Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Daivos Kazlauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. M., padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, atleista nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant ją laiduotojos V. F. atsakomybei pagal laidavimą 1 (vieneriems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams be užstato ir baudžiamoji byla nutraukta.

T. M. paskirta BK 68 straipsnyje nustatyta baudžiamojo poveikio priemonė – jai uždrausta naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 1 (vieneriems) metams ir 10 (dešimčiai) mėnesių. Šį terminą skaičiuoti nuo specialios teisės sustabdymo dienos, t. y. nuo 2024 m. balandžio 5 d. Apie priimtą sprendimą nuspręsta informuoti AB „Regitra“.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1–3 dalimis, konfiskuotas T. M. priklausantis automobilis Volvo XC 60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos priemonė valstybės naudai.

T. M. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialiosios teisės sustabdymą ir dokumento (vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimą – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti. Vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta perduoti saugojimui AB „Regitra“.

Paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas automobiliui Volvo XC 60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN Nr. (duomenys neskelbtini), paliktas iki šio nuosprendžio dalies, susijusios su turto konfiskavimu, įvykdymo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

6. Iš atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės T. M. apeliacinio skundo turinio matyti, jog skundžiamas nuosprendis yra ginčijamas tik jai paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių (uždraudimo naudotis specialiąja teise ir turto konfiskavimo) individualizavimo aspektu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – ir BPK) įtvirtintas apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, bylą patikrina neperžengdama skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl automobilio konfiskavimo

7. Pirmos instancijos teismas, atleisdamas T. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taikė jai baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą. Atleista nuo baudžiamosios atsakomybės T. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai atsižvelgė į šios baudžiamosios poveikio priemonės tikslingumą, nesivadovavo teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais skiriant turto konfiskavimą. Tvirtina, jog šiuo atveju egzistuoja aplinkybės, sudarančios pagrindą neskirti konfiskacijos instituto, arba skirti dalinį konfiskavimą, arba skirti kitą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliaciniame skunde nurodyti motyvai bei apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikti duomenys nėra pakankami paneigti taikytą turto konfiskavimą.

8. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį, pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais (taip pat ir vadovaujantis BK 40 straipsniu), gali būti skiriama baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Turto konfiskavimas – viena iš BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių rūšių, kuria yra siekiama padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog konfiskuotinu turtu yra laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas (tiesiogiai ar netiesiogiai iš nusikalstamos veikos gautas bet kokio pavidalo turtas). Atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitokių priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko arba kitų BK 72 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnio 5 dalis).

9. Kaip teisingai nurodo apeliantė, pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas skiriasi. Nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis), tokiais atvejais, remiantis BK 72 straipsnyje pateiktu teisiniu reguliavimu, įstatyme nurodyto turto konfiskavimas nepriklauso nuo teismo nuožiūros ir yra privalomas. Tačiau atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas yra teismo diskrecija (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018, 2K-182-303/2022). Taigi teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo, pirmiausia turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136-699/2018, 2K-287-1073/2018, 2K-186-648/2019 ir kt.).

11. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje nustatytos veikos padarymo atveju kelių transporto priemonė yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, kuri atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnio 2 dalį, požymius. Tačiau, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos priemonės konfiskavimo, turi būti vertinamas ir tokio konfiskavimo tikslingumas ir proporcingumas.

12. Aiškinant turto konfiskavimo netikslingumo nuostatą, visų pirma turi būti atsižvelgiama į konfiskavimo, kaip baudžiamojo poveikio priemonės, tikslus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-107-976/2021, 2K-208-511/2024). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad turto konfiskavimas, kaip ir bet kuri kita baudžiamojo poveikio priemonė, gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, tačiau vien tai savaime nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui.

13. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad automobilis Volvo XC 60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris buvo panaudotas T. M. inkriminuoto nusikaltimo padarymui, visiškai atitinka BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką, BK 72 straipsnio prasme. T. M., būdama neblaivi, vairavo minėtą transporto priemonę. Be šios transporto priemonės nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymas būtų neįmanomas. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad konfiskuotinas turtas būtų buvęs paslėptas ar suvartotas, jis nuosavybės teise priklauso atleistai nuo baudžiamosios atsakomybės T. M. (1 t., b. l. 78).

14. Vertindama paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pagrįstumą teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad T. M. vairavo transporto priemonę būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos neblaivumas ženkliai viršijo 1,5 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, t. y., jos iškvėptame ore buvo nustatyta 2,51 promilės etilo alkoholio koncentracija. Pažymėtina, kad šiuo atveju T. M. apsvaigimas nuo alkoholio daugiau nei šešis kartus viršijo didžiausią leistiną apsvaigimo ribą, kai asmuo dar gali vairuoti transporto priemonę. Įvertinus šią aplinkybę kartu su aplinkybėmis, nustatytomis liudytojo D. S. bei policijos pareigūno A. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad T. M. vairavo automobilį dienos metu Vilniaus mieste, kur eismas tokiu laiku būna pakankamai intensyvus, o toks T. M. vairavimas sukėlė įtarimą ir kitam eismo dalyviui (t.y. D. S.), kuris bendruoju pagalbos telefonu ir pranešė apie kelyje pavojingai manevruojantį automobilį, kurio vairuotojas galimai neblaivus, po ko policijos pareigūnai T. M. sustabdė ir tikrinamas gautas pranešimas pasitvirtino, nekelia abejonių, kad T. M. savo veiksmais šiurkščiai pažeidė KET ir kėlė realų pavojų kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai ir turtui. Iš T. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme, matyti, kad ji suvokė, jog yra neblaivi, kaip nurodė teisiamojo posėdžio metu, ji neblaivi vairavo nuo namų darbo link, nagrinėjamo įvykio išvakarėse vartojo stipriuosius alkoholinius gėrimus – brendį, įvykio rytą išgėrė taurę vyno ir širdies lašų, tačiau nusprendė vairuoti, vairavo nemažą atstumą (gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) mikrorajone, o buvo sustabdyta Žirmūnų mikrorajone), o, pablogėjus savijautai, ji nesustojo ir tęsė kelionę. Taigi šių aptartų faktų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad T. M., būdama savarankiška, brandi asmenybė neatsakingai naudojasi teise vairuoti transporto priemones, pati laisva valia pasirinko nusikaltimo padarymo priemonę, tokiu būdu prisiimdama ir šios priemonės, apie kurios vertę neabejotinai žinojo, praradimo riziką.

15. Šiuo atveju apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su T. M. šeima, finansiniais įsipareigojimais, vyresnio amžiaus tėvų rūpinimusi, nėra nauji, jie buvo analizuojami priimant skundžiamą nuosprendį. Pažymėtina, kad dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo apklausiama ne tik nuo baudžiamosios atsakomybės atleista T. M., bet ir liudytojas V. M. (T. M. sutuoktinis), laiduotoja V. F. (T. M. motina). Šių proceso dalyvių parodymais nustatyta, kad T. M. ir jos vyras turi antrą automobilį – Toyota Avensis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2006 m., su galiojančia technine apžiūra bei galintį dalyvauti eisme ir, kuris gali būti naudojamas T. M. nurodytiems šeimos poreikiams tenkinti. Be to, liudytojas V. M. nurodė ir alternatyvius būdus kaip jis gali vykti į darbą – kartu su bendradarbiais arba pasinaudodamas taksi paslaugomis. Be to, atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės T. M. motina V. F. paneigė apeliantės nurodytą poreikį vežti tėvus į gydymo įstaigą, kadangi gydytojas pats atvyksta pas juos į namus. Kaip ir pirmosios instancijos teisme, T. M. apeliuoja taip pat į tai, kad automobilis Volvo XC 60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įsigytas paėmus iš banko paskolą, kuri dar nėra grąžinta, o šeima turi dar vieną vartojimo paskolą, dėl kurios jie buvo apgauti sukčių. Iš tiesų, bylos duomenys patvirtina, kad T. M. ir V. M. turi finansinius įsipareigojimus bankams (1 t., b. l. 140–178, 225–227), tačiau byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad šie finansiniai įsipareigojimai būtų susiję su automobilio įsigijimu, kadangi paskolų paskirtis yra vartojimo, o automobilis nuosavybės teise priklauso T. M..

16. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šios nutarties 15 punkte nurodyti apeliantės motyvai, įvertinus juos kartu su šios nutarties 14 punkte aptartomis aplinkybėmis, niekaip nepagrindžia apeliantės pozicijos, kad baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas – buvo paskirta aiškiai pažeidžiant proporcingumo principo reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti argumentai nėra pakankami paneigti taikytą turto konfiskavimą ir nesudaro pagrindo konstatuoti proporcingumo principo pažeidimą. Vien faktas, kad apeliantė mano, jog transporto priemonės konfiskavimas nėra tikslingas, o yra tikslingiau išieškoti dalį konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, nėra ir negali būti pagrindu keisti skundžiamą nuosprendį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog, sprendžiant klausimus, susijusius su BK 72 straipsnio nuostatų taikymu tokio pobūdžio bylose, kaltininko asmenybė, šeimos narių interesai ar transporto priemonės vertė nėra laikomi išimtinėmis aplinkybėmis, o tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019).

17. Apeliantė akcentuoja ir tai, kad teismas, priimdamas sprendimą atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ją charakterizavo iškirtinai teigiamai, konstatavo, jog nusikaltimas vertinamas kaip labiau atsitiktinis ir yra pagrindo manyti, kad T. M. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, tačiau skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, į šias reikšmingas faktines aplinkybes neatsižvelgė. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę vertino aplinkybių visumą ir atkreipia dėmesį, kad kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-648/2018, 2K-14-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-107-976/2021, 2K-201-303/2022).

18. Taigi, įvertinus teigiamai T. M. apibūdinančius faktus su nusikaltimo padarymo aplinkybėmis (sunkus girtumo laipsnis, vairavimas dienos metu nemažą atstumą ir pavojingai manevruojant automobilį be jokios svarbios priežasties - į darbą galimai nuvežti raktus, kuomet Vilniaus mieste yra kitų alternatyvų (pavyzdžiui, viešuoju transportu, pasinaudoti taksi ar pavėžėjų paslaugomis, paprašyti kaimynų arba giminaičių pagalbos ir kt.), jų visuma neleidžia daryti išvados, jog automobilio konfiskavimas nėra tinkama priemonė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismo taikytas turto konfiskavimas nelaikytinas pertekliniu ar neproporcingu, kadangi šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas šiuo atveju užtikrina interesų pusiausvyrą ir paneigia galimą nebaudžiamumo jausmą. Sutiktina, kad apeliantė ankščiau nėra bausta ar teista už vairavimą išgėrus, dirba, darbdavio charakterizuojama teigiamai, tačiau tai nemažina jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, todėl švelninti apeliantės padėtį ir neskirti turto konfiskavimo, nėra pagrindo.

19. Apeliantės manymas, jog bausmės tikslai nagrinėjamu atveju būtų pasiekti skiriant T. M. ne turto konfiskavimą, o kitą baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, atmestinas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šia įmoka, visų pirma, siekiama užtikrinti smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimą, tuo tarpu šiuo atveju yra padarytas tyčinis nusikaltimas transporto eismo saugumui. Nors įstatymas nedraudžia įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paskirti padarius ir kitokio pobūdžio nusikaltimus (ne tik smurtinius), tačiau visais atvejais būtina šios poveikio priemonės taikymą pagrįsti. Kolegijos manymu, paskyrus šią baudžiamojo poveikio priemonę, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde deklaruojamus T. M. ir jos vyro turimus didelius finansinius įsipareigojimus, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, galimai būtų apsunkintas aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės įvykdymas. Be to, skiriant tokią baudžiamojo poveikio priemonę susidarytų tokia situacija, kai asmuo, padaręs BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, turtą – automobilį, galėtų vėl panaudoti nusikaltimams daryti, tokia situacija formuotų ne tik asmens nebaudžiamumą bet ir nepagarbą baudžiamajam įstatymui. Todėl, kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, būtent transporto priemonės konfiskavimas, o ne įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą padės įgyvendinti baudžiamojo poveikio priemonei keliamus tikslus, juolab, kad T. M. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, nustatant vienerių metų ir keturių mėnesių laidavimo terminą.

20. Apibendrinus šioje dalyje aptartų faktinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo paskyrimas yra pakankamas garantas užkardyti nusikalstamo elgesio pasikartojimą ateityje, jokių išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą netaikyti šios baudžiamojo poveikio priemonės, šioje byloje nenustatyta. Apeliantės nurodytos aplinkybės, charakterizuojančios jį teigiamai, nėra teismui pagrindas skundžiamą teismo nuosprendį šioje dalyje keisti.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise termino

21. Pagal BK 68 straipsnio 2 dalį teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Taigi šios baudžiamojo poveikio priemonės termino vidurkis yra treji metai. Pažymėtina tai, kad šios baudžiamojo poveikio priemonės termino nustatymas yra teismo prerogatyva (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-303/2020). Baudžiamojo poveikio priemonės laiko nustatymas yra baudžiamojo poveikio priemonės, o kartu kaltininkui skiriamos bausmės, individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Nustatant baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo laiką, atsižvelgtina ne tik į objektyviai dėl veikos kilusius padarinius, bet į visumą aplinkybių, apibūdinančių eismo įvykį, jo kilimo priežastis ir mechanizmą, kaltės laipsnį ir kaltininko asmenybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).

22. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal BK 67 straipsnio 1 dalį baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, kuri apibrėžta BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų bausmių tikslų visuma. Vienas iš bausmės tikslų yra nubaudimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nors asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos vadovaujantis tokių priemonių prevencine, o ne nubaudimo, paskirtimi, tačiau, kaip ir bausmių, taip ir skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės sukeliamos tam tikro pobūdžio neigiamos pasekmės yra neišvengiamos, nes šios priemonės iš esmės yra susijusios su tam tikrų asmens teisių ir laisvių ribojimu arba atėmimu. Kaip ir bausmė, taip ir šios priemonės negali sukelti neproporcingų neigiamų pasekmių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, tačiau teisingumo principui prieštarautų ir aiškiai per švelnios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimas.

23. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, T. M. naudotis teise vairuoti transporto priemones uždrausta vieneriems metams ir dešimčiai mėnesių, t. y., buvo nustatytas ženkliai trumpesnis uždraudimo naudotis specialia teise terminas nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės vidurkis. Pirmosios instancijos teismas nustatydamas draudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones atėmimo terminą, atsižvelgė ne tik į nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos padarymo aplinkybes, bet ir į T. M. nustatyto neblaivumo laipsnį, į tai, kad kaltinamoji anksčiau neteista, bausta administracine tvarka už nešiurkščių pavienių administracinių nusižengimų padarymą, administracinės nuobaudos negaliojančios, dirba, darbdavio charakterizuojama teigiamai. Taip pat atsižvelgė į nustatytą T. M. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat atkreipė dėmesį ir T. M. nurodytą poreikį turėti teisę vairuoti transporto priemones tam, kad nuvežtų tėvus į gydymo įstaigą, į tai, kad ir T. M. sutuoktinis turi teisę vairuoti transporto priemones, kuris taip gali padėti atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės T. M. tėvams, juolab, jog toks poreikis gali būti išspręstas ir kitais alternatyviais būdais, išvardintais šios nutarties 18 punkte.

24. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas T. M. paskirto uždraudimo naudotis teise vairuoti transporto priemones terminą su aplinkybėmis, aptartomis šios nutarties 14 punkte, sprendžia, jog nėra pagrindo manyti, kad draudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones vienerius metus ir dešimt mėnesių yra per griežta, neproporcinga padaryto nusikaltimo ar atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens asmenybei baudžiamojo poveikio priemonė. Pastebėtina, kad už panašaus pobūdžio, tačiau mažesnio pavojingumo teisės pažeidimą pagal Lietuvos Respublikos teisę (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 422 straipsnio 5 dalis) yra privalu vairuotojui skirti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių metų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju T. M. nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės terminas nevertintinas kaip neatitinkantis proporcingumo principo reikalavimų ir nevaržo jos teisių daugiau, nei to reikalauja siekiami tikslai.

25. Aplinkybės, kad T. M. dirba, padeda savo artimiesiems (sutuoktinis turi tik 40 procentų darbingumą, tėvai serga ir yra neįgalūs), užsiima labdara, o paskutiniu metu paūmėjo ir jos pačios sveikata nėra pagrindas dar labiau trumpinti uždraudimo naudotis specialia teise termino, tuo labiau, kad išvardintos aplinkybės nesulaikė T. M. nuo nusikalstamų veiksmų padarymo. T. M. privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydama nusikaltimą, tuo pačiu ji privalo prisiimti ir neigiamas tokio elgesio pasekmes. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys informuojami iš anksto įtvirtinant įstatyme draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-362-698/2018, baudžiamojo poveikio priemonė gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, tačiau tai nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

26. Apeliacinis skundas grindžiamas ir gausiai cituojama teismų praktika dėl baudžiamjo poveikio priemonių taikymo. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų, priimtų tik tos pačios kategorijos analogiškose bylose. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis precedentais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Tačiau, remdamasis tokiu šaltiniu, teismas visų pirma turi įsitikinti, ar jis turi precedento galią jo nagrinėjamojoje byloje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliaciniame skunde cituojami procesiniai sprendimai baudžiamosiose bylose apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja keisti ar naikinti pirmosios istancijos teismo sprendimo dėl baudžiamjo poveikio priemonių taikymo, kadangi nurodytose bylose nagrinėtos situacijos nebuvo tapačios ar labai panašios nagrinėjamai situacijai, įvertinus ir kaltininko asmenybės savarankiškumą, brandą, gyvenimiškasias vertybes, todėl nelaikytina precedentu. Be to, teismai nagrinėdami bylas turi vadovautis naujausia teismų praktika, nes teismų praktika kinta kintant socialiniams santykiams, teisėkūrai ir esant kitoms aplinkybėms. Tokios pozicijos dėl teismų precedentų laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) aiškindamas, kas yra teismų precedentai, kaip jie turi būti taikomi ir visa kita, kas su tuo susiję (2007 m. spalio 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 26/07; 2006 m. kovo 28 d. Konstitucinio Teismo nutarimas byloje 33/03). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, vertino visus baudžiamųjų priemonių taikymui spręsti reikšmingus kriterijus.

27. Teisėjų kolegija įvertinusi ankščiau aptartas aplinkybes neturi pagrindo sutikti su atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės T. M. teiginiu, kad skundžiama nuosprendžio dalis dėl jai paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių (uždraudimo naudotis specialiąja teise ir turto konfiskavimo) individualizavimo neatitinka teisingumo, sąžiningumo, protingumo principų (pastebėtina, kad šiais bendraisiais teisės principais privalu vadovautis aiškinant ir taikant įstatymus) reikalavimų. Toks apeliantės teiginys yra visiškai deklaratyvus ir nėra pagrindžiamas konkrečiais argumentais, bylos faktinėmis aplinkybėmis.

28. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 3 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės – T. M. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.