Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės ,,E. I. Se“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,O.“, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ADB G..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Byloje dalyvaujančių asmenų procesinių dokumentų esmė.

II. Dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų esmė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Dėl ginčo esmės.

Byloje kilo ginčas dėl civilinės atsakomybės draudiko, atlyginusio nukentėjusio asmens patirtą žalą atsakovei, teisės išsireikalauti išmokėtą draudimo išmoką iš draudėjo - atsakovės, šiai gavus draudimo išmoką dėl to paties įvykio iš eismo įvykio kaltininko draudėjo trečiojo asmens ADB G. taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą. Atsakovė prieštarauja nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymui, ginčą kildindama iš draudimo sutarties santykių, bei prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.

IV. Dėl nepagrįsto praturtėjimo, šalių ginčo teisinio kvalifikavimo ir ieškinio senaties.

Ieškovės pateiktu rašytiniu įrodymu – E. transporto priemonių kasko draudimo liudijimu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ieškovė apdraudė atsakovės automobilį DAX XF105, VIN (duomenys neskelbtini), visų rizikų savanorišku kasko draudimu laikotarpiui nuo 2018 m. birželio 2 d. iki 2019 m. birželio 2 d.. (e. b. 8 – 9). Tai rodo, kad ieškovę ir atsakovę siejo draudiminiai teisiniai santykiai pagal šalių sudarytą kasko draudimo sutartį - draudimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini). Sudarytai draudimo sutarčiai yra taikomos ne tik nuostatos, nurodytos draudimo liudijime, bet ir tipinės ieškovės Ergo transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 030, galiojusios nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. iki 2019 m. vasario 28 d. (https://www.ergo.lt/assets/Uploads/BusinessServicePhotos/ERGO-KASKO-visas-31.pdf).

Eismo įvykio deklaracija nustatyta, kad apdraustas automobilis papuolė į eismo įvykį 2018 m. rugsėjo 28 d. (e. b. l. 10). 2018 m. rugsėjo 28 pranešimu nustatyta, kad V. J., atstovaudamas atsakovę, pranešė ieškovei apie eismo įvykį nurodydamas, kad kitas automobilis, važiuodamas atbulomis, atsitrenkė į atsakovės apdraustą automobilį (e. b. l. 11 ). 2018 m. spalio 3 d. ABD G. pranešimu atsakovei nustatyta, kad paskaičiuota 1469,09 Eur draudimo išmoka, kuri bus pervesta į atsakovės banko sąskaitą (e. b. l. 12). Trečiojo asmens ADB G. 2018 m. spalio 4 d. 9:30 val. elektroniniu laišku ieškovei nustatyta, kad draudimo išmoką tretysis asmuo atsakovei išmokėjo 2018 m. spalio 4 d., atsakydamas į ieškovės 2018 m. spalio 3 d. 11:59 val. pretenziją dėl žalos atlyginimo (e. b. 13 - 14). 2018 m. spalio 3 d. ieškovės pranešimu atsakovei nustatyta, kad ieškovė išmoka 767,04 Eur draudimo išmoką (e. b. l. 15). 2018 m. spalio 3 d. ieškovės raštu trečiajam asmeniui ADB ,,G.“ nustatyta, kad jame ieškovė nurodė, kad kompensavo nuostolius draudėjui atsakovei dėl pas trečią asmenį draudimo sutartį sudariusio asmens kaltės, ir prašo atlygtini jiems padarytą žalą regreso tvarka ( e. b. l. 16).

Kasko automobilio draudimo sutarties sudarymo nereguliuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau - TPVCAPDĮ). Šiuo atveju gali būti taikomas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas (toliau - DĮ) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) normos. Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis (CK 6.987 straipsnis). Vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. CK 6.280 straipsnio 1 dalis numato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. TPVCAPDĮ įtvirtintas reglamentavimas, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Šiuo atveju pagal minėtas CK teisės normas ieškovei, atlyginusiai padarytą žalą atsakovei, perėjo regreso teisė reikalauti išmokėtos draudimo išmokos iš trečiojo asmens ADB ,,G.“, tačiau ši prašymo netenkino, nes jau buvo atlyginusi padarytą žalą atsakovei, kuri buvo sudariusi savanorišką kasko draudimo sutartį su ieškove.

CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Į praturtėjimo sumažėjimą, jeigu tai įvyko dėl priežasčių, už kurias nepagrįstai praturtėjęs asmuo neatsako, gali būti atsižvelgta ir atitinkamai sumažinta grąžintina suma. Praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai gavo kreditoriaus sąskaita ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-196/2011).

Nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad atsakovė yra gavusi turtinės žalos dėl eismo įvykio atlyginimą tiek iš kalto asmens draudimo bendrovės (trečiojo asmens ADB ,,G.“), tiek iš ieškovės, kuri remiantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, kaip išmokėjusi draudimo išmoką turi teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, šiuo atveju atsakingą už žalą asmenį apdraudusios draudimo bendrovės ADB ,,G.“, t. y. atsakovė gavusi žalos atlyginimą, ne tik iš kalto asmens, bet ir iš ieškovės, yra nepagrįstai praturtėjusi 767,04 Eur dėl ieškovės veiksmų jai išmokėjus draudimo išmoką, o ieškovės turtas sumažėjęs ta pačia suma, kuria praturtėjo atsakovė. Tuo pačiu yra priežastinis ryšys tarp ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovės turto padidėjimo. Ieškinio padavimo dieną nepagrįstas praturtėjimas egzistavo, kadangi padaryta žala ieškovei nebuvo atlyginta.

Šiuo atveju atsakovė yra gavusi draudimo išmoką iš ieškovės pagal draudimo sutartį, t. y. esant teisėtam pagrindui, to neneigė ir ieškovė, teigdama, kad išmokėjo kuo greičiau draudimo išmoką savo klientui, ir po to pateikė reikalavimą kalto asmens draudimo bendrovei dėl draudimo išmokos gražinimo, t. y. nėra būtinos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos - nebuvimo atsakovo praturtėjimo teisinio pagrindo. Be to ir pačios ieškovės draudimo taisyklių 4.3.2 punkte nustatyta, kad draudikas turi teisę atsisakyti mokėti draudimą, jeigu draudėjas, šiuo atveju atsakovė, gavo visą žalos atlyginimą iš trečiojo asmens, kalto dėl žalos, padarytos transporto priemonės, ar iš kito draudiko, kas reiškia, jog draudėjas, šiuo atveju atsakovė, gavusi visą žalos atlyginimą iš trečiojo asmens, kalto dėl žalos, padarytos transporto priemonė, gali gauti žalos atlyginimą ir iš ieškovės, o pati ieškovė tokiu atveju neturėjo pareigos išmokėti draudimo išmoką atsakovei.

Šių ieškovės draudimo taisyklių 8.1.1 punkte nustatyta, kad draudimo išmoka fiziniam asmeniui turi būti išmokėta ne vėliau kaip per septynias dienas, o juridiniam asmeniui - ne vėliau kaip per penkiolika dienų nuo tos dienos, kai gaunama visa informacija, reikšminga nustatant draudžiamojo įvykio faktą, aplinkybes ir pasekmes bei draudimo išmokos dydį. Šiuo atveju draudimo bendrovė - ieškovė draudimo išmoką atsakovei išmokėjo per 6 dienas nuo įvykio, t. y. daug greičiau, negu nustatytas 15 dienų terminas; buvo gavusi iš atsakovės pranešimą apie įvykį, galėjo spręsti, kas kaltas dėl įvykio, ir teismo vertinimu, jeigu to nebūtų skubėjusi daryti, stengusis prieš išmokėdama draudimo išmoką gauti informaciją, ar nėra draudimo išmokos atsakovei išmokėjusi kalto vairuotojo draudimo bendrovė, t.y. elgusis apdairiai būtū išvengusi nuostolių susidarymo, dėl ko nebūtų iš viso kilęs ginčas tarp šalių, t.y. skubėdama išmokėti draudimo išmoką, ieškovė prisiėmė riziką, kad kalto asmens draudimo bendrovė jau galėjo būti išmokėjusi draudimo išmoką atsakovei.

Iš bylos aplinkybių matyti, kad atsakovė draudimo išmoką iš ieškovės gavo visiškai teisėtai ir pagrįstai, todėl ieškovė savo pažeistą teisę turėjo galimybę ginti, remdamasi CK 6.1015 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu draudėjas (naudos gavėjas) atsisakė savo reikalavimo teisės arba ją įgyvendinti tapo negalima dėl draudėjo (naudos gavėjo) kaltės, tai draudikas atleidžiamas visiškai ar iš dalies nuo draudimo išmokos mokėjimo ir turi teisę reikalauti grąžinti jau išmokėtą išmoką, t.y. įtvirtinta ieškovės reikalavimo teisė dėl draudimo išmokos gražinimo. Draudimo išmoka iš atsakovės galėtų būti išreikalauta tik tuo atveju, jei būtų įrodyta bent viena iš CK 6.1015 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų: arba, kad draudėjas (naudos gavėjas) atsisakė savo reikalavimo teisės į žalą padariusį asmenį, arba, jog reikalavimo teisę įgyvendinti tapo negalima dėl draudėjo (naudos gavėjo) kaltės. Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad nėra nustatytos visos būtinos nepagrįsto praturtėjimo sąlygos, dėl ko ieškovės ieškinys netenkintinas.

Atsakovė prašo taikyti ieškiniui sutrumpintą ieškinio senatį, numatytą CK 1.125 straipsnio 7 dalyje, t. y. vienerių metų ieškinio senaties terminą iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai; ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012).

CK 1.59 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis nustatoma pagal teisę, kuri taikoma civilinių teisinių santykių dalyvių teisėms ir pareigoms nustatyti. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015 ir joje nurodytą praktiką). Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir, jei taip, kokia apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014; 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710-611/2015).

Teismas, įvertinęs šias paminėtas teisės normas, sutinka su atsakovės pozicija, kad tarp šalių yra sutartiniai draudiminiai teisiniai santykiai, iš kurių kyla ginčas dėl pareigos gražinti išmokėtą draudimo išmoką. Teismas jau auksčiau konstatavo, kad ieškovė nepagrįstai kvalifikavo ginčą kaip nepagrįstą praturtėjimą, kurio visų sąlygų nėra, kai iš tikrųjų turi reikalavimo teisę į atsakovę CK 6.1015 straipsnio 4 dalies pagrindu. Šis CK straipsnis įeina į CK LIII skyrių ,,Draudimas“, kuris talpina savyje teisės normas, susijusias su draudimo sutarčių sudarymu ir kitais klausimais, taigi byla gali būti išspręsta teisingai, remiantis draudimo sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės normomis. Bendras 10 metų ieškinio senaties terminas yra nustatytas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje. Atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (CK 1.125 straipsnio 2 dalis). Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 7 dalis). Šiuo atveju ieškovė pripažįsta, kad apie savo pažeistą teisę sužinojo 2018 m. spalio 4 d., nuo kada ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Nuo sužinojimo apie pažeistą teisę iki ieškinio padavimo teismui praėjo daugiau kaip trys metai, todėl akivaizdu, kad ieškinio senaties terminas yra suėjęs, ir atsakovės prašymu dėl ieškinio taikytina senatis. Ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį dėl žalos priteisimo. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinama, tačiau tokio reikalavimo ieškovė nepareiškė, ir teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas.

IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą dėl ginčo esmės, tuo pačiu sprendimu išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Šio byloje bylinėjimosi išlaidas sudaro ieškovės sumokėtas žyminis mokestis, šalių atstovavimo išlaidos. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antros šalies, nors ji ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis.).

Ieškovė AB banko Swedbank nurodymu 2022 m. lapkričio 22 d. sumokėjo 21 Eur žyminį mokestį (e. b. 4 ). Atsakovė pateikė AB SEB banko 2022 m. gruodžio 13 d. pavedimą, kuriuo atsakovė sumokėjo advokato padėjėjui E. Š. 150 Eur už teisines paslaugas Nr. 22-94, bei sąskaitą už teisines paslaugas 150 Eur sumai už atsiliepimo į ieškinį parengimą (e. b. l. 25, 26); AB SEB banko 2023 m. vasario 15 d. pavedimą, kuriuo atsakovė sumokėjo advokato padėjėjui E. Š. 50 Eur už teisines paslaugas Nr. 23-17, bei sąskaitą už teisines paslaugas 50 Eur sumai už atsiliepimo į patikslintą ieškinį parengimą (e. b. l. 74). Atsakovės atstovavimo išlaidos bendroje sumoje sudaro 200 Eur.

Teismui netenkinus ieškovės ieškinio ir nenustačius pagrindo nukrypti nuo bendrosios išlaidų paskirstymo taisyklės, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis virš paminėtu, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 265, 268, 270, 284, 305, 307, 376 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei UAB „O.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotas buveinės adresas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės E. I. SE L. filialo, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atsakovės turėtas advokato atstovavimo išlaidas -200 Eur (du šimtus eurų).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.