Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aivos Survilienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės ir nuteistojo T. T. gynėjo advokato Pauliaus Jablonsko skundus dėl 2017 m. gegužės 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo T. T. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė sumažinta 1/3 ir galutine bausme T. T. paskirtas 4 mėnesių laisvės atėmimas. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta bausme, paskirta 2016 m. gegužės 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu ir galutine subendrinta bausme T. T. paskirtas 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimas, jį atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, T. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2017 m. balandžio 18 d. T. T. paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į transporto priemonę (automobilį) „Ford Cougar“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintas. T. T. vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus perduotas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Prokurorės apeliacinio skundo argumentai

Nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniame skunde nuteistojo T. T. gynėjas advokatas P. Jablonskas prašo pakeisti 2017 m. gegužės 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo T. T. pripažintas kaltu padaręs veiką numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje ir įvertinus visas bylos aplinkybes, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas bei paskirtosios bausmės vykdymą atidėti nustatant protingą terminą.Apeliantas skunde nurodo, kad su priimtu apylinkės teismo nuosprendžiu nesutinka tik dėl paskirtos bausmės. Nei T. T., nei gynyba neginčija faktinių bylos aplinkybių bei teismo išvadų dėl kaltės padarius nurodytą nusikalstamą veiką. Tačiau mano, kad teismas neįvertino visų reikšmingų aplinkybių ir dėl to padarė netinkamas išvadas dėl galimybės pataisyti T. T. netaikant realaus laisvės atėmimo. Teismų praktikoje formuojamos nuostatos, jog priimant sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje. Akivaizdu, jog šioje byloje yra visos įstatyme nustatytos sąlygos dėl kurių bausmės vykdymo atidėjimas galėtų būti taikomos, t. y. T. T. buvo nuteistas už apysunkę veiką ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padarė nesunkų nusikaltimą, subendrinta bausmė neviršija įstatyme nustatyto laiko.Iš bylos aplinkybių matyti, kad T. T. nusikalstamą veiką padarė daugiau spontaniškai, kilus konfliktui su žmona dėl mirusio vaiko. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad veikos padarymui įtakos turėjo ir objektyvios priežastys – vaiko mirtis ir konfliktas šeimoje, o ne vien tik alkoholio vartojimas ar visuomenėje priimtų ir teisės normomis saugomų gėrių ignoravimas. Nuteistasis dėl savo elgesio gailisi ir kaltę pripažįsta pilnai, o jo nuoširdų gailėjimąsi apylinkės teismas įvertino kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Pažymėtina, jog proceso metu T. T. vykdė jam paskirtus įpareigojimus. Kreipėsi į atitinkamas įstaigas dėl pagalbos kontroliuojant alkoholio vartojimą, įsidarbino UAB „K“ sudarydamas neterminuotą darbo sutartį.Teismų praktika nustato, kad sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir kitas bylos aplinkybes. Šie duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Teismas taip pat turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Baudžiamajame įstatyme nėra nustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Ši išimtinio atvejo galimybė yra nustatoma vertinant visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o toks sprendimas turi būti motyvuojamas. Taigi nagrinėjamoje byloje svarbu atsižvelgti ir į teigiamai nuteistąjį apibūdinančius duomenis. T. T. padarytas nesunkus nusikaltimas nesukėlė žalingų pasekmių kitiems asmenims, įstatyme nustatytas ribinis alkoholio kiekis buvo nežymiai viršytas, viso proceso metu nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, šiuo metu dirba, nusikalstamos veikos padarymui taip pat turėjo įtakos susiklosčiusi sunki situacija šeimoje, todėl šiuo atveju yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neizoliavus T. T. nuo visuomenės, nes toks izoliavimas, padarytų neigiamos įtakos jo pozityviems socialiniams ryšiams.Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo advokato skundą atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl transporto priemonės konfiskavimo

Šioje baudžiamojoje byloje yra keliamas baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo, paskyrimo klausimas asmeniui padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 7 dalyje. Pirmosios instancijos teismas esantį teisinį reguliavimą ir faktines aplinkybes aiškino kaip leidžiančius šioje situacijoje nekonfiskuoti transporto priemonės. Savo sprendimą teismas motyvavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. ir 2009 m. balandžio 10 d. nutarimais, pastebėjo, kad automobilis priklauso ne tik nuteistajam, bet ir jo sutuoktinei, yra registruotas jos vardu, atsižvelgė į tai, kad T. T. už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam teisiamas ir baudžiamas pirmą kartą, nėra baustas už KET pažeidimus vairuojant automobilį, už šios nusikalstamos veikos padarymą jis baudžiamas laisvės atėmimo bausme, be to, jam uždraudžiama vairuoti transporto priemones. Teismas manė, kad tokia bausmė savo apimtimi yra pakankama tam, kad būtų įgyvendinta BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis. Teismas nurodė, kad svarbi BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybė paskirti švelnesnę bausmę, jei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, o 3 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Lietuvos Respublikos BK 1 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis kodeksas nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už šiame kodekse numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones, o kodekso 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės bei priverčiamosios medicinos priemonės skiriamos tik pagal įstatymą. Teismo funkcija yra teisingumo vykdymas ir jokia kita funkcija teismams nėra priskirta. Teismo veiklos pagrindas yra įstatymas, teismas gali veikti tik įstatymo nustatytose ribose ir tik tiksliai pagal jį. Vykdydamas teisingumą teismas taiko įstatymą konkrečiam jo nagrinėjamam įvykiui ir nustato, ar įstatymas buvo pažeistas. Asmenims, pažeidusiems įstatymus, teismas taiko sankcijas, baudžiamajame procese – bausmes ar (ir) baudžiamojo poveikio priemones. Baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimo pagrindas irgi yra įstatymas, teismas gali paskirti tik tokias baudžiamojo poveikio priemones ir tik tokia tvarka, kokia yra nustatyta įstatyme. Teismui nėra suteikta teisė kurti naujas taisykles. Demokratinėje visuomenėje įstatymų leidžiamoji, įstatymų vykdomoji ir teisminė valdžios veikia atskirai ir kiekviena atlieka savo funkcijas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso Lietuvos Respublikos Seimui ir tik jis gali leisti įstatymus bei juose nustatyti taisykles, taip pat bausmes, baudžiamojo poveikio priemones bei jų taikymo sąlygas. Įstatymas yra visuomenės interesų, vertybių išraiška. Taikydamas įstatymus teismas gali juos aiškinti, tačiau įstatymų aiškinimas negali būti atsietas nuo visuomenės puoselėjamų vertybių, įstatymų leidybos tikslų ir siekių, įstatymų leidėjo valios. Įstatymo aiškinimas galimas tik ten, kur įstatymas nėra aiškus arba nagrinėjamam įvykiui iš viso nėra nustatyta taisyklė. Įstatymo aiškinimas negali sukurti naujų taisyklių arba į jų turinį įdėti tokią prasmę, kurios įstatymų leidėjas nenorėjo įdėti. Taip būtų iškreipta visuomenės valia, visuomenei reikšmingų vertybių gynimo sistema.Nuosprendyje cituodamas 2008 m. rugsėjo 17 d. ir 2009 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus pirmosios instancijos teismas iš viso labai ilgo nutarimų teksto pacitavo tik vieną jo dalį, jo manymu aktualią sprendžiamoje byloje. Tačiau, kolegijos nuomone, teismas neįsigilino į nutarime svarstyto įvykio fabulą, situaciją, prašymų ir nutarimo motyvus, neteisingai interpretavo išvadas, jas išėmė iš konteksto ir nepagrįstai šią nuostatą naudojo nuosprendyje, nesusiejo jo su šioje byloje sprendimui priimti svarbiomis aplinkybėmis. Be to, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarime yra kitų sprendžiant šią bylą svarbių išaiškinimų, pagrindžiančių kolegijos sprendimą:Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Įstatymuose nustatydamas, kokios veikos yra priešingos teisei, taip pat nustatydamas teisinę atsakomybę už teisei priešingas veikas, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją. Atsižvelgdamas į įvairius svarbius veiksnius jis gali keisti atitinkamą teisinį reguliavimą.Pagal Konstitucijoje įtvirtintą demokratinės teisinės valstybės sampratą valstybė ne tik siekia saugoti ir ginti asmenį ir visuomenę nuo nusikaltimų ir kitų pavojingų teisės pažeidimų, bet ir sugeba tai daryti veiksmingai (tai išaiškinta ir Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimuose).Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi įgaliojimus nustatyti teisinę atsakomybę už minėto (byla buvo nagrinėjama dėl prekybos tabako gaminiais reglamentavimo, tačiau šią normą galima suprasti ir kaip bendrą, tinkančią įvairiems atvejams) teisinio reguliavimo pažeidimus, inter alia nustatyti atitinkamas sankcijas teisės pažeidėjams. Šios sankcijos teisės pažeidėjams gali būti ir griežtos. Taip pat pabrėžtina, kad griežtų (teisės pažeidėjams) sankcijų už teisės aktais nustatytų tabako ir jo gaminių gamybos, apyvartos ir vartojimo reikalavimų pažeidimus teisės pažeidėjams įtvirtinimas savaime (neįvertinus tam tikro teisės pažeidimo pobūdžio, pavojingumo (sunkumo), masto, kitų požymių, kitų aplinkybių) negali būti aiškinamas kaip neteisingas ar neadekvatus atitinkamam teisės pažeidimui. Svarbiausia šiuose išaiškinimuose tai, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti veiksmingą atsakomybę už teisei priešingas veikas ir tai darydamas turi plačią diskreciją. Įstatymų leidėjo nustatytos griežtos sankcijos negali būti aiškinamos kaip neteisingos ar neadekvačios atitinkamam teisės pažeidimui. Tokiomis jos gali būti teismo pripažintos tik įvertinus teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumą (sunkumą), mastą, kitus požymius, kitas aplinkybes. Sankcijų nustatymo stadijoje teismas neturi jokio vaidmens. Jeigu už nusikalstamos veikos padarymą įstatymas numato kelias pasekmes (bausmes ir (ar) baudžiamojo poveikio priemones), teismas, su tam tikromis išimtimis, turi jas taikyti.Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo motyvą, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas). Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas nemotyvavo, kokį ryšį ši nuostata turi su sprendimu nekonfiskuoti T. T. automobilio. Tokia pati padėtis yra ir su 2009 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 269 straipsnio 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.Analizuojant šią nuostatą bei jos vietą Konstitucinio Teismo nutarimuose matyti, kad ji nėra skirta teismui, o kaip ir aukščiau šiame nuosprendyje minėtos konstitucinės nuostatos, yra skirta įstatymų leidėjui. Tai patvirtina ir naudojami žodžiai „valstybės nustatomos“ poveikio priemonės, nes valstybės vardu poveikio priemones gali nustatyti tik įstatymų leidėjas, tačiau negali būti aiškinamos kaip reiškiančios teismą. Teismas taiko valstybės nustatytas poveikio priemones, tačiau jų nenustato. Pirmosios instancijos teismo cituotame Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime yra motyvai, svarbūs atsakant į prokuroro skundo argumentą, kad vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu BK 72 straipsnis numato imperatyvią pareigą teismui taikyti turto konfiskavimą visa apimtimi visais atvejais, kai yra tam įstatyme numatyti pagrindai. 2008 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą dėl Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – Įstatymo) 26 straipsnio 5 dalies (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija), 17 dalies (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija), 33 straipsnio (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 383 „Dėl mažmeninės prekybos tabako gaminiais licencijavimo taisyklių ir tabako gaminių pardavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų mažmeninės prekybos tabako gaminiais licencijavimo taisyklių 39 punkto (2006 m. gruodžio 18 d. redakcija), 40 punkto (2006 m. gruodžio 18 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šio nutarimo rezoliucinėje dalyje pripažinta, kad Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 33 straipsnio 1 dalis (2003 m. lapkričio 20 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 117-5317) ta apimtimi, kuria nėra numatyta galimybė teismui, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad licencijos galiojimo panaikinimas asmenims neturi būti taikomas, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pirmosios instancijos cituojamą nutarimo dalį jau buvo pateikęs ankstesniame 2008 m. sausio 21 d. nutarime, kuriame svarstė prašymą ištirti Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies (2004 m. kovo 9 d., 2006 m. balandžio 25 d. redakcijos) atitiktį Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos buvo ginčijamos tais pat motyvais, kaip ir Tabako kontrolės įstatymas. 2008 m. sausio 21 d. nutarime buvo padaryta tokia pati išvada kaip ir 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarime.Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų motyvai, vertinant juos bendrai per Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytą teismų funkciją – vykdyti teisingumą, veda prie išvados, kad teismas turi turėti galimybę neskirti bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas. Konstitucinio teismo 2008 m. sausio 21 nutarime pabrėžta, kad tas neproporcingumas (neadekvatumas) turi būti toks aiškus ir neginčytinas, kad jeigu yra vadovaujamasi protingumo ir teisingumo principais, dėl jo negalėtų kilti abejonių. Taigi, aptartas prokuroro skundo argumentas, kad turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros, kaltinamojo asmenybės ar kitų panašių aplinkybių, jis privalomai skiriamas nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos turto konfiskavimo taikymo sąlygos, yra neteisingas. Teismas neturi taikyti įstatymo, jei toks įstatymo taikymas būtų neteisingas. Kolegijos nuomone, BK 72 straipsnio netaikymo atvejai turėtų būti panašūs į tuos, kai taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis. BK 54 straipsnio 3 dalis numato teismui teisę, vadovaujantis bausmės paskirtimi motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK nuostatose, reglamentuojančiuose baudžiamojo poveikio priemonių skyrimą, nėra panašios nuostatos, tačiau atsižvelgiant į BK 67 straipsnio 1 dalies nuostatą, į Konstitucinio Teismo motyvus bei šioje nutartyje padarytas išvadas kolegija mano, kad teismas gali neskirti baudžiamojo poveikio priemonės. Įgyvendinant Konstitucinio Teismo nuostatą, kad vykdydamas teisingumą teismas turi turėti galimybę tam tikromis sąlygomis neskirti bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonės, svarbios tokio sprendimo priėmimo sąlygos. Konstitucinis Teismas nurodė, kad toks sprendimas gali būti priimtas atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, kai dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių nubaudimas yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas. Taikydama šią nuostatą kolegija patikrina, ar teismo nurodytas pastebėjimas, kad automobilis priklauso ne tik nuteistajam, bet ir jo sutuoktinei, yra registruotas jos vardu, kad T. T. už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam teisiamas ir baudžiamas pirmą kartą, nėra baustas už KET pažeidimus vairuojant automobilį, už šios nusikalstamos veikos padarymą jis baudžiamas laisvės atėmimo bausme, be to, jam uždraudžiama vairuoti transporto priemones, veda prie išvados, kad tokia bausmė savo apimtimi yra pakankama tam, kad būtų įgyvendinta BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir galima netaikyti turto konfiskavimo. Šioje byloje T. T. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Vadovaujantis BK 16 straipsnio 4 dalimi ir 281 straipsnio 8 dalimi ši nusikalstama veika yra priskiriama prie tyčinių nusikalstamų veikų. BK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių yra turto konfiskavimas. Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šioje byloje taikomame straipsnyje atsakomybė nustatyta tam, kas vairavo transporto priemonę, T. T. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas transporto priemonę, todėl automobilis yra nusikaltimo padarymo įrankis ir gali būti konfiskuotas. Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti motyvai, buvę teismui pagrindu nekonfiskuoti automobilio, nėra įtikinami, neatitinka situacijos, kuomet šios baudžiamojo poveikio priemonės galima būtų netaikyti ir pažeidžia BK 72 straipsnio reikalavimus. Tai, kad T. T. pirmą kartą traukiamas atsakomybėn už vairavimą neblaiviam, nebuvo baustas dėl KET pažeidimų vairuojant automobilį, nėra kokios nors išskirtinės aplinkybės, kurios reikštų, kad konfiskavus automobilį teisingumo principas būtų pažeistas ar šios priemonės taikymas būtų neproporcingas. Taip turi elgtis kiekvienas žmogus gerbiantis visuomenę, kurioje gyvena. Be to, vertinant šiuos duomenis apylinkės teismas buvo prieštaringas. Vertindamas nuteistojo asmenybę dėl bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo apylinkės teismas nurodė, kad T. T. yra 6 kartus teistas, baustas administracine tvarka, įvertino jį kaip linkusį pažeisti teisės normas, savo elgesio kritiškai nevertinančio, pavojingą visuomenei. Tačiau spręsdamas turto konfiskavimo klausimą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visus teistumus, o tik nurodė, kad už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam teisiamas ir baudžiamas pirmą kartą (visų kitų teistumų ir baustumų nevertino kaip svarbių), nėra baustas už KET pažeidimus vairuojant automobilį (nors yra daug kartų baustas už kitus administracinės teisės pažeidimus). Baudžiamoji atsakomybė už vairavimą esant neblaiviam įsigaliojo nuo 2017 m. sausio 1 d. ir tai, kad iki 2017 m. balandžio 18 d. T. T. dar nebuvo teistas už šio nusikaltimo padarymą, necharakterizuoja jo teigiamai. Tai, kad už šios nusikalstamos veikos padarymą T. T. skiriama laisvės atėmimo bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti transporto priemonę, irgi nėra aplinkybės akivaizdžiai rodančios sprendimo konfiskuoti automobilį neproporcingumą padarytam teisės pažeidimui ir neteisingumą. T. T. laisvės atėmimo bausmė buvo paskirta ne dėl šio jo padaryto nusikaltimo pavojingumo, o dėl to, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė būdamas anksčiau teistas 6 kartus ir nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Be to, įstatymas ir teismų praktika nenumato galimybės nekonfiskuoti turto jei yra paskirta griežta bausmė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktikoje taikant turto konfiskavimą (Teismų praktika, Nr. 32) (toliau – Apžvalga) pažymėjo, kad nusikalstamai veikai daryti paprastai naudojamas kaltininkui nuosavybės teise priklausantis (teisėtai įgytas) turtas, kurio konfiskavimas neišvengiamai riboja nuosavybės teisę, todėl turi nubaudimo elementų. Tais atvejais, kai taikomas teisėtai kaltininkui priklausančio turto (nusikalstamos veikos įrankio ar priemonės) konfiskavimas, atsižvelgtina į šios baudžiamojo poveikio priemonės suderinamumą su bausme. Jeigu taikant turto konfiskavimą gali būti pažeistas proporcingumo principas (pvz., konfiskuojama didelės vertės transporto priemonė, kuria buvo gabenami namų gamybos alkoholiniai gėrimai), į šią aplinkybę teismas gali atsižvelgti skirdamas bausmę. Kolegija atkreipia dėmesį, kad ši nuostata nereiškia, kad galima būtų netaikyti turto konfiskavimo, o esant neproporcingumui galima mažinti skiriamą bausmę. Tačiau šiuo atveju T. T. paskirtas laisvės atėmimo bausmės terminas yra artimas minimaliai sankcijoje nustatytai ribai. Tai, kad T. T. yra skiriama kita baudžiamojo poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones uždraudimas, irgi nėra pakankamas motyvas neskirti turto konfiskavimo. BK 67 straipsnio 3 ir 6 dalys leidžia nuteistajam skirti daugiau nei vieną baudžiamojo poveikio priemonę. Tai, kad yra skiriama viena baudžiamojo poveikio priemonė nereiškia, kad kitos, su ją suderintos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas bus neproporcingas padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas. Apylinkės teismas pastebėjo ir pripažino, kad automobilio, kuris registruotas kaip bendras šeimos turtas V. T. vardu, konfiskavimas būtų neteisingas. Tačiau toks motyvas irgi yra neteisingas. Teismų praktikoje nurodyta, kad tais atvejais, kai kaltininkas darydamas nusikalstamą veiką kaip įrankį ar priemonę panaudojo turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktą ar 5 dalį, todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar jis suteikė turtą arba turėjo ir galėjo žinoti, kad toks turtas bus panaudotas darant nusikalstamą veiką. Žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka (Baudžiamoji byla Nr. Nr. 2K-336/2008, 2K-237/2011, 2K-291-699/2016). Taigi tai, kad konfiskuotinas turtas priklauso bendrai sutuoktiniams nėra pagrindas jo nekonfiskuoti ir tai nerodo sprendimo konfiskuoti turtą neproporcingumo padarytam teisės pažeidimui ir neteisingo. Pirmosios instancijos teismas be šių T. T. asmenybę apibūdinančių aplinkybių daugiau neturėjo jokių motyvų pagrįsti savo sprendimą. Teismas neįvertino pažeidimo pobūdžio, masto, atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nenustatė kitų reikšmingų aplinkybių, nes jų akivaizdžiai nėra. Šis nusikaltimas toks pats kaip ir daugelis kitų tokios pat rūšies nusikaltimų ir išskirtiniu jo niekas nedaro. Net po to, kai visuomenė jau labai ilgą laiką diskutuoja apie vairavimo esant neblaiviam nepriimtinumą, įvairiomis priemonėmis, tiek švietimu, informacine sklaida, tiek griežtėjančia atsakomybe, kovoja prieš šį pažeidimą, T. T. ignoruoja visuomenės pastangas ir akivaizdžiai veikia prieš visuomenės puoselėjamas vertybes.Apžvalgoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad turto konfiskavimas yra turtinės bei prevencinės paskirties baudžiamojo poveikio priemonė, įgyvendinanti idėją, kad svarbu ne tik nubausti kaltininką paskyrus jam bausmę, bet ir padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamoms veikoms daryti. Konstitucinėje jurisprudencijoje akcentuojami prevenciniai nusikalstamos veikos įrankių ir priemonių konfiskavimo tikslai – konstatuota, kad kai asmuo nuosavybės teise priklausantį turtą panaudoja nusikaltimui padaryti, jam turi būti nustatytos teisinės priemonės panaudoto turto atžvilgiu. Jeigu to nebūtų daroma, kaltininkas, atlikęs bausmę, kai kuriais atvejais turimą turtą gali vėl panaudoti nusikaltimams daryti.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutiko su apylinkės teismo sprendimu dalyje dėl bausmės paskyrimo. Skunde apelianto atstovas nurodė, kad teismas nepagrįstai T. T. netaikė bausmės vykdymo atidėjimo ir neatsižvelgė į visas reikšmingas faktines aplinkybes.Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.Bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208/2014).Pirmosios instancijos teismas, skirdamas T. T. realią laisvės atėmimo bausmę, atsižvelgė į veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Atsisakydamas taikyti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą apylinkės teismas įvertino, kad T. T. nusikalsta septintą kartą, praeityje yra šešis kartus teistas, nusikalstamą veiką padarė per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį ir neišnykus ankstesniam teistumui. Nuteistasis piktnaudžiavo alkoholiu, netinkamai kontroliavo savo elgesį. Šią nusikalstamą veiką jis padarė anksčiau paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Nors T. T. atitinka formaliąsias BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, tačiau apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje, bus pasiekti T. T. paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymo atidėti nėra pagrindo. Su šia teismo pozicija teisėjų kolegija visiškai sutinka.T. T. nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, todėl nuteistasis jam parodyto teismo pasitikėjimo nepateisino ir vėl nusikalto. Nors dėl T. T. veiksmų sunkių padarinių neatsirado, tačiau tokių pasekmių ir nereikalaujama. Jei būtų kilusios sunkios pasekmės, jo veiksmai būtų kvalifikuoti pagal kitą straipsnį. Nuteistojo elgesys sėdant už transporto priemonės vairo esant neblaiviam rodo jo ypatingą neatsakingumą ir abejingumą visuotinai priimtoms elgesio taisyklėms. Padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinio pobūdžio, o priešingai, tokie veiksmai atskleidžia T. T. asmenybę kaip linkusią nepaisyti visuomenėje priimtų elgesio normų, kaip stresinėje situacijoje netinkamai reaguojančią į nemalonumus, todėl nėra pagrindo manymui, kad būdamas laisvėje jis nedarys naujų nusikaltimų. Skunde nurodomos aplinkybės, kad T. T. padarė nesunkų nusikaltimą, įstatyme nustatytas ribinis alkoholio kiekis nebuvo žymiai viršytas, proceso metu nuteistasis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi apylinkės teismo buvo tinkamai įvertintos skiriant laisvės atėmimo bausmę. Papildomos aplinkybės, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo dėl vaiko mirties susiklosčiusi sunki situacija šeimoje, nuteistasis šiuo metu dirba, kreipėsi į atitinkamas įstaigas dėl pagalbos kontroliuojant alkoholio vartojimą nėra laikytinos išimtinėmis bausmės vykdymo atidėjimo sąlygomis. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto atstovo skundas yra nepagrįstas, o bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti T. T. paskyrus tik realią laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis tuo kas išdėstyta ir remiantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

T. T. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti.

Pakeisti 2017 m. gegužės 30 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria T. T. paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į transporto priemonę (automobilį) „Ford Cougar“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus panaikintas.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu konfiskuoti V. T. ir T. T. priklausantį automobilį „Ford Cougar“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini).

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.