Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų G. I. ir V. V. I. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutarties netenkinti prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir nustatyti ieškovams terminą sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovų G. I. ir V. V. I. ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Juntera“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai G. I. ir V. V. I. dokumentinio proceso tvarka pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės mažosios bendrijos (toliau – MB) „Juntera“ 112 880 Eur skolą, 13 824,89 Eur palūkanas, 2 192,51 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 971 Eur žyminį mokestį ir teisinės pagalbos išlaidas.

Kauno apygardos teismas 2024 m. gruodžio 18 d. preliminariu sprendimu ieškovų ieškinį patenkino visiškai.

Atsakovei MB „Juntera“ pateikus prieštaravimus dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 18 d. preliminaraus sprendimo, ieškovai pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo ir preliminaraus sprendimo pakeitimo, prašydami Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 18 d. preliminarų sprendimą pakeisti iš dalies – sumažinti priteistų palūkanų dydį nuo 13 824,89 Eur iki 0 Eur, sumažinti priteistų delspinigių dydį nuo 2 192,51 Eur iki 0 Eur, kitą preliminaraus sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Kauno apygardos teismas 2026 m. kovo 24 d. sprendimu panaikino Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 18 d. preliminarų sprendimą ir ieškovų ieškinį atmetė, priteisė atsakovei MB „Juntera“ iš kiekvieno ieškovo po 4 123,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovai G. I. ir V. V. I. pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio18 d. preliminarų sprendimą pakeisti iš dalies, t. y. sumažinti priteistų palūkanų dydį nuo 13 824,89 Eur iki 0 Eur, sumažinti priteistų delspinigių dydį nuo 2 192,51 Eur iki 0 Eur, likusią Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 18 d. preliminaraus sprendimo dalį palikti nepakeistą. Ieškovai prašė atleisti juos nuo 911 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Nurodė, kad jų finansinė padėtis yra sunki, ieškovai yra pensinio amžiau, gauna nedideles pajamas, ieškovei dėl sunkios sveikatos būklės nustatytas (duomenys neskelbtini) darbingumas. Ieškovai yra suteikę atsakovei itin reikšmingo dydžio paskolą, kurios didžioji dalis (112 880 Eur) iki šiol nėra grąžinta, todėl ieškovai negali paskolintais pinigais naudotis ir apmokėti procesines civilinės bylos išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2026 m. balandžio 28 d. nutartimi netenkino ieškovų G. I. ir V. V. I. prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo ir nustatė ieškovams 10 dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – sumokėti 911 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 83 straipsnio 3 dalį, asmens prašymu, teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, toks prašymas turi būti pagrįstas įrodymais. Nagrinėjamu atveju ieškovai už pateiktą apeliacinį skundą nesumokėjo net dalies žyminio mokesčio. Ieškovai nepateikė jokių duomenų (banko sąskaitų išrašų, Nekilnojamojo turto registro, valstybinio socialinio draudimo pažymų, kitų dokumentų), atskleidžiančių jų galimai sunkią turtinę (finansinę) padėtį, išskyrus ieškovės neįgaliojo pažymėjimą. Ieškovai, siekdami, kad jų prašymas būtų patenkintas, turėjo iškart su prašymu pateikti dokumentus, pagrindžiančius jų sunkią turtinę (finansinę) padėtį. Ieškovams to nepadarius, jiems tenka tokio neveikimo neigiami padariniai. Aplinkybė, kad atsakovė jiems negrąžina paskolos ir jie negali disponuoti paskolintais pinigais, yra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl nevertintina kaip suteikianti teisę atleisti ieškovus nuo žyminio mokesčio sumokėjimo.

Teismas priėjo išvadą, kad ieškovams nepateikus savo sunkią turtinę (finansinę) padėtį pagrindžiančių įrodymų, nėra teisinio pagrindo nei iš dalies atleisti ieškovus nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, nei jo sumokėjimą atidėti (CPK 84 straipsnis). Įstatymas neįpareigoja reikalauti iš suinteresuotų asmenų papildomų įrodymų ir skirti terminą prašymo trūkumams šalinti. Ieškovai neįrodė savo prašymo pagrįstumo, todėl teismas jų prašymo netenkino ir nustatė terminą trūkumams pašalinti, už apeliacinį skundą sumokant 911 Eur dydžio žyminį mokestį.

Teismas išaiškino, kad jeigu teismo nustatytu terminu trūkumai pašalinami, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovai G. I. ir V. V. I. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti ieškovų apeliacinį skundą ir atleisti ieškovus nuo 911 Eur žyminio mokesčio mokėjimo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Teismas, spręsdamas klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, formaliai įvertino ieškovų pateiktus duomenis. Ieškovai yra pensinio amžiaus, gaunamos pensijos nepakanka žyminiam mokesčiui sumokėti, jų galimybės gauti papildomas pajamas yra ribotos, ieškovės sveikata yra prasta, jai nustatytas (duomenys neskelbtini) darbingumo lygis.

Aplinkybė, kad atsakovė MB „Juntera“ negrąžina ieškovams pasiskolintų lėšų, taip pat yra svarbi, vertinant ieškovų turtinę padėtį ir jų galimybes sumokėti žyminį mokestį. Ieškovų paskolintų lėšų dydis jiems yra reikšmingas, tačiau faktiškai nepasiekiamas ir negali būti panaudotas nei kasdieniams poreikiams, nei procesinėms reikmėms.

Atsakovė MB „Juntera“ atsiliepime į ieškovų atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:

Teismas pagrįstai netenkino ieškovų prašymo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, nes ieškovai neįrodė sunkios turtinės padėties, nesumokėjo net dalies žyminio mokesčio. Darbingumo lygio sumažėjimas nelaikytinas pakankamu pagrindu konstatuoti sunkią turtinę padėtį.

Ieškovų turtinė padėtis yra itin gera, nes jie disponuoja reikšmingu nekilnojamuoju turtu, jų metinės pajamos viršija 433 000 Eur, skirtingose bylose ieškovus atstovauja skirtingi advokatai.

Ieškovų tariamos finansinės problemos prasidėjo tik tada, kai ieškovų atžvilgiu buvo užvestos vykdomosios bylos dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. balandžio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-288-854/2026 atsakovei priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ieškovai nusprendė nemokėti atsakovei priteistų sumų, o skųsti vykdomąsias bylas vykdančių antstolių veiksmus ir slėpti savo pajamas.

Motyvuojamoji dalis

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis nustatyti ieškovams terminą sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą, netenkinus prašymo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, civilinė byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje yra įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kuris suponuoja, kad kiekvienam asmeniui, manančiam, jog jo teisės yra pažeistos, yra garantuojama prieinama teisminė gynyba. Teisė į teisminę gynybą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes civiliniame procese teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui.

Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, t. y. įstatymo nustatytos konkrečios arba proporcinės pinigų sumos, kuri mokama už teismo atliekamus procesinius veiksmus bylose, sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). CPK 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už kiekvieną ieškinį (pradinį ar priešieškinį), pareiškimą dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimą jau pradėtoje byloje, pareiškimą ypatingosios teisenos bylose mokamas žyminis mokestis, kurio dydis apskaičiuojamas šioje teisės normoje nustatyta tvarka. CPK 80 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį.

CPK 80 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 425 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už ieškinį, paduodamą dokumentinio proceso tvarka, mokamas žyminis mokestis yra lygus pusei sumos, kurią reikėtų mokėti už ieškinio nagrinėjimą teisme pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. Priėmus atsakovo prieštaravimus, ieškovas žyminio mokesčio neprimoka (CPK 430 straipsnio 1 dalis). Procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 proc. už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos (CPK 80 straipsnio 7 dalis). Remiantis tokiu procesiniu reguliavimu, už apeliacinį skundą, kuris pateiktas byloje, pradėtoje dokumentinio proceso tvarka, mokėtinas žyminis mokestis yra lygus pusei žyminio mokesčio, kurį reikėtų sumokėti už apeliacinį skundą byloje, pradėtoje pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Nagrinėjamu atveju už apeliacinį skundą, paduotą elektroninių ryšių priemonėmis byloje, pradėtoje dokumentinio proceso tvarka, ir kurioje ginčijama suma yra 112 880 Eur, turi būti sumokėtas 911 Eur žyminis mokestis, kurio ieškovai nesumokėjo ir prašė juos atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Teismo nutartis dėl šio prašymo turi būti motyvuota. Taigi, atleidimas nuo dalies žyminio mokesčio yra išimtis iš taisyklės, pagal kurią už kiekvieną ieškinį, apeliacinį ar kasacinį skundą mokamas nustatyto dydžio žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1, 4 dalys) ir teismui nustatyta tik teisė, o ne pareiga atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo esant motyvuotam asmens prašymui (CPK 83 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-469-302/2023, 14–15 punktai).

Sprendžiant prašymą atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, būtina įvertinti asmens pateiktus duomenis, patvirtinančius jo sunkią turtinę padėtį. Teismas, spręsdamas tokį prašymą, turi įvertinti, ar asmuo gali sumokėti visą įstatyme nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei ne – nustatyti, nuo kokios šio mokesčio dalies jis gali būti atleistas. Atleisti pareiškėją beveik nuo visos žyminio mokesčio sumos galima tik išimtiniais atvejais, nes pagal teisinius padarinius toks procesinis veiksmas iš esmės prilygsta visiškam asmens atleidimui nuo žyminio mokesčio, o tai leistina tik konkrečiais įstatymuose nustatytais atvejais (CPK 83 straipsnio 1 dalis). Taigi, asmuo, prašantis atleisti jį nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, turi pateikti išsamius ir aiškius duomenis, pagrindžiančius jo sunkią turtinę padėtį (CPK 83 straipsnio 3 dalis, 178, 179 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-358-553/2026, 11 punktas).

Taigi, pagrindinė įstatyme įtvirtinta asmens atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo taikymo sąlyga – asmens, turinčio prievolę sumokėti žyminį mokestį, sunki turtinė padėtis. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, kad galimybė iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra siejama ne vien su asmens turimomis lėšomis, o su realia turtine padėtimi. Tai reiškia, kad teismas, vertindamas asmens galimybę sumokėti žyminį mokestį ir poreikį atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, atsižvelgia į jam priklausančio viso turto kiekį ir jo vertę. Teismas, atlikdamas tokį vertinimą ir spręsdamas dėl galimybės atleisti asmenį nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, turi patikrinti visus įmanomus duomenis apie galimai turimą asmens turtą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-85-186/2019, 11 punktas).

Taigi, būtent prašymą iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo padavusiam asmeniui tenka pareiga pateikti kiek įmanoma išsamesnius įrodymus, galinčius suformuoti teismo pagrįstą įsitikinimą, kad asmens turtinė padėtis neleidžia jam sumokėti žyminio mokesčio už tam tikrą procesinį dokumentą. Įstatymų leidėjas nėra pateikęs baigtinio sąrašo aplinkybių, į kurias turėtų būti atsižvelgiama vertinant asmens galimybes sumokėti žyminį mokestį, todėl kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, ar pateikti argumentai ir įrodymai yra pakankami jį atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad turtinę asmens padėtį apibūdina nekilnojamojo turto ir kitų registrų duomenys, bankų, valstybinio socialinio draudimo pažymos, turto ir pajamų deklaracijos bei kiti dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1540-302/2017, 15 punktas; 2021 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-756-516/2021, 14 punktas; 2024 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-876-934/2024, 16 punktas). Taigi, tik įvertinęs prašymą pagrindžiančių įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas) ir kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį, teismas gali nuspręsti, ar asmuo gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei negali sumokėti viso žyminio mokesčio, tai nuo kokios šio mokesčio dalies asmuo gali būti atleistas.

Nagrinėjamu atveju ieškovai, prašydami atleisti juos nuo 911 Eur žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismui pateikė tik ieškovės neįgaliojo pažymėjimą, iš kurio matyti, jog ieškovei nustatytas (duomenys neskelbtini) darbingumo lygis. Ieškovai taip pat nurodė, kad yra pensininkai, gauna nedideles pajamas, kurių nepakanka žyminiam mokesčiui sumokėti, ieškovės sveikata yra prasta, be to, ieškovų turtinė padėtis yra sunki dėl atsakovės negrąžinamos paskolos.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovų atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pateiktus duomenis, neteikia prielaidų kitokiam ieškovų turtinės padėties įvertinimui, nei tą padarė pirmosios instancijos teismas. Ieškovai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie visose mokėjimo įstaigų (bankų) sąskaitose esamus (arba nesamus) piniginių lėšų likučius, šių lėšų srautus ir jų naudojimą. Ieškovai taip pat nepateikė duomenų iš Nekilnojamojo turto registro apie jiems nuosavybės teise priklausančius nekilnojamojo turto objektus ir valstybės įmonės Regitros duomenų apie jiems priklausančias transporto priemones. Ieškovai nenurodė ir nepateikė įrodymų, ar gauna pajamų iš nekilnojamojo turto, jeigu tokio turto turi, ar turi sukaupę santaupų ne kredito įstaigose ir pan. Taigi, ieškovai nepateikė nė vieno įrodymo, kuris suteiktų informacijos apie jų turtinę padėtį apeliacinio skundo pateikimo metu. Vien tik pateiktas ieškovės neįgaliojo pažymėjimas ir nurodytos aplinkybės, kad ieškovai yra pensininkai ir ieškovės sveikata yra prasta, jog atsakovė negrąžina ieškovams paskolos lėšų, savaime nepatvirtina ieškovų negalėjimo dėl objektyvių priežasčių sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme ieškovai naudojosi advokato teisinėmis paslaugomis, kurių apmokėjimas nėra atidėtas, bei jomis naudojasi ir teikdami apeliacinį skundą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai kreipėsi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo dėl jų sunkios turtinės padėties, todėl šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovų tikrosios turtinės padėties.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovams nepagrindus savo tikrosios turtinės padėties ir negalėjimo sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą, ieškovų atleidimas nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovų turtinės padėties komplikuotumas ir jų finansinis nepajėgumas sumokėti žyminį mokestį už apeliacinį skundą objektyviai nėra pagrįstas leistinais įrodymais, kuriuos privalėjo pateikti ieškovai. Taigi, šiuo atveju įrodymų nepakankamumo neigiami padariniai tenka patiems ieškovams, prašantiems atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Ieškovai nepateikė duomenų apie jų realią turtinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovų turtinė padėtis yra sunki ir jie negali sumokėti pirmosios instancijos teismo nustatyto 911 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Tokia pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti vertinama kaip savaime užkertanti kelią ieškovams įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, nes CPK 83 straipsnio 3 dalis įpareigoja asmenį, teikiantį prašymą atleisti jį nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, kartu pateikti įrodymus, patvirtinančius prašymo pagrįstumą.

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė proceso teisės normas, reglamentuojančias atleidimą nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti apskųstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

Pirmosios instancijos teismo nustatytas procesinis terminas apeliacinio skundo trūkumui pašalinti yra pasibaigęs, todėl nustatytinas naujas terminas iki 2026 m. liepos 7 d. Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartyje nustatytam apeliacinio skundo trūkumui pašalinti.

Ieškovai atskirajame skunde ir atsakovė atsiliepime į jį prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas išsprendžiamas užbaigiant bylos nagrinėjimą, atsižvelgiant į visos bylos baigtį, bet ne į atskiro procesinio veiksmo byloje rezultatą. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje, kurioje nurodyta, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu, kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidų pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 20 punktas; 2022 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022, 48 punktas). Taigi, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovams G. I. ir V. V. I. terminą iki 2026 m. liepos 7 d. sumokėti 911 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir pateikti Kauno apygardos teismui tai patvirtinančius įrodymus.