Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Neringa Ruibytė-Karimžanova, sekretoriaujant Dovilei Radžienei, Kristinai Jablonskytei, dalyvaujant ieškovui S. G., ieškovo atstovams T. Ž. ir advokatui Laimonui Straukai, atsakovams J. S., T. S., B. P., jų atstovui advokatui Egidijui Milašiui, atsakovės antstolės V. V. atstovui advokatui Artūrui Jaskelevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo S. G. patikslintą ieškinį atsakovams J. S., T. S., B. P. ir antstolei V. V. dėl žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovai T. Ž. bei advokatas L. Strauka patikslintą ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti visiškai ir priteisti ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovė antstolė V. V. teismo nustatytu terminu atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė, procesiniai dokumentai įteikti tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys atmestinas.

Nagrinėjant klausimą dėl žalos atlyginimo būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus atsakovo veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos, o taip pat atsakovo kaltę (CK 6.245 – 6.249 straipsnis). Įstatymų leidėjas nustatė, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.266 straipsnyje nustatyta deliktinė civilinė atsakomybė be kaltės, t. y. atsakomybei atsirasti pakanka, kad būtų nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp veiksmų ir žalos.

Teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

Taigi nagrinėjamu atveju ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246, 6.248, 6.249 straipsniai).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Pažymėtina, kad įstatymas pareigą įrodyti žalos padarymo faktą bei tokios žalos (turėtų nuostolių) dydį nustato ieškovui (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Ieškovas teigia, kad atsakovai J. S., T. S. ir B. P. pasisavino jam nuosavybės teise priklausančius daiktus, buvusius negyvenamojoje patalpoje, adresu (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausė negyvenamoji patalpa – parduotuvė, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esanti adresu (duomenys neskelbtini). VĮ „Registrų centras“ duomenimis, minėta negyvenamoji patalpa nuo (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso atsakovei J. S., įregistravimo pagrindas – 2014-05-28 Turto perdavimo išieškotojui aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 114-116, t. 1). Ieškovas nurodo, kad 2014-09-02 iš patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovai J. S., T. S. ir B. P. išnešė ir savo automobiliu Ford Galaxy, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išvežė ieškovui nuosavybės teise priklausiusių vertingų prekių, dokumentų bei daiktų už 13524 Eur sumą. Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad transporto priemonės, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinėje maišuose sudėti daiktai (b. l. 28-34, t. 1), tačiau iš šių fotonuotraukų neįmanoma nustatyti, kokiu konkrečiai laiku jos buvo darytos, kokie tiksliai ir kam priklausantys daiktai šiose fotonuotraukose matomi. Teismo posėdyje liudytojais apklausti V. R. ir M. M. patvirtino, kad patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), yra buvę keletą kartų, kai šios patalpos priklausė ieškovui, matė, kad ten buvo laikomos automobilių detalės ir priežiūros priemonės, taip pat matė, kad ten buvo baldai, tačiau negalėjo detalizuoti, kokie konkretūs daiktai šiose patalpose buvo, be to, šie asmenys patalpose lankėsi seniau ir nuo to laiko patalpose buvę daiktai galėjo būti išvežti ar pakeisti. Būtina įvertinti ir tai, kad atsakovė J. S. 2014-08-07 kreipėsi į Klaipėdos AVPK su pranešimu, kuriame nurodė, jog 2014-08-07 apie 10.00 val. atėjusi prie jai nuosavybės teise priklausančių patalpų (duomenys neskelbtini), pastebėjo, kad sugadinta laukinių ir sekančių durų spynos. Taigi akivaizdu, jog į minėtas patalpas tam tikrą laiko tarpą galėjo patekti pašaliniai asmenys. Šias aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai – kvitas, patvirtinantis naujos spynos įsigijimą, D. S. rašytiniai paaiškinimai ir kt. Teismas pažymi, kad ir ieškovo, ir atsakovų paaiškinimai teismo posėdžio metu apie byloje nagrinėjamas aplinkybes nenuoseklūs, dėstomi subjektyviai pagal kiekvienai iš šalių naudingas ir svarbias aplinkybes, daug kartų keitėsi bylos nagrinėjimo metu bei prieštarauja byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams, todėl teismas jais nesivadovauja kaip nepatikimais ir prieštaraujančiais bylos medžiagai.

Antstolė V. V. 2014-06-20 priėmė patvarkymą dėl skolininko turtinės padėties patikrinimo vietoje, kuriame nurodė, kad 2014-06-20 patikrinta skolininko S. G. turtinė padėtis nuvykus į skolininkui priklausiusią vietą, tai yra adresu (duomenys neskelbtini), patalpose buvo menkaverčiai nelikvidūs daiktai, kurie neaprašytini ir neareštuotini (b. l. 4, t. 2). Nors šis patvarkymas nėra nuginčytas ir pripažintas neteisėtu įstatyme nustatyta tvarka, tačiau, atsižvelgiant į byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, šis dokumentas vertintinas kritiškai ir teismas juo nesivadovauja nagrinėjamoje byloje kaip rašytiniu įrodymu.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 644 straipsnį, skolininkas privalo nekliudyti antstoliui atlikti vykdymo veiksmus, kviečiamas atvykti pas antstolį, aktyviai domėtis vykdymo eiga, nedelsdamas pranešti antstoliui apie vykdomojo dokumento įvykdymą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus bei vykdyti kitas šiame Kodekse jam numatytas pareigas. Be to, skolininkas turi pareigą pateikti duomenis apie turimą turtą ir jo buvimo vietą, pas trečiuosius asmenis esantį turtą, lėšas kredito įstaigose. Pagal Juridinių asmenų registro išrašą, S. G. komercinė įmonė „(duomenys neskelbtini)“ 2014-05-15 areštuota, areštą taikė antstolis A. S. (b. l. 164, t. 1). Iš antstolio A. S. 2014-05-14 turto arešto akto matyti, kad ieškovas tai dienai buvo skolingas kreditoriui 142701,76 Lt (b. l. 5-8, t. 3). Taigi ieškovas, turėdamas vertingų daiktų, turėjo pareigą pranešti šią aplinkybę antstoliui, nurodyti šių daiktų buvimo vietą, kad antstolis galėtų nukreipti išieškojimą į tokius daiktus, jei jie yra. Be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 664 straipsnį yra numatyta tam tikra skolininko turto, iš kurio gali būti išieškoma, eilė. Pagal šią nuostatą, pirmiausia išieškoma iš skolininko pajamų ir nekilnojamojo turto, ir tik tada nukreipiamas išieškojimas į skolininko nekilnojamąjį turtą. Taigi, jei ieškovas turėjo vertingo kilnojamojo turto, būtų išvengęs nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės praradimo.

Ieškovas pateikė teismui PVM sąskaitų – faktūrų kopijas, ieškovo teigimu, patvirtinančias prekių, buvusių patalpose adresu (duomenys neskelbtini), buvimą. Pastebėtina, kad sudėjus ieškovo pateiktose PVM sąskaitų – faktūrų kopijose nurodytas prekes ir sumas susidaro bendra 10977,42 Lt suma, o ieškovas teigia, kad prekių minėtose patalpose buvo už 22244 Lt (6442 Eur). Be to, svarbu pažymėti, kad pateiktos PVM sąskaitos – faktūros išrašytos 2009 – 2010 metais, o nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl įvykių, buvusių 2014 metais. Kai kurios PVM sąskaitos – faktūros, pavyzdžiui 2009-11-13 Nr. (duomenys neskelbtini), išrašyta S. G. komercinei įmonei „(duomenys neskelbtini)“, o ne ieškovui. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas 2014-09-02 pareiškime Klaipėdos AVPK nurodė, kad prekių vertė yra virš 3000 Lt (b. l. 15, t. 1). Ieškovas pateikė ranka rašytą lapą, kuriame nurodyta, kad 2014 metais prekių likutis buvo 22244 Lt (6442 Eur) vertės, taip pat pateikė lenteles, pavadinimu prekių likutis 2014 metai, su ranka darytais prierašais (b. l. 35, 72-87, t. 1). Ieškovo pateiktos suvestinės ir paskaičiavimai, laikytini nepatikimu ir netinkamu įrodymu bei vertintini kritiškai, nes jie yra rašyti paties ieškovo ranka, neatitinka įstatymų reikalavimų, keliamų buhalterinei apskaitai vesti, bei nėra pagrįsti jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais. Ieškovas pateikė skelbimus iš internetinės svetainės, kuriuose nurodytos tam tikrų baldų ir kitų daiktų kainos, tačiau teismas neturi pagrindo vadovautis šiuo įrodymu, nes byloje nepateikta duomenų apie patalpose (duomenys neskelbtini), apskritai galimai buvusius daiktus.

Ieškovas teigia, kad visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo pavogti atsakovų, tačiau pažymėtina, kad nei ieškovo Klaipėdos AVPK ar kitoms ikiteisminio tyrimo institucijoms teikiant pareiškimus ir skundus, nei pradiniame 2015-08-04 ieškinyje nagrinėjamoje byloje ieškovas nenurodė, jog patalpose (duomenys neskelbtini), buvo kokių nors buhalterinės apskaitos dokumentų. Tokias aplinkybes ieškovas nurodė tik patikslintame ieškinyje, gavęs atsakovų atsiliepimą, kuriame vienas iš atsikirtimų yra būtent aplinkybė, kad ieškovas nepateikė tinkamų buhalterinės apskaitos dokumentų savo reikalavimams pagrįsti. Taigi laikytina, kad ši aplinkybė nepagrįsta. Be to, Lietuvos Respublikoje kiekvienas ūkio subjektas privalo vesti buhalterinę apskaitą ir tokiu atveju, jeigu ji prarandama, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-07-01 nutarimą Nr. 1022 (pakeistą 2010-11-03 nutarimu Nr. 1550) „Dėl dingusių, visiškai ar iš dalies sugadintų apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų atkūrimo taisyklių patvirtinimo“ ieškovas buhalterinės apskaitos dokumentus privalėjo atkurti. Minėtų taisyklių 1 punktas numato, kad šios taisyklės nustato ribotos ir neribotos civilinės atsakomybės juridinių ir fizinių asmenų, teisės aktų nustatyta tvarka tvarkančių buhalterinę apskaitą, dingusių, visiškai ar iš dalies sugadintų apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų atkūrimo sąlygas ir jų pripažinimą neatkuriamai prarastais. Duomenų, kad ieškovas atliko šiuos veiksmus, byloje nepateikta.

Ieškovas 2016-10-26 pateikė teismui 2014-04-20 pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 1, sudarytą tarp ieškovo ir P. G., kuria ieškovas įsipareigojo parduoti P. G. prekes, o P. G. įsipareigojo nupirkti prekes ir už jas sumokėti 22000 Lt kainą (b. l. 54-56, t. 3). Prekės perduodamos tą pačią dieną, kai sumokama kaina, o kaina turi būti sumokėta per 6 mėnesius nuo sutarties sudarymo. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ieškinys gautas teisme 2015-08-07, tačiau iki 2016-10-26 šis dokumentas nebuvo pateiktas bylą nagrinėjančiam teismui. Be to, ieškovas informacijos apie šią sutartį nenurodė ir kreipdamasis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei skųsdamas atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, nors vienas iš argumentų atisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą buvo būtent ta aplinkybė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jis turėjo turto, kurį tariamai atsakovai pasisavino. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas P. G. nurodė, jog buvo sudarę su ieškovu tokią sutartį, paaiškino, kad jis ketino vykdyti individualią veiklą ir dėl šios priežasties ketino perpirkti iš ieškovo jo prekes. Tačiau pastebėtina, kad P. G. patvirtino, jog 2014 metais jis jokios veiklos nevykdė ir nesiėmė jokių konkrečių veiksmų, siekdamas pradėti vykdyti veiklą. Esant nurodytoms aplinkybėms, kyla pagrįstų abejonių dėl 2014-04-20 pirkimo – pardavimo sutarties kaip rašytinio įrodymo patikimumo, todėl teismas šia sutartimi nesivadovauja.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovai bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad ieškovui priklausantys daiktai iki šiol yra laikomi patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), pateikė šią aplinkybę patvirtinančias fotonuotraukas (b. l. 157, t. 1).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. O šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. Civilinės bylos ir vykdomosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga patvirtina, jog ieškovas ilgą laiką iki turto perdavimo išieškotojui akto surašymo žinojo apie vykstantį išieškojimą ieškovo atžvilgiu, apie skelbiamus nekilnojamojo turto pardavimus iš varžytynių, taip pat žinojo apie tai, kad nekilnojamasis turtas yra perduotas atsakovės J. S. nuosavybėn, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, tam, kad pasirūpintų savo turtu, galimai buvusiu minėtose patalpose, nors tokia pareiga jam yra keliama.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovo teiginiai, jog jam būtent tokio dydžio žalą, kokia nurodoma patikslintame ieškinyje, padarė būtent atsakovai, yra grindžiami tik ieškovo prielaidomis bei samprotavimais, nepagrįstais jokiais rašytiniais įrodymais ir laikytini neįrodytais (CPK 178 straipsnis). Ieškovas taip pat neįrodė aplinkybių, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus atliko atsakovai, galimai padarydami ieškovui žalą (CPK 178 straipsnis).

Ieškovas nurodo, kad, jei antstolė minėtas patalpas perduodama J. S. būtų veikusi tiksliai pagal įstatymo reikalavimus, minėtose patalpose likęs ieškovo turtas ir dokumentai būtų buvę tinkamai apskaityti ir saugomi. Ieškovo teigimu, antstolė V. V. iškeldindama ieškovo įmonę iš minėtų patalpų netinkamai atliko (neatliko) savo pareigas ir nepasirūpino minėtose patalpose likusio ieškovui nuosavybės teise priklaususio turto apsauga.

Vykdymo procesui galioja teisėtumo principas, reiškiantis, kad antstolis privalo veikti teisėtai, neviršyti jam teisės aktų suteiktų įgaliojimų (CPK 583 straipsnio 3 dalis). Antstolis taip pat privalo atliekant vykdymo veiksmus griežtai laikytis teisės aktų nustatytos priverstinės vykdomųjų dokumentų vykdymo tvarkos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Aibės mažmena“ v. antstolis D. S., bylos Nr. 3K-3-341/2007; 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. B. v. antstolis A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis G. J. v. M. Ch. IĮ, bylos Nr. 3K-3-40/2010). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 766 straipsnyje, kuriuo remiasi ieškovas, reglamentuota iškeldinamų asmenų turto apsauga. Iškeldinamo asmens turtą turi pasiimti pats iškeldinamasis (CPK 766 straipsnio 1 dalis). Jeigu iškeldinimo metu iškeldinamas asmuo nedalyvauja arba atsisako pasiimti iškeldinamą turtą, to turto apsaugą turi užtikrinti antstolis (CPK 766 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad šis straipsnis reglamentuoja tik iškeldinamo asmens turto apsaugą, tačiau, kaip matyti iš vykdomosios bylos medžiagos, vykdomojoje byloje nebuvo atliekami iškeldinimo veiksmai, todėl antstolei nekilo pareiga rūpintis ieškovo turto apsauga Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 766 straipsnyje nustatyta tvarka. Būtina įvertinti ir tai, kad byloje nepateikta duomenų, jog atsakovės antstolės V. V. veiksmai buvo įstatymų nustatyta tvarka, tai yra skundžiant antstolės veiksmus vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 510 ir 512 straipsniuose nustatyta tvarka, pripažinti neteisėtais ar įsitesėjusiais teismo sprendimais buvo nustatyti antstolės atlikti pažeidimai vykdymo procese. Ieškovas teigia, kad antstolės 2014-06-20 patvarkymas dėl skolininko turtinės padėties patikrinimo vietoje yra neteisėtas, surašytas ne tą dieną, kaip nurodoma, faktiškai nenuvykus į negyvenamąsias patalpas, adresu (duomenys neskelbtini). Kaip jau minėta, šis patvarkymas nėra nuginčytas ir pripažintas neteisėtu įstatyme nustatyta tvarka, tačiau, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą, šis dokumentas vertintinas kritiškai ir teismas juo nesivadovauja nagrinėjamoje byloje kaip rašytiniu įrodymu.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas, teigdamas, kad atsakovų veiksmais jam buvo padaryta žala, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius atsakovų neteisėtus veiksmus, žalos dydį bei priežastinį ryšį, tačiau jų nepateikė, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė visų atsakovų civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovų turtinę žalą laikytinas neįrodytu ir nepagrįstu (CPK 178 straipsnis). Kadangi netenkintinas pagrindinis ieškovo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, nėra pagrindo tenkinti ieškovo išvestinius reikalavimus dėl palūkanų priteisimo.

Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Neturtinės žalos atlyginimui būdingas išimtinis reglamentavimas, t. y. neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pagal savo pobūdį tai yra asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad nenustačius civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, teismas neprivalo pasisakyti ir dėl kitų įrodinėjamų civilinės atsakomybės sąlygų. Kadangi teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, nenustatė atsakovų neteisėtų veiksmų, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinamais, kitų civilinės atsakomybės sąlygų nevertina. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pripažintina, kad neįrodytos visos civilinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos, ir ieškovų reikalavimas priteisti iš atsakovo neturtinę žalą atmestinas kaip nepagrįstas. Kadangi netenkintinas pagrindinis ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nėra pagrindo tenkinti ieškovo išvestinius reikalavimus dėl palūkanų priteisimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismas bylos nagrinėjimo metu užtikrino visoms šalims vienodas galimybes įrodyti savo tiesą. Kiekviena šalis privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgdamas į šį principą, įstatymų leidėjas nustatė ne tik kiekvienos šalies pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi, t. y. vadinamąją įrodinėjimo pareigą, bet ir šią pareigą šalims paskirstė. Ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, o atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t. y. turi įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai netenkinami.

Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, šalių, jų atstovų ir liudytojų paaiškinimus, teismas pripažįsta, kad ieškovo patikslintas ieškinys neįrodytas ir nepagrįstas, todėl atmestinas.

Atsakovai J. S., T. S. ir B. P. prašė pripažinti, kad ieškovas sąmoningai nesąžiningai pareikšdamas akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį piktnaudžiavo savo procesine teise reikšti ieškinį ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pagrindu skirti maksimalią baudą ieškovui, 50 procentų iš šios baudos skiriant atsakovams. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95 straipsnis numato, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, teismas, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą. Piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis procesinėmis teisėmis ne pagal jų paskirtį, t. y. kreipiantis į teismą kitu tikslu nei siekiant realiai apginti savo teisę, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams ir tuo jis įgyvendino teisę į teisminę galimai pažeistų teisių gynybą. Iš byloje esančių duomenų negalima padaryti išvados, jog ieškinio pateikimo metu buvo matyti, kad pareikštas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ar grindžiamas žinomai melagingais duomenimis, taip pat jog ieškovas sąmoningai ir nesąžiningai pareiškė reikalavimus nagrinėjamoje byloje, žinodamas, kad jie nepagrįsti. Esant nustatytoms aplinkybėms nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas reikšdamas ieškinį dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.

Ieškovas ir jo atstovai pateikė prašymą kreiptis į prokurorą dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 299 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu teismas nagrinėdamas civilinę bylą padaro išvadą, kad asmenys pažeidė įstatymus ar kitas teisės normas, jis priima atskirąją nutartį ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms ar pareigūnams, informuodamas juos apie pažeidimus. Jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui (CPK 300 straipsnio 1 dalis). Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, negali padaryti vienareikšmės išvados dėl ieškovo ir jo atstovų nurodytų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Be to, teismo nuomone, bylos nagrinėjimo metu nenustatyta aplinkybių, suteikiančių pakankamą pagrindą išvadai, kad byloje dalyvaujančių asmenų veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių. Būtina įvertinti ir tai, kad pagal byloje pateiktus duomenis ieškovas jau kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo, tačiau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Procesiniuose dokumentuose, kuriais atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatuota, kad tarp šalių yra susiklostę civiliniai santykiai. Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovo ir jo atstovų prašymas dėl kreipimosi į prokurorą netenkintinas (CPK 300 straipsnis). Ieškovui ir jo atstovams išaiškintina, kad, manydami, jog galimai buvo padaryta nusikalstama veika ar paaiškėjus naujoms aplinkybėms, jie turi teisę patys kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Ieškovo įgaliota atstovė T. Ž. taip pat prašė perduoti nagrinėjamą civilinę bylą nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato tokios galimybės, todėl šis prašymas netenkintinas.

Teismo 2015-08-31 nutartimi taikytos ir teismo 2016-01-20 nutartimi pakeistos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 149 straipsnis).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovai prašo priteisti iš ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikia šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Iš pateiktų įrodymų matyti, jog atsakovai J. S., T. S. ir B. P. prašo priteisti 2405 Eur atstovavimo išlaidų, 17,68 Eur už byloje pateiktas fotonuotraukas ir 352,51 Eur už kelionę į teismo posėdžius, atsakovė antstolė V. V. 968 Eur atstovavimo išlaidų.

Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo trukmę, parengtų procesinių dokumentų skaičių ir atstovavimo teismo posėdžiuose laiką bei byloje pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad atsakovų patirtos atstovavimo išlaidos yra pagrįstos ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, pakeistu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77, nustatytų maksimalių advokatų bei advokato padėjėjų priteistinų užmokesčių dydžių už teikiamą pagalbą civilinėse bylose.

Bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovus J. S., T. S. ir B. P. atstovavo advokatas E. Milašius ir už atstovavimą nagrinėjamoje byloje jam sumokėta 2405 Eur, tačiau visą sumą už visus atsakovus sumokėjo atsakovė J. S.. Be to, atsakovė J. S. sumokėjo 17,68 Eur už byloje pateiktas fotonuotraukas. Dėl to šios sumos priteistinos atsakovei J. S..

Ieškovo įgaliota atstovė T. Ž. nurodė, kad atsakovė V. V. pati yra kvalifikuota teisininkė ir galėjo pati save atstovauti, todėl jos prašymas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti yra nepagrįstas. Sprendžiant dėl antstolio teisės į atlyginimą už advokato ar jo padėjėjo pagalbą, būtina įvertinti įstatyme nustatytą antstolio teisinį statusą ir suteiktos teisinės pagalbos bei teisinių santykių, kuriuose ji buvo suteikta, pobūdį. Antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Valstybė, suteikdama antstoliui išskirtinę teisę vykdyti šias funkcijas, įpareigoja jas atlikti būtent antstolį (Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nurodyti asmenys, kurių pagalba antstolis turi teisę naudotis, atlikdamas jam pavestas funkcijas, jų dalyvavimo tvarka ir ribos (Antstolių įstatymo 28-36 straipsniai). Šios nuostatos riboja antstolio, kaip valstybės ypatingus įgaliojimus turinčio asmens, teisę naudotis įstatyme nenurodytų asmenų pagalba. Taigi atlikdamas įstatymų nustatytas funkcijas antstolis veikia kaip fizinis asmuo, tačiau, turėdamas ypatingą teisinį statusą, negali būti prilygintas bet kuriam fiziniam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-08 nutartis civilinėje byloje civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2008). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 51 straipsnio, reglamentuojančio atstovavimą teisme, 1 dalį asmenys gali vesti savo bylas patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje ir atstovą. Atsižvelgdama į pirmiau aptartus antstolio teisinio statuso ypatumus, teismas daro išvadą, kad antstolis, vykdydamas įstatymų nustatytas funkcijas, gali naudotis advokato ar advokato padėjėjo pagalba tiek, kiek tai neprieštarauja Antstolių įstatymo ir kitų įstatymų nuostatoms. Tais atvejais, kai antstolis, kreipdamasis į teismą, nevykdo valstybės jam pavestų funkcijų, kurias atlikti įpareigotas įstatymo, jis gali vesti savo bylą tiek pats, tiek pavesti tai daryti atstovui arba dalyvauti byloje kartu su atstovu ir reikalauti išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Nagrinėjamu atveju ginčas nėra tiesiogiai susijęs su antstolio atliekamomis funkcijomis ir jų įgyvendinimu, kaip pavyzdžiui antstoliui teikiant teismui pareiškimus dėl baudos skyrimo ar šalies pakeitimo ir pan., byla buvo nagrinėjama ginčo teisena dėl žalos atlyginimo priteisimo, bylos nagrinėjimas užtruko ilgą laiką, todėl teismas daro išvadą, kad atsakovės antstolės V. V. prašymas priteisti jos patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti yra pagrįstas ir tenkintinas.

Atsakovė J. S. prašo priteisti iš ieškovo 352,51 Eur sumą už kelionę į teismo posėdžius. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnyje numatytas nebaigtinis sąrašas išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Pažymėtina tai, kad šiame straipsnyje numatytų išlaidų esminiai požymiai yra jų būtinumas ir racionalumas, be to, jos turi būti pagrįstos rašytiniais įrodymais. Šių išlaidų pagrįstumą ir jų sąsajumą su bylos nagrinėjimu nustato teismas spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnyje nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vykstant į teismo posėdžius iš kitos vietovės kuro išlaidos laikomos būtinomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ratas“, bylos Nr. 3K-3-114/2011). Dėl to, atsakovų kelionės išlaidos, patirtos vykstant į teismo posėdžius, taip pat gali būti laikomos būtinomis ir susijusiomis su bylos nagrinėjimu, tačiau jos turi būti pagrįstos tinkamais rašytiniais įrodymais. Pažymėtina, kad prie atsakovės 2016-10-26, 2016-11-24, 2017-01-04 ir 2017-01-31 prašymų priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas pateikti įvairūs kvitai, patvirtinantys, kad atsakovė pirko kurą, tačiau nėra pateikta transporto priemonės, kuria atsakovė vyko į teismo posėdžius, registracijos liudijimo kopija, todėl nėra galimybės nustatyti, kokio galingumo transporto priemone buvo vykta, kokios vidutinės šios transporto priemonės kuro sąnaudos ir koks kuro kiekis būtų pagrįstas nagrinėjamu atveju. Taigi atsakovės prašymas atlyginti kelionės išlaidas netenkintinas.

Esant išdėstytoms aplinkybėms ir atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestinas, atsakovei J. S. iš ieškovo priteistina 2422,68 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, o atsakovei antstolei V. V. iš ieškovo priteistina 968 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

patikslintą ieškinį atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-08-31 nutartimi taikytas ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-01-20 nutartimi pakeistas laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti.

Priteisti iš ieškovo S. G. atsakovei J. S. 2422,68 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš ieškovo S. G. atsakovei antstolei V. V. 968 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.