Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teismo motyvas, kad iš bute buvusių asmenų niekas nepastebėjo, kad po konflikto nuteistajam būtų buvusi sužalota lūpa, nepaneigia lūpos sužalojimo fakto. Nuteistojo viršutinė lūpa buvo sužalota iš vidinės pusės – audiniams smūgio metu kontaktavus su dantimis, todėl žaizda nebuvo matoma iš išorės. Tuo labiau nesuprantama, kodėl turėjo būti kruvinas nuteistojo veidas. Kraujui tekant vidinėje lūpos pusėje, kraujavimas galėjo būti negausus, bet to, kraujas galėjo būti išspjaunamas, nuryjamas. Nebūtina išsiteplioti visą veidą, kad tai būtų matoma.

Tai, kad nuteistasis apie nukentėjusiojo jam suduotą smūgį nieko neminėjo išgertuvių dalyviams, taip pat nepaneigia J. A. smūgio. Kiekvienas asmuo skirtingai elgiasi ir išgyvena patirtis. Nuteistajam galėjo būti nesmagu/nepatogu prisipažinti patyrus sužalojimą nuo smulkesnio, ūgiu žemesnio ir galimai silpnesnio nukentėjusiojo. Todėl nuteistasis, pasakodamas apie įvykį bute buvusiems asmenims, galėjo nutylėti šį faktą saugodamas ir išlaikydamas savo orumą.

2025 m. balandžio 7 d. specialisto išvadoje Nr. G 318/2025 (03) nustatyta, jog kaltinamajam randas viršutinės lūpos dešinėje susiformavo sugijus žaizdai, padarytai 1–2 mėnesių laikotarpiu iki objektyvios teismo medicininės apžiūros. Ir nors kaip sužalojimas nekvalifikuojamas, tačiau patvirtina faktą, kad I. O. viršutinės lūpos sužalojimas laike atitinka nuteistojo nurodytą 2025 m. vasario 12 d. J. A. atliktą (už)puolimo veiksmą – smūgiavimą nuteistajam į viršutinės lūpos dešinę pusę. Specialisto išvada yra objektyvus įrodymas, patvirtinantis nuteistojo viršutinės lūpos dešinės pusės sužalojimą, kurio atsiradimas sutampa laike su 2025 m. vasario 11 d. įvykiu.

J. A. trinktelėjimas į I. O. skausmingą sritį – viršutinę lūpą, žodis „pripjausiu“ bei veiksmas – rankos kišimas į kišenę atitinka kėsinimosi realumą ir akivaizdumą, patvirtina užpuolimo netikėtumą ir išgąsti, kurį išgyveno nuteistasis. Vertinimas, kad tokioje situacijoje nuteistasis nepatyrė didelio išgąsčio ir sumišimo, neatitiktų nei teisinės, nei gyvenimiškos logikos. Jėgų santykis buvo nepalankus nuteistajam, nes jis neturėjo jokių gynybos priemonių, o gynybai panaudojo tik savo kūno dalį – ranką.

Tačiau teismas nekvestionavo nuteistojo suduoto smūgio mechanizmo ir nenagrinėjo, ar įmanoma dviem asmenims stovint vienas priešais kitą (priešpriešinė padėtis), vienam užsimojus dešine alkūne pataikyti į stovinčio priešais asmens veido dešinę pusę. Nuteistasis rodė smūgiavęs dešinės rankos alkūne užsimojęs kryptimi iš dešinės į kairę. Rankos alkūnei judant iš dešinės į kairę pirmoji kliūtis trajektorijoje yra priešais stovinčio asmens kairė veido pusė. Jei būtų smūgiuota į dešinę, nukentėjusysis būtų kritęs kairėn, tačiau toje pusėje jokių sužalojimų nėra. Tam, kad pataikyti į dešinę veido pusę, reikėtų dešine alkūne smūgiuoti iš kairės į dešinę, t. y. priešingai, nei nurodė nuteistasis, arba smogti kaire alkūne. Tad logiška, kad smūgiui buvus į kairę veido pusę, nukentėjusysis griuvo priešinga kryptimi – dešinėn dėl smūgio inercinės jėgos. Vadinasi, ūmus kraujo išsiliejimas virš kietojo smegenų dangalo dešinėje galėjo įvykti ir dešinio viršutinio voko srities hematoma galėjo susidaryti dėl griuviminės traumos, jos metu. Sužalojimai veide ir galvoje padaryti kietų bukų daiktų kategorijai priskiriamu daiktu ar įrankiu. Šiai kategorijai priskiriamos ne tik kūno dalys, aplinkos daiktai, bet ir kietas pagrindas. Išvadoje nenurodyta, kad sužalojimai ar bent vienas iš jų padaryti ranka, kitomis kūno dalimis. Specialistas tik neatmetė tikimybės, kad po patirto trauminio poveikio į dešinės akies sritį J. A. griuvo aukštielninkas ir susitrenkė galvą, dėl to išsivystė nustatyti sunkūs galvos sužalojimai. Tačiau jei nukentėjusysis būtų nukritęs aukštielninkas, būtų patyręs subdurinę kraujosruvą pakaušyje. Tokia J. A. nebuvo nustatyta. Dešinės akies viršutinio voko srities hematoma galėjo atsirasti/susidaryti kaip galvos traumos trenkiantis į kietą pagrindą (kiemo dangą) pasekmė, o ne dėl smūgio į dešinės akies sritį. Nes logiškai aiškinant, smūgis dešine alkūne kryptimi iš dešinės į kairę negalėjo siekti dešinės nukentėjusiojo veido pusės asmenims stovint priešpriešinėje padėtyje. J. A. nukritus ant kieto pagrindo dešine galvos puse ir kraujui išsiliejus virš kietojo smegenų dangalo (epidurinė hematoma), o ne po kietuoju smegenų dangalu (subdurinė hematoma), galėjo atsirasti dešinės akies viršutinio voko srities hematoma kraujui iš epidurinės hematomos pratekėjus per kaulo lūži į poodį ir susikaupti minkštuosiuose audiniuose aplink dešinę aki (viršutinio voko srityje).

Tokią galimybę patvirtina J. A. medicininiuose dokumentuose konstatuotas smilkinkaulio lūžis (fiactura osis temporalis). 2025 m. rugpjūčio 21 d. specialisto išvados Nr. M 222/2025 (03) tiriamojoje dalyje nurodyti medicininių dokumentų duomenys (išvados 3 lapas, 5 eilutė nuo apačios, gyd. (neurochirurgo) Š. Varno įrašas, atvežus nukentėjusįjį iš RKL, nustatytos diagnozes: (duomenys neskelbtini)). Taigi, abejonės, jog nukentėjusiojo J. A. dešinės akies viršutinio voko srityje atsiradusi hematoma galėjo būti ne smūgio, bet trauminio griuvimo pasekmė, teismas nepašalino. Iškart konstatavo, kad smūgis buvo stiprus. Logikos mokslas reikalauja, kad išvada būtų grindžiama pakankama ir tarpusavyje suderinta įrodymų visuma. Nuteistojo parodymai (nuteistasis nei nurodė, nei pripažino sudavęs stiprų smūgį), specialisto išvadose analizuoti medicininiai duomenys nepatvirtina stipraus smūgio ir apskritai nenusako smūgio stiprumo. Neaišku ir tai, kokiu pagrindu remdamasis specialistas padarė išvadą, jog buvo du trauminiai poveikiai, tai nedetalizuota išvadoje. Taipogi nenurodyta, ar abu trauminiai poveikiai buvo dukart atsitrenkus į kietą pagrindą (kritimo metu ir atatrankos metu), ar abu dėl smūgio kietu buku daiktu – alkūne, kumščiu, ar vienas poveikis vienokiu buku daiktu, kitas kitokiu. Nurodytų abejonių pašalinimas svarbus sprendžiant būtinosios ginties situacijos (ne)buvimo bei gynybos proporcingumo klausimus.

Pasak gynėjos, apygardos teismas neteisingai įvertino ir tai, jog iš karto po šio įvykio I. O. nukentėjusiojo būkle nesidomėjo, nesuteikė jam pagalbos, paliko be sąmonės gulėti namo kieme, o pats grįžęs į butą toliau tęsė išgertuves ir išgertuvių dalyviams gyrėsi „išjungęs“ nukentėjusįjį. Nuteistasis, nukentėjusiajam nugriuvus, nežinojo, kad pastarasis yra be sąmonės. I. O. paaiškino, jog galvojo, kad J. A. atsikels ir nueis namo, nes kraujo tekant iš nukentėjusiojo galvos nematė, tad manė, jog iškart nesikelia dėl girtumo ir/ar apsvaigimo narkotinėmis medžiagomis. Net ir didelę gyvenimišką patirtį turintis asmuo tokioje situacijoje (nukritusiajam esant neblaiviam ir dar, nuteistojo žiniomis, apsvaigusiam nuo narkotinių medžiagų, nesant aplink galvą kraujo) negalėtų daryti prielaidos, kad asmuo patyrė sunkią galvos traumą ir dėl to nesikelia. Itin svarbi aplinkybė, paneigianti nuteistojo abejingumą nukentėjusiojo likimu, yra tai, kad už keliolikos minučių I. O. kartu su A. K. ir V. O. 2025 m. vasario 12 d., 1.22 val., išėjo į lauką patikrinti, ar J. A. nieko blogo neatsitiko. Pamatęs, kad nukentėjusiojo nebėra toje vietoje, kurioje buvo nugriuvęs, I. O. buvo įsitikinęs, kad J. A. atsikėlė ir nuėjo namo, kaip kad jis ir teigė manęs. Nei policijos, nei GMP atvykimo i kiemą A. K. bute buvę visi asmenys dėl objektyvių priežasčių – buto langai buvo į priešingą pusę nei kiemas – nematė, negirdėjo ir apie tai nieko nežinojo.

Apygardos teismas nuteistojo įvykių pasakojimą bute buvusiems asmenims įvertino pasigyrimu „išjungus“ nukentėjusįjį. Tačiau pats nuteistasis to nesigyrė, nors taip galėjo subjektyviai įvertinti bute buvę asmenys. Todėl apygardos teismui nebuvo pagrindo asmenų subjektyvių samprotavimų ir vertinimų laikyti įrodytu faktu. Nuteistasis tiesiog papasakojo apie tai, kas vyko lauke, vienpusiškai, nutylėdamas jo orumui ir savivertei nepalankų faktą – J. A. smūgį į nuteistojo viršutinę lūpą. Išdėstytų aplinkybių visumos vertinimas suponuoja priešingą, nei padarė apygardos teismas, išvadą. Nuteistasis, suduodamas vieną vienintelį smūgį J. A., negalėjo apmąstyti visų situacijos aplinkybių ir suvokti savo veiksmo galimų pasekmių, nes tam visai nebuvo laiko. Nuteistasis staigiai gynėsi nuo pavojingo nukentėjusiojo kėsinimosi. Jei nuteistasis būtu turėjęs laiko suplanuoti, pasiruošti, apspręsti smūgį, jo stiprumą, pasekmes, tik tokiu atveju būtų galėjęs suvokti, kad tai kels pavojų nukentėjusiojo sveikatai bei gyvybei. Nuteistojoje veiksmai buvo gynyba. I. O. nesiekė nukentėjusiojo ne tik nužudyti, bet net ir sužaloti, o tik neutralizuoti jam pačiam staigiai kilusį netikėtą pavojų iš nukentėjusiojo pusės.

Gynėjos manymu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. ignoravo svarbias bylos aplinkybes dėl smūgio sudavimo mechanizmo, smūgio stiprumo, padarė klaidų dėl įrodymų turinio (specialisto išvados tiriamojoje dalyje nurodytų duomenų neatitikimo padarytai išvadai). Remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nuteistasis I. O. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Todėl veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip tyčinis nužudymas ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas yra neteisingas. Byloje esanti įrodymų visuma nėra pakankama nuosprendyje padarytai išvadai, jog nuteistojo I. O. veiksmuose yra jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos – J. A. nužudymo požymių. Todėl byla I. O. atžvilgiu turėjo būti nutraukta, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliantės manymu, I. O. paskirta bausmė savo dydžiu yra aiškiai per griežta, neteisinga ir proporcinga, netinkamai individualizuota, neatitinka nuteistajam inkriminuotos nusikalstamų veikos pobūdžio ir pavojingumo laipsnio, nei jo asmenybės. Anot gynėjos, jeigu būtų netenkintas apeliacinis skundas, apeliacinės instancijos teismui nusprendus bylos nenutraukti, yra pagrindas mažinti skirtą bausmę, taikant BK 62 straipsnio nuostatas.

Apeliaciniame skunde aptartos aplinkybės, susijusios su 2025 m. vasario 11 d. įvykių situacijoje nuteistojo atliktais gynybiniais veiksmais bei nukentėjusiojo J. A. patirtos traumos pobūdžiu, suteikia pagrindą spręsti apie nuteistojo veikos pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ir pripažinti, kad nagrinėjamoje situacijoje nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos vienintelės bausmės rūšies – terminuoto laisvės atėmimo paskyrimas 12 (dvylikai) metų aiškiai prieštarauja teisingumo principui, nes viršija net bausmės vidurkį. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojus BK pakeitimams, aktuali BK 61 straipsnio redakcijoje panaikintas skiriamos bausmės dydžio skaičiavimas nuo bausmės vidurkio. Tai yra nebelieka bausmės vidurkio taisyklės – nurodymo, kad bausmė skaičiuojama nuo jos vidurkio. Jei kaltininkas prisipažino, gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, orientuojamasi ne į bausmės vidurkį, bet į minimalią bausmę.

Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, susiję su nuteistojo viršutinės lūpos randu. Specialisto išvada patvirtina tik tai, kad apžiūros metu buvo konstatuotas sugijęs randas, kurio susiformavimo laikas gali sutapti su nagrinėjamu laikotarpiu. Tačiau ši išvada neatsako į klausimą, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis tas randas atsirado, kas jį padarė ir ar jis apskritai susijęs su nagrinėjamu konfliktu. Todėl apeliantės išvada, kad specialisto išvada neva patvirtina nukentėjusiojo smūgį į lūpą, nėra pagrįsta pačios specialisto išvados turiniu. Tokia išvada tėra apeliantės interpretacija.

Analogiškai vertintini ir argumentai dėl nukentėjusiojo galvos sužalojimų mechanizmo. Apeliantė iš esmės pati analizuoja medicininius dokumentus, kelia įvairias hipotezes dėl galimos sužalojimų kilmės bei pateikia savo medicininį aiškinimą, kuris nėra paremtas jokia byloje esančia eksperto išvada. Tuo tarpu baudžiamajame procese specialiųjų žinių reikalaujantys klausimai sprendžiami remiantis specialistų ar ekspertų išvadomis, o ne proceso dalyvių samprotavimais. Vien tai, kad teoriškai galima suformuluoti kitą traumos atsiradimo mechanizmą, nesudaro pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų remiantis byloje esančių specialistų išvadomis ir kitų įrodymų visuma. Todėl visa apeliacinio skundo argumentacija iš esmės grindžiama ne naujų įrodymų pateikimu, o alternatyvių įvykio versijų konstravimu. Tokia argumentacija nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvuotų išvadų ir nesudaro pagrindo naikinti apkaltinamąjį nuosprendį.

Didelė apeliacinio skundo dalis skirta samprotavimams apie smūgio sudavimo kryptį, nukentėjusiojo kritimo trajektoriją, galvos atsitrenkimo mechanizmą bei medicininių duomenų interpretavimą. Tačiau šie argumentai negali būti laikomi pagrindu paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų. Apeliantė nepateikė jokios naujos eksperto ar specialisto išvados, kuri paneigtų byloje esančias specialistų išvadas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas samprotavimais apie žmogaus kūno biomechaniką, smūgio kryptį ir galimą traumų susidarymo mechanizmą. Tokie argumentai negali būti laikomi įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Baudžiamajame procese klausimai, kuriems išspręsti reikalingos specialios medicinos, teismo medicinos ar biomechanikos žinios, sprendžiami remiantis specialistų ar ekspertų išvadomis, o ne proceso dalyvių asmeniniais vertinimais. Todėl vien tai, kad apeliantė pateikia kitokį medicininių duomenų aiškinimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama teiginiui, jog asmenims stovint vienam priešais kitą dešine alkūne nebuvo galima pataikyti į dešinę nukentėjusiojo veido pusę. Šis argumentas grindžiamas vien teoriniu modeliu, visiškai abstrahuotu nuo realios konflikto situacijos. Byloje nėra nustatyta, kad konflikto metu abu asmenys visą laiką stovėjo visiškai statiškai, tiesiai vienas priešais kitą ir nekeitė savo kūno padėties. Priešingai, iš liudytojų parodymų matyti, kad konfliktas vyko labai greitai, vyrai judėjo, mosikavo rankomis, keitė tarpusavio padėtį, o visas incidentas truko labai trumpai. Todėl apeliantės pateikiama hipotetinė schema, paremta statiška dviejų žmonių padėtimi, neatspindi realių konflikto aplinkybių ir negali paneigti kitų byloje esančių įrodymų. Net ir pripažinus teorinę galimybę kitokiam smūgio mechanizmui, tai savaime nepaneigia pagrindinės bylos aplinkybės, jog būtent nuteistojo suduotas smūgis sukėlė nukentėjusiojo griuvimą, po kurio šis patyrė mirtinus galvos sužalojimus. Apeliantė neginčija, kad nuteistasis sudavė smūgį. Ginčas keliamas tik dėl jo krypties, stiprumo ir pasekmių mechanizmo. Tačiau baudžiamosios atsakomybės aspektu lemiamą reikšmę turi ne teorinis smūgio trajektorijos modeliavimas, bet nustatytas priežastinis ryšys tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių. Pirmosios instancijos teismas šį priežastinį ryšį nustatė remdamasis specialistų išvadomis, liudytojų parodymais bei kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliaciniame skunde šios išvados nėra paneigtos jokiais naujais objektyviais duomenimis.

Apeliaciniame skunde daug dėmesio skiriama nuteistojo paaiškinimui, kad po suduoto smūgio jis esą manė, jog nukentėjusysis tik nugriuvo dėl apsvaigimo ir netrukus atsikels, todėl nesuprato, kad šis patyrė sunkius sužalojimus. Tačiau šie argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir negali būti vertinami atsietai nuo visų byloje nustatytų aplinkybių. Apygardos teismas nuteistojo elgesį po įvykio vertino ne kaip atskirą kaltės įrodymą, o kaip vieną iš aplinkybių, leidžiančių įvertinti jo vėliau pateiktų paaiškinimų patikimumą. Tokia vertinimo metodika visiškai atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, pagal kurias teismas įrodymus vertina jų visumoje, o ne izoliuotai.

Nuteistasis pats pripažino, kad po suduoto smūgio nukentėjusysis nugriuvo ant kieto pagrindo ir nebeatsikėlė. Nepaisant to, nuteistasis neįsitikino nukentėjusiojo būkle, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, nepranešė policijai apie, jo teigimu, įvykusį užpuolimą ir neinformavo aplinkinių, kad pats neva buvo priverstas gintis. Jis grįžo į butą ir tęsė išgertuves. Apeliaciniame skunde teigiama, kad po keliolikos minučių nuteistasis kartu su kitais asmenimis buvo išėjęs pažiūrėti, ar nukentėjusiajam nieko neatsitiko. Net jeigu ši aplinkybė būtų vertinama kaip nustatyta, ji savaime nepaneigia fakto, kad iki tol jokių veiksmų nukentėjusiajam padėti nebuvo imtasi. Be to, ir vėliau nuteistasis nesikreipė nei į medikus, nei į teisėsaugos institucijas, nors, pagal jo paties versiją, buvo tapęs pavojingo užpuolimo objektu. Ši aplinkybė yra reikšminga ne todėl, kad nustatytų naują nusikalstamos veikos požymį, bet todėl, kad kelia pagrįstų abejonių dėl pateikiamos gynybos versijos tikrumo. Jeigu asmuo iš tikrųjų būtų patyręs tokį netikėtą ir pavojingą užpuolimą, koks aprašomas apeliaciniame skunde, būtų natūralu tikėtis, kad apie tai jis nedelsdamas praneštų teisėsaugai arba bent jau nuosekliai apie tai pasakotų įvykio liudytojams. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės tokio elgesio nepatvirtina.

BK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į būtinąją gintį. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išskiriamos šios būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-788/2020, 7 punktas; 2020 m. spalio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-719/2020, 10 punktas; 2022 m. balandžio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73-495/2022, 16 punktas; ir kt.). Sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-719/2025, 12 punktas), o tam didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas. Nustatant, ar žala asmeniui buvo padaryta esant būtinajai ginčiai, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-128-648/2023, 8 punktas; 2025 m. sausio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-37-788/2025, 8 punktas; ir kt.). Teismų praktikoje, be kita ko, išaiškinta, kad tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo ir asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-495/2021, 18 punktas; 2025 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183-628/2025, 17 punktas; ir kt.). Pagal teismų praktiką, teisė į būtinąją gintį nekyla ir esant būtinosios ginties provokacijai. Būtinosios ginties provokacija – tai tokie veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, vėliau siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą. Tai yra situacijos, kai asmens užpuolimas būna sąmoningai sukeltas paties besiginančiojo, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams. Tokia ginties provokacija negali būti vertinama pagal būtinosios ginties taisykles, nes ji suplanuota tyčiniam nusikaltimui padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-78-489/2016, 5.1 papunktis; 2025 m. spalio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-144-511/2025, 17 punktas; 2025 m. lapkričio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-719/2025, 15.1 papunktis).

Apeliaciniame skunde nesutinkama su I. O. nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, prašoma panaikinti skundžiamą nuosprendį, kuriuo I. O. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir bylą nutraukti nuteistajam I. O. veikus būtinosios ginties situacijoje. Teisėjų kolegija nemato galimybės tenkinti šį prašymą.

Šioje byloje nustatyta, kad 2025 m. vasario 12 d., apie 00.45 val., nuteistajam I. O. ir nukentėjusiajam J. A., esant apsvaigusiems, stovint vienas priešais kitą ant šaligatvio, J. A. prie šaligatvio krašto, žodinio konflikto metu I. O. dešinės rankos alkūne staigiai sudavė vieną smūgį J. A. į galvos (veido) sritį, po ko J. A. aukštielninkas nukrito ant automobilių stovėjimo aikštelės grindinio ir galva trenkėsi į grindinį bei prarado sąmonę. 2025 m. vasario 12 d., 00.52 val., į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai rado nukentėjusįjį J. A. gulintį užsimerkusį netoli laiptinės ant žemės, jo kojos buvo ant šaligatvio, o viršutinė kūno dalis ant važiuojamosios grindinio dalies (t. 1, b. l. 15–20, 22; t. 2, b. l. 179–180). 2025 m. vasario 12 d., 00.57 val., J. A. buvo paimtas greitosios medicinos pagalbos medikų ir labai sunkios būklės pristatytas į ligoninę, kur jam tą pačią dieną (2025 m. vasario 12 d.) buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 32, 38, 42, 46), tą pačią dieną buvo skubiai operuotas ir gydomas (t. 1, b. l. 98), tačiau praėjus 6 mėnesiams nuo įvykio – 2025 m. rugpjūčio 13 d. J. A. mirė ligoninėje (t. 5, b. l. 133).

Nuteistasis I. O. pirmosios instancijos teisme prisipažino kaltu iš dalies ir paaiškino, kad J. A., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir galimai narkotinių medžiagų, visą vakarą prie jo kabinėjosi, įžeidinėjo, vartojo prieš jį necenzūrinius žodžius. Nukentėjusysis J. A. konfliktavo ir bute, todėl jis, J. A. ir V. O. išėjo į lauką parūkyti ir pakalbėti. Leidžiantis laiptais nukentėjusysis J. A. nuplėšė nuo sienos pašto dėžutę, kuria būnant lauke trenkė V. O. per nugarą. Išeinant iš įėjimo į laiptinę, J. A. trenkė jam (I. O.) su ranka ir prakirto lūpą, sakė, kad jį užmuš. Būnant lauke, J. A. pradėjo vėl jį (I. O.) įžeidinėti, grasinti, kad „pripjaus“, mosikavo rankomis. Nukentėjusysis padarė kažkokį judesį, gal ranką įkišo į kišenę, tačiau jo rankose peilio nematė. Jis (I. O.) pasimetė ir greitai sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį dešine alkūne į veidą, nukentėjusysis nukrito tarp mašinų ant asfalto. Jis, nematydamas kraujo, pagalvojo, kad nukentėjusysis atsikels ir išeis. Jis kartu su V. O. apėjo aplink namą, parūkė ir grįžo atgal į butą. Neužilgo kartu su V. O. išėjo į lauką, tačiau ten nukentėjusiojo jau nebuvo. Jie nematė, kad buvo atvažiavusi policija ir greitoji medicinos pagalba, nes buto langai buvo į kitą pusę. Jis kartu su J. A. prieš 20 metų kartu atlikinėjo bausmę kalėjime, jokių konfliktų su nukentėjusiuoju neturėjo, nes jis yra mažesnis ir silpnesnis, kiti asmenys jį mušdavo (t. 6, b. l. 45, 47).

Nuteistasis I. O. ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodė, kad jis tik gynėsi. Lauke, paėjus į šoną, į dešinę pusę, kažkiek metrų nuo laiptinės, nukentėjusysis žodžiu pagrasino jį „papjauti“ ir iš karto sudavė jam (I. O.) rankos kumščiu į veido sritį, taip prakirto jam (I. O.) viršutinės lūpos dešinę pusę. Tada nukentėjusysis iš karto įsikišo savo ranką sau į kišenę, todėl jis (I. O.) pagalvojo, kad J. A. nori išsitraukti peilį. Tačiau jis jokio peilio pas J. A. nematė, nukentėjusysis nebuvo išsitraukęs peilio. Jis (I. O.) nieko nelaukdamas, gindamasis, dešinės rankos alkūne sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į veido sritį. Nukentėjusysis po suduoto smūgio iš karto nukrito ant gatvės, kur stovėjo automobiliai, ir gulėjo be sąmonės, o jis su V. O. grįžo į butą. Jis nukentėjusiajam sudavė nestiprų smūgį, ne iš visos jėgos (t. 4, b. l. 73–75, 104).

Tačiau tokius nuteistojo I. O. parodymus, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiojo J. A. grasinimų ir suduoto smūgio, paneigia betarpiškai įvykyje dalyvavusio ir stebėjusio įvykį liudytojo V. O. parodymai, įvykį per buto langą stebėjusios ir paskambinusios į Bendrąjį pagalbos centrą S. V. parodymai, ir bute buvusios liudytojos E. O. parodymai.

Liudytojas V. O. paaiškino, kad bute nukentėjusysis J. A. nuolat kabinėjosi prie nuteistojo I. O., įžeidinėjo, pravardžiavo jį, J. A. norėjo labai aiškintis su I. O. Nuteistajam I. O. bute buvo trūkusi kantrybė ir vieną kartą pasakė nukentėjusiajam J. A., kad jį „iškirs“. Buto savininkas pasakė J. A. ir I. O. bute nedaryti nesąmonių, todėl apie vidurnaktį jie abu – nuteistasis I. O. ir nukentėjusysis J. A. išėjo į lauką išsiaiškinti, su jais kartu išėjo ir liudytojas V. O. Būnant lauke, nuteistasis I. O. nurodė nukentėjusiajam eiti namo, tačiau J. A. atsisakė, įžeidinėjo I. O. ir pradėjo greitai eiti link laiptinės, ketindamas grįžti į butą, kur buvo, o jam iš paskos ėjo I. O., kuris nenorėjo jo atgal leisti į butą ir užstojo J. A. kelią, t. y. atsistojo priešais jį, kad J. A. negalėtų praeiti. Jie abu trumpai kažką aiškinosi, ginčijosi, nes I. O. neleido grįžti į butą, labai šaukė, J. A. įžeidinėjo I. O., abudu buvo įsiaudrinę. Jiems stovint ant šaligatvio vienam priešais kitą, I. O. labai staigiai dešinės rankos alkūne sudavė vieną smūgį J. A. į galvos (veido) sritį, po suduoto smūgio J. A. iš karto krito ant žemės (gatvės) tarp stovėjusių dviejų automobilių. Po įvykusio konflikto atėjęs prie jo I. O., nurodė, kad sudavė vieną smūgį iš alkūnės J. A., nes „jau per daug, kantrybė trūko“ (t. 6, b. l. 46), nors liudytojas ir pats tai matė. Liudytojas nurodė, kad iki suduoto smūgio J. A. niekur nugriuvęs ir atsitrenkęs nebuvo, iki įvykio blogai nesijautė, nors buvo apsvaigęs nuo alkoholio, pats ėjo (t. 1, b. l. 188–191; t. 2, b. l. 1–2, 99–102, 122–123; t. 6, b. l. 46–47). Analogiškus parodymus liudytojas V. O. davė parodymų patikrinimo vietoje metu, papildomai nurodydamas, kad prieš smūgį nukentėjusysis stovėjo ant šaligatvio krašto, jie tarpusavyje ginčijosi, nes I. O. neleido nukentėjusiajam J. A. grįžti į butą. Nuteistasis I. O. bute buvusiems asmenims nurodė, kad „šovė smūgį ir išjungė“ nukentėjusįjį (t. 2, b. l. 9–12).

Liudytoja S. V. parodė, kad 2025 m. vasario 12 d., po vidurnakčio, apie 1 val. nakties, atsibudo nuo vyriškų šauksmų lauke, vidiniame kieme, netoli jos įėjimo į laiptinę, ir iš 4 aukšto virtuvės lango gerai matė kaip trys vyrai, būdami vienoje vietoje, stovėdami ant šaligatvio (nukentėjęs stovėjo priešais du kitus vyrus, atsisukęs veidu į tuos du vyrus), garsiai rėkė ir gestikuliavo rankomis, ir labai greitai (po kelių sekundžių) vienas iš vyrų smogė dešine ranka vieną kartą kitam vyrui (kuris stovėjo į jį atsisukęs veidu) į veidą, po smūgio vyras nukrito aukštielninkas ant automobilių stovėjimo aikštelės grindinio ir galva trenkėsi į grindinį. Nukritęs vyras neatsistojo, nejudėjo ir taip liko gulėti, o du vyrai, jo neapžiūrėję, pasišalino. Liudytoja S. V. taip pat parodė, kad pakankamai gerai matė įvykį, nes apšvietimo stulpas buvo praktiškai lygiagrečiai su tais vyrais, tik kitoje aikštelės pusėje, už 3 metrų. Visi trys vyrai stovėjo vienoje vietoje, nei vienas vyras nestovėjo atokiau už kelių metrų (t. 1, b. l. 126–127, 134–135). Liudytoja S. V. pridėjo dvi nuotraukas su pažymėtomis trijų vyrų stovėjimo vietomis, iš kurių matyti, kad trys vyrai stovėjo ant šaligatvio vienas šalia kito, t. y. I. O. ir V. O. stovėjo veidu į priešais juos stovėjusį nukentėjusįjį J. A., be to, J. A. stovėjo arčiau šaligatvio krašto (t. 1, b. l. 138–139).

Liudytoja E. O. paaiškino, kad bute J. A., būdamas girtas, provokavo nuteistąjį I. O., jį įžeidinėjo, kabinėjosi prie jo žodžiais, todėl I. O. pasiūlė J. A. nueiti į lauką pašnekėti, kartu su jais nuėjo ir V. O. Liudytoja išsireiškimą „einame pašnekėsime“ suprato, kad eina ne kalbėtis, o gali būti muštynės, be to, liudytoja žinojo, jog I. O. yra agresyvus. Po 10–15 min. į butą sugrįžo I. O. ir V. O., J. A. nebuvo. Vos užėjus į butą I. O. pats pasakė, kad „išjungė Ž. (J. A.)“, „trenkė jam iš alkūnės į galvą“, „tegul Ž. (J. A.) galvoja ką šneka, kad nepravardžiuotų, nes jo kantrybė irgi ne geležinė“. Tai patvirtino ir V. O., nurodydamas, kad I. O. „iššovė vieną iš alkūnės ir išjungė“ J. A. Ji suprato, kad I. O. sumušė J. A. Iš baro lankytojų kalbų sužinojo, kad J. A. yra komoje, sunkios būklės po I. O. sumušimo (t. 1, b. l. 144–146; t. 6, b. l. 46).

Iš byloje apklaustų liudytojų V. O. ir E. O. parodymų nustatyta, kad J. A., būdamas girtas, provokavo nuteistąjį I. O., jį įžeidinėjo, pravardžiavo, kabinėjosi prie jo žodžiais. Nuteistajam I. O. bute buvo trūkusi kantrybė ir jis vieną kartą pasakė J. A., kad jį „iškirs“. Paskui pats nuteistasis I. O. pakvietė nukentėjusįjį J. A. iš buto, kuriame visi girtavo, išeiti į lauką „išsiaiškinti“ dėl nuolatinio nukentėjusiojo žodinio priekabiavimo ir nuteistojo įžeidinėjimo. Vadinasi jau būdamas bute nuteistasis I. O. norėjo sumušti nukentėjusįjį J. A. ir tai padarė išėjęs lauką, trenkė jam dešine alkūne į veidą. Po smūgio sudavimo, grįžęs atgal į butą, nuteistasis I. O. bute buvusiems asmenims nurodė ir tokio savo smurtinio elgesio priežastį – dėl įvykusio žodinio konflikto, nes jam trūko kantrybė dėl nukentėjusiojo pastovaus jo įžeidinėjimo, be to, iš liudytojo V. O. parodymų matyti, kad nuteistasis nenorėjo, kad nukentėjusysis sugrįžtų atgal į butą. Nuteistasis I. O. taip pat parodė, kad J. A. buvo už jį žemesnio ūgio, smulkesnio kūno sudėjimo, fiziškai silpnesnis, nemokėjo muštis ir realios fizinės grėsmės jam nekėlė, nukentėjusįjį mušdavo tik kiti asmenys (t. 6, b. l. 45, 47). Tai patvirtino ir nukentėjusioji I. K., kuri parodė, kad jos sūnus J. A. buvo smulkaus kūno sudėjimo, apie 1,78 metro ūgio, jis nebuvo mušeika, bet jis galėjo kitus asmenis savo kalbėjimu išvesti iš kantrybės (t. 1, b. l. 94; t. 6, b. l. 47). Tai patvirtino ir liudytoja E. O., kuri parodė, kad J. A. pažįsta iš savo darbo bare, jis buvo baro lankytojas. J. A., būdamas girtas, kabinėjosi prie žmonių, juos įžeidinėjo, bet jis tik kalbėjo žodžiais, niekada nesimušdavo. Tuo tarpu nuteistasis I. O. yra labai pavojingas ir konfliktiškas, nuolat kabinėjosi prie kitų baro lankytojų, įžeidinėjo juos, o jeigu kas nors su juo ginčijosi, I. O. puldavo muštis ir tai dažnai darė. Bare buvo situacija, kai I. O. užpuolė lankytoją, kuriam su alkūne trenkė į galvą, po to tas žmogus, nukritęs ant grindų, prarado sąmonę. Kitus baro lankytojus I. O. buvo sugriebęs už kaklo ir laikydavo. I. O. pasakojo, kad anksčiau sėdėjo kalėjime už nužudymą (t. 1, b. l. 144–146; t. 6, b. l. 46).

Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad nuteistojo versija, neva tik išėjus iš laiptinės J. A. smogė ranka jam į veidą ir prakirto lūpą, yra paneigta kitų apklaustų asmenų parodymais. Pasak gynėjos, tai, kad liudytojai nematė J. A. suduodant smūgį nuteistajam, nepaneigia šio smūgio fakto.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto 2025 m. balandžio 7 d. išvadoje Nr. G 318/2025 (03) nurodyta, kad I. O. nustatytas randas (1x0,3 cm) viršutinės lūpos dešinėje pusėje, pagal makroskopinį vaizdą ir lokalizaciją susiformavo sugijus žaizdai, padarytai 1–2 mėnesių laikotarpiu iki objektyvios teismo medicininės apžiūros (2025 m. balandžio 7 d.), kaip sužalojimas nekvalifikuojamas. Kadangi sužalojimai yra sugiję (susiformavę randai), nustatyti sužalojimų padarymo mechanizmo nėra galimybės. Viršutinės lūpos sužalojimas, buvęs prieš susiformuojant randui, padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu (t. 4, b. l. 120–121). Taigi pagal specialisto išvadą, I. O. viršutinės lūpos dešinės pusės sužalojimas buvo padarytas laikotarpiu nuo 2025 m. vasario 7 d. iki 2025 m. kovo 7 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad I. O. buvo laikinai sulaikytas 2025 m. kovo 26 d. (t. 4, b. l. 139–141), t. y. ne iš karto po nusikalstamos veikos padarymo (2025 m. vasario 12 d.), o praėjus 1,5 mėnesio. Todėl nuteistajam I. O. konstatuotas viršutinės lūpos sužalojimas galėjo būti padarytas ne tik nagrinėjamo įvykio metu. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis I. O. yra linkęs naudoti fizinį smurtą ir įsivelti į muštynes. Nustatyta, kad nuteistasis I. O. prieš pat nagrinėjamą įvykį – 2025 m. sausio 27 d. susimušė bare su moterimi, kuriai nemažiau kaip tris kartus ranka sudavė į galvos sritį (nuteistas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. liepos 30 d. nuosprendžiu už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje, padarymą). Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, nuteistajam randas (1x0,3 cm) viršutinės lūpos dešinėje pusėje konstatuotos lūpos išorėje, o ne viduje.

Nuteistojo I. O. parodymai dėl jam suduoto nukentėjusiojo smūgio į lūpą viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, skyrėsi suduoto smūgio vieta (laiptinės viduje ar lauke) ir momentas. Nuteistasis I. O. pirmosios instancijos teisme parodė, kad J. A. trenkė jam (I. O.) su ranka ir prakirto lūpą išeinant iš laiptinės įėjimo (t. 6, b. l. 45, 47), t. y. ne lauke. Panašius parodymus I. O. davė ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydamas, kad laiptinės įėjimo viduje, kai išeidinėjo iš laiptinės, nukentėjusysis jam smogė į lūpą, tačiau I. O. negalėjo tiksliai parodyti įvykio vietos, kur jam buvo smogta, nes neatsimena laiptinės. Vėliau I. O. nurodė, kad jam smūgis buvo suduotas kažkur prie laiptinės, lauke. I. O. paaiškino, kad jis niekam nesakė, kad yra sužalotas ir niekas nepastebėjo, kad jis yra sužalotas, smūgis nebuvo stiprus, kraujas nebėgo, liko tik mažas randas (t. 4, b. l. 111–113). Pirmos apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu 2025 m. kovo 27 d. I. O. nurodė, kad lauke, paėjus į šoną, į dešinę pusę, kažkiek metrų nuo laiptinės, J. A. jam iš karto pradėjo grasinti, kad „pripjaus“ ir iš karto smogė rankos kumščiu jam į veido sritį, taip prakirto jam (I. O.) viršutinės lūpos dešinę pusę (t. 4, b. l. 73–75, 104). Priešingai nei nurodyta parodymų patikrinimo vietoje protokole, pirmos apklausos metu I. O. parodė, kad grįžęs į butą, ten buvusiems asmenims nurodė, kad J. A. jam sudavė smūgį, o paskui jis (I. O.) jam sudavė. Dėl savo prakirstos lūpos į gydymo įstaigą nesikreipė (t. 4, b. l. 74). Tačiau iš liudytojų V. O. ir E. O. parodymų matyti, kad nuteistasis I. O. niekam nesakė, kad nukentėjusysis J. A. jam sudavė smūgį, priešingai, nuteistasis I. O. bute buvusiems asmenims nurodė, kad tik jis sudavė smūgį J. A. į galvą, nes pastarasis jį įžeidinėjo, o ne dėl nukentėjusiojo prieš jį panaudoto ar mėginto panaudoti fizinio smurto. Nukentėjusiojo J. A. suduoto ranka smūgio nuteistajam I. O. į veidą (į lūpą) taip pat nematė kartu su jais šalia buvęs ir betarpiškai įvykį stebėjęs liudytojas V. O. bei įvykį pro langą stebėjusi liudytoja S. V. Be to, niekas iš apklaustų asmenų nepastebėjo, kad nuteistajam I. O. po konflikto būtų sužalota lūpa, kad jis kraujuotų.

Liudytojas V. O. nurodė, kad bute ir laiptinėje jokio konflikto nebuvo, niekas nesistumdė, viskas įvyko išėjus į lauką. Liudytojas V. O. parodė, kad tarp I. O. ir J. A. vyko tik žodinis konfliktas (nukentėjusysis J. A. įžeidinėjo ir pravardžiavo nuteistąjį I. O., abu šaukė), jis (V. O.) matė kaip jie abu ginčijosi stovėdami ant šaligatvio vienas priešais kitą ir tada nuteistasis I. O. labai staigiai sudavė vieną smūgį dešinės rankos alkūne J. A. į galvos sritį, po ko J. A. iš karto nukrito ant žemės tarp dviejų automobilių. Liudytojas V. O. nematė, kad jie abudu prieš tai būtų mosikavę rankomis, ar, kad nukentėjusysis J. A. būtų norėjęs suduoti smūgį ar būtų sudavęs pirmas smūgį I. O. Liudytojas V. O. ir apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad jis nematė, jog nukentėjusysis būtų sudavęs smūgį nuteistajam, bet tikrai matė nuteistojo I. O. suduotą smūgį nukentėjusiajam (t. 2, b. l. 122–123). Taip pat nuteistasis I. O. liudytojui V. O. nesakė, kad nukentėjusysis J. A. jam (I. O.) kažką padarė ar sudavė smūgį. I. O. tik nurodė, kad sudavė vieną smūgį („trenkiau vieną“) iš alkūnės nukentėjusiajam J. A., nes „jau per daug, kantrybė trūko“. Nuteistasis ir nukentėjusysis tarpusavyje ginčijosi, nes I. O. neleido J. A. grįžti į butą. Be to, liudytojas V. O. nematė, kad nuteistasis I. O. būtų sužalotas. Grįžus į butą, I. O. bute buvusiems asmenims pats pasakė, kad lauke sudavė smūgį J. A., t. y. „šoviau smūgį ir išjungiau“ (t. 1, b. l. 188–191; t. 2, b. l. 1–2, 9–12, 99–102, 122–123; t. 6, b. l. 46–47). Tai patvirtino ir liudytoja E. O., kuri parodė, kad sugrįžęs į butą I. O. pasakė, kad „išjungė Ž. (J. A.)“, „trenkė jam iš alkūnės į galvą“, „tegul Ž. (J. A.) galvoja ką šneka, kad nepravardžiuotų, nes jo kantrybė irgi ne geležinė“. Tai liudytojai E. O. patvirtino ir V. O., nurodydamas, kad I. O. „iššovė vieną iš alkūnės ir išjungė“ J. A. Ji suprato, kad nuteistasis I. O. sumušė J. A. (t. 1, b. l. 144–146; t. 6, b. l. 46). Įvykį pro langą stebėjusi liudytoja S. V. taip pat nematė nukentėjusiojo suduoto smūgio nuteistajam. Liudytoja S. V. parodė, kad pakankamai gerai matė įvykį, nes apšvietimo stulpas buvo praktiškai lygiagrečiai su tais vyrais, tik kitoje aikštelės pusėje, už 3 metrų. Visi trys vyrai stovėjo vienoje vietoje, nei vienas vyras nestovėjo atokiau už kelių metrų (t. 1, b. l. 126–127, 134–135). Liudytoja S. V. pridėjo dvi nuotraukas su pažymėtomis trijų vyrų stovėjimo vietomis, iš kurių matyti, kad trys vyrai stovėjo ant šaligatvio vienas šalia kito, t. y. I. O. ir V. O. stovėjo veidu į priešais juos stovėjusį nukentėjusįjį J. A., be to, J. A. stovėjo ant šaligatvio krašto (t. 1, b. l. 138–139). Pagal liudytojos S. V. parodymus ir pateiktas nuotraukas su pažymėtomis trijų vyrų stovėjimo vietomis matyti, kad nukentėjusysis J. A. stovėjo veidu į jos pusę, todėl ji, stebėdama įvykį iš 4 aukšto lango, gerai matė nukentėjusiojo veiksmus, atitinkamai ir tai, kad nukentėjusysis nesudavė smūgio nuteistajam. Nors liudytoja S. V. sąžiningai suklydo nurodydama, kad nuteistasis I. O. smogė nukentėjusiajam rankos kumščiu, o ne alkūne, tačiau tai paaiškinama tuo, jog nuteistasis I. O. stovėjo atsisukęs nugara į liudytoją, todėl ji galėjo gerai neįžiūrėti, kokia konkrečiai rankos dalimi (kumščiu ar alkūne) nuteistasis I. O. sudavė smūgį nukentėjusiajam. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo, jokio įtikinamo, pagrįsto pagrindo nenurodė ir apeliantė, kodėl liudytojai S. V. būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistąjį I. O. ir liudytoją V. O., duoti apie juos melagingus parodymus. Priešingai, liudytoja nei vieno iš trijų įvykyje dalyvavusių vyrų nepažinojo, ji papasakojo tai, ką matė pro savo buto langą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojos S. V. parodymų teisingumu ir patikimumu.

Iš liudytojos S. V. parodymų matyti, kad liudytojas V. O. konflikto metu buvo šalia nuteistojo I. O. ir nukentėjusiojo J. A., todėl liudytojas V. O. gerai matė ir girdėjo visą konflikto eigą. Nuteistojo I. O. parodymai, jog V. O. stovėjo atokiau nuo jo ir nukentėjusiojo, vertintini kaip pasirinkta gynybos taktika siekiant paneigti V. O. parodymus, jog pastarasis nematė neva nukentėjusiojo suduoto smūgio nuteistajam į veidą bei grasinimo peiliu. Tas pats pasakytina ir vertinant liudytojo V. O. parodymus, kad jis stovėjo toliau, apie 10–15 metrų atstumu nuo nuteistojo ir nukentėjusiojo, nes V. O. ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo taip pat buvo įtariamasis (t. 1, b. l. 164) ir buvo suinteresuotas duoti sau palankius parodymus, jog stovėjo atokiau ir todėl negalėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį.

Įvykio metu šalia nuteistojo ir nukentėjusiojo stovėjęs liudytojas V. O. negirdėjo nukentėjusiojo J. A. grasinimų papjauti peiliu nuteistąjį I. O. Be to, iš karto po įvykio grįžęs į butą nuteistasis I. O. nepasakojo bute buvusiems asmenims, tame tarpe ten buvusiai liudytojai E. O., kad jam nukentėjusysis grasino peiliu. Įvykį stebėję liudytojai V. O. ir S. V. taip pat nematė jokių nukentėjusiojo veiksmų, kurie būtų panašūs į puolamuosius ar bandymą išsitraukti peilį. Nuteistasis I. O. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusysis padarė kažkokį judesį, gal ranką įkišo į kišenę, tačiau jo rankose peilio nematė. Jis (I. O.) pasimetė ir greitai sudavė nukentėjusiajam vieną smūgį (t. 6, b. l. 45, 47). Nuteistasis ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad nukentėjusysis iš karto įsikišo savo ranką sau į kišenę, todėl jis (I. O.) pagalvojo, kad J. A. nori išsitraukti peilį. Tačiau jis jokio peilio pas J. A. nematė, nukentėjusysis nebuvo išsitraukęs peilio. Jis (I. O.) nieko nelaukdamas, gindamasis, dešinės rankos alkūne sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į veido sritį (t. 4, b. l. 73–75, 104). Nuteistasis I. O. pats pripažino, kad nukentėjusysis nebuvo išsitraukęs peilio, kad jis būtų turėjęs peilį, jis nematė. Iš daiktų apžiūros protokolų matyti, kad J. A. striukės kišenėje buvo rastas atlenkiamas mažas suvenyrinis peiliukas, kurio bendras ilgis su dvejomis atlenktomis geležtėmis yra iki 132 mm, kuris susideda iš rankenos ir dviejų geležčių, kurių ilgis yra iki 40 mm ir 33 mm, plotis – iki 6,3 mm ir 5,5 mm, storis – iki 1,2 mm ir 1 mm (t. 3, b. l. 101–102, 108, 131–137). Šios rūšies peiliai nepriskiriami šaltiesiems – nešaunamiesiems ginklams, taigi toks nukentėjusiojo J. A. turėtas daiktas akivaizdžiai niekam nekėlė grėsmės. Kaip nurodyta aukščiau, tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo ir asmuo iš baimės ar dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-495/2021, 18 punktas; 2025 m. gruodžio 18 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183-628/2025, 17 punktas; ir kt.).