Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Audriaus Cinino ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir BK) 284 straipsnyje ir jai skirtas laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant: 1) pradėti dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Šiuo nuosprendžiu iš nuteistosios A. I. nukentėjusiosios J. P. naudai priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 605 Eur proceso išlaidos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Teismo posėdžio metu nuteistoji A. I. ir jos gynėjas advokatas N. Voinovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusioji J. P., jos atstovas advokatas Ž. Beržanskas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

A. I. apeliacinis skundas atmestinas.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistoji apeliaciniame skunde ginčija veikos kvalifikavimą, prašo švelninti bausmę, pripažinti esant jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose. Tuo tarpu gynėjas teismo posėdžio metu prašė, be kita ko, nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad neturtinės žalos klausimas apeliaciniame skunde nebuvo keliamas, todėl teisėjų kolegija dėl šio argumento nepasisakys.

5. Teisėjų kolegija priimant procesinį sprendimą vertina ir papildomai apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo A. K. parodymus, kuris paaiškino, kad jokių aplinkybių, susijusių su nagrinėjamu įvykiu, nepamena.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje

6. Apeliaciniame skunde nuteistoji A. I. teigia, kad jos veiksmai iš BK 284 straipsnio turėtų būti perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį.

7. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bylos įrodymus, detaliai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą, jog dėl A. I. veiksmų buvo pažeista viešoji tvarka, t. y. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje.

8. BK 284 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį nulemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

9. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2020 m. gruodžio 10 d. specialisto išvadoje Nr. G G3559/2020 (01) J. P. nustatyti šie kūno sužalojimai: dešinės akies viršutinio voko odos nubrozdinimai, dešinio skruosto ir dešinio nosies sparnelio odos nubrozdinimai, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 49-50).

10. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tik tada, kai nenustatoma objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnio 1 dalis) požymių visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-272-648/2020). Pagal teismų praktiką fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį išeina iš BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo ribų ir yra pavojingesnė veika tuomet, kai prieš asmenį panaudojamas smurtas asmeninio pobūdžio santykiams aiškintis, tačiau tam pasirenkama vieša vieta ir būdas, kuriuo akivaizdžiai sutrikdoma visuomenės rimtis, pademonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai. Šių veikų atribojimui svarbios tokios aplinkybės, kaip viešoji vieta, būdas ir sukelti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-222/2016).

11. Byloje nustatyta ir pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad įvykio vieta buvo vieša – važiuojamoji kelio dalis, adresu Paneriškių g., Vilniuje, kur važiuoja ir kiti automobiliai. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje šioje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-404/2014).

12. Nusikalstamo elgesio padariniai yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Pažymėtina, kad smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis, be to, smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-511/2020).

13. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog konfliktas tarp nuteistosios A. I. ir nukentėjusiosios J. P. prasidėjo po to, kai nuteistoji sustabdė savo automobilį prieš nukentėjusiosios automobilį, priėjo prie už vairo sėdinčios nukentėjusiosios J. P., pareikalavo atidaryti langą ir ėmė konfliktuoti. Tai liudija nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai – pastaroji nurodė, jog ji važiavo už nuteistosios, nuteistosios automobilis sustojo, įjungė avarinių šviesų signalą. Tada iš minėto automobilio išlipo vairuotoja. Priėjusi moteris puolė ją vadinti necenzūriniais žodžiais, kalbėjo lietuviškai, ji suprato, kad moteris buvo nepatenkinta galimai dėl jos persirikiavimo privažiuojant sankryžą į pirmą juostą. Moteris elgėsi agresyviai, staiga ji savo rankų nagais pradėjo jai draskyti veidą. Tuomet nukentėjusioji gynėsi rankomis, ją bandydama atstumti, bei užblokavo savo automobilio dureles. Minėta moteris bandė įsibrauti į jos automobilį bei jį apspjaudė. Pati nuteistoji nurodė, jog bevažiuodama ji pamatė, jog BWM automobilis jai važiuoja iš paskos, todėl sustabdė savo automobilį, įjungė avarinio sustojimo signalą ir išlipusi iš automobilio nuėjo prie to paties BMW automobilio, nes norėjo, kad ta vairuotoja jos atsiprašytų už patirtus nemalonius išgyvenimus. Be to, iš garso įrašo, kuriame nuteistoji skambino į bendrąjį pagalbos centrą girdėti, jog nuteistoji nurodo, kad ji sustabdė savo automobilį ir pasakė nukentėjusiajai, kad ši išmoktų važinėti. 2021 m. gegužės 5 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuteistoji nurodė, jog ji pripažįsta, jog buvo neteisi, kad sustabdė automobilį ir pradėjo viduryje kelio aiškintis. Be to, nukentėjusiosios parodymai, specialisto išvada patvirtina, jog nuteistoji A. I. panaudojo smurtą nukentėjusiosios J. P. atžvilgiu ir sužalojo nukentėjusiąją.

14. Nagrinėjamu atveju iš byloje ištirtų įrodymų nustatyta, kad A. I. įžūliais veiksmais, demonstruodama nepagarbą sutrikdė visuomenės rimtį. Įvykio vieta (judrios gatvės važiuojamoji dalis), kaip jau aptarta aukščiau, yra viešoji vieta. A. I. veiksmai – nagais apdraskė nukentėjusiosios veidą (fizinio smurto naudojimas viešoje vietoje), apspjaudė automobilį, neabejotinai laikytinai įžūliu elgesiu. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-693/2018). Dėl išvardintų A. I. veiksmų atsirado padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis: A. I. stabdydama J. P. automobilį sustojo viduryje kelio, užtverdama tiek J. P., tiek už jos važiavusiems automobiliams eismą; A. I. pati nurodė, kad privažiavęs vairuotojas liepė baigti ginčytis viduryje kelio, įvykio vietoje buvusiam vyrui ji bandė aiškinti situaciją. Taigi, asmeniniam konfliktui įgyvendinti nuteistoji pasirinko tokią vietą ir tokį būdą, kuriuo demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį.

15. Vertinant, ar A. I. veiksmuose buvo tyčia sukelti aukščiau nurodytus padarinius, pirmiausia pažymėtina, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad kaltininkas suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to norėtų. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau pirmiausia įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-103-689/2019). Tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką gali kilti staiga, spontaniškai, dėl menkavertės dingsties arba visai be dingsties. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka, yra kaltininko įžūlus elgesys prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, o toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš asmenį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-2013). Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341-648/2018). Taip pat pažymėtina, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto viešosios tvarkos sutrikdymo sudėtis nereikalauja išankstinio tikslo kaip būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. I. veikdama prieš nukentėjusiąją aptartu būdu, viešoje vietoje, matant kitiems žmonėms, suvokė, kad tokiais savo veiksmais rodo nepagarbą aplinkiniams, numatė, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis, ir to norėjo, taigi ji veikė tiesiogine tyčia. Nors apeliantė teigia, kad savo veiksmais ji nesiekė pažeisti viešosios tvarkos, tačiau tokie teiginiai yra deklaratyvūs. Taigi, A. I. veikoje yra visi būtinieji BK 284 straipsnyje numatyti nusikaltimo sudėtį atitinkantys požymiai, todėl teismas teisingai jos veiksmus kvalifikavo.

17. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad konfliktas prasidėjo tuomet, kai nukentėjusioji nuteistosios neatsiprašė dėl prieš tai sukeltos avarinės situacijos bei ciniškai ir įžūliai ją išplūdo grubiais necenzūriniais žodžiais, griebė nuteistajai už kaklo, nuplėšė grandinėlę su kryžiuku ir užblokavusi duris norėjo pasprukti iš įvykio vietos. Nurodoma, jog nuteistoji neturėjo minčių kelti skandalą ar trikdyti viešąją rimtį, o norėjo tik išsakyti pretenzijas dėl jos vairavimo būdo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia apeliacinio skundo teiginiais nesutinka. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nuteistoji konfliktą pradėjo pirmoji – sustabdė savo automobilį prieš nukentėjusiosios automobilį, priėjo prie už vairo sėdinčios nukentėjusiosios J. P. ir ėmė konfliktuoti bei sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad nukentėjusiosios veiksmai buvo gynybinio pobūdžio, atsakomoji reakcija į A. I. veiksmus.

18. Nuteistosios A. I. padarytas viešosios tvarkos pažeidimas, priešingai nei teigiama nuteistosios apeliaciniame skunde, negali būti vertinamas kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. BK 140 straipsnyje numatyta, jog tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Kaip jau minėta anksčiau, byloje nustatyta, jog A. I. veiksmai sukėlė kelis padarinius – sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai ir sutrikdė visuomenės rimtį. Atsižvelgiant į tai, jog BK 140 straipsnyje numatyta veika visų šių padarinių neapima, veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį. Be to, pažymėtina, jog BK 284 straipsnis apima fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, numatytą BK 140 straipsnyje, todėl ši veika nuteistajai atskirai neinkriminuojama. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas A. K., jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nenurodė.

19. Tuo pačiu pažymėtina, kad apeliantė nepagrįstai nurodo in dubio pro reo principo taikymą nagrinėjamos bylos kontekste. Kaltinamo asmens naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kurias reikėtų bandyti pašalinti arba kurių negalima pašalinti, dėl ko jas reikėtų taikyti A. I. naudai. Šiuo atveju neginčytinai nustatyta, kad A. I. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

20. Atmestinas apeliantės teiginys, kad jai turėjo būti pripažinta atsakomybė lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 arba 10 punktuose, t. y. kad jos veiksmams įtakos turėjo nukentėjusiosios J. P. provokuojantis elgesys ir kad veika padaryta iš didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiosios veiksmai.

21. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose numatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys; veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį lėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai) nustatomos tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus arba didelį susijaudinimą sukeliančius neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus.

22. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam ( kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį.

23. Teismų praktikoje nusikaltimo padarymas dėl labai didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto), kurį lėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai, pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jeigu nustatoma, kad nusikaltimas padarytas tuoj po šių veiksmų atlikimo. Neteisėtais veiksmais pripažįstami bet kokie prieš kaltininką ar kitą asmenį nukreipti priešingi teisei veiksmai, kurie gali reikštis kėsinimusi į kaltininko ar kito asmens gyvybę ir sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, tyčiojimusi, įžeidimu, šantažu ir pan. Priešingu įstatymams smurtu laikytini bet kokie tokio pobūdžio veiksmai, padaryti nesant būtinosios ginties, būtinojo reikalingumo ar asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo aplinkybių. Dideliu susijaudinimu dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų teismo pripažįstamas toks kaltininko emocinės būsenos pakitimas, kai dėl to pakinta intelektinė bei valinė kaltininko būsena ir tada susilpnėja jo veiksmų kontrolė, tačiau neprarandamas gebėjimas juos suprasti ir valdyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2009, 2K-377/2011, 2K-394/2013,2K-96-303/2020).

24. Apeliantė apeliaciniame skunde BK 59 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą grindžia tuo, kad nukentėjusioji vairavo neatsakingai ir neatsargiai, nes staigiai rikiavosi iš vienos eismo juostos į kitą ir vos neįvažiavo į ją, dėl ko jos (A. I.) mašiną sumėtė.

25. Šioje byloje tiek nukentėjusiosios J. P., tiek nuteistosios A. I. parodymais nustatyta, kad dar iki konflikto, vairuojant automobilius, J. P. iš tikrųjų ketino persirikiuoti, tačiau pamačiusi A. I. automobilį grįžo į savo eismo juostą. Tokie nukentėjusiosios veiksmai neleidžia daryti teisėjų kolegijai išvados, kad iki smurto prieš ją panaudojimo momento J. P. būtų provokavusi A. I. nusikalsti, ar kad J. P. veiksmų pobūdis buvo neteisėtas, jog nuteistajai sukėlė didelį susijaudinimą, lėmusį nusikalstamos veikos padarymą. Nukentėjusiosios atliktas neatsargus manevras automobiliu negali būti vertinamas kaip provokuojantis elgesys ar neteisėti veiksmai, kurie nulėmė nuteistosios susijaudinimą. Taigi, konstatuotina, kad byloje nėra šių atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Dėl paskirtos bausmės

26. Iš A. I. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su jai paskirta bausme. Nuteistoji prašo švelninti bausmę, t. y. paskirti mažesnę laisvės apribojimo bausmę be papildomų įpareigojimų.

27. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, jog bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

28. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas taip pat atsižvelgia į asmens teistumą (BK 97 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

29. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020).

30. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas A. I. skirtą bausmę, jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatė. Vertindamas bylos duomenis, teismas atsižvelgė į tai, kad A. I. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, veika baigta, padaryta tiesiogine tyčia. Nuteistosios veiksmais padaryta reali žala - nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, visuomenės rimtis. Nuteistoji savo kaltės nepripažino, tačiau nukentėjusiosios atsiprašė. Be to, skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinta ir tai, jog nuteistoji teisiama pirmą kartą, tačiau vieną kartą bausta administracine tvarka – 2019 m. pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį už necenzūrinių žodžių viešbutyje vartojimą. Duomenų apie psichikos ligas ar priklausomybių ligų gydymą byloje nėra. Teismas padarė išvadą, jog viešieji darbai ir baudos bausmės A. I. negali būti skirtos dėl to, kad ji šiuo metu yra bedarbė, nebuvo davusi sutikimo dirbti viešuosius darbus, be to, turi sveikatos sutrikimų. Dėl to, teismas sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti A. I. paskyrus laisvės apribojimo bausmę, kurios dydis, įvertinus nusikaltimo padarymo aplinkybes ir sukeltus padarinius, nuteistosios apgailestavimą dėl savo veiksmų bei tai, kad ji teisiama pirmą kartą, nustatytas mažesnis už šios bausmės vidurkį.

31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, skirdamas bausmę teismas vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, o paskirta bausmės rūšis, jos dydis atitinka A. I. asmenybę ir jos padarytos veikos pavojingumą. Nuteistajai paskirta bausmė nėra per griežta, ji paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų, todėl jos švelninti nėra teisinio pagrindo, o nustatyti įpareigojimai yra tarpusavyje suderinti.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti priteisimo apeliacinės instancijos teisme

32. Nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nukentėjusioji pateikė prašymą priteisti patirtas 605 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Baigiamųjų kalbų metu nukentėjusiosios atstovas advokatas prašė priteisti nukentėjusiajai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 605 Eur.

33. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-348-398/2016).

34. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. P. patyrė 605 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teikė dėl jų prašymą (1 t., b. l. 136) ir toks prašymas buvo tenkintas visiškai, skundžiamu nuosprendžiu ši suma buvo priteista J. P. naudai ir A. I.. Išlaidos advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme sudaro taip pat 605 Eurus.

35. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė nuteistoji, apeliacinis skundas yra atmetamas. Viso nukentėjusioji prašo priteisti 605 Eur sumą. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto 2022 m. sausio 28 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad nukentėjusioji advokatui Žilvinui Beržanskui sumokėjo 242 Eur. Minėtame mokėjimo nurodyme fiksuota, kad tai apmokėjimas už teisinę pagalbą. Iš PVM sąskaitos faktūros ir ataskaitos matyti, kad ši suma yra už susitikimą su kliente, pasiruošimą teismo posėdžiui, atstovavimą jos interesus 2022 m. sausio 31 d. teismo posėdyje byloje 1A-44-576/2022, ginant J. P. interesus. Iš byloje pateikto 2021 m. gruodžio 15 d. mokėjimo nurodymo Nr. 3 matyti, kad 363 Eur J. P. sumokėjo už teisinę pagalbą. Iš PVM sąskaitos faktūros ir ataskaitos matyti (1 t., b. l. 198-199), kad ši suma yra už susipažinimą su apeliaciniu skundu, aptarimą su kliente, pasiruošimą teismo posėdžiui, atstovavimą jos interesams apeliacinėje instancijoje.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad advokatas Žilvinas Beržanskas nukentėjusiąją atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, pirmosios instancijos teisme prašomų ir priteistų išlaidų dydis siekė 605 Eur, baudžiamoji byla teisinio vertinimo prasme nėra sudėtinga, jos apimtis nėra didelė, apeliacinis skundas sudaro tris lapus, apeliacinės instancijos teisme vyko trys posėdžiai (2022 sausio 4 d. posėdis truko beveik pusvalandį, 2022 m. sausio 31 d. posėdis vyko trumpai, buvo išklausytos nuomonės dėl neatvykusio liudytojo apklausos būtinumo, 2022 m. vasario 17 d. posėdis truko nepilną valandą), atsiliepimas dėl apeliacinio skundo teiktas nebuvo, sprendžia, kad prašoma priteisti suma yra neproporcinga, todėl mažinama iki 150 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti nuteistosios A. I. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Priteisti J. P. iš A. I. apeliacinėje instancijoje patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti – 150 ( vieną šimtą penkiasdešimt) Eur.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.