- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-02
- Bylos Nr.
- 2A-1243/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Dalia Vasarienė, Algirdas Gailiūnas
- Ieškovas
- R. Ž., V. S., A. R., J. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, Telšių rajono apylinkės teismui, Klaipėdos miesto apylinkės teismui
- Kategorijos
- 19.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Gasiūnienės ir Dalios Vasarienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. Ž. ir V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3341-160/2012 pagal ieškovų A. R., V. S., J. Š. ir R. Ž. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, Telšių rajono apylinkės teismui, Klaipėdos miesto apylinkės teismui dėl atlyginimo dalies priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas, ar bylose dėl teisėjams nepagrįstai sumažintos atlyginimo dalies priteisimo taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.
Šalies argumentai
Ieškovai A. R., V. S., J. Š. ir R. Ž. patikslintais reikalavimais prašė pripažinti, kad ieškovų atlyginimai sumažinti neteisėtai; pripažinti ieškovų teisę gauti nesumažintą teisėjo (teismo pirmininko) atlyginimą; priteisti iš atsakovų: A. R. 229 867,49 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2007 m. balandžio mėnesio imtinai bei teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos; V. S. 235 963 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2007 m. balandžio mėnesio imtinai bei teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos; J. Š. 50 975 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2007 m. balandžio mėnesio imtinai; R. Ž. 126 238 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2003 m. lapkričio mėnesio imtinai, 103 359,91 Lt teismo pirmininko atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio mėnesio iki 2007 m. balandžio mėnesio imtinai bei priteisti teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos; įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos mokėti ieškovams teisėjo atlyginimą, paskaičiuotą pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai paaiškino, kad jie Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais buvo paskirti dirbti teisėjais ir iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ taikant 2,5 koeficientą. Nuo 2000 m. sausio 1 d. jiems, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl LR Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atlyginimas sumažėjo dėl taikomo mažesnio 1,75 koeficiento. Teisėjų atlyginimų mažinimas galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tą daryti galima laikinai, kol normalizuosis valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, ir tik laikantis proporcingumo principo, t.y. vienodai mažinant visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinį finansavimą. Nė vienos iš išvardintų sąlygų nebuvo, todėl ieškovų socialinių (materialinių) garantijų mažinimas pažeidžia teisėjo nepriklausomumo principą, draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą, teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių principus.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei A. R. 134 840,89 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką, susidariusią nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 30 d.; priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei V. S. 139 203,67 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką, susidariusią nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 30 d.; priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui J. Š. 16 380 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką, susidariusią 2003 m. nuo sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 30 d.; priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui R. Ž. 133 443,91 Lt teisėjo (teismo pirmininko) atlyginimo nepriemoką, susidariusią nuo 2003 m. nuo sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 30 d.; kitą ieškinio dalį atmetė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-253/2010 Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą, todėl šios bylos nagrinėjimo ribos yra tik panaikintoje sprendimo dalyje – dėl atlyginimo nepriemokos priteisimo.
Šalies argumentai
Ieškovas R. Ž. prašė kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar DK 298 straipsnis, draudžiantis darbuotojui priklausančių darbo užmokesčio ar kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimą daugiau kaip už trejų metų terminą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam teisėjų nepriklausomumo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atlyginimo mažinimas teisėjams, žinant, kad valdžių turtinė atsakomybė yra apribota tik 3 metų terminu, sudaro prielaidas nepagrįstai mažinti teisėjų atlyginimus, negrąžinti teisėjų atlyginimų į buvusią padėtį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškinį priteisti teisėjo atlyginimo nepriemoką, susidariusią nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 30 d., atmetė.
Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo suformuotą praktiką dėl DK 298 straipsnio taikymo bylose pagal teisėjų ieškinius dėl neišmokėtų atlyginimų dalių priteisimo, rėmėsi DK 298 straipsniu ir sprendė, kad todėl ieškovams priteistina sumažinta teisėjo atlyginimo dalis, apskaičiuotina nustačius, koks būtų buvęs atlyginimas, paskaičiuotas pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, ir paskaičiuojant turėjusį būti išmokėtą teisėjo atlyginimą už atitinkamus 3 metus bei atimant iš jo faktiškai tuo pačiu metu gautą teisėjo atlyginimą.
Pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo (įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 1 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Kad ieškovų siekiamos prisiteisti teisėjų atlyginimų nepriemokos už laikotarpį nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. buvo padengtos remiantis šiuo įstatymu, patvirtina Nacionalinės teismų administracijos 2008 m. rugpjūčio 7 d. raštas Nr. 4R-1539-(4.34).
Kadangi ieškovų pažeistos teisės yra apgintos neteisminėmis priemonėmis, reikalavimai pakartotinai priteisti jau išmokėtas teisėjų atlyginimų nepriemokas negali būti tenkinami, todėl atmesti.
Teismas netenkino ieškovo R. Ž. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl DK 298 straipsnio atitikimo Konstitucijai. Teismų praktikoje bylose dėl teisėjų atlyginimų, DK 298 straipsnio taikymas šios kategorijos bylose jau pripažintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas R. Ž. apeliaciniu skundu, prie kurio prisidėjo ir V. S., prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde iš esmės kartoja ieškinyje išdėstytus argumentus. Taip pat nurodo šiuos svarbiausius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
1. Skundžiamame sprendime teismas neatskleidė bylos esmės, o tik pakartojo kitų teismų sprendimų motyvus. Remdamasis 2006 m. kovo 28 d. Konstitucinio Teismo nutarimu dėl teismų jurisprudencijos tęstinumo (kad žemesnės instancijos teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimais), neatsižvelgė į kitus šiame nutarime išdėstytus argumentus, o būtent, kad precedentinis teismų praktikos taikymas negali būti absoliutus, priešingu atveju paneigtų teismų nepriklausomumą ir Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Konstitucinis teismas minėtame nutarime pasisakė, kad teismų praktika, prireikus, gali būti koreguojama kuriant naujus precedentus.
Skundžiamame sprendime taikyto precedento kaitai pagrindą sudaro šios aplinkybės: Lietuvos įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios, piktnaudžiaudamos savo teisėmis reguliuoti teisėjų atlyginimus bei jų mažinimą, skelbia apie itin sunkią valstybės ekonominę ir finansinę padėtį, o jai pagerėjus, nesiima priemonių atkurti teisėjų atlyginimus (šiuo metu vyksta analogiškas procesas, kuris buvo susiklostęs 2001-2003 metais), nauji ūkiniai-ekonominiai santykiai, lemiantys, kad dabar teisėjams mokamas atlyginimas savo dydžiu iš esmės yra kur kas mažesnis, negu kitų ūkio šakų tokio lygio darbuotojų.
2. Nepasisakydamas dėl precedento keitimo tikslingumo, teismas netinkamai taikė DK 298 straipsnį pagal analogiją, nepagrįstai nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl DK 298 straipsnio atitikimo Konstitucijai (ne dėl šio straipsnio taikymo nagrinėjamos kategorijos bylose), tinkamai neužpildė teisės spragos, t.y. pats teismas nepripažino, kad taikyti DK 298 straipsnio pagal analogiją nėra pagrindo. Skundžiamame sprendime DK 298 straipsnio taikymas pagal analogiją teisiškai silpnai argumentuotas, plečiamai aiškinantis įstatymo taikymo pagal analogiją ribas. Pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, tai yra bendrųjų taisyklių išimtis numatančios teisės normos (CPK 3 str. 5 d.), kas reiškia, kad teismas negali remtis normų, reglamentuojančių tam tikrų bylų nagrinėjimo ypatumus, analogija. Teisėjų darbo santykius, tame tarpe ir darbo apmokėjimą, reguliuoja Teismų įstatymas, Teisėjų atlyginimo įstatymas, kuriuose nenustatytas terminas, už kurį teisėjams gali būti priteistas neišmokėtas atlyginimas, todėl DK 298 straipsnis, nustatantis priteisto atlyginimo dydžio ypatumus, Darbo kodekso reguliuojantiems darbo santykiams, Teismų įstatymo, Teisėjų atlyginimo įstatymo atžvilgiu laikytina specialia teisės norma ir netaikytina kaip įstatymo analogija.
Teisėjų atlyginimo Konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos (tiesiogiai taikomo teisės akto) 109 straipsnio, todėl minėto apsaugos imperatyvo paneigimas ir suvaržymas specialia teisės norma (DK 298 str.), prieštarauja Konstitucijai, demokratinės ir teisinės valstybės principams, paneigia teisingumo, protingumo bei teisėtų lūkesčių kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje išdėstyti teisėjų darbo užmokesčio reguliavimo principai).
3. Konstitucinės teisės doktrina, o vėliau ir kiti įstatymai pripažino, kad Lietuvos teisinėje sistemoje gali egzistuoti tik vienas teisėtas pagrindas mažinti teisėjo atlyginimą - itin sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis ir tik tokios itin sunkios padėties laikotarpiui. DK 298 straipsnio taikymas savo esme yra antras pagrindas mažinti teisėjui priklausantį atlyginimą.
Atsiliepimas
Finansų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad yra netinkamas atsakovas, nes netvirtina asignavimų teismams ir nemoka teisėjams atlyginimų, todėl prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Telšių rajono apylinkės teismas atsiliepimu taip pat prašo sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra.
Teisingumo ministerija atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas pagrįstas ir atitinka Lietuvos apeliacinio teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dar nėra). Dėl šios priežasties nepagrįsti ir apeliantų teiginiai apie negalėjimą remtis DK 298 straipsniu pagal analogiją.
Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodyta, kad teismų praktika gali kisti, tačiau ji turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai kuriami tik tada, kai objektyviai būtina. Apeliaciniame skunde nurodomi subjektyvūs teiginiai apie įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios piktnaudžiavimą nelaikytini pakankama priežastimi kurti naują precedentą pavienėje byloje individualių subjektų atžvilgiu.
Konstitucinis Teismas 2012 m. gegužės 11 d. nutraukė bylą dėl DK 298 straipsnio atitikimo Konstitucijai, todėl Vilniaus apygardos teismas pagrįstai atmetė analogišką ieškovų prašymą. Be to, šiame sprendime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas.
Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Tai nėra ieškinio senaties terminas. Tai procesinis terminas, reglamentuojantis ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teisės į darbo užmokestį ir kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Šis terminas negali būti prailginamas.
Atsiliepimas
A. R. atsiliepimu prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatė.
Ieškovė A. R. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. balandžio 19 d. dekretu Nr. 389 buvo paskirta Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja, o Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. balandžio 27 d. dekretu Nr. 400 - Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininke; ieškovai V. S., J. Š. ir R. Ž. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. balandžio 19 d. dekretu Nr. 395 buvo paskirti Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjais. Ieškovas J. Š. Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. spalio 20 d. dekretu Nr. 1044 perkeltas iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo dirbti į Klaipėdos miesto apylinkės teismą; ieškovas R. Ž. Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. lapkričio 21 d. dekretu Nr. 293 atleistas iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų pareigų ir laikinai paskirtas Telšių rajono apylinkės teismo pirmininku, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. balandžio 9 d. dekretu Nr. 7 paskirtas Telšių rajono apylinkės teismo pirmininku. Byloje nustatyta, kad teisėjams atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, o nuo 2000 m. sausio 1 d. teisėjams atlyginimas buvo sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Byloje kilo ginčas dėl ieškovams - Klaipėdos apygardos administracinio teismo, Telšių rajono apylinkės teismo, Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjams (teismų pirmininkams) - priklausiusios atlyginimo dalies nesumokėjimo pagrįstumo ir šios atlyginimo dalies priteisimo.
Vilniaus apygardos teismas nustatęs, kad Lietuvos Respublikos teisėjamas nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustatė teisėjams nesumokėtos teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą ir, kad pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d. nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutiniuosius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d. Taip pat nustatęs, kad už šį laikotarpį A. R. yra išmokėta 99769,51 Lt nesumokėto darbo užmokesčio dalis; V. S. išmokėta 95065,41 Lt nesumokėto darbo užmokesčio dalis; J. Š. – 11369,76 Lt nesumokėto darbo užmokesčio dalis; R. Ž. – 94027,36 Lt nesumokėto darbo užmokesčio dalis ir tokiu būdu ieškovams teisėjų atlyginimų nepriemokos yra padengtos, o jų pažeistas teises bei įstatymų saugomi interesai yra apginti neteisminėmis priemonėmis, ieškinį atmetė.
Apeliantas R. Ž. ir prie jo apeliacinio skundo prisidėjusi V. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 298 straipsnį pagal analogiją, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą netenkinti jų reikalavimus priteisti teisėjų atlyginimų nepriemokas nuo 2000 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos.
Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų argumentais nesutinka ir pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A822-790/2009 konstatavo, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose. Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, analogiškose nagrinėjamai bylai bylose yra konstatavęs, kad susidarius teisės reglamentavimo spragoms, klausimai, kurie yra susiję su teisėjų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo pagal įstatymo analogiją spręstini vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, dėl to Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose ieškovams priteisiant neišmokėto atlyginimo dydį, kuris skaičiuotinas už trejus metus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-281/2009, 2009 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28/2009, 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-123/2009, 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-408/2009, 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-290/2009, 2009 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-291/2009, 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-261/2009, 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-166/2009, 2009 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą. Lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamu kategorijų bylose yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose, o žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamus kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į gausią ir vieningą susiformavusią teismų praktiką analogiškose bylose teisingai ir pagrįstai taikė Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatas. Keisti, kaip reikalauja apeliantai, susiformavusią teismų praktiką nėra pagrindo. Konstitucinis teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra pabrėžęs, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios instancijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtinais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar atitinkami bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs.
Taigi esant nusistovėjusiai ir nekintančiai teismų praktikai dėl Darbo kodekso 298 straipsnio taikymo teisėjų neišmokėto atlyginimo priteisimo bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisminė praktika tuo pačiu yra pripažinusi, jog Darbo kodekso 298 straipsnis šiuo atžvilgiu neprieštarauja Konstitucijai, todėl apeliantų prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl šio Darbo kodekso straipsnio neatitikimo Konstitucijai netenkintinas.
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo sprendimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, keisti jį ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Pagal bylos duomenis procesinių dokumentų įteikimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtintos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl iš proceso dalyvių nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.