, suinteresuoto asmens pateiktus naujus įrodymus priima ir juos vertins visų byloje esančių duomenų kontekste (CPK 180, 185, 314 straipsniai).
Dėl neteisėtai išvežtų nepilnamečių vaikų (ne)grąžinimo į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę
14. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, neteisėtai išvežus ir negrąžinus vaiko, yra pažeidžiamos globos teisės – asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės šią teisę įgyvendinti vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje iki neteisėto išvežimo ar laikymo. Tokiu būdu dėl neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo žalingų padarinių patiria tiek neteisėtai iš gyvenamosios vietos išvežtas arba negrąžinamas į ją vaikas, tiek ir asmuo, kurio globos teisės vaiko atžvilgiu yra apribojamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1925-381/2016).
15. Sprendžiant vaiko grąžinimo į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ir į kurią nėra grąžinamas, klausimą, turi būti siekiama užtikrinti tinkamą vaiko ir jo tėvų (globėjų) interesų balansą, tačiau vaiko interesams tokiu atveju visgi teiktinas pagrindinis dėmesys, nes vaikas, neabejotinai, yra socialiai jautresnis, pažeidžiamesnis, nei jį globojantys suaugę asmenys. Prioritetas vaiko interesų apsaugai teiktinas atsižvelgiant į tai, kad valstybės įvairių tarptautinių organizacijų lygmeniu yra išreiškusios valią, jog, imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų (nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai), svarbiausia – vaiko interesai (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Toks aiškinimas atitinka ir Hagos konvencijos preambulėje įtvirtintą nuostatą, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausi yra vaikų interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-362-910/2022).
16. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad vaiko interesas susideda iš dviejų dalių. Viena vertus, vaiko interesas reikalauja jo ryšių su šeima palaikymo (išskyrus tuos atvejus, kai įrodoma, kad šeima yra ypač netinkama). Tai lemia, kad šeimos ryšiai gali būti nutraukti tik išimtiniais atvejais ir turi būti padaryta visa, kas įmanoma, siekiant išsaugoti asmeninius santykius, ir, jeigu reikia, „atstatyti“ šeimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. sprendimas byloje Gnahoré prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40031/98). Kita vertus, vaiko interesus aiškiai atitinka siekis užtikrinti jo vystymąsi patikimoje aplinkoje ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį nė vienas iš tėvų negali imtis priemonių, kurios darytų žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Neulinger ir Shuruk prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 41615/07).
17. Hagos konvencijoje įtvirtintas vienas iš pagrindinių tikslų – užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią susitariančiąją valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti (Hagos konvencijos 1 straipsnio a punktas). Siekiant jo įgyvendinimo, Hagos konvencijos 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas šešių savaičių nuo pareiškimo pateikimo terminas, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl vaiko grąžinimo, išskyrus kai išimtinės aplinkybės to neleidžia padaryti. Taigi Hagos konvencija (1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis) nustato bendrąją taisyklę, kad vaikas visada turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar į kurią negrąžintas. Vaiko grąžinimu siekiama kuo greičiau atkurti status quo ante (buvusioji padėtis), kad būtų išvengta de facto (faktiškai) dėl neteisėtų vieno iš tėvų veiksmų susiklosčiusios situacijos įteisinimo, paliekant vaiko globos ir tėvų valdžios įgyvendinimo klausimą spręsti jurisdikciją dėl šio klausimo išsprendimo turinčiam teismui (Hagos konvencijos 19 straipsnis).
18. Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos sąlygos, kurioms esant vaiko išvežimas ar laikymas kitoje, nei yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, valstybėje, pripažįstami neteisėtais. Šioje normoje nustatyta, kad vaiko išvežimas ar laikymas yra neteisėtas, jeigu: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jeigu vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį tuo atveju, jeigu vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta šios konvencijos 3 straipsnyje, ir jeigu pradedant procesą susitariančiosios valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalį, net jeigu procesas buvo pradėtas praėjus ankstesnėje pastraipoje nustatytam vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.
19. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad aptartas teisinis reglamentavimas savaime nereiškia, jog, nustačius Hagos konvencijos 3 straipsnyje įvardytas sąlygas, besąlygiškai turi būti priimamas sprendimas vaiką grąžinti. Atsižvelgiant į tai, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, visais atvejais pirmiausia turi būti atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, Hagos konvencijoje įtvirtintos išimtys, kurioms esant vaikas gali būti paliekamas valstybėje, į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar kurioje neteisėtai laikomas. Vadovaujantis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalimi, valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiko, jeigu asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad: a) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas; arba b) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją. Teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jeigu ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę (Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalis).
20. Iš aptartų Hagos konvencijos nuostatų matyti, kad, sprendžiant neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar vaikas buvo išvežtas ar laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, t. y. nustatyti, kurioje valstybėje buvo vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, ir ar išvežus vaiką iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos arba jo negrąžinus yra tenkinamos abi Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos. Nustačius, kad vaikas yra išvežtas iš nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės ar laikomas kitoje valstybėje neteisėtai, turi būti įvertinta, ar nėra Hagos konvencijos 13 straipsnio 1, 2 dalyse nurodytų pagrindų negrąžinti vaiko į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę.
21. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad „nuolatinės gyvenamosios vietos“ sąvoka Reglamento 8 ir 10 straipsniuose pavartota prasme turi būti aiškinama taip, jog ši gyvenamoji vieta atitinka vietą, kur vaikas tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeiminę aplinką. Šiuo tikslu, be kita ko, turi būti atsižvelgta į gyvenimo valstybės narės teritorijoje ir šeimos persikėlimo į šią valstybę trukmę, teisėtumą, sąlygas ir priežastis, vaiko pilietybę, mokyklos lankymo vietą ir sąlygas, kalbų žinias, šeiminius ir socialinius vaiko ryšius toje valstybėje. Nustatyti vaiko gyvenamąją vietą turi nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas kiekvienam konkrečiam atvejui reikšmingas faktines aplinkybes (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo A, C-523/07, 44 punktas; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo B. M. prieš R. C., C-497/10, 56 punktas).
22. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad Ukrainos Respublikos piliečiai pareiškėjas M. K. ir suinteresuotas asmuo T. N. yra nepilnamečių vaikų R. K. ir Y. K., gimusių (duomenys neskelbtini), tėvai (1 t., b. l. 19–21, 22–24). Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad iki (duomenys neskelbtini) mažametės R. K. ir Y. K. gyveno kartu su savo tėvu – pareiškėju M. K. – Ukrainos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 25–33, 34–36), ten lankė ikimokyklinio ugdymo įstaigą (1 t., b. l. 58–60), jų sveikata buvo prižiūrima gydymo įstaigoje (1 t., b. l. 64–68). Suinteresuotas asmuo T. N. (duomenys neskelbtini) savo ir pareiškėjo dukras išvežė į Lietuvą, neinformavusi apie tai pareiškėjo. Apie vaikų išvežimą į Lietuvą suinteresuotas asmuo pareiškėjui pranešė SMS žinute (duomenys neskelbtini), būdama Lenkijoje (1 t., b. l. 69–73). Taigi, iki nepilnamečių vaikų išvykimo iš Ukrainos Respublikos, šie vaikai su pareiškėju nuolat gyveno Ukrainoje, Kyjive. (duomenys neskelbtini) nepilnametėms R. K. ir Y. K. išduoti skaitmeniniai leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje (1 t., b. l. 78–80, 81–83); (duomenys neskelbtini) skaitmeninis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas ir suinteresuotam asmeniui T. N. (1 t., b. l. 84–86). Byloje nėra duomenų, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta įsiteisėjusiu teismo sprendimu būtų nustatyta su vienu iš tėvų, tačiau byloje esantys (duomenys neskelbtini) teismo procesiniai spendimai patvirtina, jog nurodytame teisme yra nagrinėjama byla pagal pareiškėjo M. K. pareiškimą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu ir išlaikymo priteisimo (1 t., b. l. 93–100). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo M. K. ar suinteresuoto asmens T. N. globos teisės nepilnamečių dukterų atžvilgiu būtų apribotos.
23. Pirmosios instancijos teismas skundžiama 2025 m. balandžio 16 d. nutartimi šalių nepilnamečių vaikų išvežimą iš Ukrainos Respublikos be tėvo sutikimo pripažino neteisėtu Hagos konvencijos prasme. Šios nutarties dalies teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka nekvestionuojamas. Taigi byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad nepilnamečių vaikų R. K. ir Y. K. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ukrainos Respublikoje, taip pat kad suinteresuotas asmuo T. N. nepilnametes dukteris, gyvenusias su tėvu (pareiškėju) Ukrainoje, Kyjive, iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės išvežė neteisėtai.
24. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių nepilnamečių vaikų grąžinimo į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – Ukrainą, konstatavo, kad yra pagrindas taikyti Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatytą išimtį ir vaikų negrąžinti.
25. Apeliantas (pareiškėjas) nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, jog suinteresuotas asmuo nepilnamečius vaikus iš jų nuolatinės gyvenamosios vietos Ukrainoje, Kyjive, išvežė į Lietuvą siekdama juos apsaugoti nuo karo grėsmės, o ne norėdama persikelti gyventi į kitą valstybę ir nutraukti vaikų ryšį su jų tėvu. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktų duomenų visumą, neturi pagrindo apelianto argumentus pripažinti pagrįstais.
26. Šioje nutartyje jau nurodyta, kad pagrindinis Hagos konvencijos tikslas – vaiko interesų apsauga, todėl, net ir nustačius, jog vaikas iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos į kitą valstybę buvo išvežtas ar kitoje valstybėje laikomas neteisėtai, gali būti priimtas sprendimas negrąžinti vaiko į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, jeigu nustatomi Hagos konvencijoje įtvirtinti vaiko negrąžinimo pagrindai, be kita ko, aplinkybės, kad yra didelė rizika, jog, grąžinus vaiką, jam bus padaryta fizinė ar psichinė žala arba jis paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 straipsnis).
27. Nagrinėjamos bylos duomenimis, apeliantas (pareiškėjas) 2022 m. liepos 1 d. yra sudaręs būsto nuomos sutartį dėl buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos (1 t. b. l. 25–33). Byloje esančiame Kyjivo miesto Dnieprovsko rajono valstybinės administracijos Vaikų ir šeimos tarnybos 2025 m. sausio 6 d. gyvenimo sąlygų patikrinimo akte Nr. 4 nustatyta, kad mažamečiams vaikams R. K. ir Y. K. nurodytame bute buvo sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos (1 t., b. l. 34–36). Iš byloje esančios 2024 m. spalio 4 d. buto dovanojimo sutarties matyti, kad pareiškėjo motina T. K. padovanojo pareiškėjui trijų kambarių butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 37–42). Iš byloje esančių Kyjivo miesto Dniprovskio rajono valstybės administracijos Švietimo departamento Ikimokyklinio ugdymo įstaigos Nr. (duomenys neskelbtini) 2024 m. spalio 1 d. pažymos Nr. 5 ir 2025 m. vasario 11 d. rašto Nr. 5 matyti, kad nepilnamečiai vaikai R. K. ir Y. K. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) lankė Kyjivo miesto Dniprovskio rajono ikimokyklinio ugdymo įstaigą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 58–60; 137–139).
28. Taigi, bylos duomenimis, apeliantas (pareiškėjas) su nepilnametėmis dukterimis iki jų išvežimo į Lietuvos Respubliką gyveno Ukrainos Respublikos sostinėje Kyjive. Apeliantas ir šiuo metu gyvena Kyjive, ten siekia sugrąžinti gyventi ir mažametes dukteris.
29. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Ukrainos Respublikos teritorijoje nuo 2022 m. vasario 24 d. Rusijos Federacija vykdo plataus masto karinę invaziją. Informacija apie Ukrainoje vykstantį karą, įskaitant ir nuolatines atakas, nukreiptas prieš Ukrainos Respublikos sostinę Kyjivą, nuolat teikiama per visuomenės informavimo priemones.
30. Ukrainos Respublikos Kyjivo miesto tarybos saugumo departamento rašte į advokatės N. P. 2024 m. gruodžio 30 d. užklausą Nr. 2024/45 nurodyta, kad Kyjivo miesto teritorija nuo 2022 m. vasario 24 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. imtinai buvo laikoma aktyvių karo veiksmų zona; Ukrainos Respublikos laikinai okupuotų teritorijų reintegracijos ministerijos 2023 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 14 Kyjivo miestas buvo išbrauktas iš galimų karo veiksmų teritorijų sąrašo; nuo 2024 m. vasario 24 d. iki šiol priverstinė gyventojų evakuacija iš Kyjivo miesto ar atskirų jo rajonų nebuvo vykdoma. Kartu rašte pažymėta, kad, nors Kyjivo miesto teritorijoje nevyksta aktyvių karo veiksmų, išlieka nuolatinė oro (raketų) smūgių grėsmė (1 t., b. l. 134–136). Ukrainos Respublikos Kyjivo miesto tarybos vykdomosios institucijos (Kyjivo miesto valstybinės administracijos) vaikų ir šeimos reikalų tarnybos rašte taip pat nurodyta, kad 2023 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 14 Kyjivas neįtrauktas į galimų karo veiksmų teritorijų sąrašą, šiuo metu Kyjivo mieste nevyksta aktyvių karo veiksmų, tačiau nuolat kyla oro (raketų) smūgių grėsmė. Rašte pažymėta, kad ugdymo procesas organizuojamas įvairiomis formomis, numatytomis Ukrainos Respublikos teisės aktuose, siekiant patenkinti individualius kiekvieno vaiko ir šeimos poreikius; Ukrainos Respublikos gyventojų sveikatos priežiūra užtikrinama valstybės finansuojamomis socialinėmis, ekonominėmis, medicininėmis, sveikatos ir prevencinėmis programomis; visi socialinio darbo dalyviai ir susijusios struktūros stengiasi užtikrinti vaikų gerovę ir saugumą jiems grįžtant ir prisitaikant prie naujų sąlygų; nurodyta, kad nepilnamečius vaikus R. K. ir Y. K. galima grąžinti į Ukrainos Respublikos jurisdikciją (7 t., b. l. 23–29).
31. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad, bylos duomenimis, nuo 2022 m. vasario 25 d. iki 2025 m. kovo 5 d. Kyjivo mieste buvo paskelbta 1 550 oro pavojų, jų bendra trukmė – 1 827 valandos ir 27 minutės (2025 m. kovo 25 d. atsiliepimo į prašymą grąžinti nepilnamečius vaikus į nuolatinę gyvenamosios vietos valstybę Ukrainą, reg. Nr. DOK-11176, priedas Nr. 4). Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad vienos iš oro atakų metu buvo apgriauta vaikų poliklinika, esanti netoli šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos (2025 m. kovo 25 d. atsiliepimo į prašymą grąžinti nepilnamečius vaikus į nuolatinę gyvenamosios vietos valstybę Ukrainą, reg. Nr. DOK-11176, priedas Nr. 6). Byloje esantys duomenys, tarp jų – ir pareiškėjo su atskiruoju skundu pateikta Ukrinform puslapio informacija, patvirtina, kad nuo Rusijos Federacijos invazijos pražios Ukrainoje žuvo 605 vaikai, Kyjivo srityje nukentėjo 136 vaikai, 2025 m. kovo 23 d. Kyjive žuvo penkerių metų mergaitė (atskirojo skundo priedas Nr. 5). Byloje esantys duomenys, taip pat šalių paaiškinimai teismo posėdyje patvirtina, kad apie oro pavojų yra informuojama sirenomis ir pranešimais; oro pavojų, kurie vyksta tiek dienomis, tiek naktimis, metu žmonės turi eiti į slėptuves.
32. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad iš visuomenės informavimo priemonių visuotinai yra žinoma tai, jog Ukrainos Respubliką užpuolęs agresorius – Rusijos Federacija – nesilaiko tarptautinės teisės ir visuotinai pripažintų kariavimo principų, dronais, kitomis priemonėmis atakuoja ne tik karinius, strateginius objektus, bet ir gyvenamuosius rajonus, įskaitant vaikų darželius, mokyklas, ligonines. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto atskirajame skunde išdėstyti argumentai, kad Kyjivo mieste nevyksta aktyvių karo veiksmų ir jis, kaip tėvas, gali užtikrinti savo nepilnamečių vaikų saugumą, visas reikalingas sąlygas normaliam gyvenimui savo šalyje, negali būti pripažinti pagrįstais. Teisėjų kolegijos įvertinimu, apeliantas nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu objektyviai negali užtikrinti, kad Kyjive jo nepilnamečiai vaikai bus saugūs (jau nurodyta, kad 2025 m. kovo 23 d. Kyjive žuvo penkerių metų mergaitė), nepatirs trauminių išgyvenimų dėl vykdomų karo veiksmų, galinčių turėti esminės įtakos vaikų raidai. Vien apelianto, kaip atsakingo vaikų tėvo, pastangos aktualiu šiai bylai laikotarpiu negali apsaugoti jo vaikų nuo neprognozuojamo agresoriaus vykdomų karo veiksmų ir jų pasekmių.
33. Nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad 2025 m. balandžio 9 d. teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, jog jis yra įrašytas į sąrašą asmenų, kurie turėtų tarnauti kariuomenėje; hipotetiškai pasikeitus situacijai jis turėtų tarnauti kariuomenėje. Tai reiškia, kad apeliantas (pareiškėjas) iš esmės bet kada gali būti pašauktas į kariuomenę, o tokia neapibrėžta situacija taip pat neatitinka geriausių nepilnamečių vaikų interesų.
34. Atskirajame skunde teisingai pažymėta, kad, sprendžiant dėl neteisėtai išvežtų ar laikomų vaikų grąžinimo į jų kilmės valstybę pagal Hagos konvenciją, kiekvienas atvejis turi būti analizuojamas individualiai. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nevertino bylos duomenų, susijusių būtent su šalių vaikų grąžinimo į Ukrainos Respubliką galimybėmis.
35. Ukrainos Respublikos vaikų teisių gynimo institucijos rašte pateikta pozicija, kad šalių vaikai gali būti grąžinti į jų kilmės valstybę, šį klausimą nagrinėjančiam teismui nėra pakankamas pagrindas patenkinti apelianto prašymą grąžinti vaikus į jų gyvenamąją vietą Ukrainoje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo ir vertino nagrinėjant bylą surinktų duomenų ir nustatytų aplinkybių visumą.
36. Teismas rėmėsi bylos duomenimis apie Kyjivo mieste, kuriame gyveno šalių vaikai iki jų neteisėto išvežimo, nuolat skelbiamus oro smūgių pavojus, be to, atsižvelgė į tai, jog raketos pataikė į vaikų polikliniką, esančią už kelių šimtų metrų nuo šalių mažamečių vaikų gyvenamosios vietos. Aplinkybę, kad iki šiol yra išlikęs realus pavojus, patvirtina ir tai, jog 2025 m. kovo 23 d. per dronų ataką Kyjive žuvo septyni žmonės, vienas iš jų – penkerių metų vaikas. Dėl to apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas rėmėsi tik teorine karo grėsme šalių vaikų saugumui ir nenustatė neišvengiamos žalos tikimybės būtent šiems konkretiems vaikams.
37. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, prieina prie išvados, kad šalių nepilnamečių vaikų grąžinimas į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, kurioje aktualiu laikotarpiu nuolat kyla oro atakų pavojų, kai nuolat, taip pat ir naktimis, vaikai turi eiti į slėptuves, kai yra nuolatinė įtampa dėl grėsmės vaikų sveikatai ir net gyvybei, šiuo konkrečiu atveju neatitiktų šalių mažamečių vaikų interesų – šalių dukterys pakliūtų į netoleruotiną situaciją, patirtų psichinę žalą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis, 302 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja pakankamą pagrindą vadovautis Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtimi ir šalių mažamečių dukterų negrąžinti į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – Ukrainos Respubliką, kurioje agresorius imasi tarptautinės teisės ir visuotinai pripažintų kariavimo principų neatitinkančių karo veiksmų, o vaikų gyvenamojoje vietoje (Kyjivo mieste) išlieka nuolatinė oro atakų pavojaus grėsmė.
38. Atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas negrąžinti vaikų į Ukrainos Respubliką vien remdamasis karo grėsme, faktiškai perėmė Ukrainos Respublikos teismų jurisdikciją nuspręsti dėl vaikų globos, gyvenamosios vietos, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
39. Pagal Hagos konvencijos 16 straipsnį, gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą 3 straipsnyje, susitariančiosios valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal šią Konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jeigu per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią Konvenciją. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 28 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu kurio nors iš tėvų ir vaikų gyvenamoji vieta yra kitos susitariančios šalies teritorijoje, jų teisinius santykius reguliuoja įstatymai susitariančios šalies, kurios pilietis yra vaikas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad priimti sprendimus bylose dėl teisinių santykių, nurodytų šio straipsnio 1–4 punktuose, kompetentingi teismai susitariančios šalies, kurios įstatymai tokiais atvejais taikytini.
40. Nagrinėjamu atveju jau nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog šalių nepilnamečių dukterų išvežimas iš Ukrainos į Lietuvą yra neteisėtas, ir ši nutarties dalis apeliacine tvarka nėra apskųsta. Šalių mažametės dukterys yra gimusios Ukrainoje ir yra Ukrainos pilietės. Bylos duomenimis, suinteresuotam asmeniui ir šalių nepilnametėms dukterims leidimai gyventi Lietuvoje išduoti laikinai, t. y. iki (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 78–80, 81–83, 84–86). Suinteresuotas asmuo (nepilnamečių vaikų motina) 2025 m. balandžio 9 d. teismo posėdyje nurodė, kad po karo ketina grįžti į Ukrainą (7 t., b. l. 50). Bylos duomenimis, (duomenys neskelbtini) teisme yra nagrinėjama byla pagal pareiškėjo M. K. ieškinį suinteresuotam asmeniui T. N. dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu ir išlaikymo priteisimo (1 t., b. l. 93–100).
41. Aptartų aplinkybių kontekste, priešingai nei nurodo apeliantas, nagrinėjamoje byloje Lietuvos Respublikos teismo procesinis sprendimas, priimtas išnagrinėjus šalių nepilnamečių vaikų tėvo pareiškimą dėl neteisėtai iš Ukrainos Respublikos išvežtų vaikų grąžinimo į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę pagal Hagos konvencijos nuostatas, nesaisto Ukrainos Respublikos teismo, nagrinėjančio bylą dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo ir bendravimo su kitu iš tėvų tvarkos.
42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi ir tai, kad šalims tarnybos specialistai ne kartą išaiškino, jog tėvo ir motinos teisės bei pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvų lygios teisės ir pareigos savo vaikams išlieka ir tėvams gyvenant skyrium. Tėvas ir motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, o vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Tėvas ar motina, su kuriuo gyvena vaikas ir (ar) su kuriuo teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, o šios pareigos nevykdymas laikomas piktnaudžiavimu tėvų valdžia, už kurį tėvas (motina) atsako įstatymų nustatyta tvarka.
43. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys leidžia įvertinti, kad šalių mažamečių dukterų ryšys su jų tėvu (pareiškėju, apeliantu) nėra nutrūkęs, tėvas deda pastangas šį ryšį išlaikyti, jį stiprinti. Iš Vaiko nuomonės išklausymo aktų matyti, kad mergaitės turi emocinį ryšį su abiem tėvais, myli tiek mamą, tiek tėtį (6 t., b. l. 27–30, 33–36). Pritaikius Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintą išimtį ir negrąžinus šalių mažamečių dukterų į Ukrainos Respubliką, jų motina (suinteresuotas asmuo) turi pareigą užtikrinti galimybę vaikams bendrauti su jų tėvu, kad būtų išsaugotas jų emocinis ryšys, kuris itin reikšmingas sveikai vaikų raidai. Šios pareigos nevykdymas, netinkamas vykdymas lemtų ne tik piktnaudžiavimą motinos valdžia, bet ir vaikų teisių pažeidimą.
44. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktų duomenų visumą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios situacijos faktines aplinkybes, priėjo prie pagrįstos išvados, jog dėl Rusijos Federacijos vykdomos karinės invazijos į Ukrainos Respubliką, nepaisant to, kad šiuo metu Kyjive nevyksta aktyvūs karo veiksmai, šalių mažamečiams vaikams Kyjive nėra saugu dėl nuolatinės oro raketų smūgių grėsmės, yra didelė rizika, jog, grąžinus šalių nepilnamečius vaikus į Ukrainos Respubliką, jiems būtų padaryta psichinė ir fizinė žala, todėl pagrįstai pritaikė Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintą išimtį ir šalių mažamečių vaikų negrąžino į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – Ukrainos Respubliką.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
45. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines susiklosčiusios situacijos aplinkybes, nustatytoms aplinkybėms tinkamai pritaikė Hagos konvencijos normas, reglamentuojančias neteisėtai išvežto nepilnamečio vaiko (ne)grąžinimą į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas, ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą grąžinti šalių mažametes dukteris į Ukrainos Respubliką. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis teismo procesinis sprendimas neužkerta kelio apeliantui (pareiškėjui) bendrauti su dukterimis ir siekti vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su juo. Dėl atskirajame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Netenkinus pareiškėjo atskirojo skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo suinteresuotas asmuo (CPK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 302, 338 straipsniai).
47. Suinteresuotas asmuo pateikė prašymą priteisti iš apelianto (pareiškėjo) 1 600 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, pridėjo šias išlaidas patvirtinančius įrodymus – 2025 m. gegužės 21 d. bylinėjimosi išlaidų ataskaitą (1 600 Eur), 2025 m. gegužės 2 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 25 (800 Eur), 2025 m. gegužės 8 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą (sumokėta 800 Eur); 2025 m. gegužės 13 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 32 (800 Eur) bei 2025 m. gegužės 20 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą.
48. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2, 3 dalys).
49. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (pakeistu 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijų) 7, 8.16 punktus už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis apskaičiuojamas pagal 0,4 dydžio koeficientą, kurio pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šiuo atveju už advokato teisines paslaugas sumokėta 2025 m. II ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidoms apskaičiuoti taikomas 2024 m. IV ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris buvo 2 335,9 Eur. Taigi už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą maksimali atlygintina suma – 934,36 Eur (0,4 x 2 335,90 Eur). Suinteresuoto asmens prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma – 1 600 Eur – viršija rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, todėl suinteresuotam asmeniui iš apelianto (pareiškėjo) priteisiama 934 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti suinteresuotam asmeniui T. N., gimusiai (duomenys neskelbtini), iš pareiškėjo M. K., gim. 1980 m. liepos 20 d., 934 Eur (devynis šimtus trisdešimt keturis eurus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.