Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo C. V. G. (C. V. G.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo C. V. G. pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, suinteresuotas asmuo G. G., išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Tačiau 2025 m. rugpjūčio 24 d., suinteresuotam asmeniui informavus pareiškėją apie suinteresuoto asmens močiutės onkologinį susirgimą, pareiškėjas sutiko su suinteresuoto asmens prašymu vykti į Lietuvą su sūnumi ilgesniam laikui. Pareiškėjo įsitikinimu, nors tarp jo ir suinteresuoto asmens nebuvo susitarta dėl viešnagės Lietuvoje trukmės, jo manymu, tai turėjo trukti kelis mėnesius, t. y. kol suinteresuoto asmens močiutei bus atlikta operacija ir kol vyks atsistatymas po jos. Suinteresuotam asmeniui su sūnumi 2025 m. rugsėjo 2 d. išvykus į Lietuvą, pareiškėjo ir suinteresuoto asmens bendravimas buvo pakankamai sklandus iki 2025 m. lapkričio mėn. vidurio. Tačiau 2025 m. lapkričio 14–16 d. pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui bendraujant grįžimo į Lietuvą klausimu, suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas turėtų atvykti į Lietuvą tam, jog padėtų suinteresuotam asmeniui su sūnumi grįžti į Ispanijos Karalystę bei kartu nurodė, kad prieš grįžtant norėtų turėti garantijas, kad bet kada vėl galės išvykti į Lietuvą. Pareiškėjas, suprasdamas kokias neigiamas pasekmes sūnui gali sukelti jo ir suinteresuoto asmens ginčo perkėlimas į teismą, iki 2025 m. gruodžio 20 d. stengėsi įkalbėti suinteresuotą asmenį su sūnumi grįžti į Ispanijos Karalystę savo valia, tačiau suinteresuotas asmuo tai daryti atsisakė.

Pareiškėjo tvirtinimu, jis suinteresuotam asmeniui niekada nedavė sutikimo su sūnumi išvykti nuolatos gyventi į Lietuvos Respubliką, o sutikimas buvo duotas vien tik tam, kad suinteresuotas asmuo galėtų vykti pabūti su giminaite. Pareiškimo pateikimo dieną nuo suinteresuoto asmens ir sūnaus išvykimo yra praėję 6 mėnesiai. Šalių nepilnametis sūnus šiuo metu Lietuvoje yra laikomas neteisėtai ir prieš pareiškėjo valią. Suinteresuotam asmeniui su sūnumi likus Lietuvoje ir negrįžus į Ispanijos Karalystę, buvo pažeistos pareiškėjo globos teisės. Pareiškėjo įsitikinimu, sūnaus interesus geriausiai atitinka jo grąžinimas į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – Ispanijos Karalystę, kur yra jo tėvo (pareiškėjo) bei kur buvo ir yra jo mamos (suinteresuoto asmens) nuolatinė gyvenamoji vieta.

Išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) nurodė, kad:

Vaikas gimė ir iki jo atvykimo į Lietuvos Respubliką nuolat gyveno Ispanijoje. Vaiko tėvui pradėjus raginti suinteresuotą asmenį sugrįžti į Ispaniją, vaiko motina atidėdavo grįžimo laiką. 2025 m. pabaigoje suinteresuotas asmuo informavo pareiškėją, kad nebeketina grįžti į Ispaniją ir siūlė pareiškėjui klausimus dėl vaiko spręsti teisiniu keliu.

Vadovaujantis Ispanijos teisės aktais, abu tėvai naudojosi savo globos teisėmis vaiko atžvilgiu. Išvados pateikimo metu byloje pateikti dokumentai ir Tarnyboje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad vaikas į Lietuvos Respubliką atvežtas su vaiko tėvo žinia, tačiau vaiko tėvas nesutiko su vaiko pasilikimu Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Tarnyba nurodė, kad vaiko laikymas Lietuvos Respublikoje pripažintinas neteisėtu.

Suinteresuotas asmuo su sūnumi gyvena Lietuvoje jos tėvams priklausančiame trijų kambarių bute (140 kv. m). Namai pilnai įrengti ir turi visus patogumus, sudarytos reikalingos sąlygos vaiko poreikiams tenkinti. Vaiko motina nurodė, kad Lietuvoje su vaiku gyvena nuo 2025 m. vasaros, vaikas dar mažai kalba, tačiau supranta lietuvių kalbą. Suinteresuoto asmens teigimu, vaiko tėvas žinojo, kad moteris nebeplanuoja sugrįžti į Ispaniją; vaiko tėvui nedraudžia bendrauti su sūnumi. Atsižvelgiant į tai, kad vaikas yra itin jauno amžiaus ir dar nekalba, Tarnyba neišklausė vaiko nuomonės.

Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu Tarnybos atstovas nurodė, kad nors nagrinėjama situacija atitinka neteisėto vaiko pagrobimo atvejį, nes vaiko mama neturėjo vaiko tėvo sutikimo vykimui į Lietuvą, tačiau prašė dėl 1980 m. Hagos konvencijoje dėl tarptautinio vaikų grobimo civilių aspektų (toliau – ir Hagos konvencija) įtvirtintos išimties (13 straipsnio 1 dalies b punktas) taikymo spręsti teismo nuožiūra. Tarnybos atstovas paaiškino, kad Tarnyba nemato, jog būtų galima taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies išimtį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Vaiko tėvo neva nepagarbus elgesys su vaiko motina Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkto prasme nėra ir negali būti teisiniu pagrindu atsisakyti grąžinti vaiką. Tėvų tarpusavio pykčiai, kurie būdingi iš esmės visoms besiskiriančioms poroms, nėra ir negali būti pagrindu konstatuoti, kad dėl to vaikui gali būti padaryta žala ar kilti kokia nors grėsmė. Vaizdo įrašai niekaip nepatvirtina, kad tėvų tarpusavio konfliktai vyko prie vaiko ir jog jie buvo ne vienkartiniai atvejai, o trunkantys ilgą laiką ir jog net ir dabar, grąžinus vaiką, jam dėl tėvų konfliktiškų santykių gali kilti kokia nors grėsmė ir vaikas gali pakliūti į smurtinę aplinką.

Pirmo vaizdo įrašo atveju vaikas dar buvo negimęs, o antro vaizdo įrašo atveju abi šalys bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad matomo konflikto metu vaikas buvo kitoje patalpoje. Pareiškėjas nurodė dėl ko vyko konfliktai ir kad tai buvo vienkartiniai atvejai. Daugiau jokių kitų įrodymų suinteresuotas asmuo apie neva netinkamą pareiškėjo elgesį nėra pateikęs. Įrodymų, kad pareiškėjas netinkamai būtų elgęsis su vaiku byloje iš viso nėra. Suinteresuotas asmuo dėl neva netinkamo pareiškėjo elgesio į atsakingas Ispanijos Karalystės institucijas tol, kol gyveno kartu su pareiškėju, ir vėliau, net ir nutrūkus jų santykiams, nesikreipė. Suinteresuoto asmens skundas Ispanijos Karalystės atsakingoms institucijoms buvo pateiktas tik 2026 m. sausio 16 d., t. y. kai jau buvo iš pareiškėjo pusės Ispanijos Karalystėje pradėtas teisminis procesas dėl vaiko globos ir kai jau daugiau nei keturis mėnesius suinteresuotas asmuo su vaiku gyveno Lietuvoje.

Pareiškėjas nėra teistas. Į bylą buvo pateiktas 2026 m. kovo 5 d. Almerijos provincijos prokuratūros sprendimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu dėl smurto artimoje aplinkoje 2024 m. birželio 20 d. vaizdo įrašo pagrindu. Nors Ispanijos Karalystės atsakingos institucijos sprendimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl smurto apskundė, tačiau tai nepaneigia to, kad iš esmės tyrimą atliekantis prokuroras atlikęs tyrimo veiksmus nenustatė, kad prieš suinteresuotą asmenį būtų buvęs naudojamas psichologinis ar fizinis smurtas.

Suinteresuotas asmuo Ispanijos Karalystėje turi kur gyventi, t. y. gali gyventi pas savo tėvus, nuomotis būstą bei statosi namą, kuriame ir galės gyventi su vaiku. Suinteresuotas asmuo konkrečių įrodymų, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje vaikui būtų sudarytos netinkamos sąlygos augti ir vystytis, taip pat nepateikė. Suinteresuotas asmuo su vaiku gali grįžti gyventi į pareiškėjo namus, kur yra vaikui įprasta aplinka, o pareiškėjas gali išsikraustyti pas savo tėvus. Pareiškėjas yra pasiryžęs išnuomoti motinai ir vaikui namą tol, kol vyksta suinteresuoto asmens namo statybos.

Šalims pradėjus gyventi skyriumi ir suinteresuotam asmeniui su vaiku po 2025 m. rugpjūčio 10 d. apsigyvenus pas savo tėvus, pareiškėjas beveik kiekvieną dieną atvykdavo aplankyti vaiko, teikė ir teikia išlaikymą. Suinteresuotam asmeniui su vaiku išvykus į Lietuvą, pareiškėjas su vaiku bendravo nuotolinio ryšio priemonėmis. Suinteresuotas asmuo pareiškėjui pradėjus reikalauti grįžti su vaiku atgal į Ispanijos Karalystę nutraukė pareiškėjo ir vaiko bendravimą, o jis buvo atnaujintas tik kreipusis dėl vaiko grąžinimo. Pareiškėjui 2026 m. kovo 11 d. atvykus į Lietuvą tam, kad pasimatyti ir pabendrauti su vaiku, suinteresuotas asmuo leido pareiškėjui su vaiku susitikti tik kelioms valandoms viešoje vietoje ir kartu ją lydint tretiesiems asmenims. Suinteresuotas asmuo dėl Ispanijos Karalystėje vykstančių procesų buvo Ispanijoje 2026 m. gegužės 4–5 d., tačiau vaiko neatsivežė, nors pareiškėjas prašė, siūlė apmokėti kelionės bilietus. Praėjus vos keturiems mėnesiams nuo vaiko išvykimo į Lietuvą – 2025 m. gruodžio mėn. Ispanijoje pareiškėjas pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo siekiant susigrąžinti vaiką į Ispaniją – pareiškėjas pradėjo teisinius procesus dėl vaiko grąžinimo ir globos teisių.

Vaikas Ispanijoje gyveno ne iki 2025 m. gegužės mėn., o iki 2025 m. rugsėjo 2 d. (2025 m. gegužės – liepos mėn. suinteresuotas asmuo su vaiku atostogavo Lietuvoje), t. y. Ispanijoje vaikas nuo gimimo iki išvykimo į Lietuvą pratiškai praleido pirmuosius savo gyvenimo metus. Pareiškėjas dėl vaiko grąžinimo per centrinę instituciją kreipėsi 2026 m. vasario 4 d. Dėl to skaičiuojant nuo 2025 m. rugsėjo 2 d. iki 2026 m. vasario 4 d. vaikas Lietuvoje buvo prabuvęs vos penkis mėnesius, o nutarties priėmimo dieną vos 7 mėnesius. Dėl to teismo išvada, kad yra teisinis pagrindas atsisakyti gražinti vaiką ir Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies pagrindu yra teisiškai nepagrįsta.

Suinteresuotas asmuo nepateikė duomenų apie vaiko prisitaikymą prie naujos aplinkos ir kad jį su Lietuva sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis. Be faktinio vos 5 mėnesius trunkančio vaiko ir suinteresuoto asmens gyvenimo Lietuvoje, vaikas čia iki šios dienos nėra sukūręs jokių fizinių ir socialinių ryšių. Vaikas Lietuvoje nelanko jokios ugdymo įstaigos ar kitos papildomos veiklos, kurios jam leistų socializuotis. Į gydymo įstaigą Lietuvoje vaikas buvo užrašytas tik 2025 m. lapkričio mėn. Vaiko seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės gyvena Ispanijoje. Suinteresuoto asmens socialinių, ekonominių ir kitų interesų centras yra Ispanijoje. Suinteresuotas asmuo iki šios dienos yra deklaruotas Ispanijoje, Ispanijoje moka mokesčius, ten jai yra mokami ir vaiko pinigai, ten ji turi banko sąskaitą, ten veikiančią įmonę, iš kurios gauna pajamas, statosi namą ir turi įgijusi kartu su pareiškėju kito nekilnojamojo turto. Duomenų, kad Lietuvoje suinteresuotas asmuo turėtų darbą, gautų pastovias pajamas pragyvenimui ar čia turėtų nuosavą būstą, nėra.

Apeliantas yra pasirinkęs nedalyvauti savo sūnaus gyvenime, auklėjime, yra tam žmogiška ir teisine prasme abejingas – praėjus vos mėnesiui nuo sūnaus gimimo pareiškėjas nusišalino nuo bet kokios vaiko priežiūros. Susitarimo dėl bendravimo, rūpinimosi vaiku nebuvo įmanoma pasiekti nei gyvenant kartu, nei tėvams gyvenant skyrium dėl apelianto konfliktiškumo, smurtavimo ir manipuliavimo dar Ispanijos Karalystėje. Pareiškėjas kreipėsi į Ispanijos atitinkamas institucijas dėl vaiko globos bei pagrobimo tik 2025 m gruodžio 30 d., kai 2025 m. gruodžio 22 d. gavo iš suinteresuoto asmens pranešimą dėl privalomos mediacijos vaiko motinos Lietuvoje pradėtoje byloje. Nuo 2025 m. gegužės mėn. iki 2026 m. kovo 11 d. pareiškėjas nebuvo atvykęs susitikti su vaiku Lietuvoje; paskutinis susitikimas vyko pareiškėjo advokatei stebint (filmuojant bei fotografuojant). Šis susitikimas surengtas ne vaiko interesais, tačiau išimtinai dėl procesinės bylos taktikos.

Skunde teikiamas išimtinai formalus reikalavimas priversti grąžinti vaiką į Ispaniją, kur 2 metukų dar neturintis mažametis galėtų gyventi, kokio asmens priežiūrai, auklėjimui ir atsakomybei jis būtų perduotas, kokiuose namuose gyventų, apeliantas nepaaiškino. Skunde taip pat nutylimi neigiami duomenys apie apelianto asmenybę – apie Ispanijos institucijose inicijuotus procesus dėl pareiškėjo smurto artimoje aplinkoje; suinteresuoto asmens persekiojimo, smurto, bauginimo; informacija apie apelianto atžvilgiu vykdomus ikiteisminius tyrimus dėl rinkėjų balsų savivaldos rinkimuose 2023 m. pirkimo, kurie jokiais Ispanijos institucijų sprendimais nėra paneigti.

Vaiko išvykimas iš Ispanijos 2025 m. gegužės mėn., jo asmens dokumento išdavimas 2025 m. birželio 23 d. ir jo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje deklaravimas, paties apelianto posėdžio metu pateikti parodymai patvirtina, kad suinteresuotas asmuo su vaiku į Lietuvą išvyko 2025 m gegužės 13 d. Byloje pateiktas susirašinėjimas patvirtina apelianto pozicijos nenuoseklumą, iš kurio matyti, kad dar 2025 m. lapkričio mėn. pareiškėjas siūlė susitarti, kad vaikas kartais atvyktų į Ispaniją. Tokiu būdu apeliantas pripažino vaiko gyvenamąją vietą Lietuvoje, o Ispaniją laikino apsilankymo vieta.

Ispanijoje nėra jokios stabilios aplinkos vaikui gyventi – apelianto namuose (jų dalyje bei kieme) veikia restoranas, ten yra triukšmas (muzika, žmonių srautas, kalbos ir pan.) dienos ir nakties poilsio valandomis. Suinteresuoto asmens namo statyba yra tik pagrindinių konstrukcijų stadijoje, ji sustabdyta dėl neketinimo jos tęsti. Suinteresuoto asmens tėvų atostogų būsto sutarties terminas Mojacar mieste jam pasibaigus š. m. rugsėjo mėn. nebus pratęsiamas.

Suinteresuotas asmuo niekada neplanuoja nuolat gyventi Ispanijoje, Mojacar mieste. Vaiko grąžinimo atveju jis vienas būtų perduotas mažamečio visai nepažįstančiam asmeniui tiesiog prižiūrėti. Vaikas atsidurtų dar kitų nežinomų trečiųjų asmenų priežiūroje ir jam visiškai nepažįstamoje kalbinėje aplinkoje. Tokiu būdu nesant jokio teisinio dokumento dėl globos teisių vaikui, tas reikštų apelianto faktinį ir fizinį vaiko turėjimą, tikėtina, net keletą metų, nes panašiai tiek galėtų tęstis ginčo dėl vaiko globos teisių nustatymo nagrinėjimas teismuose.

Pareiškėjas C. V. G. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė naujus įrodymus ir papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė:

Suinteresuotas asmuo mokesčius už 2025 m. deklaravo Ispanijos Karalystėje. Tokie suinteresuoto asmens veiksmai patvirtina tamprius ryšius su Ispanijos Karalyste.

Tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir suinteresuoto asmens teiginys, kad sūnus, jį grąžinus į Ispanijos Karalystę, būtų atskirtas nuo motinos ir patirtų tam tikrus nepatogumus, nelaikoma Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtimi atsisakyti grąžinti sūnų.

Po skundžiamos nutarties priėmimo suinteresuotas asmuo nesudaro sąlygų pareiškėjui gyvai susitikti ir pasimatyti su sūnumi.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija ex officio patikrinusi, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenustatė, taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo netenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti neteisėtai laikomą nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl papildomų rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų (ne)priėmimo

Šios nutarties 18 punkte nurodyta, kad pareiškėjas C. V. G. Lietuvos apeliaciniam teismui 2026 m. birželio 9 d. (iki teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme pradžios) pateikė naujus papildomus rašytinius paaiškinimus. Šiuose paaiškinimuose pareiškėjas ne tik atsikerta į suinteresuoto asmens G. G. atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus, tačiau kartu nurodo ir papildomus, nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi, motyvus.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nė viena CPK norma negali būti aiškinama atsietai nuo visos procesinių normų sistemos. CPK 302 straipsnyje nurodoma, kad apeliaciniam procesui taikomos bendrosios CPK normos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK III dalies XVI skyriuje „Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“ nurodytoms taisyklėms. Todėl sprendžiant dėl CPK 42 straipsnyje įtvirtintos proceso dalyviams teisės teikti rašytinius paaiškinimus, privalu atsižvelgti į specialiųjų apeliaciniame procese taikomų normų, t. y. CPK 306 straipsnio 2 dalyje, 312, 314 ir 323 straipsniuose, nustatytus draudimus bei ribojimus (CPK 338 straipsnis).

CPK 323 straipsnio nuostatos, draudžiančios keisti (papildyti) apeliacinį skundą, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, lemia aiškinimą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu (šiuo konkrečiu atveju – su nutartimi) argumentai, ar kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į apeliacinį arba atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas jokiais kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-321-464/2022, 18-20 punktus; 2023 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1017-577/2023, 23 punktą).

Pirmiau šioje nutartyje nurodytos aplinkybės patvirtina, kad rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas pateikė atsikirtimus į suinteresuoto asmens atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytus argumentus, t. y. pateikė atsiliepimą į atsiliepimą, nors, kaip minėta pirmiau, tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka būdo civilinio proceso įstatymas nenumato (CPK 318 straipsnis), bei pateikė papildomus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi motyvus. Tokiu būdu apeliantas iš esmės draudžiamai papildė savo atskirąjį skundą naujomis aplinkybėmis, todėl apeliacinės instancijos teismas pareiškėjo rašytinius paaiškinimus atsisako priimti.

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Dėl šios teisės normos taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

Be to, teismų praktikoje pažymima, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos pobūdį, prašomų priimti įrodymų sąsajumą su ginčo dalyku, taip pat į tai, kad poreikis pateikti duomenis atsirado jau po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo, nenustatęs akivaizdaus piktnaudžiavimo teise fakto, siekdamas teisingai išnagrinėti bylą, nutaria apelianto naujai pateiktus įrodymus priimti ir esant poreikiui vertinti visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste (CPK 314 straipsnis).

Dėl ginčo esmės ir apeliacijos ribų

Vilniaus apygardos teismas, išspręsdamas pareiškėjo C. V. G., nepilnamečio R. C. V. G., gim. (duomenys neskelbtini), tėvo prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę – Ispanijos Karalystę, priėjo prie išvadų, kad vaikas į Lietuvos Respubliką 2025 m. gegužės mėn. buvo atvežtas su pareiškėjo sutikimu, kurio ilgalaikis neveikimas, nesiimant jokių priemonių vaiko susigrąžinimui į Ispanijos Karalystę, reiškia netiesioginį sutikimą vaikui kartu su suinteresuotu asmeniu G. G. (vaiko motina) gyventi Lietuvoje. Įvertinęs pareiškėjo ir suinteresuoto asmens argumentus, liudytojų parodymus bei į bylą pateiktus įrodymus, teismas nusprendė, jog egzistuoja Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintos išimtys, kuriomis vadovaujantis galima atsisakyti grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas.

Atskiruoju skundu pareiškėjas nesutinka su pirmiau nurodytų Hagos konvencijos išimčių taikymu. Apelianto įsitikinimu, byloje nėra įrodymų, kad vaiką grąžinus į Ispanijos Karalystę jam bus padaryta psichologinė žala ir jis pateks į netoleruotiną, smurtinę aplinką (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktas). Taip pat, pareiškėjo vertinimu, teismas negalėjo remtis Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies išimtimi, nes procesas pradėtas dar nesuėjus vienerių metų terminui nuo vaiko išvežimo, bylos įrodymų visuma nepatvirtina vaiko prisitaikymo prie gyvenamosios aplinkos Lietuvos Respublikoje bei to, kad vaikas Lietuvoje gyvena nuo 2025 m. gegužės mėn.

Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirojo skundo (apeliacijos) ribas sudaro Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintų išimčių nagrinėjamoje situacijoje taikymo klausimai.

Dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties taikymo

Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalį vaiko išvežimas ar laikymas kitoje, nei yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, valstybėje, pripažįstamas neteisėtu, jei: a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; b) jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį jei vaikas neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta Hagos konvencijos 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą susitariančiosios valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalį net jei procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos. Pastarosios normos tikslas – užtikrinti vaiko interesų apsaugą tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai patvirtina jo prisitaikymą prie naujos aplinkos.

Skundžiamoje nutartyje teisingai konstatuota ir ginčo dėl to byloje nėra, kad pareiškėjas su prašymu į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi 2026 m. kovo 6 d., t. y. nepraėjus vienerių metų laikotarpiui nuo vaiko atvykimo į Lietuvos Respubliką. Remdamasis šia aplinkybe, pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį.

Apelianto pateiktų argumentų kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad priešingai nei siekia įrodyti pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga, susijusi su laikotarpio nuo neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo iki proceso pradžios trukme, yra procedūrinė ir formali, nepaneigė nurodytos nuostatos reikšmės bei svarbos sprendžiant klausimus dėl vaiko grąžinimo į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ir (ar) negrąžintas. Priešingai, skundžiamoje nutartyje teismas akcentavo, kad net ir tuo atveju, kai vaikas laikomas trumpiau negu vienerius metus, sprendžiant klausimą dėl jo grąžinimo būtina įvertinti papildomas aplinkybes – prisitaikė vaikas prie naujos aplinkos ar ne.

Tokiu būdu teismas vadovavosi bei laikėsi teismų praktikoje suformuluotų taisyklių, kad Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę visais atvejais – nėra prioritetinis. Prioritetas teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 26 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje X v. Latvia, peticijos Nr. 27853/09).

Teismų praktikoje išaiškinta, kad Hagos konvencijos 12 straipsnyje nurodyto vienerių metų termino reikšmė turi būti vertinama ir aiškinama ne izoliuotai, bet kompleksiškai Hagos konvencijos konstatuojamosios dalies antrosios pastraipos, kurioje įtvirtintas vaikų interesų prioritetas, ir kitų šios konvencijos nuostatų, kuriose įtvirtintos išimtys ir pagrindai, kai teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę (Hagos konvencijos 12, 13, 20 straipsniai), bei kitų tarptautinių teisės aktų nuostatų (pvz., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis) kontekste. Toks sisteminis Hagos konvencijos 12 straipsnio nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad vaiko grąžinimo procedūra, nepriklausomai nuo aptariamo termino trukmės, nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o turi būti aiškinama ir taikoma neformaliai, atsižvelgiant į šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą. Priešingas aptariamo termino aiškinimas prieštarautų Hagos konvencijos ir kitų tarptautinių teisės aktų nuostatoms, kurios, kaip minėta, įtvirtina būtent vaiko interesų viršenybę prieš kitus tikslus (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-332-370/2025, 32 punktas; kt.).

Pareiškėjas, skunde pateikęs savo Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nurodyto vienerių metų termino reikšmės vertinimą, į nurodytas teismų praktikoje suformuluotas aplinkybes neatsižvelgė. Pirmiau nurodyti išaiškinimai paneigia pareiškėjo teiginius, kad vienerių metų termino nebuvimas yra absoliutus ir pakankamas pagrindas grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios jis yra neteisėtai paimtas ir (ar) negrąžintas. Galiausiai, teigdamas, kad teismas aptariamos išimties taikymo klausimą išsprendė tariamai formaliai, apeliantas kartu pateikė argumentus, kuriais kvestionuoja skundžiamoje nutartyje nustatytas aplinkybes dėl nepilnamečio sūnaus prisitaikymo prie gyvenamosios aplinkos Lietuvoje. Nustatytos aplinkybės leidžia nuspręsti, kad apeliantas iš tiesų žino (yra susipažinęs) su Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos sąlygos taikymo aplinkybėmis, kurias siekia paneigti nepagrįstais teiginiais, o pirmosios instancijos teismas aptariamos išimties taikymo aplinkybes nagrinėjamoje situacijoje įvertino visapusiškai ir nuodugniai.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, taikydamas Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį, pabrėžė itin jauną vaiko amžių, nepilnamečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, artimą ryšį su suinteresuotu asmeniu, pareiškėjo ir suinteresuoto asmens elgesį vaiko atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės leidžia konstatuoti esant sąlygas Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties taikymui.

Apeliantas tvirtina, kad jo nepilnametis sūnus Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2025 m. rugsėjo 2 d., o ne nuo 2025 m. gegužės mėn., kaip nustatyta skundžiamoje nutartyje. Minėta, kad poros vaikas gimė (duomenys neskelbtini), o būdamas vos 8 mėnesių kartu su suinteresuotu asmeniu 2025 m. gegužės mėn. išvyko į Lietuvą. Po atvykimo į Ispanijos Karalystę 2025 m. rugpjūčio mėn., 2025 m. rugsėjo 2 d. vaikas vėl išvyko į Lietuvos Respubliką. Nors pareiškėjo teigimu, 2025 m. rugsėjo 2 d. suinteresuoto asmens su sūnumi išvykimas į Lietuvos Respubliką išskirtinai susijęs su suinteresuoto asmens giminaitės liga, o ne su suinteresuoto asmens sprendimu nuolat gyventi Lietuvoje, tačiau į bylą pateikti duomenys šio fakto nepatvirtina.

2026 m. balandžio 22 d. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu suinteresuotam asmeniui nurodžius, kad iš pareiškėjo namų kartu su sūnumi vaiko motina išsikraustė dar 2025 m. balandžio mėn. į jos tėvų poilsio namus, pareiškėjas šią aplinkybę patvirtino. Netrukus po to, t. y. 2025 m. gegužės mėn. suinteresuotas asmuo su sūnumi išvyko į Lietuvą. Šio išvykimo į Lietuvos Respubliką metu – 2025 m. birželio 23 d. vaiko gyvenamoji vieta buvo deklaruota Lietuvos Respublikoje. Taigi, priešingai nei įrodinėja apeliantas, suinteresuotas asmuo su sūnumi į Lietuvos Respubliką nuolat gyventi išvyko dar 2025 m. gegužės mėn. Bylos šalių pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad suinteresuoto asmens su sūnumi grįžimas į Ispanijos Karalystę 2025 m. rugpjūčio mėn. buvo paskutinis poros bandymas sukurti bendrą šeiminį gyvenimą. Tačiau jau tą patį mėnesį, tai patvirtino ir pareiškėjas, suinteresuotas asmuo išsikraustė iš pareiškėjo namų (apsigyveno savo tėvų laikino poilsio namuose Ispanijoje) bei pranešė pareiškėjui apie grįžimą į Lietuvą su sūnumi.

Nors pareiškėjo nuomonė nurodytu klausimu buvo neigiama, tačiau iš 2025 m. rugpjūčio mėn. susirašinėjimo turinio matyti, kad pareiškėjas galiausiai nurodė pats atvyksiantis aplankyti sūnaus į Lietuvą, kai jam to reikės, taip pat svarstė sūnaus atvykimo į Ispanijos Karalystę, kad pasimatyti su jo tėvais (vaiko seneliais), klausimą. Taigi, į bylą pateiktas nurodyto laikotarpio pareiškėjo ir suinteresuoto asmens susirašinėjimas patvirtina, kad 2025 m. rugsėjo mėn. suinteresuotas asmuo su sūnumi galutinai išvyko į Lietuvos Respubliką nuolatiniam gyvenimui ir pareiškėjas tai puikiai suvokė. Nors 2025 m. lapkričio mėn. pareiškėjo nuomonė pasikeitė, tą patvirtina pareiškėjo ir suinteresuoto asmens į bylą pateiktas to laikotarpio susirašinėjimas, ši aplinkybė nekeičia fakto, kad pareiškėjas iš tiesų suvokė sūnaus išvykimo į Lietuvos Respubliką nuolatiniam gyvenimui faktą. Pirmiau nustatytos aplinkybės leidžia nuspręsti, kad poros sūnus didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Lietuvoje, kur nuolat gyventi atvyko dar 2025 m. gegužės mėn. Faktas, kad suinteresuotas asmuo kartu su vaiku trumpam buvo sugrįžę į Ispanijos Karalystę, pirmiau padarytos išvados nekeičia (CPK 185 straipsnis).

Nors apeliantas taip pat prieštarauja teismo išvadai dėl jo globos teisių sūnaus atžvilgiu netinkamo vykdymo, tačiau bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo suinteresuotumas vaiku apsiriboja trumpalaikiu dėmesiu. Į bylą pateikti duomenys, liudytojų (pareiškėjo motinos ir suinteresuoto asmens motinos) parodymai įrodo, kad poros santykiai nebuvo stabilūs, suinteresuotas asmuo skundėsi pagalbos auginant sūnų iš pareiškėjo pusės trūkumu. Tai patvirtina į bylą pateiktas 2024 m. spalio – lapkričio mėn. poros susirašinėjimas, suinteresuoto asmens ir pareiškėjo motinos 2025 m. balandžio – rugpjūčio mėn. susirašinėjimas, taip pat į bylą pateiktas suinteresuoto asmens 2024 m. spalio mėn. susirašinėjimas su savo motina.

Iš į bylą pateikto 2025 m. lapkričio – gruodžio mėn. pareiškėjo ir suinteresuoto asmens susirašinėjimo teisėjų kolegija nustatė pasikeitusį pareiškėjo elgesį – demonstruojamą susirūpinimą vaiku, pastovų ryšį su suinteresuotu asmeniu, primygtinį reikalavimą suinteresuotam asmeniui grįžti į Lietuvos Respubliką. Iš susirašinėjimo turinio matyti, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjas jau kreipėsi į teisininkus, o tai netiesiogiai paaiškina pareiškėjo pasikeitusio elgesio priežastis. Kita vertus, nors pats pareiškėjas teigė norintis bendrauti su vaiku, matyti kaip jis auga, juo rūpintis, tačiau į Lietuvą jis atvyko tik 2026 m. kovo mėn., t. y. tik po to, kai dėl vaiko grąžinimo per Ispanijos centrinę instituciją kreipėsi 2026 m. vasario 4 d. Nors, pareiškėjo teigimu, jis į Ispanijos teisines institucijas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kreipėsi dar 2025 m. gruodžio mėn., tačiau duomenų apie tai byloje nėra. Priešingai, būtent suinteresuotas asmuo nurodytu laikotarpiu (2025 m. gruodžio 8 d.) inicijavo bylą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Galiausiai, kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, net ir atvykęs į Lietuvą dalyvauti šios bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas nesusitiko su vaiku, paaiškindamas tai ankstyvu skrydžiu, taip pat teigė, kad prašė suinteresuoto asmens su vaiku atvykti į teismo posėdį. Pastarosios aplinkybės netiesiogiai patvirtina, kad pareiškėjo tikslas sugrąžinti sūnų į Ispanijos Karalystę yra nulemtas ne vaiko interesų, o pareiškėjo noru bendrauti su vaiku išimtinai jam patogiu būdu.

Pirmiau nurodytą išvadą patvirtina ir pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai dėl vaiko gyvenimo sąlygų Ispanijoje, kurie yra neapibrėžti. Nors apeliantas teigia turintis tikslą sugrąžinti vaiką, kad galėtų juo rūpintis, tačiau pats nurodo nežinantis, kokiose sąlygose vaikas gyvens. Nors skunde teigiama, kad suinteresuotas asmuo su vaiku gali gyventi jo name, tačiau ignoruoja faktą, kad jo namo pirmame aukšte yra restoranas, ir nepateikė duomenų, kad triukšmas ir gyvenimas jame nesukels vaikui nepatogumų. Apelianto į bylą pateiktas vaizdo įrašas taip pat patvirtina, kad suinteresuoto asmens namas yra statybų stadijoje, o suinteresuoto asmens tėvų poilsio namai yra nuomojami. Pirmosios instancijos teismo posėdžio, įvykusio 2026 m. balandžio 29 d., metu parodymus pateikusi suinteresuoto asmens mama patvirtino, kad nuomos sutartis netrukus baigsis ir jos pratęsti neketinama.

Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nepilnamečio vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos Lietuvoje faktą, netinkamai tyrė bei vertino byloje esančius įrodymus ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Pirmiau minėta, vaiko gyvenimo trukmė Lietuvoje, lyginant su jo gyvenimo Ispanijos Karalystėje trukme, yra ilgesnė. Atsižvelgiant į itin jauną vaiko amžių (šiuo metu pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sūnui yra 1 metai ir 8 mėnesiai), aplinkybę, kad išvykimo metu vaikui buvo keletas mėnesių, iš esmės vaikas Lietuvoje jau yra praleidęs daugiau savo gyvenimo laiko, lyginant su gyvenimu valstybėje, į kurią jį prašoma grąžinti. Tokia aplinkybė, kad vaikas išvyko į Lietuvos Respubliką būdamas jauno amžiaus, patvirtina, kad nuspręsti apie jo prisitaikymą Ispanijos Karalystėje bei pastovių socialinių ryšių su kitais asmenimis (ne tik su vaiko motina) susiformavimą nebūtų nei pagrįsta, nei teisinga. Kita vertus, pareiškėjas, išskyrus nepagrįstus teiginius apie jo tėvų norą bendrauti su anūku, įrodymų apie tarp jų ir vaiko susiformavusius glaudžius ryšius, nepateikė. Be to, minėta, kad pats pareiškėjas nerodo realaus suinteresuotumo tokio ryšio su sūnumi sukūrimu ir (ar) stiprinimu. Todėl tokia aplinkybė, kaip buvęs vaiko amžius, jam išvykstant iš Ispanijos Karalystės, teisėjų kolegijai leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad vaikas labiau yra susiję su aplinka Lietuvoje.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad suinteresuotas asmuo nuolat rūpinasi sūnumi. Į bylą pateikti susirašinėjimai, Tarnybos nustatyti duomenys patvirtina, kad suinteresuotas asmuo augina sūnų, kartu su juo gyvena giminaičiams priklausančiame 140 kv. m bute, turinčiame visus patogumus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje nuosavo būsto valstybėje, į kurią vaikas yra tariamai neteisėtai išvežtas, neturėjimas vertinamas kaip neturintis teisinės reikšmės, sprendžiant vaiko grąžinimo į jo gyvenamosios vietos valstybę klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-704-464/2024, 35 punktas). Taigi, visų be išimties vaiko poreikių patenkinimu rūpinasi vaiko mama. Kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, mažamečio vaiko fizinė ir socialinė aplinka, atsižvelgiant į jo amžių, sutampa su mamos aplinka, su kuria per visą savo gyvenimą vaikas yra praleidęs daugiausiai laiko, vaikas yra prisirišęs prie motinos. Nurodyti veiksniai, įvertinus visų pirmiau nurodytų aplinkybių kontekste, leidžia nuspręsti, kad nepilnametis vaikas šiuo metu gyvena jam žinomoje, socialiai jam saugioje aplinkoje, vaikui Lietuvoje sukurta nauja aplinka, kurioje jis gyvena didžiąją savo gyvenimo dalį. Pareiškėjo teiginiai apie suinteresuoto asmens socialinius, ekonominius ryšius su Ispanija, apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai, nepatvirtina vaiko socialinių ryšių su šia šalimi bei tai, kad jo buvimas Lietuvoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste būtų žalingas vaiko interesams.

Apibendrindama teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą negrąžinimo išimtį.

Dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytos išimties taikymo

Kita išimtis, kurios buvimą nustatė pirmosios instancijos teismas, yra numatyta Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte, pagal kurį valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad yra didelė rizika, jog vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nurodyta ,,didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną padėtį“ apima kraštutinius atvejus, kai vaikas negalės normaliai vystytis kilmės valstybėje dėl to, kad tėvų teisių ir pareigų turėtojas nevykdo ar nederamai atlieka tėvų teises ir pareigas bei yra pagrindo manyti, kad toks jo elgesys nepasikeis ateityje (nederamai elgiasi vaiko akivaizdoje, piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis ar pan.) arba dėl objektyvių sąlygų kilmės valstybėje vaikui vystytis nebuvimo (pavyzdžiui, karo padėties) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2008).

Pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalį pareiga įrodyti, jog yra didelė rizika, kad, vaiką grąžinus, jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, tenka asmeniui, kuris prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas (nagrinėjamojoje byloje vaiko motinai). Į nagrinėjamą bylą yra pateikti duomenys (susirašinėjimas, kurio metu matyti pareiškėjo neprognozuojamas elgesys, sudaužant suinteresuotam asmeniui priklausiusį daiktą (telefoną); vaizdo įrašai, kuriuose pareiškėjas agresyviai kivirčijasi su suinteresuotu asmeniu), patvirtinantys, kad pareiškėjas konfliktų metu yra agresyvus – kalba garsiai, šaukia, agresija pasireiškia ir fiziškai, itin nepagarbus vaiko motinos atžvilgiu – vartoja keiksmažodžius sūnaus motinai apibūdinti, yra kategoriškas – nepaiso aplinkinių nuomonės. Ispanijos Karalystėje apelianto atžvilgiu yra pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl smurto artimoje aplinkoje, dėl rinkėjų balsų savivaldos rinkimuose pirkimo, kurie Ispanijos institucijų sprendimais nėra paneigti. Nors byloje nėra objektyvių duomenų apie vaiko tėvo nederamą (agresyvų, smurtinį ir pan.) elgesį su sūnumi, tačiau pareiškėjo charakterį apibūdinančios bei pirmiau nustatytos aplinkybės, patvirtinančios pareiškėjo glaudaus ryšio su sūnumi nebuvimą bei realaus noro tokį sukurti stoką (žr. šios nutarties 43–45 punktus), leidžia nuspręsti, kad grąžinus vaiką į Ispanijos Karalystę, jis gali patekti į netoleruotiną situaciją. Be to, minėta, kad sūnaus tėvas iš esmės net nėra suinteresuotas vaiko gyvenimui reikalingų sąlygų Ispanijoje sukūrimu (žr. šios nutarties 44 punktą), šį klausimą yra iš esmės palikęs išspręsti vaiko motinai, o tai tik sustiprina vaiko patekimo į jam žalingą situaciją tikimybę (CPK 185 straipsnis).

Pažymėtina, nors pareiškėjas teigia, kad suinteresuotas asmuo neleidžia jam bendrauti su sūnumi, tačiau bylos įrodymai to neįrodo. Į bylą paties pareiškėjo ir suinteresuoto asmens pateikta judviejų komunikacija telefonu patvirtina, kad pareiškėja leidžia tėvui bendrauti su sūnumi vaizdo skambučiais, ne kartą siuntė pareiškėjui sūnaus nuotraukas, vaizdo įrašus. Netgi priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad vaiko motina ne kartą užsiminė pareiškėjui apie jo galimybes atvykti į Lietuvą, kad pabūti su sūnumi. Minėta, pareiškėjas tokia galimybe nė karto savanoriškai ir nepasinaudojo. Todėl teigti, kad jei pareiškėja kažkurį kartą neatsiliepė į vaiko tėvo skambutį, vadinasi draudžia bendrauti jam su sūnumi, nėra objektyvaus pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teismų praktikoje ne kartą konstatuotą vaiko intereso apsaugos prioritetą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1925-381/2016; 2022 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-362-910/2022; 2024 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-704-464/2024; kt.), iš esmės reiškiantį naudingiausių vaikui aplinkybių artimiausiu metu ir ateityje išsiaiškinimą ir nustatymą, nes vaikas neabejotinai yra socialiai jautresnis, pažeidžiamesnis, nei jį globojantys suaugę asmenys, nusprendžia, kad pareiškėjas nepaneigė esant pagrindą taikyti ir Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkto išimtį.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog išnagrinėtu atveju yra pagrindas taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje ir 13 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintas išimtys ir pagrįstai nepatenkino pareiškėjo prašymo dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo. Atskirojo skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Atsižvelgiant į tai, apelianto atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo

Netenkinus pareiškėjo atskirojo skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo suinteresuotas asmuo (CPK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 302, 338 straipsniai).

Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2, 3 dalys).

Suinteresuotas asmuo G. G. pateikė prašymą priteisti iš apelianto (pareiškėjo) 3 478,75 Eur teisinės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, pridėjo šias išlaidas patvirtinančius įrodymus (2026 m. birželio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą su teisinių paslaugų atskaita).

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) apskaičiuoto priteistino užmokesčio už nurodyto pobūdžio advokato teisines paslaugas maksimalus dydis – 1 010,72 Eur (apskaičiuojant maksimalų dydį taikomas 2025 m. IV ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (2526,8 Eur) ir jis dauginamas iš Rekomendacijų numatyto koeficiento 0,4), todėl teisėjų kolegija suinteresuoto asmens prašomas išlaidas sumažina ir priteisia suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjo 1 011 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui G. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš pareiškėjo C. V. G., gimusio (duomenys neskelbtini), 1 011 Eur (vieną tūkstantį vienuolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.