Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-200-450/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-16
Bylos Nr.: e2A-200-450/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00256-2025-7
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Vigintas Višinskis, Antanas Rudzinskas
Ieškovas: „ELFOKSAS“, „Falko Group“
Atsakovas: M. B., „Providera“
Trečiasis asmuo: „Oflex“

Kategorijos

2.7.5Komercinės paslaptys
2.8.2Nesąžininga konkurencija

Civilinė byla Nr. e2A-200-450/2026 Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00256-2025-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.7.5; 2.8.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 16 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Antano Rudzinsko ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Elfoksas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Falko Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Elfoksas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Falko Group“ ieškinį atsakovams M. B. ir uždarajai akcinei bendrovei „Providera“, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – uždaroji akcinė bendrovė „Oflex“ ir V. Š. dėl žalos, atsiradusios iš nesąžiningos konkurencijos ir komercinių paslapčių naudojimo, priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovės uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Elfoksas“ (toliau – ir ieškovė1) ir UAB „Falko Group“ (toliau – ir ieškovė2) (toliau – kartu ieškovės, bendrovės) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusios, prašė: 1) pareigoti atsakovus M. B. (toliau – ir atsakovas1) ir UAB „Providera“ (toliau – ir atsakovė2) (toliau – kartu atsakovai) nutraukti bet kuriuos nesąžiningos konkurencijos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kurie kenkia ieškovių galimybėms konkuruoti, įskaitant: a) informacijos, kuri yra konfidenciali, atskleidimą, naudojimą, skelbimą be ieškovių sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos atskleisti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą ieškovėms; b) ieškovių darbuotojų ir klientų viliojimą, vykdomą neteisėtai pasinaudojus konfidencialia informacija; 2) priteisti ieškovėms solidariai iš atsakovų po 172 433,97 Eur žalos (neteisėtai gautos naudos) atlyginimo; 3) priteisti ieškovei1 iš atsakovo1 5 000 Eur baudą, kuri, priteisus žalos atlyginimą, būtų įskaitoma į žalos atlyginimo sumą; 4) iš atsakovo M. B. priteisti 5 proc. metines procesines palūkanas, o iš atsakovės UAB „Providera“ – 6 proc. metines procesines palūkanas; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės vykdo laikinojo įdarbinimo veiklą Lietuvos Respublikoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Nors abi bendrovės yra savarankiški juridiniai subjektai, tačiau jas valdo susiję juridinio asmens dalyviai, o jų veikla yra glaudžiai susieta. Ieškovė1 su atsakovu1 2020 m. gruodžio 21 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią M. B. dirbo pardavimų vadybininku, vėliau – projektų valdymo vadovu. Darbo sutartis su atsakovu1 buvo nutraukta 2023 m. liepos 28 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių). Dirbdamas pas ieškovę1 M. B. buvo atsakingas už pardavimus, t. y. laikinojo darbo naudotojų, pas kuriuos atlikti darbo veiklą buvo siunčiami abiejų ieškovių įdarbinti laikinieji darbuotojai, suradimą; vėliau už šių darbuotojų darbo organizavimą (apgyvendinimą, išvykimą, tarpininkavimą su laikinojo darbo naudotojais ir kita). Eidamas nurodytas pareigas, atsakovas1 tiesiogiai ir betarpiškai komunikavo tiek su abiejų ieškovių darbuotojais, tiek su klientais – laikinojo darbo naudotojais, dėl to jam buvo prieinama komercinę paslaptį sudaranti informacija tiek apie pačius ieškovių darbuotojus (jų asmens duomenys, kontaktai, su jais pasirašyti susitarimai, pareigybės, mokamas darbo užmokestis, asmeniniai gebėjimai ir kompetencija, darbo patirtis, galimybės dirbti užsienyje, priimtinumas dirbti pagal laikinojo darbo sutartis ir kita), tiek apie ieškovių klientus (klientų sąrašas, kontaktiniai duomenys), taip pat žinomi jų poreikiai dėl laikinojo darbuotojų darbo, paslaugų teikimo sąlygos (sutarčių su klientais sąlygos, įkainiai ir kita), bendrovių iš klientų uždirbamos pajamos, patiriamos išlaidos ir gaunamas pelnas bei tai, su kuriais klientais ieškovės planavo ir toliau turėti sutartinių santykių, ateityje klientų vystomus projektus (kuriuose bus poreikis pasitelkti laikinuosius darbuotojus) ir kurie klientai to pageidavo. M. B. taip pat buvo žinomos bendrovių verslo sąlygos ir pajėgumai, rinkos strategija, komerciniai ryšiai, kainų nustatymo specifika, paslaugų savikaina ir rinkos kainos nustatymas, darbo organizavimas. Dėl to atsakovas1, darbo santykių su ieškove1 metu ir dvejus metus nuo šių darbo santykių pasibaigimo (iki 2025 m. liepos 28 d.), buvo saistomas konfidencialumo įsipareigojimo. Taip pat ieškovė1 ir atsakovas1 2020 m. gruodžio 21 d. buvo sudarę Darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartį (toliau – Komercinių paslapčių apsaugos sutartis). Be to, ieškovės1 darbuotojams yra taikoma bendrovės direktoriaus 2020 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 011420 patvirtinta Bendrovės komercinę paslaptį sudarančios ir konfidencialios informacijos naudojimo tvarka (toliau – Tvarka), su kuria M. B. buvo supažindintas ir įsipareigojo jos laikytis. 2023 m. birželio 30 d., prieš pat atsakovo1 darbo sutarties su ieškove1 nutraukimą, atsakovas1 įsteigė UAB „Providera“, kurios vieninteliu akcininku ir vadovu yra M. B.. UAB „Providera“ užsiima konkuruojančia su ieškovėmis veikla – taip pat teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas. Atsakovui1 nutraukus darbo sutartį, ieškovės ėmė pastebėti, kad jų darbuotojai pradėjo nutraukinėti darbo sutartis. Toks didelis darbuotojų darbo santykių su ieškovėmis nutraukimas buvo neįprastas. Atsakovai perviliojo bent 18 ieškovių darbuotojų ir vieną Vokietijos Federacinės Respublikos (toliau – Vokietija) klientę „OEG GmbH“ (toliau – ir Vokietijos bendrovė „OEG GmbH“, „OEG GmbH“) iš kurios gaunamos pajamos sudarė didžiąją dalį visų atsakovės2 pardavimo pajamų. Atsakovas1 atskleidė ieškovių komercinę paslaptį sudarančius duomenis, o atsakovė2 tokia informacija pasinaudojo ir gavo iš to pelno, vykdant konkuruojančią veiklą, dėl to atsakovės įgavo nepagrįstą pranašumą ieškovių atžvilgiu. Ieškovės tokius atsakovų veiksmus vertina kaip nesąžiningą konkuravimą, perimant ieškovių verslo dalį bei padarant ieškovėms žalą, kuri turi būti atlyginta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. sausio 29 d. sprendimu ieškovių ieškinį atmetė ir atsakovei2 iš ieškovių lygiomis dalimis iš kiekvienos priteisė po 2 510,49 Eur bylinėjimosi išlaidų bei po 18,22 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

Teismas, spręsdamas dėl atsakovo1 atsakomybės, įvertino, kad M. B. yra sudaręs Darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartį ir šia sutartimi yra įsipareigojęs neatskleisti ieškovės1 komercinių paslapčių. Be to, UAB „Elfoksas“ direktoriaus 2020 m. sausio 14 d. įsakymu patvirtintos Bendrovės komercinę paslaptį sudarančios ir konfidencialios informacijos naudojimo tvarkos 2.21 papunktyje numatyta, kad konfidenciali informacija yra bet kokia informacija apie bendrovės ir jos klientų darbuotojus, taip pat klientų kontrahentus / klientus ir jų darbuotojus (darbuotojų asmens ir kontaktiniai duomenys; kvalifikacija ir atestacija; objektai, į kuriuos jie siunčiami; apmokėjimo sąlygos; apgyvendinimo ir darbo sąlygos; kontrahentų paieškos strategija; bendradarbiavimo sąlygos; sutarčių turinys; konkrečiam klientui siunčiamų darbuotojų duomenys ir jų kvalifikacija; asmenų, priimančių sprendimus duomenys; taikoma kainodara). Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovės, visų pirma, privalo įrodyti, jog ginčo informacija apie 18 ieškovės darbuotojų ir klientą Vokietijoje iš tikrųjų yra ir buvo konfidenciali ir (arba) priskirtina komercinei paslapčiai, t. y. ieškovės turi įrodyti, kad konkreti informacija buvo komerciškai vertinga, slapta ir saugoma.

Teismas pažymėjo, kad ieškovių nurodyti 18 darbuotojų nebuvo administracijos darbuotojai ar išskirtinės srities specialistai, kurių nuviliojimas turėtų akivaizdžios reikšmės ieškovių, kaip juridinių asmenų, konkurencinei galiai. Visi nurodyti darbuotojai buvo susiję su viena ar kita ieškove laikinojo darbo sutartimis. Ieškovės darbo santykiuose su šiais darbuotojais veikė kaip laikinojo įdarbinimo įmonės, užsiimančios darbo nuomos verslu, t. y. veikė kaip tarpininkės už atlygį siūlydamos ir perduodamos laikinuosius darbuotojus darbo naudotojams pagal poreikį. Šiame darbo nuomos verslo santykyje laikini darbuotojai įdarbinimo įmonei yra svarbūs ne kaip darbo teisės subjektai, bet kaip klientai ar kaip nuomos santykių objektas – darbo jėga. Ieškovėms pajamas generavo ne darbuotojų sukuriama vertė, bet pajamos iš šių darbuotojų nuomos.

Teismo vertinimu, ieškovių informacija apie įdarbintus laikinuosius darbuotojus neatitinka konfidencialios informacijos kriterijų, o ieškovės nustatytas ribojimas atsakovui1 naudoti tokią informaciją, pasibaigus darbo santykiams, yra neproporcingas ir nesuderinamas su tokios informacijos saugojimo tikslais. Pažymėjo, kad informacija apie laikinojo įdarbinimo agentūros įdarbintus laikinuosius darbuotojus nėra slapta, nes informaciją apie laikinųjų darbuotojų skaičių laikinojo įdarbinimo įmonės privalo teikti tokių įmonių veiklos priežiūrą vykdančiai Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie socialinės ir darbo apsaugos ministerijos (toliau – Valstybinė darbo inspekcija) (DK 79 straipsnio 6 dalis). Nors įdarbinimo agentūra kontroliuojančiai institucijai privalo teikti tik duomenis apie darbuotojų skaičių, o ne apie konkrečius darbuotojus, tačiau vien tai, kad tokie duomenys yra administracinės kontrolės objektu, savaime įrodo, jog tokie duomenys negali būti pripažįstami laikinojo įdarbinimo įmonės sukurta paslaptimi. Be to, tokia informacija apie įdarbinimo įmonės įdarbintus darbuotojus neturi komercinės vertės, nes pagal darbo nuomos teisinių santykių reglamentavimo esmę, jokiu būdu negali būti panaudota kaip darbuotojų darbo teises ribojanti priemonė, t. y. konkurencijos ribojimo tikslais.

Teismas vertino, kad faktas, jog M. B. asmeniškai pažinojo ieškovių darbuotojus ir darbo metu turėjo bei naudojosi jų kontaktine informacija, reiškia, kad ieškovas disponavo informacija, kurios konfidencialumas yra reikšmingas ieškovėms tik atsakovo1 darbo metu, o pasibaigus darbo santykiams tokios informacijos ribojimas neatitinka tokios informacijos apsaugos ribų ir reiškia atsakovui1 taikomą neproporcingą ribojimą naudotis darbo metu įgytomis žiniomis.

Teismas atkreipė dėmesį, kad 6 laikinieji darbuotojai, nors ir dirbo ieškovių bendrovėse, tačiau nebuvo jų darbuotojai tuo metu, kai buvo įdarbinti pas atsakovę UAB „Providera“, ar trečiąjį asmenį UAB „Oflex“. Teismo įsitikinimu, ši situacija patvirtina, kad informacija apie šiuos darbuotojus nebuvo ieškovių konfidenciali informacija ir, kad ieškovės iš viso negalėjo tokios informacijos apie potencialiai galinčius įsidarbinti asmenis naudoti kaip teisėtai įgyto konkurencinio pranašumo.

Teismas pažymėjo, kad duomenys apie Vokietijos bendrovės „OEG GmbH“ veiklos pobūdį, t. y. tai, kad ji bendradarbiauja su laikinojo įdarbinimo įmonėmis ir priima laikinuosius darbuotojus, yra vieša, t. y. tokia informacija nėra slapta ir todėl ji negali būti saugoma nei kaip konfidenciali, nei kaip komercinė paslaptis. Ši informacija yra lengvai prieinama bet kuriam suinteresuotam asmeniui, ypač tuo besidominčiai laikinojo įdarbinimo įmonei. Be to, teismas nustatė, kad „OEG GmbH“ tuo pat metu realiai bendradarbiavo ne tik su ieškovėmis, bet ir su kitomis įdarbinimo agentūromis ir, jog ieškovės neturėjo išskirtinių teisių dirbti su šia kliente. Pačios ieškovės patvirtino, kad po to, kai „OEG GmbH“ sudarė sutartis su UAB „Oflex“ ir UAB „Providera“ (2023 m. liepos mėnesio pabaiga ir 2023 m. lapkričio mėnesio pabaiga), ši Vokietijos bendrovė nenutraukė tolimesnio bendradarbiavimo su ieškovėmis, o bendradarbiavimas nurūko tik po metų – 2024 m. gruodžio mėnesį, kai ieškovės nesugebėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų ir pristatyti klientei reikiamų laikinųjų darbuotojų.

Pasisakydamas dėl atsakovo1 atsakomybės pagrindų už disponavimą informacija, kad „OEG GmbH“ yra ieškovių klientė, teismas pažymėjo, jog tokia informacija gali būti laikoma konfidencialia, tačiau ši informacija savaime nėra komerciškai vertinga ir ieškovės nepagrindė tokios informacijos išskirtinio ar specifinio komercinio vertingumo. Be to, informaciją apie šią klientę atsakovas1 sužinojo tiesiogiai vykdydamas jam pavestas darbo pareigas ir todėl tokia informacija, kaip atsakovo1 įgytų žinių dalis, teismo įvertinimu, yra konfidenciali ir saugotina tik atsakovo1 darbo santykių ieškovių bendrovėse metu. Teismas vertino, kad kita atsakovo1 sužinota informacija apie Vokietijos klientę „OEG GmbH“, jam einant darbo pareigas ieškovių bendrovėse, t. y. paties atsakovo1 derybinė patirtis su šia kliente bei sudarytų sutarčių su šia kliente sąlygos, kurią atsakovas1 tikėtinai panaudojo nutraukęs darbo santykius su ieškovėmis, taip pat nėra tokia, kurios naudojimas, pasibaigus darbo santykiams, galėtų būti ribojamas susitarimu dėl konfidencialios informacijos apsaugos. Teismo įsitikinimu, tokios informacijos panaudojimas, kai atsakovas1 tokią informaciją panaudojo pats tiesiogiai arba per kitą subjektą sudarydamas susitarimą su ieškovių kliente dėl komercinės veiklos, viršija susitarimo dėl konfidencialios informacijos apsaugos dalyką, kaip jis yra apibrėžtas DK 39 straipsnyje. Teismas atkreipė dėmesį, kad susitarimo dėl nekonkuravimo ieškovės su atsakovu1 nesudarė, nors būtent tokio susitarimo dėl nekonkuravimo esmę atitinkančios sąlygos, nustatančios darbuotojo pareigas, šiuo atveju yra įtrauktos į Darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutarties turinį. Tokias šio susitarimo nuostatas teismas pripažino kaip bloginančias darbuotojo teisinę padėtį, palyginus su ta, kurią nustato darbo įstatymai, ir nemotyvuotai iškreipiančias darbdavio ir darbuotojo interesų pusiausvyrą. Todėl teismas tokių Darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutarties nuostatų šioje byloje netaikė ir tuo pačiu netaikė darbuotojui sutartyje numatytos atsakomybės. Teismas konstatavo, kad atsakovas1 nepažeidė Darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutarties, dėl to nėra pagrindo kilti atsakovo1 atsakomybei, kiek tai susiję su šioje sutartyje numatytomis netesybomis, t. y. 5 000 Eur bauda ir negautomis pajamomis.

Teismas, spręsdamas dėl atsakovės UAB „Providera“ atsakomybės pagrindų, pažymėjo, kad neįrodyta, jog ieškovių nurodyta informacija apie 18 laikinųjų darbuotojų ir klientę „OEG GmbH“ yra ieškovių komercinė paslaptis. Teismas nurodė, kad duomenys apie įdarbintus laikinus darbuotojus nėra ieškovių sukurti, nėra slapti ir nėra komerciškai vertingi bei negali būti panaudoti kaip priemonė konkurencijos ribojimui. Tokių duomenų pripažinimas komercine paslaptimi prieštarautų laikinojo įdarbinimo įmonių veiklos teisinio reglamentavimo tikslams, pažeistų laikinųjų darbuotojų darbo teises, įskaitant jų teisę pasirinkti darbdavį ir nevaržomai įsidarbinti laikino darbo naudotojo įmonėje. Teismo įsitikinimu, ieškovių argumentai, pateisinantys konkurencijos ribojimą tarp laikinojo įdarbinimo įmonių, grindžiami informacijos apie įdarbintus asmenis slaptumu, prieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai. Toks informacijos ribojimas atitinka piktnaudžiavimą ir apgaulę priimant į darbą, įdarbinant ir dirbant. Teismas nurodė, kad duomenis apie laikinuosius darbuotojus laikinojo įdarbinimo įmonė gali tvarkyti tik darbo sutarties vykdymo tikslais ir tokie tikslai nėra susiję su įdarbinimo įmonės siekiu riboti laikinųjų darbuotojų įsidarbinimo galimybėmis kitoje laikinojo įdarbinimo įmonėje arba tiesiogiai pas laikinojo darbo naudotoją. Informacija apie laikinosios įdarbinimo įmonės įdarbintus darbuotojus gali būti laikoma tik tokia konfidencialios informacijos rūšimi, kurią įmonės darbuotojai, kuriems ši informacija tapo žinoma dėl einamų pareigų, privalo ją saugoti iki tol, kol tęsiasi jų darbo santykiai ir toks informacijos apsaugos tikslas yra susijęs su darbuotojų asmens duomenų apsauga, o ne su tokios informacijos komerciniu vertingumu ir slaptumu. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovių argumentus, kad ieškovių išlaidos už bendrovių veiklos reklamą patvirtina ieškovių išlaidas sukuriant tokią slaptą ir komerciškai vertingą informaciją, susijusią su asmens duomenimis apie laikinuosius darbuotojus.

Teismas nurodė, kad duomenys apie klientę „OEG GmbH“ nesudaro ieškovių komercinės paslapties. Dalis ieškovių nurodytos informacijos, pvz., duomenys apie bendrovių veiklą ir kaip šios bendrovės veikia kaip laikinojo darbo naudotojos nėra slapti, o kiti duomenys, kuriuos atsakovas1 sužinojo vykdydamas darbo pareigas ir tiesiogiai bendraudamas su „OEG GmbH“ sprendimus priimančias asmenimis, pagal savo esmę negali būti laikomi komercine paslaptimi dėl to, kad tokie duomenys yra neatsiejami darbuotojo M. B. įgytų įgūdžių ir žinių dalimi.

Dėl nurodytų priežasčių teismas nusprendė, kad civilinė atsakomybė už padarytą žalą dėl neteisėto disponavimo komercinėmis paslaptimis nekyla nei atsakovei UAB „Providera“, nei solidariam atsakovui M. B..

Pasak teismo, ieškovės neįrodė UAB „Providera“ atsakomybės pagrindo už jų 18 darbuotojų ir vienos klientės „OEG GmbH“ nuviliojimą kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Teismas nustatė, kad 12 darbuotojų ieškovių bendrovėse dirbo nuo 2 savaičių iki 4 mėnesių, o 6 darbuotojai 2023 m. liepos–lapkričio mėnesiais iš viso nedirbo ieškovių bendrovėse ir ieškovės juos vertina kaip darbuotojus tik dėl to, kad jie dirbo pas jas anksčiau. Šių 6 darbuotojų darbo trukmė ieškovių bendrovėse yra mažareikšmė. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nepateikė įrodymų apie nurodytų darbuotojų išsilavinimą ir kvalifikaciją ir (ar) jų apmokymą. Iš pateiktų darbo sutarčių ir liudytojų parodymų teismas nustatė, kad šie darbuotojai dirbo pagalbiniais darbuotojais, jokie kvalifikaciniai reikalavimai jiems nebuvo taikomi, šie darbuotojai nebuvo specialiai perengti ar apmokyti darbui. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju darbuotojų viliojimo faktas, kaip nesąžiningos konkurencijos požymis, numatytas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – Konkurencijos įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte, yra neįrodytas. Be to, laikinųjų darbuotojų darbo kaita ir atitinkama laikinųjų įdarbinimo įmonių konkurencija yra skatinama ir atitinka gerąją praktiką. Tokia darbuotojų kaita, nors ir atspindi konkurenciją tarp įdarbinimo įmonių, nėra nesąžininga.

Teismas nusprendė, kad ieškovės neįrodė, jog atsakovai nuviliojo jų klientę. Teismas nustatė, kad 2024 m. gruodžio mėnesį nutrūkęs ieškovių bendradarbiavimas su šia kliente nėra tiesiogiai susijęs su tuo, jog ši klientė pradėjo bendradarbiauti su atsakovo1 įsteigta UAB „Providera“; vienu metu laikino darbo naudotojo įmonėje dirbo ir ieškovių, ir atsakovės2 siųsti laikinieji darbuotojai. Be to, teismo vertinimu, pagal susiklosčiusius verslo santykius „OEG GmbH“ nebuvo ir ieškovių klientė, o atvirkščiai – ieškovės buvo vienos iš daugelio verslo subjektų, iš kurių „OEG GmbH“ pirko įdarbinimo paslaugas, taikydamas vienodus įkainius. Tai patvirtina „OEG GmbH“ darbuotojo paaiškinimai. Ieškovės neturėjo susitarimų, kurie būtų suteikę joms išskirtines teises dirbti su šia Vokietijos bendrove „OEG GmbH“.

Teismas nusprendė, kad byloje neįrodyti atsakovų civilinės atsakomybės pagrindai dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų.

Teismas pažymėjo, kad, priimdamas teismo sprendimą, įvertino ir atsižvelgė į tai, jog laikinieji darbuotojai, tiek dirbdami pas ieškoves, tiek ir dirbdami UAB „Providera“ skundėsi dėl darbo sąlygų ir tai galėjo įtakoti jų apsisprendimus dėl darbo sutarčių nutraukimo. Tačiau teismas vertino, kad tokie duomenys nėra itin svarbūs sprendžiant dėl nesąžiningos konkurencijos, nes didelė laikinųjų darbuotojų kaita yra įprasta darbo nuomos santykiuose. Paminėjo, kad liudytojai, buvę darbuotojai, pripažino, kad jiems nebuvo svarbu, kokioje bendrovėje dirbti – jie rinkosi didesnį darbo užmokestį ir geresnes darbo sąlygas.

Teismas vertino, kad nurodytų argumentų pakanka priimti teismo sprendimą dėl ieškinio pagrindo. Tačiau nenustačius atsakovų civilinės atsakomybės pagrindų pagal pareikštą ieškinį, pasak teismo, byloje neliko kitų klausimų, kurie turėtų būti sprendžiami papildomai. Todėl teismas priėmė ne sprendimą dėl ieškinio pagrindo, bet išsprendė ginčą iš esmės, t. y. ieškinio reikalavimus dėl atsakovų civilinės atsakomybės taikymo atmetė.

Teismas įvertino, kad ieškovių reikalavimas pagal prevencinį ieškinį yra išvestinis, t. y. nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų, susijusių su nesąžiningos konkurencijos veiksmais, negali būti nustatomi ir įpareigojimai, draudžiantys tokius veiksmus atsakovams atlikti ar tęsti. Todėl ieškinį dėl šio reikalavimo taip pat atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovės UAB „Elfoksas“ ir UAB „Falko Group“ (toliau – ir apeliantės) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 29 d. sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovių ieškinį arba grąžinti bylą dėl ieškinio pagrindo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.116 straipsnį, nes komercinės paslapties kriterijus aiškino atsietai nuo laikinojo įdarbinimo veiklos ekonominės specifikos bei realios konkurencinės aplinkos, nevertindamas ginčo informacijos kaip tarpusavyje susijusios ir komercinę vertę kuriančios visumos. Laikinojo įdarbinimo įmonės veiklos vertė ir pajamos nėra siejamos vien su darbuotojų įdarbinimo ar klientų paieškos procesu. Ekonominę šios veiklos vertę ir realų pajamų generavimo pagrindą sudaro šių elementų sujungimas – darbuotojų paskyrimas dirbti konkrečiam laikinojo darbo naudotojui ir jų darbo jėgos suteikimas už atlygį. Būtent šis darbuotojo ir kliento priskyrimo santykis generuoja pajamas ir sudaro ūkio subjekto veiklos pagrindą. Atsakovas1 perėmė tuos ieškovių buvusius darbuotojus, kurie darbo santykių su ieškovėmis metu buvo priskirti dirbti Vokietijos bendrovėje „OEG GmbH“. Perimti laikinieji darbuotojai buvo įdarbinami ne galimam ateityje atsirasti darbui, o konkrečiam darbui pas konkretų laikinojo darbo naudotoją, t. y. „OEG GmbH“, tai patvirtina, kad ekonominę vertę sudarė ne tik pavieniai duomenys apie darbuotojus ar klientę atskirai, bet ir konkretus darbuotojų grupės bei klientės priskyrimo santykis, kuris buvo perimtas ir panaudotas atsakovės2 konkurencinėje veikloje. Teismas neįvertino šių elementų visumos. Tačiau net ir vertinant informaciją atskirai, t. y. duomenis apie ginčo darbuotojus ir apie klientę „OEG GmbH“, tokia informacija atitinka komercinės paslapties požymius, todėl teismas, pripažinęs priešingai, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.116 straipsnyje įtvirtintus komercinės paslapties kriterijus bei padarė esminių materialiosios teisės taikymo klaidų.

Teismas netinkamai kvalifikavo ginčo informaciją ir nepagrįstai priskyrė ją tokiai konfidencialios informacijos kategorijai, kuri, susipažinus su ja darbo metu, esą tampa darbuotojo asmeninių gebėjimų ir patirties dalimi. Priešingai, tai yra specifinio pobūdžio informacija, objektyviai nuo asmens kompetencijos atribojamas darbdavio sukurtas nematerialusis turtas (nuosavybė), kurio panaudojimas pasibaigus darbo santykiams negali būti formaliai pateisinamas vien darbuotojo teise laisvai pasirinkti darbą ar verstis ūkine veikla. Tokia informacija yra darbdavio ūkinės–komercinės veiklos ir investicijų į personalo atranką bei valdymą rezultatas, todėl šios informacijos panaudojimas konkuruojančioje veikloje negali būti laikomas asmeninės profesinės patirties realizavimu. Analogiškai vertintina ir informacija apie klientę „OEG GmbH“, kuri bendradarbiavo su ribotu skaičiumi Lietuvos Respublikos tiekėjų (bendrovių), todėl tai nėra visiems prieinama rinkos informacija. Atsakovė UAB „Providera“ su „OEG GmbH“ per M. B. pradėjo bendradarbiauti pasinaudodama ne rinkų informacija, bet kontaktiniais duomenimis apie „OEG GmbH“ sprendimus priimančius asmenis, kurią M. B. sužinojo darbo santykių su ieškove1 metu, tai reiškia, kad atsakovas1 pasinaudojo ne bendromis žiniomis, o darbo funkcijų vykdymo metu įgyta konkrečia informacija apie „OEG GmbH“ atstovą, per kurį buvo sprendžiami paslaugų teikimo klausimai ir užtikrintas tiekėjos pakeitimo tęstinumas.

Teismas nepagrįstai pripažino, kad informacija apie įdarbintus laikinuosius darbuotojus neatitinka komercinės paslapties požymių (CK 1.116 straipsnis), tokią išvadą grįsdamas tuo, jog informacija apie laikinuosius darbuotojus neturi komercinės vertės dėl jų statuso darbo nuomos santykiuose. Laikinojo įdarbinimo modelyje darbuotojų sukuriamos vertės ekonominė reikšmė pasireiškia ne tuo, kad jie sukuria pridėtinę vertę pačiai įdarbinimo įmonei jos vidinėje veikloje, bet tuo, jog jų darbas sukuria vertę laikinojo darbo naudotojui, už kurios suteikimą įdarbinimo įmonė gauna atlygį. Darbuotojų vertė laikinojo įdarbinimo versle yra susijusi su tinkamų darbuotojų parinkimu, suformavimu, priskyrimu konkrečiam klientui ir gebėjimu užtikrinti nepertraukiamą jų darbo organizavimą. Esminę reikšmę turi ir suformuota darbuotojų bazė – atrinktų, kvalifikuotų, konkrečių projektų ar klientų poreikius atitinkančių darbuotojų visuma, kurios sukūrimas reikalauja laiko, organizacinių pastangų ir finansinių investicijų. Būtent tokia darbuotojų bazė sudaro laikinojo įdarbinimo įmonės veiklos stabilumo ir konkurencingumo pagrindą. Darbuotojai yra pagrindinis tokios bendrovės veiklos ištekliai, o informacija apie jų sudėtį, priskyrimą, turi tiesioginę ekonominę ir konkurencinę reikšmę. Tokia informacija nėra vieša ar lengvai prieinama rinkoje, nes ne kiekvienas asmuo sutinka dirbti kitoje valstybėje, o tinkamų kandidatų paieška reikalauja nuoseklaus ir sistemingo darbo. Atsakovė2 ne atsitiktinai įdarbino tuos pačius darbuotojus, kurie anksčiau dirbo pas ieškoves ir buvo paskirti tam pačiai laikinojo darbo naudotojai – „OEG GmbH“.

Teismas nepagrįstai susiejo informacijos apie darbuotojus slaptumo nebuvimą su aplinkybe, kad tam tikri apibendrinti duomenys teikiami Valstybinei darbo inspekcijai. Pareiga pateikti tam tikrus duomenis priežiūros institucijai nereiškia, kad ši informacija tampa vieša ar prieinama rinkos dalyviams, įskaitant konkurentus. Be to, Valstybinei darbo inspekcijai teikiami apibendrinti duomenys apie darbuotojų skaičių ir išdirbtas valandas, o ne informacija apie konkrečius darbuotojus, jų kontaktinius duomenis, suformuotą darbuotojų bazę, priskyrimą konkretiems darbo naudotojams ar kita organizacinė informacija.

Teismas netinkamai aiškino asmens duomenų apsaugos ir darbo teisės normas (DK 79 straipsnio 2 dalies 2 punktas), nepagrįstai darydamas išvadą, kad duomenų tvarkymo ribojimai paneigia galimybę tokią informaciją laikyti komercine paslaptimi. Darbuotojų sąrašai, jų kontaktiniai duomenys, informacija apie kvalifikaciją, gebėjimus ir tinkamumą konkretiems klientams yra saugotini duomenys, kuriais disponavimas turi būti ribojamas ir reglamentuojamas.

Teismas nepagrįstai pripažino, kad informacija apie klientę „OEG GmbH“ neatitinka nei komercinės paslapties, nei konfidencialios informacijos požymių. Teismas nepagrįstai konstatavo slaptumo ir komercinės vertės nebuvimą vien dėl to, kad „OEG GmbH“ viešai skelbia apie darbuotojų paiešką, nors tai nepaneigia konkrečių komercinių santykių turinio viešumo ir jų ekonominės reikšmės konkurencinėje rinkoje. Atsakovui1 informacija apie šią klientę ir bendradarbiavimo organizavimo aspektus tapo žinoma būtent dėl einamų pareigų ir tiesioginio darbo su ja metu. Be to, „OEG GmbH“ interneto svetainėje nėra skelbiama jokia informacija apie bendradarbiavimą su laikinojo įdarbinimo įmonėmis, o pateikiama tik aktuali siauro pobūdžio informacija apie konkrečių sričių darbuotojų paiešką, kuri iš esmės yra skelbiama daugelio verslo subjektų interneto svetainėse. Teismas nepagrįstai, kaip įrodymų šaltiniu rėmėsi šalių neįrodinėtais duomenimis iš „OEG GmbH“ interneto tinklalapio, taip peržengdamas rungimosi ir dispozityvumo principų ribas bei nepagrįstai pripažindamas ginčo informaciją nesant saugotina.

Teismas netinkamai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnį, nepagrįstai susiaurino šios normos taikymo apimtį iki atskirų, formaliai įvardytų nesąžiningos konkurencijos atvejų, ir neįvertino, kad atsakovų veiksmų visuma – darbuotojų grupės ir klientės perėmimas bei tapačios veiklos tęstinumas – ekonominiu turiniu atitinka platesnius nesąžiningos konkurencijos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir prieštarauja geriems papročiams. Nepriklausomai nuo to, ar informacija apie laikinuosius darbuotojus ir šių darbuotojų užsakovą būtų buvusi pripažinta komercine paslaptimi, ar ne (ar apskritai būtų priskirta kokiai nors konfidencialios informacijos rūšiai), atsakovų veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip neteisėti – prieštaraujantys ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, galintys pakenkti (kenkiantys) kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti.

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad draudimas atsakovui1 naudotis informacija apie darbuotojus, klientę „OEG GmbH“ yra draudimas konkuruoti. Teismas iš esmės sutapatino darbuotojo įgytas žinias jo sužinotai informacijai. Teismas nepagrįstai prie darbuotojo įgytų žinių priskyrė konkrečias su klientu sudarytų sutarčių sąlygas bei kitą individualizuotą informaciją apie klientę „OEG GmbH“. Atsakovas1 pasitelkė ne abstrakčias žinias, bet konkrečią darbo metu įgytą specifinio pobūdžio informaciją – konkrečios klientės „OEG GmbH“ atsakingo asmens tiesioginius kontaktus, kliento faktinį laikinojo įdarbinimo paslaugų poreikį ir planuojamus projektus ateityje, paslaugų teikimo kainas. Tokia informacija nėra laikoma darbuotojo žinių dalimi, todėl jos naudojimo ribojimas negali būti tapatinamas su draudimu konkuruoti.

Atsiliepimas

Atsakovai atsiliepime į ieškovių apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymų visumą ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, kurios taikomos nesąžiningos konkurencijos bylose. Be to, teismas tinkamai įvertino visą faktinių aplinkybių visumą ir pagrįstai nenustatė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies pažeidimų (nesąžiningos konkurencijos).

Ieškovės neįrodė ir nepateikė įrodymų dėl komercinės paslapties turinio. Teismas pagrįstai konstatavo, kad abstrakčiai nurodytos informacijos kategorijos šio ginčo kontekste neatitinka komercinės paslapties sąlygų – informacija yra vieša arba sudaro atsakovo1 neatsiejamą įgūdžių dalį. Ieškovės nepagrindė ir nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kaip ar kokia informacija apie tariamai nuviliotą klientę ar darbuotojus buvo kaupiama. Taip pat ieškovės nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų informacijos apie klientus ir darbuotojus vertę, įmonės įprastai veiklai patiriamos išlaidos nepagrindžia komercinę paslaptį sudarančios informacijos sukūrimo, jos turinio arba slaptumo. Be to, ieškovės ne tik nesiekė suformuoti aiškų atsakovo1 suvokimą apie tai, kas turėtų būti laikoma ieškovių komercine paslaptimi, tačiau taip pat neužtikrino, jog nustatytų bendrovėse vidinės tvarkos taisyklių būtų laikomasi. Teismas detaliai ir pagal kasacinio teismo suformuotas taisykles ištyrė ir įvertino ieškovių abstrakčiai nurodytų informacijos kategorijų atitiktį komercinei paslapčiai keliamiems reikalavimams ir pripažino, kad ieškovių nurodyta informacija negali būti laikoma komercine paslaptimi, nes yra vieša arba sudaro neatsiejamą atsakovo1 gebėjimų, žinių ir įgūdžių dalį, be to, ieškovės neįrodė tokios informacijos vertės.

Ieškovės nori konkurencijos teise draudžiamų padarinių, siekdamos apriboti atsakovų teisę dirbti su ieškovių klientais ir įdarbinti buvusius jų darbuotojus. Tai prilygtų draudžiamam konkurentų susitarimui, kurį draudžia Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagrįstai pripažino, kad komercinių paslapčių sutartyje numatyti M. B. įsipareigojimai de facto (iš tikrųjų) laikytini nekonkuravimo susitarimu, o nesant atlygio, kuris pagal darbo teisės reikalavimus privalomas, tokie įsipareigojimai negali būti taikomi. Duomenų apie laikinus darbuotojus (ypač buvusius) rinkimas, negali būti laikomas teisėtu pagrindu riboti tokių darbuotojų galimybes įsidarbinti kitose įmonėse arba riboti kitų įmonių galimybes šiuos darbuotojus įdarbinti.

Ieškovės neįrodė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo sąlygų. Atsakovai pateikė duomenis, kurie patvirtina, kad vien nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d. su ieškovėmis buvo nutraukta daugiau nei 450 darbo sutarčių. Tai reiškia, kad ieškovių bendrovėse vyko didelė darbuotojų kaita. Tais mėnesiais, kai darbo sutartis su ieškovėmis nutraukė keli, ieškovių vertinimu nuvilioti darbuotojai, visas nutrauktų darbo sutarčių skaičius buvo apie 30–50 per mėnesį. Tai reikšmingas faktas, įrodantis, kad pas atsakovę2 perėję dirbti darbuotojai neturėjo kompetencijų ar kvalifikacijos, kurias įgyti būtų buvę sudėtinga, ar būtų buvęs aiškus tokios srities darbuotojų (specialistų) trūkumas. Visi tariamai nesąžiningai nuvilioti darbuotojai buvo pasamdyti laikinam nekvalifikuotam darbui Vokietijoje.

Ieškovės neįrodė savo klientės „OEG GmbH“ neteisėto nuviliojimo. „OEG GmbH“ santykius su ieškovėmis nutraukė praėjus metams po to, kai paslaugas jai, pačios klientės prašymu, pradėjo teikti atsakovė2. Be to, sutartį su ieškovėmis klientė nutraukė, nes ieškovės nevykdė sutarties, t. y. negalėjo pristatyti laikinųjų darbuotojų.

Atsiliepimas

Tretieji asmenys UAB „Oflex“ ir V. Š. atsiliepime į ieškovių apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad ieškovės UAB „Falko Group“ ir UAB „Elfoksas“ veikia kaip laikinojo įdarbinimo įmonės ir teikia laikinųjų darbuotojų įdarbinimo paslaugas. Ieškovės taip pat yra susijusios bendrovės tiek per dalyvius (UAB „Elfoksas“ yra 100 procentų UAB „Falko Group“ akcininkė) ir vadovus, tiek ir per bendrai vykdomą veiklą. Ieškovės bendradarbiavimą yra įforminusios 2021 m. kovo 25 d. administravimo ir apskaitos paslaugų teikimo sutartimi.

Bylos duomenimis, UAB „Falko Group“ ir „OEG GmbH“ 2022 m. balandžio 1 d. sudarė Darbuotojų perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Falko Group“, kaip personalo paslaugų teikėja, įsipareigojo užsakovei „OEG GmbH“ perleisti darbuotojus darbų vykdymui ir užtikrinti, kad bus perleisti tik tokie darbuotojai, kurie yra susiję darbo santykiais su personalo paslaugų teikėja. UAB „Elfoksas“ ir „OEG GmbH“ 2022 m. rugsėjo 5 d. sudarė iš esmės analogišką Darbuotojų perleidimo sutartį, pagal kurią UAB „Elfoksas“, kaip personalo paslaugų teikėja, įsipareigojo „OEG GmbH“ perleisti savo darbuotojus.

Atsakovas M. B. 2021 m. gruodžio 21 d. darbo sutarties pagrindu dirbo UAB „Elfoksas“ pardavimų vadybininku, o nuo 2022 m. gegužės 22 d. – projektų valdymo vadovu. Byloje neginčijama, kad M. B. pagal darbo sutartį buvo pavesta vykdyti darbo užduotis Vokietijoje, įskaitant ir įvairias užduotis, susijusias su kliente „OEG GmbH“.

Nustatyta, kad UAB „Elfoksas“ ir M. B. 2020 m. gruodžio 21 d. sudarė Darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartį Nr. 2, kurios 3.1 papunktyje šalys susitarė, jog be atskiro leidimo išnešęs už bendrovės ribų, neteisėtai atskleidęs, sunaikinęs, sugadinęs ar praradęs jam patikėtą komercinę paslaptį sudarančią informaciją, darbuotojas įsipareigoja sumokėti bendrovei 5 000 Eur baudą bei atlyginti bendrovei nuostolius tiek, kiek nepadengia baudos suma; nuostoliais šiuo atveju laikomos paslapčiai sukurti, ją tobulinti turėtos išlaidos bei negautos pajamos.

UAB „Elfoksas“ direktoriaus 2020 m. sausio 14 d. įsakymu patvirtinta Bendrovės komercinę paslaptį sudarančios ir konfidencialios informacijos naudojimo tvarka, kurios 2.21 papunktyje numatyta, kad konfidenciali informacija yra bet kokia informacija apie bendrovės ir jos klientų darbuotojus, taip pat klientų kontrahentus / klientus ir jų darbuotojus (darbuotojų asmens ir kontaktiniai duomenys; kvalifikacija ir atestacija; objektai, į kuriuos jie siunčiami; apmokėjimo sąlygos; apgyvendinimo ir darbo sąlygos; kontrahentų paieškos strategija; bendradarbiavimo sąlygos; sutarčių turinys; konkrečiam klientui siunčiamų darbuotojų duomenys ir jų kvalifikacija; asmenų, priimančių sprendimus duomenys; taikoma kainodara).

Darbo sutartis su M. B. nutraukta 2023 m. liepos 28 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių).

Bylos duomenimis nustatyta, kad M. B. 2023 m. birželio 30 d. įsteigė UAB „Providera“ bei yra šios bendrovės vienintelis akcininkas ir vadovas. UAB „Providera“ taip pat vykdo laikinojo įdarbinimo paslaugų teikimo veiklą.

Byloje nustatyta, kad UAB „Falko Group“ dirbo tokie laikinieji darbuotojai: 1) E. R. nuo 2023 m. liepos 24 d. iki 2023 m. rugsėjo 15 d.; 2) A. S. nuo 2023 m. balandžio 24 d. iki 2023 m. rugpjūčio 28 d.; 3) J. K. nuo 2023 m. birželio 12 d. iki 2023 m. rugpjūčio 25 d.; 4) J. K. nuo 2023 m. rugpjūčio 11 d. iki 2023 m. rugpjūčio 25 d.; 5) R. V. nuo 2023 m. balandžio 19 d. iki 2023 m. rugpjūčio 9 d.; 6) A. P. nuo 2023 m. balandžio 24 d. iki 2023 m. rugpjūčio 9 d.; 7) R. R. nuo 2023 m. gegužės 13 d. iki 2023 m. rugpjūčio 9 d.; 8) N. D. nuo 2023 m. birželio 8 d. iki 2023 m. liepos 31 d.; 9) E. R. nuo 2023 m. gegužės 13 d. iki 2023 m. liepos 28 d.; 10) A. I. nuo 2023 m. gegužės 22 d. iki 2023 m. liepos 28 d.; 11) D. P. nuo 2023 m. birželio 29 d. iki 2023 m. rugpjūčio 21 d. Pas ieškovę UAB „Elfoksas“ dirbo laikinieji darbuotojai: 1) O. P. nuo 2023 m. gegužės 24 d. iki 2023 m. rugpjūčio 15 d.; 2) S. D. nuo 2022 m. lapkričio 25 d. iki 2023 m. kovo 25 d.; 3) K. D. nuo 2022 m. lapkričio 25 d. iki 2023 m. kovo 24 d.; 4) L. D. nuo 2023 m. sausio 3 d. iki 2023 m. vasario 24 d.; 5) Š. D. nuo 2022 m. gruodžio 8 d. iki 2023 m. balandžio 21 d.; 6) L. K. nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2023 m. balandžio 21 d.; 7) P. S. nuo 2023 m. sausio 3 d. iki 2023 m. vasario 24 d. Visus nurodytus darbuotojus, kaip laikinuosius, ieškovės buvo perleidusios Vokietijos įmonei „OEG GmbH“.

UAB „Providera“ dirbo tokie darbuotojai: 1) E. R. nuo 2024 m. liepos 1 d.; 2) A. S. nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. liepos 2 d.; 3) J. K. nuo 2024 m. liepos 8 d.; 4) J. K. nuo 2024 m. liepos 8 d.; 5) R. V. nuo 2023 m. lapkričio 20 d.; 6) A. P. nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2024 m. gegužės 23 d.; 7) R. R. nuo 2023 m. lapkričio 20 d.; 8) N. D. nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. kovo 7 d.; 9) E. R. nuo 2023 m. lapkričio 20 d.; 10) A. I. nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2024 m. balandžio 4 d. ir nuo 2024 m. gegužės 15 d. iki 2024 m. gegužės 23 d.; 11) D. P. nuo 2023 m. lapkričio 20 d.; 12) O. P. nuo 2023 m. lapkričio 20 d.; 13) S. D. nuo 2023 m. lapkričio 27 d.; 14) K. D. nuo 2023 m. lapkričio 27 d.; 15) L. D. nuo 2023 m. lapkričio 27 d.; 16) Š. D. nuo 2024 m. balandžio 8 d.; 17); L. K. nuo 2024 m. balandžio 4 d. iki 2024 m. birželio 21 d.; 18) P. S. nuo 2023 m. lapkričio 27 d. UAB „Providera“ nurodytus darbuotojus, kaip laikinuosius, buvo perleidusi užsakovei Vokietijos bendrovei „OEG GmbH“.

Ieškovės, manydamos, kad buvęs UAB „Elfoksas“ darbuotojas atsakovas M. B., neteisėtai disponuodamas ieškovių komercinę paslaptį sudarančia informacija, įsteigė konkuruojantį juridinį asmenį atsakovę UAB „Providera“, kuri nuviliojo ir įdarbino apie 18 ieškovių buvusių laikinųjų darbuotojų bei sudarė susitarimą su ieškovių kliente „OEG GmbH“ dėl nuviliotų darbuotojų nuomos, kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl komercinių paslapčių atskleidimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų bei dėl to patirtų nuostolių atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, spręsdamas dėl ieškinio pagrindo, ieškovių ieškinį atmetė, nes ieškovių nurodytos informacijos apie laikinuosius darbuotojus ir klientę nelaikė atitinkančia komercinės paslapties požymius, o tokios informacijos atskleidimo ir panaudojimo atsakovės UAB „Providera“ komercinėje veikloje nevertino kaip veiksmų, pažeidžiančių sąžiningą konkurenciją. Ieškovės su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai taikė CK 1.116 straipsnį, nes komercinės paslapties kriterijus aiškino atsietai nuo laikinojo įdarbinimo veiklos ekonominės specifikos bei realios konkurencinės aplinkos, nevertindamas ginčo informacijos apie ieškovių darbuotojus ir klientą kaip tarpusavyje susijusios bei komercinę vertę kuriančios visumos. Taip pat ieškovių teigimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnį, nepagrįstai susiaurindamas šios normos taikymo apimtį iki atskirų, formaliai įvardytų nesąžiningos konkurencijos atvejų, neįvertindamas, kad atsakovų veiksmų visuma – darbuotojų grupės ir klientės perėmimas bei tapačios veiklos tęstinumas – ekonominiu turiniu atitinka platesnio masto nesąžiningos konkurencijos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje esminiai ginčai yra kilę dėl informacijos apie laikinuosius ieškovių darbuotojus ir apie ieškovių klientę, kuri buvo laikinojo darbo naudotoja, (ne)pripažinimo komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija, taip pat dėl atsakovo M. B. veiksmų, perduodant savo įsteigtam juridiniam asmeniui UAB „Providera“ nurodytą informaciją apie ieškovių darbuotojus ir klientę bei atsakovei2 šią informaciją panaudojus savo veikloje, (ne)kvalifikavimo kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Iš pirmiau nurodytų klausimų išplaukia ir kiti smulkesni šalių nesutarimo aspektai. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl pirmosios instancijos teismo šiais klausimais padarytų išvadų ir proceso dalyvių išdėstytų su tuo susijusių argumentų.

Dėl informacijos (ne)pripažinimo konfidencialia ar komercine paslaptimi

Ieškovės apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nepripažinti ieškovių nurodytos informacijos apie jų laikinuosius darbuotojus ir klientę komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija. Ieškovės teigia, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, jog įvardyta informacija neatitinka komercinės paslapties ir kitos konfidencialios informacijos sampratos ir jų teisinės apsaugos sąlygų, nepagrįstai ir neteisėtai ginčo informacijos nevertino kaip tarpusavyje susijusios bei komercinę vertę ieškovėms kuriančios visumos.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovių nurodoma informacija apie jų laikinuosius darbuotojus ir klientę Vokietijos bendrovę „OEG GmbH“ neatitinka įstatyme bei teismų praktikoje suformuluotų komercinės paslapties požymių (vertingumo ir slaptumo).

Teisėjų kolegija, remdamasi toliau dėstomais argumentais, šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažįsta teisiškai pagrįsta.

CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties sąvoka, pateikti kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip komercinė paslaptis. Pagal CK 1.116 straipsnio 1 dalį informacija laikoma komercine paslaptimi, jeigu atitinka visus šiuos požymius: 1) yra slapta, t. y. ji, kaip visuma, arba tiksli jos sudėtis ir sudedamųjų dalių konfigūracija apskritai nežinoma arba jos negalima lengvai gauti toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; 2) turi tikros ar potencialios komercinės vertės, nes yra slapta; 3) šią informaciją teisėtai valdantis asmuo imasi protingų veiksmų, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad ją išlaikytų slaptą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirmiau nurodytą CK 1.116 straipsnio 1 dalies nuostatą, yra pažymėjęs, kad informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, iš esmės keliami trys reikalavimai: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 38 punktas; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-823/2022, 43 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 38 punktas; 2023 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-969/2023, 41 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Pagal CK 1.116 straipsnio 2 dalį komercine paslaptimi nelaikoma, be kita ko, informacija, kuri yra konfidenciali, bet neatitinka komercinės paslapties požymių; informacija, kuri jos turėtojo nurodoma kaip konfidenciali, tačiau yra akivaizdi (plačiai žinoma), viešai paskelbta arba lengvai gaunama toje aplinkoje, kurioje paprastai dirbama su tokia informacija; informacija, kuri įprastomis darbo aplinkybėmis tampa darbuotojų sąžiningai įgyta patirtimi, įgūdžiais, gebėjimais ar žiniomis.

Nurodytas teisinis reguliavimas siejasi su kasacinio teismo išaiškinimais, kad teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma. Duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis. Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje, o pareiga saugoti komercinę paslaptį visų pirma kyla iš įstatymo (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 50–51 punktai; 2023 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-969/2023, 43 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Pasibaigus darbo santykiams teisinė atsakomybė už pareigos saugoti konfidencialią informaciją pažeidimą darbuotojui gali kilti pažeidus pareigą saugoti buvusio darbdavio komercines paslaptis arba su juo sudarytame konfidencialumo susitarime nurodytą specifinio pobūdžio konfidencialią informaciją, kuri nėra neatsiejama darbuotojo gebėjimų, žinių ir įgūdžių dalis. Kilus ginčui dėl buvusio darbuotojo galimo konfidencialumo įsipareigojimo pažeidimo, teismas ar kitas darbo ginčą nagrinėjantis organas, visų pirma, turi patikrinti, ar konfidencialumo susitarime nurodyta informacija pagal teisės aktus ar pagal jos paskirtį gali būti laikoma konfidencialia, inter alia (be kita ko), ar ši informacija nėra viešai prieinama, ar priskirtina darbuotojo įprastomis darbo aplinkybėmis sąžiningai įgytai patirčiai, įgūdžiams, gebėjimams ar žinioms, kurių naudojimas konfidencialumo susitarimu negali būti ribojamas. Aplinkybę, kad konkreti informacija atitinka saugotinos konfidencialios informacijos požymius, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023, 61 punktas).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Elfoksas“ turėjo patvirtintą komercinių paslapčių sąrašą, kurio turinys atsakovui M. B. buvo žinomas, jis su šiuo sąrašu buvo supažindintas pasirašytinai (žr. šios nutarties 29 punktą).

Ieškovės UAB „Elfoksas“ patvirtintos Bendrovės komercinę paslaptį sudarančios ir konfidencialios informacijos naudojimo tvarkos 2.21 papunktyje numatyta, kad konfidenciali informacija yra bet kokia informacija apie bendrovės ir jos klientų darbuotojus, taip pat klientų kontrahentus / klientus ir jų darbuotojus (darbuotojų asmens ir kontaktiniai duomenys; kvalifikacija ir atestacija; objektai, į kuriuos jie siunčiami; apmokėjimo sąlygos; apgyvendinimo ir darbo sąlygos; kontrahentų paieškos strategija; bendradarbiavimo sąlygos; sutarčių turinys; konkrečiam klientui siunčiamų darbuotojų duomenys ir jų kvalifikacija; asmenų, priimančių sprendimus duomenys; taikoma kainodara).

Minėta, kad ieškovės informacijos apie jų laikinuosius darbuotojus ir klientą visumą nurodo kaip sudarančią jų komercinę paslaptį ir konfidencialią.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad tam, jog būtų galima nuspręsti, ar atsakovas M. B. atskleidė ieškovių komercinę paslaptį ir (ar) kitą saugotiną jų konfidencialią informaciją, visų pirma, būtina nustatyti, kokią ieškovių informaciją, kaip komercinę paslaptį ir (ar) konfidencialią, turėjo saugoti atsakovas1, ar ši informacija, atsižvelgiant į pirmiau aptartus CK 1.116 straipsnio 1 dalies normoje nurodytus komercinės paslapties požymius ir kasacinio teismo šios normos aiškinimo ir taikymo praktiką, vertintina kaip komercinė paslaptis ir (ar) kita konfidenciali informacija. Tik teigiamai atsakius į šiuos klausimus, gali būti sprendžiama, ar atsakovas1 atskleidė ieškovių komercinę paslaptį ir (ar) kitą saugotiną konfidencialią informaciją ir ar jam dėl to kyla atsakomybė. Nors ieškovė UAB „Elfoksas“ ginčo informaciją apie darbuotojus ir klientą buvo apibrėžusi Bendrovės komercinę paslaptį sudarančios ir konfidencialios informacijos naudojimo tvarkoje, tačiau kaip iš esmės teisingai skundžiame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai nepaneigia tokios informacijos savininkės pareigos įrodyti, o teismo – įvertinti ir nustatyti, ar konkretūs duomenys, dėl kurių vyksta ginčas, atitinka komercinės paslapties ir (ar) kitos saugotinos konfidencialios informacijos formaliuosius požymius.

Teisėjų kolegija, įvertindama ieškovių vykdomą veiklą, tame tarpe ir konkrečių laikinųjų darbuotojų priskyrimą dirbti konkrečiam laikinojo darbo naudotojui, nurodo, kad vertinimas, jog informacija apie konkrečius ieškovių laikinuosius darbuotojus ir (ar) tokių darbuotojų priskyrimą dirbti konkretiems klientams būtų tokio slaptumo, jog ji apskirtai nebūtų žinoma ar lengvai gaunama asmenims, veikiantiems laikinojo įdarbinimo paslaugų teikimo rinkoje, neatitinka tokių paslaugų, kurios iš dalies yra reglamentuotos teisės aktais, teikimo pobūdžio. Byloje esantys šalių paaiškinimai bei nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad visi 18 ieškovių nurodomų darbuotojų neturėjo jokių išskirtinių kompetencijų ar kvalifikacijos, kurias įgyti būtų buvę labai sudėtinga. Priešingai, nurodyti darbuotojai buvo samdomi laikinam nekvalifikuotam darbui Vokietijos bendrovėje „OEG GmbH“. Be to, laikiniesiems darbuotojams dirbant laikinojo darbo naudotojo įmonėse, šie, įprastai, bendrauja tiek su kolegomis, dirbančiais kitose laikinojo įdarbinimo paslaugas teikiančiose įmonėse, tiek ir su laikinojo darbo naudotojo atstovais, kurie, tam tikrais atvejais, laikiniesiems darbuotojams gerai atliekant laikinojo darbo naudotojo užduotis, jiems pasiūlo tiesiogiai sudaryti darbo sutartis, o tokia nuolatinio įsidarbinimo galimybė yra netgi įstatymiškai skatinama. Dėl to manyti, kad informacija apie nekvalifikuotų išvardytų laikinųjų darbuotojų darbą konkrečioje laikinojo darbo naudotojo įmonėje, yra tokio slaptumo lygio, kad atitiktų komercinės paslapties požymį, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Taigi, apeliančių argumentai apie jų vykdomo verslo modelio ekonominį specifiškumą, priskiriant konkrečius darbuotojus apibrėžtiems naudotojams, bei tuo grindžiant tokios informacijos atitikimą komercinės paslapties kriterijams, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime visiškai pagrįstai pažymėjo, kad darbo nuomos verslo santykyje laikini darbuotojai įdarbinimo įmonei yra svarbūs ne kaip darbo teisės subjektai, bet kaip klientai ar kaip nuomos santykių objektas – darbo jėga, t. y. ieškovėms pajamas generuoja ne darbuotojų sukuriama vertė, bet pajamos iš tokių darbuotojų nuomos.

Pirmiau nurodytos aplinkybės neleidžia teisėjų kolegija pripažinti, kad ieškovių veiklos vykdymo modelis, konkrečius nekvalifikuotus laikinuosius darbuotojus priskiriant dirbti apibrėžtam laikinojo darbo naudotojui, buvo specifinis, novatoriškas, jų sukurtas ar ištobulintas, besiskiriantis nuo kitų toje pat rinkoje veikiančių subjektų taikomo verslo modelio, dėl to ieškovės būtų įgijusios komercinį pranašumą kitų ūkio subjektų, veikiančių toje pačioje srityje, atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju ieškovės nepagrindė, kad jų pasirinktas veiklos vykdymo modelis, tam tikrus nekvalifikuotus laikinuosius darbuotojus priskiriant konkretiems laikiniesiems darbo naudotojams, atsižvelgiant į jų vykdomą veiklos pobūdį, nėra lengvai nuspėjamas ir sužinomas kitiems toje pat rinkoje veikiantiems ūkio subjektams. Komercinę vertę galėtų turėti nebent tokių duomenų visuma, kaip išskirtinę kompetencijų ar kvalifikaciją turinčių laikinųjų darbuotojų priskyrimas atlikti tam tikras specifines, išskirtinių kompetencijų reikalaujančias laikinojo darbo naudotojo užduotis, tai suteiktų konkrečiai laikinojo įdarbinimo paslaugas teikiančiai įmonei konkurencinį pranašumą prieš kitas toje pačioje laikinojo įdarbinimo rinkoje veikiančias įmones, tačiau disponavimo tokiais specifiniais duomenimis fakto ieškovės nepagrindė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės dėl jų teikiamų paslaugų (laikinojo įdarbinimo), kurių teikimo procesui taikomas įstatyminis reglamentavimas, pobūdžio neturi pagrindo informacijos apie savo veiklos modelį teikiant tokias paslaugas laikyti komercine paslaptimi, nes ši informacija neatitinka pagrindinių komercinės paslapties kriterijų, t. y. neteikia ieškovei komercinio pranašumo ir, kaip konstatuota pirmiau, nėra slapta.

Ieškovės apeliaciniame skunde ne tik informacijos apie jų laikinuosius darbuotojus ir klientę visumą, bet ir atskirus tokios informacijos elementus nurodo kaip sudarančius jų komercinę paslaptį.

Sprendžiant dėl duomenų apie ieškovių laikinuosius darbuotojus, kaip komercinę paslaptį sudarančios informacijos, aktualus pirmosios instancijos teismo akcentuotas įstatyminis draudimas laikinojo įdarbinimo įmonei tvarkyti laikinųjų darbuotojų duomenis kitais tikslais, nesusijusiais su laikinojo darbo sutartyje nustatytais įsipareigojimais, jų kvalifikacija, profesine patirtimi ar kita svarbia informacija, arba pažeidžiant jų teises į privataus gyvenimo neliečiamumą (DK 79 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamam sprendime pagrįstai akcentavo laikinųjų darbuotojų darbo teises, įskaitant jų teisę pasirinkti darbdavį ir nevaržomai įsidarbinti laikino darbo naudotojo įmonėje. Nors ieškovės iš esmės teisingai teigia, kad nurodyti laikinųjų darbuotojų duomenų tvarkymo ribojimai savaime nepaneigia tam tikros informacijos apie laikinuosius darbuotojus laikyti jų komercine paslaptimi, tačiau ieškovės turėtų detalizuoti, kuriuos būtent specifinius darbuotojų duomenis jos laiko komerciškai vertingais, suteikiančiais joms konkurencinį pranašumą prieš kitas įmones, veikiančias toje pačioje laikinojo darbo paslaugų rinkoje. Nagrinėjamu atveju ieškovės nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nepagrindė disponavimo specifiniais laikinųjų darbuotojų duomenimis fakto. Pažymėtina, kad ginčo atveju tokie laikinųjų darbuotojų duomenys kaip jų kontaktai, kvalifikacija, profesinė patirtis ir panašiai, kurių tvarkymas yra įstatymiškai reglamentuotas ir ribojamas, neturėtų būti savaime pripažįstami kaip komercinę paslaptį sudaranti informacija.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsakovas M. B., dirbdamas ieškovės1 bendrovėje nuo 2021 m. gruodžio 21 d. iki 2023 m. liepos 28 d., tiesiogiai dirbo su ieškovių laikinaisiais darbuotojais, asmeniškai juos visus pažinojo, turėjo jų kontaktinius duomenis, padėdavo jiems spręsti iškilusias problemas, dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad didelė dalis tokios informacijos, susijusios su laikinaisiais darbuotojais, tapo neatsiejama jo žinių dalimi, kurią atsakovas M. B. privalėjo saugoti tik tol, kol dirbo ieškovės1 bendrovėje.

Vertinant ieškovių argumentus dėl informacijos apie jų klientę Vokietijos bendrovę „OEG GmbH“ pripažinimo komercine paslaptimi, yra aktuali kasacinio teismo praktika, kurioje kasacinis teismas, spręsdamas dėl tam tikros informacijos pripažinimo komercine paslaptimi, yra pažymėjęs, kad duomenys apie klientus saugotini kaip komercinė paslaptis, jeigu tai yra informacija, kur, be klientų pavadinimo, esama kitokios informacijos, viešai neprieinamos, kaip, pvz., kontaktiniai asmenys, sprendimus priimantys asmenys, susiklostę verslo papročiai, techninė informacija, padedanti vykdyti veiklą, paslaugų ir jų kokybės reikalavimai, planuojami projektai, mokumas ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 45 punktas; 2023 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-969/2023, 53 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-378/2023, 43 punktas). Informacija apie klientus susideda iš įvairiausių duomenų, kurie gaunami per ilgamečius veiklos ryšius, t. y. kokie konkretūs kiekvieno kliento poreikiai, koks jo mokumas, finansinė būklė, patikimumas, koks paslaugų komplektas ir kokiomis sąlygomis teikiamas, už kokią kainą tai daroma. Tokia informacija nėra skelbiama ir prieinama viešai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2014). Kitaip tariant, duomenys apie ieškovo klientus gali būti pripažinti komercine paslaptimi, jei ieškovas įrodo, kad konkretūs duomenys buvo jo sukaupti dedant atitinkamas pastangas, dėl ilgamečių ryšių su atitinkamu klientu (klientais), turi komercinę vertę, o konkurentui būtų sunku gauti tokią informaciją pačiam neinvestavus pakankamai laiko ir pastangų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023, 67 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad tam tikra su klientais susijusi informacija (pvz., darbo su klientais metodai, derybų vedimo būdai, geroji praktika) gali tapti neatsiejama su klientais tiesiogiai dirbusių darbuotojų gebėjimų, įgūdžių bei žinių dalimi ir dėl šios priežasties nepripažįstama komercine paslaptimi pagal CK 1.116 straipsnio 2 dalies 3 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023, 67 punktas).

Teisėjų kolegija, remdamasi nurodyta kasacinio teismo praktika, įvertinusi šią konkrečią susiklosčiusią situaciją, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovių informacija apie jų klientę Vokietijos bendrovę „OEG GmbH“ nesudaro ieškovių komercinės paslapties. Apeliantės skunde nepateikė pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad duomenys apie Vokietijos bendrovės „OEG GmbH“ veiklą, jai veikiant kaip laikinojo darbo naudotoja, yra lengvai nuspėjami kitiems toje pat rinkoje veikiantiems ūkio subjektams. Byloje nustatyta, kad Vokietijos bendrovė „OEG GmbH“ savo internetiniame puslapyje skelbia informaciją apie darbuotojų paiešką ir jų priėmimą. Nors ieškovės nurodo, kad „OEG GmbH“ viešai skelbiama informacija apie darbuotojų paiešką savaime nepaneigia konkrečių komercinių santykių turinio neviešumo ir jų ekonominės reikšmės konkurencinėje rinkoje, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovės nei anksčiau bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde neįvardijo, kokie konkrečiai vertingi duomenys apie jų klientę, kurie nėra vieši ir negali būti lengvai gaunami, jų buvo kaupiami, saugomi ir atsakovų galėjo būti neteisėtai panaudoti, apsiribodamos abstrakčia nuoroda, jog tai yra duomenys apie bendradarbiavimo organizavimo aspektus. Nors tokio pobūdžio duomenys apie klientę, vertinant juos plačiąją prasme, išties galėtų būti pripažinti komercine paslaptimi, tačiau vien faktas, kad ieškovės bendradarbiavo su nurodyta kliente, pats savaime negali būti laikomas pakankamu komercinę paslaptį apie šią klientę sudarančios informacijos turėjimo patvirtinimu. Juo labiau kad aptariama ieškovių klientė, bendradarbiavimo su ieškovėmis tuo pačiu metu kaip ir su kitomis įdarbinimo agentūromis. Be to, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, „OEG GmbH“ sudariusi sutartis su UAB „Oflex“ ir UAB „Providera“, nenutraukė tolesnio veiklos vykdymo su ieškovėmis, jų dalykiniai verslo santykiai nutrūko tik po metų – 2024 m. gruodžio mėnesį, kai ieškovės negebėjo vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų ir „OEG GmbH“ pristatyti laikinųjų darbuotojų. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus prieinama prie išvados, kad ieškovės neįrodė, jog disponavo informacija apie klientę, kuri joms sukurtų komercinę vertę ar konkurencinį pranašumą.

Šalys neginčija, kad atsakovas M. B., dirbdamas ieškovės1 bendrovėje, tiesiogiai dirbo su ieškovių kliente „OEG GmbH“ ir bendravo su šios klientės sprendimus priimančiais asmenimis (atstovais), dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, jog, priešingai nei teigia apeliantės, didelė dalis informacijos, susijusios su laikinojo darbo paslaugų sritimi, įskaitant ir bendradarbiavimo su klientais organizavimo aspektus, tapo neatsiejama atsakovo1 žinių dalimi, kurią jis privalėjo saugoti tik tol, kol dirbo ieškovės1 bendrovėje. Ieškovėms bylos nagrinėjimo metu nepateikus įrodymų, pagrindžiančių disponavimą konkrečia vertinga informacija apie jų klientę ir jos poreikius, kuri atitinkamoje rinkoje veikiantiems asmenims nėra visuotinai žinoma ar lengvai prieinama ir kurią galima atskirti nuo ilgalaikių ieškovės1 buvusio darbuotojo atsakovo1 M. B. darbo su šiuo klientu metu sąžiningai įgytų žinių ar įgūdžių, pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas ieškovių nurodytos informacijos apie jų klientę Vokietijos bendrovę „OEG GmbH“ komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija, komercinių paslapčių ir konfidencialios informacijos apsaugą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė. Priešingas aiškinimas ne tik neatitiktų konfidencialios informacijos teisinės apsaugos tikslų (saugoti tik tą ūkio subjekto informaciją, kuri yra jo įdėtų pastangų rezultatas, todėl konkurentai gali siekti ją nesąžiningai panaudoti, pasilengvindami konkuravimo rinkoje sąlygas), bet ir lemtų, kad bet koks bendradarbiavimas su kito ūkio subjekto klientu, jei tokį bendradarbiavimą vykdo buvęs ūkio subjekto darbuotojas, būtų prilyginamas neteisėtam komercinės paslapties panaudojimui, taip nepagrįstai apribojant sąžiningą konkurenciją rinkoje ir pažeidžiant draudimą riboti konstitucinę teisę pasirinkti darbą ar verslą kitaip nei įstatymų nustatyta tvarka.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės byloje neįrodė, jog jos disponavo slapta, vertinga ir komercinį pranašumą teikiančia informacija apie savo laikinuosius darbuotojus, klientę bei savo veiklos modelį, priskiriant konkrečius laikinuosius darbuotojus dirbti konkrečiam laikinojo darbo naudotojui, kuri (informacija) atitinkamoje rinkoje veikiantiems asmenims nėra visuotinai žinoma ar lengvai prieinama ir kurią būtų galima atskirti nuo darbuotojo darbo metu sąžiningai įgytų žinių ar įgūdžių. Pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs ieškovių nurodytos informacijos jų komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija, už kurios atskleidimą pagal darbdavio ir darbuotojo susitarimą pasibaigus darbo santykiams pastarajam galėtų būti taikoma civilinė atsakomybė, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su ieškovių teikiamų paslaugų specifika, taip pat tinkamai pritaikė teisės aktus, reglamentuojančius komercine paslaptimi ar konfidencialia informacija pripažintinos informacijos apsaugą bei kasacinio teismo praktikoje suformuotus išaiškinimus dėl šių teisės aktų taikymo.

Dėl atsakovų veiksmų, perviliojant darbuotojus ir klientą, (ne)pripažinimo nesąžiningu konkuravimu

Ieškovės skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnį, nepagrįstai susiaurindamas šios normos taikymo apimtį tik iki atskirų, formaliai įvardytų nesąžiningos konkurencijos atvejų, neįvertindamas, jog atsakovų veiksmų visuma – darbuotojų grupės ir kliento perėmimas bei identiškos veiklos tęstinumas – ekonominiu turiniu atitinka platesnio masto nesąžiningos konkurencijos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovių nurodomas laikinųjų darbuotojų ir klientės viliojimo faktas, kaip nesąžiningos konkurencijos požymis, numatytas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte, yra neįrodytas.

Teisėjų kolegija, remdamasi toliau dėstomais argumentais, šią pirmosios instancijos teismo išvadą pripažįsta teisiškai pagrįsta.

Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar neatlikti visų ar dalies savo darbo pareigų, siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui.

Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto normos dispozicija, įtvirtinanti nesąžiningą konkuravimą, pasireiškiantį darbuotojų perviliojimu, numato, kad turi būti atliekami aktyvūs veiksmai, siekiant pervilioti darbuotojus. Tokie veiksmai gali pasireikšti kaip siūlymas pereiti dirbti į kitą įmonę, tam turi būti sudaromos sąlygos. Todėl ieškovėms, siekiančioms pagrįsti šios normos pažeidimą, kyla pareiga įrodyti, jog buvo atlikti neteisėti aktyvūs veiksmai, nukreipti pervilioti ieškovių darbuotojus į konkuruojantį subjektą siekiant nesąžiningo konkuravimo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo sutarties šalių ketinimai gali būti nustatyti pagal tai, kaip šalys elgėsi iki ir po sutarties nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2011). Kasacinio teismo pažymėta, kad tik faktas, jog darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, nėra pagrindas daryti išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos. Tačiau kai yra daugiau įrodymų, patvirtinančių kryptingą darbuotojų rengimąsi pereiti dirbti pas konkurentą, darbo sutartis nutraukiama be svarbių priežasčių, o po jos pasibaigimo iš karto įsidarbinama konkuruojančiame ūkio subjekte, ypač kai tokius veiksmus atlieka ne vienas, o daugiau darbuotojų, šie darbuotojai turi reikšmingos patirties, atitinkančios įmonių veiklos sritį, konkurentas po naujų darbuotojų įdarbinimo įgijo pranašumą, palyginti su buvusia padėtimi, teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, turi spręsti dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų egzistavimo ar jų nebuvimo įrodytinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-490-469/2018, 34 punktas). Kadangi tiesioginio viliojimo faktą (pasiūlymo nutraukti darbo sutartį pateikimą) įrodyti sunku ar to padaryti neįmanoma, apie žodinio arba pagrįsto bendru supratimu susitarimo buvimą teismas taip pat sprendžia iš perviliojamų darbuotojų ir konkuruojančios įmonės suderintų veiksmų, nukreiptų į darbo sutarčių nutraukimą ir naujų sudarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-684/2020, 56 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-378/2023, 55 punktas).

Byloje nustatyta, kad su ieškovėmis darbo santykius nutraukė 18 jų laikinųjų darbuotojų, kuriuos ieškovės buvo perleidusios Vokietijos bendrovei „OEG GmbH“. Byloje taip pat nustatyta, kad visi 18 buvusių ieškovių laikinųjų darbuotojų įsidarbino atsakovės2 bendrovėje ir jos buvo perleisti Vokietijos bendrovei „OEG GmbH“. Atsakovai aplinkybių, kad buvę ieškovių darbuotojai pas atsakovę2 šiuo metu dirba (ar ginčo įvykių metu dirbo), neginčija (žr., šios nutarties 32–33 punktus).

Sprendžiant dėl darbuotojų perėjimo dirbti pas kitą konkuruojantį subjektą (ne)sąžiningumo, visų pirma, paminėtina tai, kad visi 18 ieškovių nurodomų darbuotojų neturėjo jokių išskirtinių kompetencijų ar kvalifikacijos, kurias įgyti būtų buvę labai sudėtinga, priešingai, nurodyti darbuotojai buvo samdomi laikinam nekvalifikuotam darbui Vokietijos įmonėje. Antra, didžioji dalis darbuotojų ieškovių bendrovėje dirbo itin trumpą laiką – 12 darbuotojų pas ieškoves dirbo nuo 2 savaičių iki 4 mėnesių, o 6 darbuotojai 2023 m. liepos–lapkričio mėnesiais iš viso nedirbo ieškovių bendrovėse, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovės šiuos darbuotojus vertina kaip savo tik dėl to, kad jie pas jas dirbo anksčiau. Taigi, visi pas atsakovę2 įsidarbinę asmenys buvo trumpą laiką pas ieškoves ir nekvalifikuotą darbą dirbę asmenys, kurių netekimas, įvertinus bendrą ieškovių darbuotojų skaičių ir jų kitimus, buvo nežymus. Nurodyti bylos duomenys patvirtina, kad dalies ieškovių darbuotojų perėjimas dirbti į atsakovės2 bendrovę esmingai nesutrikdė ieškovių veiklos ir (ar) nepadarė jos neįmanomos. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat svarbu pažymėti ir tai, ką iš esmės patvirtino liudytojais apklausti laikinieji darbuotojai (buvę ieškovės darbuotojai), kad paprastai laikinieji darbuotojai nėra lojalūs konkrečiam subjektui ir laikinojo įdarbinimo srityje yra būdinga nuolatinė jų kaita (liudytojai nurodė, kad jiems nėra svarbu, kokioje įmonėje dirbti, jie renkasi didesnį darbo užmokestį ir geresnes darbo sąlygas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, prieina prie išvados, kad nurodytų aplinkybių visuma nepatvirtina ir neatskleidžia buvusių ieškovių laikinųjų darbuotojų ir konkurentų (atsakovų) susitarimų dėl perėjimo dirbti pas atsakovus, suderintų veiksmų ar kryptingo ir tikslingo šių darbuotojų rengimosi įsidarbinti atsakovės2 bendrovėje.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nors ūkio subjektui praradus klientą ar klientus, jo konkuravimo sąlygos rinkoje pablogėja, tačiau tai savaime negali lemti atsakovų veiksmų pripažinimo neteisėtais (nesąžiningos konkurencijos) veiksmais, kadangi klientų praradimas gali būti ir natūralios laisvos konkurencijos, kuria, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniu, grindžiamas Lietuvos Respublikos ūkis, pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012; 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023, 75 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-378/2023, 53 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas byloje teisingai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su ieškovių klientės „OEG GmbH“ pasitraukimu iš verslo santykių su ieškovėmis ir labiausiai tikėtinas tokio pasitraukimo priežastis. Byloje nustatyta, kad dar bendradarbiavimo su ieškovėmis metu, aptariama ieškovių klientė „OEG GmbH“ dirbo kartu ir su kitomis įdarbinimo agentūromis, taigi, ieškovių ir šios klientės nesiejo išskirtiniai verslo santykiai. Be to, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, „OEG GmbH“, sudarius sutartis su UAB „Oflex“ ir UAB „Providera“, ši bendrovė nenutraukė tolesnio bendradarbiavimo su ieškovėmis, jų veikimas kartu nutrūko tik po metų – 2024 m. gruodžio mėnesį, kai ieškovės negebėjo vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų ir „OEG GmbH“ pristatyti laikinųjų darbuotojų. Atsižvelgiant į nurodytą, priešingai nei teigia apeliantės, ieškovių klientės paradimą lėmė ne neteisėti atsakovų veiksmai, ją perviliojant, bet pačių ieškovių veiksmai (neveikimas), joms negalint tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų nurodytai klientei.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų, padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovių darbuotojų ir klientės viliojimo faktas, kaip nesąžiningos konkurencijos požymis, yra neįrodytas.

Toliau teisėjų kolegija, pasisakydama dėl ieškovių argumentų, susijusių su atsakovų identiškos veiklos tęstinumu, kaip nesąžiningos konkurencijos požymiu, visų pirma, atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad konkuruojančio subjekto įsteigimas per se (pats savaime) nelaikytinas neteisėta veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012; 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-823/2023, 75 punktas; 2023 m. birželio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-378/2023, 53 punktas). Byloje nustatyta, kad ieškovė1 nebuvo sudariusi nekonkuravimo susitarimo su atsakovu1 (nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime laikė, kad tam tikros sąlygos, įtvirtintos Darbuotojo įsipareigojimo neatskleisti komercinių paslapčių sutartyje, save esme atitinka susitarimą dėl nekonkuravimo, dėl to jų netaikė, tačiau tai nekeičia fakto dėl nekonkuravimo susitarimo nebuvimo), todėl apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, ieškovių teigimu, liudijančios atsakovų pasirengimą nesąžiningai konkuruoti su ieškovėmis, nuviliojant darbuotojų grupę ir klientą bei įsteigiant konkuruojantį ūkio subjektą, nepatvirtina atsakovų koordinuotų veiksmų neteisėtumo. Nesant su atsakovu1 sudaryto nekonkuravimo susitarimo, atsakovas1 turėjo teisę konkuruoti su ieškovėmis, be kita ko, įsteigiant naują ūkio subjektą, kuris veikė toje pačioje srityje, ir teikiant paslaugas tai pačiai klientei. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas1, dirbdamas ieškovės1 bendrovėje, asmeniniais sugebėjimais ir pastangomis sąžiningai įgijo patirtį, suformavo įgūdžius, išugdė gebėjimus bei įgijo išimtinių žinių, kurias vėliau panaudojo savo įkurtoje bendrovėje. Minėta, kad ieškovės neįrodė, jog atsakovas1 UAB „Providera“ veikloje panaudojo ieškovių specifinio pobūdžio saugomą konfidencialią informaciją, už kurios atskleidimą būtų pagrindas jam taikyti civilinę atsakomybę. Taip pat, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, ieškovės byloje neįrodė, kad jų vykdomas verslo modelis kuo nors skiriasi nuo kitų toje pat rinkoje veikiančių subjektų verslo modelio. Taigi, priešingas aptariamos situacijos aiškinimas iš esmės lemtų ribojimą atsakovui1, nesant nekonkuravimo susitarimo, dirbti toje pačioje srityje, kaip ir ieškovės, turimas žinias ir patirtį panaudoti darbe.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamam sprendime visiškai pagrįstai pažymėjo, kad konfidencialumo susitarimu negalima apriboti darbuotojo galimybės savo ankstesnėje darbovietėje sąžiningai įgytą patirtį, įgūdžius, gebėjimus ar žinias naudoti darbinėje veikloje pas kitą darbdavį ar pradedant savarankišką, su buvusiu darbdaviu konkuruojantį verslą. Atitinkamai nesąžiningos konkurencijos veiksmu negali būti laikomas ūkio subjekto naudojimasis įdarbinto darbuotojo ankstesnėje darbovietėje įgytomis žiniomis ir patirtimi, jei nėra nustatomi nesąžiningo darbuotojų viliojimo faktai (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nagrinėjamu atveju nesąžiningo darbuotojų ir kliento viliojimo bei ieškovių veiklos modelio panaudojimo faktai nenustatyti. Taigi, ieškovėms neįrodžius, kad atsakovės2 veikloje greta atsakovo1 ankstesnio darbo pas ieškovę1 metu įgytos darbo su laikinaisiais darbuotojais ir klientais patirties, įgūdžių ir gebėjimų bei viešai prieinamos ar atitinkamoje rinkoje lengvai gaunamos informacijos būtų buvę pasinaudota ieškovių komercine paslaptimi, atsakovų veiksmai, naudojant tą pačią ieškovių nurodytą informaciją, nevertinami kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai, kadangi nei viešai prieinami duomenys, nei darbuotojo ankstesnėje darbovietėje sąžiningai įgyta patirtis, įgūdžiai, gebėjimai ar žinios nepatenka į saugomos konfidencialios informacijos kategoriją (žr., šios nutarties 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas atsakovų veiksmų nesąžiningos konkurencijos veiksmais, nesąžiningą konkurenciją draudžiančių teisės normų nepažeidė, o apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjama priešingai, yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai vadovaujantis materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis komercinių paslapčių apsaugą ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimą, bei proceso teisės normomis, reglamentuojančiomis įrodymų vertinimą tokio pobūdžio bylose. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pagal bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės (ieškovės) neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi atsakovai (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Atsakovų atstovai pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovė UAB „Providera“ patyrė 12 332,32 Eur išlaidas už apeliacinio skundo analizę ir atsiliepimo į ieškovių apeliacinį skundą parengimą. Atsakovė UAB „Providera“ prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodo, kad tokias išlaidas lėmė didelė bylos apimtis, dėl to atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas pareikalavo nemažai atsakovams atstovaujančių advokatų laiko bei pastangų.

Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 papunktį, už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 dydžio koeficientas. Atsakovų atsiliepimas į ieškovių apeliacinį skundą pateiktas 2026 metų II ketvirtį, todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui taikytinas 2025 metų IV ketvirtį galiojęs Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 526,80 Eur. Taigi, maksimali rekomenduojama priteisti bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą šiuo atveju yra 3 284,84 Eur (2 526,80 Eur x 1,3).

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 48 punktas). Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį, nei Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų kontrolę, vertindamas jų būtinumą, pagrįstumą ir protingumą, teismas vykdo ex officio (savo iniciatyva).

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl atsakovei2 atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų dydžio, reikšmingomis laiko šias aplinkybes: 1) atsakovės2 reikalaujama priteisti bylinėjimosi išlaidų suma (12 332,32 Eur) už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą žymiai viršija nurodytą rekomenduojamą dydį; 2) atsakovę2 bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atstovavo tie patys advokatai, kuriems ginčo esmė yra gerai žinoma; 3) atsakovų atsiliepimas į apeliacinį skundą yra didelės apimties – jį sudaro 24 puslapiai; 4) atsiliepime į apeliacinį skundą išsamiai atsikertama į apeliacinio skundo argumentų grupę, analizuojama bylos faktinė situacija, įrodymai, teismų praktika, visgi nemaža dalis jo esminių argumentų jau buvo pateikti ir ankstesniuose atsakovų procesiniuose dokumentuose (atsiliepimuose į ieškinius, patikslintus ieškinius, papildomus paaiškinimus ir kita) ir kartojasi; 5) nors byloje nebuvo sprendžiami nauji teisės klausimai, tačiau ginčas tarp šalių buvo kilęs komercinių paslapčių panaudojimo ir nesąžiningos konkurencijos teisinių santykių (be kita ko, įvairiais faktiniais pagrindais), analizuojamos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos; 6) bylos apimtis yra didelė, todėl susipažinimas su ja, procesinių dokumentų parengimas, įrodymų (ypač netiesioginių) rinkimas neabejotinai pareikalavo didesnių nei įprastai laiko ir darbo sąnaudų.

Atsižvelgdama į nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nustatytas pagrindas nukrypti nuo Rekomendacijose numatyto maksimalaus išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydžio ir priteisti atsakovei2 didesnes nei rekomenduojamos šias teisinės pagalbos išlaidas, tačiau ne visa prašoma apimtimi. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, spręstina, kad nagrinėjamu atveju pagrįstomis, būtinomis ir protingomis laikytinos 6 166,16 Eur teisinės pagalbos išlaidos, kurios, atmetus ieškovių apeliacinį skundą, atsakovei2 priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovių (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „Elfoksas“, juridinio asmens kodas 121953914, ir uždarosios akcinės bendrovės „Falko Group“, juridinio asmens kodas 305661371, atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Providera“, juridinio asmens kodas 30635024, 6 166,16 Eur (šešių tūkstančių vieno šimto šešiasdešimt šešių eurų 16 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, t. y. po 3 083,08 Eur (tris tūkstančius aštuoniasdešimt tris eurus 8 centus) iš kiekvienos ieškovės.

Teisėjai Asta RadzevičienėAntanas RudzinskasVigintas Višinskis