- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-05
- Bylos Nr.
- 1A-297-813/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-23844-2020-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Aurelijus Rauckis, Darius Kantaravičius
- Nuteistasis
- M. S.
- Advokatai
- Ingrida Maldeikienė, Arnoldas Blaževičius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nerijaus Meilučio ir Aurelijaus Rauckio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. ir jo gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2021 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė; pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šios bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, prie paskirtos griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir M. S. skirta subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. S. paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2020 m. kovo 9 d. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų nutartimi paskirta galutine subendrinta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme (subendrinti 2019 m. rugpjūčio 22 d. ir 2019 m. birželio 10 d. nuosprendžiai) ir M. S. paskirta galutinė 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos įstaigoje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. M. S. nuteistas už tai, kad 2020 m. birželio 18 d. laikotarpyje nuo 9 val. 25 min. iki 10 val. 00 min. Jonavoje, tikslus laikas ir vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, radęs svetimą I. A. vardu išduotą AB „(duomenys neskelbtini)“ banko elektroninę bekontaktę mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu neteisėtai įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę bei neteisėtai laikė ją prie savęs iki 2020 m. birželio 18 d. 10 val. 18 min.
1.1. Be to, M. S. nuteistas už tai, kad 2020 m. birželio 18 d. apie 10 val. 7 min. parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo AB „(duomenys neskelbtini)“ banko elektroninę bekontaktę mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą I. A. vardu, pridėjo bekontaktę mokėjimo kortelę prie kortelių skaitytuvo, t. y. nurodė save kaip asmenį, turintį teisę atlikti finansinę operaciją, neteisėtai atliko finansinę operaciją, atsiskaitė už prekes 0,75 eurų sumoje.
1.2. Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, M. S. 2020 m. birželio 18 d. apie 10 val. 18 min. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ esančioje adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo AB „(duomenys neskelbtini)“ banko elektroninę bekontaktę mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą I. A. vardu, pridėjo bekontaktę mokėjimo kortelę prie kortelių skaitytuvo, t. y. nurodė save kaip asmenį, turintį teisę atlikti finansinę operaciją, neteisėtai atliko finansinę operaciją, atsiskaitė už prekes 15,54 eurų sumoje.
Šalies argumentai
2. Nuteistasis M. S. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 18 d. nuosprendį ir vadovaujantis BK 63, 64 straipsniais M. S. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėti.
2.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeisdamas BK 54 straipsnio reikalavimus, netinkamai atsižvelgė į asmenį charakterizuojančius duomenis, padarytos veikos motyvus ir tikslus, teisingumo principą, dėl ko paskyrė nuteistajam per griežtą bausmę. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas neatskleidė nuteistojo M. S. kaltės turinio ir rūšies, todėl negalėjo tinkamai įvykdyti teisingumo. Parinkdamas bausmės rūšį, jos dydį didžiausią dėmesį kreipė ne į faktinių aplinkybių visumą, o į atskiras aplinkybes, tai, kad M. S. nusikalto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu ir dėl to paskyrė neteisingą bausmę, tuo pažeisdamas teisingumo ir bausmės proporcingumo principus. Nuteistajam paskirta bausmė turi būti adekvati padarytam nusikaltimui, bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Teismas turėtų kaltininkui parinkti tokią bausmę, kuri labiausiai pozityviai veiktų asmenį ir užkirstų kelią nusikalstamo elgesio recidyvui. Tačiau šių nuostatų skiriant bausmę M. S., buvo nepaisoma. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad švelniausių sankcijoje numatytų bausmių skyrimas akivaizdžiai neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų, neužtikrintų nubaudimo, o kartu ir prevencinių bausmės tikslų bei visuomenės apsaugos nuo naujų analogiškų nusikaltimų darymo.
Žemesnės instancijos teismas
2.2. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino tas pačias aplinkybes tiek parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, tiek ir atsisakydamas jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.
2.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistąjį charakterizuojantys duomenys, taip pat faktinės bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl yra pagrindas, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėti M. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
3. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prokurorė prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. S. ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuteistojo M. S. kaltė ir padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimas, o nesutinkama tik su nuteistajam paskirta bausme ir sprendimu netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo instituto. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl paskirtos bausmės
5. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.
6. Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pagal teismų praktiką, įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-661/2012).
7. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę pakoreguoti gali tik tada, kai kaltininkui paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. S. bausmę, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo.
8. Pirmosios instancijos teismas nustatė dvi nuteistojo M. S. atsakomybę lengvinančias aplinkybes: prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis inkriminuotas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).
9. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad M. S. padarė du apysunkius tyčinius baigtus nusikaltimus. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nors nusikaltimai priskiriami apysunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau pagal jų padarymo aplinkybes ir kilusią žalą, nėra labai pavojingi. Vertindamas M. S. asmenybę, teismas atsižvelgė į tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas anksčiau teistas penkis kartus, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Be to, jis ne kartą baustas ir administracine tvarka. Anksčiau jam buvo skirta laisvės apribojimo bausmė, tačiau dėl to, kad nevykdė teismo skirtų įpareigojimų pakeista į areštą. Net keletą kartų atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, tačiau tai nuteistojo nuo piktybiško įstatymų nepaisymo, bendro pobūdžio elgesio standartų ignoravimo neatgrasė. M. S., puikiai žinodamas, kad net ir dėl administracinio nusižengimo padarymo jam gali būti panaikintas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, padarė du apysunkius nusikaltimus. Paminėtos aplinkybės rodo didesnį nuteistojo pavojingumo visuomenei laipsnį, tai, kad jis linkęs veikti priešingai teisės normoms, gyvenimo būdo nekeičia, ilgalaikių išvadų nedaro. Apygardos teismo vertinimu, tokiam asmeniui ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Nors BK 214 straipsnio 1 dalies ir BK 215 straipsnio 1 dalies sankcijose greta laisvės atėmimo bausmės yra numatytos ir švelnesnės bausmės (bauda, areštas), tačiau teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsižvelgus į anksčiau paminėtas aplinkybes, M. S. paskyrus švelnesnę bausmę nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai. Tiek už BK 214 straipsnio 1 dalyje, tiek už BK 215 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą M. S. buvo paskirtos žymiai mažesnės nei sankcijų vidurkiai laisvės atėmimo bausmės. Todėl laikyti šias bausmes aiškiai per griežtomis nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra jokio pagrindo. Kadangi nusikalstamos veikos nesudaro idealiosios nusikalstamų veikų sutapties bei labai nesiskiria pagal pavojingumą ir nėra priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius, teismas pagrįstai jas bendrino ne apėmimo, o sudėjimo būdu. Teismas bausmes subendrino iš dalies sudėdamas, tad parinko ne patį griežčiausią bausmių bendrinimo būdą, be to, prie už vieną nusikaltimą paskirtos bausmės pridėjo minimalią laisvės atėmimo bausmę, tad ir galutinę bausmę laikyti aiškiai per griežta nėra pagrindo. Kadangi nusikalstamas veikas M. S. padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, teismas pagrįstai, taikydamas BK 64 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas, skirtą bausmę subendrino su ankstesniais nuosprendžiais skirtomis bausmėmis, kurios buvo subendrintos Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 9 d. nutartimi. Bausmės subendrintos dalinio sudėjimo, prie minėta nutartimi paskirtos bausmės pridedant minimalią laisvės atėmimo bausmės dalį (pagal BK 50 straipsnio 2 dalį minimali laisvės atėmimo bausmės trukmė 3 mėnesiai), todėl ir šią bausmę laikyti aiškiai per griežta ir ją dar labiau švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.
Dėl BK 75 straipsnio taikymo
10. Pasisakydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014, 2K-132-942/2016, 2K-27-976/2020 ir kt.) teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai nei kad teigiama apeliaciniame skunde, paminėtas aplinkybes pagrįstai vertino tiek skirdamas bausmę už kiekvieną nusikaltimą, tiek spręsdamas BK 75 straipsnio taikymo klausimą.
11. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, padarė išvadą, kad nėra pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju bausmės tikslai bus pasiekit be realaus bausmės atlikimo. Byloje esančių duomenų visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Kaip jau ir anksčiau minėta, M. S. padarė du apysunkius nusikaltimus, kurie pagal savo padarymo aplinkybes ir pasekmes, nepasižymi dideliu pavojingumu. Jis išreiškė gailestį dėl savo veiksmų, kritišką požiūrį į juos, atlygino padarytą žalą. Tačiau šios aplinkybės negali būti vertinamos atsietai nuo nuteistojo asmenybės. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad M. S. yra charakterizuojamas neigiamai, kaip sistemingai nusikalsti linkusi asmenybė. Šis teistumas M. S. yra šeštasis. Anksčiau jam buvo skirta laisvės apribojimo bausmė, kuri dėl teismo skirtų įpareigojimų nesilaikymo pakeista areštu. Tris kartus taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tai teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui neturėjo. Jis nepateisino teismo parodyto pasitikėjimo, naujus nusikaltimus, o taip pat ir administracinius nusižengimus darė ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, nesilaikė teismo jam skirto įpareigojimo nevartoti psichoaktyvių medžiagų, pažeidinėjo karantino reikalavimus. Paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad M. S. antivisuomeninės nuostatos yra susiformavusios, nusikalstamos veikos padarytos ne atsitiktinai dėl nepalankiai susiklosčiusių gyvenimiškų aplinkybių, bet yra nuoseklus kaltininko gyvenimo būdo padarinys, jis yra linkusi nepaisyti įstatymų reikalavimų asmenybė.
12. Kaip jau ir minėta anksčiau, M. S. nusikaltimus, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, o teismų praktikoje išaiškinta, jog tais atvejais, kai asmuo nepasinaudoja jam suteikta galimybe, t. y. padaro naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, arba nevykdo paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių ir kitų įpareigojimų, tai rodo, kad tokios priemonės asmens pataisymui yra nepakankamos, ir bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas yra pakeičiamas paskirtos bausmės realiu atlikimu pataisos įstaigoje. Nors BK imperatyviai ir nenurodyta, kad bausmės vykdymo atidėjimas netaikytinas tada, kai asmuo jo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro naują nusikalstamą veiką, tačiau teismų praktikoje yra konstatuojama, kad tokiu atveju iš esmės nebelieka prielaidų daryti išvados, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279-1073/2020). Situacijos, kai nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro tyčinį nusikaltimą, teismų praktikoje paprastai vertinamos kaip paneigiančios galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-58/2009, 2K-228/2010, 2K-171-697/2019, 2K-163-788/2020 ir kt.). Tad, atsižvelgus į visų aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, nėra pagrindo išvadai, kad bausmės tikslai M. S. atžvilgiu gali būti pasiekti atidėjus paskirtos bausmės vykdymą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nuteistajam dar kartą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, kadangi tuo būtų paneigiama baudžiamosios teisės esmė ir paskirtis, formuotųsi nebaudžiamumo nuotaikos, nepagarba įstatymui. Be to, tuo būtų paneigiamas iš baudžiamosios teisės kylantis reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Todėl tenkinti nuteistojo M. S. ir jo gynėjo apeliacinį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
13. Kauno apygardos teisme 2021 m. balandžio 20 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybė dėl M. S. gynybos patyrė 95,94 Eur išlaidų (2 t., b. l. 92-97).
14. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021 ir kt.). Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė nuteistasis ir jo gynėjas, tačiau apeliacinės instancijos teisme nuteistasis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė, todėl Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 12 d. nutartimi nuteistajam M. S. buvo paskirta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja advokatė I. Maldeikienė. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, apeliacinio proceso trukmę, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai, todėl teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo turi būti išieškotos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo M. S. ir jo gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus apeliacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nuteistojo M. S. 95,94 Eur (devyniasdešimt penkis eurus ir 94 centus) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.