Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Mikuckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 3 d. nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjo D. S. prašymą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį – Jungtinę Karalystę, civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. pareiškimą dėl teismo leidimo grąžinti nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę išdavimo, suinteresuotas asmuo S. V., išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

11. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas pareiškėjo prašymas grąžinti neteisėtai išvežtą ir laikomą nepilnametį vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos šalį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

12. Pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui (duomenys neskelbtini) Jungtinėje Karalystėje gimė sūnus X, kuris yra Lietuvos Respublikos ir Jungtinės Karalystės pilietis. Šalys kartu gyveno nuo sūnaus gimimo iki 2022 m. birželio mėn. suinteresuoto asmens teigimu, iki 2022 m. lapkričio mėn. pareiškėjo teigimu.

13. Suinteresuotas asmuo kartu su vaiku 2024 m. liepos 17 d. grįžo į Lietuvą iš Jungtinės Karalystės.

14. Mediatorius G. B. 2024 m. spalio 29 d. pažymoje nurodė, kad nuo 2024 m. rugsėjo 13 d. iki 2024 m. spalio 28 d. atliko neteisminę mediaciją dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo, jo gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su juo nustatymo. Pažymoje nurodyta, kad mediacijos metu pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui nepavyko susitarti dėl taikos sutarties sąlygų.

15. Pagal Kuršėnų lopšelio–darželio „(duomenys neskelbtini)“ 2025 m. sausio 7 d. raštą, X lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigą, o nuo 2024 m. gruodžio 2 d. yra ugdomas pagal ikimokyklinio ugdymo programą „AUK“.

16. Šiaulių rajono savivaldybės socialinių paslaugų centras 2025 m. sausio 8 d. rašte nurodė, kad suinteresuoto asmens šeimai yra taikomas vadybos procesas ir teikiamos socialinės paslaugos. Taip pat nurodė, kad suinteresuotas asmuo užtikrina vaikui visas reikalingas sveikatos priežiūras ir ikimokyklinio ugdymo paslaugas. Nuo 2024 m. gruodžio 16 d. suinteresuotas asmuo pradėjo dirbti (duomenys neskelbtini).

17. Tarnyba 2025 m. sausio 14 d. pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad:

17.1. Tarnybai apie galbūt neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvežto vaiko atvejį tapo žinoma 2024 m. rugpjūčio 23 d., kuomet Tarnyboje gautas Jungtinės Karalystės centrinės institucijos persiųstas D. S. prašymas pagal Hagos konvenciją dėl galbūt neteisėtai į Lietuvos Respubliką atvežto vaiko – X.

17.2. Tarnyba 2024 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į Tarnybos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrių (toliau – Skyrius), prašydama Skyriaus specialistų apsilankyti vaiko ir jo motinos gyvenamojoje vietoje bei patikrinti vaiko gyvenimo sąlygas. Tarnyba taip pat prašė informuoti suinteresuotą asmenį apie gautą pareiškėjo prašymą pagal Hagos konvenciją dėl vaiko sugrąžinimo į Jungtinę Karalystę, išsiaiškinti, kokios priežastys lėmė motinos apsisprendimą su vaiku išvykti į Lietuvos Respubliką, taip pat nurodyti, ar ji planuoja grįžti (grąžinti vaiką) į Jungtinę Karalystę, atsakyti, ar pareiškėjo ir suinteresuoto asmens šeima yra žinoma vaiko teisių apsaugos specialistams, ir jeigu taip – dėl kokių priežasčių.

17.3. Tarnyba 2024 m. rugsėjo 11 d. informavo Jungtinės Karalystės centrinę instituciją, kad klausimą dėl vaiko išvežimo ir (ar) laikymo Lietuvoje teisėtumo bei sprendimą dėl galbūt neteisėtai išvežto ar laikomo vaiko grąžinimo į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę yra kompetentingas priimti Vilniaus apygardos teismas.

17.4. 2024 m. rugsėjo 20 d. ir 2024 m. rugsėjo 27 d. pranešimais Skyrius informavo, kad specialistai susisiekė su vaiko motina ir lankėsi suinteresuoto asmens ir vaiko gyvenamojoje vietoje. Apsilankymo metu motina nurodė, kad laikinai gyvena pas tetą, jai nuosavybes teise priklausančiame trijų kambarių bute, bet vėliau turėtų persikelti į nuomojamą butą. Supažindinus motiną su Tarnyboje gautu prašymu pagal Hagos konvenciją, motina nurodė, kad apie išvykimą į Lietuvą su vaiko tėvu buvo kalbėta ne kartą, tačiau tėvas neišreiškė nei sutikimo, nei prieštaravimo. Suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad pareiškėjas ne kartą lankėsi Lietuvoje, čia turi jam nuosavybes teise priklausantį namą, kurį planuoja parduoti suinteresuotam asmeniui. Motina taip pat nurodė, kad kreipėsi dėl mediacijos proceso dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pradėjimo. Suinteresuotas asmuo teigia, kad nori su vaiku likti gyventi Lietuvoje, nes čia gyvena artimieji žmonės, kurie jai padeda, ir nesutinka geranoriškai sugrąžinti vaiko.

18. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Panevėžio skyriaus 2025 m. sausio 14 d. pažymoje nurodyta, kad suinteresuotas asmuo laikotarpiu nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2025 m. sausio 14 d. iš VSDFV teritorinių skyrių išmokų negavo.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo

20. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnį bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba susitariančiojoje valstybėje pagal Hagos konvenciją laikomo vaiko grąžinimo nagrinėjamos CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek Reglamentas, Konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip. Jungtinė Karalystė nebėra Europos Sąjungos narė ir 2020 m. gruodžio 31 d. pasibaigė 2020 m. sausio 31 d. susitarimo dėl Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos 126 straipsnyje nustatytas pereinamasis laikotarpis, tačiau Jungtinė Karalystė nuo 1988 m. liepos 1 d. yra ratifikavusi Hagos konvenciją, todėl jos nuostatos taikomos tiesiogiai nagrinėjamu atveju.

21. Pagal Hagos konvencijos 3 straipsnio 1 dalies b) punktą vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei išvežimo ar laikymo metu tomis teisėmis buvo kartu ar atskirai naudojamasi arba būtų buvę naudojamasi, jei vaikas nebūtų išvežtas ar laikomas.

22. Hagos konvencijoje įtvirtinta vaiko grąžinimo procedūra nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o vaiko grąžinimas į kilmės valstybę, o nagrinėjamu atveju, į neva tėvų sutartą valstybę, visais atvejais – nėra prioritetinis. Prioritetas teikiamas vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Teismai, vykdydami teisės aktų jiems suteiktus įgaliojimus, šios kategorijos bylose turi išlaikyti pusiausvyrą tarp Hagos konvencijos tikslo, reikalaujančio užtikrinti neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimą, bei jį įgyvendinančių nuostatų (iš vieno pusės), ir vaiko interesų (iš kitos pusės), o vaiką atsisakyti grąžinti tik išimtiniais atvejais, kai byloje nustatyti faktai aiškiai patvirtina, jog to reikia, siekiant tinkamai apsaugoti vaiko interesus. Išimtys, o kartu ir pagrindai, kada teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką, yra įtvirtintos Hagos konvencijos 12–13 straipsniuose. Hagos konvencijoje numatytos šios išimtys, kurias gali taikyti valstybės, į kurią neteisėtai išvežtas vaikas, teismai ir kurių bent vienos pakanka, kad būtų atsisakyta grąžinti vaiką į valstybę, iš kurios ar į kurią jis buvo neteisėtai išvežtas ar negrąžintas: 1) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba; 2) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies a) punktas) arba; 3) yra didelė rizika, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b) punktas) arba; 4) vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę (Hagos konvencijos 13 straipsnio 2 dalis) arba; 5) procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, ir įrodoma, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis).

23. Taigi, Hagos konvencijoje, apibrėžiant valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo, yra įtvirtinta keletas išimčių, paremtų objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (Hagos konvencijos 12, 13, 20 straipsniai). Bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti.

24. Šioje nutartyje jau buvo minėta, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nepilnametis vaikas buvo neteisėtai išvežtas iš nuolatinės gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje ir yra neteisėtai laikomas Lietuvos Respublikoje, neturint pareiškėjo sutikimo. Tačiau pagal Hagos konvenciją neteisėtas nepilnamečio vaiko išvežimo ir (ar) laikymo faktas nėra absoliutus pagrindas visais atvejais grąžinti jį į kilmės valstybę, nes kai kuriais išimtiniais atvejais toks grąžinimas prieštarautų vaiko interesams. Viena tokia bendros taisyklės išimtis ir pagrindas, kuriuo remdamasis teismas turi teisę atsisakyti išduoti leidimą grąžinti vaiką į kilmės valstybę, yra įtvirtinta Hagos konvencijos 12 straipsnyje.

25. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad: 1) vaikas turi itin stiprų emocinį ryšį su suinteresuotu asmeniu; 2) pareiškėjas nedalyvaudavo vaiko auklėjime ir nėra užmezgęs glaudaus ryšio su sūnumi; 3) pareiškėjas nepateikė duomenų, jog vaiką grąžinus į jo kilmės šalį, jis galės užtikrinti vaikui saugią aplinką vystytis; 4) vaiką grąžinus į jo kilmės šalį pareiškėjas neišreiškė pageidavimo, kad vaikas gyventų su pareiškėju; 5) vaiką grąžinus į jo kilmės šalį, vaikas turėtų iš naujo prisitaikyti prie pasikeitusios šeiminės ir socialinės aplinkos, o Lietuvoje vaikui augti ir vystytis yra sukurta kokybiška nauja aplinka, kurioje gyventi jis jau yra prisitaikęs tiek fizine, tiek socialine prasme, padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir negrąžinti vaiko į jo kilmės valstybę – Junginę Karalystę.

29. Lemiamą reikšmę turi tai, ar buvo pasiekta teisinga pusiausvyra, kuri turi egzistuoti tarp konkuruojančių interesų – vaiko, abiejų tėvų ir viešosios tvarkos – neviršijant valstybėms tokiose bylose suteiktos diskrecijos laisvės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko interesus ir kad neteisėto išvežimo prevencijos ir skubaus grąžinimo tikslai atitinka specifinę „geriausių vaiko interesų“ sampratą (EŽTT 2021 m. birželio 30 d. sprendimas byloje Thompson prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 36048/17).

30. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant vaiko grąžinimo į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ir į kurią negrąžinamas, klausimą, turi būti siekiama užtikrinti tinkamą vaiko ir jo tėvų (globėjų) interesų balansą. Vaiko interesams tokiu atveju visgi teiktinas pagrindinis dėmesys, nes vaikas, neabejotinai, yra socialiai jautresnis, labiau pažeidžiamas, negu jį globojantys suaugę asmenys. Prioritetas vaiko interesų apsaugai teiktinas atsižvelgiant į tai, kad valstybės įvairių tarptautinių organizacijų lygmeniu yra išreiškusios valią, jog, imantis bet kokių su vaiku susijusių veiksmų (nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai), svarbiausia – vaiko interesai (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis). Toks aiškinimas taip pat atitinka Hagos konvencijos preambulėje įtvirtintą nuostatą, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausi yra vaikų interesai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-362-910/2022).

31. Aukščiau nurodyta EŽTT ir Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencija suponuoja išvadą, kad nagrinėjamos kategorijos bylose tiek tarptautinėje, tiek nacionalinėje teisėje prioritetas teikiamas vaiko interesų apsaugai, dėl to, priešingai nei teigia pareiškėjas, vienokio ar kitokio termino, įtvirtinto Hagos konvencijos 12 straipsnyje, kaip pagrindo sprendimui dėl vaiko (ne)grąžinimo priimti, formalus pritaikymas, nevertinant vaiko prisitaikymo prie naujos aplinkos, negali besąlygiškai tapti svariausiu ir lemiančiu kriterijumi grąžinti vaiką į jo nuolatinę gyvenamąją vietą vaiko interesų apsaugos atžvilgiu.

32. Hagos konvencijos 12 straipsnyje nurodyto vienerių metų termino reikšmė turi būti vertinama ir aiškinama ne izoliuotai, bet kompleksiškai Hagos konvencijos konstatuojamosios dalies antrosios pastraipos, kurioje įtvirtintas vaikų interesų prioritetas, ir kitų šios konvencijos nuostatų, kuriuose įtvirtintos išimtys ir pagrindai, kai teismas gali atsisakyti grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę (Hagos konvencijos 12, 13, 20 straipsniai), bei kitų tarptautinių teisės aktų nuostatų (pvz., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 24 straipsnio 2 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis) kontekste. Toks sisteminis Hagos konvencijos 12 straipsnio nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad vaiko grąžinimo procedūra, nepriklausomai nuo aptariamo termino trukmės, nėra taikoma automatiškai ar mechaniškai, o turi būti aiškinama ir taikoma neformaliai, atsižvelgiant į šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą. Priešingas aptariamo termino aiškinimas prieštarautų Hagos konvencijos ir kitų tarptautinių teisės aktų nuostatoms, kurios, kaip minėta, įtvirtina būtent vaiko interesų viršenybę prieš kitus tikslus.

33. Nors pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad nuo vaiko neteisėto išvežimo iš Jungtinės Karalystės ir laikymo Lietuvoje, nėra praėję vieneri metai, todėl pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, jog vaikas yra prisitaikęs prie naujos gyvenamosios aplinkos, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais pareiškėjo argumentais.

34. Lietuvos apeliacinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kurioje Hagos konvencijos 12 straipsnyje įtvirtintas vienerių metų terminas pripažįstamas procedūriniu, formaliu, neturinčiu lemiančios reikšmės teismui sprendžiant vaiko grąžinimo į jo nuolatinę jo gyvenamąją vietą klausimą, taip pat kuris turi būti aiškinamas bei taikomas atsižvelgiant į šios vaiko grąžinimo išimties tikslą – užtikrinti prie naujos aplinkos prisitaikiusio vaiko interesų apsaugą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-577/2023, 2024 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-68-553/2024). Teisėjų kolegija pažymi, kad Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytas vienerių metų terminas yra procedūrinis ir formalus, nelemiantis mechaniško jo taikymo, sprendžiant vaiko grąžinimo į jo nuolatinę jo gyvenamąją vietą klausimą. Nepaisant to, kad vaikas laikomas Lietuvoje trumpiau nei vienerius metus, sprendžiant klausimą dėl jo grąžinimo į Jungtinę Karalystę, būtina įvertinti ir tas aplinkybes, ar vaikas yra prisitaikęs prie naujos aplinkos Lietuvoje.

35. Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės teigia, kad vaikas nėra prisitaikęs prie gyvenamosios aplinkos Lietuvoje, todėl jį grąžinus į Jungtinę Karalystę, jam nekiltų sunkumų. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais atskirojo skundo argumentais.

36. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad žodis „prisitaikymas“ Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalies kontekste apima du elementus. Pirma, jis apima fizinį elementą – įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje. Antra, jis apima emocinį elementą – saugumą ir stabilumą. Žodis „nauja aplinka“ apima vietą, namus, ugdymo įstaigą, draugus, veiklą ir galimybes. Turint omenyje, kad Hagos konvencijoje įtvirtintų nuostatų tikslas – užkirsti kelią neteisėtam vaiko išvežimui, iki minimumo sumažinant vaiko negrąžinimo atvejus, teismas, spręsdamas dėl vaiko negrąžinimo šiuo pagrindu, turi pasiekti tokį įsitikinimo lygį, kuris pateisintų vaiko negrąžinimą šiuo išimtiniu atveju (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2132-236/2016). Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl šio Hagos konvencijoje įtvirtino vaiko negrąžinimo pagrindo taikymo, turi būti konstatuotas daugiau negu paprastas prisitaikymas prie esamos fiziškai supančios aplinkos. Atsisakymas grąžinti vaiką į jo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę dėl jo prisitaikymo naujoje gyvenamojoje aplinkoje yra galimas tik tuo atveju, kai nustatoma, kad vaiką ir jo naują aplinką sieja toks stiprus nuolatinis fizinis ir emocinis ryšys, jog gali būti konstatuojamas esamos situacijos stabilumo požymis. Teismas negali remtis vienu faktu, bet turi įvertinti jų visumą vaiko interesų požiūriu. Vaiko prisitaikymas prie naujos aplinkos kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas individualiai pagal konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, įvertinus, be kita ko, vaiko amžių, būsto sąlygas, bendravimo ryšių susiformavimą, ryšį su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena kartu, ir kitas aplinkybes, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1244-912/2022).

37. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad šalių nepilnamečiam sūnui išvežimo iš jo nuolatinės gyvenamosios vietos Jungtinėje Karalystėje metu buvo (duomenys neskelbtini) (iš jų tik apie 11 mėnesių pareiškėjas gyveno kartu su sūnumi), o šiuo metu yra treji metai. Teisėjų kolegija pažymi, kad paprastai tokio amžiaus vaikas dar neturi stiprių socialinių ryšių, susijusių su konkrečia gyvenamąja vieta, jam svarbiausi artimiausi šeimos nariai, kurie patenkina būtinus kasdienius poreikius ir suteikia fizinio bei emocinio saugumo jausmą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo nepertraukiamai nuo pat šalių vaiko gimimo juo rūpinasi, vaikas iš esmės nėra buvęs atskirai nuo motinos, kai tuo tarpu tėvą (pareiškėją) matydavo epizodiškai. Tai patvirtina paties pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad nuo 2022 m. lapkričio mėn. iki 2024 m. liepos 17 d. šalys gyveno atskirai, nurodant tik bendravimo su vaiku aplinkybes. Nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia nuspręsti, kad vaikui gyvenant tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek ir Lietuvoje, jo fizinė ir socialinė aplinka, atsižvelgiant į jo amžių, sutampa su motinos aplinka, su kuria jis per visą savo gyvenimą yra praleidęs daugiausiai laiko, kai tuo metu su tėvu jo nesiejo ir dabar nesieja tamprūs emociniai ryšiai, todėl mažametis dėl prisirišimo prie motinos nepatyrė streso dėl gyvenamosios vietos pakeitimo. Atskirai pažymėtina, kad nors pareiškėjas akcentuoja, jog suinteresuotas asmuo riboja jo galimybes bendrauti su vaiku, tačiau nepateikė konkrečių įrodymų, patvirtinančių tokį suinteresuoto asmens elgesį. Taip pat teisėjų kolegija atsižvelgia ir į pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog jis yra sudaręs santuoką, tačiau nenori, kad vaikas gyventų su juo, nors galėtų pasirūpinti, mano, kad suinteresuotas asmuo galėtų su vaiku grįžti į Jungtinę Karalystę, o pareiškėjas matyti ir lankyti vaiką. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui nesant sukūrus tampraus emocinio ryšio ir santykių su savo vaiku, trejų metų vaiko atskyrimas nuo motinos, su kuria jį sieja emociniai bendravimo ryšiai ir užtikrinama socialinė aplinka, būtina vaiko augimui ir vystymuisi, jo grąžinimas į Jungtinę Karalystę neatitiktų mažamečio vaiko interesų bei teisių į saugią ir vaiko raidai būtiną aplinką.

38. Byloje taip pat nustatyta, kad suinteresuotam asmeniui kartu su vaiku atvykus į Lietuvą, jie apsigyveno nuomojame 2 kambarių bute (apie 50 kv. m), kuriame yra visi patogumai ir reikalingi baldai ir vaikui sudarytos geros gyvenimo sąlygos. Minėta, kad vaikas lanko ugdymo įstaigą, Lietuvoje jam teikiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Teisėjų kolegija, įvertinusi vaiko amžių, buvimo Lietuvoje laikotarpį, kuris yra itin svarbus tokio amžiaus vaikui, nes pradeda formuotis pirmieji socialiniai ryšiai, vaiko įsikūrimą bendruomenėje ir aplinkoje (informacija iš darželio apie vaiko aktyvumą, dalyvavimą veiklose, bendravimą su grupės draugais), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog per vaiko buvimo Lietuvoje laikotarpį jam augti ir vystytis sukurta kokybiška, stabili ir saugi aplinka, kurioje jis tiek fizine, tiek socialine prasme prisitaikė gyventi.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių ir joje esančių įrodymų visumą, tai, kad vaikui Lietuvoje sukurta kokybiška, stabili ir saugi aplinka, kurioje jis tiek fizine, tiek socialine prasme prisitaikė gyventi, taip pat stiprų vaiko ryšį su motina, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad mažamečio vaiko grąžinimas į Jungtinę Karalystę prieštarautų jo interesams. Šalių sūnaus gyvenimas jau žinomoje, stabilioje ir socialiai jam saugioje aplinkoje Lietuvoje kartu su motina teikia daugiau garantijų tęstinei vaiko raidai ir labiausiai atitinka jo interesus. Teisėjų kolegija padaro išvadą, kad labiau vaiko interesus atitinka tikslas išsaugoti jau sukurtus tvirtus ryšius su motina bei saugią ir stabilią aplinką Lietuvoje, negu galbūt sunki adaptacija naujoje aplinkoje Jungtinėje Karalystėje, nauji psichologiniai ir socialiniai sunkumai, kuriant naują saugią aplinką, kartu netenkant esamų emocinių ir socialinių ryšių. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tas aplinkybes, kad suinteresuotas asmuo turi apsunkintas galimybes grįžti nuolat gyventi į Jungtinę Karalystę, nes šioje šalyje ji neturi būsto, darbo. Dėl to nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį ir atsisakė grąžinti vaiką į Jungtinę Karalystę. Taigi, šiuo atsisakymu nuspręsta tik dėl vaiko (ne)grąžinimo, toks atsisakymas neužkerta šalims kelio, esant ginčui, spręsti dėl vaiko globos nustatymo, padalijimo teisių.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

40. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nustatė bylos aplinkybes, teisingai pritaikė nacionalinės ir tarptautinės teisės normas bei priėmė teisėtą, pagrįstą procesinį sprendimą, pritaikydamas Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą išimtį ir atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl nepilnamečio vaiko grąžinimo į jo nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje. Todėl apskųsta nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Atmetus atskirąjį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo suinteresuotas asmuo, tačiau ji atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė, dėl to teisėjų kolegija šio klausimo nesprendžia.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 3 d. nutartį palikti nepakeistą.