Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-261/2009

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2009-03-24
Bylos Nr.: 2A-261/2009
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Kazys Kailiunas (pirm.), Arturas Driukas, Vytas Milius
Ieškovas: G. M. P., J. P., D. P.
Atsakovas: Lietuvos valstybes, Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, Lietuvos Aukšciausiajam Teismui

Kategorijos

19.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civiline byla Nr. 2A-261/2009Procesinio sprendimo kategorija 19.4.; 20.2.; 92. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. kovo 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš teiseju: Arturo Driuko, Kazio Kailiuno (kolegijos pirmininkas ir pranešejas) ir Vyto Miliaus,

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei, Vaidai Stepanaviciutei,dalyvaujant ieškovei G. M. P. ,atsakovo Lietuvos valstybes atstovui Virginijui Varnaiciui,

viešame teismo posedyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinejo ieškovu G. M. P. , J. P. , D. P. ir atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, apeliacinius skundus del Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimo civilineje byloje Nr. 2-1482-232/2008 pagal ieškovu G. M. P. , J. P. , D. P. ieškini atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybes, Lietuvos Aukšciausiajam Teismui del neišmoketos atlyginimo dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teiseju kolegija nustate:

Šalies argumentai

Ieškovai G. M. P. , J. P. , D. P. 2008 m. vasario 11 d. kreipesi i teisma su ieškiniu atsakovams Lietuvos valstybei, Lietuvos Aukšciausiajam Teismui, prašydami priteisti jiems 267 119,75 Lt B. P. , Lietuvos Aukšciausiojo Teismo teisejui, mirusiam 2006 m. rugsejo 16 d., neišmoketo atlyginimo dali už laikotarpi nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. rugsejo 16 d. Ieškovai nurode, kad ieškoves G. M. P. sutuoktinis ir ieškovu J. P. , D. P. tevas B. P. 1999 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. VIII-1243 buvo paskirtas Lietuvos Aukšciausiojo Teismo teiseju ir šiose pareigose dirbo iki mirties. Ieškovai nurode, kad iki 1999 m. gruodžio 31 d. atlyginimas B. P. buvo mokamas remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciuju pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“ (toliau tekste – Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 666) bei 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciuju pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“ (toliau tekste – Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689). Ieškovai pažymejo, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. B. P. buvo mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciuju pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau tekste – Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494), kuriuo atlyginimu koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Ieškovu teigimu, tokiais veiksmai atsakovas pažeide B. P. teises ir istatymu saugomus interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniuose garantuota teismu ir teiseju nepriklausomuma bei draudima valstybines valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigunams kištis i teismu veikla. Ieškovai nurode, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktuose, atskleidusiuose Konstitucijos normu ginco klausimu principus, suformuluoti tokie pagrindiniai teiginiai: Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teiseju atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie meginimai mažinti teisejo atlyginima ar kitas socialines garantijas arba teismu finansavimo ribojimas traktuotini kaip kesinimasis i teiseju ir teismu nepriklausomuma; atlyginimu mažinimas yra galimas tik tada kai valstybeje susiklosto itin sunki ekonomine, finansine padetis, tai daryti galima tik istatymu ir tik laikinai – kol valstybes ekonomine, finansine padetis yra itin sunki, laikantis proporcingumo reikalavimu. Ieškovai nurode, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymejes, kad esant itin sunkiai valstybes ekonominei, finansinei padeciai paprastai turetu buti peržiurimas ir mažinamas visu valstybes valdžia igyvendinanciu instituciju biudžetinis finansavimas, taip pat ivairiu iš valstybes ir savivaldybiu biudžetu lešu finansuojamu sriciu finansavimas. Ieškovu teigimu, nuo 2001 m. sausio 1 d. atlyginimai buvo sumažinti tik vienai valstybes sektoriuje dirbanciu asmenu grupei – teisejams. Ieškovu teigimu, neteisetas atlyginimu sumažinimas leme tai, kad B. P. už laikotarpi nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. rugsejo 15 d. nebuvo sumoketa 267 119,75 Lt atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 6 d. sprendimu ieškini tenkino iš dalies; priteise iš atsakovo Lietuvos valstybes ieškovams G. M. P. , J. P. , D. P. 75 532,82 Lt neišmoketo B. P. atlyginimo, neatskaicius mokesciu, už laikotarpi nuo 2005 metu vasario menesio iki 2006 m. rugsejo 16 d., dali nustatant pagal ju paveldimas B. P. turto dalis.

Teismas nurode, kad, atsižvelgiant i Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus plenarines sesijos analogiškoje nagrinejamai bylai civilineje byloje Nr. 3K-P-18-187/2007 2007 m. vasario 21 d. nutarti, nagrinejamoje byloje butina nustatyti tokias faktines aplinkybes: itin sunkios ekonomines ir finansines padeties valstybeje susidaryma arba jos nebuvima, priimant nutarima mažinti teiseju atlyginimus; atlyginimu mažinimo laikinumo principo laikymasi. Teismas pažymejo, kad atlyginimai ieškovams galejo buti mažinami tik esant itin sunkiai ekonominei ir finansinei valstybes buklei, tik proporcingai ir tik laikinai.

Teismas konstatavo, kad tokiu aplinkybiu kaip itin sunkios ekonomines finansines padeties egzistavimo ir butinybes mažinti atlyginimus irodinejimo našta atitenka atsakovui, todel atsakovo argumenta, kad itin sunki valstybes ekonomine bei finansine padetis yra preziumuojama, o šia prezumpcija paneigti turi ieškovai, teismas atmete.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurode, kad teismas buvo sustabdes byla, kol Lietuvos apeliaciniame teisme bus išnagrineta civiline byla Nr. 2A-3/2008, kurioje Lietuvos ekonominei-finansinei buklei nustatyti buvo paskirta ekonomine ekspertize, turinti irodomaja galia šioje byloje. Teismas pažymejo, kad ekspertai akto metodologineje dalyje pažymejo, kad nera (ir negali buti) vieningo objektyvaus metodo ar sintetinio rodiklio, kuriuo remiantis galima butu nustatyti, kad tam tikras laikotarpis galetu buti apibudinamas kaip itin sunki ekonomine ir finansine padetis, nes ne viena iš šiu savoku ekonomineje literaturoje nera griežtai ir vieningai apibrežiama. Vienu iš objektyviu rodikliu ekonomines padeties vertinimui, ekspertu nuomone, galetu buti kreditu reitingas, koncentruotai atspindintis šalies gebejimus vykdyti isipareigojimus, taip pat indikuojantis lukescius del šiu gebejimu tendenciju. Artimiausia sunkios, itin sunkios ekonomines padeties savokai yra savoka „recesija“, reikšianti ekonominio augimo suletejima. Taciau net ir recesijos pradžia ir pabaiga skelbia ipareigota institucija, kuri vadovaujasi savo ekonominiu vertinimu, kuriame esama subjektyvaus vertinimo, valios pareiškimo. Lyginant su recesija sunkios ekonomines ir finansines padeties apibrežimas yra dar abstraktesnis. Ekonomine ir finansine padetis valstybeje reiškia iš esmes skirtingus dalykus. Ekonomine padetis apibudina rinkos dalyviu ekonomine bukle, kuria atspindi makroekonominiu rodikliu visuma. Finansine padetis valstybeje traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitu biudžetu ir fondu, valstybes prisiimtu finansiniu isipareigojimu vykdymo apibudinimas (valstybes instituciju, iždo finansine padetis, todel kredito reitingai pakankamai tiksliai apibudina šalies finansine padeti). Nepaisant minetu skirtumu ekonomine ir finansine padetis dažnai yra tarpusavyje susije reiškiniai, kadangi ekonomine padetis veikia finansine. Valstybes pajamos didžiaja dalimi susideda iš mokestiniu iplauku, susidaranciu apmokestinus gyventoju pajamas, imoniu pelna, vartojima, ivairiu rinkliavu ir kitu mokesciu. Gera ekonomine padetis, rinkos dalyviu aktyvumas salygoja imoniu darbo pelninguma, gyventoju pajamas, vartojimo augima, kas leidžia i biudžeta surinkti daugiau iplauku ir, priešingai – ekonominio aktyvumo mažejimas gali salygoti finansines padeties pablogejima. Sunki finansine padetis gali susidaryti ir del netinkamos valstybes biudžeto išlaidu politikos, kai išlaidos planuojamos per daug optimistiškai, neatsižvelgiant i pajamas, toks planavimas paprastai salygoja biudžeto deficita. Del to biudžeto deficitas gali atsirasti ir netgi augti esant gerai ekonominei valstybes padeciai, ir atvirkšciai– esant blogai valstybes ekonominei padeciai finansine padetis gali buti kontroliuojama, jei valstybes institucijos laiku imasi adekvaciu priemoniu sureaguoti i pablogejusia padeti, ima itin konservatyviai planuoti biudžeto lešas. Taigi net esant gerai ekonominei padeciai finansine padetis gali buti bloga arba gera, ir, atvirkšciai – bloga finansine padetis pati savaime nesuponuoja blogos ekonomines padeties. Viskas priklauso nuo valstybes instituciju sugebejimo kontroliuoti situacija. Teismas nurode, kad ekonomikos nuosmukis, ekspertu teigimu, prasidejes 1998 metu pabaigoje ir labiausiai pasireiškes 1999 metais, didejo ne tiek del Rusijos krizes, kiek del neukiškai tvarkomu valstybes finansu ir vykdytos ekonominiam augimui nepalankios politikos, nes jei pagrindine krizes priežastis butu buvusi Rusijos krize, imones butu netekusios Rusijos rinku, taciau butu sugebejusios greitai persiorientuoti i vidaus ir kitu užsienio šaliu rinkas. Taciau to neivyko, nes ekonomine politika verte nukreipti pastangas ne i versla, bet i valdžios iškeltu reikalavimu vykdyma. Teismas nurode, kad ekspertai taip pat pabreže, jog 2000 metu sausio menesi valstybes pajamos nusirito (krito, mažejo) i 1997 metu lygi, vadinasi, valstybes pajamos, anot ekspertu, mažinant teiseju atlyginimus, nebuvo mažesnes nei tada, kai atlyginimas jiems buvo nustatytas.

Teismas nurode, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 nutarimo Nr. 1494 priemimo metu dalis ekonominiu ir finansiniu rodikliu, nulemianciu tiek valstybes ekonomine, tiek finansine padeti buvo pablogeje, todel ekspertai padare išvada, jog itin sunki ekonomine padetis šalyje prasidejo 1999 m. ir truko iki 2003 m., kai daugiau nei puse vertintu rodikliu pagerejo. Teismas pažymejo, kad aplinkybe, jog 2003 m. ekonomine padetis pagerejo, pripažista ir atsakovas. Del to teismas konstatavo, kad nuo 2003 m. išnyko pagrindas, kuriuo remiantis buvo mokami sumažinti atlyginimai ir laikantis principo, kad esant sunkiai ekonominei padeciai atlyginimai galejo buti mažinami tik laikinai iki ekonomines padeties pagerejimo, pasitaisius padeciai, atlyginimai turejo buti gražinti i ankstesni lygi, o mažinant teiseju atlyginimus nebuvo laikomasi laikinumo principu.

Teismas nurode, kad Lietuvos apeliacinis teismas analogiškoje byloje Nr. 2A-3/2008 valstybes ekonomine ir finansine padeti, Lietuvos Respublikos Vyriausybei priimant 1999 m. gruodžio 28 d. nutarima Nr. 1494 taip pat vertino kaip itin sunkia. Vertindamas Lietuvos Respublikos Vyriausybes taikytas priemones mažinant teiseju atlyginimus, Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad mažindama teiseju atlyginimus, esant itin sunkiai valstybes ekonominei ir finansinei padeciai, valstybe laikesi proporcingumo principo, bet nesilaike tokiu priemoniu taikymo laikinumo principo.

Teismas nurode, kad ieškovu reikalavimai priteisti jiems mirusiajam neteisetai neišmoketa atlyginimo dali tenkinami remiantis Teismu istatymo 96 straipsnio antraja dalimi bei tiesiogiai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio pirmaja dalimi.

Šalies argumentai

Teismas pažymejo, kad ieškovai su ieškinio pareiškimu i teisma kreipesi tik 2008 m. vasario 11 d., taciau teismas sutinka, kad, nesant Teismu istatyme numatyto senaties termino reikalavimams susijusiems su darbo užmokesciu pareikšti, pagal analogija taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio antrojoje dalyje numatytas analogiškiems reikalavimams 3 metu ieškinio senaties terminas. Šiuo atveju mirusiojo B. P. teisiu pažeidimas yra trunkamo pobudžio, jis tesesi iki pat jo mirties, kiekviena diena ir kiekviena diena iki savo mirties B. P. turejo teise pareikalauti priteisti jam atlyginimo skirtuma skaiciuojant tris metus atgal. Teismo teigimu, 2006 m. rugsejo 16 d. B. P. mirus, šia jo turtinio reikalavimo teise, pagal CK 5.1 straipsnio antrosios dalies nuostatas, kaip jo istatyminiai ipediniai paveldejo ieškovai, kuriu reikalavimams ieškinio senaties terminas taikytinas skaiciuojant nuo ieškinio padavimo dienos 2008 m. vasario 11 d. atgal trejus metus iki 2005 m. vasario 11 d. Del to teismas konstatavo, kad priteistina neišmoketo atlyginimo dalis, kuri apskaiciuotina nuo 2005 metu vasario 11 d. iki B. P. mirties 2006 metu rugsejo 16 d. ir kuri yra 75 532,82 Lt dydžio. Teismas pažymejo, kad ieškovu pateiktas paveldejimo teises pagal istatyma liudijimas patvirtina, kad G. M. P. paveldejo ¼, J. P. ir D. P. lygiomis dalimis ¾ B. P. turto. Teismas nurode, kad, atsižvelgiant i tai, jog ieškovai nepraše padalinti tarp ju priteistina suma, laikytina, kad del ieškovams priklausanciu daliu ginco tarp ieškovu nera. Teismas išaiškino, kad CK 3.88 straipsnio pirmosios dalies 5 punktas sutuoktiniu darbines pajamas priskiria bendrajai jungtinei nuosavybei, todel, atsižvelgiant, kad istatyme yra itvirtinta sutuoktiniu turto lygiu daliu prezumpcija, pagal istatyma 1/2 priteisiamos sumos, sudaranti 37 766,41 Lt, priklauso ieškovei G. M. P. kaip santuokines nuosavybes dalis, o kita puse – 37 766,41 Lt – dalintina tarp ipediniu (ieškovu) pagal paveldejimo teises liudijime nurodytas jiems atitenkancias dalis. Teismas konstatavo, kad ¼ dalis nuo šios sumos, sudaranti 9 441,60 Lt, priklauso G. M. P. , likusios ¾ dalys – 28 324,81 Lt – dalintinos tarp J. P. ir D. P. po 14 162,40 Lt kiekvienam.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atmete atsakovo argumentus, jog paciai valstybei esant atsakovu iš valstybes nebeturetu buti priteisiami privalomi mokesciai. Teismas pažymejo, kad mokesciu skaiciavimas nera teismo kompetencija, kad teismas, spresdamas tarp šaliu kilusi ginca, visais atvejais sprendime nurodo priteisiama suma, iš kurios nera išskaitytas gyventoju pajamu ir kiti mokesciai, o tokius mokescius apskaiciuoja ir išskaito vykdantis teismo sprendima asmuo.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai G. M. P. , J. P. , D. P. prašo apeliacines instancijos teisma pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendima ir priteisti iš atsakovo 267 119,75 Lt dydžio B. P. neišmoketo atlyginimo dali. Apeliantu teigimu, teismas netinkamai išaiškino ir taike materialines teises normas, reglamentuojancias ieškinio senaties samprata bei ieškinio senaties terminu skaiciavima ir taikyma tiek pagal Darbo kodekso 27 straipsni, tiek ir pagal CK 1 knygos VII skyriaus nuostatas. Apeliantai nurodo, kad pagal CK 1.127 straipsni ieškinio senaties terminas prasideda nuo teises i ieškini atsiradimo dienos, teise i ieškini atsiranda nuo tos dienos, kuria asmuo sužinojo arba turejo sužinoti apie savo teises pažeidima; jeigu pažeidimas yra testinis, ieškinio senaties terminas ieškiniams del veiksmu ar neveikimo, atliktu ta diena, prasideda ta kiekviena diena. Apeliantai pažymi, kad teismo nustatyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimai del teisejo atlyginimo sumažinimo yra testiniai, nes kiekviena karta mokant B. P. teisejo atlyginima buvo daromi šie pažeidimai iki pat teisejo mirties dienos. Apeliantai nurodo, kad nuo B. P. mirties dienos jie igijo teise ginti savo pažeistas teises pareikšdami ieškini teismui per tris metus nuo ieškinio senaties termino pradžios. Apeliantai pažymi, kad ieškini Vilniaus apygardos teismui del savo pažeistu teisiu gynimo padave 2008 m. vasario 11 d., t.y. praejus tik metams ir 5 menesiams nuo ieškinio senaties termino pradžios, todel jiems turejo buti priteistas neišmoketo atlyginimo skirtumas už laikotarpi nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. rugsejo 15 d., neiskaitant laikotarpio nuo B. P. mirties iki 2008 m. vasario 11 d. Apeliantai nurodo, kad DK 298 straipsnyje nustatytas treju metu materialinis teisinis terminas pagal trukme yra panašus i analogiškos trukmes ieškinio senaties termina, nurodyta DK 27 straipsnyje, taciau tai nera ieškinio senaties terminas, nes jis reglamentuoja teises i darbo užmokesti ir kitas su darbu susijusiais išmokas, galiojima ir tokiu išmoku priteisima.

Atsiliepimas

Atsiliepime i apeliacini skunda atsakovas Lietuvos valstybe, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybes, prašo apeliacines instancijos teisma ieškovu G. M. P. , J. P. , D. P. apeliacini skunda atmesti. Atsakovo teigimu, apeliantu reikalavimas priteisti jiems B. P. iki 2003 m. sausio 1 d. neišmoketa atlyginimo dali yra nepagristas, kadangi sunkios ekonomines ir finansines bukles valstybeje egzistavimas yra konstatuotas ekspertizes aktu, isiteisejusiu teismo sprendimu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aktais. Atsakovo teigimu, apeliantu reikalavimas del neišmoketos atlyginimo dalies priteisimo už laikotarpi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. rugsejo 15 d. taip pat nepagristas. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. spalio 28 d. prieme Teisejams nesumoketos darbo užmokescio dalies gražinimo istatyma, kuriuo valstybe isipareigojo gražinti nesumoketa teiseju darbo užmokescio ir kitu neišmoketu išmoku dali, kuria sudaro pagal teises aktus, reglamentavusius teiseju darbo užmokesti iki 1999 m. gruodžio 31 d., teisejams išmoketino ir jiems išmoketo darbo užmokescio dydžiu ir kitu neišmoketu išmoku skirtumas. Atsakovas pažymi, kad laikotarpis, už kuri apskaiciuojama nesumoketa darbo užmokescio dalis teisejams, kuriu igaliojimai pasibaige nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., yra paskutiniai trys metai nuo teisejo igaliojimu pasibaigimo dienos ir tai nustatanti norma priimta atsižvelgiant i DK 298 straipsni. Atsakovo nuomone, kadangi apeliantu reikalavimas priteisti nesumoketa atlyginimo dali yra igyvendintas istatymu, nera pagrindo reikalavima tenkinti teismine tvarka ir del to apeliacinis skundas atmestinas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybe, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybes, prašo apeliacines instancijos teisma panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendima ir priimti nauja sprendima – ieškovu ieškini atmesti. Apeliantas nurode, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilineje byloje Nr. 2A-3/2008 valstybes ekonomines bei finansines padeties ryšium su teiseju atlyginimu sumažinimu nustatymui paskyre ekspertize. Apeliantas pažymejo, kad ekspertizes išvadose nurodyta, kad itin sunki ekonomine padetis šalyje truko iki 2003 metu, o valstybes sunki finansine padetis nepasibaige iki nagrinejamo laikotarpio pabaigos, t.y. iki 2006 metu. Apeliantas nurode, kad reikia ivertinti tiek valstybes ekonomine, tiek valstybes finansine padeti ryšium su teiseju atlyginimu sumažinimu. Apelianto nuomone, teisejams neišmoketo atlyginimo dalies gražinimo klausimas turetu buti išsprestas teises aktu priemimo tvarka. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, pritardamas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutarties išvadai del teiseju atlyginimu sumažinimo salygu, vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo nuomone del valstybes ekonomines, finansines bukles, taciau iš tikruju neivertino visu butinu valstybes ekonomines, finansines padeties kriteriju, todel laikytina, kad teismas pažeide Teismu istatymo 11 straipsnio treciaja dali, 96, 126 straipsnius, CPK 185, 218 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukšciausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teises taikymo ir aiškinimo praktikos tos pacios kategorijos bylose.

Atsiliepimas

Atsiliepime i apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos Aukšciausiasis Teismas nurodo, kad Lietuvos Aukšciausiasis Teismas negali buti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje. Pažymi, kad atsiliepimo i apeliacinius skundus argumentu, kurie siejasi su ginco esme, nenurodo.

Atsiliepimo i atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, apeliacini skunda ieškovai G. M. P. , J. P. , D. P. nepateike.

Ieškovu G. M. P. , J. P. , D. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimas pakeistinas.

Pagal CPK 320 straipsnio pirmaja dali bylos nagrinejimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliuciu sprendimo negaliojimo pagrindu patikrinimas. Teiseju kolegija nagrinejamoje byloje nenustate CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytu absoliuciu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Teiseju kolegija pažymi, kad apeliacines instancijos teismas nagrineja byla neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytu ribu, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

Byloje nustatyta, kad Lietuvos Aukšciausiojo Teismo teisejui B. P. , kurio turto paveldetojais po jo mirties tapo ieškovai G. M. P. , J. P. , D. P. , atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 24 d. nutarima Nr. 666 „Del Lietuvos Respublikos teismu teiseju, prokuraturos sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybes saugumo departamento pareigunu bei kitu darbuotoju darbo apmokejimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarima Nr. 689 „Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciuju pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“, o nuo 2000 m. sausio 1 d. B. P. atlyginimas buvo sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Del Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Del teisetvarkos, teisesaugos ir kontroles instituciju vadovaujanciuju pareigunu ir valdininku darbo apmokejimo“ dalinio pakeitimo“. Byloje kilo gincas del B. P. priklausiusios atlyginimo dalies nesumokejimo pagristumo ir šios B. P. atlyginimo dalies priteisimo ieškovams.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucines teises ir laisves pažeidžiamos, turi teise kreiptis i teisma. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisinguma Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, kad teisejas ir teismai, vykdydami teisinguma, yra nepriklausomi, kad teisejai, nagrinedami bylas, klauso tik istatymo. Konstitucijoje itvirtintas teisejo ir teismu nepriklausomumo principas ipareigoja istatymu leideja nustatyti tokias teisejo ir teismo nepriklausomuma užtikrinancias garantijas, kurios užtikrintu teismo nešališkuma priimant sprendima, neleistu kištis i teisejo ir teismo veikla igyvendinant teisinguma. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstataves, kad teisejo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustacius teisejo igaliojimu trukmes nelieciamumo, teisejo asmens nelieciamumo, teisejo socialinio (materialinio) pobudžio garantijas, itvirtinus teismines valdžios savivalda, teismu finansini ir materialini technini aprupinima, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todel pažeidus bet kuria iš teismo ir teisejo nepriklausomumo garantiju gali buti pakenkta teisingumo igyvendinimui, žmogaus teisiu ir laisviu užtikrinimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisejo socialinio (materialinio) pobudžio garantiju apsauga yra viena iš konstitucinio teiseju ir teismu nepriklausomumo principo užtikrinimo garantiju. Teisejas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teise ginti savo teises, teisetus interesus bei teisetus lukescius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisejo socialines garantijos kyla iš konstitucinio teiseju ir teismu nepriklausomumo principo. Teisejas, kuriam tenka pareiga nagrineti visuomeneje kylancius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi buti ne tik aukštos profesines kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus del savo ateities. Teisejo atlyginimo ir kitu socialiniu (materialiniu) garantiju konstitucines apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) itvirtinto teisejo ir teismu nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisinguma vykdancius teisejus apsaugoti tiek nuo istatymu leidžiamosios ir vykdomosios valdžiu poveikio, tiek nuo kitu valdžios istaigu ir pareigunu, politiniu ir visuomeniniu organizaciju, komerciniu ukiniu strukturu, kitu juridiniu ir fiziniu asmenu itakos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurode, kad bloginti istatymu numatytas finansines ir materialines technines teismu veiklos salygas, mažinti teiseju atlyginima galima tik istatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybes ekonomine ir finansine bukle yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi buti sudaroma prielaidu kitoms valstybes valdžios institucijoms, ju pareigunams pažeisti teismu nepriklausomumo. Kai iš esmes pakinta valstybes ekonomine ir finansine bukle, kai del ypatingu aplinkybiu (ekonomines krizes, gaivalines nelaimes ir kt.) valstybeje susiklosto itin sunki ekonomine, finansine padetis, valstybes funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismu materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti del objektyviu priežasciu gali pritrukti lešu. Esant tokioms aplinkybems, istatymu leidejas gali pakeisti teisini reguliavima, pagal kuri nustatyti atlyginimai ivairiems asmenims, ir itvirtinti tiems asmenims mažiau palanku atlyginimu teisini reguliavima, jei tai butina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenes ir valstybes interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Taciau ir tokiais atvejais istatymu leidejas turi išlaikyti pusiausvyra tarp asmenu, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisiu bei teisetu interesu ir visuomenes bei valstybes interesu, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimu. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padeciai paprastai turetu buti peržiurimas ir mažinamas visu valstybes valdžia igyvendinanciu instituciju biudžetinis finansavimas, taip pat ivairiu iš valstybes ir savivaldybiu biudžetu lešu finansuojamu sriciu finansavimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjucio 8 d. sprendime pabreže, kad kol istatymu leidejas nera ivykdes savo konstitucines pareigos pakoreguoti teiseju atlyginimu santykiu istatyminio reguliavimo asmenys, manantys, jog ju teises ar laisves Valstybes politiku, teiseju ir valstybes pareigunu darbo apmokejimo istatyme nustatytu teiseju atlyginimo santykiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos butent del to, kad istatymo leidejas nera ivykdes šios savo konstitucines pareigos, turi teise ir del tokiu pažeidimu kreiptis i teisma, o atitinkami teismai, pagal savo kompetencija nagrinejantys tokias bylas, pagal Konstitucija privalo, jeigu nustato, kad asmens teises ar laisves šiuo istatymu iš tikruju yra pažeistos del nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistu teisiu ar laisviu teismine gynyba, taikydami ne tik istatyma, bet ir inter alia bendruosius teises principus, taip pat aukštesnes galios teises aktus, pirmiausia aukšciausiaja teise – Konstitucija. Toks teiseju atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trukumu iveikimas ad hoc, teismams nagrinejant bylas, yra butina prielaida asmens, kuris kreipesi i teisma del savo pažeistu teisiu gynimo, teisiu ir laisviu apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol istatymu leidejas ivykdys savo konstitucine pareiga ir teiseju atlyginimu santykiu istatymini reguliavima pakoreguos taip, kad jis atitiktu Konstitucija.

Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus plenarine sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje civilineje byloje Nr. 3K-P-187/2007 nurode, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucines teises ar laisves pažeidžiamos, turi teise kreiptis i teisma. Šios teises negalima paneigti. Asmeniui jo teises kreiptis i teisma igyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties, rases, tautybes, kalbos, kilmes, socialines padeties, tikejimo, isitikinimu ar pažiuru arba kitu požymiu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsni, teisinguma Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisejas ir teismai, vykdydami teisinguma, yra nepriklausomi, teisejai, nagrinedami bylas, klauso tik istatymo. Teisejo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisejo igaliojimu trukmes nelieciamumo, teisejo asmens nelieciamumo, teisejo socialines (materialines) garantijas. Teisejo atlyginimo apsauga – viena iš teisejo socialiniu (materialiniu) nepriklausomumo garantiju. Teisejo atlyginimo ir kitu socialiniu garantiju konstitucines apsaugos imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje itvirtinto teisejo ir teismu nepriklausomumo principo, siekiant teisinguma vykdancius teisejus apsaugoti tiek nuo istatymu leidžiamosios ir vykdomosios valdžiu poveikio, tiek nuo kitu valdžios istaigu ir pareigunu, politiniu ir visuomenes organizaciju, komerciniu ukiniu strukturu, juridiniu ir fiziniu asmenu itakos. Valstybes valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teiseju atlyginimo santykius reglamentuojancius teises aktus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje itvirtintu teisines valstybes principu, kurio vienas iš esminiu elementu – teisinio saugumo principas – inter alia reiškia, kad teisini reguliavima galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principu ir normu, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens igytu teisiu, teisetu interesu ir teisetu lukesciu bei nepagristai pabloginti asmens teisine padeti. Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus plenarine sesija minetoje nutartyje pažymejo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kuriu turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisejo ir teismu nepriklausomumas bei jo garantiju apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normu galiojimas ir tiesioginis ju taikymas negali buti saistomas jokiu kitu salygu, išskyrus pacioje Konstitucijoje nustatytas salygas; 2) savoka „teisejo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisejui iš valstybes biudžeto; 3) teiseju atlyginimai turi buti nustatomi istatymu, ju dydžiai, kaip ir teisejams nustatytos materialines bei socialines garantijos, turi buti tokie, kad atitiktu teisejo konstitucini statusa, jo oruma ir atsakomybe; teiseju atlyginimai, jiems nustatytos materialines bei socialines garantijos gali buti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teiseju trukme), teisejo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatu; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teiseju atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie meginimai mažinti teisejo atlyginima ar kitas socialines garantijas arba teismu finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kesinimasis i teiseju ir teismu nepriklausomuma; 5) teiseju atlyginimu mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybeje susiklosto itin sunki ekonomine, finansine padetis; tai daryti galima tik istatymu ir tik laikinai – kol valstybes ekonomine ir finansine padetis yra itin sunki; atlyginimu mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimu. Teiseju atlyginimo mažinimas pažeidžiant minetus principus reikštu teiseju nepriklausomumo pažeidima. Šio Konstitucijoje itvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas.

Motyvuojamoji dalis

Teiseju kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus plenarine sesija, atsižvelgdama i teiseju atlyginimo teisiniu santykiu reguliavima, teiseju gauto atlyginimo dydi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjucio 8 d. sprendimuose suformuota oficialia konstitucine doktrina bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisines valstybes, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisetu lukesciu apsaugos principais, konstatavo, kad teisejai igijo teise gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybes 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginima. Ši igyta teise yra saugoma Konstitucijos, todel teisinemis priemonemis gintina nuo pažeidimu. Minetoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustacius, jog atlyginimas ieškovems (civiline byla Nr. 3K-P-187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu del to, kad valstybeje buvo susiklosciusi itin sunki ekonomine, finansine padetis ir tokia padetis tebesitesia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebutu teisinio pagrindo konstatuoti ieškoviu teises pažeidima ir ja ginti. Tuo tarpu nustacius, kad atlyginimas ieškovems buvo sumažintas ne del to, kad valstybeje buvo susiklosciusi itin sunki ekonomine, finansine padetis, arba kad atlyginimas sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovems mokamas pažeidžiant galimybes mažinti teisejo atlyginima laikinuma, butu pagrindas konstatuoti, kad mineta ieškoviu teise yra pažeista, ir ja ginti. Minetoje nutartyje taip pat pažymeta, kad proporcingumo principas reikalauja, jog teises aktais nustatytos teisines priemones butinos demokratineje visuomeneje ir turi buti tinkamos siekiamiems teisetiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslu ir priemoniu turi buti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisiu labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybes ekonominei ir finansinei padeciai, turetu buti mažinamas visu valstybes valdžia igyvendinanciu instituciju finansavimas iš biudžeto, ivairiu iš valstybes biudžeto lešu finansuojamu sriciu finansavimas, taip pat iš valstybes biudžeto apmokamu asmenu atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi buti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenu, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisiu ir teisetu interesu ir visuomenes bei valstybes interesu. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybes ekonominei ir finansinei padeciai, iš valstybes biudžeto apmokamu net ir dalies asmenu atlyginimas negaletu buti didinamas.

Teiseju kolegija nepripažista pagristu atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, apeliacinio skundo argumento del pirmosios instancijos teismo netinkamo valstybes ekonomines, finansines padeties vertinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas valstybes ekonomine ir finansine padeti, remesi analogiškoje byloje atliktos ekonomines ekspertizes aktu. Minetame ekspertizes akte ekspertai apibreže ekonomines ir finansines padeties savokas ir nurode, jog tai reiškia iš esmes skirtingus dalykus. „Ekonomine padetis valstybeje“ apibudina bendra šalies, t. y. rinkos dalyviu, ekonomine bukle, kuria atspindi makroekonominiu rodikliu visuma, o „finansine padetis valstybeje“ traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitu biudžetu ir fondu, valstybes prisiimtu finansiniu isipareigojimu vykdymo apibudinimas (kaip valstybes instituciju, iždo finansine padetis). „Ekonomine“ ir „finansine“ padetis dažnai yra susije reiškiniai, nes valstybes ekonomine padetis tiesiogiai veikia valstybes finansine padeti. Ekspertai pažymejo, kad sunki valstybes finansine padetis gali susidaryti del netinkamos valstybes biudžeto išlaidu politikos, t. y. bloga finansine padeti valstybeje gali sukurti ir pernelyg optimistiškai planuojamos išlaidos, neatitinkancios pajamu bei salygojancios biudžeto deficita, ir tokiu budu valstybes skola ar biudžeto deficitas gali atsirasti ir net augti, esant gerai ekonominei padeciai valstybeje. Ekspertai ekonominei padeciai ivertinti išanalizavo 39 rodiklius, finansinei padeciai ivertinti – 12 rodikliu. Apibendrine nagrinetus rodiklius, ekspertai padare išvada, kad itin sunki ekonomine padetis šalyje prasidejo 1999 metais ir truko iki 2003 metu, kuriais buvo pagereje daugiau nei puse nagrinetu rodikliu; ekonomine bukle gerejo palaipsniui, jos sukurimas nebuvo toks akivaizdus, kaip bukles pablogejimas 1999 metais (ekspertizes akto išvados 6 punktas). Itin sunki finansine padetis valstybeje prasidejo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinetu rodikliu buvo pagereje – iš ju 5 susije su VSD fondo bukle, taciau 4 rodikliai, rodantys pagrindinio valstybes lešu fondo bukle, nepasieke ikikrizinio lygio iki nagrinejamo laikotarpio pabaigos (2006 metu) (ekspertizes akto išvadu 12 p.). Ekspertai pažymejo, kad kadangi valstybes ekonomine padetis priklauso ne tik nuo objektyviu, bet ir nuo subjektyviu faktoriu, esant gerai ekonominei padeciai, bloga valstybes finansu padetis didžiaja dalimi yra nulemta valstybes nesugebejimo riboti išlaidas; jau esant blogai valstybes finansu padeciai, buvo prisiimti nauji isipareigojimai, pritarta naujoms investicijoms, tesesi neefektyvus valstybes lešu panaudojimas ir nors buvo galimybe pagerinti valstybes finansine padeti ribojant išlaidas, to nebuvo padaryta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teiseju kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracineje byloje Nr. A822-790/2009 nurode, kad, atsižvelgdama i tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismu praktika iš esmes analogiškose bylose butu formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltu pavojus pažeisti konstitucini visu asmenu lygybes istatymui ir teismui principa, teiseju kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilineje byloje Nr. 2A-3/2008, konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teiseju atlyginimai, valstybeje buvo susiklosciusi itin sunki ekonomine, finansine padetis; teiseju atlyginimu mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskiru asmenu atlyginimo didinimo atvejai nekeicia reiškinio esmes ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybes ekonomine ir finansine padetis pagerejo nuo 2003 metu, o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominiu priemoniu (šiuo atveju atlyginimu mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokiu priemoniu laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teises turetu buti ginamos. Pažymetina, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegija 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilineje byloje Nr. 2A-3/2008 nurode, kad ekspertizes akto išvadose yra konstatuota, kad itin sunki ekonomine padetis šalyje truko iki 2003 metu, valstybes sunki finansine padetis nepasibaige iki nagrinejamo laikotarpio pabaigos (2006 m.) (ekspertizes akto išvadu 6, 12 p.). Minetoje nutartyje nurodyta, kad ekspertas R. Š. teismo posedyje patvirtino, kad valstybes finansine padeti didžia dalimi gali lemti subjektyvus faktorius – valstybes nemokejimas, nesugebejimas tvarkytis su savo finansais, todel finansine padetis negali buti lemiamas veiksnys nustatant, ar atskiriems iš valstybes lešu finansuojamiems pareigunams (tarp ju ir teisejams) gali buti mažinami atlyginimai ar valstybeje taikomos kitos ekonomines sankcijos ir šiuo atveju lemiama reikšme turi bendra valstybes ekonomine, finansine bukle, kuri, kaip nurode ekspertas ir iš esmes pripažino atsakovu atstovai, pagerejo nuo 2003 metu. Minetoje nutartyje teiseju kolegija nurode, kad valstybes ekonominei ir finansinei padeciai pagerejus nuo 2003 metu, taciau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominiu priemoniu (šiuo atveju atlyginimu mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokiu priemoniu laikinumo principas, todel ieškovu pažeistos teises turi buti ginamos. Pažymetina, kad Lietuvos Aukšciausiojo Teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju atrankos kolegija 2008 m. rugpjucio 18 d. nutartimi atsisake priimti atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, kasacini skunda del Lietuvos apeliacinio teismo Civiliniu bylu skyriaus teiseju kolegijos 2008 m. birželio 18 d. nutarties peržiurejimo, konstatuodama, kad kasaciniame skunde abstrakciai teigiama apie, kasatoriaus nuomone, padarytus teises pažeidimus, taciau teisiniai argumentai, leidžiantys daryti išvada apie kasacijos galimuma, nepateikti, kad kasacinio skundo teiginiai nepatvirtina, jog apeliacines instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukšciausiojo Teismo suformuotos teises taikymo ir aiškinimo praktikos. Teiseju kolegijos nuomone, išvados, padarytos minetose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, yra reikšmingos bei svarbios nagrinejamai bylai. Teiseju kolegija, atsižvelgdama i byloje esancio ekspertizes akto išvadas bei i mineta teismu praktika, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagristai konstatavo, jog itin sunki valstybes ekonomine ir finansine padetis truko iki 2003 metu, pirmosios instancijos teismas teisingai bei tinkamai ivertino valstybes ekonomines, finansines padeties kriterijus ir minetos pirmosios instancijos teismo išvados atitinka formuojama teismu praktika tos pacios kategorijos bylose.

Teiseju kolegija nepripažista pagristu atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, apeliacinio skundo argumento, kad teisejams neišmoketos atlyginimo dalies gražinimo klausimas sprestinas tik priimant atitinkamus istatymus. Teiseju kolegija pažymi, kad 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisejams nesumoketo darbo užmokescio dalies gražinimo istatymas Nr. X-1761, kuris isigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustato teisejams nesumoketos teiseju atlyginimo ir kitu neišmoketu išmoku dalies gražinima. Pagal šio istatymo 2 straipsnio pirmaja dali teisejams, kuriu igaliojimai nepasibaige iki 2008 m. spalio 31 d., nesumoketa darbo užmokescio dalis gražinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.; pagal 2 straipsnio antraja dali teisejams, kuriu igaliojimai pasibaige nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumoketa darbo užmokescio dalis gražinama už paskutinius trejus metus nuo teisejo igaliojimu pasibaigimo dienos; pagal 2 straipsnio treciaja dali teisejams, kuriu igaliojimai pasibaige nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesumoketa darbo užmokescio dalis gražinama už laikotarpi, dirbta nuo 2003 m. sausio 1 d. iki teiseju igaliojimu pasibaigimo dienos. Mineto istatymo 5 straipsnis, kuris isigaliojo 2008 m. lapkricio 11 d., nustato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybe iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumoketos darbo užmokescio dalies išmokejimo teisejams tvarka ir nesumoketos socialiniu ir valstybinio socialinio draudimo išmoku, kuriu dydis priklause nuo teisejo darbo užmokescio, dalies paskaiciavimo ir išmokejimo tvarka. Atsižvelgiant i tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybe nera priemusi minetu tvarku, o minetas istatymas numato tik bendruosius teisejams nesumoketos atlyginimo dalies išmokejimo principus ir kad realiai istatymas nepradetas igyvendinti ir tam net nera salygu, teiseju kolegija daro išvada, kad priemus mineta istatyma skola ieškovams nebuvo gražinta (padengta) ir kad ieškovai turi reikalavimo teise atsakovams del atlyginimo nepriemokos. Teiseju kolegija pažymi, kad, teismui apgynus ieškovu teises teismine tvarka, jie negales reikalauti tos pacios neišmoketos teiseju atlyginimo dalies dar karta pagal Lietuvos Respublikos teisejams nesumoketo darbo užmokescio dalies gražinimo istatyma, jeigu jo nuostatos bus igyvendintos. Tokia išvada padare ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teiseju kolegija 2008 m. sausio 23 d. nutartyje administracineje byloje Nr. A822-790/2009 ir ši išvada yra reikšminga nagrinejamai bylai.

Teiseju kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teiseju kolegija 2008 m. sausio 23 d. nutartyje administracineje byloje Nr. A822-790/2009 konstatavo, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turetu buti remiamasi ir teisejams nesumoketo atlyginimo priteisimo bylose. Pagal Darbo kodekso 298 straipsni darbuotojui priklausancios darbo užmokescio (atlyginimo) ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybe priteisti darbuotojo, kurio teises ar teiseti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausanti darbo užmokesti (atlyginima) ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Teiseju kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismu istatymo 41 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teisejas skiriamas i pareigas tik Konstitucijos 112 straipsnyje ir šiame istatyme nustatyta tvarka bei pagrindu; jis yra valstybes pareigunas, turintis specifinius, šiame bei kituose istatymuose numatytus valstybes valdžios igaliojimus. Pagal Lietuvos Respublikos teismu istatymo 96 straipsni teiseju atlyginimas nustatomas istatymu; teisejo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisejo atlyginima, išskyrus Lietuvos Respublikos teismu istatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybes tarnybos istatymo 4 straipsnio penktosios dalies 2 punkta šis istatymas netaikomas teisejams. Teiseju kolegijos nuomone, atsižvelgiant i minetas istatymu nuostatas, darytina išvada, kad, susidarius teises reglamentavimo spragoms, klausimai, kurie yra susije su teiseju darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismu istatymo, Lietuvos Respublikos teiseju atlyginimo istatymo ir kt., pagal istatymo analogija sprestini vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis. Del to, teiseju kolegijos nuomone, Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turetu buti remiamasi teisejams nesumoketo atlyginimo priteisimo bylose ir nagrinejamu atveju ieškovams priteistinas neišmoketo atlyginimo dydis skaiciuotinas už trejus metus. Del nurodytu aplinkybiu teiseju kolegija konstatuoja, kad nagrinejamu atveju ieškovams reikalaujant priteisti B. P. neišmoketa atlyginimo dali, taikytinos Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatos, priteisiant nesumoketo atlyginimo dali už trejus metus.

Teiseju kolegija nepripažista pagristu ieškovu apeliacinio skundo argumento del pirmosios instancijos teismo netinkamo nuostatu, reglamentuojanciu ieškinio senaties termina, taikymo. Atsakovas Lietuvos valstybe, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybes, pirmosios instancijos teismo 2008 m. rugsejo 23 d. posedyje praše teisma taikyti ieškinio senati. Skundžiamo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas taike Darbo kodekso 27 straipsnio antrojoje dalyje numatyta treju metu ieškinio senaties termina. Pagal Darbo kodekso 27 straipsnio pirmaja dali ieškinio senatis – tai istatymu nustatytas laiko tarpas (terminas), per kuri asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškini. Pažymetina, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teises i ieškini atsiradimo dienos; teise i ieškini atsiranda nuo tos dienos, kuria asmuo sužinojo arba turejo sužinoti apie savo teises pažeidima. Bendrasis ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo istatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesniu ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Pagal Darbo kodekso 27 straipsnio penktaja dali ieškinio senaciai taikomos CK ir CPK nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo istatymuose nera specialiu ieškinio senaties taikymo nuostatu. CK 1.127 straipsnio antroji dalis numato, kad jeigu prievolei ivykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievoles atsirandancio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievoles ivykdymo terminui. Teiseju kolegija pažymi, kad reikalavimui del apmokejimo už paslaugas (darba), jei apmokejimas numatytas dalimis arba periodiniais mokejimais, ieškinio senaties termino eiga prasideda del kiekvienos mokejimo dalies arba periodinio mokejimo nuo tos dienos, kada suejo tos prievoles dalies arba periodinio mokejimo terminas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovai pareiške ieškini del B. P. nesumoketos atlyginimo dalies priteisimo 2008 m. vasario 11 d. Teiseju kolegija pažymi, kad pagal CK 1.128 straipsni prievoles asmenu pasikeitimas nepakeicia ieškinio senaties termino ir jo skaiciavimo tvarkos, jeigu istatymai nenustato ko kita. Teiseju kolegija taip pat pažymi, kad ieškinio senaties terminas ieškiniui del nesumoketos atlyginimo dalies priteisimo prasidejo kiekviena menesi, kai B. P. mokant atlyginima nebuvo išmoketa jam priklausanti atlyginimo dalis. Del nurodytu argumentu laikytina, kad ieškinio senaties terminas ieškovams skaiciuotinas ne nuo ju teises pareikšti ieškini atsiradimo dienos, bet nuo tos dienos, kai B. P. buvo atsiradusi teise pareikšti ieškini del jam nesumoketos atlyginimo dalies priteisimo. Del to teiseju kolegija nesutinka su ieškovu apeliacinio skundo argumentu, kad ieškinio senaties terminas ieškovams pareikšti ieškini skaiciuotinas nuo B. P. mirties momento. Teiseju kolegija, atsižvelgdama i nurodytas aplinkybes bei ieškovu ieškinio pareiškimo data – 2008 m. vasario 11 d., konstatuoja, kad ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino ieškinio reikalavimams del B. P. už laikotarpi nuo 2005 m. vasario 12 d. iki 2006 m. rugsejo 15 d. neišmoketo atlyginimo dalies priteisimo, taciau praleido ieškinio senaties termina del B. P. už laikotarpi nuo 2003 m. rugsejo 16 d. iki 2005 m. vasario 12 d. neišmoketo atlyginimo dalies priteisimo. Teiseju kolegija pažymi, kad, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio antraja dalimi, jeigu teismas pripažista, kad ieškinio senaties terminas praleistas del svarbios priežasties, pažeistoji teise turi buti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Taip pat pažymetina, kad istatymai nenurodo aplinkybiu, kurias nustacius yra pagrindas pasibaigusi ieškinio senaties termina atnaujinti, taip pat nera ivardyti ir kriterijai, pagal kuriuos galima butu spresti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausima, ar konkrecios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrinda ji atnaujinti, teismas turi spresti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sažiningumo principais, atsižvelgdamas i ieškinio senaties termino trukme, ginco esme, šaliu elgesi, ieškinio senaties teisinio instituto esme ir paskirti bei i kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausima, reiketu nustatyti svarbiu aplinkybiu atsiradimo momenta, ju egzistavimo trukme, taip pat ar po to, kai minetos aplinkybes išnyko, asmuo kreipesi i teisma per protinga laiko tarpa. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sažiningas. Šia prasme kiekvienam konkreciam atvejui taikytini individualus sažiningo, atidaus bei rupestingo elgesio standartai. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškove G. M. P. yra pensininke, ieškovai nera teisininkai, ieškovams del ju amžiaus bei išsilavinimo buvo sudetinga sužinoti bei suprasti apie B. P. ir ju teisiu pažeidima bei šiu teisiu gynimo budus, ieškovai ieškini del B. P. neišmoketos atlyginimo dalies pareiške praejus metams ir 5 menesiams po jo mirties. Teiseju kolegijos nuomone, minetos aplinkybes patvirtina, kad nagrinejamu atveju pareikšdami ieškini ieškovai elgesi sažiningai, atidžiai ir rupestingai, ieškini pareiške per protinga termina, del to laikytina, jog yra svarbios priežastys atnaujinti praleista ieškinio senaties termina, be to, ieškovu teise gauti B. P. neišmoketa darbo užmokescio dali turi buti ginama. Del nurodytu argumentu teiseju kolegija konstatuoja, kad ieškinio senaties terminas atnaujintinas.

Teiseju kolegija pažymi, kad atnaujinus ieškovams praleista ieškinio senaties termina, padidintinos ieškovams priteistinos B. P. nesumoketo atlyginimo sumos, nustatant kiekvienam ieškovui priklausiancia konkrecia B. P. neišmoketo atlyginimo dali. Teiseju kolegija, atsižvelgdama i tai, kad ieškovai G. M. P. , J. P. , D. P. ieškiniu praše priteisti B. P. iki 2006 m. rugsejo 15 d. nesumoketa atlyginimo dali, i tai, kad B. P. atlyginimas ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos galejo buti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, bei vadovaudamasi i byla pateikta Lietuvos Aukšciausiojo Teismo pažyma apie B. P. atlyginima 2003-2006 metais (b. l. 5), sprendžia, kad B. P. turto paveldetojams priteistina B. P. neišmoketo atlyginimo, neatskaicius mokesciu, suma yra 135 030,84 Lt. CK 3.88 straipsnio pirmosios dalies 5 punktas numato, kad bendraja jungtine sutuoktiniu nuosavybe pripažistamos pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktiniu ar vieno ju darbines ar intelektines veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslines paskirties išmokas (žalos, padarytos del sveikatos sužalojimo, taip pat neturtines žalos atlyginimas, gauta tiksline materialine parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). Pagal CK 3.117 straipsni preziumuojama, kad sutuoktiniu bendro turto dalys yra lygios; vienam sutuoktiniui mirus, jo dalis iš bendro turto yra paveldima pagal CK penktosios knygos normu nustatytas taisykles. Vadovaujantis CK 5.11 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu, paveldint pagal istatyma pirmos eiles ipediniai lygiomis dalimis yra palikejo vaikai (tarp ju ir ivaikiai) ir palikejo vaikai, gime po jo mirties. CK 5.13 straipsnis numato, kad palikeja pergyvenes sutuoktinis paveldi pagal istatyma arba su pirmos ar antros eiles ipediniais (jeigu ju yra); su pirmos eiles ipediniais jis paveldi viena ketvirtadali palikimo, jeigu ipediniu ne daugiau kaip trys, neiskaitant sutuoktinio. Teiseju kolegija, vadovaudamasi CK 3.88 straipsnio pirmosios dalies 5 punktu, 3.117 straipsniu, sprendžia, kad ieškovei G. M. P. priklauso ½ mirusiam B. P. neišmoketo atlyginimo dalis, neatskaicius mokesciu. Likusi ½ dalis dalintina tarp ieškovu pagal CK 5.11 straipsnio pirmosios dalies 1 punkto bei 5.13 straipsnio nuostatomis, nustatant, kad ieškovei G. M. P. papildomai priklauso ¼ mirusiam B. P. neišmoketo atlyginimo dalis, neatskaicius mokesciu, ieškovams J. P. ir D. P. – lygiomis dalimis ¾ mirusiam B. P. neišmoketo atlyginimo dalis, neatskaicius mokesciu. Teiseju kolegija, atsižvelgdama i nurodytas ieškovams priklausancias B. P. neišmoketo atlyginimo dalis, konstatuoja, kad priteistina iš atsakovo ieškovei G. M. P. 84 394,28 Lt, ieškovei J. P. 25 318,28 Lt, ieškovui D. P. 25 318,28 Lt B. P. neišmoketo atlyginimo, neatskaicius mokesciu (135030,84 : 2 = 67515,42; 67515,42 x ¼ = 16878,86; 67515,42 + 16878,86 = 84394,28; 67515,42 x ¾ : 2 = 25318,25) (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109, 144 str.; Lietuvos Respublikos teismu istatymo 1, 3, 96 str.; CK 1.1, 1.2., 1.127, 1.131, 1.136-1.138; 388, 3.117, 5.11, 5.13 str.; Darbo kodekso 1, 2, 27, 186, 298 str.).

Del nurodytu motyvu teiseju kolegija sprendžia, kad ieškovu G. M. P. , J. P. , D. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, apeliacinis skundas atmestinas ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimas pakeistinas: priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, ieškovei G. M. P. 84 394,28 Lt, ieškovei J. P. 25 318,28 Lt, ieškovui D. P. 25 318,28 Lt B. P. neišmoketo atlyginimo, neatskaicius mokesciu.

CPK 284 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas turi teise dalyvaujanciu byloje asmenu prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas i turtine abieju šaliu padeti ar kitas aplinkybes, sprendimo ivykdyma atideti ar išdestyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarka. Teiseju kolegija, atsižvelgdama i visuotinai žinoma aplinkybe apie sunkia atsakovo – Lietuvos valstybes – turtine padeti, sprendžia, kad sprendimo vykdymas atidetinas vieneriu metu laikotarpiui.

Rezoliucinė dalis

Teiseju kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendima pakeisti, sprendimo rezoliucine dali suformuluojant taip:

„Ieškini tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybes, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybes, ieškovei G. M. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 84 394,28 Lt (aštuoniasdešimt keturis tukstancius tris šimtus devyniasdešimt keturis litus dvidešimt aštuonis centus), ieškovei J. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 25 318,28 Lt (dvidešimt penkis tukstancius tris šimtus aštuoniolika litu dvidešimt aštuonis centus), ieškovui D. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 25 318,28 Lt (dvidešimt penkis tukstancius tris šimtus aštuoniolika litu dvidešimt aštuonis centus) B. P. neišmoketo atlyginimo, neatskaicius mokesciu.

Kita ieškinio dali atmesti.“

Sprendimo vykdyma atideti vieneriems metams.

Teisejai Arturas DriukasKazys KailiunasVytas Milius