Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Agnės Tikniūtės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduotos žemės ūkio bendrovės ,,Naujieji Kaniūkai“, kurios teises ir pareigas perėmė uždaroji akcinė bendrovės ,,InDebt“, ir atsakovo J. D. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduotos žemės ūkio bendrovės ,,Naujieji Kaniūkai“ ieškinį atsakovui J. D. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bendrovės nemokumo momento nustatymo

5. Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pradinės ieškovės LŽŪB ,,Naujieji Kaniūkai“, kuriai Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. liepos 14 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2020 m. liepos 25 d., buvo iškelta bankroto byla, vadovo – atsakovo J. D., kuris bendrovės vadovu buvo nuo 2013 m. vasario 25 d. iki bankroto bylos iškėlimo – civilinės atsakomybės už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą ir dėl to bendrovei bei jos kreditoriams padarytos žalos, jos dydžio klausimai.

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovui padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Tokiu atveju žala laikoma po vadovui atsiradusios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo atsiradę nauji kreditorių reikalavimai ar nuo tos dienos padidėjusi iki nurodytos dienos atsiradusių kreditorių reikalavimų dalis (pavyzdžiui, delspinigių forma), jei ši bendra išaugusi įmonės skolų suma liks nepadengta. Taigi, delsimu inicijuoti bankroto bylą padaryta žala turi kilti per laikotarpį, kurį vadovas vėlavo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą (laikotarpis tarp pareigos atsiradimo momento ir bankroto bylos iškėlimo), ir tuo laikotarpiu įmonei atsiradusi žala dėl padidėjusių įmonės įsipareigojimų turi būti teisiniu priežastiniu ryšiu susijusi su vadovo delsimu inicijuoti bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 32–33 punktai).

8. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis, pripažino, kad atsakovas vėliausiai 2017 m. gruodžio 31 d. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, kadangi bendrovė jau buvo faktiškai nemoki, veiklos nevykdė. Tačiau nei nustatytu nemokumo momentu, nei vėliau atsakovas to nepadarė, o bankroto byla buvo iškelta vienos iš kreditorių iniciatyva. Atsakovas, nesutikdamas su šia teismo sprendimo dalimi, apeliaciniame skunde kelia neteisingai nustatyto bendrovės nemokumo momento klausimą. Atsakovo teigimu, jo vadovaujama bendrovė iki 2020 metų, t. y. iki bankroto bylos jai iškėlimo dienos, vykdė veiklą, buvo moki, o priešingą teismo išvadą lėmė neteisingai į bendrovės balansą už 2017 metus įrašytų per vienerius metus mokėtinų sumų įvertinimas.

9. Tokia atsakovo pozicija yra aiškiai nepagrįsta jau vien dėl tos priežasties, kad mokiai bendrovei, kaip tvirtina savo apeliaciniame skunde atsakovas, bankroto (pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą – nemokumo) byla net negalėtų būti iškelta, o iškeliant bankroto bylą bendrovei buvo konstatuotas jos nemokumas

11. Pagal suformuotą praktiką tam, kad būtų išsiaiškinta įmonės reali turtinė padėtis, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal aktualius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią, o ne įrašytą balanse, įmonės turimo turto vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-491-381/2018; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1754-241/2019; 2020 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1178-1120/2020; 2022 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-725-910/2022). Tai reiškia, kad į balansą įrašytas turtas bei įsipareigojimai turi realiai egzistuoti ir turi būti nustatyta tikroji jo vertė ir (ar) dydis.

12. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovu, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas ne visai teisingai nustatė bendrovės pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį aktualiu ginčui laikotarpiu, tačiau tai nesudaro pagrindo kitokiai nei padarė pirmosios instancijos teismas išvadai dėl bendrovės nemokumo momento.

13. Iš 2018 m. balandžio 20 d. sudaryto LŽŪB ,,Naujieji Kaniūkai“ balanso už 2017 metus (el. b. 1 t., b. l. 33–35) matyti, kad bendrovė 2017 m. gruodžio 31 d. turėjo turto už 16 401 Eur, kurį sudarė 16 330 Eur vertės ilgalaikis materialus turtas ir 71 Eur trumpalaikis turtas, kurį, atitinkamai, sudarė 58 Eur vertės atsargos, per vienerius metus gautini 11 Eur ir grynieji pinigai – 2 Eur. Mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 217 285 Eur, iš jų po vienerių metų mokėtinos sumos ir kiti ilgalaikiai įsipareigojimai – 62 638 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 154 647 Eur. Pradinės ieškovės bankroto administratorė aplinkybę, kad dalies, t. y. 62 329,87 Eur, balanse nurodytų per vienerius metus mokėtinų sumų mokėjimai buvo pradelsti, įrodinėjo LŽŪB ,,Naujieji Kaniūkai“ bankroto byloje kreditorių pateiktais duomenimis bei jų pagrindu parengtu pradelstų įsipareigojimų žiniaraščiu (el. b. 1 t., b. l. 38). Kaip minėta, teismas spendė, kad bendrovės pradelstus įsipareigojimus sudarė 2 788 Eur skola O. M. ir 59 541,87 Eur skola UAB ,,Furs Baltic“.

14. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad byloje esančių duomenų visuma neleidžia padaryti tokios išvados, kurią padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. kad bendrovės įsipareigojimai kreditorei UAB ,,Furs Baltic“ žiniaraštyje nurodytu 2017 m. spalio 28 d. momentu jau buvo pradelsti. Pradinė ieškovė šią aplinkybę įrodinėjo UAB ,,Furs Baltic“ vadovo E. P. 2020 m. lapkričio 27 d. jai pateiktais paaiškinimais ir tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktu (el. b. 1 t., b. l. 101–103). Šių įrodymų turinys leidžia tik įsitikinti, kad LŽŪB ,,Naujieji Kaniūkai“ ir UAB ,,Furs Baltic“ laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. viena kitai įvairiais būdais perduodavo pinigines lėšas, suteikdavo viena kitai paslaugas ar perduodavo prekes, t. y. atlikdavo barterinius mainus. Pagal tarpusavio atsiskaitymo suderinimo akto duomenis 2019 m. gruodžio 30 d. UAB ,,Furs Baltic“ perduotų lėšų, suteiktų paslaugų ir prekių vertė pinigais viršijo jai LŽŪB ,,Naujieji Kaniūkai“ perduotų lėšų, suteiktų paslaugu ir prekių vertę 156 523,37 Eur. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios sumos dalis – 59 514,87 Eur – turėjo būti grąžinta UAB ,,Furs Baltic“ būtent 2017 m. spalio 28 d.

15. Tačiau teisėjų kolegija, kitaip nei pirmosios instancijos teismas, neįžvelgia pagrindo spręsti, kad toks bendrovės mokėjimas buvo pradelstas. Duomenų, kad UAB ,,Furs Baltic“ būtų reiškusi bendrovei pretenzijas dėl nurodytų lėšų grąžinimo ar kad abi bendrovės būtų sudariusios kokius nors susitarimus dėl jų grąžinimo sąlygų, tvarkos bei terminų, nagrinėjamoje byloje nėra. Tiek atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad UAB ,,Furs Baltic“, kurios vienu steigėju ir akcininku, kuriam priklauso 50 proc. akcijų (el. b. 2 t., b. l. 12–14), yra ir atsakovas J. D., nereiškė bendrovei reikalavimų dėl lėšų grąžinimo, tiek ir tokios faktinės aplinkybės, kad UAB ,,Furs Baltic“ neteikė prašymo LŽŪB ,,Naujieji Kaniūkai“ bankroto byloje patvirtinti jos kreditorinio reikalavimo ir jokie šios įmonės reikalavimai nėra ir nebuvo patvirtinti, sudaro pagrindą sutikti su atsakovo pozicija, kad nei 2017 m. spalio 28 d., nei vėliau bendrovė neturėjo pradelstų įsipareigojimų UAB ,,Furs Baltic“.

16. Kitaip tariant, nors UAB ,,Furs Baltic“ galbūt ir turėjo neapibrėžtą pareikalavimo terminu reikalavimo teisę bendrovei, tačiau jos nesiekė realizuoti. Į nagrinėjamą bylą nepateikus jokių faktinių duomenų apie šių dviejų bendrovių tarpusavio prievolių vykdymo terminus, atitinkamai nėra ir pagrindo vertinti, kad pradinė ieškovė teismo nustatytu terminu turėjo atlikti UAB ,,Furs Baltic“ atžvilgiu tam tikras mokėjimo prievoles, grąžinti lėšas. Vien aplinkybė, kad UAB ,,Furs Baltic“ galbūt finansavo pradinės ieškovės veiklą (kokiu pagrindu tai buvo daroma, duomenų šioje byloje nėra), pati savaime nepakankama nuspręsti, kad toks šių dviejų verslo subjektų susitarimas nebuvo teisėtas ar kad pradinė ieškovė privalėjo dar iki 2017 m. gruodžio 31 d. dalį šių lėšų grąžinti. Vadinasi, nėra ir pagrindo išvadai, kad pradinė ieškovė turėjo 59 514,87 Eur pradelstų įsipareigojimų UAB ,,Furs Baltic“.

17. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žalos, susijusios su kreditorės O. M. kreditorinio reikalavimo padidėjimu, dydžio klausimą, padarė iš esmės teisingą išvadą, kad 5 530 Eur reikalavimas atsirado ir buvo pradelstas iki 2017 m. gruodžio 31 d., tačiau nepagrįstai šios faktinės aplinkybės neįvertino nustatydamas bendrovės nemokumo momentą. Teisėjų kolegija šią pirmosios instancijos teismo klaidą ištaiso ir konstatuoja, kad iki 2017 m. gruodžio 31 d. pradelsti mokėjimai O. M. sudarė didesnę, nei nurodė teismas, sumą, t. y. ne 2 788 Eur, o 8 318 Eur.

18. Iš bylos medžiagos ir LŽŪB ,,Naujieji Kaniūkai“ bankroto bylos Nr. eB2-168-459/2022 duomenų (Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esanti informacija; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad kreditorė O. M. prašė patvirtinti jos 13 848 Eur reikalavimą, kurį sudarė tokios sumos: nuomos mokesčio 2 788 Eur skola už 2016 metus, 5 530 Eur skola už 2017 metus ir 5 530 Eur skola už 2018 metus. Šio reikalavimo atsiradimo pagrindas – pradinės ieškovės su kreditore O. M. sudaryta 2013 m. vasario 12 d. privačios žemės sklypo nuomos sutartis su pakeitimais. Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. spalio 5 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2020 m. spalio 14 d., patvirtino šios kreditorės 13 848 Eur finansinį reikalavimą (bankroto bylos Nr. eB2-168-459/2022).

19. Pagal 2013 m. vasario 12 d. sudarytą privačios žemės sklypo nuomos sutartį kreditorė O. M. pradinei ieškovei išnuomojo 23,24 ha ir 17 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypus (sutarties 1 punktas). Sutarties šalys sutarė, kad žemės sklypų nuomos mokestis vieneriems kalendoriniams metams iki 2016 m. vasario 12 d. yra 3 475,44 Eur (12 000 Lt), o nuo 2016 m. vasario 12 d. – 4 100 Eur, kurį nuomininkė (pradinė ieškovė) moka nuomotojai (kreditorei) pagal kasos išlaidų orderį arba pavedimu į banko sąskaitą. Nuomos mokestis yra sumokamas kiekvienų metų vasario 12 d. į nuomotojos atsiskaitomąją sąskaitą ,,Swedbank“, AB banke (sutarties 11 punktas). Be to, pradinė ieškovė įsipareigojo sumokėti ir gyventojų pajamų mokestį (14 punktas). Vėliau buvo pasirašyti du 2013 m. vasario 12 d. sutarties priedai: 2014 m. kovo 14 d. priedu, atsižvelgdamos į tai, kad pradinė ieškovė pažeidė sutartį ir laiku nesumokėjo nuomos mokesčio, šalys susitarė, kad nuomos mokestis kitiems metams (2015 m.) ir likusiems metams didinamas iki 4 700 Eur; 2018 m. vasario 12 d. priedu sutarties galiojimą pratęsė iki 2018 m. gruodžio 31 d.

20. Nors atsakovas apeliaciniame skunde kvestionuoja pirmosios instancijos teismo poziciją, kad pagal nuomos sutartį ir jos priedus nuomos mokestis turėjo būti mokamas už einamuosius metus, tačiau sudarytos sutarties bei jos priedų nuostatos, taip pat faktinis šalių elgesys vykdant sutartį kitokios išvados, nei dėl sutarties vykdymo padaryta skundžiamame sprendime, nesuponuoja. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad teismas, aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas; 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-823/2022, 74 punktas).

21. Nuomos sutarties 11 punkte visiškai aiškiai nurodoma, kad nuomos mokestis yra sumokamas kiekvienų metų vasario 12 d., ši sutartis šalių pasirašyta 2013 metais, vadinasi, pirmoji įmoka už 2013 metus turėjo būti atlikta 2013 m. vasario 12 d., atitinkamai, ir visos kitos įmokos. Taigi, pagal sutartį nuomos mokestis už 2016 metus turėjo būti sumokėtas iki 2016 m. vasario 12 d., už 2017 metus – iki 2017 m. vasario 12 d., o už 2018 metus – iki 2018 m. vasario 12 d. Būtent tokią sutarties šalių valią patvirtina ir kreditorės O. M. 2018 m. rugsėjo 18 d. pranešimo dėl reikalavimo atsiskaityti ir žemės sklypų nuomos sutarties nuraukimo turinys (el. b. 1 t., b. l. 99–100).

22. Pradinė ieškovė nė vienos aptartos įmokos, t. y. už 2016, 2017 ir 2018 metus, sutartyje nustatytais terminais neatliko. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad 2 788 Eur nuomos mokestis už 2016 metus turėjo būti sumokėtas 2016 m. vasario 12 d., 5 530 Eur nuomos mokestis už 2017 metus – iki 2017 m. vasario 12 d., tačiau nei šalių sutartimi sutartais terminais, nei vėliau nebuvo sumokėtas, sprendžia, kad 2017 m. gruodžio 31 d. pradinės ieškovės pradelsti mokėjimai kreditoriams sudarė 8 318 Eur (2 788 Eur + 5 530 Eur).

23. Kaip buvo minėta, pagal pradinės ieškovės balanso už 2017 metus duomenis, ji turėjo turto už 16 401 Eur, o jos pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė 8 318 Eur. Ir nors pradelsti mokėjimai kreditoriams nežymiai, bet visgi viršijo pusę, t. y. 8 200,50 Eur (16 401 Eur / 2 ) į balansą įrašytos turto vertės, ši aplinkybė ir kartu su kitų aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad pradinė ieškovė 2017 metų pabaigoje buvo nemoki, todėl atsakovui jau buvo atsiradusi pareiga ne vėliau kaip 2017 m. gruodžio 31 d. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

24. Kasacinis teismas savo praktikoje pasisako, kad juridinio asmens nemokumo būsena reiškia, jog juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo, priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą bei likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme reiškia prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas. Taigi, juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, 47, 50 punktai).

25. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad pradinės ieškovės pagrindinė veikla buvo gūdinių (išskyrus ryžius), ankštinių ir aliejingų sėklų augalų auginimas (rekvizitai.vz.lt). Nors atsakovas savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad bendrovė faktiškai viešai deklaruotą veiklą ir vykdė iki pat 2020 metų ir buvo moki, tačiau bylos įrodymų visuma su tokiais atsakovo teiginiais sutikti neleidžia. Kaip matyti iš ieškinio priedų – su NMA pareikštu kreditoriniu reikalavimu susijusių duomenų, bendrovė 2016 m. birželio 2 d. pateikė paramos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotų paraišką, kurioje buvo deklaruotas 234,23 ha žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas, už kurį buvo mokamos išmokos. NMA 2016 m. rugpjūčio 2 d. – 2016 m. rugpjūčio 19 d. atliko 2016 metų paraiškos duomenų vietoje patikrinimą ir nustatė, kad bendrovė iki nustatyto termino nenušienavo ir (ar) nenuganė deklaruotų laukų, be to, nesutapo faktinis ir deklaruotas žemės naudmenų plotas, jis sudarė ne 234,23 ha, o tik 83,24 ha (el. b. 1 t., b. l. 49). Be to, NMA 2017 m. rugsėjo 26 d. – 2017 m. spalio 3 d. atliko dar vieną patikrinimą dėl 2017 m. birželio 6 d. pateiktos paraiškos dėl paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius patikrinimą, kurio metu nustatė, kad deklaruotose plotuose nurodyta veikla nevykdoma (el. b. 1 t., b. l. 78–80).

26. Taigi, tokių duomenų pagrindu spręstina, kad jau 2016 metais bendrovė patyrė sunkumų vykdydama tiesioginę savo veiklą ir jie nebuvo laikini. Dar daugiau, faktą, kad bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais ir 2017 metais tiesioginės veiklos iš viso nevykdė ir objektyviai negalėjo vykdyti, patvirtina ir tokios aplinkybės, kad ji nuosavybės teise neturėjo jokio, be kita ko, ir nekilnojamojo turto ar atsargų, kurios buvo būtinos tokio pobūdžio ūkinei veiklai vykdyti. Balanso už 2017 metus duomenimis, bendrovės turto vertė sudarė 58 Eur, 2019 metais – 1 653 Eur (el. b. 1 t., b. l. 36, 104), bendrovės veikla buvo nuostolinga – 2016 metais patirti 25 202 Eur nuostoliai, o 2017 metais – 35 342 Eur nuostoliai (el. b. 1 t., b. l. 35). Pagal pradinės ieškovės bankroto administratorės į bankroto bylą pateiktos galutinės bankroto ataskaitos duomenis vienintelis turtas, kurį bendrovė turėjo ir kuris buvo perduotas bankroto administratorei, yra 76 Eur piniginės lėšos, buvusios bendrovės banko sąskaitoje ir debitoriaus AB ,,Kauno grūdai“ 11 Eur skola, o bendra patvirtintų kreditorinių reikalavimų bankroto byloje suma yra 43 270,37 Eur. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad bendrovė iki bankroto bylos iškėlimo buvo moki ir vykdė veiklą, akivaizdžiai nepagrįsti. Labiau tikėtina, kad ir su nuomotoja O. M. už žemės nuomą buvo atsiskaitoma iš NMA gaunamomis paramos lėšomis, kurias vėliau teismo sprendimu teko grąžinti.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą aptartų faktinių aplinkybių, atmeta kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neteisingai identifikavo bendrovės nemokumo momentą. Priešingai nei teigia atsakovas, 2017 metų pabaigoje bendrovė buvo faktiškai nemoki ir vėliausiai 2017 m. gruodžio 31 d. atsakovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai bendrovei iškėlimo.

Dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo

28. Atsakovas priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą kvestionuoja dar ir tuo aspektu, kad jame nėra pasisakyta dėl jo kaltės, kaip vienos iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti, o ieškovė apeliaciniame skunde nurodo tik nesutikimo su teismo sprendimu nepriteisti jai 5 530 Eur žalos atlyginimo, susijusio su kreditorės O. M. kreditorinių reikalavimų padidėjimu, ir 21 211,03 Eur žalos atlyginimo, susijusio su kreditorės NMA kreditoriniu reikalavimu, argumentus. Teisėjų kolegija aptaria ir tokius apeliacinių skundų argumentus.

29. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose ieškovui tenka pareiga įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Kadangi bendrovės vadovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, taigi ir vadovo neteisėtos veikos savaime nepakanka jo civilinei atsakomybei taikyti. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas tokio pobūdžio bylose nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą.

30. Bendrovės vadovas, esant įmonės nemokumo faktui, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą vadovui kyla atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju bendrovei, taip pat jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs skolų dydis, kurio bendrovė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 32 punktas).

31. Vertindama teismo sprendimo dalies, kuria buvo nustatytas bendrovės nemokumo momentas, teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija jau aptarė pradinės ieškovės ir jos kreditorės O. M. 2013 m. vasario 12 d. nuomos sutarties su priedais sudarymo ir vykdymo aplinkybes, skolos augimo dinamiką, taip pat pasisakė dėl 8 318 Eur dydžio šios kreditorės reikalavimo susidarymo dar iki atsakovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo 2017 m. gruodžio 31 d. (žr. šios nutarties 34, 37, 39 punktus). Akivaizdu, kad ši kreditorinio reikalavimo dalis, kaip pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas, nėra priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu, kitaip tariant, 8 318 Eur skolos atsiradimas nėra atsakovo neveikimo rezultatas – skolų padidėjimas dėl bankroto bylos pavėluoto neinicijavimo. Kita dalis su šia kreditore susijusio reikalavimo – 5 530 Eur nuomos mokestis, kuris turėjo būti sumokėtas 2018 m. vasario 13 d., t. y. jau po pareigos inicijuoti bankrotą atsiradimo, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintas bendrovei padaryta žala, už kurią yra atsakingas atsakovas. Taigi, šią ginčo dalį pirmosios instancijos teismas išsprendė teisingai.

32. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo kitaip, nei pirmosios instancijos teismas, spręsti ir dėl pareikšto reikalavimo priteisti 21 211,03 Eur žalos, susijusios su NMA patvirtintu kreditoriniu reikalavimu, atlyginimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad NMA pradinės ieškovės bankroto byloje patvirtintą kreditorinį reikalavimą sudaro LŽŪB ,,Naujieji Kaniūkai“ valstybei grąžintina jai išmokėta žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotų bei gyvulių parama pagal 2014 m. birželio 16 d., 2016 m. birželio 2 d., 2017 m. birželio 6 d. paraiškas. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad tuo atveju, jeigu atsakovas laiku būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, paskirtas bankroto administratorius būtų ėmęsis veiksmų tam, kad būtų užtikrintos paramos gavėjo pareigos – prižiūrimos pievos, deklaruojami laukai, vykdoma ūkinė veikla. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiais apeliacinio skundo argumentais, visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad visi pažeidimai, lėmę vėliau priimtą NMA sprendimą grąžinti (išsiieškoti teismine tvarka) paramą, buvo padaryti iki 2017 m. gruodžio 31 d., kai jau buvo atsiradusios prielaidos inicijuoti bankroto procedūrą, atitinkamai, ir paskirti bendrovei bankroto administratorių. Byloje nėra duomenų, kad administratorius galėjo (turėjo) būti paskirtas anksčiau ir imtis tų veiksmų žalai išvengti, kurie yra deklaruojami apeliaciniame skunde.

33. NMA sprendimai dėl 2014 metais ir 2016 metais pateiktų paraiškų pagrindu gautos paramos grąžinimo buvo priimti 2018 m. gegužės 25 d. ir 2018 m. rugsėjo 17 d. Bendrovei gera valia paramos lėšų negrąžinus, NMA kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus dėl skolos priteisimo, šio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-9335-583/2019 prašymas buvo patenkintas ir skola priteista. Sprendimą dėl 2017 metais pateiktos paraiškos pagrindu gautos paramos grąžinimo NMA priėmė 2019 m. spalio 30 d. (el. b. 1 t., b. l. 78–80). Iš visų šių dokumentų turinio matyti, kad NMA patikrinimai, kurių išvadų pagrindu ir buvo priimti sprendimai dėl išmokų grąžinimo, buvo atlikti 2016 m. rugpjūčio 2 d. – 2016 m. rugpjūčio 19 d. ir, atitinkamai, 2017 m. rugsėjo 26 d. – 2017 m. spalio 3 d., o atsakovo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado tik 2017 m. gruodžio 31 d.

34. Kadangi šios bankrutavusios bendrovės skolos atsirado dėl aplinkybių, kurios ir įvyko, ir buvo nustatytos dar iki atsakovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo, dėl to atsiradęs kreditorinis reikalavimas taip pat negali būti siejamas su vėlavimu inicijuoti bankroto bylą ir vertinamas kaip atsakovo tokio neveikimo, kuris sudarė šio ieškinio faktinį pagrindą, tiesioginis padarinys. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo neteisėti veiksmai nėra priežastiniu ryšiu susiję su 21 211,03 Eur žala, yra visiškai teisinga.

35. Taip pat kaip nepagrįsti atmestini ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl jo kaltės, kaip vienos iš sąlygų jo civilinei atsakomybei kilti, (ne)nustatymo ir (ne)įvertinimo. Kaip yra išaiškinta kasacinio teismo jurisprudencijoje, paprastai nustatant kaltę, kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą, turi būti nustatytas didelis neatsargumas arba tyčia, tačiau už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui. Civilinei atsakomybei šiuo atveju atsirasti reikalingą paprasto neatsargumo kaltės formą lemia tai, jog pažeista imperatyvi įstatyme įtvirtinta pareiga. Žala padaroma paprasto neatsargumo forma, kai atsakovo veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes. Ši kaltės forma pripažįstama kasacinio teismo praktikoje, kai sprendžiama dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo dėl įstatyme įtvirtintos imperatyvios teisės normos pažeidimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 45 punktas).

36. Minėtos teisės normos taikymą aiškindamas kasacinis teismas taip pat nurodo, kad priežastys, dėl kurių įmonė (nagrinėjamoje byloje – žemės ūkio bendrovė) tapo nemoki, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą; nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali būti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą išlieka, o šios pareigos pažeidimas gali lemti ją pažeidusio asmens civilinę atsakomybę; nėra teisiškai reikšmingos ir galimos įmonės administracijos vadovo pastangos siekti, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktų kiti asmenys (kreditoriai); pareiga inicijuoti bankroto bylą, esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, ĮBĮ apibrėžiama šios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylą, nei civilinės atsakomybės už šios pareigos nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020).

37. Nagrinėjamoje byloje nustačius faktą, kad atsakovas daugiau kaip dvejus metus nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai LŽŪB ,,Naujieji Kaniūkai“ iškėlimo, tokia byla vėliau buvo iškelta vienos iš bendrovės kreditorės prašymu, nėra pagrindo abejoti, kad kaltė, kaip sąlyga atsakovo civilinei atsakomybei kilti, egzistuoja, juolab kad savo kaltę paneigiančių argumentų ar įrodymų atsakovas nėra pateikęs.

38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai, o aptarti ir kiti apeliacinių skundų argumentai pagrindo nei pakeisti, nei panaikinti šalių skundžiamas teismo sprendimo dalis nesudaro.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Nė viena iš bylos šalių įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidas, jų patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nekyla, tačiau spręstinas žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, grąžinimo klausimas.

40. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas už apeliacinį skundą yra sumokėjęs 309 Eur žyminį mokestį (el. b. 2 t., b. l. 40). Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą, nuo žyminio mokesčio yra atleidžiamas juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla <...>, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Todėl atsakovui, pateikusiam apeliacinį skundą byloje, kurią inicijavo bankrutuojanti, o vėliau ir likviduota bendrovė, žyminio mokesčio mokėti nereikėjo, kadangi jis yra atleistas nuo jo mokėjimo pagal įstatymą. Tokiu atveju sumokėtas žyminis mokestis atsakovui grąžintinas, išaiškinant, kad jį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi šia nutartimi (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, šio straipsnio 3 ir 5 dalys).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui J. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2022 m. gegužės 5 d. sumokėtą 309 Eur (trijų šimtų devynių eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.