Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „MindCraft“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotė“ ir suinteresuoto asmens T. K. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutarties, kuria prašymas pripažinti atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „MindCraft“ bankrotą tyčiniu patenkintas, civilinėje byloje pagal pareiškėjos likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „MindCraft“ nemokumo administratorės pareiškimą dėl atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „MindCraft“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys T. K. ir M. G.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir LUAB) „MindCraft“ nemokumo administratorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bankrotė“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė LUAB „MindCraft“ (toliau – ir bendrovė) bankrotą pripažinti tyčiniu bei nustatyti, kad atsakovės bankrotą sukėlė buvusių bendrovės vadovų M. G. ir T. K. veiksmai.

Pareiškime nurodė, kad egzistuoja tyčinio bankroto požymiai, įvardyti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 1 ir 4 punkte.

Pareiškime pažymėta, kad T. K. nemokumo administratorei nėra perdavęs visų LUAB „MindCraft“ dokumentų ir turto, o šią aplinkybę pagrindžia tai, jog Kauno apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimi minėtam asmeniui buvo paskirta 500 Eur bauda, 2026 m. sausio 15 d. nutartimi buvo apribota T. K. teisė trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Prieš T. K. bendrovės vadovo pareigas ėjo M. G. (vadovo pareigas ėjo nuo 2024 m. kovo 6 d. iki 2024 m. spalio 15 d.) netinkamai vykdė savo pareigas, neperdavė bendrovės turto ir dokumentų naujajam vadovui, nerengė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2024 metus. M. G. vadovavimo laikotarpiu bendrovė buvo atsidariusi banko sąskaitą Belgijoje registruotoje kredito įstaigoje „Wise Europe S.A.“, tačiau nemokumo administratorei nebuvo perduoti prisijungimo duomenys prie banko sąskaitos, todėl negalima nustatyti, ar bendrovė nedisponuoja piniginėmis lėšomis. Be to, buvęs vadovas M. G. nėra pateikęs Juridinių asmenų registrui bendrovės finansinių ataskaitų už 2024 metus, todėl nėra galimybės nustatyti bendrovės turto vertės ir jos santykio su bendrovės finansiniais įsipareigojimais. Nurodė, kad šios aplinkybės patvirtina, jog juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Dėl bendrovės dokumentų neperdavimo nemokumo administratorei nėra galimybės nustatyti tikslaus bendrovės turto, kreditorių ir debitorių. Buvusių vadovų veiksmai pagrindžia sąmoningai blogą juridinio asmens valdymą.

Nemokumo administratorė nustatė, jog bendrovės išlaidos per 2024 m. sudarė 252 534,99 Eur ir buvo patirtos vykdant veiklą. Bendrovės resursais buvo kuriami produktai arba teikiamos paslaugos, tačiau naudą iš to gavo ne bendrovė, o kiti asmenys. Sistemiškas išlaidų generavimas, nesant realių veiklos pajamų, lėmė bendrovės finansinės padėties blogėjimą. Bendrovės vadovai priėmė sprendimus, kurie buvo nuostolingi ir ekonomiškai nenaudingi, o sudaro pagrindą spręsti apie sąmoningai blogą valdymą.

Kauno apygardos teismas 2026 m. gegužės 26 d. nutartimi LUAB „MindCraft“ bankrotą pripažino tyčiniu, nustatė, kad asmuo, kurio veiksmai sukėlė tyčinį bankrotą, yra T. K.

Teismas, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, įvertino Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 15 d. nutartyje, kuria bendrovei iškelta bankroto byla, nustatytas aplinkybes dėl mokestinės nepriemokos valstybės biudžetui susidarymo nuo 2024 m. lapkričio 20 d., taip pat tai, kad 2024 m. lapkričio 15 d. bendrovė paskutinį kartą sumokėjo darbo užmokestį darbuotojui bei gavo įmoką, ir, vadovaudamasis nustatytais duomenimis, padarė išvadą, kad LUAB „MindCraft“ tapo nemoki 2024 m. lapkričio 15 d. (JANĮ 2 straipsnio 7 punktas).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nesant duomenų apie bendrovės užsienio banke atidarytoje sąskaitoje atliktas piniginių lėšų operacijas, negalima spręsti, ar buvo sudaryti bendrovei nenaudingi sandoriai, lėšos išmokėtos be pagrindo, todėl padarė išvadą, jog nėra pagrindo vertinti, kad buvę bendrovės vadovai sudarė nenaudingus sandorius ir dėl to nenustatytas tyčinio bankroto požymis, nurodytas JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog bendrovė nesukūrė produkto, kadangi nepakako finansinių išteklių, savaime nereiškia, kad LUAB „MindCraft“ nemokumas nulemtas tyčinių veiksmų, t. y. nepasiteisinusi verslo rizika nėra pagrindas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu.

Teismas konstatavo, kad bendrovės dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei neleidžia nustatyti bendrovės veiklos rezultatų, turto vertės, identifikuoti bendrovės bankroto priežastis ir pažeidžia kreditorių interesus.

Teismo nutartyje akcentuota, kad aplinkybės, jog M. G. atšauktas iš bendrovės vadovo pareigų 2024 m. spalio 16 d. elektroniniu laišku ir dėl to neturėjo galimybės pateikti į bendrovės patalpas bei perduoti naujam vadovui T. K. bendrovės dokumentų, taip pat tai, kad T. K., pradėjęs eiti vadovo pareigas, nereikalavo buvusio vadovo perduoti dokumentus, patvirtina, jog suinteresuotas asmuo M. G. nėra atsakingas už bendrovės dokumentų neperdavimą nemokumo administratorei.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad T. K. ėjo bendrovės vadovo pareigas iki bankroto bylos iškėlimo, tuo laikotarpiu nebuvo parengti finansinės atskaitomybės dokumentai bei nutraukta sutartis su buhalterines paslaugas teikusia įmone, jis neperdavė bendrovės dokumentų nemokumo administratorei, vertino, jog dėl T. K. veiksmų nėra galimybės nustatyti bendrovės turto vertės ir jo santykio su finansiniais įsipareigojimais. Teismas konstatavo, kad LUAB „MindCraft“ buhalterinė apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, o tai sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą požymį ir nustatyti, jog T. K., ėjęs bendrovės vadovo pareigas iki bankroto bylos iškėlimo, yra atsakingas už tyčinį bankrotą.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Pareiškėja LUAB „MindCraft“ nemokumo administratorė UAB „Bankrotė“ atskirajame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartį, nustatant, kad LUAB „MindCraft“ tyčinis bankrotas yra sukeltas T. K. ir M. G. veiksmais. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad M. G. nėra atsakingas už bendrovės tyčinį bankrotą. M. G. netinkamai vykdė vadovo pareigas, neperdavė naujajam vadovui T. K. bendrovės dokumentų.

Byloje nėra duomenų, kad M. G., kuomet buvo atšauktas iš vadovo pareigų, dokumentus ir turtą paliko bendrovės patalpose.

M. G., kaip vadovas, organizavo bendrovės sąskaitos užsienio banke atidarymą, disponavo informacija apie piniginių lėšų judėjimą. Be to, kuomet bendrovės vadovu buvo M. G., buvo kuriamas bendrovės produktas, tačiau jis nėra perduotas nemokumo administratorei.

Suinteresuotų asmenų T. K. ir M. G. veiksmai lėmė tai, kad nemokumo administratorei nėra perduotas bendrovės turtas ir dokumentai, sukurti produktai.

Suinteresuotas asmuo T. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti, nepripažinti LUAB „MindCraft“ tyčinis bankrotas yra sukeltas T. K. veiksmais. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Dokumentų neperdavimas nemokumo administratorei neturi reikšmės nustatant bendrovės nemokumo priežastį. Šiuo atveju bendrovės nemokumas kilo dėl to, kad nebuvo sukurtas produktas ir akcininkas nebeteikė finansavimo.

Nenustatytas T. K. sąmoningas blogas bendrovės valdymas, priešingai, bendrovė nemoki tapo dėl nepasiteisinusios verslo rizikos.

Bendrovės dokumentų T. K. neperdavė buvęs vadovas M. G., be to, dalimi dokumentų disponavo buhalterines paslaugas teikusi įmonė.

Pareiškėjos LUAB „MindCraft“ nemokumo administratorė UAB „Bankrotė“ atsiliepime į suinteresuoto asmens T. K. atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:

T. K. neginčija aplinkybės, kad nėra perdavęs nemokumo administratorei bendrovės dokumentų bei turto.

Nemokumo administratorė negali nustatyti bendrovės finansinių operacijų, turto sudėties, įsipareigojimų dėl to, kad T. K. nevykdo pareigos perduoti dokumentus.

T. K. nepateikė įrodymų, kad, atšaukęs M. G. iš vadovo pareigų, reikalavo perduoti bendrovės turtą bei dokumentus.

Nepasiteisinusi verslo rizika neatleidžia bendrovės vadovo nuo tinkamo pareigų vykdymo.

Suinteresuotas asmuo T. K. atsiliepime į nemokumo administratorės atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:

Bendrovės programuotojų sukurti kodai priklauso bendrovei, tačiau bendrovė iš šių projektų lėšų negavo.

T. K. bendrovės dokumentų ir turto neperdavė M. G. T. K. nėra atsakingas už tyčinį bendrovės bankrotą.

T. K. 2026 m. birželio 16 d. perdavė nemokumo administratorei bendrovės prisijungimo prie saugyklų duomenis. Ši aplinkybė patvirtina, kad suinteresuotas asmuo sąmoningai neslepia bendrovės turto ir dokumentų.

Suinteresuotas asmuo M. G. atsiliepime į atskiruosius skundus prašo nemokumo administratorės skundą atmesti, o T. K. skundo argumentus vertinti tiek, kiek jie nesusiję su M. G. veiksmais. Atsiliepimas į atskiruosius skundus grindžiamas šiais atsikirtimais:

Tai, kad asmuo tam tikru laikotarpiu ėjo vadovo pareigas, savaime nelemia jo atsakomybės už vėlesnį bendrovės nemokumą.

Finansiniais bendrovės dokumentais disponavo buhalterinę apskaitą vykdžiusi įmonė, o visi kiti dokumentai buvo laikomi bendrovės patalpose. Vien aplinkybė, kad duomenų gauti nepavyko, savaime neįrodo M. G. siekio slėpti dokumentus.

Bendrovės bankrotą nulėmė ne nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi sandoriai, o nepasiteisinusi verslo rizika.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos prašymas pripažinti LUAB „MindCraft“ bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina laikydamasis atskirųjų skundų ribų, t. y. pagal atskiruosiuose skunduose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

Suinteresuotas asmuo T. K. kartu su atskiruoju skundu teismui pateikė naujus įrodymus, t. y. 2025 m. rugpjūčio 5 d. pranešimų apie įtarimus ikiteisminiame tyrime kopijas. Suinteresuotas asmuo T. K. kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teismui pateikė naujus įrodymus, t. y. 2026 m. birželio 16 d. elektroninio laiško, elektroninių susirašinėjimų su buhalterines paslaugas teikusia įmone, 2024 m. gruodžio 31 d. susitarimo kopijas. 2026 m. liepos 14 d. LUAB „MindCraft“ nemokumo administratorė pateikė nuomonę ir nurodė, kad apelianto T. K. pateiktų naujų įrodymų priimti nėra pagrindo.

Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

Teismas, atsižvelgdamas į CPK 180 straipsnyje įtvirtintą sąsajumo principą, priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 302, 338 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad suinteresuoto asmens pateiktas naujas įrodymas, t. y. 2026 m. birželio 16 d. elektroninis laiškas, gali būti aktualūs vertinant aplinkybes dėl bendrovės tyčinio bankroto požymių nustatymo, taip pat į tai, kad naujo įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, priima pateiktą naują įrodymą bei vertins jį kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis). Kita vertus, suinteresuoto asmens pateikti nauji įrodymai, t. y. 2025 m. rugpjūčio 5 d. pranešimai apie įtarimus ikiteisminiame tyrime, elektroniniai susirašinėjimai su buhalterines paslaugas teikusia įmone, 2024 m. gruodžio 31 d. susitarimas, galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, suinteresuotas asmuo nenurodo, kodėl minėtų dokumentų pateikimo būtinybė kilo teikiant atskirąjį skundą ir atsiliepimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia ir šių minėtų naujų įrodymų į bylą nepriima.

Dėl tyčinio bankroto požymių

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

Kasacinio teismo praktikoje aiškinant JANĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų požymių nustatymas pats savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo spręsti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 33–35 punktai; 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 65 punktas).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę), bet neturi lemti konstatavimo, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 ir 4 punktų pagrindu dėl T. K. ir M. G. nesąžiningų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja įrodė JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį, o atsakingu už tyčinį bankrotą pripažino suinteresuotą asmenį T. K. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis suinteresuotas asmuo T. K. pateikė atskirąjį skundą, kurį grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė tyčinio bankroto požymį bei pripažino jį atsakingu už bankrotą. Nemokumo administratorė atskirajame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad M. G. veiksmai nelėmė bendrovės bankroto. Atskiruosiuose skunduose apeliantai nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatyto bendrovės nemokumo momento. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į esminius apeliantų atskirųjų skundų argumentus, juos toliau aptaria ir įvertina.

Dėl (ne)tinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktas) ir atsakingo už bendrovės bankrotą asmens nustatymo

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas požymis atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą juridinio asmens tyčinio bankroto pagrindą, todėl aktuali teismų praktika, suformuluota aiškinant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymą.

Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti bendrovės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrijos bankroto priežastis. Dėl to, kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių, įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas. Pagal šią įstatymo nuostatą netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami, neišsaugomi arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas bendrovės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016).

Kita vertus, kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį, kad ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanomumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jeigu bendrovės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko, ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jeigu akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).

Būtent bendrovės vadovas yra atsakingas už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, taip pat už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, parengimą ir savalaikį pateikimą Juridinių asmenų registrui. Iškėlus bendrovei bankroto bylą, jos vadovo atsakomybė bendrovei nepasibaigia, kadangi JANĮ 57 straipsnio 1 dalies pagrindu jam atsiranda pareiga perduoti nemokumo administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1068-407/2025).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad bendrovės vadovo pareigas nuo 2024 m. kovo 6 d. iki 2024 m. spalio 15 d. ėjo M. G., o nuo 2024 m. spalio 16 d. iki bankroto bylos iškėlimo vadovo pareigas ėjo T. K. Kauno apygardos teismo 2025 m. liepos 15 d. nutartimi bendrovei iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2025 m. rugpjūčio 2 d.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvęs bendrovės vadovas T. K.: 1) nemokumo administratorei neperdavė bendrovės dokumentų ir turto, dalį bendrovės dokumentų perdavė buhalterines paslaugas teikusi įmonė; 2) būdamas atsakingu už bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą, parengimą ir savalaikį pateikimą Juridinių asmenų registrui, šios savo pareigos nevykdė ir Juridinių asmenų registrui nepateikė finansinės atskaitomybės ataskaitos už 2024 metus; teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyto tyčinio bankroto požymio buvimą.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pagal JANĮ 57 straipsnio 1 dalį pareiga organizuoti visų bendrovės dokumentų perdavimą nemokumo administratorei tenka buvusiam (įgaliojimų netekusiam) bendrovės vadovui, o ta aplinkybė, jog dalis bendrovės dokumentų buvo buhalterines paslaugas teikusios įmonės žinioje, šios įgaliojimų netekusio (šiuo atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, paskutinio bendrovės vadovo T. K.) pareigos neeliminavo. Kaip nurodė nemokumo administratorė, UAB „Apskaitos valdymas“ yra perdavusi dalį dokumentų, kuriais disponavo, tačiau šiuo atveju pareiga perduoti likusius dokumentus teko T. K., kuris šios pareigos nevykdė. Be to, byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai už 2024 metus, nemokumo administratorei nėra perduota tinkamai parengta ir teisės aktų reikalavimus atitinkanti finansinė atskaitomybė 2025 m. rugpjūčio 2 d. duomenimis, bendrovės turtas, kiti dokumentai (be kita ko, duomenys apie prisijungimus prie banko sąskaitos ir kt.). Kauno apygardos teismas 2025 m. liepos 15 d. nutartimi įpareigojo bendrovės valdymo organus per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos nemokumo administratorei perduoti juridinio asmens turtą ir visus juridinio asmens dokumentus. Kadangi minėtas įpareigojimas įvykdytas nebuvo, Kauno apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 18 d. nutartimi skyrė buvusiam bendrovės vadovui T. K. 500 Eur baudą už LUAB „MindCraft“ dokumentų ir turto neperdavimą nemokumo administratorei, o 2026 m. sausio 15 d. nutartimi apribojo T. K. teisę trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Apeliantas T. K. neginčija, kad nemokumo administratorei bendrovės finansinių dokumentų ir turto neperdavė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad T. K., 2024 m. spalio 16 d. pradėjęs eiti vadovo pareigas, nesikreipė į M. G. ir neprašė perduoti bendrovės dokumentų bei turto, sudaro pagrindą spręsti, kad T. K. turėjo bendrovės dokumentus bei jais disponavo. Be to, minėtą aplinkybę pagrindžia ir kartu su T. K. atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktas 2026 m. birželio 16 d. elektroninis laiškas, iš kurio matyti, jog buvęs vadovas po pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo nemokumo administratorei visgi perdavė bendrovės prisijungimo prie bendrovės valdytų platformų duomenis. Svarbi aplinkybė ir tai, kad buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartis su UAB „Apskaitos valdymas“ buvo nutraukta 2024 m. gruodžio 31 d. dėl to, jog bendrovės vadovas neteikė dokumentų, t. y. sutartis nutraukta tuo metu, kad vadovu buvo T. K. ir jis turėjo pareigą tinkamai organizuoti bendrovės veiklą bei apskaitą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės bei įgaliojimų netekusio bendrovės vadovo T. K. veiksmai, kuomet jis, pradėjęs eiti vadovo pareigas, nereikalavo M. G. perduoti bendrovės dokumentus, neparengė finansinės atskaitomybės dokumentų už 2024 metus bei 2026 m. birželio 16 d. pateikė nemokumo administratorei prisijungimo prie platformos duomenis, sudaro pagrindą spręsti, kad T. K., kaip buvęs vadovas, savo veiksmais siekė neatskleisti bendrovės tikrosios padėties ir priežasčių, dėl kurių bendrovė tapo nemoki ir negali atsiskaityti su kreditoriais, sudaryti kliūčių nemokumo administratorei išsiaiškinti tikrąsias bendrovės netinkamo valdymo aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina apeliantų akcentuojamą aplinkybę, kad už dokumentų neperdavimą atsakingas ir suinteresuotas asmuo M. G. Į bylą pateiktas 2024 m. spalio 16 d. 17:25 val. elektroninis laiškas, iš kurio matyti, kad T. K., kaip bendrovės akcininkas, informavo M. G. apie 2024 m. spalio 16 d. priimtą akcininko sprendimą atšaukti M. G. iš bendrovės vadovo pareigų, paskutinė darbo diena direktoriaus pareigose nurodyta 2024 m. spalio 16 d. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad aplinkybė, jog M. G. tą pačią dieną, kuomet priimtas sprendimas atleisti jį iš pareigų, buvo informuotas apie tokį sprendimą ir jame aiškiai esant nurodytai paskutinei darbo dienai, sudaro pagrindą pagrįstai vertinti, kad suinteresuotas asmuo M. G. neturėjo objektyvios galimybės perduoti bendrovės dokumentų T. K. Akcentuotina, kad byloje nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad T. K., pradėjęs eiti vadovo pareigas, kreipėsi į buvusį vadovą su reikalavimu perduoti bendrovės dokumentus bei turtą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstais M. G. paaiškinimus, kad bendrovės dokumentai (be kita ko, duomenys apie prisijungimus prie banko sąskaitos ir kt.) buvo palikti jos patalpose, dėl ko T. K. juos objektyviai turėjo galimybę perimti ir perėmė. Be to, minėta, kad M. G. vadovo įgaliojimų neteko nuo 2024 m. spalio 16 d., todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino, jog minėtas asmuo nėra atsakingas už 2024 metų finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimą Juridinių asmenų registrui, kadangi tuo metu, kai kilo pareigas juos pateikti, jis vadovu nebebuvo, vadovo pareigas ėjo T. K. Konstatuotina, kad byloje neįrodyta, jog M. G. dėl nepateisinamų priežasčių vengė perduoti turėtus bendrovės dokumentus ir tokie jo veiksmai galėtų būti vertintini kaip sąmoningi, nukreipti į apgaulingą juridinio asmens buhalterinės apskaitos tvarkymą kaip tyčinio bankroto požymį.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų (finansinės apskaitos dokumentų) ar kitų netiesioginių įrodymų, iš kurių turinio būtų galima visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį bei struktūrą, nėra privaloma atskirai nustatyti ryšį tarp šių aplinkybių ir bendrovės privedimo prie bankroto arba jau nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, nes nepakankamas tokių duomenų pateikimas pats savaime lemia išvadą apie sąmoningus veiksmus (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1068-407/2025).

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad buvusiam juridinio asmens vadovui T. K., kuris ėjo pareigas iki bankroto bylos iškėlimo ir turėjo pareiga perduoti nemokumo administratorei visus bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, to nepadarius dėl nepateisinamų priežasčių, yra pagrindas spręsti, kad buvęs bendrovės vadovas T. K. sąmoningais veiksmais siekė neatskleisti bendrovės tikrosios padėties ir priežasčių, dėl kurių ji tapo nemoki, bei sudaryti kliūtis nemokumo administratorei išsiaiškinti tikrąsias netinkamo bendrovės valdymo aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad suinteresuotas asmuo T. K. neįrodė objektyvių priežasčių, dėl kurių yra nevykdoma įstatyme įtvirtinta pareiga perduoti nemokumo administratorei bendrovės dokumentus, todėl egzistuoja pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu ir buvusį bendrovės vadovą T. K. pripažinti atsakingu už bendrovės tyčinį bankrotą asmeniu, o atskirųjų skundų argumentai nesudaro situacijos vertinti kitaip.

Apelianto T. K. atskirajame skunde nurodomi argumentai, susiję su bendrovės veiklos modeliu ir pobūdžiu, finansavimo būdais bei verslo rizika, nekeičia teisinio situacijos vertinimo dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio egzistavimo, kadangi juridinio asmens veiklos organizavimo ypatumai nepaneigia buvusio bendrovės vadovo pareigos laiku perduoti juridinio asmens dokumentus nemokumo administratorei. Nurodyti argumentai galėtų būti vertinami sprendžiant dėl priimtų verslo sprendimų ir sudarytų sandorių (ne)pagrįstumo bei (ne)teisėtumo, tačiau negali pateisinti ir nepateisina T. K. elgesio, kuomet nevykdoma įstatyme įtvirtinta pareiga perduoti nemokumo administratorei bendrovės dokumentus.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamu atveju reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinio asmens tyčinio bankroto institutas, ir, vadovaudamasis civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai sprendė, jog LUAB „MindCraft“ bankrotas buvo tyčinis, o už bendrovės tyčinį bankrotą atsakingas yra suinteresuotas asmuo T. K. Atsižvelgiant į tai, atskirieji skundai atmetami, o Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Netenkinus atskirųjų skundų, apeliantų T. K. ir LUAB „MindCraft“ patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi suinteresuotas asmuo M. G. nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskiruosius skundus parengimą, apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2026 m. gegužės 26 d. nutartį palikti nepakeistą.