Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Ieškovės I. V. ir V. S. kreipėsi į teismą 2000 m. balandžio 14 d. su ieškiniu bei 2001 m. rugsėjo 12 d. su papildomu ieškiniu ir, remdamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2, 109, 114 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 12 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimais bei 2001 m. sausio 12 d. sprendimu, prašė: 1) priteisti iš atsakovo Panevėžio apygardos administracinio teismo dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už 2000 m. sausio 1 d. - 2001 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį I. V. - 26 317 Lt, V. S. - 52 122 Lt; 2) įpareigoti atsakovą nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. mokėti V. S. 9639 Lt atlyginimą, I. V., grižus iš vaiko priežiūros atostogų, - 9639 Lt atlyginimą; 3) įpareigoti bendraatsakius nurodytoms išmokoms skirti reikalingas lėšas; 4) nustatyti, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas ieškovių atlyginimų išmokėjimui turi teisę kiekvieno mėnesio paskutinę darbo dieną ne ginčo tvarka nurašyti nuo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitos reikalingas lėšas. Ieškovės nurodė, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. balandžio 19 d. dekretu Nr. 395 yra paskirtos Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjomis ir iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689), tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. joms mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau - Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494), kuriuo atlyginimų koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Ieškovių teigimu, tokiais veiksmais atsakovai pažeidžia jų teises ir įstatymų saugomus interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Ieškovės nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimais bei 2000 m. sausio 12 d. sprendimu nustatyta ir išaiškinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą, kad teisėjų atlyginimą, kuris negali būti mažinamas per visą teisėjo darbo teisme laiką, sudaro visos išmokos, mokamos teisėjui iš valstybės biudžeto. Ieškovių nuomone, teisėjų atlyginimai mažinami ignoruojant minėtus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus ir sprendimą, dirbantiems teisėjams nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos vienašališkai negali būti bloginamos. Ieškovės nurodė, kad, ateidamos dirbti į apygardos administracinį teismą, jos asmeniškai prisiėmė finansinių įsipareigojimų, kurių įvykdymą siejo su teisėjams nustatytomis darbo užmokesčio ir socialinėmis garantijomis. Be to, ieškovės pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime suformulavo teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą užtikrinančių garantijų apsaugos konstitucinę doktriną, taip pat apibrėžė teisėjo materialinių garantijų pobūdį bei vidinį turinį - kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą, draudžiama mažinti teisėjų atlyginimą, kol teisėjas eina tas pareigas, taip pat mažinti nustatytas socialines garantijas. Anot ieškovių, tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, iškelia teisės taikymo šioje byloje problemą, nes tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas gali nuspręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją, tuo tarpu įstatyme nenurodyta, kaip turi elgtis bylą nagrinėjantis teismas, kai pradėtą teisės akto konstitucingumo nustatymo teiseną Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutraukia ir šis klausimas lieka neišspręstas. Ieškovių teigimu, nurodyta teisės spraga nesudaro pagrindo atsisakyti nagrinėti pareikštą ieškinį ar jį atmesti, nes tuo atveju būtų pažeistas visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principas. Ieškovių nuomone, ginčas spręstinas tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstituciją, joje įtvirtintus principus bei remiantis bendraisiais civilinių santykių reglamentavimo principais (CK 1.2 straipsnis). Ieškovių manymu, teismas turėtų nuspręsti dėl CPK 11 straipsnio 3 dalies taikymo, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu, nutraukdamas pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, konstatavo, jog šio klausimo išsprendimas nepriklauso Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, ir leido bendrosios kompetencijos teismui taikyti CPK 11 straipsnio 3 dalį.