- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-07-02
- Bylos Nr.
- e2-511-450/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00247-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. E.
- Kreditorius
- A. E., Valstybinė mokesčių inspekcija, "Apskaitos galia"
- Suinteresuotas asmuo
- G. J., T. L., ,,Foksai“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. E. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria prašymas pripažinti atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Foksai“ bankrotą tyčiniu netenkintas, civilinėje byloje pagal kreditoriaus A. E. pareiškimą dėl atsakovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Foksai“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – G. J. ir T. L.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas A. E. (toliau – ir pareiškėjas, kreditorius) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir LUAB) „Foksai“ (toliau – ir bendrovė) bankrotą pripažinti tyčiniu bei nustatyti, kad atsakovės bankrotą sukėlė buvusios bendrovės vadovės G. J. (buvusios G. L.) veiksmai.
Pareiškime nurodė, kad egzistuoja tyčinio bankroto požymiai, įvardyti Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 70 straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 3 punkte.
Kreditoriaus teigimu, nuo 2019 m. sausio mėn. iki 2023 m. gruodžio mėn. G. J. į bendrovės banko sąskaitą įnešdavo pinigines lėšas, kurias vėliau (didesne verte) išsiimdavo grynaisiais pinigais ar persivesdavo į savo banko sąskaitą. Įneštų ir pervestų piniginių lėšų į G. J. banko sąskaitą skirtumas sudaro 24 146,38 Eur, įneštų ir išimtų grynaisiais pinigais bei pervestų į G. J. banko sąskaitą skirtumas sudaro 165 461,35 Eur. Tai reiškia, kad įgyta G. J. nauda yra nuo 24 146,38 Eur iki 165 461,35 Eur. Pareiškime nurodoma, kad tokiais veiksmais bendrovė buvo privesta prie bankroto tyčia.
Pareiškime pažymėta, kad G. J. veiksmai, t. y. piniginių lėšų įnešimas į bendrovės banko sąskaitą ir jų pervedimas į savo banko sąskaitą bei išėmimas grynaisiais pinigais, kvalifikuotini kaip tyčinis veikimas prieš bendrovės interesus siekiant asmeninės naudos, t. y. siekiant pasisavinti bendrovės lėšas, tokiu būdu apribojant kreditorių galimybes tenkinti finansinius reikalavimus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.930¹ straipsnyje numatyta tvarka (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o tai sudaro pagrindą bankrotą pripažinti tyčiniu. Pareiškėjo įsitikinimu, dėl bendrovės bankroto yra atsakinga G. J., kuri buvo bendrovės vienintelė akcininkė ir vadovė ir kuri pasisavino LUAB „Foksai“ pinigines lėšas. Šiuo atveju visų kreditorių finansiniai reikalavimai galėjo būti patenkinti, jeigu piniginės lėšos nebūtų pasisavintos.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. balandžio 23 d. nutartimi kreditoriaus A. E. pareiškimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino, suinteresuotam asmeniui G. J. iš pareiškėjo priteisė 2 100 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Teismas akcentavo, kad 2025 m. spalio 17 d. nutartimi byloje dalyvaujantiems asmenims (taip pat ir pareiškėjui, kuris yra teisininkas) buvo išaiškinta teisė byloje pateikti įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai; 2026 m. sausio 14 d. teismo posėdis buvo atidėtas pareiškėjo prašymu sudarant jam galimybę susirasti advokatą byloje, tačiau pareiškėjas šios savo teisės neįgyvendino ir byloje atstovo (advokato) nesusirado; 2026 m. kovo 9 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas buvo įpareigotas pateikti duomenis, pagrindžiančius jo nurodytas faktines aplinkybes, kad 2019 m. balandžio 10 d. bendrovė buvo nemoki ir negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas įrodymų teismui nepateikė, o 2026 m. balandžio 15 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog teikti papildomus dokumentus nėra pagrindo, kadangi, pareiškėjo vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų (jų nekonkretizuojant), patvirtinančių, kad LUAB „Foksai“ bankrotas yra tyčinis.
Teismas, nuspręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, įvertino Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. lapkričio 6 d. nutartyje, kuria bendrovei iškelta bankroto byla, nustatytas aplinkybes dėl 2021–2024 m. bendrovės finansinių duomenų, taip pat bankroto byloje kreditorių (darbuotojų ir UAB „Swedbank lizingas“) pareikštų reikalavimų susidarymo aplinkybes, ir, remdamasis nustatytais duomenis, padarė išvadą, kad nors formaliai bendrovės turtas 2024 m. neviršijo jos įsipareigojimus, tačiau nustačius, jog įsiskolinimai kreditoriams susidarė nuo 2024 m. pavasario, LUAB „Foksai“ tapo nemoki 2024 m. rudenį, kuomet teismas priėmė nutartį iškelti bendrovei bankroto bylą (JANĮ 2 straipsnio 7 punktas).
Pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad suinteresuoto asmens G. J. veiksmai privedė LUAB „Foksai“ prie bankroto, kadangi paskutinė mokėjimo operacija atlikta 2023 m. gruodžio 11 d., o įsiskolinimai kreditoriams, kurių UAB „Foksai“ nesugebėjo padengti, susidarė nuo 2024 m. pavasario.
Teismas, spręsdamas, ar bendrovės vadovė G. J. nutraukė sutartį su akcine bendrove (toliau – AB) „Klaipėdos Smeltė“ ir tokiu būdu priėmė bendrovės interesui gauti pajamas prieštaraujantį sprendimą, nustatė, kad UAB „Foksai“, atstovaujama T. L., ir AB „Klaipėdos Smeltė“ 2023 m. gegužės 8 d. sudarė sutartį, pagal kurią UAB „Foksai“ įsipareigojo teikti AB „Klaipėdos Smeltė“ krovinio ir konteinerių pervežimo paslaugas autotransporto priemonėmis, AB „Klaipėdos Smeltė“ atliko du mokėjimus bendrovei, t. y. 2023 m. rugsėjo 26 d. 1 030,92 Eur ir 2024 m. balandžio 5 d. 2 410,32 Eur, paskutinė sąskaita AB „Klaipėdos Smeltė“ buvo pateikta 2024 m. rugsėjo 2 d., tačiau nuo 2024 m. rugpjūčio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 29 d. bendrovės vadovu buvo S. Z., o G. J. jos vadove paskirta tik 2024 m. rugsėjo 27 d. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad G. J. nėra ir negali būti atsakinga už sprendimą nutraukti minėtą sutartį, kadangi pareiškimas teisme dėl bankroto bylos iškėlimo buvo gautas 2024 m. rugsėjo 5 d., t. y. prieš G. J. tampant bendrovės vadove (2024 m. rugsėjo 27 d.).
Teismo nutartyje akcentuota, kad bendrovės įsiskolinimai kreditoriams susidarė nuo 2024 m. pavasario, t. y. vienam darbuotojui darbo užmokestis nesumokėtas už 2024 m. kovo – balandžio mėnesius, dviem darbuotojams darbo užmokestis nesumokėtas už 2024 m. gegužės – rugpjūčio mėnesius, valstybės biudžetui skola susidarė nuo 2024 m. kovo mėnesio, taip pat teismuose reikalavimai dėl skolų priteisimo pareikšti nuo 2025 m. gegužės 3 d. iki 2025 m. rugpjūčio 27 d., o piniginės operacijos, kuomet bendrovės vadovės pareigas ėjo G. J., atliktos nuo 2019 m. gegužės 28 d. iki 2023 m. gruodžio 11 d. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog G. J., atlikdama piniginių lėšų pervedimus bei juos išgrynindama, apribojo bendrovės kreditorių galimybes gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 2024 m. balandžio 10 d. T. L. tapus UAB „Foksai‘ direktoriumi ir perimant bendrovės turtą jis pasirašė, jog perima 136 828,68 Eur kasos likutį, taip pat kitą ilgalaikį turtą, bei aplinkybė, kad T. L., kuomet vadovės pareigas ėjo G. J., aktyviai dalyvavo UAB „Foksai“ veikloje sudarydamas sutartis, teikdamas buhalterinę apskaitą vykdančiai bendrovei dokumentus, konstatavo, jog 136 828,68 Eur bendrovės kasoje realiai buvo. Teismo įvertinimu, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atlikti mokėjimų pavedimai apribojo kreditorių galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus ar atliktais pavedimais į G. J. banko sąskaitą (pinigų išgryninimais) buvo sąmoningai ir tikslingai siekiama LUAB „Foksai“ nemokumo.
Teismas, įvertinęs visas faktines aplinkybes, konstatavo, kad nėra pagrindo LUAB „Foksai“ bankrotą pripažinti tyčiniu, kadangi pareiškėjas neįrodė JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 3 punkte įtvirtintų tyčinio bankroto požymių, t. y. jog bendrovė buvo privesta prie bankroto tyčia, todėl pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas A. E. (toliau – ir apeliantas) atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartį ir bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, nustatyti, kad LUAB „Foksai“ tyčinis bankrotas yra sukeltas G. J. veiksmais. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Suinteresuotas asmuo G. J. be teisinio pagrindo, būdama bendrovės vadovė, išgrynino ir į savo banko sąskaitą persivedė 165 461,35 Eur. Nėra duomenų, kad bent dalis šių piniginių lėšų būtų grąžinta bendrovei. Akivaizdu, kad grąžinus pinigines lėšas į bendrovės sąskaitą, nebūtų bendrovės nemokumo, t. y. būtų padengti visi kreditorių finansiniai reikalavimai ir nebūtų iškelta bankroto byla. Taigi, yra priežastinis ryšys tarp neteisėto veikimo – piniginių lėšų pasisavinimo bei negrąžinimo ir bendrovės nemokumo, kuris atsirado nepadengus kreditorių finansinių reikalavimų.
Teismas, vertindamas tyčinio bankroto požymius, nepagrįstai atskyrė laikotarpį, kuriuo buvo bendrovės piniginės lėšos išgryninamos ir pervedamos į G. J. banko sąskaitą, nuo laikotarpio, kuriuo susidarė kreditorių finansiniai reikalavimai.
Byloje nėra pateikti duomenys, patvirtinantys, kad faktiškai bendrovės vadovu buvo T. L. Teismas nepagrįstai vadovavosi 2025 m. rugsėjo 22 d. Aplinkos departamento raštu, kuris nėra pasirašytas bei kuriame nurodyta, kad atsakingas asmuo už pažeidimą yra T. L., kaip bendrovės vadovas. Tikėtina, kad minėtas raštas parengtas nemokumo administratoriaus nurodymu, kadangi 2025 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. PA-3837 nurodyta, kad „nemokumo administratorius taip pat informavo, kad faktinis įmonės buvo T. L.“. Taigi, pirmojo 2025 m. rugsėjo 22 d. rašto turinys yra nulemtas nemokumo administratoriaus paaiškinimu apie faktinį bendrovės vadovą; kitų duomenų apie faktinį vadovą nėra.
Byloje yra duomenys, kad bendrovės vadovė buvo G. J., t. y. ji turėjo prieigą prie banko sąskaitos, dalyvavo LUAB „Foksai“ veikloje, gavo darbo užmokestį, 2024 m. balandžio 19 d. paskyrė bendrovės vadovu T. L., sudarė sutartis bendrovės vardu.
Teismas netinkamai įvertino piniginių lėšų išėmimo iš bendrovės banko sąskaitos ir negrąžinimo faktą, kadangi sprendimą jų negrąžinti bendrovei priėmė G. J., t. y. priežastis, dėl kurios bendrovė tapo nemoki. Jei būtų piniginės lėšos grąžintos, būtų padengti visi kreditorių finansiniai reikalavimai, kadangi iš bendrovės banko sąskaitos pervestos bei išgrynintos lėšos sudaro 165 465,35 Eur, o kreditorių finansiniai reikalavimų suma iš viso 109 898,74 Eur.
Suinteresuotas asmuo G. J., kaip vadovė, kuri turėjo pareigą veikti juridinio asmens interesais, matydama, kad bendrovė negali atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to turi skolų, privalėjo jas padengti iš piniginių lėšų, kurios buvo pervestos į jos banko sąskaitą. G. J. pareigos grąžinti pinigines lėšas į bendrovės sąskaitą neįvykdė.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo G. J. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:
Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas yra poveikio priemonė G. J. tebevykstančioje santuokos su T. L. nutraukimo byloje.
2023 m. gegužės 16 d. LUAB „Foksai“ sudarė dvi vilkikų lizingo sutartis su AB „Swedbank“, o 2023 m. liepos 17 d. AB „Swedbank“ suteikė LUAB „Foksai“ 10 000 Eur kreditą. Tai esminės aplinkybės, paneigiančios pareiškėjo nuomonę, esą 2019–2023 m. vykusios įprastinės bendrovės veiklos finansinės operacijos privedė bendrovę prie nemokumo 2024 m. antroje pusėje. Visuotinai žinoma, kad kredito įstaigos, prieš suteikdamos kreditus, kruopščiai tikrina juridinių asmenų finansinę būklę ir galimybes vykdyti įsipareigojimus. Šiuo atveju banko kreditų suteikimas 2023 m. patvirtina, kad bendrovė G. J. vadovavimo laikotarpiu nebuvo nemoki.
Aplinkybės, susijusios su G. J., kaip bendrovės vadovės, atliktomis finansinėmis operacijomis nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2023 m. gruodžio 11 d., nėra susijusius su 2024 m. kilusiomis bendrovės mokumo problemomis. Įrodymų apie tai, kad dėl 2019–2023 m. vykusių bendrovės finansinių operacijų jos pinigines lėšas būtų pasisavinusi G. J. ir tie pinigai nebūtų panaudoti LUAB „Foksai“ veikloje, nėra. Dėl T. L. veiksmų nėra galimybės pagrįsti šių aplinkybių įrodymais, nes T. L. neperdavė nemokumo administratoriui bendrovės dokumentų ir turto.
T. L. perėmus LUAB „Foksai“ valdymą, bendrovė pradėjo nevykdyti įsipareigojimų, buvo atidaryta nauja banko sąskaita, į kurią buvo mokami pinigai už LUAB „Foksai“ teiktas paslaugas AB „Klaipėdos Smeltė“. Tokiu būdu T. L. slėpė LUAB „Foksai“ pajamas.
T. L. buvo faktiniu bendrovės vadovu, o nuo 2024 m. balandžio 19 d. iki 2024 m. rugpjūčio 28 d. ir oficialiu vadovu, todėl būtent jo veiksmai galėjo lemti LUAB „Foksai“ nemokumą. Byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia spręsti nei apie formaliai G. J. atliktų veiksmų ryšį su atsiradusiu bendrovės nemokumu, nei jos sąmoningą siekį blogai valdyti bendrovę, jos sąmoningą siekį sukelti bankrotą ar pažeisti kreditorių interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas pripažinti LUAB „Foksai“ bankrotą tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas. Pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina laikydamasis atskirojo skundo ribų, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl tyčinio bankroto požymių
Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.
Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.
Kasacinio teismo praktikoje aiškinant JANĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų požymių nustatymas pats savaime nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo spręsti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teisės ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 33–35 punktai; 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 65 punktas).
Iki JANĮ įsigaliojimo suformuota kasacinio teismo praktika bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu taip pat išlieka aktuali. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia iš visų bylos aplinkybių nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas). Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 20 punktas; 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 47 punktas).
Kasacinio teismo išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Todėl, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).
Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę), bet neturi lemti konstatavimo, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).
Pagal bendrąją taisyklę, asmuo, teikiantis prašymą pripažinti bankrotą tyčiniu, turi įrodyti tyčinio bankroto pagrindą (pagrindus) ir asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Pastarajam šių aplinkybių neįrodžius, civilinę bylą dėl tyčinio bankroto nagrinėjančiam teismui pagrindo konstatuoti tyčinį bankrotą nėra. Teismo aktyvumas tokio pobūdžio bylose pirmiausia yra siejamas su teismo iniciatyva renkant įrodymus, kiek tai susiję su šalies įrodinėtinomis aplinkybėmis, o ne šalių įrodinėjimo pareigos palengvinimu ar perėmimu, t. y. faktinių aplinkybių įrodymu ir nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-933/2026, 51, 53 punktai).
Taigi, nagrinėjamoje byloje apeliantas turėjo įrodyti konkrečių tyčinio bankroto požymių egzistavimą ir šių požymių priežastinį ryšį su kilusiu bendrovės nemokumu arba šių požymių priežastinį ryšį su nemokios bendrovės padėties esminiu pablogėjimu.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 3 punkto pagrindu dėl G. J. nesąžiningų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas neįrodė, jog G. J., atlikdama piniginių lėšų pervedimus bei jas išgrynindama, apribojo bendrovės kreditorių galimybes gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą, pareiškėjo prašymą atmetė. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kurį grindžia iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė priežastinio ryšio tarp G. J. veiksmų (piniginių lėšų pasisavinimo bei jų negrąžinimo) ir bendrovės nemokumo, t. y. jei buvusi vadovė G. J. piniginių lėšų nebūtų pervedusi iš bendrovės sąskaitos bei išgryninusi, bendrovė nebūtų nemoki ir turėtų galimybė padengti visus kreditorių finansinius reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į esminius apelianto atskirojo skundo argumentus, juos toliau aptaria ir įvertina.
Dėl LUAB „Foksai“ nemokumo momento nustatymo
Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, yra ypač svarbus juridinio asmens nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio juridinio asmens vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei juridinio asmens nemokumo arba ryšio tarp juridinio asmens nemokumo ir jo būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar juridinio asmens bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022; 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-119-933/2025; 2025 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-365-934/2025).
Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019; 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 29 punktas).
Teismų praktikoje, aiškinant bankrotą reglamentuojančias teisės nuostatas, pažymėta, kad tam, jog būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1397-180/2018; 2019 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-251-823/2019).
Vertindamas bendrovės nemokumo momentą, pirmosios instancijos teismas iš LUAB „Foksai“ bankroto bylos Nr. eB2-92-796/2026 duomenų nustatė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. lapkričio 6 d. nutartimi iškėlė bendrovei bankroto bylą, konstatavęs, jog nors formaliai bendrovės turtas 2024 m. neviršijo jos įsipareigojimų, tačiau ji negalėjo vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, skolos susidarė nuo 2024 m. pavasario, todėl LUAB „Foksai“ nemoki ir jai keltina bankroto byla. Iš bankroto byloje pateikto 2022 m. gruodžio 31 d. balanso duomenų nustatyta, kad LUAB „Foksai“ turėjo turto už 210 947 Eur, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 67 830 Eur. Pagal 2024 m. rugsėjo 30 d. balansą (nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugsėjo 30 d.), atsakovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 193 608 Eur, o turimo turto vertė iš viso – 358 574 Eur. Iš bankroto byloje pateiktų Darbo ginčų komisijos sprendimų nustatyta, kad darbuotojui K. G. bendrovė darbo užmokesčio nesumokėjo nuo 2024 m. sausio mėnesio iki 2024 m. gegužės 8 d. (už sausio ir vasario mėnesius nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio, visas darbo užmokestis buvo neišmokėtas už kovo ir balandžio mėnesius), darbuotojui D. N. darbo užmokestis nesumokėtas nuo 2024 m. birželio 12 d. iki 2024 m. rugpjūčio 29 d., A. E. darbo užmokestis nesumokėtas už 2024 m. gegužės – rugpjūčio mėnesius. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovei nuo 2025 m. gegužės 3 d. iki 2025 m. rugpjūčio 27 d. pareikšti reikalavimai dėl skolų priteisimo dešimtyje civilinių bylų. 2024 m. rugsėjo 3 d. bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai sudarė 909,95 Eur, 2024 m. rugsėjo 2 d. mokestinė nepriemoka valstybės biudžetui sudarė 9 357,07 Eur.
Iš bankroto byloje pateiktų dokumentų, kuriais grindžiamas kreditorės UAB „Swedbank lizingas“ finansinis reikalavimas matyti, kad UAB „Foksai“ ir UAB „Swedbank lizingas“ 2023 m. gegužės 16 d. sudarė dvi lizingo sutartis Nr. LT231267 ir Nr. LT231270 dėl dviejų sunkvežimių (duomenys neskelbtini) įsigijimo. 2024 m. liepos 23 d. UAB „Swedbank lizingas“ išsiuntė pretenziją bendrovei dėl lizingo sutarčių nutraukimo, kadangi UAB „Foksai“ pažeidė sutartis, t. y. neapmokėjo išrašytų sąskaitų. Be to, AB „Swedbank“ 2024 m. rugsėjo 23 d. nutraukė 2022 m. balandžio 13 d. ir 2023 m. liepos 17 d. sudarytas su bendrove kredito sutartis, pagal kurias bendrovei buvo suteikti atitinkamai 5 000 Eur ir 10 000 Eur kreditai, kadangi LUAB „Foksai“ nevykdė savo įsipareigojimų.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad, nors formaliai vertinant bendrovės 2022 m. gruodžio 31 d. ir 2024 m. rugsėjo 30 d. balansų duomenis, turėti įsiskolinimai neviršijo turimo turto vertės, tačiau, vertinant nemokumo momentą, teisiškai svarbios aplinkybės yra tai, jog LUAB „Foksai“ nuo 2024 m. gegužės mėnesio nesugebėjo laiku vykdyti prievolių kreditoriams (darbuotojams, lizingo davėjai, kredito davėjai, valstybės biudžetui), nėra pateikti įrodymai, kad bendrovė vykdė veiklą ir generavo pajamas. Apeliacinės instancijos teismas, apeliantui iš esmės neginčijant apskųstoje nutartyje padarytos išvados dėl nemokumo momento bei neteikiant įrodymų, kurie suponuotų pagrindą jį vertinti kitaip, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl susidariusių neįvykdytų prievolių kreditoriams nuo 2024 m. gegužės mėnesio ir 2024 m. rugsėjo mėnesį esant nutrauktoms kredito sutartims dėl jų netinkamo vykdymo, faktiškai nevykdomos veiklos, LUAB „Foksai“ tapo faktiškai nemokia 2024 m. rudenį, kuomet jai buvo iškelta bankroto byla. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, išsamiai ištyrė ir įvertino byloje dalyvaujančių asmenų nurodytas aplinkybes, byloje esančius duomenis apie bendrovės finansinę padėtį bei jos dinamiką, o duomenų, sudarančių pagrindą nuspręsti priešingai, nepateikta (CPK 178 straipsnis).
Dėl atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo (JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktas)
Jau minėta, kad pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į tai, ar kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą.
Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pavyzdžiui, tęsti bendrovės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė bendrovės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė bendrovės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017). Tyčiniu bankrotu pripažintini tik veiksmai, kuriais iš esmės pabloginama bendrovės padėtis. Nemokios bendrovės atveju šis esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš bendrovės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
Kaip minėta pirmiau, esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki arba nemokios įmonės padėtis nebūtų iš esmės pablogėjusi (žr. šios nutarties 21 punktą).
Apelianto teigimu, G. J. be teisinio pagrindo, būdama bendrovės vadovė, išgrynino ir į savo banko sąskaitą persivedė iš LUAB „Foksai“ banko sąskaitos 165 461,35 Eur, todėl tokiu būdu eliminavo kreditorių galimybę gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą ir privedė LUAB „Foksai“ prie nemokumo situacijos.
Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Foksai“ vadove nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2024 m. balandžio 19 d. buvo G. J., vadovu nuo 2024 m. balandžio 19 d. iki 2024 m. rugpjūčio 28 d. buvo T. L., vadovu nuo 2024 m. rugpjūčio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 29 d. buvo S. Z., o nuo 2024 m. rugsėjo 27 d. iki bankroto bylos iškėlimo direktorės pareigas ėjo G. J.
Nustatyta, kad iš LUAB „Foksai“ banko sąskaitos piniginių lėšų pervedimai į G. J. banko sąskaitą bei pinigų išgryninimai, taip pat piniginių lėšų įnešimai į bendrovės sąskaitą atlikti nuo 2019 m. gegužės 28 d. iki 2023 m. gruodžio 11 d., t. y. tuo metu, kai bendrovės vadovės pareigas ėjo G. J. Iš pateiktų duomenų matyti, kad minėtu laikotarpiu iš bendrovės sąskaitos pervesta bei išgryninta piniginių lėšų suma sudarė 224 460,35 Eur (83 145,38 Eur ir 141 314,97 Eur), o į bendrovės sąskaitą įnešta suma sudarė 58 999 Eur. Viena vertus, sutiktina su apeliantu, kad nuo 2019 m. gegužės 28 d. iki 2023 m. gruodžio 11 d., kuomet vadovė buvo G. J., tarp įneštų į bendrovės sąskaitą bei iš jos išimtų (pervestų) piniginių lėšų sumų yra skirtumas.
Kita vertus, byloje nustatyta, kad tuo metu, kai G. J. ėjo vadovės pareigas (nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2024 m. balandžio 19 d.), bendrovė vykdė veiklą, be kita ko, 2023 m. gegužės 16 d. sudarė su UAB „Swedbank lizingas“ dvi lizingo sutartis Nr. LT231267 ir Nr. LT231270 dėl sunkvežimių įsigijimo, taip pat 2022 m. balandžio 13 d. ir 2023 m. liepos 17 d. sudarė su banku kredito sutartis, pagal kurias bendrovei buvo suteikti atitinkamai 5 000 Eur ir 10 000 Eur kreditai. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad minėtos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, jog LUAB „Foksai“ finansinė padėtis G. J. vadovavimo laikotarpiu nebuvo sunki, juolab bendrovė nebuvo nemokumo situacijoje. Kaip teisingai akcentuojama atsiliepime į atskirąjį skundą, bankas, prieš suteikdamas kreditą, atlieka bendrovės finansinės situacijos įvertinimą, šiuo atveju bankas priėmė sprendimus suteikti bendrovei kreditus, tai leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad LUAB „Foksai“ finansinė situacija buvo gera.
Svarbi aplinkybė yra tai, kad G. J. pasitraukus iš vadovės pareigų, vadovu nuo 2024 m. balandžio 19 d. tapo T. L., kurs minėtas pareigas ėjo iki 2024 m. rugpjūčio 28 d. Iš į bylą pateiktos bendrovės kasos knygos matyti, kad 2024 m. balandžio 10 d. T. L. tapus UAB „Foksai‘ direktoriumi, jis perėmė bendrovės turtą, t. y. 136 828,68 Eur kasos likutį, tai patvirtindamas pasirašant kasos knygoje „T. L. perimu UAB „Foksai“ kasos likutį“. Ši aplinkybė leidžia konstatuoti, kad G. J. perdavė naujajam vadovui T. L., o pastarasis perėmė veikiančią bendrovę ir jos kasą su pinigais (turtą). Apeliacinio proceso metu nustatyta, kad bendrovė savo prievolių darbuotojams mokėti darbo užmokestį pradėjo nevykdyti nuo 2024 m. gegužės mėnesio, t. y. bendrovės vadovu tapus T. L. Be to, suinteresuotas asmuo G. J. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad 2024 m. liepos mėnesį iš bendrovei buhalterines paslaugas teikusios UAB „Apskaitos galia“ direktorės gavo informaciją, jog T. L. nebeteikia duomenų ir neatsiskaito už paslaugas, todėl kaip bendrovės akcininkė 2024 m. rugpjūčio 20 d. priėmė sprendimą jį atleisti. Bendrovės vadovu nuo 2024 m. rugpjūčio 28 d. iki 2024 m. rugsėjo 29 d. buvo S. Z., o nuo 2024 m. rugsėjo 27 d. iki bankroto bylos iškėlimo direktorės pareigas ėjo G. J. (pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateiktas 2024 m. rugsėjo 5 d.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad nuo 2024 m. balandžio 19 d. G. J. nėjo vadovės pareigų, taip pat tai, jog finansiniai įsiskolinimai kreditoriams pradėjo formuotis nuo 2024 m. gegužės mėnesio, atmeta atskirojo skundo argumentą, kad G. J. buvo atsakinga už bendrovės neatsiskaitymą su kreditoriais ir turėjo imtis veiksmų skoloms padengti.
Apibendrindamas tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad piniginių lėšų judėjimas bendrovės sąskaitoje nuo 2019 m. gegužės 28 d. iki 2023 m. gruodžio 11 d., kai vadovė buvo G. J., tuo laikotarpiu LUAB „Foksai“ vykdant veiklą, sudarinėjant sutartis, bei bendrovei nemokiai tapus tik 2024 m. rudenį, atitiko veiklos tikslus ir negali būti laikomas buvusios vadovės sąmoningu blogu bendrovės valdymu ją privedant prie nemokumo situacijos, juolab jog nemokumo momentas (2024 m. ruduo) yra pernelyg nutolęs nuo pareiškėjo nurodytų buvusios vadovės veiksmų, kurių dalis pradėta atlikti prieš penkerius metus iki nemokumo momento. Šiuo atveju nustatyta, kad bendrovė finansinių įsipareigojimų kreditoriams nebuvo pajėgi vykdyti nuo 2024 m. gegužės mėnesio, t. y. po to, kai bendrovės vadovu paskirtas T. L. Minėta, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti tyčinio bankroto pagrindą, tačiau šiuo atveju aplinkybių, kurios pagrįstų suinteresuoto asmens G. J. sąmoningai atliktais veiksmais siekį tyčia privesti bendrovę prie bankroto, nenustatyta, t. y. pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nėra pagrindo pripažinti LUAB „Foksai“ bankrotą tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 3 punktą.
Apeliantas atskirajame skunde teigia, kad byloje nėra duomenų, jog faktiškai bendrovės vadovu buvo T. L., o teismas nepagrįstai vadovavosi 2025 m. rugsėjo 22 d. Aplinkos departamento Gargždų aplinkos apsaugos skyriaus raštu, kuriame nurodyta, jog atsakingas asmuo už pažeidimą yra T. L., kaip bendrovės vadovas, kadangi, tikėtina, kad minėtas raštas parengtas nemokumo administratoriaus nurodymu.
Faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 26 punktas). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad de facto (faktiškai) vadovas yra asmuo, kuris nėra paskirtas direktoriumi, bet nuolatos priima strateginius verslo sprendimus, būdingus šiai pozicijai. Būtent verslo sprendimų priėmimo kriterijus vadovą skiria nuo kitų darbuotojų bei akcininkų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 35 punktas).
Nagrinėjamu atveju bendrovės nemokumo administratorius 2025 m. spalio 6 d. pateiktame atsiliepime į pareiškimą paaiškino, kad pagal surinktus duomenis bankroto procese jis nustatė, jog faktinis LUAB „Foksai“ vadovas buvo T. L., o šį argumentą grindė 2025 m. rugsėjo 22 d. Aplinkos apsaugos departamento Gargždų aplinkos apsaugos skyriaus raštu, kuriame nurodyta, kad departamento sistemoje LUAB „Foksai“ kontaktinis asmuo nurodytas T. L. Be to, UAB „Apskaitos galia“, kuri teikė bendrovei buhalterines paslaugas, 2025 m. rugsėjo 30 d. atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad jai visą informaciją bei dokumentus, susijusius su LUAB „Foksai“, teikė T. L.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors byloje dalyvaujantys asmenys teikė paaiškinimus, jog faktiniu bendrovės vadovu buvo T. L., tačiau nesant pateiktiems įrodymams, kurie patvirtintų, kad minėtas asmuo atliko bendrovės vadovui pagal kompetenciją priskirtus veiksmus, vykdė funkcijas ar priėmė valdingus sprendimus, nėra pagrindo nuspręsti, jog T. L. laikotarpiu, kuomet nebuvo oficialiu bendrovės vadovu, atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus, t. y. buvo faktiniu vadovu. Akcentuotina ir tai, kad suinteresuotas asmuo G. J. procesiniuose dokumentuose pripažįsta, jog, eidama bendrovės vadovės pareigas, turėjo prieigą prie bendrovės banko sąskaitos, sudarė bendrovės vardu sandorius, t. y. iš į bylą pateiktų 2022 m. balandžio 13 d. ir 2023 m. liepos 17 d. sudarytų LUAB „Foksai“ ir banko kredito sutarčių matyti, kad jas LUAB „Foksai“ vardu pasirašė G. L. (šiuo metu – J.). Konstatuotina, kad T. L. bendrovės vadovu buvo 2024 m. balandžio 19 d. iki 2024 m. rugpjūčio 28 d., kuomet šias pareigas ėjo oficialiai, o kitais laikotarpiais pripažinti jo faktiniu vadovu nėra pagrindo.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo
Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nagrinėjamu atveju reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, kuriomis reglamentuojamas juridinio asmens tyčinio bankroto institutas, ir, vadovaudamasis civilinio proceso teisės normų nustatytomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo bendrovės bankroto vertinti kaip tyčinio. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartis paliekama nepakeista.
Netenkinus atskirojo skundo, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi suinteresuotas asmuo neprašė ir nepateikė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nesprendžia.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.