Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Martinavičienės ir Antano Rudzinsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dzūkijos miškas“ ir atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimo pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dzūkijos miškas“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Dzūkijos miškas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės UAB „Dzūkijos miškas“ ieškinio reikalavimas dėl nuostolių priteisimo ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą - ieškinio reikalavimą dėl 155 303,25 Lt (44 97 8,93 Eur) nuostolių priteisimo patenkinti; priteisti ieškovės UAB „Dzūkijos miškas“ naudai iš atsakovės AB ,,Lietuvos draudimas“ bylinėjimosi išlaidas, taip pat ir už atliktas ekspertizes byloje bei eksperto dalyvavimą teismo posėdyje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pagrindinė ieškovės veikla yra: medienos ruoša ir prekyba mediena. Šiai veiklai vykdyti ieškovė naudojo į eismo įvykį patekusias atsakovės apdraustas transporto priemones: miškavežį VOLVO FH64R su manimupiatoriumi (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir medvežę priekabą NARKO (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)). Apdraustu miškavežiu ir medveže priekaba ieškovė per mėnesį transportuodavo vidutiniškai 2 407,12 m³ medienos. Atsakovei nepagrįstai atsisakius ieškovei išmokėti draudimo išmoką už eismo įvykio metu apgadintas transporto priemones, ieškovė neturėjo lėšų susiremontuoti jas. Tam, kad nenutrūktų ieškovės veikla, ieškovė buvo priversta miškavežį bei medvežę priekabą nuomotis iš trečiųjų asmenų. Per 2013 metų sausio-vasario mėnesius ieškovė patyrė 155 303,25 Lt išlaidų už miškavežio bei medvežės priekabos nuomą, išsinuomotu transportu per 2013 m. sausio-vasario mėnesius buvo transportuota 4 815,455 m³ medienos, t. y. 2 407,73 m³ per mėnesį. Išlaidų transporto priemonių nuomai nebūtų buvę, jei atsakovė būtų laiku išmokėjusi ieškovei draudimo išmokas. Ieškovė, gavusi draudimo išmoką, būtų susiremontavusi eismo įvykio metu apgadintas savo transporto priemones ir jas toliau būtų naudojusi savo veikloje medienai transportuoti. Šios išlaidos atsirado dėl atsakovės neteisėtų veiksmų - įsipareigojimų pagal transporto priemonių draudimo sutartį nevykdymo. Ieškovė, neturėdama savo veiklai vykdyti reikalingų transporto priemonių, jas privalėjo nuomotis iš trečiųjų asmenų.Nagrinėjamu atveju egzistavo visos sąlygos, būtinos atsakovei taikyti civilinę atsakomybę nuostolių atlyginimo forma: 1) atsakovės neteisėti veiksmai; 2) ieškovės patirti nuostoliai; 3) priežastinis ryšys tarp ieškovės nuostolių ir atsakovės neteisėtų veiksmų. Atsakovei civilinę atsakomybė taikytina be kaltės (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Pirmosios instancijos teismas turėjo patenkinti ieškovės ieškinio reikalavimą dėl nuostolių priteisimo ir priteisti iš atsakovės 155 303,25 Lt (44 978,93 Eur) nuostolių atlyginimą. Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 13.2.11.3 punkte yra nurodyta, kad atsitikus draudžiamajam įvykiui draudėjas privalo per para (poilsio ir švenčių dienos neskaičiuojamos) pranešti draudikui ar jo atstovui apie draudžiamąjį įvykį ir suteikti jam išsamią informaciją apie visos draudikui žinomas tokio įvykio aplinkybes, o draudikui paprašius, per 3 darbo dienas raštu patvirtinti draudikui apie tokį įvykį bei užpildyti draudiko nustatytos formos dokumentus. Apie draudžiamąjį įvykį buvo pranešta atsakovui tą pačią dieną, kai įvyko eismo įvykis, t. y. 2012 m. gruodžio 21 d.Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 11.1.2 punkte yra nurodyta, kad draudimo išmoka yra mažinama arba nemokama, jeigu draudėjos ir su draudėju susiję asmenys neįvykdė Draudimo sąlygų 13.2.11.3 punkte nurodytos pareigos <...>. Atsakovas draudimo išmoką atsisakė mokėti kitu pagrindu - pagal draudimo taisyklių 8.1.5 punktą, kuriame yra nurodyta, kad įvykis yra nedraudžiamasis, kai transporto priemonė yra sugadinama ar sunaikinama dėl to, kad ji ir(ar) ja tempiama priekaba yra techniškai netvarkingos, t. y. ją naudoti draudžia Lietuvos Respublikos teisės aktai, o tai leido daryti išvadas byloje, kad ieškovė pranešė atsakovei apie draudžiamąjį įvykį laiku.Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 9.15 punkte buvo nurodyta, kad draudimo išmoka išmokama per 15 darbo dienų, kai draudikas gauna visą informaciją, reikšmingą draudžiamojo įvykio fakto, aplinkybių, pasekmių bei draudimo išmokos dydžio nustatymui. Taigi atsakovas privalėjo išmokėti ieškovei draudimo išmoką iki 2013 m. sausio 17 d.Be to, išvadą, kad draudimo išmoka turėjo būti sumokėta 2013 m. sausio mėnesį patvirtina ir pačios atsakovės 2013 m. sausio 30 d. pranešimas, kuris buvo pateiktas į bylą kartu su ieškovės ieškiniu ir kuriame yra nurodoma, kad atsakovė atsisako išmokėti draudimo išmoką. Šis raštas buvo surašytas atlikus visa žalos administravimo procedūrą ir suėjus terminui mokėti draudimo išmoką. Ieškovė reikalavo priteisti jai nuostolius, atsiradusius 2013 m. sausio - vasario mėnesiais. Taigi iš byloje esančių įrodymų buvo galima padaryti išvadas, kad atsakovės prievolė išmokėti draudimo išmoką ieškovei atsirado 2013 m. sausio mėnesį. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadas, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių nuo kada atsakovei atsirado prievolė mokėti draudimo išmoką, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.Pirmosios instancijos teismas laikė, kad ieškovė kaip nuostolius prašo priteisti iš atsakovės savo negautą pelną už negalėjimą naudotis sugadinta transporto priemone. Dėl to teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl nuostolių priteisimo remiantis draudimo taisyklių 12.1.5 punktu. Tačiau ieškovė ieškiniu neprašė priteisti savo negautų pajamų, o prašė priteisti savo patirtas išlaidas, nuomojantis kitas transporto priemones, kurias ieškovė buvo priversta nuomotis, atsakovei neišmokant draudimo išmokos. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovės prašomų priteisti išlaidų pobūdį ir dėl to nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl nuostolių priteisimo.Nors teismas skundžiamu sprendimu patenkino didžiąją dalį ieškovės reikalavimų, tačiau nepagrįstai nepriteisė ieškovės naudai ieškovės sumokėtų išlaidų už šioje byloje paskirtas ekspertizes ir eksperto dalyvavimą teismo posėdyje.Apeliaciniu skundu atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas nepagrįstai išplėtė nedraudžiamojo įvykio apibrėžimą. Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 (2011-09-28 redakcija, galioja nuo 2011-11-01) 8.1.5. punktą, įvykis yra nedraudžiamasis, kai 1) transporto priemonė yra sunaikinama ar sugadinama dėl to, kad ji ir(ar) ja tempiama priekaba yra techniškai netvarkinga, t. y. 2) kai ją naudoti draudžia Lietuvos Respublikos teisės aktai. Ši išlyga netaikoma, 3) kai nėra priežastinio ryšio tarp įvykio ir transporto priemonės techninės būklės. Atsakovė įrodė visų trijų sąlygų egzistavimą, kas leidžia spręsti, kad įvykis pagrįstai buvo pripažintas nedraudžiamuoju, o pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Faktą, kad transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga, patvirtino byloje rašytiniai įrodymai bei ekspertų paaiškinimai teismo posėdžio metu. Kad transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga pagrindžia šie rašytiniai įrodymai: 2013 m. vasario 18 d. Finance Property išvada, techninės ekspertizės aktas Nr. 2013-03-06/1 (toliau – techninės ekspertizės aktas), 2014 m. birželio 19 d. buvo atlikta teismo ekspertizė Nr. 11-26(14)/11-626(14) (toliau – pirmoji teismo ekspertizė), 2015 m. balandžio 16 d. buvo atlikta teismo ekspertizė Nr. 11-172(15)/11-384(15) (toliau – antroji arba papildoma teismo ekspertizė). Ieškovės argumentai, jog transporto priemonės galiojantis techninės apžiūros pažymėjimas užtikrina tinkamą transporto priemonės techninę būklę viso laikotarpio metu, yra nepagrįstas. Nei transporto priemonės būklės patikrinimas, nei po jos išduodami dokumentai nėra absoliuti garantija, kad transporto priemonė techniškai išliks tvarkinga iki kitos patikros, nes už transporto priemonės remontą ir priežiūrą nėra atsakinga pažymėjimą išdavusi įstaiga. Tokią pareigą turi transporto priemonės valdytojas, kuris privalo laikytis bendrųjų rūpestingumo, apdairumo reikalavimų ir prižiūrėti, kad jo transporto priemonė atitiktų techniškai tvarkingos priemonės reikalavimus ir nekeltų pavojaus jo bei kitų žmonių saugumui.Nors šioje byloje ginčo, kad techniškai netvarkingą transporto priemonę vairuoti yra draudžiama, iš esmės nekilo, tačiau pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 15 straipsnį, draudžiama vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Prieš pradėdamas važiuoti, motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo įsitikinti, ar transporto priemonė tvarkinga, taip pat kelionės metu stebėti transporto priemonės techninę būklę. Jeigu važiuojanti transporto priemonė sugenda ir dėl to neatitinka techninių reikalavimų, o gedimo pašalinti neįmanoma, vairuotojas, laikydamasis būtinų atsargumo priemonių, gali važiuoti iki stovėjimo ar remonto vietos, išskyrus šių taisyklių 246 punkte nustatytus atvejus. Šiame punkte nurodyta, kad transporto priemone važiuoti draudžiama, jeigu netvarkingas transporto priemonės ir priekabos sukabinimo įtaisas. Pagal Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimus (patvirtinti 2008 m. liepos 29 d., Nr. 2B-290), o tiksliau, IV dalį, t. y., techninių reikalavimų ir techninės būklės vertinimo kriterijų 605 lentelę, sukabinimo elementai (priekabos) grąžulas neturi būti įtrūkę, sulūžę, deformuoti ar remontuoti mechaninio tiesinimo, suvirinimo ar kitais būdais. Transporto priemonę su tokiu sukabinimo elementu (priekabos) grąžulu draudžiama eksploatuoti. Taigi sukabinimo įtaisas yra itin svarbus elementas, kuriam keliami griežtesni reikalavimai, o šioje byloje nagrinėjamas sukabinimo įtaisas, kuris iki pusės skerspjūvio jau buvo įtrūkęs iki įvykio, todėl negali būti laikomas tvarkingu. Vairuotojui buvo draudžiama vairuoti transporto priemonę, o šis, nepaisant to, ja dar ir medienos krovinį vežė. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad eismo įvykio priežastis buvo ne transporto priemonės techninė būklė. Bylos nagrinėjimo metu, ieškovė įrodinėjo, jog įvykio priežastis buvo ne netvarkingas sukabinimo elementas, o slidi kelio danga – UAB „Dzūkijos miškas“ darbuotojas T. K., vairuodamas apdraustą miškavežį, kartu su medveže priekaba, dėl slidžios kelio dangos padarė avariją. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nurodė, kad „tai leidžia daryti išvadą, kad eismo įvykio priežastimi buvo ne sukabinimo įtaiso netvarkingumas, o tai, kad vairuotojas nesuvaldė transporto priemonės“. Nesutiktina su tokia teismo išvada, nes tai prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismas tokią išvadą padarė vertindamas išimtinai UAB „DEKRA Industrial“ ekspertizės (pakartotinės ekspertizės) išvadą, jog suvirinimo darbai negalėjo paspartinti nuovarginio – eksploatacinio įtrūkimo bei tai, kad sukabinimo įtaisas galėjo būti naudojamas pagal paskirtį. Teismas nepasisakė dėl kitų, šią išvadą paneigiančių rašytinių įrodymų byloje. Teismas nepasisakė dėl eksperto V. Š. ekspertizių išvadų, jo paaiškinimų, UAB „DEKRA Industrial“ išvadų, iš kurių matyti, kad priekabos įtaisas lūžo ir tai buvo eismo įvykio priežastis, vairuotojo T. K. paaiškinimo, teikto eismo įvykio dieną, kuriame nurodyta – „vežiau malkas, lūžo priekabos prikabinimo įtaisas ir virto“. Taigi matyti, kad vairuotojas iš karto pateikė tas tikrąsias aplinkybes, kurios atitinka būtent atsakovės poziciją, jog pirmiau prikabinimo įtaisas lūžo, o po to transporto priemonė virto. Šį paaiškinimą vairuotojas rašė dar nežinodamas, ar įvykis bus pripažintas draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju, o pozicijos keitimas ir visi kiti veiksmai (pavyzdžiui, nurodymas, kad baudą sumokėjo „per klaidą“) turėtų būti teismo vertinami kritiškai, kaip gynybinė pozicija, siekiant savo intereso patenkinimo. Teismas nepagrįstai išplėtė nedraudžiamojo įvykio apibrėžimą, papildydamas, kad apie transporto priemonės techninę būklę vairuotojas turėjo žinoti. Teismas skundžiamame sprendime nurodė – „Transporto draudimo taisyklių 8.1.5. punkte numatyta, kad įvykis yra nedraudžiamasis, kai transporto priemonė yra sunaikinama ar sugadinama dėl to, kad ji ir (ar) ja tempiama priekaba yra techniškai netvarkinga. Teismas daro išvadą, kad pagal šį punktą įvykį nedraudžiamuoju galima vertinti tuomet, kad draudėjas žinojo ar turėjo žinoti, jog transporto priemonė yra techniškai netvarkinga <...>“. Tokia teismo išvada nepagrįsta. Šis argumentas pirmą kartą paminėtas skundžiamame sprendime – nei ieškovė, nei atsakovė niekada nekėlė tokios 8.1.5. punkto interpretacijos. Ieškovė neįrodinėjo, jog vairuotojas turėjo žinoti apie transporto priemonės būklę, tačiau nebuvo įmanoma įsitikinti transporto priemonės būkle, atsakovė neteikė atitinkamų atsikirtimų. Nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie susitarime turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai. Šioje byloje ginčo dėl to, kad nedraudžiamasis įvykis buvo apibrėžtas netinkamai, apskritai nebuvo. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas nedraudžiamąjį įvykį išaiškino plečiamai, pridėdamas dar vieną, papildomą sąlygą, ką daryti draudžia bendrieji teisės principai. Draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką, suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje. Šiuo atveju, tokiu sprendimu buvo pažeistos atsakovės teisės, kadangi ji su ieškove, visų pirma, dėl tokios sąlygos nesitarė, antra, ieškovė tokio argumento neformulavo savo ieškinyje.Teismas nevertino ir nepasisakė dėl visų byloje esančių ekspertizių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „atsakovo užsakymu atlikto tyrimo doc. dr. I. G. ir dr. V. V. išvadoje teigiama, kad vizualinio grąžulo vietos tyrimo metu nustatyta, kad trūkis vyko ne staiga, o palaipsniui iš apačios į viršų, todėl buvo galima, siekiant išvengti eismo įvykio, laiku pakeisti priekabos grąžulą. Tai, kad ši išvada padaryta neatlikus tyrimo, tik vizualiai, leidžia atmesti šią išvadą ir priimti 2016 m. vasario 10 d. ekspertės ataskaitos išvadas. <...> Tai leidžia daryti išvadą, kad 2016 m. vasario 10 d. ataskaita parengta atlikus išsamesnius tyrimus, nei doc. dr. I. G. ir dr. V. V. teiginiai apie grąžulo lūžius 2013 m. kovo 6 d. akte“. Toks įrodymų vertinimas yra neatitinkantis nagrinėtos civilinės bylos eigos. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 218 straipsnį. Nesuprantama, kodėl teismas akcentuoja tik vieną iš rašytinių įrodymų, t. y., dar iki teisminės bylos nagrinėjimo atsakovės užsakymu atliktą Techninės ekspertizės aktą. Nors atsakovė šį rašytinį dokumentą palaiko ir juo remiasi, tačiau byloje yra ir kitų dokumentų, pagrindžiančių atsakovės poziciją – t. y. pirmoji ir antroji teismo ekspertizės, kurias atliko Lietuvos teismo ekspertizių centro Medžiagų ir gaminių ekspertizių skyriaus vyriausioji ekspertė I. R. bei Techninių ekspertizių skyriaus vyriausiasis ekspertas V. Š.. Apie šias ekspertizes pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė, iš skundžiamo sprendimo galima spręsti, kad teismas vertino, jog atsakovė savo atsikirtimus grindžia išimtinai Techninės ekspertizės aktu, tačiau toks vertinimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, negalima sutikti su teismo argumentu, jog tyrimą atlikus „tik vizualiai“, galima atmesti techninės ekspertizės aktą (nors teismas dėl to nepasisakė, tačiau bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas šį argumentą taip pat naudojo, vis teikdamas prašymus dėl pakartotinių ekspertizių). Atsakovės įsitikinimu, į šį klausimą buvo visiškai atsakyta bylos nagrinėjimo metu, apklausiant ekspertus. 2014 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžio metu ekspertė I. R. paaiškino, kokiais metodais vadovaujantis atliko ekspertizę ir kokius tyrimus atliko. Ekspertė nurodė, kad rėmėsi „atliktais moksliniais tyrimais, bendra teorija, suvirinimo, įtempimų, medžiagų atsparumo teorija ir t.t. Ji yra visuose vadovėliuose, ir fizikos dėsniai, pradedant nuo pradinės mokyklos, baigiant aukštuoju kursu“. Ekspertė taip pat paaiškino, kad vidinių įtempimų jai skaičiuoti jau nereikėjo, kadangi visi įrodymai jau yra moksliniuose traktatuose ir suvirinimo teorijoje. O metalografijos eksperto kompetencija yra vizuali apžiūra ir fraktografinis tyrimas. Ekspertė dar patikslino, kad nematė reikalo skaičiuoti, nes absoliutus dydis nieko neduos, antra, tai atlieka konstruktoriai projektuotojai, su visais atsargos koeficientais. Dėl šios priežasties nesuprantama yra teismo logika, jog vizualiniu (metalo vaizdo „skaitymo“) metodu padarytos išvados yra nepakankamos tik dėl to, jog jos padarytos tokiu metodu. Teismas priėmė UAB „DEKRA Industrial“ specialistės išvadą, pilnai neišsiaiškinęs jos kompetencijos. Byloje nėra jokių duomenų apie L. B. išsilavinimą ir kompetenciją. Žinoma tik tiek, kad ji yra UAB „DEKRA Industrial“ darbuotoja, prisistatanti kaip metalotyrininkė. Iš bylos duomenų matyti, kad Lietuvos teismo ekspertizių centro Medžiagų ir gaminių ekspertizių skyriaus vyriausioji ekspertė I. R., turi aukštąjį inžinieriaus – metalurgo išsilavinimą, metalografijos teismo eksperto kvalifikaciją, 26 metų ekspertinio darbo stažą. Teismas šių aplinkybių nevertino.Šioje civilinėje byloje buvo atliktos trys teismo ekspertizes, taip pat byloje pateiktos kelios specialistų išvadas. Pareigūnui, neatlikusiam nei trasologinės, nei metalografinės ekspertizės, nepakako duomenų pripažinti, kad transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga. Dėl to teismas nepagrįstai pirmenybę suteikė policijos pareigūno išvadai.Atsiliepimu į ieškovės UAB „Dzūkijos miškas“ apeliacinį skundą atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o atsakovės apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, dėl reikalavimo priteisti nuostolius, priėmė pagrįstą ir tinkamą sprendimą. Atsakovei nekyla civilinė atsakomybė, nes neegzistuoja civilinės atsakomybės sąlygosTeismas pagrįstai konstatavo, kad išmokėti draudimo išmoką per 10 dienų nuo eismo įvykio, t.y., iki 2013 m. sausio mėnesio, nuo kada ieškovas pradėjo skaičiuoti nuostolius dėl transporto nuomos, draudikui pareigos neatsirado, kadangi draudiminio įvykio tyrimui ir žalos apskaičiavimui reikalingas laikas. Apeliantas, teigdamas, kad atsakovė, neišmokėdama draudimo išmokos per 10 dienų, taip padarė pastarajam nuostolių, neįvardina nei įstatymų, nei taisyklių nuostatų, kurias atsakovė būtų pažeidusi, todėl toks teiginys turėtų būti vertinamas kaip deklaratyvus ir nieko neįrodantis. Dėl žalos administravimo eigos tarp šalių ginčas nebuvo kilęs – apeliantė kvestionavo patį atsisakymą mokėti draudimo išmoką, bet ne žalos administravimo eigą. Kaip matyti iš nurodytų atsakovo veiksmų, gruodžio, sausio bei vasario mėnesiais atsakovė rinko jai reikalingą ir svarbią informaciją, susijusią su 2012 m. gruodžio 21 d. įvykiu. Laikyti tokius atsakovės veiksmus neteisėtais nėra nei faktinio, nei juridinio pagrindo. Vien tas faktas, jog ieškovės netenkina draudiko priimtas sprendimas, savaime nesuponuoja, kad atsakovė padarė neteisėtus veiksmus. Neteisėti veiksmai turi būti ieškovės įrodomi, o ne preziumuojami.Ieškovė, nuomodamasi transporto priemones, pasielgė neekonomiškai – teismui pateikė duomenis, kad už du mėnesius nuomos sumokėjo 44 978,93 Eur, kai visa draudimo išmoka už transporto priemonių remontą yra 63 810,38 Eur. Taigi matyti, kad ieškovė tokiu savo elgesiu tik didino žalą – neremontavo transporto priemonės (nors, kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, apyvartinių lėšų tam turėjo), o pasirinko transporto priemonių nuomą, kas yra visiškai nelogiška ir neekonomiška ir dėl to atsakovė negali tapti atsakinga.Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad įrodė patirtos žalos dydį. Šalis siejo sutartiniai santykiai, todėl negali būti taikomos deliktinės atsakomybės sąlygos – sutarties pažeidimas negali būti vertinamas deliktu. Be to, ieškovė neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų – nėra nei neteisėtų veiksmų, nei patirtos žalos.Pagal Taisyklių 12.1.5. punktą draudiko nėra atlyginami finansiniai nuostoliai, tiesiogiai nesusiję su sugadintos transporto priemonės atkūrimo išlaidų arba sunaikintos ar pavogtos transporto priemonės vertės (kainos) kompensavimu (įskaitant, bet neapsiribojant: išlaidos dėl transporto priemonės prastovos, negautos pajamos dėl negalėjimo ja naudotis, baudos, nuostoliai) ir neįvardyti Draudimo sąlygų 10.1 ir 10.3 punktuose. Pagal nurodytą Taisyklių punktą draudikas neatlygina ir draudėjo negautų pajamų, ir dėl draudžiamojo įvykio atsiradusių finansinių nuostolių. Atsiliepimu į atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą ieškovė UAB „Dzūkijos miškas“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o ieškovės apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Ieškovės į eismo įvykį patekusi transporto priemonė buvo: 1) techniškai tvarkinga; 2) ją naudoti nedraudė teisės aktai bei 3) tarp eismo įvykio ir transporto priemones techninės būklės nebuvo jokio priežastinio ryšio. Transporto priemonių ir priekabų techninė būklė yra tikrinama privalomos techninės apžiūros metu. Tikrinimas privalomosios techninės apžiūros metu apima transporto priemonės ir priekabos tapatumo nustatymą ir jų techninės būklės atitikties teisės aktų reikalavimams įvertinimą. Tik nustačius, kad transporto priemone ir priekaba yra techniškai tvarkingos, yra išduodami tai patvirtinantys dokumentai. Į eismo įvykį patekusios transporto priemonės (tiek miškavežis, tiek priekaba) buvo techniškai tvarkingos. 2012 m. lapkričio 8 d., t. y. prieš mėnesį iki eismo įvykio (2012 m. gruodžio 21 d.) buvo atlikta apdraustų transporto priemonių techninė apžiūra ir jos metu buvo konstatuota, kad transporto priemonės atitinka techninius reikalavimus. Atliekant techninę apžiūrą yra vertinamas ir priekabos sukabinimo įtaisas (grąžulas). Taigi techninės apžiūros kontrolieriui davus išvadą, kad transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus, laikytina, jog buvo nustatyta, kad ir atskiri tikrinti transporto priemones elementai (taip pat ir priekabos sukabintuvas, remontuotas suvirinimo būdu) atitinka techninius reikalavimus. Būtų nelogiška tikėti, kad per mėnesį laiko nuo techninės apžiūros atlikimo miškavežio bei priekabos techninė būklė galėjo iš esmės pasikeisti. Iki techninės apžiūros atlikimo miškavežio ir priekabos techninė būklė buvo gera. Autoservisas, tikrinęs miškavežį ir priekabą iki techninės apžiūros, nustatė tik smulkius kėbulo detalių, išmetimo sistemos, elektros sistemos gedimus, kurie buvo pašalinti 2012 m. lapkričio 7 d.Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekaboms reikalavimų 1 skyriaus 6 punkte yra nurodyta, kad Eismo saugumo atžvilgiu svarbūs elementai (stabdžių sistemos, vairavimo sistemos, pakabos, sukabintuvų ir grąžulų apkrovas laikančios detalės) neturi būti remontuojami mechaniniu tiesinimu, suvirinant ar kitais būdais, jei dėl to gali būti pažeista metalo struktūra, elementų atsparumas, standumas, gali pasikeisti tvirtinimo ir kitos gamintojo numatytos savybės. Taigi suvirinimo darbai kaip tokie, remontuojant priekabos sukabinimo įtaisą, nėra draudžiami, jei išlieka tam tikros reikalavimuose nustatytos metalo savybės.Šioje byloje buvo gautos UAB ,,DEKRA Industrial“ pakartotinės ekspertizės išvados, kuriose buvo nurodyta, kad ,,Priekabos sukabinimo įtaiso su pritvirtinta metaline plokštele tvarumas, atsparumas, standumas buvo pakankamas tam, kad sukabinimo įtaisas būtų naudojamas pagal paskirtį. Plokštelės/sijos virintinio mazgo tvirtuminės savybės remiantis kietumo matavimais (ypač ankstesnio mechaninio poveikio zonoje) atitinka standartinius sijos parametrus“. Taigi, šios ekspertizės išvados byloje patvirtino, kad priekabos sukabinimo įtaisas buvo suremontuotas tinkamai, remonto darbai buvo leistini pagal nustatytus reikalavimus, ir dėl šių remonto darbų atlikimo priekabos sukabinimo įtaisas nepasidarė techniškai netvarkingas.UAB ,,DEKRA Industrial“ pakartotinės ekspertizės išvados yra pagristos moksliniais tyrimo metodais, atliktais skaičiavimais, bandymais, priešingai nei kitų šioje byloje išvadas davusių ekspertų. Prie UAB ,,DEKRA Industrial“ 2016 m. vasario 20 d. ataskaitos Nr. 275 L yra pridėta Metalo cheminės sudėties nustatymo ataskaita, Smūginio tąsumo bandymų ataskaita, Tempimo bandymų ataskaita, taigi, nėra jokio pagrindo abejoti UAB ,,DEKRA Industrial“ pateiktų išvadų pagrįstumu ir (ar) objektyvumu.Pakartotinę ekspertizę byloje atlikę UAB ,,DEKRA Industrial“ atstovai nenustatė, jog metalines plokštelės privirinimas remontuojant priekabos sukabinimo įtaisą būtų turėjęs kokios nors neigiamos įtakos priekabos sukabinimo įtaisui ir (ar) jo naudojimui pagal paskirtį. Priešingai, ekspertizę atlikę specialistai konstatavo, kad priekabos sukabinimo įtaiso su pritvirtinta metaline plokštele tvarumas, atsparumas, standumas buvo pakankamas tam, kad sukabinimo įtaisas būtų naudojamas pagal paskirti, kad plokšteles/sijos virintinio mazgo tvirtuminės savybės, remiantis kietumo matavimais (ypač ankstesnio mechaninio poveikio zonoje) atitiko standartinius sijos parametrus. Taigi nėra pagrindo teigti, kad į eismo įvykį patekusi priekaba buvo techniškai netvarkinga. Be kita ko, kitoje ekspertizės išvadoje, kuri yra byloje, yra nurodyta, kad priekabos sukabinimo įtaiso remonto darbai buvo atlikti kokybiškai. Lietuvos teismo ekspertizes centro 2015 m. balandžio 16 d. surašyto ekspertizes akto Nr. 11-172 (15)/11-384 (15) išvadų 1 punkte yra nurodyta, kad ,,Tirti pateikto Priekabos sukabinimo įtaiso (grąžulo) kairės pusės sijos viršutinės dalies kraštuose esantys metalo mikrostruktūros pakitimai yra būdingi remonto metu kokybiškai atliktiems suvirinimo darbams ir sijos mechaninių savybių pasikeitimo požiūriu jie yra neženklūs“.Miškavežis ir medvežė priekaba 2012 m. gruodžio 21 d. įvykusio eismo įvykio metu buvo techniškai tvarkingi. Šias aplinkybes patvirtina techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos), kuriose buvo pateiktos išvados, kad transporto priemonė ir priekaba atitinka techninius reikalavimus, bei nurodytos ekspertizių išvados. Taigi įvykis turėjo būti pripažintas draudžiamuoju ir ieškovei turėjo būti išmokėta draudimo išmoka. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovės naudai draudimo išmoką.Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė UAB „Finance Property“ išvada. Pirma, ši išvada buvo užsakyta atsakovės, todėl tikėtina, kad UAB „Finance Property“ surašė tokią išvadą, kokios reikėjo atsakovei, kad ši galėtų nemokėti ieškovei draudimo išmokos. Antra, UAB „Finance Property“ surašyta išvada negali būti laikoma pagrįsta, teisinga ir objektyvia, nes šią išvadą surašęs asmuo savo išvadas davė tik pagal nuotraukas, pats priekabos sukabinimo įtaisas nebuvo tirtas, analizuotas ir vertintas. Trečia, UAB „Finance Property“ išvadą surašęs direktorius Darius Ginevičius prie išvados nepridėjo jokių jo kvalifikaciją pagrindžiančių įrodymų. Ketvirta, UAB „Finance Property“ išvados dėl priekabos sukabinimo įtaiso prieštarauja kitų šioje byloje atliktų ekspertizių išvadoms. Net dviejose ekspertizės išvadose buvo nurodyta, kad dėl suvirinimo darbų sijos mechaninės savybės iš esmės nepasikeitė, o UAB „Finance Property“ vadovas, įvertinęs priekabos sukabinimo įtaisą iš nuotraukų ir nepadaręs jokių tyrimų, nusprendė, jog suvirinimo vietoje pasikeitė įtaiso sijos mechaninės savybės. Pirmosios instancijos teismas UAB „Finance Property“ išvadas atmetė pagrįstai dėl netinkamai atlikto tyrimo ir kylant abejonėms dėl išvadų pagrįstumo ir išvadą davusio asmens šališkumo atsakovei.Nors atsakovė savo teiginius, kad į eismo įvykį patekusi transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga grindė techninės ekspertizės akto Nr. 2013-03-06/1 „Dėl krovininio automobilio Volvo FH 64 R, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) virtimo kelyje Bobriškės – Varėna – Eišiškės“ išvadomis, tačiau šios išvados prieštarauja kitų šioje byloje atliktų ekspertizių išvadoms – Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. birželio 19 d. ir 2015 m. balandžio 16 d. ekspertizių aktuose pateiktoms išvadoms. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai minėtu techninės ekspertizės aktu nesirėmė. Techninės ekspertizes akte yra nurodyta, kad: 1) eksploatuoti grąžulo nebuvo galima mechaninio pažeidimo vietos neištyrus plieną neardomosios kontrolės metodais (rentgeno, spalvines defektoskopijos, ultragarso ir kt.); 2) nenustačius plieno markes, neatlikus stipruminių skaičiavimų, įvertinančių irimo mechanikos dėsningumus, neparinkus suvirinimo technologijos bei nesudarius suvirinimo procedūrų aprašo, atlikti grąžulo remontinį suvirinimą, privirinant papildomą plokštelę, buvo draudžiama. Nurodyti tyrimai nebuvo atlikti nei surašant techninės ekspertizės aktą, nei surašant pirmąją, nei surašant antrąją ekspertizės aktą. Taigi objektyviai tiesai byloje atskleisti nurodyti tyrimai buvo būtini. Tą patvirtina ir patys techninės ekspertizės aktą surašę ekspertai. Nesant atitinkamų tyrimų, galima teigti, jog teismo paskirtose pirmojoje ir antrojoje ekspertizės aktuose, o taip pat ir techninės ekspertizės akte, pateiktos išvados yra nepagrįstos, todėl teismas jomis pagrįstai nesivadovavo.Techninės ekspertizės aktas Nr. 2013-03-06/1 buvo surašytas atsakovės užsakymu, jai mokant už atliktą darbą, todėl tikėtina, kad šiame akte buvo surašytos tokios išvados, kokių reikėjo atsakovei, kad ji galėtų išvengti draudimo išmokos ieškovei mokėjimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė technines ekspertizės aktu Nr. 20L3-03-06/1. Be to, ekspertai, surašydami šį aktą, vadovavosi šiai dienai panaikintu ir teisinės galios nebeturinčiu dokumentu - administraciniu nurodymu, taip pat tarpiniu procedūriniu dokumentu, nesukeliančiu jokių teisinių pasekmių 2012 m. gruodžio 21 d. protokolu Nr. 55AN-2213719-12.Nors atsakovė remiasi pirmųjų dviejų ekspertizių išvadomis, tačiau Lietuvos teismo ekspertizes centro ekspertai ekspertizes šioje byloje atliko netinkamai, todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą šioje byloje, pagristai jomis nesirėmė. Pirma, Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų surašytuose ekspertizės aktuose nėra nurodyta atliktų tyrimų, naudotų tyrimo metodų ir tyrimuose naudotų priemonių, nors tai privalomai turėjo būti padaryta, remiantis Teismo ekspertizės įstatymo 12 str. 2 d. 1 p., 3 p., 24 str. 3 d. Antra, nėra pateikti patikimi atsakymai į teismo ekspertams užduotus klausimus (dauguma atsakymų yra grindžiami prielaidomis, o ne kategoriškomis išvadomis). Trečia, pateiktos išvados prieštarauja ekspertizės aktų tiriamojoje dalyje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Ketvirta, ekspertizės aktuose buvo pateiktos moksliniais tyrimais, atliktais bandymais ir skaičiavimais nepagrįstos išvados, kad priekabos sukabinimo įtaiso (grąžulo) suvirinimo darbai galėjo paspartinti nuovarginio-eksploatacinio įtrūkimo plitimą priekabos sukabinimo įtaise. Be to, šios Lietuvos teismo ekspertizes centro ekspertų išvados prieštarauja UAB ,,DEKRA Industrial“ atliktos pakartotinės ekspertizės išvadoms, kad ,,atlikti priekabos Narko, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), sukabinimo įtaiso (grąžulo) suvirinimo darbai negalėjo paspartinti nuovarginio- eksploatacinio įtrūkimo plitimą priekabos sukabinimo įtaise, kadangi plokštelė yra trapaus suirimo veikiant vienkartinei apkrovai zonoje“. Penkta, Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktos išvados yra prieštaringos (ekspertai vieną kartą atsakydami į klausimą, kada lūžo priekabos sukabinimo įtaisas (grąžulas) - ar prieš įvykstant 2012 m. gruodžio 21 d. eismo įvykiui, ar dėl įvykusio eismo įvykio, pateikė tikėtiną išvadą, o kitą kartą jau kategorišką. Taigi šiuo atveju Ekspertizės akto Nr. 1 ir Ekspertizes akto Nr. 2 išvados pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo atmestos dėl jų prieštaringumo, netinkamai atlikto tyrimo ir esant abejonių dėl šių išvadų pagrįstumo.Nepagrįsti atsakovės apeliacinio skundo teiginiai, kad yra draudžiama eksploatuoti transporto priemonę, kurios priekabos sukabinimo įtaisas buvo suremontuotas suvirinimo būdu. Nei kelių eismo taisyklės, nei kitas teisės aktas nėra įtvirtinęs minėto draudimo. UAB ,,DEKRA Industrial“ atliktos pakartotinės ekspertizės išvados yra pagrįstos moksliniais tyrimo metodais, atliktais bandymais, matavimais (prie pakartotinės ekspertizės išvadų yra pridėta metalo cheminės sudėties nustatymo ataskaita, smūginio tąsumo bandymų ataskaita, tempimo bandymų ataskaita), todėl išvadų patikimumas yra pagrįstas ir nebuvo pagrindo abejoti šių išvadų patikimumu. Priešingai nei nurodo atsakovė, byloje nebuvo įrodymu, leidžiančių vienareikšmiškai nuspręsti, jog eismo įvykis kilo būtent dėl transporto priemonės techninės būklės. Nors atsakovė nurodo, kad byloje nebuvo jokių lygiaverčių įrodymų, paneigiančių eksperto trasologo V. Š. išvadas apie lūžio mechanizmo eigą, tačiau šio eksperto išvadas paneigia UAB ,,DEKRA Industrial“ atliktos pakartotinės ekspertizes išvados.Pasak atsakovės, faktinę aplinkybę, kad eismo įvykis įvyko dėl netinkamos priekabos technines būklės taip pat patvirtina ir miškavežio vairuotojo T. K. paaiškinimai, kad pirmiausia lūžo priekabos sukabinimo įtaisas, o po to transporto priemonė apvirto. Tačiau vairuotojo T. K. paaiškinimai, užfiksuoti 2012 m. gruodžio 21 d. protokole, negali būti laikomi objektyviu įrodymu, patvirtinančiu, jog eismo įvykis įvyko būtent dėl netinkamos priekabos (jos sukabinimo įtaiso) techninės būklės. Iš Alytaus AVPK Kelių policijos skyriaus 2014 m. vasario 24 d. išvadoje dėl administracinio teisės pažeidimo ROIK:07-13-7482416, užfiksuotų T. K. paaiškinimų matyti, kad eismo įvykio metu vairuotojas dėl išgąsčio davė tokius parodymus, kokius jam liepė duoti pareigūnas. T. K., supratęs, kad dėl policijos pareigūnų nurodymų protokole užfiksuoti jo paaiškinimai yra neteisingi, kreipėsi į policininkus, kad būtų panaikintas jam surašytas administracinis nurodymas ir būtų pradėtas administracinės bylos nagrinėjimas, kad nustatyti objektyvią tiesą, susijusią su kilusiu eismo įvykiu. Išnagrinėjus T. K. administracinio teisės pažeidimo bylą, buvo padarytos išvados, kad eismo įvykį sukėlė ne transporto priemonės techninė būklė, o tai, kad vairuotojas T. K. nesuvaldė transporto priemonės. Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė nedraudžiamojo įvykio apibrėžimą, nes nurodė, kad pagal Draudimo taisyklių 8.1.5 punktą įvykį nedraudžiamuoju galima vertinti kuomet, kai draudėjas žinojo ar turėjo žinoti, jog transporto priemonė yra techniškai netvarkinga. Teismo prerogatyva yra vertinti šalių sudarytas sutarčių sąlygas ir tokių sąlygų vertinimas negali būti laikomas nedraudžiamojo įvykio apibrėžimo išplėtimu. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad teismas nepasisakė dėl visų byloje esančių ekspertizių. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas byloje esančias ekspertizių išvadas ir pagrįstai nusprendė, kad eismo įvykio kilimo priežastis buvo ne sukabinimo įtaiso netvarkingumas, o tai, kad vairuotojas nesuvaldė automobilio. Vien tas faktas, kad teismas nesirėmė atsakovei palankiais teismo ekspertizių aktuose Nr. 1 ir Nr. 2 nurodytais teiginiais, nereiškia, jog teismas jų nevertino priimdamas skundžiamą sprendimą.Nors atsakovė savo apeliaciniame skunde akcentuoja, kad Lietuvos teismo ekspertizių centro ekspertai tyrimus darė, tik jie nebuvo nurodyti ir aprašyti ekspertizių aktuose Nr. 1 ir Nr. 2, tačiau tokie atsakovės argumentai vertintini kritiškai. Jei tokie tyrimai būtų buvę daryti, tai jie turėjo būti nurodyti ekspertizės aktuose. Apie atliktus tyrimus Lietuvos teismo ekspertizių centro ekspertai nurodė tik teismo posėdžio metu, kai ieškovė pradėjo kvestionuoti šių ekspertų išvadas, šios faktinės aplinkybės leidžia spręsti, jog atliktus tyrimus ekspertai išgalvojo, norėdami apginti savo pateiktas išvadas.Nors atsakovė apeliaciniame skunde kvestionuoja UAB „DEKRA Industrial“ atstovės L. B. kompetenciją, tačiau tokio teisinio argumento atsakovė nebuvo nurodžiusi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Jei atitinkamą argumentą atsakovė būtų nurodžiusi pirmosios instancijos teisme, manytina, kad pati L. B. būtų pateikusi teismui savo kvalifikaciją pagrindžiančius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas neturėtų vertinti atsakovės apeliacinio skundo argumentų apie UAB „DEKRA Industrial“ atstovės kompetenciją, nes šių argumentų atsakovė nebuvo iškėlusi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).Nors atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Alytaus AVPK kelių policijos skyriaus 2014 m. vasario 24 d. išvada, kad eismo įvykis įvyko dėl kelių eismo taisyklių pažeidimo, o ne dėl transporto priemonės techninės būklės, ir nepagrįstai atmetė Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų padarytas išvadas, kad eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės techninės būklės, tačiau teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi ne vien šia išvada, o įrodymų visetu. Nors, atsakovės nuomone, faktinę aplinkybę, kad eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės techninės būklės, o ne dėl slidžios kelio dangos, patvirtina VĮ „Alytaus regiono keliai“ raštas Nr.V4.(8.1)-575, kuriame yra nurodoma, kad važiuojamoji kelio dalis buvo sausa, apsunkintos važiavimo sąlygos nebuvo“, tačiau į bylą pateiktos nuotraukos iš eismo įvykio vietos, iš kurių buvo aiškiai matyti, kad kelias apsnigtas, provėžuotas. Buvusi kelio būklė yra užfiksuota ir Alytaus AVPK kelių policijos skyriaus išvadoje dėl administracinio teisės pažeidimo ROIK:07-13-7482416, kurioje yra pateiktos nuotraukos iš eismo įvykio vietos ir nurodyta, kad kelio važiuojamoji dalis provėžuota, padengta dviem suvažinėto sniego juostomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl draudiko teisės ir pareigos atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nenustačius draudžiamojo įvykio

Pagal CK 6.156 straipsnio nuostatas šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).CK 6.987 straipsnyje nurodyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo sutartis sudaroma standartinių sutarties sąlygų – draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių – pagrindu prisijungimo būdu (Draudimo įstatymo (redakcija, galiojusi draudimo sutarties pasirašymo metu) 2 straipsnio 22 dalis). Draudimo rūšies taisyklėse turi būti nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai (Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai).Taigi, sprendžiant dėl konkrečių aplinkybių priskyrimo (ne) draudžiamiesiems įvykiams, turi būti vadovaujamasi šalių sudarytos sutarties nuostatomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms.Šioje byloje draudikas atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes nustatė, kad 2012 m. gruodžio 21 d. įvykis, kurio pagrindu draudėjas, prašo išmokėti draudimo išmoką – nedraudžiamasis. Draudikas nustatė, jog eismo įvykis įvyko dėl techniškai netvarkingos transporto priemonės, lūžus priekabos sukabinimo įtaisui (t. 1, b. l. 17). Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 8.1.5 punktą, įvykis yra nedraudžiamasis, kai transporto priemonė yra sunaikinama ar sugadinama dėl to, kad ji ir (ar) ja tempiama priekaba yra techniškai netvarkinga, t. y. kai ją naudoti draudžia Lietuvos Respublikos teisės aktai. Ši išlyga netaikoma, kai nėra priežastinio ryšio tarp įvykio ir transporto priemonės techninės būklės. Tokia nedraudžiamojo įvykio apibrėžtis yra aiški ir konkreti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pagal minėtą punktą įvykis nedraudžiamasis bus tik tuomet, kai draudėjas žinojo ar privalėjo žinoti, kad transporto priemonė yra techniškai netvarkinga bei tuo atveju, kai transporto priemonės techninis netvarkingumas buvo priežastiniame ryšyje su atsiradusiais nuostoliais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalims sutarus, kad įvykis nedraudžiamasis, kai transporto priemonė yra sunaikinama ar sugadinama dėl to, kad ji ir (ar) ja tempiama priekaba yra techniškai netvarkinga, t. y. kai ją naudoti draudžia Lietuvos Respublikos teisės aktai, bei kai yra priežastinis ryšys tarp transporto priemonės būklės ir įvykio, nelieka pagrindo šią sąvoką aiškinti plečiamai pridedant dar vieną, papildomą sąlygą, t. y. kad įvykis nedraudžiamasis bus tik tuomet, kai draudėjas žinojo ar privalėjo žinoti, kad transporto priemonė yra techniškai netvarkinga.Taigi kilus šalių ginčui dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 8.1.5. punktą nustatytina: 1) ar transporto priemonė buvo sunaikinta ar sugadinta dėl to, kad ji ir (ar) ja tempiama priekaba yra techniškai netvarkinga, kai ją naudoti draudžia Lietuvos Respublikos teisės aktai; 2) priežastinį ryšį tarp įvykio ir transporto priemonės techninės būklės.Siekiant nustatyti, kokia transporto priemonė laikytina techniškai netvarkinga, nagrinėtini nacionaliniai teisės aktų reikalavimai transporto priemonės techninei būklei. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimo Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (akto redakcija, galiojusi įvykio metu) 15 punktą, draudžiama vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Prieš pradėdamas važiuoti, motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo įsitikinti, ar transporto priemonė tvarkinga, taip pat kelionės metu stebėti transporto priemonės techninę būklę. Jeigu važiuojanti transporto priemonė sugenda ir dėl to neatitinka techninių reikalavimų, o gedimo pašalinti neįmanoma, vairuotojas, laikydamasis būtinų atsargumo priemonių, gali važiuoti iki stovėjimo ar remonto vietos, išskyrus šių taisyklių 246 punkte nustatytus atvejus. Šiame punkte nurodyta, kad transporto priemone važiuoti draudžiama, jeigu netvarkingas transporto priemonės ir priekabos sukabinimo įtaisas (246.3 papunktis). Pagal Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2008 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. 2B-290 „Dėl Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų“ (akto redakcija, galiojusi įvykio metu) IV skyrių, kuriame išdėstyti techniniai reikalavimai ir techninės būklės vertinimo kriterijai, sukabintuvo elementai / priekabos grąžulas neturi būti įtrūkę, sulūžę, deformuoti ar remontuoti mechaninio tiesinimo, suvirinimo ar kitais būdais (605 kodas). Tokia transporto priemonė yra su dideliu trūkumu. Šis vertinimo kriterijus reiškia, kad transporto priemonės įrengimo ir techninių savybių nustatytų reikalavimų neatitikimai gali kelti (kelia) pavojų eismo saugumui, žmonių sveikatai, aplinkai (minėto įsakymo 19.3 punktas). Bylos nagrinėjimo metu, ieškovė įrodinėjo, jog įvykio priežastis buvo ne netvarkingas sukabinimo elementas, o slidi kelio danga. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad nors transporto priemonės sukabinimo įtaisas buvo suvirintas, tačiau suvirinimo darbai buvo atlikti kokybiškai, transporto priemonė ir ja tempiama priekaba buvo techniškai tvarkingos, o tokios transporto priemonės naudoti nedraudžia teisės aktai. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su šiuo pirmosios instancijos teismo argumentu, nurodydama, kad teismas tokią išvadą padarė, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija. Pagal CPK 218 straipsnį eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje.CPK 185 straipsnis nustato, kad jokie įrodymai nėra teismui privalomi, neturi iš anksto nustatytos galios (išskyrus įstatyme nustatytą išimtį – oficialiuosius įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir vertinami pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Šis reikalavimas taikomas ir eksperto išvados įvertinimui (CPK 218 straipsnis), ji neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje. Kasacinio teismo praktikoje dėl CPK 218 straipsnio taikymo išaiškinta, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni negu duomenys, esantys kituose įrodymų šaltiniuose, tačiau, nepaisant to, eksperto išvada turi būti įvertinta pagal CPK 185 straipsnyje išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles. Taigi turi būti įvertinti visi įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant vertinimą atsižvelgiama į tų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Eksperto išvada, kuria suformuluotas kategoriškas atsakymas į teismo pateiktą klausimą, pripažįstama tiesioginiu įrodymu. Eksperto išvada, padaryta prielaidos forma, pripažįstama netiesioginiu įrodymu, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu, o tik tęsiamas įrodinėjimo procesas ir prielaidos forma padarytai eksperto išvadai pagrįsti ar paneigti gali būti pateikiami atitinkami kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2007).Pagrindas atmesti kaip įrodymą eksperto išvadą ar jos dalį gali būti paties ekspertizės akto trūkumai: ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, neįvertinti tam tikri reikšmingi faktoriai, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų; taip pat faktų, keliančių abejonių dėl eksperto nešališkumo, kvalifikacijos ar kompetencijos, paaiškėjimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).Nagrinėjamu atveju kilus abejonių dėl sukabinimo įtaiso techninės būklės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo paskirtos trys ekspertizės: ekspertizė, papildoma ir pakartotinė ekspertizė.Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. birželio 19 d. ekspertizės akte Nr. 11-26 (14)/11-626 (14) (pirmojoje ekspertizėje) pateiktose išvadose, be kita ko, nurodyta, kad 1) priekabos „Narko“, valst. Nr. DM 898, prikabinimo įtaiso kairės pusės sija, tikėtina atsidalino prieš pat įvykstant 2012 m. gruodžio 21 d. eismo įvykiui, kurio metu sunkvežimis „Volvo FH 64R“ ir jo priekaba nuvirto ant dešiniųjų šonų; 2) medvežės priekabos prikabinimo įtaiso remontas suvirinimo būdu negalėjo būti pagrindine priežastimi 2012 m. gruodžio 21 d. eismo įvykio, kurio metu buvo apgadinta atitinkama priekaba bei UAB „Dzūkijos miškas“ miškavežis; 3) dėl prikabinimo įtaiso kairės sijos viršutinėje dalyje plokštelės privirinimo susidarę vidiniai metalo įtempimai galėjo tik paspartinti apatinės sijos dalyje pradėjusio vystytis nuovarginio-eksploatacinio įtrūkimo plitimą; 4) 2012 m. gruodžio 21 d. eismo įvykio metu medvežės priekabos NARKO, valst. Nr. DM 898, prikabinimo įtaiso kairės pusės sijos apatinėje dalyje buvo išsivystęs nuovarginis-eksploatacinis įtrūkimas ir šiuo požiūriu priekabos sukabinimo įrenginys buvo netvarkingas (t. 2, b. l. 100).Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015 m. balandžio 16 d. ekspertizės akte Nr. 11-172 (15)/11-384 (15) (papildomoje ekspertizėje) pateiktos šios išvados: 1) sukabinimo įtaiso (grąžulo) kairės pusės sijos viršutinės dalies kraštuose esantys metalo mikrostruktūros pakitimai yra būdingi remonto metu kokybiškai atliktiems remonto darbams ir sijos mechaninių savybių pasikeitimo požiūriu jie yra neženklūs; 2) tirti pateikto priekabos „Narko“, valst. Nr. DM 898, sukabinimo įtaiso (grąžulo) kairės pusės sijos viršutinėje dalyje atliktų suvirinimo darbų metu susidariusių vidinių liekamųjų įtempimų kryptis (ženklas) tam tikrais eksploataciniais momentais galėjo sumuotis su sukabinimo įtaisą cikliškai veikiančiomis eksploatacinėmis tempimo-gniuždymo apkrovomis ir paspartinti jo kairės pusės sijos apatinėje dalyje pradėjusio vystytis nuovarginio įtrūkimo plitimą; 3) priekabos „Narko“, valst. Nr. DM 898, prikabinimo įtaiso kairės pusės sija, tikėtina lūžo prieš pat eismo įvykį, įvykusį 2012 m. gruodžio 21 d. kelio Babriškės – Varėna – Eišiškės 2-me kilometre; 4,5) iki eismo įvykio ant tirti pateikto prikabos „Narko“, valst. Nr. DM 898, sukabinimo įtaiso (grąžulo) kairės pusės sijos šoninio paviršiaus buvo mechaninio poveikio požymių, sijos apatinėje dalyje maždaug iki pusės skerspjūvio buvo išsivystęs nuovarginis – eksploatacinis įtrūkimas ir sijos viršutinėje dalyje buvo privirinta papildoma (remontinė) plieno plokštelė, kurios suvirinimo siūlėje metalo atsparumą bei vientisumą mažinančių defektų ir giluminių korozijos požymių nebuvo (t. 2, b. l. 174-175). Pakartotinės ekspertizės, kurią atliko UAB „DEKRA Industrial“, išvadose nurodyta, kad: 1) priekabos sukabinimo įtaiso (grąžulo) suvirinimo darbai negalėjo paspartinti nuovarginio-eksploatacinio įtrūkimo plitimą priekabos sukabinimo įtaise; lūžis prasidėjo plastinėje suirimo zonoje apatinėje sijos dalyje; nuovarginį ciklinį trūkio vystymosi mechanizmą patvirtinti yra sunku, kadangi dalis lūžio paviršiaus apatinėje sijos dalyje šalia gamyklinės suvirinimo siūlės buvo išpjauta ankstesnių tyrimų metu, pateiktuose bandiniuose aiškių trūkio ciklinio vystymosi požymių nėra; 2) priekabos įtaiso su pritvirtinta metaline plokštele tvarumas, atsparumas, standumas buvo pakankamas tam, kad sukabinimo įtaisas būtų naudojamas pagal paskirtį (t. 3, b. l. 17).Taigi iš pateiktų ekspertizių išvadų matyti, kad ekspertai teigė, jog sukabinimo įtaiso kairės pusės sija buvo įtrūkusi, kad ji buvo suvirinta bei kad suvirinimo darbai buvo atlikti kokybiškai, tačiau nepateiktas kategoriškas atsakymas, ar sukabinimo įtaiso kairės pusės sija lūžo prieš pat eismo įvykį, ar ji lūžo įvykus eismo įvykiui kaip šio įvykio pasekmė. Be to, išsiskyrė ekspertų nuomonės dėl to, ar suvirinimo darbai galėjo paspartinti nuovarginio-eksploatacinio įtrūkimo plitimą priekabos sukabinimo įtaise. Kaip buvo minėta, sprendžiant dėl konkrečių aplinkybių priskyrimo (ne) draudžiamiesiems įvykiams, nustatytina: 1) ar transporto priemonė buvo sunaikinta ar sugadinta dėl to, kad ji ir (ar) ja tempiama priekaba yra techniškai netvarkinga, kai ją naudoti draudžia Lietuvos Respublikos teisės aktai; 2) priežastinį ryšį tarp įvykio ir transporto priemonės techninės būklės. Nors Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2008 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. 2B-290 „Dėl Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimų“ 1 skyriaus 6 punkte yra nurodyta, kad eismo saugumo atžvilgiu svarbūs elementai (stabdžių sistemos, vairavimo sistemos, pakabos, sukabintuvų ir grąžulų apkrovas laikančios detalės) neturi būti remontuojami mechaniniu tiesinimu, suvirinant ar kitais būdais, jei dėl to gali būti pažeista metalo struktūra, elementų atsparumas, standumas, gali pasikeisti tvirtinimo ir kitos gamintojo savybės, tačiau nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga, ar suvirinimo darbai galėjo paspartinti nuovarginio-eksploatacinio įtrūkimo plitimą priekabos sukabinimo įtaise, nes šioje byloje nenagrinėjami suvirinimo darbų kokybės ar pan. klausimai. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosiose dviejose ekspertizės išvadose konstatuota, kad suvirinimo darbai galėjo priekabos sukabinimo įtaise paspartinti nuovarginio-eksploatacinio įtrūkimo plitimą, neprieštarauja išvadai, jog suvirinimo darbai buvo atlikti kokybiškai. Atsižvelgiant į tai, atmestinas ieškovės argumentas, kad pirmųjų dviejų ekspertizių išvadų tiriamosios dalys prieštarauja jų išvadoms. Be to, kaip minėta, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga nustatyti, kokią įtaką suvirinimo darbai padarė įtrūkimui, o nustatytina, ar sukabinimo įtaisas buvo techniškai tvarkingas, o jei jis vis dėlto buvo techniškai netvarkingas, ar dėl to įvyko 2012 m. gruodžio 21 d. eismo įvykis.Iš pateiktų ekspertizės išvadų matyti, kad ekspertų nuomonės dėl techninės sukabinimo įtaiso būklės išsiskyrė. Pirmos ir papildomos ekspertizių išvadose teigiama, kad dėl sukabinimo įtaise esančio nuovarginio-eksploatacinio įtrūkimo prikabinimo įtaiso kairės pusės sija galėjo lūžti prieš pat eismo įvykį. Taigi pirmos ir papildomos ekspertizės išvadose teigiama, kad dėl techninės sukabinimo įtaiso būklės galėjo įvykti eismo įvykis. Pakartotinėje ekspertizėje nurodoma, kad priekabos įtaiso su pritvirtinta metaline plokštele tvarumas, atsparumas, standumas buvo pakankamas tam, kad sukabinimo įtaisas būtų naudojamas pagal paskirtį. Kaip pagrįstai pažymėjo atsakovė apeliaciniame skunde, pakartotinę ekspertizę atlikusi UAB „DEKRA Industrial“ trasologinės ekspertizės neatlikinėjo (Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi pašalino trasologinio pobūdžio klausimus iš nutarties dėl to, kad byloje nėra duomenų apie UAB „DEKRA Industrial“ reikiamą kvalifikaciją atlikti trasologinius tyrimus, t. 2, b. l. 215-216), todėl pakartotinėje ekspertizėje nėra pateiktos išvados, ar dėl techninės sukabinimo įtaiso būklės galėjo įvykti eismo įvykis. Be to, kaip minėta, pakartotinės ekspertizės išvadoje konstatuota, kad nuovarginį-ciklinį trūkio vystymosi mechanizmą patvirtinti yra sunku (žr. šios nutarties 35 punktą).Taigi pirmosiose dviejų teismo ekspertizių išvadose teigiama, kad dėl sukabinimo įtaiso techninės būklės galėjo įvykti eismo įvykis, o pakartotinėje ekspertizėje tokia išvada nepateikta. Šiuo aspektu akcentuotina, kad nors pirmųjų dviejų ekspertizių išvados padarytos prielaidos forma, tačiau toks dokumentas nepraranda savo įrodomosios galios dėl to, kad jame nėra konkrečios išvados tiriamuoju klausimu (žr. šios nutarties 30 punktą). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmųjų dviejų ekspertizių išvadas, kad dėl sukabinimo įtaiso techninės būklės galėjo įvykti eismo įvykis, patvirtina 2012 m. gruodžio 21 d. vairuotojo T. K. paaiškinimai, pateikti eismo įvykio dieną. Šiuose paaiškinimuose nurodyta: „vežiau malkas, lūžo priekabos prikabinimo įtaisas ir virto“. Pažymėtina, kad šį paaiškinimą vairuotojas rašė dar nežinodamas, ar įvykis bus pripažintas draudžiamuoju ar nedraudžiamuoju, o pozicijos keitimas ir visi kiti veiksmai (pavyzdžiui, nurodymas, kad baudą sumokėjo „per klaidą“) vertintini kritiškai. Išvadas apie netinkamą sukabinimo įtaiso techninę būklę taip pat patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai: UAB „Finance Property“ 2013 m. vasario 18 d. raštas, kuriame nurodyta, kad sukabinimo įtaiso (grąžulo) sija neatitiko gamyklos gamintojų techninių reikalavimų, atsakovės užsakymu doc. dr. I. G. ir dr. V. V. atliktas 2013 m. kovo 6 d. techninės ekspertizės aktas Nr. 2013-03-06/1, kuriame teigiama, kad vizualinio grąžulo vietos tyrimo metu nustatyta, kad trūkis vyko ne staiga, o palaipsniui iš apačios į viršų, todėl buvo galima, siekiant išvengti eismo įvykio, laiku pakeisti priekabos grąžulą. Nors šis tyrimas atliktas tik vizualiai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jo nevertinti. Kaip jau buvo minėta, teismas turi vertinti visus įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant vertinimą atsižvelgiama į tų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus (CPK 185 straipsnis, žr. nutarties 29 punktą). Iš 2013 m. kovo 6 d. techninės ekspertizės akto matyti, kad lūžęs grąžulas buvo tiriamas ir fotofiksuojamas VGTU Automobilių transporto Techninės eksploatacijos laboratorijoje, kad komisija vizualiai apžiūrėjo lūžio vietą ir nurodė, kad „metalo trūkis vyko ne staiga, o palaipsniui iš apačios į viršų, todėl tai buvo galima pastebėti vizualiai ir, siekiant išvengti eismo įvykio, laiku pakeisti priekabos grąžulą“. Taigi atliktas minėtas vizualinis tyrimas patvirtina pirmųjų dviejų teismo ekspertizių išvadas apie netinkamą sukabinimo įtaiso techninę būklę.Atsižvelgiant į tai, kad iš dviejų (iš trijų byloje atliktų) ekspertizių išvadų, taip pat ekspertų paaiškinimų posėdžio metu, kitų rašytinių įrodymų matyti, jog sukabinimo įtaisas buvo netinkamos techninės būklės, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus 2014 m. vasario 24 d. nutarimo išvadas administracinėje byloje įrodomąją reikšmę. Nors šiame nutarime eismo įvykio priežastimi nurodytas kelių eismo taisyklių pažeidimas slidžiame kelyje nesuvaldžius automobilio, o ne transporto priemonės techninė būklė, tačiau byloje atlikta pirma ir papildoma ekspertizė bei minėti įrodymai patvirtina, kad eismo įvykis įvyko ne dėl slidžiame kelyje nesuvaldyto automobilio, o dėl netinkamos sukabinimo įtaiso techninės būklės (CPK 185 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad pareigūnui, neatlikusiam nei trasologinės, nei metalografinės ekspertizės, nepakako duomenų pripažinti, kad transporto priemonė buvo techniškai netvarkinga, o teismas, turėdamas atliktą ne vieną teismo ekspertizę bei kelias specialistų išvadas, nepagrįstai ir neteisėtai suteikė šiai policijos išvadai pirmenybę. Nors ieškovė pažymi, kad iš nuotraukų, padarytų eismo įvykio metu, matyti, kad eismo įvykio metu kelias buvo slidus, provėžuotas, tačiau iš VĮ „Alytaus regiono keliai“ rašto Nr. V4.(8.1.)-575 matyti, jog „važiuojamoji dalis buvo sausa, apsunkintos važiavimo sąlygos nebuvo“. Taigi byloje esantys įrodymai dėl kelio būklės yra prieštaringi. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius, kad eismo įvykis įvyko dėl netvarkingo sukabinimo įtaiso, nagrinėjamu atveju nėra aktuali kelio dangos būklė.Kaip minėta, pagal Kelių eismo taisyklių 15 punktą, prieš pradėdamas važiuoti, motorinės transporto priemonės, traktoriaus, savaeigės mašinos vairuotojas privalo įsitikinti, ar transporto priemonė tvarkinga, taip pat kelionės metu stebėti transporto priemonės techninę būklę. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad sukabinimo įtaisas lūžo iki 2012 m. gruodžio 21 d. įvykio, darytina išvada, kad tai nebuvo padaryta, pasielgta neapdairiai. Be to, sutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad ieškovė, pasirinkdama sukabinimo įtaiso remontavimo būdą – suvirinimą, rizikavo, todėl turėjo patikrinti įrenginio saugumą prieš jį eksploatuojant. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė patikrino įrenginio saugumą. Dėl to nors, kaip ieškovė, nurodė neseniai buvo praeita transporto priemonės techninė apžiūra, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pareigos prieš transporto priemonės eksploataciją tikrinti transporto priemonės techninę būklę.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad 2012 m. gruodžio 21 d. įvyko draudžiamasis įvykis. Teisėjų kolegija, remdamasi į bylą pateiktomis ekspertizių aktų išvadomis, rašytiniais įrodymais, ekspertų paaiškinimais daro išvadą, kad 2012 m. gruodžio 21 d. įvykis yra nedraudžiamasis, kai transporto priemonė yra sunaikinama ar sugadinama dėl to, kad ji ir (ar) ja tempiama priekaba yra techniškai netvarkinga, t. y. kai ją naudoti draudžia Lietuvos Respublikos teisės aktai. Taigi draudikė (atsakovė) pagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką. Kadangi draudikė (atsakovė) pagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką, tai nėra pagrindo nagrinėti ieškovės reikalavimo atlyginti nuostolius už miškavežio bei medvežės priekabos nuomą.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinių skundų argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad 2012 m. gruodžio 21 d. įvykis pripažintinas nedraudžiamuoju, sprendžia, kad ieškovės UAB „Dzūkijos miškas“ ieškinys dėl draudimo išmokos, nuostolių atlyginimo atmestinas. Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, kas lėmė neteisėtos, nepagrįstos ir neteisingos sprendimo dalies, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, priėmimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Ši sprendimo dalis naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atsakovės apeliacinį skundą patenkinus ir panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme neatlygintinos. Atsakovė apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme duomenų nepateikė, todėl jos neatlygintinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis). Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos pirmosios instancijos teisme sudarė 17,29 Eur; jos priteistinos valstybei iš šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas, t. y. iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos. Atsakovė sumokėjo 1 174 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Patenkinus atsakovės apeliacinį skundą, išlaidos už žyminį mokestį priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 4, 7 dalys, 93 straipsnio 1, 3 dalys). Apie procesinių dokumentų išlaidas apeliaciniame procese duomenų nėra, todėl jos neatlygintinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinio dalį dėl draudimo išmokos priteisimo atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dzūkijos miškas“ (j. a. k. 284843250) valstybės naudai 17,29 Eur (septyniolika eurų 29 ct) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dzūkijos miškas“ (j. a. k. 284843250) atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ (j. a. k. 110051834) naudai 1 174 (tūkstantį šimtą septyniasdešimt keturis) Eur žyminiam mokesčiui už apeliacinį skundą atlyginti.