Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose žodinio proceso ir sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje T. M., a. k. (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietė, faktiškai gyvenanti ir deklaruojanti gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), ištekėjusi, vidurinio išsilavinimo, dirbanti (duomenys neskelbtini), neteista,

kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

II. Byloje surinkti įrodymai

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

Taigi darytina išvada, kad kaltinamoji savo veiksmais pažeidė KET 14 punkte įtvirtintą draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Kadangi T. M. nustatytas neblaivumas viršijo 1,51 promiles, jos nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

IV. Dėl T. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kaltinamoji T. M. yra neteista (1 t., b. l. 99–101) – ji pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, už kurią įtvirtintas laisvės atėmimas iki 1 metų, t. y. nesunkų nusikaltimą, nustatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Ji visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padarius nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Dėl kaltinamosios padarytos nusikalstamos veikos šioje byloje nėra nukentėjusiaisiais ar civiliniais ieškovais pripažintų asmenų, nėra pareikštų civilinių ieškinių (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Sprendžiant ar yra pagrindo manyti, kad kaltinamoji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, būtina įvertinti T. M. apibūdinančių duomenų visumą. Kaltinamoji anksčiau neteista ir nėra dėl jos pradėtų kitų ikiteisminių tyrimų (1 t., b. l. 99–101), ji per paskutinius 5 metus 3 kartus bausta administracine tvarka už KET pažeidimus, paskirtos baudos yra sumokėtos, o administracinės nuobaudos negaliojančios (1 t., b. l. 104–107). Kaltinamoji dirba (1 t., b. l. 102), darbovietės charakterizuojama teigiamai (1 t., b. l. 191). Duomenų apie jos blogus įpročius ar priklausomybes byloje nėra. Nors kaltinamajai nustatytas 2,51 promilių neblaivumas žymiai viršija ribą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė (1,51 promilių neblaivumas), atsižvelgus į visas anksčiau aptartas aplinkybes, jos padarytas nusikaltimas vertinamas kaip labiau atsitiktinis. Byloje nustatyta viena T. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Teismas taip pat atsižvelgia į T. M. duotus paaiškinimus teisme ir jos kritišką požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Remiantis tuo, kas nustatyta, yra pagrindo manyti, kad kaltinamoji ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Taigi nagrinėjamu atveju nustatytos visos BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, T. M., padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant ją laiduotojos V. F. atsakomybei pagal laidavimą, nustatant 1 metų ir 4 mėnesių laidavimo terminą be užstato, ir baudžiamoji byla nutrauktina. Nors valstybės kaltintojas ir T. M. gynėjas sakydami baigiamąsias kalbas prašė nustatyti 1 metų laidavimo terminą, toks prašymas teismo neįpareigoja.

V. Baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo motyvai

Prokuroras teisiamojo posėdžio metu prašė paskirti T. M. dvi baudžiamojo poveikio priemones: 1) uždraudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 metams (BK 68 straipsnis); 2) automobilio Volvo XC 60 konfiskavimą valstybės naudai (BK 72 straipsnis).

BK 67 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš tokių priemonių yra uždraudimas naudotis specialia teise, kuri gali būti skiriama kartu su bausme (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas). BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (tarp jų ir teise vairuoti kelių transporto priemones) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. BK 68 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų.

T. M. vairavo transporto priemonę, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jos iškvėptame ore yra 2,51 promilių etilo alkoholio koncentracija. Toks neblaivumo laipsnis gerokai viršija ribą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (1,51 promilių neblaivumas). Ji vairavo automobilį dienos metu Vilniaus mieste, kur eismas tokiu laiku būna pakankamai intensyvus. Be to, T. M. vairavimas sukėlė įtarimą kitam eismo dalyviui, kuris bendruoju pagalbos telefonu pranešė apie kelyje pavojingai manevruojantį automobilį, kurio vairuotojas galimai neblaivus (remiantis liudytojo D. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu). Taigi policijos pareigūnai T. M. sustabdė neatsitiktinai, o tikrindami gautą pranešimą, kuris, be kita ko, pasitvirtino. Nėra abejonių, kad kaltinamoji savo veiksmais šiurkščiai pažeidė KET ir kėlė realų pavojų kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir turtui. Tik dėl laimingo atsitiktinumo buvo išvengta skaudesnių padarinių tiek kaltinamosios, tiek kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir turtui. Pati kaltinamoji teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad neblaivi vairavo nuo namų darbo link, nagrinėjamo įvykio išvakarėse vartojo stipriuosius alkoholinius gėrimus – brendį, nagrinėjamo įvykio rytą išgėrė taurę vyno ir širdies lašų, prieš sėsdama už automobilio vairo jautėsi gerai, tik bevažiuojant pasidarė bloga. Nors kaltinamoji, turėdama pakankamai ilgą (duomenys neskelbtini) metų vairavimo stažą, žinojo, kad draudžiama vairuoti transporto priemones būnant apsvaigus nuo alkoholio, vis tiek nusprendė vairuoti, vairavo nemažą atstumą (gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) mikrorajone, o kaltinamoji buvo sustabdyta (duomenys neskelbtini) mikrorajone), o, pablogėjus savijautai, ji nesustojo – tęsė kelionę. Šios aplinkybės rodo kaltinamosios neatsakingumą ir atsainų požiūrį į visuomenėje priimtas elgesio taisykles ir KET. Pažymėtina, kad skiriant uždraudimą vairuoti transporto priemones asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje įtvirtintą nusikaltimą, ir nustatant jos terminą, svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kaltininkui kelią toliau pažeidinėti KET ir sukelti nusikalstamus padarinius.

Nustatydamas draudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones atėmimo terminą, teismas atsižvelgia ne tik į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos padarymo aplinkybes, bet ir į T. M. nustatyto neblaivumo laipsnį, į tai, kad kaltinamoji anksčiau neteista, bausta administracine tvarka už nešiurkščių pavienių administracinių nusižengimų padarymą, administracinės nuobaudos negaliojančios. Kaltinamoji dirba, darbdavio charakterizuojama teigiamai. Taip pat nustatyta T. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o sunkinančių aplinkybių nėra. Pažymėtina ir tai, kad, atsižvelgus į anksčiau aptartas aplinkybes, T. M. padarytas nusikaltimas vertinamas kaip labiau atsitiktinio pobūdžio. Teismas teigiamai vertina išvardytas aplinkybes, tačiau skiriant uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) terminą, būtina įvertinti aplinkybių visumą, o ne vien kaltinamąją teigiamai apibūdinančias aplinkybes.

Nors T. M. ir jos gynėjas advokatas teismo posėdžio metu prašė kaltinamajai skirti uždraudimą naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) kuo trumpesniam (1 metų) terminui, teismas neturi pagrindo skirti prašomą šios teisės atėmimo terminą. Tokios išvados nepaneigia ir tos aplinkybės, kad T. M. teisė vairuoti kelių transporto priemones yra reikalinga tėvų rūpinimuisi – labiausiai vežimui pas gydytojus. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinamajai prieš nusikalstamos veikos padarymą buvo žinoma, kad ji padeda tėvams, kurių sveikatos būklė yra bloga, tačiau tai nepadarė įtakos T. M. elgesiui, kad ji atsakingai elgtųsi ir nenusikalstų. Priešingai, ta aplinkybė, kad ji, nesilaikydama teisės normų, pablogino savo ir kitų artimų asmenų padėtį, yra dėsningas jos netinkamo elgesio rezultatas. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus mieste yra kitų alternatyvų, kaip nuvykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigas (pavyzdžiui, viešuoju transportu, pasinaudoti taksi ar pavėžėjų paslaugomis, paprašyti kaimynų arba giminaičių pagalbos ir kt.), o esant poreikiui, galima pasinaudoti greitosios medicinos teikiama pagalba. Be to, kaltinamosios sutuoktinis turi teisę vairuoti transporto priemones ir taip gali padėti kaltinamosios tėvams. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamosios motina V. F. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad šiuo metu jai nereikia vykti į gydymo įstaigą, kadangi gydytojas pats atvyksta į jos namus. Taigi kaltinamosios nurodytas poreikis turėti teisę vairuoti transporto priemones tam, kad nuvežtų tėvus į gydymo įstaigą, nėra itin aktualus, juolab toks poreikis gali būti išspręstas išvardytais būdais. Baudžiamojo poveikio priemonėmis siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, nustatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje, kas nagrinėjamu atveju, paskyrus minimalų uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) terminą, būtų nepasiekta. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad tam tikri laikini sunkumai rūpinantis šeima yra natūralus nusikalstamos veikos padarymo padarinys. Šie negatyvūs, nepalankūs kaltinamosios gyvenime kilę paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės padariniai yra ne tik neišvengiami, bet kartu ir būtini. Siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių KET pažeidimų darymo nusveria kaltinamosios patiriamus nepatogumus, juo labiau kad šie nepatogumai atsirado dėl pačios T. M. neteisėtų veiksmų ir yra laikini.

Taigi, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, T. M. skirtinas uždraudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 1 metams ir 10 mėnesių (BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 68 straipsnis), šį terminą skaičiuojant nuo specialios teisės sustabdymo dienos, t. y. 2024 m. balandžio 5 d. Skirti T. M. mažesnį aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą, kaip to prašė kaltinamoji ir jos gynėjas, ar skirti didesnį taikymo terminą, kaip to prašė prokuroras, nėra tikslinga. Kaltinamojo gynėjo baigiamojoje kalboje pacituotos dvi Vilniaus apygardos teismo baudžiamosios bylos nelaikytinos precedentais šioje byloje. Kiekvienu atveju uždraudimo naudotis specialia teise atėmimo terminas nustatomas atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas individualias aplinkybes.

Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį, pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais (taip pat ir vadovaujantis BK 40 straipsniu), gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, tokiu atveju baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas yra teismo diskrecija (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018, 2K-182-303/2022 ir kt.).

Teismas, nustatęs, kad atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui tikslinga paskirti baudžiamojo poveikio priemones, jas parenka atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Spręsdamas šį klausimą, teismas pirmiausia turėtų įvertinti tokių priemonių suderinamumą su tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-511/2024).

Sprendimas dėl turto konfiskavimo taikymo turėtų būti priimamas visapusiškai įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, reikšmingas turto konfiskavimo tikslingumo, suderinamumo ir proporcingumo klausimui spręsti. Šia prasme atsižvelgiama į tai, ar teisėtai buvo įgytas turtas, ar kelia pavojų visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ar paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-79-511/2018, 2K-35-719/2018, 2K-86-895/2019, 2K-50-303/2020, 2K-250-976/2020, 2K-107-976/2021).

Nuspręsdamas asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, skirti turto konfiskavimą, teismas turi vadovautis BK 72 straipsnyje įtvirtintomis taisyklėmis. BK 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Minėto straipsnio 3 dalis nustato, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos padarymo atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, požymius. Ji pagal šio straipsnio 3 dalį kaip nuteistajam priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojama (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-107-976/2021). Tačiau, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo, turi būti vertinamas ir tokio konfiskavimo proporcingumas.

BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis iš šios taisyklės – kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

Nagrinėjamu atveju T. M. padarė nusikalstamą veiką naudodamasi automobiliu Volvo XC 60, kuris laikytinas nusikalstamos veikos padarymo priemone. Nors ši transporto priemonė įsigyta santuokos su V. M. metu ir automobiliu naudojosi abu sutuoktiniai, nusikalstamos veikos padarymo metu automobilis registruotas kaip priklausantis nuosavybės teise kaltinamajai (1 t., b. l. 78). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad T. M. priklausančios transporto priemonės, kurios vidutinė vertė 9 288 Eur (su PVM) (1 t., b. l. 79), konfiskavimas būtų neproporcinga (neadekvati) poveikio priemonė kaltinamosios padarytam nesunkiam nusikaltimui ar asmenybei. T. M. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą transporto eismo saugumui. Kaltinamoji suprato, kad ji, būdama neblaivi, vairuoja transporto priemonę. Būtina įvertinti padaryto nusikaltimo aplinkybes. Kaip minėta, T. M. vairavo transporto priemonę, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jos iškvėptame ore yra 2,51 promilių etilo alkoholio koncentracija. Toks neblaivumo laipsnis gerokai viršija ribą, nuo kurios atsiranda baudžiamoji atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (1,51 promilių neblaivumas). Ji vairavo automobilį dienos metu Vilniaus mieste, kur eismas tokiu laiku būna pakankamai intensyvus. Be to, T. M. vairavimas sukėlė įtarimą kitam eismo dalyviui, kuris bendruoju pagalbos telefonu pranešė apie kelyje pavojingai manevruojantį automobilį, kurio vairuotojas galimai neblaivus. Kaltinamoji vairavo nemažą atstumą (gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) mikrorajone, o kaltinamoji buvo sustabdyta (duomenys neskelbtini) mikrorajone) dėl nebūtinos priežasties – į darbą galimai nuvežti raktus. Taigi T. M. savo nusikalstamais veiksmais pati prisiėmė riziką ir pati pasirinko neleistiną elgesio variantą. Teismo vertinimu, ši baudžiamojo poveikio priemonė atitinka įstatymo leidėjo siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus užtikrinti visuomenės saugumą kelių eismo srityje, nevaržo T. M. teisių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

T. M. ir jos gynėjas prašė neskirti šios baudžiamojo poveikio priemonės. Nors T. M. gynėjas baigiamosios kalbos metu teigė, kad atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nėra privaloma skirti baudžiamojo poveikio priemonę – tai paliekama teismo nuožiūrai, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018). Taigi kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, išskyrus, jei tokios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas akivaizdžiai prieštarauja proporcingumo ir teisingumo principams. Vien tai, kad T. M. yra atleidžiama nuo baudžiamosios atsakomybės, nėra pakankamas pagrindas neskirti jai priklausančio turto konfiskavimo.

Kaltinamoji ir jos gynėjas itin akcentuoja aplinkybę, kad automobilis Volvo XC 60 priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise kaltinamajai ir jos sutuoktiniui V. M.. Teigiama, kad, konfiskavus šį automobilį, neproporcingai nukentėtų teisėti sutuoktinio interesai. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonė – automobilis Volvo XC 60 – įgyta santuokos metu ir yra bendroji sutuoktinių T. M. ir V. M. nuosavybė, nors ir užregistruota tik T. M. vardu. Preziumuojama, kad turto, kuris yra bendra jungtinė nuosavybė, dalys yra lygios (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalis). Pagrindą taip manyti sustiprina pačios kaltinamosios T. M. ir liudytojo V. M. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, apie tai, kad automobiliu naudojasi abu sutuoktiniai pagal poreikį. Nors automobilis iš tiesų įgytas santuokos metu ir priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise kaltinamajai ir jos sutuoktiniui, ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo nekonfiskuoti automobilio. Teismų praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai kaltininkas, darydamas nusikalstamą veiką, kaip įrankį ar priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktą ar 5 dalį, todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar jis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką. Žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2008, 2K-237/2011, 2K-291-699/2016; Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-493-654/2017). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir įvertinus tai, kad konfiskuotina transporto priemonė yra įgyta santuokos metu ir priklauso bendrai sutuoktiniams, automobilio, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, konfiskavimo galimybės neeliminuoja. Šiame kontekste pasakytina, kad nėra abejonių, jog T. M., prieš darydama nusikalstamą veiką, žinojo, kad jos vardu registruotu automobiliu taip pat naudodavosi sutuoktinis V. M., pavyzdžiui, nuvažiuoti į darbą. Taigi kaltinamoji pati savo nusikalstamais veiksmais sukėlė neigiamas pasekmes ir jos šeimos nariui.

T. M. ir jos gynėjas taip pat teigia, kad turto konfiskavimas nagrinėjamu atveju būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė, kadangi automobilis labai reikalingas kasdieniams šeimos poreikiams tenkinti, o šeimos, t. y. T. M. ir V. M., finansinė padėtis šiuo metu labai bloga, todėl negali sau leisti įsigyti kito šeimos automobilio. Automobilis reikalingas vyresnio amžiaus tėvų rūpinimuisi, jų vežimui į gydymo įstaigas, taip pat vyrui nuvykti į gydymo įstaigą ir darbą, kadangi jis dirba toli nuo namų, į darbą išvažiuoja naktį, kai nevažinėja viešasis transportas. Visų pirma teismas pažymi, kad T. M. ir V. M., apklausiami teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad turi antrą automobilį – Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2006 m. – kurio privalomoji techninė apžiūra buvo atlikta maždaug prieš du mėnesius ir yra galiojanti. Nors liudytojo V. M. teigimu, automobilis Toyota Avensis yra sugedęs, bijo su juo važiuoti, kad neįvyktų eismo įvykis, o jo remontui neturi pinigų, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad automobilis turi galiojančią techninę apžiūrą, gali dalyvauti eisme, o pagal galimybes (kalbama apie remonto trukmę) suremontavus automobilį, jis gali būti naudojamas kaltinamosios nurodytiems šeimos poreikiams tenkinti. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad aptariamas automobilis dėl techninės būklės negali būti naudojamas viešame eisme (pavyzdžiui, panaikinta transporto priemonės techninė apžiūra, ji perduota į sąvartyną utilizavimui ir pan.). Antra, V. M., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad kartais į darbą vyksta ne savo automobiliu, o kartu su bendradarbiais. Taigi pats liudytojas nurodė alternatyvius būdus kaip jis gali vykti į darbą – kartu su bendradarbiais arba pasinaudodamas taksi paslaugomis. Taip pat pažymima, kad visada yra galimybė kreiptis į darbdavį su prašymu pakeisti darbo grafiką arba susirasti darbą arčiau namų. Trečia, kaip jau buvo minėta anksčiau, kaltinamosios motina V. F. paneigė kaltinamosios nurodytą poreikį vežti tėvus į gydymo įstaigą, kadangi gydytojas pats atvyksta pas juos į namus. Be kita ko, Vilniaus mieste yra kitų alternatyvų, kaip nuvykti į asmens sveikatos priežiūros įstaigas (pavyzdžiui, viešuoju transportu, pasinaudoti taksi ar pavėžėjų paslaugomis, paprašyti kaimynų arba giminaičių pagalbos ir kt.), o esant poreikiui, galima pasinaudoti greitosios medicinos teikiama pagalba. Taigi T. M. ir jos gynėjo nurodyta aplinkybė, kad automobilis reikalingas šeimos poreikiams tenkinti, o jo konfiskavimas bus per didelė našta jos šeimai, nėra esminė aplinkybė sprendžiant dėl turto konfiskavimo proporcingumo. Svarstant turto konfiskavimo klausimą, negalima teikti prioritetą tik kaltinamosios interesams, o būtina įvertinti ir visuomenės interesą, kad kaltinamoji patirtų pakankamus suvaržymus dėl savo padarytos nusikalstamos veikos. Negatyvūs, nepalankūs kaltinamosios gyvenime kilę paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės padariniai yra ne tik neišvengiami, bet kartu ir būtini. Pažymėtina, kad, automobilio nekonfiskavus, susidarytų situacija, kai asmuo, padaręs BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turimą turtą – automobilį – galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti. Tokia situacija ne tik formuotų asmens nebaudžiamumo nuostatas, bet ir sudarytų sąlygas pakartotiniam tokio asmens nusikalstamumui, taip neužtikrinant prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių, iš jų ir turto konfiskavimo, pobūdžio.

Dar viena kaltinamosios ir jos gynėjo nurodyta aplinkybė yra ta, kad T. M. ir V. M. finansinė padėtis šiuo metu labai bloga, todėl turto konfiskavimas būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė. Tiek kaltinamoji, tiek liudytojas V. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad automobilis įsigytas paėmus iš banko paskolą, kuri dar nėra grąžinta. Bylos duomenimis T. M. ir V. M. iš tiesų turi finansinius įsipareigojimus bankams (1 t., b. l. 140–178, 225–227), tačiau byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad šie finansiniai įsipareigojimai būtų susiję su automobilio įsigijimu, kadangi paskolų paskirtis yra vartojimo, o automobilis nuosavybės teise priklauso T. M.. Pažymėtina, kad kaltinamoji ir jos sutuoktinis yra darbingo amžiaus, šiuo metu abu dirba, o nagrinėjamoje byloje yra priimtas sprendimas atleisti T. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, jai nėra skiriama bausmė, pavyzdžiui, bauda. Taigi šio baudžiamojo proceso metu T. M. nepatiria kitokio pobūdžio neigiamų turtinių pasekmių, o turimus įsipareigojimus bankams ji privalo vykdyti nepriklausomai nuo to ar turi ir naudojasi automobiliu Volvo XC 60 ar ne.

Dėl anksčiau aptartų argumentų, be kita ko, atsižvelgiant į T. M. turimus didelius finansinius įsipareigojimus, teismas taip pat nemano, kad šiuo atveju būtų tikslinga konfiskuoti automobilio Volvo XC 60 vertę atitinkančią pinigų sumą ar jos dalį BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu (to ir neprašė gynyba).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei vadovaudamasis teisingumo ir proporcingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju taikytinas nusikalstamos veikos padarymo priemonės – T. M. priklausančio automobilio Volvo XC 60 – konfiskavimas valstybės naudai (BK 72 straipsnio 1–3 dalys). Nagrinėjamu atveju baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – apskritai neskirti arba vietoj jos paskirti kitą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – nėra pagrindo. Teismas pritaria prokuroro pozicijai, kad, atsižvelgiant į sunkią šeimos finansinę padėtį ir turimus įsiskolinimus, skirti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą yra netikslinga (kaip minėta, T. M. ir jos vyras turi didelius finansinius įsipareigojimus ir teismas abejoja, ar nebūtų apsunkintas aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymas), juolab tokia praktika baudžiamosiose bylose nėra vyraujanti. Be kita ko, teismo nesaisto priešinga kaltinamosios ir jos gynėjo nuomonė.

VI. Kardomųjų priemonių taikymas ir kiti klausimai

T. M. ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės sustabdymas ir dokumento (vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimas (1 t., b. l. 93–95). Jos paliktinos galioti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikintinos.

Atsižvelgiant į tai, kad T. M. buvo paskirta kardomoji priemonė – dokumento (vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimas, šiam nuosprendžiui įsiteisėjus, dokumentas (vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini)) perduotinas saugojimui AB „Regitra“.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokurorės 2024 m. balandžio 5 d. nutarimu siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas T. M. priklausančiam automobiliui Volvo XC 60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2024 m. balandžio 5 d. iki 2024 m. spalio 5 d. (1 t., b. l. 90–92). Paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikytinas iki šio nuosprendžio dalies, susijusios su turto konfiskavimu, įvykdymo dienos.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, įsiteisėjus nuosprendžiui, prie bylos viršelio prisegtas vokas, kuriame yra DVD-R laikmena su vaizdo ir garso įrašais, paliktinas saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiaga.

Byloje kaltinamoji laikinai sulaikyta ar suimta nebuvo, civilinis ieškinys nepareikštas, priteistinų proceso išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40, 67–68, 72 straipsniais, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 303 straipsnio 1, 4 dalimis, 304–305 ir 307 straipsniais,

nusprendžia:

T. M., padariusią nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 1 dalimi, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant ją laiduotojos V. F. atsakomybei pagal laidavimą 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams be užstato ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Paskirti T. M. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 68 straipsnyje nustatytą baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti jai naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 1 (vieneriems) metams ir 10 (dešimčiai) mėnesių. Šį terminą skaičiuoti nuo specialios teisės sustabdymo dienos, t. y. nuo 2024 m. balandžio 5 d. Apie priimtą sprendimą informuoti AB „Regitra“.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 1–3 dalimis, konfiskuoti T. M. priklausantį automobilį Volvo XC 60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos priemonę valstybės naudai.

T. M. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialiosios teisės sustabdymą ir dokumento (vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimą – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti. Vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) perduoti saugojimui AB „Regitra“.

Paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą automobiliui Volvo XC 60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), taikyti iki šio nuosprendžio dalies, susijusios su turto konfiskavimu, įvykdymo dienos. Apie priimtą sprendimą informuoti Turto arešto registrą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, įsiteisėjus nuosprendžiui, prie bylos viršelio prisegtą voką, kuriame yra DVD-R laikmena su vaizdo ir garso įrašais, palikti saugoti byloje kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Išaiškinti T. M. ir V. F., kad laiduotoja turi teisę atsisakyti laidavimo. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, sprendžia dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Išaiškinti T. M., kad jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas. Jeigu asmuo, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarė naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl šio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. Asmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 243 straipsnį. Šiuo atveju nubaudimas neatleidžia nuteistojo nuo pareigos įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos (T. M. – – per 20 (dvidešimt) dienų nuo nuosprendžio nuorašo vertimo išsiuntimo dienos) gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.