Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Radzevičienės ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo X atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo X prašymą dėl nepilnamečių vaikų neteisėto laikymo Lietuvoje ir neteisėto atsisakymo grąžinti vaikus į jų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę, suinteresuotas asmuo Y, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas X kreipėsi į teismą su prašymu išduoti leidimą grąžinti nepilnametį sūnų Z ir nepilnametę dukrą Q į jų nuolatinę gyvenamąją vietą – Filipinų Respubliką, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

15. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Dėl šios teisės normos taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

16. Be to, teismas, atsižvelgdamas į CPK 180 straipsnyje įtvirtintą sąsajumo principą, priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi pareigą įvertinti, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo galimą įtaką konkrečiam byloje kilusiam klausimui išspręsti.

17. Apelianto su atskiruoju skundu bei dar vėliau pateikti rašytiniai įrodymai, išskyrus ištrauką iš suinteresuoto asmens atsiliepimo, kuris jau yra šios bylos dalimi, negalėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nes jie gauti ir (ar) paties apelianto surašyti po skundžiamos nutarties priėmimo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teikiami į apeliacinę bylą įrodymai, kurių priėmimas šios instancijos teisme įstatymų leidėjo valia yra itin ribojamas ir galimas tik labai išskirtiniais atvejais, ir kuriais iš esmės siekiama pagrįsti vien subjektyvias apelianto interpretacijas, kad jo iškelto klausimo dėl nepilnamečių vaikų neteisėto laikymo Lietuvoje ir neteisėto atsisakymo grąžinti vaikus į vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę nagrinėjimo procesas nebuvo sklandus, nėra taip susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu, kad teiktų prielaidas taikyti pirmiau aptartą išimtį. Pažymėtina, kad į bylą pirmosios instancijos teisme apelianto pateiktų ir teismo priimtų įrodymų visiškai pakanka tam, kad būtų įvertintas skundžiamos nutarties teisėtumas bei jos pagrįstumas. Todėl iki šios bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teisme gauti nauji duomenys nepriimami, o bylą išnagrinėjus iš esmės apelianto pateiktų įrodymų priėmimo klausimas negali būti sprendžiamas.

Dėl aktualaus teisinio reguliavimo ir ginčo esmės

18. Lietuvos Respublikos civilinį procesą reglamentuojančių Europos Sąjungos ir tarptautinės teisės aktų įgyvendinimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos dėl neteisėtai išvežto ar kitoje, negu jis nuolat gyveno, Europos Sąjungos valstybėje narėje arba pagal Hagos konvenciją susitariančiojoje valstybėje laikomo vaiko grąžinimo nagrinėjamos CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka tiek, kiek 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – Reglamentas), Hagos konvencija ir šis įstatymas nenustato kitaip.

19. Nagrinėjamu atveju ginčas susijęs su dviem valstybėmis, kurių viena – Filipinų Respublika – nėra Europos Sąjungos nare. Tačiau Filipinų Respublika yra prisijungusi prie Hagos konvencijos, o jos nuostatos tarp Lietuvos Respublikos ir Filipinų Respublikos įsigaliojo 2023 m. gegužės 1 d., taigi ginčui aktuali būtent Hagos konvencija ir joje įtvirtintas teisinis reguliavimas.

21. Vaiko neteisėto išvežimo ir (arba) negrąžinimo pasekmės yra tos, kad pažeidžiamos globos teisės. Asmuo, turintis vaiko globos teisę, netenka galimybės šią teisę realizuoti vaiko gyvenamojoje vietoje, o vaikas netenka asmens globos, kurią turėjo savo gyvenamojoje vietoje iki neteisėto išvežimo ar laikymo. Tai yra žalingi padariniai, kurie atsiranda tiek asmeniui, turinčiam globos teisę vaikui, tiek vaikui, jį neteisėtai išvežus iš gyvenamosios vietos ar neteisėtai negrąžinant.

22. Hagos konvencijos 1 straipsnis, 12 straipsnio 1 dalis nustato bendrąją taisyklę, kad vaikas turi būti grąžintas į valstybę, iš kurios jis buvo neteisėtai išvežtas ar į kurią negrąžintas. Vaiko grąžinimu siekiama kuo greičiau atkurti buvusiąją padėtį, kad būtų išvengta faktiškai dėl neteisėtų vieno iš tėvų veiksmų susiklosčiusios situacijos įteisinimo, paliekant vaiko globos ir tėvų valdžios įgyvendinimo klausimą spręsti jurisdikciją dėl šio klausimo išsprendimo turinčiam teismui (Hagos konvencijos 19 straipsnis).

23. Hagos konvencijoje apibrėžus valstybių narių įsipareigojimus dėl vaiko grąžinimo, taip pat yra įtvirtintos ir kelios išimtys, grindžiamos objektyviu konkretaus vaiko ir jo aplinkos įvertinimu (Hagos konvencijos 12, 13, 20 straipsniai). Todėl būtent bylą nagrinėjančiam teismui kiekvienu konkrečiu atveju ir yra palikta teisė priimti sprendimą dėl įpareigojimo grąžinti vaiką ar atsisakyti jį grąžinti. Teismai, vykdydami teisės aktų jiems suteiktus įgaliojimus, šios kategorijos bylose turi išlaikyti pusiausvyrą tarp Hagos konvencijos tikslo, reikalaujančio užtikrinti neteisėtai išvežto ir laikomo vaiko grąžinimą, bei jį įgyvendinančių nuostatų (iš vieno pusės) ir vaiko interesų (iš kitos pusės), o vaiką atsisakyti grąžinti tik išimtiniais atvejais, kai byloje nustatyti faktai aiškiai patvirtina, jog to reikia, siekiant tinkamai apsaugoti vaiko interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-686-881/2023).

24. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sutiko su apelianto pozicija, kad nepilnamečiai vaikai, apelianto X ir suinteresuoto asmens Y sūnus Z bei dukra Q, išvykę į Lietuvą teisėtai (motina turėjo tėvo sutikimą vaikų kelionei), yra neteisėtai negrąžinami į valstybę, kurioje buvo jų nuolatinė gyvenamoji vieta, tačiau nesutiko su apelianto įvardytu momentu, nuo kurio skaičiuotinas vaikų negrąžinimas. Atsižvelgęs į labai nedidelį vaikų amžių, buvusį jų išvykimo į Lietuvą momentu, į gyvenimo Lietuvoje trukmę bei įrodymais grindžiamas aplinkybes, kad apeliantas itin ilgą laiką nesiėmė jokių teisėtų veiksmų, siekdamas sugrąžinti vaikus į buvusios gyvenamosios vietos valstybę (į Filipinų Respubliką), pirmosios instancijos teismas apelianto prašymą atmetė dviem pagrindais – dėl vaikų prisitaikymo naujoje aplinkoje (Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalis) ir dėl didelės rizikos, kad vaiką grąžinus jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, buvimo (Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punktas).

25. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu, atskirąjį skundą grindžia tiek argumentais, kurie susiję su Hagos konvencijoje numatytų išimčių taikymo pagrindais, tiek ir argumentais, kurie susiję su vaikų globa. Nagrinėjamoje byloje nebuvo ir negalėjo būti sprendžiami nepilnamečių vaikų globos teisių paskirstymo tėvams ar jų grąžinimo būtent apeliantui (tėvui) klausimai, nes šio ginčo esmė – vaikų grąžinimas į valstybę, kurioje buvo vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta, ir iš kurios jie buvo išvežti teisėtai, bet neteisėtai negrąžinami. Atitinkamai, atskirojo skundo argumentai dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, jų globos teisių, tėvų pareigų bei kiti susijusių klausimų nėra aktualūs ir nesudaro nagrinėjamos bylos dalyko. Tokie klausimai galėtų būti sprendžiami tik kitose bylose, į ką pagrįstai atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas. Todėl teisėjų kolegija įvertins tik tuos atskirojo skundo argumentus, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo pateiktu Hagos konvencijos normų aiškinimu bei jų taikymu, pripažinus negrąžinimo išimties buvimą, bei argumentus, susijusius su nagrinėjamos civilinės bylos procesu.

Dėl Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimties taikymo

26. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 1 dalį jei vaikas neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta Hagos konvencijos 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti. Pagal Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalį net jei procesas buvo pradėtas praėjus vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos. Pastarosios normos tikslas – užtikrinti vaiko interesų apsaugą tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai patvirtina jo prisitaikymą prie naujos aplinkos.

27. Kaip minėta pirmiau, apeliantas visų pirma kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad jo ir suinteresuoto asmens nepilnamečiai vaikai Lietuvoje neteisėtai yra laikomi nuo 2021 m. sausio mėn., akcentuodamas netinkamą visų byloje esančių įrodymų ištyrimą bei COVID-19 pandemijos bei dėl jos galiojusių keliavimo ir judėjimo ribojimo faktų neįvertinimą. Teisėjų kolegija pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais neįžvelgia.

28. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad apeliantas 2020 m. liepos 30 d. patvirtino savo (tėvo) rašytinį sutikimą keliauti (1 t., b. l. 76, 144), kurio 3 punkte yra nurodyta, kad jis sutinka, jog jo ir suinteresuoto asmens du mažamečiai vaikai keliautų su suinteresuotu asmeniu (motina) į Lietuvą, aplankyti senelių, nuo 2020 m. rugpjūčio 3 d. iki 2021 m. sausio 8 d., o į nuolatinę gyvenamąją vietą Filipinuose grįžtų 2021 m. sausio 8 d. arba anksčiau. Ir nors apeliantas teigia, kad jis davė žodinį sutikimą vaikams Lietuvoje pasilikti ilgiau, t. y. kol bus panaikinti visi keliavimo ribojimai dėl COVID-19 pandemijos, visiškai jokių tokius jo teiginius galinčių patvirtinti objektyvių įrodymų (elektroninių laiškų, elektroninių žinučių ar pan.) į bylą nepateikė, o suinteresuotas asmuo tai neigia.

29. Nėra jokių duomenų, kad po 2020 m. liepos 30 d. sutikime nurodytos grįžimo datos – 2021 m. sausio 8 d. – vaikų tėvai, kurie, kaip pats nurodė apeliantas, bendravo ir elektroninėmis žinutėmis, ir vaizdo pokalbiais, kuriuos jis, be kita ko, įrašinėjo, būtų derinę šio termino pratęsimą. Iš paties apelianto į nagrinėjamą bylą pateiktos medžiagos akivaizdu, kad apeliantas yra linkęs rinkti ir kaupti šalių komunikavimo informaciją (susirašinėjimo, vaizdo įrašų duomenis), dar daugiau, gyvendamas kartu su suinteresuotu asmeniu Filipinuose fiksavo (filmavo) jų gyvenamąsias patalpas, įrašinėjo pokalbius ir visą šią medžiagą kaupė bei panaudojo teikdamas nagrinėjamą prašymą, taip pat Filipinuose inicijuojamus teisminius procesus. Todėl nėra jokios abejonės, kad jeigu vaikų motina vaizdo, telefoninio pokalbio ar susirašinėjimo metu būtų prašiusi leidimo pratęsti vaikų buvimo laiką Lietuvoje, o apeliantas būtų tokį sutikimą davęs, atitinkami įrodymai apelianto ne tik būtų užfiksuoti, bet ir pateikti į bylą.

30. Apelianto teiginių, kad vaikai negalėjo grįžti į gyvenamąją vietą dėl Filipinų Respublikoje iki 2023 m. rugpjūčio mėn. galiojusių ribojimų, susijusių su COVID-19 pandemija, jokie kiti bylos įrodymai taip pat nepatvirtina. Apelianto pateikti į bylą informaciniai pranešimai, kad Filipinų Respublikoje 2023 m. rugpjūčio 13 d. buvo panaikintas reikalavimas atvykstantiems keleiviams būti pasiskiepijusiais nuo COVID-19 ir pateikti tai liudijančius dokumentus, neleidžia padaryti išvados, kad iki to laiko buvo visiškai uždrausta atvykti į šią valstybę visiems be išimties asmenims, įskaitytinai ir turintiems leidimą joje nuolat gyventi, o apelianto šeima tokį leidimą turi. Nepaneigta ir suinteresuoto asmens Y pozicija, kad tokio amžiaus vaikams skiepas nebuvo privalomas, o ji pati buvo pasiskiepijusi.

31. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apelianto deklaratyvūs teiginiai, jog jis žodžiu sutiko pratęsti vaikų buvimo Lietuvoje terminą, o apie tai, kad vaikai nebus grąžinti, sužinojo tik 2023 m. rugpjūčio mėn., yra nepagrįsti jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais, todėl šie teiginiai patys savame negali patvirtinti apelianto įrodinėto fakto, susijusio su neteisėto vaikų negrąžinimo į nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę skaičiavimo pradžia. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pradedant grąžinimo procesą, t. y. 2024 m. birželio mėn., nuo vaikų neteisėto išvežimo jau buvo praėję daugiau nei vieneri metai, padarė teisingą ir teisėtą išvadą, kurios atskirojo skundo argumentai nepaneigia.

32. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Hagos konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga, susijusi su laikotarpio nuo neteisėto vaiko išvežimo ar laikymo iki proceso pradžios trukme, yra procedūrinė ir formali. Todėl net ir tuo atveju, kai vaikas laikomas trumpiau negu vienerius metus, sprendžiant klausimą dėl jo grąžinimo būtina įvertinti, prisitaikė vaikas prie naujos aplinkos ar ne (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1244-912/2022, 33 punktas).

33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nepilnamečių vaikų prisitaikymo prie naujos aplinkos Lietuvoje faktą, netinkamai tyrė bei vertino byloje esančius įrodymus ir dėl to priėmė neteisingą, vaikų interesus pažeidžiantį sprendimą. Pirma, vaikų gyvenimo trukmė Lietuvoje, lyginant su jų gyvenimo Filipinuose trukme, yra net gerokai ilgesnė (berniuko atveju) arba panaši (mergaitės atveju). Išvykimo iš Filipinų metu berniukui, kuris gimė (duomenys neskelbtini), buvo (duomenys neskelbtini), o mergaitei, kuri gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Prašymo dėl leidimo grąžinti vaikus teismui pateikimo metu (t. y. 2024 m. birželio 13 d.) berniukui buvo (duomenys neskelbtini)., o mergaitei – (duomenys neskelbtini). Taigi, iš esmės vaikai Lietuvoje jau yra praleidę arba žymiai daugiau (sūnus), arba tiek pat (dukra) savo gyvenimo laiko, lyginant su gyvenimu valstybėje, į kurią juos prašoma grąžinti.

34. Antra, iš Filipinų vaikai iškeliavo būdami labai nedidelio amžiaus, todėl ir spręsti apie jų prisitaikymą toje valstybėje bei pastovių socialinių ryšių su kitais asmenimis, išskyrus pačius tėvus, susiformavimą nebūtų nei pagrįsta, nei teisinga. Juo labiau kad Lietuvoje, skirtingai nuo Filipinų, gyvena ne tik vaikų globėja (motina), bet ir jų seneliai bei kiti giminaičiai. Todėl tokia aplinkybė, kaip buvęs vaikų amžius, jiems išvykstant iš Filipinų, teisėjų kolegijai leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad vaikai labiau yra susiję su aplinka Lietuvoje, kurioje vienas iš jų (sūnus) praleido didesnę, o kitas (dukra) tokią pačią, tik socialių ryšių galimybėmis palankesnę savo gyvenimo dalį.

35. Priešingai nei bylos rašytinių įrodymų turinį interpretuoja apeliantas, šių įrodymų visuma patvirtina, kad vaikai yra visiškai prisitaikę prie esamos gyvenimo aplinkos. Iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2024 m. birželio 25 d. šeimos aplinkos sąlygų tyrimo akto (4 t., b. l. 52–55) matyti, kad vaikai kartu su motina gyvena dviejų kambarių bute, kuris nuosavybės teise priklauso vaikų senelei, jų gyvenimo sąlygos yra geros. Aplinkybė, kad butas nuosavybės teise priklauso ne vaikų motinai, teisinės reikšmės, sprendžiant vaikų grąžinimo į jų gyvenamosios vietos valstybę klausimą, neturi. Be to, ir pats apeliantas įrodinėja, kad vaikų gyvenamoji vieta Filipinuose buvo ne jų tėvams nuosavybės teise priklausančiame, bet nuomojamame bute. Dar daugiau, prašydamas sau ir vaikams Lietuvoje valstybės skiriamo advokato, taip pat savo atskirajame skunde tvirtindamas, kad neišgalės sumokėti skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi priteistos suinteresuotam asmeniui Y 1 750 Eur bylinėjimosi išlaidų sumos, apeliantas nurodo, kad jokio nekilnojamojo turto Filipinuose neturi, jo turtinė padėtis yra labai sunki.

36. Nėra jokio pagrindo sutikti ir su tokiais atskirojo skundo teiginiais, kad vaikų motinos Y tėvai, vaikų seneliai, nuolat gyvena kartu su vaikais. Vaikų seneliai, kaip matyti iš bylos duomenų, nuosavybės teise turi ir kito gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, o apelianto akcentuojama aplinkybė, kad vaikų senelis padeda suinteresuotam asmeniui pasirūpinti vaikais, t. y. prižiūri juos, kai ši būna išvykusi, atveda ir paima anūką iš darželio, patvirtina vien tai, kad vaikus artimas ryšys sieja ne tik su motina, bet ir su seneliais. Ir priešingai, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad vaikai Filipinuose būtų sukūrę socialinius ryšius ne tik su savo tėvais, bet ir kitais artimais giminaičiais. Apelianto teigimu, jo paties tėvai, vaikų seneliai, ir kiti giminaičiai gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

37. Apie vaikų prisitaikymą Lietuvoje leidžia spręsti ir mokinių registro duomenų bazėje esantys duomenys (4 t., b. l. 57–58), patvirtinantys, kad sūnus Z nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. pradėjo lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą – (duomenys neskelbtini), nuo 2022 m. rugsėjo m. 1 d. lanko kitą ikimokyklinio ugdymo įstaigą – (duomenys neskelbtini), o dukra Q ikimokyklinio ugdymo įstaigą pradėjo lankyti vos atvykusi į Lietuvą – nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. (iki 2023 m. rugsėjo 30 d.). Dukra nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. pradėjo lankyti ankstyvojo muzikinio ugdymo ir baleto pamokas (duomenys neskelbtini) mokykloje, o nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. šioje mokykloje papildomai pradėjo lankyti dar ir šiuolaikinio šokio pamokas bei mokytis groti variniais instrumentais 1-oje klasėje. Nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. dukra mokosi (duomenys neskelbtini) pagal bendrojo ugdymo kartu su muzikos ugdymu programą. Tai, kad vaikai lanko ugdymo įstaigas ir dalyvauja jų organizuojamose užsiėmimuose, patvirtina net tik atitinkamų ugdymo įstaigų pažymų turinys (4 t., b. l. 177–178), bet ir į bylą pateiktų diplomų bei padėkų vaikams skaičius (7 t., b. l. 136–160).

38. Pažymėtina, kad visų be išimties vaikų poreikių (materialinių, ugdymo, sveikatos priežiūros ir t. t.) patenkinimu rūpinasi viena motina. Apeliantas neginčija tokio fakto, kad materialinio išlaikymo savo vaikams jis neteikė ir neteikia, yra atsisakęs kompensuoti vaikų motinai bent dalį sūnaus gydymui skirtų išlaidų, kitaip tariant, jis yra visiškai nusišalinęs nuo vaikų išlaikymo pareigos ir visą vaikų išlaikymo finansinę naštą perkėlęs motinai. Atskirojo skundo argumentai, kad apeliantas prie vaikų išlaikymo prisideda mokėdamas nuomos mokestį už būstą Filipinuose ar apmokėdamas gyvybės draudimo išmokas pagal po vaikų išvykimo jo sudarytas draudimo sutartis, ir neįrodyti, ir nesuponuoja išvados, kad faktiškai jis prisideda prie jų išlaikymo. Tokios išlaidos pirmiausia yra susijusios su paties apelianto asmeninių poreikių tenkinimu, t. y. gyvenamosios vietos užtikrinimu. Apelianto galbūt sumokėtos įmokos už gyvybės draudimus ir jų dydis įrodinėjami vien jo teiginiais, nepateikiant nei pačių sutarčių, nei įmokų sumokėjimo dokumentų (6 t., b. l. 4–5). Be to, tokio pobūdžio išlaidos net ir negalėtų būti tapatinamos su kasdienių vaikų poreikių užtikrinimui skirtomis išlaidomis, juolab kad gyvybės draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai. Nepateikus į bylą sutarčių, nėra galimybės identifikuoti nei kas yra apdraustasis asmuo (apeliantas, jo vaikai ar sutuoktinė), nei kas taptų naudos gavėju įvykus draudžiamajam įvykiui.

39. Nepagrįsti ir faktinės situacijos neatitinkantys yra tokie atskirojo skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo išklausyta nepilnamečių vaikų nuomonė. Pirma, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai 2024 m. birželio 25 d. išklausė abu vaikus bei surašė vaiko nuomonės išklausymo aktus (4 t., b. l. 59–64). Apklausas atliko tam specialių žinių turintys asmenys, kurių kompetencija abejoti teisėjų kolegija pagrindo neįžvelgia. Vaikų apklausos aktuose, be kita ko, nurodyta, kad tarp vaikų ir motinos pastebėtas artimas emocinis ryšys, psichologinio ar fizinio smurto apraiškų nenustatyta.

Dėl Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytos išimties taikymo

45. Pagal Hagos konvencijos 13 straipsnio 1 dalį pareiga įrodyti, jog yra didelė rizika, kad, vaiką grąžinus, jam būtų padaryta fizinė ar psichinė žala arba kad vaikas paklius į kitą netoleruotiną situaciją, tenka asmeniui, kuris prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas (nagrinėjamojoje byloje vaikų motinai). Į nagrinėjamą bylą yra pateikti duomenys, kad apeliantas akivaizdžiai neigia sūnaus sveikatos būklės problemas, kurias jam nustatė medicinos srities specialistai Lietuvoje, tvirtindamas, kad jų sūnus Z yra visiškai sveikas, o ligas ir jų simptomus išgalvoja pati motina. Tokia apelianto pozicija dėl sūnaus sveikatos leidžia padaryti išvadą, kad grąžinus vaikus į Filipinų Respubliką jie gali patekti į netoleruotiną situaciją.

46. Atskirąjį skundą apeliantas, be jau minėtų nepagrįstais pripažintų argumentų, grindžia dar ir tokiomis interpretacijomis, kad suinteresuotas asmuo, vaikų motina Y, serga (duomenys neskelbtini) ir turi kitų (duomenys neskelbtini) sutrikimų (apelianto procesiniuose dokumentuose aprašomų įvairių sindromų), dėl kurių ji nesigydo, meluoja apie sūnaus sveikatos būklę, siekia gauti išmokas iš valstybės, nurodydama neegzistuojančias vaikų ligas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apelianto jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsta pozicija tik patvirtina pirmiau nurodytą išvadą, kad vaikus grąžinus į Filipinų Respubliką nebus užtikrintas ir tęsiamas berniuko gydymas, nebus užtikrintos tinkamos vaikų gyvenimo ir jų sveikatos būklės priežiūros sąlygos.

47. Priešingai nei įrodinėja apeliantas, nepateikęs jokių duomenų, kad jis turi medicininį išsilavinimą, byloje pakanka medicininių įrodymų, patvirtinančių sūnaus turimus sveikatos būklės sutrikimus. Byloje esančių rašytinių įrodymų visuma – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų bazės išrašas apie berniukui nustatytą (duomenys neskelbtini) neįgalumo lygį (4 t., b. l. 56), 2024 m. sausio 16 d. sprendimai dėl neįgalumo lygio ir dėl specialių poreikių (5 t., b. l. 93–95), viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) (duomenys neskelbtini) Šeimos gydytojos pažyma apie nustatytas diagnozes: (duomenys neskelbtini). (4 t., b. l. 181), VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų stacionaro epikrizė (6 t., b. l. 102), kurioje nurodyta diagnozė – (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad apelianto sūnui yra diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Vien teiginiai, kad prieš išvykdamas į Lietuvą sūnus bandė (duomenys neskelbtini), medikų nustatytos diagnozės negali paneigti.

48. Iš byloje esančių apelianto ir suinteresuoto asmens sūnaus registracijos VšĮ (duomenys neskelbtini) asmens registracijos istorijos matyti, kad vaikas nuolat lankosi pas skirtingus medikus-specialistus. Berniuką išklausiusi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistė taip pat yra pažymėjusi, kad vaiko kalba nėra rišli. Apelianto elgesys, kai jis neigia vaiko ligą, tvirtindamas, kad ji tėra suinteresuoto asmens sugalvoti simptomai, patvirtina, kad vaiką grąžinus į Filipinus gali būti padaryta žala jo sveikatai, nes būtų nutrauktas jam būtinas gydymas, medicininės pagalbos teikimas. Apeliantas ne tik neigia diagnozę, bet ir nėra pateikęs įrodymų, kad Filipinuose atitinkamos sveikatos priežiūros paslaugos sūnui būtų užtikrintos. Pažymėtina, kad pats apeliantas itin akcentuoja aplinkybę, kad sveikatos priežiūra Lietuvoje yra nemokama, o jis pats Filipinuose yra įrašytas į nepasiturinčių asmenų sąrašą.

49. Atskirojo skundo argumentai, kad suinteresuotas asmuo turi (duomenys neskelbtini) sutrikimų, jai diagnozuota (duomenys neskelbtini), taip pat aiškiai stokoja pagrįstumo. Iš apelianto į bylą pateiktų išrašų iš suinteresuoto asmens Y sveikatos istorijos matyti, kad ji 2018 m. sausio 31 d. iš tiesų buvo konsultuojama (duomenys neskelbtini) simptomų, atsiradusių 2017 m. gruodžio mėn. (duomenys neskelbtini) jai buvo skirti vaistai miegui (1 t., b. l. 280–281). Kita vertus, pats apeliantas yra pateikęs ir vėlesnę – 2018 m. kovo 19 d. medicininę pažymą (1 t., b. l. 282), kurioje nurodyta, kad po terapijos ir nebuvimo darbe laikotarpio Y gali grįžti į darbą, nes šiuo metu jokių kontraindikacijų nėra. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kad suinteresuotam asmeniui medicinos specialistai vėliau būtų diagnozavę atitinkamus sveikatos sutrikimus ((duomenys neskelbtini)) ir paskyrę medikamentinį gydymą. Todėl deklaratyvūs ir jokiais šioje situacijoje leistinais įrodymais (medicinos įstaigų išduotais dokumentais; CPK 177 straipsnio 3 dalis) nepagrįsti atskirojo skundo argumentai dėl vaikų motinos sveikatos būklės bei jos atsisakymo vartoti paskirtus medikamentus, pripažįstami nepagrįstais ir atmetami.

50. Tokio pobūdžio argumentai, kaip ir neįrodyti argumentai dėl vaikų motinos prieš vaikus naudojamo fizinio ir psichologinio smurto, nesudaro pagrindo netaikyti kurios nors iš pirmiau aptartų Hagos konvencijos dviejų išimčių dėl vaikų negrąžinimo. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad apeliantas nurodo apie vaikų motinos smurto prieš vaikus epizodus, įvykusius jiems gyvenant kartu, nepaisant to, jis pats yra davęs sutikimą vaikų kelionei į Lietuvą, tik po trejų metų nuo jų išvykimo su prašymų dėl vaikų grąžinimo kreipėsi į atitinkamas Filipinų ir Lietuvos institucijas, ir tik po ketverių metų kreipėsi į teismą. Vadinasi, visą šį laiką jokios grėsmės vaikams pats apeliantas neįžvelgė.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

51. Apelianto teigimu, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo 2024 m. liepos 19 d. pateiktus rašytinius įrodymus bei vaizdo įrašus, patvirtinančius, kad sūnus iki išvykimo į Lietuvą buvo sveikas, jo (duomenys neskelbtini) nebuvo sutrikusi, jis kalbėjo, taip pat apelianto prisidėjimo prie vaikų finansinio išlaikymo patvirtinančius duomenis (7 t., b. l. 76–134), nors suinteresuoto asmens tuo pačiu metu pateiktus rašytinius įrodymus teismas priėmė, tuo pažeidęs lygiateisiškumo principą. Taip pat nurodo, kad nepilnamečiams vaikams paskirti atstovai –advokatai, tinkamai savo pareigų neatliko ir neužtikrino tinkamo atstovavimo, o Lietuvos Respublikos centrinė institucija vilkino procedūras, susijusias su prašymo pateikimu.

52. Priešingai nei yra įsitikinęs apeliantas, nėra jokio pagrindo vertinti, kad jo teisė teikti į bylą įrodymus nepagrįstai buvo suvaržyta ir dėl to buvo pažeistas lygiateisiškumo principas. Apeliantas itin aktyviai viso proceso metu naudojosi teise teikti rašytinius įrodymus, į bylą buvo teikiami ir priimami itin didelės apimties apelianto parengti procesiniai dokumentai ir prie jų pridedami dokumentai. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2024 m. birželio 28 d. vykusio teismo posėdžio metu bylą nagrinėjusio teisėjo žodine nutartimi byloje abu dalyvaujantys asmenys buvo įpareigoti iki 2024 m. liepos 17 d. 14 val. pateikti papildomus įrodymus apie vaikų sveikatos būklę. Apelianto teikiami įrodymai apie vaikų sveikatos būklę teisme buvo gauti 2024 m. liepos 19 d. 12 val., t. y. praėjus dviem dienom po teismo nustatyto termino, iki kada jie turėjo ir galėjo būti pateikti. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys nei iki teismo nustatyto konkretaus termino, nei po jo įrodymų, susijusių su vaikų sveikatos būkle, kuriuos buvo įpareigojęs pateikti teismas, neteikė ir tokio pobūdžio duomenų priėmimo į bylą klausimas nebuvo sprendžiamas. Todėl pirmosios instancijos teismas, 2024 m. liepos 19 d. protokoline nutartimi atsisakydamas priimti po nustatyto termino pateiktus rašytinius įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Vaikų motinos pateikti duomenys, susiję su vaikų pasiekimais (diplomai ar pan.), kurie teismo buvo priimti, bylos dalyvių lygiateisiškumo principo nepažeidė, nes teismas nebuvo nustatęs būtent tokio įpareigojimo ir nepaskyręs jokio termino jam įvykdyti.

53. Nepagrįsti jokiais įrodymais ir atskirojo skundo argumentai, kad byloje nebuvo užtikrintas nepilnamečių vaikų atstovavimas. Visų pirma pažymėtina tai, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.157 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos vaiko teisių pagrindų įstatymo 3 straipsnį tėvai yra savo nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymus. CPK 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nepilnamečių iki keturiolikos metų teises ir įstatymų saugomus interesus gina teisme jų atstovai pagal įstatymą – tėvai, įtėviai, globėjai. Šiuo atveju tiek apeliantas, tiek ir suinteresuotas asmuo veikė kaip savo nepilnamečių vaikų atstovai, t. y. užtikrino jų tinkamą atstovavimą.

54. Be to, iš byloje esančių Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. liepos 9 d. sprendimų matyti, kad būtent apelianto prašymu nepilnamečiams vaikams buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, ją pavedant teikti advokatui E. Šriupšai (5 t., b. l. 35–38), kuris apelianto ir paties advokato E. Šriupšos prašymų pagrindu minėtos tarnybos 2024 m. liepos 11 d. sprendimais (4 t., b. l. 47, 49) buvo pakeistas advokatais T. Benete, paskyrus ją dukters Q atstove, ir Z. Benečiu, paskyrus jį sūnaus Z atstovu. Vaikams valstybės pavedimu atstovaujantys advokatai teikė atsiliepimus į prašymą, dalyvavo teismo posėdžiuose, išreiškė dėl ginčo dalyko tokią poziciją, kuri, teisinių vaikų atstovų nuomone, geriausiai atitinka pačių vaikų interesus. Vien tai, kad ši pozicija sutapo tik su vieno vaikų įstatyminio atstovo – vaikų motinos, o su vaikų tėvo (t. y. apelianto) procesine pozicija nesutapo, negali būti interpretuojama kaip vaikų teisinių atstovų pareigų netinkamas atlikimas. Apelianto kitokia nuomonė, grindžiama, be kita ko, ir advokatų nesusisiekimu su juo, kaip su klientu, aiškiai nepagrįsta, nes jis advokatų vaikams savo lėšomis nepasamdė ir nebuvo jų klientas. Kaip minėta, advokatai vaikams buvo paskirti Lietuvos valstybės lėšomis.

55. Atskirojo skundo argumentai, kuriais keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos centrinės institucijos pareigų (ne)atlikimo, nagrinėjamos bylos kontekste neaktualūs ir dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

56. Apeliantas nesutinka ir su skundžiamos nutarties dalimi, kuria iš jo suinteresuotam asmeniui (vaikų motinai) priteistas 1 750 Eur teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas, nesutikimą motyvuodamas pavėluotu prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas pateikimu, išlaidų dydžio nepagrįstumu, jų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų nepateikimu, apelianto finansiniu nepajėgumu teismo priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą sumokėti.

57. CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

58. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo Y prašymą priteisti 1 750 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidas (7 t., b. l. 65–67), kurių dydis neviršija rekomenduojamų priteisti dydžių, pateikė 2024 m. liepos 19 d., t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad šis prašymas pateiktas pavėluotai. Šiame suinteresuoto asmens prašyme nurodytas tiek suteiktų paslaugų pobūdis (atsiliepimų į prašymą, atskirąjį skundą parengimas, pasirengimas ir atstovavimas teismo posėdžiuose), tiek ir išlaidų dydžio apskaičiavimas, pateiktos dydį pagrindžiančios sąskaitos.

59. Nors su aptartais įrodymais nėra pateikti duomenys apie prašyme įvardytos sumos (1 750 Eur) sumokėjimą advokatui, tačiau naujausioje savo praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 98 straipsnio 1 dalis įtvirtina pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą. Tačiau priteisiant atstovavimo išlaidų atlyginimą iš pralaimėjusios šalies svarbu ir tai, kad teismui pateiktuose dokumentuose būtų užfiksuotas šalies įsipareigojimas apmokėti advokato paslaugas, t. y. kad šios išlaidos pagal sutartinius įsipareigojimus yra neišvengiamos, nes šis susitarimas bus vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 102 punktas).

60. Kaip matyti iš suinteresuoto asmens ir jai atstovaujančio advokato 2024 m. liepos 3 d. sudarytos atstovavimo sutarties (4 t., b. l. 118–119), joje, be kita ko, nurodytas ir suinteresuoto asmens įsipareigojimas sumokėti advokatui atlyginimą už paslaugas. Taigi, šiuo konkrečiu atveju galima konstatuoti, kad atstovavimo išlaidos yra realios, nes atstovaujamoji prisiėmė teisinę pareigą sumokėti advokatui už jai suteiktas atstovavimo paslaugas, taip pat teismui buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys šių paslaugų kainą (advokato išrašyta sąskaita). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, CPK normas aiškino ir taikė tinkamai, nenukrypdamas nuo aktualiausios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jų aiškinimo praktikos (CPK 4 straipsnis).

61. Aplinkybė, kad apeliantas deklaruoja neturintis pakankamai lėšų suinteresuoto asmens bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, nepaneigia nei šių išlaidų būtinumo, nei jų pagrįstumo, nei, juo labiau, jų realumo. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo ginčą pralaimėjusios šalies turtinės padėties jai kyla pareiga kompensuoti priešingą teisinį interesą turėjusio asmens bylinėjimosi išlaidas. Šiuo konkrečiu atveju suinteresuotas asmuo bylinėjimosi išlaidas patyrė būtent dėl apelianto veiksmų, kurio prašymas nebuvo patenkintas, taigi procesinis sprendimas yra priimtas suinteresuoto asmens naudai. Todėl paliekama nepakeista ir skundžiamos teismo nutarties dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

62. Apelianto atskirąjį skundą atmetus kaip nepagrįstą, apeliacinės instancijos teisme patirtos 400 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidos valstybei neatlyginamos.

63. Apeliantui, kaip bylą ir apeliacinės instancijos teisme pralaimėjusiam asmeniui, taip pat kyla pareiga atlyginti suinteresuoto asmens patirtas 750 Eur atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo išlaidas, kurių dydį ir apmokėjimą patvirtinantys įrodymai pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, t. y. prašymas pasirašytas 2024 m. rugpjūčio 28 d. 22:23:26 val., teisme užregistruotas 2024 m. rugpjūčio 29 d. 07:58 val. (iki teismo posėdžio pradžios).

64. Suinteresuoto asmens Y prašomos priteisti 750 Eur teisinės pagalbos išlaidos už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.16 papunktyje nurodytų dydžių. Pagal Rekomendacijas maksimali priteistina suma, atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamo užpraėjusio ketvirčio (šiuo atveju aktualus 2024 metų I ketvirtis) vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) dydį, už atsiliepimą į atskirąjį skundą galėtų būti 864,40 Eur (2 161 Eur x 0,4). Todėl suinteresuotam asmeniui atlyginamos visos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos 750 Eur išlaidos, jas priteisiant iš apelianto.

65. Antrinės teisinės pagalbos išlaidos už nepilnamečiui Z teiktą teisinę pagalbą, t. y. 187,50 Eur už prašymo parengimą, neatlyginamos. Advokato G. A. Perednio pateiktoje ataskaitoje nėra nurodyta, kokį konkrečiai apeliacinės instancijos teisme parengtą prašymą parengiant buvo patirtos šios išlaidos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad vienintelis šio advokato rengtas procesinis dokumentas yra 2024 m. rugpjūčio 7 d. pirmosios instancijos teismui adresuotas prašymas suteikti jam prieigą prie elektroninės bylos kortelės. Atsiliepimo į atskirąjį skundą ar kitokio procesinio dokumento, kuriame būtų suformuluota Z procesinė pozicija dėl paduoto atskirojo skundo, advokatas savo atstovaujamojo vardu nėra parengęs ir pateikęs. Todėl prašyme nurodytos išlaidos neatitinka būtinumo ir pagrįstumo reikalavimų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui Y, asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo X, gimusio (duomenys neskelbtini), 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.