Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-28/2009 Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.4.1; 44.5.2;113.10. (S)

2009 m. kovo 30 d.

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Donato Šerno,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ekspedita“ ir atsakovo O. J. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-70-527/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ekspedita“ ieškinį atsakovui O. J. V., trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje uždaroji akcinė bendrovė ,,Demotrans Baltic“, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Ieškovas UAB ,,Ekspedita“ kreipėsi į teismą su ieškiniu buvusiam ieškovo administracijos vadovui O. J. V. ir prašė priteisti iš atsakovo 102 445,12 Lt žalai atlyginti bei su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad nuo 2000 m. kovo 9 d. iki 2003 m. vasario 7 d. atsakovas dirbo ieškovo direktoriumi, kuris pagal Akcinių bendrovių įstatymo 22 straipsnio 8 dalį privalėjo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai ir neturėjo teisės atlikti veiksmų, kurie yra akivaizdžiai nuostolingi įmonei. Ieškovo teigimu, atsakovas švaistė bendrovės turtą ir pirko paslaugas aukštesne kaina, todėl bendrovė turi teisę reikalauti atlyginti dėl tokių veiksmų patirtą žalą. Žalos atlyginimo reikalavimą ieškovas grindė tokiomis aplinkybėmis: pirma – ieškovo administracijos vadovu dirbant atsakovui, 2002 m. liepos – spalio mėn. trečiajam asmeniui UAB “Demotrans Baltic” buvo sumokėti 70 839 Lt už tariamai atliktas su krovinių vežimu ir jo organizavimu susijusias paslaugas, kurių realiai ieškovas negavo, nes tos paslaugos buvo gautos iš kitų paslaugų tiekėjų (iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ arba iš Latvijos įmonės „Lattransrail“), su kuriais ir buvo atsiskaityta, arba pagal tarptautinio krovinių pervežimo geležinkeliais teisinį reglamentavimą tas paslaugas galėjo suteikti tik krovinių vežimą geležinkeliais vykdančios geležinkelio įmonės, kurioms tos paslaugos nebuvo užsakytos; antra – ieškovui teikiant ekspedicines paslaugas ir turint tiesioginę sutartį su Baltarusijos įmone ,,TransRail-BCH”, paslaugos iš šios įmonės buvo perkamos ne tiesiogiai, o per tarpininkus – trečiąjį asmenį UAB “Demotrans Baltic” ir UAB “Chemtransa”, tuo ieškovui padarant 31.606,12 Lt žalą.

Kauno apygardos teismas 2007 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui UAB „Ekspedita“ iš atsakovo O. J. V. 31 606,12 Lt žalai atlyginti, 1 820,15 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 948,18 Lt žyminio mokesčio. Likusioje dalyje ieškinį atmetė.

Sprendime teismas nurodė, kad ieškovo argumentas, jog tretysis asmuo turi įrodyti, kad suteikė ieškovui ekspedijavimo paslaugas ir paneigti ieškovo teiginį, jog paslaugų, už kurias buvo apmokėta trečiajam asmeniui, ieškovas negavo, teismo nuomone, yra nepagrįstas ir prieštarauja įrodinėjimo pareigą reglamentuojančio CPK 178 straipsnio nuostatoms bei šios procesinės teisės normos taikymo ir aiškinimo teismų praktikai (2004 m. gruodžio 30 d. LAT teisėjų senato nutarimas Nr. 51 ,,Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 7 p., Teismų praktika Nr. 22). Teismas nurodė, kad būtent ieškovas, pareiškęs ieškinį, o ne trečiasis asmuo, šioje byloje privalėjo įrodyti ieškinio pagrįstumą, o atsakovas ir tretysis asmuo – savo atsikirtimus į ieškinį, todėl, teismo nuomone, ieškovas, siekdamas paslaugų suteikimo įrodinėjimo naštą perkelti trečiajam asmeniui, elgėsi nesąžiningai bei piktnaudžiavo jam suteiktomis teisėmis.

Teismas nurodė, kad teiginius apie tariamai negautų paslaugų apmokėjimą ir bendrovei padarytą žalą ieškovas grindė 2003 m. lapkričio 21 d. atlikta bei 2007 m. sausio 12 d. patikslinta Nepriklausomo auditoriaus ataskaita ir išvada, kurią surašė auditorė V. V. A.. Teismas nustatė, kad auditorė V. V. A. yra vienintelio ieškovo akcininko – Prekybos ir paslaugų ribotosios atsakomybės bendrovės „CHIMPORT COMPANY“ Kft - pagrindinio dalininko, turinčio 60 procentų dalių, R. A. motina, R. A. taip pat eina prezidento pareigas asociacijoje ,,Baltijos chemijos grupė“, kuriai priklauso ir ieškovas. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad auditorė pažeidė Audito įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje nustatytą draudimą, todėl auditoriaus ataskaitos ir išvados nepripažino tinkamu įrodymu, patvirtinančiu ieškovo nurodytas aplinkybes.

Remdamasis Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcijos atliktu UAB ,,Demotrans Baltic” veiklos už laikotarpį nuo 2002 m. vasario 15 d. iki 2003 m. sausio 1 d. patikrinimu, kuriuo nebuvo nustatyta atvejų, jog trečiasis asmuo UAB “Demotrans Baltic” būtų gavęs pajamų už nesuteiktas paslaugas, ir LR Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 patvirtintos Pajamų ir sąnaudų pripažinimo apskaitoje tvarkos 2.2 ir 13 punktais, teismas paneigė ieškovo teiginį, jog ieškovas apmokėjo trečiajam asmeniui už nesuteiktas paslaugas ir dėl to bendrovei padaryta 70 839 Lt žala.

Ieškovo elgesį, teigiant, kad netikslus paslaugos įvardijimas sąskaitose-faktūrose, pagal kurias buvo sumokėtos reikalaujamos priteisti pinigų sumos, yra pagrindas pripažinti, jog faktiškai paslauga buvo nesuteikta, teismas įvertino kaip nesąžiningą, motyvuodamas tuo, kad ir ieškovo išrašytose sąskaitose-faktūrose užsakovams taip pat paslaugos neretai įvardijamos kaip pervežimo, nors parduodama pervežimo organizavimo paslauga, o pervežimo paslaugas suteikia kiti asmenys, tačiau ieškovas tokias atvejais neginčija paslaugos pardavimo fakto, nors jos turinys neatitinka sąskaitose-faktūrose nurodyto paslaugos pavadinimo. Teismo teigimu, byloje nesant rašytinės sutarties arba šiai sutarčiai esant prarastai, arba šalims sudarius žodinę sutartį, šalių sutartiniai santykiai patvirtinami sutarties sudarymo bei vykdymo veiksmų įrodymais. Remdamasis Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Ūkinės finansinės veiklos Kauno apskrities skyriaus 2004 m. lakričio 26 d. specialisto išvada (toliau – Specialisto išvada) (prie civilinės bylos prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 20-2-00015-04 t. 1, b. l. 150-159), teismas sprendė, kad trečiasis asmuo UAB „Demotrans Baltic“ atliko ieškovo užsakytas ir apmokėtas paslaugas ir šių paslaugų gavimą patvirtino užsakovai. Teismas nurodė, kad ieškovo trečiajam asmeniui apmokėtose PVM sąskaitose-faktūrose nedetalizavus atliktos ūkinės operacijos, o ją abstrakčiai įvardijus suteiktais patarnavimais, apie faktiškai suteiktas paslaugas turi būti sprendžiama ne vien iš to, kaip jos įvardintos mokėjimo dokumente, bet ir pagal šalių išreikštą valią ir faktiškai atliktus darbus arba jų rezultatą – krovinio perdavimą gavėjui bei gautas pajamas už atliktą paslaugą. Tokiems argumentams pagrįsti teismas rėmėsi teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teisinių santykių kvalifikaciją lemia ne šalių pavartota terminologija, o santykių turinys, kaip tuos santykius šalys beįvardytų (LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000-02-02 nutartis byloje Nr.3K-7-23/2000 m.). Remdamasis šiais argumentais, teismas pripažino pagrįsta atsakovo poziciją, kad vien neteisingas ar ne visai tikslus ūkinės operacijos pavadinimo sąskaitoje-faktūroje nurodymas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio santykio turinio ir negali būti pagrindas nepripažinti paslaugos suteikimo fakto ar jį ginčyti. Įvertinęs byloje esančius įrodymus – ieškovo klijentų užsakymus, ieškovo užsakymus trečiajam asmeniui, šio užsakymus Rusijos įmonei “Reiltex International LLC”, mokėjimo dokumentus, Specialisto išvadą, teismas sprendė, kad trečiasis asmuo suteikė paslaugas, už kurias ieškovas jam sumokėjo 70 839 Lt, todėl ieškinį šios sumos žalos atlyginimo dalyje atmetė kaip neįrodytą.

Dėl žalos, padarytos perkant paslaugas per tarpininką aukštesne kaina, teismas rėmėsi Specialisto išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovas trečiajam asmeniui už druskos ekspedijavimo paslaugas sumokėjo 462 648,70 Lt, trečiasis asmuo už šias paslaugas sumokėjo įmonei UAB „Chemtransa“ 462 302,76 Lt, o UAB „Chemtransa“ sumokėjo Baltarusijos įmonei ,,TransRail-BCH” 431 042,28 Lt, tokiu būdu iš šio sandorio gaudama 31 260,48 Lt pajamų, taip pat nustatytomis aplinkybėmis, kad, jeigu ieškovas ir toliau būtų pirkęs paslaugas tiesiogiai iš įmonės ,,TransRail-BCH”, jis būtų sumokėjęs 31 606,12 Lt mažiau, įvertinus 2002 m. spalio-gruodžio mėn. sandorius (b/b, t.1, b.l.156-157), t.y. už pervežtą druską pagal spalio mėn. pateiktas sąskaitas – 9 654 Lt mažiau, už pervežtą druską pagal 2002 m. lapkričio mėn. pateiktas sąskaitas – 19 407,26 Lt mažiau ir už pervežtą druską pagal 2002 m. gruodžio mėn. pateiktas sąskaitas – 2 544,86 Lt mažiau, bei padaryta išvada, jog UAB „Demotrans Baltic“ suteiktos ekspedijavimo paslaugos buvo akivaizdžiai nuostolingos ir nenaudingos UAB „Ekspedita“.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas paslaugų per papildomą tarpininką pirkimą, laikė reikšminga aplinkybe tai, kad tiek buvęs ieškovo administracijos vadovas atsakovas O. J. V., tiek buvęs trečiojo asmens UAB “Demotrans Baltic” administracijos vadovas D. V. yra perėję dirbti į UAB „Chemtransa“. Teismas nustatė, kad iš papildomo tarpininko atsiradimo trečiasis asmuo UAB „Demotrans Baltic“ ieškovo sąskaita uždirbo 345,94 Lt, o UAB „Chemtransa“ – 31 260,48 Lt, t. y. visas papildomas skirtumas teko šiai bendrovei, kurioje sprendimo priėmimo metu dirbo abu ieškovui nenaudingus sandorius sudarę vadovai. Remdamasis civilinės bylos, iškeltos bendrovei “Chemtransa” pagal ieškovo UAB “Ekspedita” ieškinį dėl darbuotojų perviliojimo, duomenimis, teismas sprendė, kad viena iš UAB ,,Ekspedita“ įrodinėjamų toje byloje aplinkybių yra ta, kad organizuojant druskos pervežimą papildomu tarpininkų įvedimu buvo siekiama dalį ieškovo pajamų nukreipti į UAB „Chemtransa“, kuri buvo naujai įsteigta įmonė ir kurioje praktiškai nebuvo darbuotojų, tuo sudarant sąlygas UAB „Chemtransa“ verslo pradžiai ir kartu padarant žalą ieškovui. Teismas konstatavo, jog buvusiam ieškovo administracijos vadovui O. J. V. perkant druskos ekspedijavimo paslaugas ne tiesiogiai iš Baltarusijos įmonės ,,TransRail-BCH”, o per trečiuosius asmenis, ieškovui buvo padaryta Specialisto išvadoje paskaičiuota 31 606,12 Lt žala, kurią, vadovaudamasis Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 12 dalimi, CK 6.245-6.249 straipsniais, priteisė iš atsakovo. Teismas nemažino priteistinos žalos dydžio, nes atmetė, kaip neįrodytus, atsakovo argumentus, kad nustatant šią sumą nebuvo įvertintos išlaidos, kurias ieškovas būtų patyręs, jeigu druskos ekspedijavimo paslaugas būtų pirkęs ne per trečiąjį asmenį.

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB ,,Ekspedita“ prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas 70 839 Lt žalos atlyginimo reikalavimas, ir ieškinį patenkinti visiškai. Skundą ieškovas grindžia šiais argumentais:

1. Atmesdamas ieškovo reikalavimą dėl 70 839 Lt žalos atlyginimo, teismas pažeidė LR CPK 178 ir 270 straipsnių nuostatas. Įstatyme įtvirtinta įrodinėjimo pareiga numato, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus. Tai reiškia, kad ne vien ieškovas, kaip sprendime nurodė pirmos instancijos teismas, tačiau kiekviena bylos šalis, teigdama esant arba nesant tam tikras bylos aplinkybes, privalo savo teiginius pagrįsti byloje surinktais įrodymais. Ieškovas savo ieškinį dalyje dėl 70 839 Lt žalos atlyginimo priteisimo grindžia aplinkybe, kad šioje apimtyje paslaugų, už kurias atsakovas sumokėjo trečiajam asmeniui, ieškovas negavo. Pažymėtina, kad įrodymų apie paslaugų negavimą pateikimas apskritai negalimas, nes jei ieškovas paslaugų negavo, jis ir tegali patvirtinti, kad paslaugų negavo. Nepaisant šios aplinkybės ieškovas išsamiai dėl kiekvienos aplinkybės pateikė įrodymus (c/b, t. 2, b.l. 70, 72, 75, 110-129, t. 3, b.l. 5-6, 10-42, t. 4, b.l. 58, 67, 123, t. 5, b.l. 2-36), kad arba tokių paslaugų užsakymas apskritai negalimas, arba jų niekas neteikė, arba jos apskritai buvo nereikalingos. Remiantis įrodinėjimo pareigos paskirstymu, trečiasis asmuo, teigdamas, kad paslaugas suteikė, turėtų pateikti įrodymus, kurie pavirtintų jo teiginius. Tačiau nei atsakovas O. J. V., nei trečiasis asmuo UAB „Demotrans Baltic", nenurodė nei vieno į bylą pateikto dokumento, patvirtinančio paslaugų atlikimą. Dėl minėtų priežasčių, pirmos instancijos teismas, remdamasis vien ofšorinių įmonių sąskaitomis, neturėjo pagrindo išvadai, kad trečiasis asmuo ieškovo ginčijamas paslaugas suteikė.

2. Teismas, nevertindamas ieškovo pateiktų įrodymų ir sprendimą grįsdamas tiktai atsakovo ir trečiojo asmens pateiktais įrodymais, pažeidė įrodymų vertinimo ir sprendimo motyvavimo taisykles, numatančias, kad bylos nagrinėjimo metu turi būti ištirti visi byloje surinkti įrodymai ir dėl jų pasisakyta, jais grindžiant sprendimą arba juos atmetant. Šis procesinis pažeidimas, ieškovo nuomone, laikytinas esminiu, sąlygojusiu neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

3. Teismas, vertindamas audito išvadas ieškinio dalyje dėl 70 839 Lt žalos atlyginimo už negautas paslaugas priteisimo, jas atmetė, tuo tarpu ieškinio dalyje dėl 31 606,12 Lt žalos atlyginimo šiomis išvadomis grindė savo sprendimą. Ieškovo nuomone, teismo sprendimas, pagrįstas prieštaringomis išvadomis, negali būti laikomas pagrįstu (LR CPK 263 str.).

4. Ieškovo teigimu, pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl su byla susijusių išlaidų priteisimo. Remdamasis LR CPK 93 str., 96 str. 98 str. nustatytomis proporcijomis teismas paskirstė žyminio mokesčio, pašto išlaidas, išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Byloje yra surinkti duomenys, patvirtinantys ieškovo turėtas 2 741,14 Lt dokumentų vertimų, vykdant Kauno apygardos teismo nutartis, išlaidas, tačiau šių išlaidų priteisimo prašymą teismas atmetė nepagrįstai.

Atsiliepimu į ieškovo UAB ,,Ekspedita“ apeliacinį skundą atsakovas O. J. V. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti 70 839 Lt žalos atlyginimo. Atsiliepime atsakovas nurodo:

1. Nepagrįstas yra ieškovo apeliacinio skundo teiginys, jog teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas, įrodinėjimo naštą perkeldamas ieškovui. Ieškovas, grįsdamas savo reikalavimą dėl žalos išieškojimo už neatliktų darbų apmokėjimą, nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių teiginius, jog apmokėtos paslaugos nebuvo suteiktos. Specialisto išvadoje, kuria rėmėsi teismas, nustatyta, kad UAB ,,Ekspedita“ pagrįstai ir teisėtai vykdė atsiskaitymus su UAB ,,Demotrans Baltic“ visais ieškovo nurodytais atvejais ir šie mokėjimai pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais.

2. Žalos atlyginimo klausimas buvo sprendžiamas pagal deliktinės atsakomybės taisykles, todėl įrodymų naštos paskirstymas turėjo būti vykdomas atsižvelgiant į kaltės prezumpciją. Teismas pagrįstai ieškinį atmetė, nes ieškovas neįrodė nei atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų, nei konkretaus žalos dydžio.

4. Vienintelis ieškovo argumentas, nepripažįstant, jog UAB ,,Demotrans Baltic“ suteikė paslaugas ieškovui, yra tai, kad sąskaitose-faktūrose netiksliai nurodyta suteikta paslauga. Teigdamas, kad paslaugos netikslus įvardijimas sąskaitoje-faktūroje yra pagrindas pripažinti, jog faktiškai paslauga nebuvo suteikta, ieškovas elgiasi nesąžiningai, nes ieškovo išrašytose sąskaitose-faktūrose užsakovams taip pat paslaugos neretai įvardijamos kaip pervežimo, nors buvo parduodama pervežimo organizavimo paslauga, o pervežimo paslaugas suteikė kiti asmenys, tačiau ieškovas tokiais atvejais neginčija paslaugos pardavimo fakto, nors jos turinys neatitinka sąskaitoje-faktūroje nurodyto paslaugos pavadinimo.

5. Ieškovo pateikti Lietuvos ir Rusijos geležinkelių atsakymai į paklausimus dėl paslaugų suteikimo nepaneigia paslaugų suteikimo fakto. Šie raštai negali būti įrodymais, patvirtinančiais aplinkybę, kad dėl atsakovo kaltės trečiajam asmeniui buvo apmokėta už nesuteiktas paslaugas. Negalima sutikti su ieškovo teiginiu, kad teismas nevertino ieškovo pateiktų įrodymų ir vadovavosi tik atsakovo ir trečiojo asmens pateiktais įrodymais. Priešingai, teismas tenkino visus ieškovo prašymus dėl įrodymų pateikimo ir išreikalavimo. Vien dėl ieškovo prašymų išreikalauti įrodymus tenkinimo bylos nagrinėjimas užsitęsė dvejus metus.

Apeliaciniu skundu atsakovas O. J. V. prašo Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 18 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo UAB ,,Ekspedita“ reikalavimas priteisti 31 606,12 Lt žalos atlyginimą, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą atsakovas grindžia tokiais argumentais:

1. Tarp UAB ,,Ekspedita“ ir Baltarusijos įmonės ,,Transrail-BCH“ 2000 m. kovo 22 d. sudarytoje sutartyje Nr.2365 nebuvo nustatytas druskos pervežimo tarifas, pagal sutarties 3.1 punktą, kiekvienam pervežimui mokesčio tarifas buvo derinamas su vykdytoju atskirai. Sutarties 2.6 ir 2.7 punktai numatė pervežimo mokesčio sumos pakitimų užsakymo vykdymo metu galimybę. Todėl nebuvo teismui jokio pagrindo teigti, kad sudarius sutartį su UAB ,,Demotrans Baltic“ dėl 17 263 tonų druskos pervežimo organizavimo, mokant 26,80 Lt už toną, buvo pažeisti UAB ,,Ekspedita" interesai. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad 2002 m. spalio - gruodžio mėn. druskos pervežimui Baltarusijos įmonė ,,TransRail-BCH“ būtų taikiusi 25,09 Lt už toną tarifą. Teismas sprendime nurodė tik prielaidą, jog, jei Baltarusijos įmonė „TransRail-BCH" būtų taikiusi paslaugos tarifą, kuris buvo taikomas ankstesniais laikotarpiais ar kitiems ūkio subjektams, tai sudarytas sandoris su trečiuoju asmeniu galėtų būti pripažintas nuostolingu ieškovui.

2. Sprendimas sudaryti 17 263 tonų druskos pervežimo organizavimo sutartį su UAB ,,Demotrans Baltic“ nepažeidė ieškovo įstatų, neviršijo normalios gamybinės - ūkinės rizikos, nebuvo akivaizdžiai nuostolingas, o jo priėmimą sąlygojo 2002 m. rugpjūčio mėn. susidaręs bendrovės įsiskolinimas paslaugų tiekėjams ir valiutų kurso nestabilumas, kurio nebuvo įmanoma prognozuoti.

3. Teismo sprendime konstatuojama, kad priteistina suma pripažįstama kaip žala, nes atsakovas neįrodė realiai patirtų išlaidų, kurios galėtų turėti įtakos nustatant galimos žalos dydį. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes taikant deliktinę atsakomybę ieškovas turi įrodyti ne tik neteisėtus atsakovo veiksmus, bet ir realios žalos padarymo faktą, tokios žalos dydį. Ieškovas šių aplinkybių neįrodė, todėl darytina išvada, kad teismas šioje dalyje ieškovo reikalavimą patenkino ne dėl to, kad ieškovas įrodė žalos padarymo faktą ir jos dydį, o dėl to, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių žalos padarymo faktą ar jos dydį.

Atsiliepimu į atsakovo O. J. V. apeliacinį skundą ieškovas UAB ,,Ekspedita“ prašo skundą atmesti ir apelianto skundžiamą Kauno apygardos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad :

1. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog byloje nėra duomenų apie tai, kokį paslaugos tarifą būtų taikiusi Baltarusijos bendrovė „TransRail-BCH“ ieškovui. Auditorės V. V. A. išvadose nustatyta, kad ankstesniojo laikotarpio vidutinė druskos pervežimo kainą buvo 25 Lt už vieną toną. Ieškovas su Baltarusijos įmone „TransRail-BCH“ turėjo ilgalaikio bendradarbiavimo patirtį, todėl buvo pakankamas pagrindas tikėtis, kad pervežimo kaina išliks iš esmės tokia pati. Specialisto išvada patvirtina, kad trečiajam asmeniui UAB „Demotrans Baltic" už druskos ekspedijavimo paslaugas ieškovas sumokėjo 462 648,70 Lt, trečiasis asmuo UAB „Demotrans Baltic“ už šias paslaugas sumokėjo bendrovei „Chemtransa“ 462 302,76 Lt, o UAB „Chemtransa“ įmonei ,,TransRail-BCH“ - 431 042,28 Lt. Įvertinus pervežtą druskos kiekį, matyti, kad tarpininkas UAB „Chemtransa“ Baltarusijos įmonei „TransRail-BCH" mokėjo tą pačią, 25 Lt už toną, kainą.

2. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad Baltarusijos bendrovei „TransRail-BCH“ už paslaugas buvo mokama ar turėjo būti mokama avansu. Byloje esanti suvestinė, apimanti penkių metų bendradarbiavimo su įmone „TransRail-BCH“ praktiką, rodo, kad per visą bendro darbo laikotarpį atsiskaitymas vyko ne avansu, o apmokant už faktiškai gautas paslaugas. Šią aplinkybę patvirtina ir Baltarusijos įmonės „TransRail-BCH“ sąskaitos, kurios buvo išrašomos pagal jau suteiktas paslaugas ir jose nurodytas apmokėjimo terminas – 3 dienos po sąskaitos išrašymo. Priešingai nei teigia atsakovas, ieškovas neturėjo finansinių problemų atsiskaitant su tiekėjais. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškovas disponavo pakankamomis lėšomis, kurios būtų leidusios nedelsiant apmokėti įsiskolinimą. Be to, ieškovas turėjo sudaręs kredito limito sutartį, pagal kurią galėjo pasiskolinti iki 260 000 Lt iš AB „Vilniaus bankas“. Atsakovo teiginius apie tariamas ieškovo finansines problemas paneigia paties atsakovo veiksmai, t. y. atsakovas nesiekė sumokėti įsiskolinimo įmonei ,,TransRail-BCH“, dėl kurio pastaroji grasino tariamai nutraukti sutartį, tačiau tuo metu sumokėjo šimtatūkstantinį avansą trečiajam asmeniui UAB „Demotrans Baltic“.

3. Druskos pervežimo paslaugą iš Baltarusijos įmonės ,,TransRail-BCH“ ieškovas pirkdavo 25 Lt/t kaina, šią paslaugą užsakovui parduodavo po 27 Lt/t, t. y. ieškovo uždarbis nuo 1 tonos buvo apie 2 Lt. Pradėjus pirkti šias paslaugas iš UAB „Demotrans Baltic“ po 26,80 Lt/t, ieškovas prarado net 90% pajamų. Tokio dydžio pajamų praradimas negali būti laikomas pateisinama ūkine rizika, įvertinant tai, kad atsakovo pasirinkti tarpininkai pervežimo paslaugas ir toliau pirko po 25 Lt/t. Šiuo metu tiek buvęs ieškovo administracijos vadovas O. J. V., tiek buvęs UAB „Demotrans Baltic“ administracijos vadovas D. V. dirba bendrovėje „Chemtransa“. Iš papildomo tarpininkų atsiradimo UAB „Demotrans Baltic" ieškovo sąskaita uždirbo 345,94 Lt, o didžiają dalį - 31 260,48 Lt uždirbo UAB “Chemtransa”, kurioje šiuo metu dirba abu ieškovui nenaudingus sandorius sudarę vadovai. Papildomu tarpininkų įvedimu buvo siekiama dalį ieškovo pajamų nukreipti į naujai įsteigtą UAB „Chemtransa“.

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

UAB “Ekspedita” ieškinio dalyką sudaro žalos atlyginimo iš buvusio bendrovės administracijos vadovo atsakovo O. J. V. Akcinių bendrovių įstatymo (toliau - ABĮ) 38 straipsnio 12 dalies, CK 6.245-6.249 straipsnių pagrindu reikalavimas. Pagal atsakovo darbo administracijos vadovu ieškovo įmonėje metu galiosios redakcijos ABĮ 22 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai. Bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę-ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi. Įmonės vadovą ir įmonę sieja sutartiniai santykiai, įmonės vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina, kad jo elgesys neatitiktų teisės aktų reikalavimų ir pažeistų įmonės subjektines teises ir interesus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą įmonės vadovo, kaip įmonės valdymo organo, atsakomybės taikymo praktiką, sprendžiant dėl įmonės vadovo elgesio standarto ir nustatant, ar įmonės vadovas yra atlikęs neteisėtus veiksmus, teikiančius pagrindą civilinei atsakomybei atsirasti, svarbu turėti omenyje tai, kad įmonę ir jos valdymo organus sieja fiduciariniai, tai yra tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai. Tai lemia, kad visi įmonės valdymo organai – suprantama ir įmonės vadovas, privalo veikti išimtinai įmonės intersais, todėl įmonės vadovas negali sudaryti sandorio, kuris pažeistų įmonės interesus. Faktui, kad įmonės vadovas atlieka neteisėtus veiksmus, konstatuoti reikia nustatyti, jog jis pažeidžia savo, kaip įmonės vadovo pareigas ir veikia priešingai įmonės interesams. Nagrinėjamos bylos atveju reikia nustatyti, ar atsakovas, užsakydamas savo klientų krovinių vežimo organizavimo paslaugas pas trečiąjį asmenį UAB „Demotrans Baltic“ ir apmokėdamas už jas, atliko neteisėtus veiksmus, teikiančius pagrindą civilinei atsakomybei atsirasti.

Bylos duomenys liudija, kad ieškovas UAB “Ekspedita” ir trečiasis asmuo UAB “Demotrans Baltic” teikė krovinių pervežimo geležinkeliais ekspedijavimo paslaugas. Pagal CK 6.824 straipsnio 1 dalį krovinių ekspedijavimas – tai krovinių vežimo organizavimas ir su tuo susiję veiksmai, numatyti krovinių ekspedijavimo sutartyje. Savo prievolei įvykdyti ekspeditorius turi teisę pasitelkti trečiuosius asmenis, jeigu sutartis nenustato, kad sutartį ekspeditorius privalo įvykdyti asmeniškai (CK 6.828 str. 1 d.). Ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovas, būdamas ieškovo UAB “Ekspedita” administracijos vadovu, 2002 m. liepos-spalio mėnesiais atliko neteisėtus veiksmus – sumokėjo trečiajam asmeniui UAB “Demotrans Baltic” 70 839 Lt už tariamai atliktas paslaugas, kurių ieškovas negavo, nes trečiasis asmuo jų nesuteikė ir negalėjo suteikti bei druskos krovinio vežimo ekspedijavimo paslaugas pirko per tarpininką trečiąjį asmenį UAB “Demotrans Baltic” aukštesne kaina ir dėl to ieškovas patyrė 31 606,12 Lt žalą. 70 839 Lt žalos atlyginimo reikalavimą pirmosios instancijos teismas atmetė, o 31 606,12 Lt reikalavimo dalyje patenkino. Apeliacinius skundus dėl tokio sprendimo padavė abi bylos šalys ir juos iš esmės grindžia įrodinėjimo procesą reglamentuojančių proceso teisės normų, numatančių įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo taisykles, pažeidimu.

Teisminiams ginčams, kilusiems iš juridinio asmens valdymo organo atsakomybės teisinių santykių, taikytinos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos specialiosios taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įmonės vadovo civilinė atsakomybė atsiranda tik esant visoms civilinės atsakomybės sąlygoms: 1) žalai (nuostoliams); 2) neteisėtiems veiksmams; 3) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; 4) už žalą atsakingo asmens kaltei. Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš įmonės vadovo civilinės atsakomybės kilusiuose ginčuose yra tokia, kad neteisėtus veiksmus ir žalos padarymo faktus bei priežastinį ryšį privalo įrodyti ieškovas. Jokių CPK 178 straipsnio nuostatų išimčių įstatymuose nenumatyta. Nustačius neteisėtus veiksmus, nulėmusius žalos atsiradimą, skolininko kaltė preziumuojama (CK 6.248 str.). Tam tikrų aplinkybių preziumavimas įstatyme nepakeičia bendrųjų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, o tik atitinkamai palengvina įrodinėjimo procesą šaliai, kurios naudai prezumpcija nustatyta. Nagrinėjamoje byloje reikalaujant žalos atlyginimo iš įmonės vadovo, ieškovo pareiga įrodyti atsakovo veiksmų neteisėtumą, žalą bei neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį. Todėl pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškęs ieškinį ieškovas, o ne atsakovas ar trečiasis asmuo, privalo įrodyti ieškinio pagrįstumą, tuo tarpu atsakovo ir trečiojo asmens pareiga – įrodyti atsikirtimų į ieškinį pagrindą. Atsakovo veiksmų neteisėtumą ieškovas grindžia tuo, kad atsakovas iššvaistė įmonės lėšas, sumokėdamas trečiajam asmeniui už nesuteiktas paslaugas, todėl, pagal išdėstytas įrodinėjimo naštos paskirstymo civilinės atsakomybės ginčuose taisykles, ieškovas turi pareigą įrodyti, kad atsakovas veikė neteisėtai – mokėjo pinigus už ieškovo negautas paslaugas. Išdėstytos aplinkybės paneigia apelianto (ieškovo) argumentus dėl netinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo nagrinėjamoje byloje ir patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kuria įvertintas ieškovo siekis perkelti įrodinėjimo naštą trečiajam asmeniui, pagrįstumą. Apeliacinio skundo argumentą, kad paslaugų suteikimo faktą turi įrodyti jas teikęs asmuo, nes pagal logikos dėsnius ieškovas negali įrodyti tai, ko nėra gavęs, paneigia įrodinėjimo naštos paskirstymo įmonės vadovo civilinės atsakomybės ginčuose taisyklės.

Dėl 70 839 Lt žalos atlyginimo reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį šioje dalyje atmetė, nustatęs, kad ieškovo mokėjimai už užsakytas krovinių vežimo organizavimo paslaugas trečiąjam asmeniui buvo pagrįsti, todėl atsakovo veiksmų, vykdant klijentų, pirkusių iš ieškovo krovinių vežimo organizavimo paslaugas, užsakymus per trečiąjį asmenį, nepripažino neteisėtais. Nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliantas (ieškovas) teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo ir sprendimo motyvavimo taisykles, nes nevertino ieškovo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, o sprendimą grindė tik atsakovo ir trečiojo asmens pateiktais įrodymais.

Įstatymas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą teisiškai reikšmingas išvadas dėl tam tikrų aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimo arba neegzistavimo daryti laikantis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų. Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas, - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 tr. 1 d.). Įstatyme įtvirtinti teismo sprendimo turiniui keliami reikalavimai numato teismui pareigą nurodyti argumentus ir įrodymus, kuriais remdamasis teismas priima sprendimą, taip pat įpareigoja teismą nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus (CPK 270 str. 4 d.). Reikia sutikti su apelianto (ieškovo) argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovo motyvų, susijusių su Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarime (SMGS) numatytų taisyklių taikymu, vykdant tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais organizavimo paslaugas, ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė.

Remdamasis byloje esančiais įrodymais – mokėjimų dokumentais, elektroninio susirašinėjimo medžiaga, Marijampolės apskrities VMI atlikta trečiojo asmens UAB “Demotrans Baltic” patikrinimo medžiaga (toliau - Patikrinimo medžiaga), prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtoje baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00015-04 esančia Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie LR VRM Ūkinės finansinės veiklos Kauno apskrities skyriaus 2004 m. lapkričio 26 d. specialisto išvada (toliau - Specialisto išvada) pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: 1) trečiajam asmeniui UAB “Demotrans Baltic” ieškovas sumokėjo 7 080 Lt už negabaritinio krovinio vežimo organizavimą (negabaritinio krovinio pervežimo suderinimą su geležinkelio administracijomis pasienio stotyse, leidimų ir telegramų, kad krovinys būtų gabenamas be kliūčių, suderinimą) pagrįstai, nes užsakymą organizuoti negabaritinio krovinio vežimą ieškovas pateikė trečiajam asmeniui, šis užsakymą suderinti schemas ir telegrama patvirtinti negabaritinio krovinio pervežimo specialiu traleriu maršrutą pateikė įmonei “Railex International LLC”, kuri tokio paties turinio paraišką pateikė Rusijos RAB “Metro-kom”. Už atliktą paslaugą įmonė “Railex International LLC” išrašė 2 065 JAV dolerių sumos sąskaitą trečiajam asmeniui, o šis 2002-07-26 PVM sąskaita-faktūra LBH Nr. 0148194 pareikalavo iš ieškovo sumokėti 7 080 Lt. Negabaritinio krovinio ekspedijavimo paslaugą ieškovas vykdė Šveicarijos įmonės “Neutra Railway” užsakymu; 2) 16 093 Lt pagal 2002-07-26 PVM sąskaitą-faktūrą LBH Nr. 0148195, 1 452 Lt pagal 2002-09-19 PVM sąskaitą-faktūrą LBH Nr. 0148229, 3 025 Lt pagal 2002-09-20 PVM sąskaitą-faktūrą LBH Nr. 0148230, 15 200 Lt pagal 2002-10-15 PVM sąskaitą-faktūrą LEA Nr. 2173111 ir 4 833,60 Lt pagal 2002-10-15 PVM sąskaitą-faktūrą LEA Nr. 2173103 ieškovas pagrįstai sumokėjo trečiajam asmeniui už krovinių judėjimo sekimą pagal muitinės atžymas. Tokio pobūdžio užsakymus 2002 m. gegužės 9 d. ir 2002 m. rugsėjo 2 d. ieškovui teikė Latvijos įmonė “Lattransrail”, šias paslaugas atlikti ieškovas užsakė pas trečiąjį asmenį, kuris vagonų sekimo pagal užsakovo pateiktą vagonų sąrašą paslaugas pirko iš įmonės “Railtex International LLC”, o ši – iš RAB “Metro-kom”. Atliktų paslaugų apmokėjimui trečiajam asmeniui buvo išrašytos sąskaitos 4 535,30, 400,58, 840,93, 4 303,78 ir 1 360,41 JAV dolerių sumoms; 3) 3 425,40 Lt pagal 2002-09-19 PVM sąskaitą-faktūrą LBH Nr. 0148228, 12 754,80 Lt pagal PVM sąskaitą-faktūrą LBH Nr. 0148227 ir 1 417,20 Lt pagal 2002-10-17 PVM sąskaitą-faktūrą LEA Nr. 2173112 ieškovas sumokėjo trečiajam asmeniui už vagonų ir pusvagonių padavimą į Čunojar, Magnitogorsk, Beloreck stotis pagrįstai. Vagonų ir pusvagonių padavimo paslaugas suteikti ieškovas prašė Latvijos įmonės “Lattransrail”, šiai atsisakius tai padaryti dėl partnerių, galinčių tarpininkauti nurodytose geležinkelio stotyse, neturėjimo, užsakymus pateikė trečajam asmeniui, kuris atitinkamai juos teikė įmonei “Railtex International LLC”, o ši - RAB “Metro-kom”. Rusijos įmonė “Railtex International LLC” pareikalavo iš trečiojo asmens sumokėti už suteiktas paslaugas; 4) 1 584 Lt pagal 2002-10-17 PVM sąskaitą –faktūrą LEA Nr. 2173114 ir 3 974 Lt pagal PVM sąskaitą-faktūrą LEA Nr. 2173113 ieškovas sumokėjo trečiajam asmeniui už suteiktas ekspedijavimo paslaugas organizuojant dėvėtų rūbų ir medikamentų netrukdomą gabenimą per Kazachstaną ir Uzbekistaną pagrįstai. Teismas nurodė, kad, nežiūrint į tai, kad šių krovinių pervežimo per nurodytas teritorijas organizavimą ieškovas pirko iš SIA “Lattransrail”, tačiau liko nepaneigta baudžiamojoje byloje liudytoju apklausto buvusio trečiojo asmens UAB “Demotrans Baltic” direktoriaus D. V. nurodyta aplinkybė, kad trečiajam asmeniui buvo sumokėta už vagonų prastovas Kazachstano-Uzbekistano pasienyje dėl klaidingai užpildytų važtos dokumentų.

Apie suteiktų paslaugų pobūdį pirmosios instancijos teismas sprendė ne vien iš mokėjimo dokumentuose (sąskaitose-faktūrose) nurodytų jų pavadinimų, bet, remdamasis byloje esančiais duomenimis, ir pagal šalių išreikštą valią ir faktiškai atliktus darbus arba jų rezultatą – krovinio perdavimą gavėjui bei gautas pajamas už atliktas paslaugas. Šių pirmosios instancijos teismo išvadų ieškovas neginčija, tačiau teigia, kad teismo nustatytų konkrečių krovinio vežimo organizavimo paslaugų ieškovas negavo, nes jos turėjo būti atliekamos tiek pagal krovinių vežimui galiojusio Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) nuostatas, kurios numato vežime dalyvaujančių geležinkelių centrinių institucijų pareigą suderinti krovinio vežimo sąlygas, geležinkelio stoties, kurioje atsirado krovinio vežimo kliūtis, pareigą nedelsiant telegrafu per pradinę stotį informuoti apie tai krovinio siuntėją, tiek pagal nusistovėjusią praktiką, pagal kurią vagonų sekimą (paiešką) vykdo krovinio vežėjas, esant rašytiniai sutarčiai su krovinio siuntėju, gavėju ar ekspeditoriumi, o Rusijos teritorijoje pagal paslaugų atlikimo metu galiojusius Rusijos federacijos geležinkelio transportavimo nuostatus vagonų padavimą krovinio vežėjas vykdo pagal krovinio siuntėjo ar jo įgalioto asmens užpildytą žiniaraštį.

Įrodyti aplinkybei, kad krovinių vežimo organizavimo paslaugų ieškovas iš trečiojo asmens negavo, ieškovas teikė į bylą AB “Lietuvos geležinkeliai”, su kuria turi ilgalaikę krovinių vežimo geležinkeliais sutartį, ir Rusijos Federacijos AB “Rusijos geležinkeliai” raštus, SMGS važtaraščius (t. 2, b. l. 70, 72, 75, 110-129; t. 3, b. l. 5-6, 10-42; t. 4, b. l. 58, 67, 123; t. 5, b. l. 2-36), kurių, kaip pagrįstai teigia apeliantas (ieškovas), pirmosios instancijos teismas neįvertino ir dėl jų nepasisakė, tuo pažeisdamas proceso įstatyme numatytą pareigą ištirti ir įvertinti visus, teisingam bylos išsprendimui reikšmingus, įrodymus bei nurodyti argumentus, dėl kurių kurie nors įrodymai atmetami (CPK 185, 270 str.).

Šie ieškovo pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo pervežimai buvo vykdomi tarptautiniais maršrutais pagal SMGS važtaraščius, todėl tokiems pervežimams taikomos nuo 1951 m. lapkričio 1 d. galiojančio Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimo (SMGS) taisyklės, kurios Lietuvoje įsigaliojo nuo 1992 m. birželio 5 d. SMGS instrukcijos 5 straipsnis numato, kad pradinio geležinkelio centrinės institucijos derina vežimo sąlygas su dalyvaujančių vežime geležinkelių centrinėmis institucijomis. Toks teisinis reglamentavimas leidžia teigti, kad nebagaritinio krovinio vežimo suderinimas yra išimtinė krovinio vežime dalyvaujančių geležinkelių kompetencija. Byloje esantys duomenys – sąskaita LBH Nr. 1991173, SMGS važtaraštis, sąskaita GBD Nr. 2173938 ( t.3, b. l. 6-8; Audito ataskaitos 2 ir 3 priedai, ataskaitos 21, 22 lapai; baudž. bylos t. 1, b. l. 127-131) patvirtina, kad 2002 m. birželio mėn. ieškovas pardavė Šveicarijos įmonei “Neutra Railway AG” negabaritinio krovinio ekspedijavimo per Lietuvą paslaugą, šio krovinio pervežimo per Lietuvos teritoriją paslaugą ieškovas pirko iš AB “Lietuvos geležinkeliai”, krovinio vežimo leidimų derinimas užsakovui nebuvo parduotas. Negabaritinio krovinio vežimo derinimo procedūra buvo vykdyta pagal SMGS reikalavimus – Vokietijos geležinkeliai (DB Cargo) išsiuntė suderinimo prašymus AB “Lietuvos geležinkeliai” ir Maskvos MPS (Ministerstvo putei soobščenija), kuri užklausimus teikė visų šalių, kuriomis bus vežamas krovinys, geležinkeliams, gavusi iš jų suderinimus, apie tai informavo pradinės šalies geležinkelį – DB Cargo (t. 2, b. l. 72, 110-112, 122, 124, 127; t. 3, b. l. 10-13, 32-33, 36-37, 40-41). Ginčo krovinio vežimo derinimo veiksmai pagal SMGS nuostatas buvo atlikti iki ieškovo užsakymo trečiajam asmeniui pateikimo (t. 1, b. l. 126-128), krovinio derinimo procedūra papildomai neapmokama (t. 2, b. l. 151-152). Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad 7 080 Lt mokėjimas trečiajam asmeniui buvo tikslingas.

Pirmosios instancijos teismo neįvertinti ieškovo pateikti AB “Lietuvos geležinkeliai” raštai paneigia teismo išvadą, kad 1 584 Lt ir 3 974 Lt ieškovas sumokėjo trečiajam asmeniui už suteiktas ekspedijavimo paslaugas organizuojant dėvėtų rūbų ir medikamentų netrukdomą gabenimą pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šių krovinių pagal UAB “Mitoda” ir UAB “Sanitas” užsakymus vežimą per Kazachstaną ir Uzbekistaną ieškovas organizavo, pasitelkęs Latvijos įmonę “Lattransrail”, todėl papildomų paslaugų pirkti iš bendrovės “Demotrans Baltic” nebuvo tikslo. Tačiau teismas nepagrįstai sprendė, jog nepaneigta D. Vasiliausko parodymais grindžiama atsakovo ir trečiojo asmens versija, kad šie mokėjimai buvo atlikti už vagonų prastovas dėl netinkamai užpildytų važtos dokumentų. Šiuos teismo argumentus paneigia SMGS taisyklių nuostata, kad atsiradus kliūčiai krovinį vežti, stotis, kurioje ši kliūtis atsirado, nedelsdama telegrafu per pradinę stotį praneša apie tai krovinio siuntėjui ir užklausia jo nurodymų (SMGS instrukcija 21.1 p.). Ginčo krovinio vežimo SMGS važtaraštis liudija, kad krovinio išsiuntimo stotis yra Kauno stotis, kurioje nėra registruoti gautų telegramų, informuojančių apie minėtų krovinių vežimo kliūtis, įrašai (t. 2, b. l. 74-75; t. 5, b. l. 23). Apeliacinės instancijos teisme atsakovas O. J. V. patvirtino, kad trečiajam asmeniui sumokėtų 1 584 Lt ir 3 974 Lt už krovinių prastovas iš užsakovų UAB “Mitoda” ir UAB “Sanitas” nereikalavo ir klijentai šių sumų ieškovui nesumokėjo.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, pripažintina, kad 7 080 Lt, 1 584 Lt ir 3 974 Lt mokėjimai trečiajam asmeniui arba buvo nepagrįsti, arba nepadengti užsakovų atsiskaitymais, todėl jais buvo padaryta įmonei žalos atsakovo, teikusio nepagrįstą užsakymą trečiajam asmeniui bei nepareikalavusio iš užsakovų atlyginti papildomas išlaidas, veiksmais, ir jos atlyginimo reikalavimas yra teisėtas (ABĮ 22 str. 8 d., 38 str. 12 d., CK 6.245-6.249 str.).

Įvertindamas ieškovo mokėjimus trečiajam asmeniui už vagonų sekimą ir vagonų padavimą pirmosios instancijos teismas padarė teisingas ir Patikrinimo medžiaga bei Specialisto išvada pagrįstas išvadas, kurių nepaneigia apelianto argumentai, susiję su tuo, kad vagonų (krovinių) sekimo (paieškos) paslaugos iš krovinius vežusios AB “Lietuvos geležinkeliai” niekas nepirko, ir kad vagovų padavimo paslauga teikiama krovinio siuntėjui, kai tuo tarpu ieškovo užsakovai UAB “Verus” ir UAB “Lagneta” buvo krovinių gavėjai. Atsižvelgdama į teismų praktikoje taikomą įrodinėjimo naštos civilinės atsakomybės bylose paskirstymą, pagal kurį neteisėtą atsakovo veiką, žalos dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos privalo įrodyti ieškovas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje nagrinėjamos bylos dalyje ieškovas neįrodė, kad, atsakovui užsakius pas trečiąjį asmenį krovinių vežimo organizavimo – vagonų (krovinių) sekimo, vagonų ir pusvagonių padavimo paslaugas ir apmokėjus už jas, ieškovui buvo padaryta žalos. Tokią išvadą kolegija grindžia šiais motyvais. Trečiajam asmeniui duoti užsakymai buvo vykdomai ne ieškovo, o iš ieškovo krovinio vežimo organizavimo paslaugas pirkusių užsakovų Latvijos įmonės SIA “Lattransrail”, UAB “Verus”, UAB “Lagneta” naudai. Byloje nėra duomenų, kad šie asmenys iš ieškovo pirktų paslaugų negavo, kroviniai nebuvo pristatyti ar pristatyti netinkamai. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad užsakovai Latvijos įmonė SIA “Lattransrail”, UAB “Verus”, UAB “Lagneta” nesumokėjo ieškovui už suteiktas krovinių ekspedijavimo paslaugas tose dalyse, kur paslaugas jiems ieškovas teikė per trečiąjį asmenį UAB “Demotrans Baltic”, ir kad dėl to ieškovas patyrė išlaidas, kurių krovinių ekspedijavimo paslaugų užsakovai nepadengė, ar nuostolius negautų pajamų forma.

Dėl 31 606,12 Lt žalos atlyginimo reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį šioje dalyje patenkino. Teismas nustatė, kad 2002 m. spalio-lapkričio mėn. 17 263 t. druskos krovinio vežimo organizavimo per Baltarusijos teritoriją paslaugą ieškovas pirko ne iš Baltarusijos įmonės “TransRail-BCH”, su kuria turėjo tiesioginę krovinių ekspedijavimo sutartį, o per tarpininką trečiąjį asmenį UAB “Demotrans Baltic”. Trečiasis asmuo buvo naujai įsteigta įmonė ir neturėjo aptirties krovinių ekspedijavimo srityje. Ieškovui už 26,80 Lt/t parduotą paslaugą trečiasis asmuo pirko ne tesiogiai iš bendrovės “TransRail-BCH”, o dar per vieną tarpininką – UAB “Chemtransa”. Remdamasis Specialisto išvada (baudžiamosios bylos Nr. 20-2-00015-04 t. 1, b. l. 152-159), teismas nustatė, kad už šio krovinio ekspedijavimo paslaugas ieškovas trečiajam asmeniui sumokėjo 462 648,70 Lt, trečiasis asmuo įmonei “Chemtransa” – 462 302,76 Lt, o ši, atsiskaitydama už krovinio vežimo organizavimą su Baltarusijos bendrove “TransRail-BCH”, pastarajai sumokėjo 431 042,28 Lt, tokiu būdu UAB “Chemtransa” iš šio sandorio gavo 31 260,48 Lt pajamų. Teismas nustatė, kad jeigu šio krovinio vežimo organizavimo paslaugas, kaip ir ankščiau, ieškovas būtų pirkęs tiesiogiai iš bendrovės “TransRail-BCH”, tai už jas būtų sumokėjęs 31 606,12 Lt mažiau, todėl per trečiąjį asmenį UAB “Demotrans Baltic” pirktos paslaugos buvo akivaizdžiai nenaudingos ir nuostolingos ieškovui. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovui organizuojant druskos krovinio ekspedijavimo paslaugas ne teisiogiai iš Baltarusijos įmonės “TransRail-BCH”, o per trečiąjį asmenį, ieškovui buvo padaryta 31 606,12 Lt žala, kurią ABĮ 38 straipsnio 12 dalies ir CK 6.245-6.249 straipsnių pagrindu priteisė iš atsakovo ieškovui. Žalos dydžiui pagrįsti, teismas rėmėsi Specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad, jeigu ieškovas būtų pirkęs paslaugas tiesiai iš įmonės “TransRail-BCH”, tai už spalio mėnesio krovinio vežimo organizavimą būtų sumokėjęs 9 654 Lt, lapkričio mėnesio – 19 407,26 Lt ir gruodžio mėnesio – 2 544,86 Lt mažiau (b/b t. 1, b. l. 157-159).

Atsikirsdamas į ieškovo 31 606,12 Lt žalos atlyginimo reikalavimą, atsakovas nurodė, kad pasirinkimą pirkti krovinių vežimo organizavimo paslaugas ne tiesiogiai iš kontrahento, o per trečiąjį asmenį lėmė keletas priežasčių: 1) ieškovo įsiskolinimas įmonei “TransRail-BCH” ir šios grąsinimas nutraukti sutartį; 2) siekis išvengti nuostolių dėl valiutų kursų svyravimo; 3) gautas patvirtinimas apie pabrangimą NVS šalių geležinkelių sistemoje. Pirmosios instancijos teismas atsakovo nurodytas aplinkybes ištyrė, jas įvertino ir atmetė, kaip nepagrįstas.

Apeliacinį skundą atsakovas grindžia tuo, kad teismas, vertindamas druskos krovinio vežimo organizavimo paslaugos pirkimą iš trečiojo asmens, kaip nuostolingą dėl paslaugos pirkimo didesniais įkainiais, nepagrįstai, neįvertinęs sutarties su Baltarusijos įmone “TransRail-BCH” sutarties sąlygų, atmetė atsakovo argumentą, kuriuo buvo siekiama paneigti daromą prielaidą apie tai, kad 2002 m. spalio-gruodžio mėnesiais ieškovui būtų taikomas 25,09 Lt už toną druskos pervežimo mokesčio tarifas. Atsakovas teigė, kad pagal ieškovo su Baltarusijos įmone “TransRail-BCH” sudarytą sutartį konkretus pervežimo tarifas buvo derinamas kiekvienam pervežimui atskirai, todėl, nesant konkrečių ieškovo užsakymų Baltarusijos įmonei 2002 m. spalio-gruodžio mėnesiais, šiam laikotarpiui nebuvo ir negalėjo būti nustatytas ir suderintas paslaugos tarifas. Apelianto teigimu, pripažindamas galimą 25,09 Lt už toną paslaugos tarifą, teismas nepagrįstai rėmėsi prielaida, kad Baltarusijos įmonė ieškovui būtų taikiusi tokį tarifą, kuris buvo taikomas ankstesniais laikotarpiais ar kitiems ūkio subjektams.

Aiškinant įrodymų vertinimą reglamentuojantį CPK 185 straipsnį, teismų praktikoje galioja nuostata, kad šiame įstatyme yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nėra reikalaujama teismo įsitikinimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, negu kad nebuvo. Iš prie nagrinėjamos bylos prijungtoje baudžiamojoje byloje esančios Specialisto išvados matyti, kad 2002 m. spalio mėnesį už druskos pervežimą tarpininkas UAB “Chemtransa” Baltarusijos įmonei mokėjo 25,30 Lt, lapkričio mėnesį - 24,74 Lt ir gruodžio mėnesį - 24,99 Lt už toną, o ieškovas nurodytais mėnesiais šias paslaugas iš trečiojo asmens UAB “Demotrans Baltic” nupirko už 26,80 Lt/t (b/b. t. 1, b. l. 157). Vienos tonos drusko pervežimo 25,09 Lt įkainį, jeigu paslaugas ieškovui būtų atlikusi Baltarusijos įmonė, nustatė auditas, įvertinęs ankstesnius ieškovo su Baltarusijos įmone sudaryto sandorio pagrindu vykdytus užsakymus (civilinės bylos priedas Nr. 1). Spręsdamas dėl paslaugos tarifo, kuris būtų taikytas ieškovui pirkus paslaugas tiesiogiai iš Baltarusijos įmonės, teismas rėmėsi šiomis išvadomis, nustačiusiomis tarifus, kuriais Baltarusijos įmonė teikė paslaugas tarpininkui UAB “Chemtransa” ir kuriais jos buvo teikiamos ankstesniais laikotarpiais ieškovui, todėl pagrįstai sprendė, kad pirkdamas druskos vežimo organizavimo paslaugą tiesiogiai iš Baltarusijos įmonės ieškovas būtų atsiskaitęs mažesniu tarifu, nei jis sumokėjo trečiajam asmeniui, kai paslauga buvo perkama per tarpininkus. Suprantama, kad, kai nurodytu laikotarpiu ieškovas neteikė Baltarusijos įmonei užsakymų pervežti druskos krovinį ir dėl to pagal sutarties su šia įmone sąlygas nebuvo suderintas konkretus paslaugos tarifas, spręsti apie tarifo, kuris galėjo būti taikomas ieškovui, dydį kitaip, nei nustatė teismas, nėra galimybės. Todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl ieškovo ir Baltarusijos įmonės sudarytos sutarties sąlygos, reglamentuojančios paslaugų tarifų nustatymą, nepaneigia tarifų dydžio klausimu teismo padarytos išvados.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovo argumentus, kuriais buvo grindžiamas pasirinkimas paslaugas pirkti per trečiajį asmenį, neįvertino įmonės finansinių rodiklių, susijusių su įsipareigojimais kitiems paslaugų teikėjams, ir tos aplinkybės, kad, perkant druskos krovinio pervežimo organizavimo paslaugas tiesiogiai iš Baltarusijos įmonės, UAB “Ekspedita” būtų turėjusi ne tik atsiskaityti už perkamas paslaugas avansu, bet ir padengti susidariusią skolą. Šiuos apelianto argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir juos atmeta, tokią išvadą grįsdama šiais motyvais. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad 2002 m. rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais ieškovo sąskaitoje buvo pakankamai lėšų, kurios būtų leidusios nedelsiant sumokėti įsiskolinimą, jeigu to būtų siekiama (b/b t. 1, b. l. 158). Be to, ieškovas buvo sudaręs kredito limito sutartį, pagal kurią, esant reikalui, ieškovas galėjo pasiskolinti iš banko iki 260 000 Lt (b/b/ t. 2, b. l. 27-28). Apelianto motyvus apie ieškovo finansines problemas, neva pateisinančias paslaugų pirkimo pasirinkimą, paneigia atsakovo veiksmus liudijantys bylos duomenys, iš kurių matyti, kad atsakovas nesiekė padengti vadovaujamos bendrovės skolas Baltarusijos įmonei, kuri dėl įsiskolinimų tariamai grasino nutraukti sutartį, ir tuo pačiu metu sumokėjo 100 000 Lt avansą trečiajam asmeniui UAB “Demotrans Baltic” (t. 1, b. l. 187). Šios aplinkybės duoda pagindą išvadai, kad ne įsiskolinimai kitiems kontrahentams ir apyvartinių lėšų stygius lėmė pasirinkimą druskos krovinio pervežimą organizuoti per trečiąjį asmenį, ir tokios išvados apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia. Analizuodamas sutartinius santykius, susiklosčiusius tarp ieškovo ir Baltarusijos įmonės “TransRail-BCH” 2000 m. kovo 22 d. sutarties Nr. 23665, kurios 2.2 punkte numatytas avansinis apmokėjimas, pagrindu (b/b t. 1, b. l. 142-148), pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino ne tik rašytinį šalių susitarimą, bet ir per kelių metų laikotarpį tarp šalių susiklosčiusią verslo praktiką, vykdant sutartį atsiskaitymų už suteiktas paslaugas srityje, kaip to reikalauja CK 6.193 straipsnio 5 dalyje reglamentuotos sutarčių aiškinimo taisyklės. Tai, kad atsiskaitymai už suteiktas Baltarusijos įmonės paslaugas buvo vykdomi ne avansu, o už faktiškai gautas paslaugas, liudija byloje esanti tarpusavio atsiskaitymų tarp ieškovo ir įmonės “TransRail-BCH” suvestinė (t. 2, b. l. 154-155), šios įmonės išrašytos ieškovui sąskaitos, kuriose nurodytas atsiskaitymo terminas (t. 6, b. l. 64-69), atsakovo patvirtinti UAB “Ekspedita” buhalteriniai dokumentai, kuriuose nurodomas Baltarusijos įmonės išrašytų sąskaitų už suteiktas paslaugas sumų išskirstymas ieškovo klijentams (t. 6, b. l. 86, 93). Iš minėtoje suvestinėje pateiktų duomenų matyti, kad 2002 m. rugpjūčio mėn. pradžioje buvęs UAB “Ekspedita” įsiskolinimas Baltarusijos įmonei 2002 m. gruodžio mėn. pradžioje ne tik nebuvo sumažintas, bet ir padidėjo, tačiau tą patį mėnesį atsakovas vėl pradėjo pirkti druskos krovinių ekspedijavimo paslaugas tiesiogiai iš šios įmonės (t. 2, b. l. 52; b/b t. 1, b. l. 156-157). Šios aplinkybės paneigia apelianto argumentą, kad esant nesumokėtam įsiskolinimui, nebuvo galimybės pirkti paslaugas tiesiogiai iš “TransRail-BCH”.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino atsakovo argumentus, susijusius su valiutų kurso pasikeitimo rizika, kuriais atsakovas siekė pagrįsti paslaugos pirkimo pasirinkimą per trečiąjį asmenį, ir padarė teisingas išvadas, kad valiutų kurso svyravimas buvo įmonei naudingas, leidęs uždirbti papildomų pajamų, ir nekėlė jokios rizikos. Apeliacinio skundo argumentai šių teismo motyvų nepaneigia.

Negalima sutikti su apelianto argumentu, kad byloje nenustatyta už kokią kainą ieškovas parduodavo užsakovui druskos pervežimo organizavimo paslaugas. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad druskos ekspedijavimo per Baltarusijos teritoriją paslaugas ieškovas parduodavo užsakovams po 27 Lt, iš Baltarusijos įmonės “TransRail-BCH” šias paslaugas pirkdavo vidutiniškai po 25 Lt. Pirkdamas šias paslaugas per tarpininkus po 26,80 Lt/t, dėl tokio atsakovo pasirinkimo ieškovas prarado 90 procentų gautinų pajamų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CPK 178 straipsnio nuostatomis ir teisingai nurodė, kad atsakovas, neigdamas ieškovo reikalaujamos atlyginti žalos dydį, nenurodė ir nepateikė įrodymų apie realiai patirtas išlaidas, galėjusias turėti įtakos nustatant ieškovo negautų pajamų dydį.

Taigi, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir padarė teisingas išvadas dėl nepagrįsto, sukėlusio ieškovui nuostolius, atsakovo pasirinkimo pirkti paslaugas per patirties neturintį trečiąjį asmenį ir dar vieną tarpininką UAB “Chemtransa”, kuriems buvo sumokėta 31 606,12 Lt daugiau, nei ieškovas būtų mokėjęs pagal tiesioginį užsakymą paslaugos teikėjui Baltarusijos įmonei “TransRail-BCH”. Konstatuoti faktai pagrįstai leido teismui spręsti, kad paslaugų pirkimo per tarpininkus sandoris ieškovui buvo akivaizdžiai nuostolingas. Organizuodamas tokį paslaugos pirkimo būdą, atsakovas pažeidė pareigą veikti tik bendrovės ir jos akcininkų interesais (ABĮ 22 str. 8 p.) ir tai sukėlė ieškovui žalą, todėl teismas, vadovaudamasis ABĮ 38 straipsnio 12 punktu, CK 6.245-6.249 straipsniais, teisingai išsprendė atsakovo civilinės atsakomybės klausimą ir pagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui žalos atlyginimą.

Skundžiame teismo sprendime esantis įrašas, kad atsakovas per tarpininką pirko krovinių pervežimo Baltarusijos teritorijoje paslaugas, neduoda pagrindo teigti, kaip nurodo apeliantas, kad teismas netinkamai nustatė ieškovo ir Baltarusijos įmonės “TransRail-BCH” teikiamų paslaugų pobūdį. Šis įrašas laikytinas rašymo apsirikimu, neturėjusių įtakos teisingam bylos išsprendimui, nes iš sprendimo turinio akivaizdu, jog buvo vertinami tiek ieškovo, tiek Baltarusijos įmonės “TransRail-BCH” vykdomi krovinių vežimo organizavimo veiksmai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo O. J. V. apeliacinį skundą atmetus, o ieškovo UAB ,,Ekspedita“ skundą patenkinus iš dalies, keistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme. Ieškovo patenkintų reikalavimų dalis sudaro 43 procentus (pareikštas 102 445,12 Lt reikalavimas, priteistini – 44 244,12 Lt), todėl, vadovaujantis 88 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 93, 98 straipsniais, proporcingai iš atsakovo priteistinos ieškovui patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme: 1 311 Lt žyminio mokesčio, 1 178 Lt dokumentų vertimų išlaidų ir 2 537 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas turėjo 82,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios, pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 96 straipsnio nuostatas, paskirstytinos tarp šalių proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai, iš atsakovo priteisiant 35,58 Lt, o iš ieškovo – 47,17 Lt šių išlaidų valstybei.

Patenkinta ieškovo UAB ,,Ekspedita“ apeliacinio skundo dalis sudaro 18 procentų 70 839 Lt reikalavimo. Apeliacinį skundą ieškovas apmokėjo 2 125,17 Lt dydžio žyminiu mokesčiu (t. 6, b. l. 153). Ieškovo išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme sudaro 4 720 Lt (t. 6, b. l. 154). Vadovaujantis CPK 93 ir 98 straipsniuose nustatytomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis, ieškovui UAB ,,Ekspedita“ iš atsakovo O. J. V. priteistini 382 Lt sumokėto žyminio mokesčio bei 849 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 72,64 Lt, kurie, paskirsčius proporcingai atmestoms ir patenkintai apeliacinių skundų reikalavimų dalims, priteistini valstybei: iš ieškovo 29,79 Lt ir iš atsakovo 42,85 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 18 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Ekspedita“ iš atsakovo O. J. V. priteista 31 606,12 Lt žalai atlyginti, 1 820,15 Lt advokato pagalbai apmokėti ir 948,18 Lt žyminio mokesčio bei dalį dėl pašto išlaidų priteisimo valstybei, pakeisti ir ją išdėstyti taip:

,,Priteisti iš atsakovo O. J. V. ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ekspedita” naudai 44 244,12 Lt (keturiasdešimt keturis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt keturis litus 12 ct) žalai atlyginti, 1 311 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus vienuolika litų) žyminio mokesčio, 1 178 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą septyniasdešimt aštuonis litus) dokumentų vertimo išlaidų ir 2 537 Lt (du tūkstančius penkis šimtus trisdešimt septynis litus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Ekspedita“ 47,17 Lt (keturiasdešimt septynis litus 17 ct) ir iš atsakovo O. J. V. 35,58 Lt (trisdešimt penkis litus 58 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.“

Kitą Kauno apygardos teismo 2007 m. liepos 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo O. J. V. ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ekspedita“ naudai 382 Lt (tris šimtus aštuoniasdešimt du litus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 849 Lt (aštuonis šimtus keturiasdešimt devynis litus) išlaidų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ekspedita“ 41,11 Lt (keturiasdešimt vieną litą 11 ct) ir iš atsakovo O. J. V. 31,53 Lt (trisdešimt vieną litą 53 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.