Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-02-09 · Civilinė byla Nr. 2A-253/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-02-09
Bylos Nr.
2A-253/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Artūras Driukas (pirm.), Kazys Kailiūnas (pran.), Nijolė Piškinaitė
Ieškovas
A. R., V. S., J. Š., R. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, Telšių rajono apylinkės teismui, Klaipėdos miesto apylinkės teismui
Kategorijos
  • 19.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-253/2010Procesinio sprendimo kategorija 19.4.; 20.2.; 92. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. vasario 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Kazio Kailiūno (pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės,

sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei, Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant atsakovo atstovui Ramūnui Valatkai,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. R. , V. S. , J. Š. , R. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-175-464/2009 pagal ieškovų A. R. , V. S. , J. Š. , R. Ž. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, Telšių rajono apylinkės teismui, Klaipėdos miesto apylinkės teismui dėl atlyginimo dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai A. R. , V. S. , J. Š. ir R. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai buvo patikslinti, atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, Telšių rajono apylinkės teismui, Klaipėdos miesto apylinkės teismui, prašydami pripažinti, kad ieškovų atlyginimai sumažinti nepagrįstai ir neteisėtai; pripažinti ieškovų teisę gauti nesumažintą teisėjo (teismo pirmininko) atlyginimą; priteisti iš atsakovų: A. R. 229 867,49 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2007 m. balandžio mėnesio imtinai bei teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos; V. S. 235 963 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2007 m. balandžio mėnesio imtinai bei teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos; J. Š. 50 975 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2007 m. balandžio mėnesio imtinai; R. Ž. 126 238 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2003 m. lapkričio mėnesio imtinai, 103 359,91 Lt teismo pirmininko atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2003 m. gruodžio mėnesio iki 2007 m. balandžio mėnesio imtinai bei priteisti teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos; įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos mokėti ieškovams teisėjo atlyginimą, paskaičiuotą pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad jie Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais buvo paskirti dirbti teisėjais ir iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689), taikant 2,5 koeficientą. Ieškovai pažymėjo, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. jiems, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl LR Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494), atlyginimas sumažėjo dėl taikomo mažesnio 1,75 koeficiento. Ieškovų teigimu, teisėjų atlyginimų mažinimas galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tą daryti galima laikinai, kol normalizuosis valstybės ekonominė ir finansinė padėtis, ir tik laikantis proporcingumo principo, t.y. vienodai mažinant visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinį finansavimą. Ieškovų nuomone, nė vienos iš išvardintų sąlygų 2000-2007 m. nebuvo, todėl jų socialinių (materialinių) garantijų mažinimas pažeidžia teisėjo nepriklausomumo principą, draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą, teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių principus.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei A. R. 134 840,89 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką, susidariusią nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 30 d.; priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovei V. S. 139 203,67 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką, susidariusią nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 30 d.; priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui J. Š. 16 380 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką, susidariusią 2003 m. nuo sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 30 d.; priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui R. Ž. 133 443,91 Lt teisėjo (teismo pirmininko) atlyginimo nepriemoką, susidariusią nuo 2003 m. nuo sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 30 d.; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-P-18-187/2007, nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti tokias faktines aplinkybes: itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties valstybėje buvimą; proporcingumo principo laikymąsi; teisėjų atlyginimų mažinimo laikinumo principo laikymąsi. Teismas pažymėjo, kad tik egzistuojanti trijų juridinių faktų sudėtis leistų pripažinti buvus atlyginimo sumažinimą ieškovams teisėtu, konstituciniu.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje įtvirtino būtent atsakovo Lietuvos valstybės įrodinėjimo pareigą įrodyti ieškovų atlyginimo sumažinimo teisėtumą, ką imperatyviai nustato CPK 12 ir 178 straipsniai, todėl atsakovo atsiliepime įvardinti motyvai, kad itin sunki valstybės ekonominė bei finansinė padėtis yra preziumuojama, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad valstybės ekonominė bei finansinės padėtis yra vertinamoji aplinkybė, taigi teismas, be kita ko, atsižvelgia į duomenis, esančius oficialiose statistinėse ataskaitose, Vyriausybės ataskaitose, ataskaitose, teikiamose ES institucijoms, šių institucijų atliktų Lietuvos ekonomikos vertinimų išvadas. Teismas nurodė, kad Finansų ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Statistikos departamentas parengė informaciją dėl ekonominės padėties Lietuvoje 1999-2006 metais; Lietuvos laisvosios rinkos institutas (toliau - LLRI) atliko ekonominę-finansinę ekspertizę apie 1997-2006 m. buvusius valstybės ekonominius rodiklius, valstybės biudžeto būsenos raidą nuo 1997 m. II ketv. iki 2003 m. I ketv., biudžeto pajamas ir išlaidas, jo vykdymą, Lietuvos valstybės ir savivaldybių biudžetų vykdymą 1997-2002 m. laikotarpiu.

Teismas nurodė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 konstatuota, kad valstybės ekonominės ir finansinės krizės metu beveik visiems iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamiems pareigūnams buvo sumažinti atlyginimai, todėl mažindama teisėjų atlyginimus, esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, valstybė laikėsi proporcingumo principo, o pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo.

Teismas nurodė, kad ekspertai, vertinę ekonominę padėtį, LLRI ekspertizės akte nurodė, jog itin sunkią finansinę padėtį šalyje didžia dalimi sąlygojo valstybės nesugebėjimas efektyviai valdyti šalies ūkį bei finansus, riboti išlaidas, prisiimti nauji įsipareigojimai kompensuoti už valstybei atitenkančią žemę, prarastas gyventojų santaupas. Ekspertų teigimu, padėtis 1999 m. buvo blogesnė palyginti su 1997 m., itin sunki ekonominė padėtis šalyje realiai prasidėjo 1999 m. ir truko iki 2003 m., kai dauguma rodiklių pagerėjo; ekonominė būklė gerėjo palaipsniui – per 4 m., jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus kaip būklės pablogėjimas 1999 m.; finansinės padėties blogėjimą lėmė objektyvūs ir subjektyvūs faktoriai. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog nuo 2003 m. šalies ūkyje išryškėjo naujos pozityvios tendencijos, patvirtino ir atsakovai.

Teismas, atsižvelgdamas į aukštesnės instancijos teismo jau suformuotą precedentą, įvertinant minėto ekspertizės akto įrodomąją reikšmę ginčo laikotarpiui (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008), ir konstatavęs, jog ieškovams nepateikus kitokių įrodymų, paneigiančių minėtas ekspertizės akto išvadas apie itin sunkią valstybės ekonominę-finansinę padėtį 1999-2003 m., nesama jokio pagrindo abejoti šiomis ekspertizės akto išvadomis, sprendė, kad Lietuvos valstybėje 1999 m. buvo itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, dėl kurios valstybė galėjo imtis kraštutinių priemonių, pvz., mažinti iš valstybės finansuojamų pareigūnų atlyginimus. Teismas pažymėjo, kad 2003 m. valstybės ekonomika pradėjo atsigauti, kas reiškia Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 taikymo prielaidų išnykimą ir kartu ieškovų teisių pažeidimą.

Teismas nurodė, kad atsakovas savo atsikirtimus grindė ir atitinkamomis Darbo kodekso nuostatomis, prašydamas jas taikyti. Teismas nurodė, kad nors teisėjo veikla plačiąja prasme taip pat yra darbas, tačiau tarp jo ir valstybės teisiniai darbo santykiai, kurie yra reguliuojami Darbo kodekso, nesusiklosto. Teismo nuomone, teisės normų, ribojančių teisėjų galimybes susigrąžinti jiems teisėtai priklausančių su darbu susijusių išmokų dalį, taikymas iš esmės reikštų ne ką kitą, kaip Teismų įstatyme įtvirtinto imperatyvo pažeidimą, faktinį atlyginimo už darbą mažinimą. Teismas pažymėjo, kad Darbo kodekso 298 straipsnyje numatytas ne ilgesnis kaip trejų metų terminas, už kurį asmuo gali teisme reikalauti į su darbu susijusias išmokas, nors ir nėra visiškai tapatus ieškinio senaties terminui, tačiau jo paskirtis panaši – skatinti darbuotojus laiku domėtis jiems priklausančiomis išmokomis, elgtis atidžiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu. Teismo nuomone, aiškinant kitaip, darbdavys, nesutinkantis su pagrįstais darbuotojo reikalavimais dėl jam priklausančių išmokų bei turėdamas ekonominių išskaičiavimų, įvairiomis procesinėmis priemonėmis galėtų tęsti teisminius ginčus su darbuotoju ilgiau kaip 3 metus, gaudamas iš to ekonominę naudą – ir toliau nemokėdamas darbuotojui priklausančių išmokų, pvz., už darbą poilsio, švenčių dienomis, už viršvalandinį darbą, pagal konkrečiam darbuotojui priklausančius tarifus ir t.t, be to, egzistuoja ne tik subjektyvios, bet ir objektyvios priežastys, dėl kurių bylinėjimasis dėl darbuotojui priklausančių išmokų galėtų užtrukti. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovai dėl savo teisių pažeidimo į teismą kreipėsi praėjus 10 mėnesių nuo jų atlyginimo sumažinimo ir tai, kad dabartiniu metu jų reikalavimas apima ilgesnį nei 3 metų laikotarpį, yra ne jų procesinio pasyvumo savo teisių ir interesų atžvilgiu, o ilgai užsitęsusio šios bylos proceso pasekmė. Teismas pažymėjo, kad jų teisių pažeidimas nenutrauktas ir tebesitęsia. Teismo teigimu, bylą išnagrinėjus anksčiau ir reikalavimus pripažinus pagrįstais, jiems nebūtų buvę jokių procesinių kliūčių kas 3 metus kreiptis į teismą su analogiškais reikalavimais už paskesnius kalendorinius laikotarpius, todėl kitoks ieškovų teisės gauti nesumokėto atlyginimo dalį už visą bylinėjimosi laikotarpį traktavimas ar jos ribojimas, remiantis formaliu pagrindu, ne tik neatitiktų konstitucinių teisėjų atlygį reglamentuojančių teisės principų, konstitucinio principo, kad asmeniui, kuris atliko jam pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, bet ir akivaizdžiai prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams, kurie yra visos teisės sistemos pagrindas ir taikomi visose be išimties ginčuose.

Teismas nurodė, kad, konstatavus, jog nuo 2003 m. valstybė privalėjo atkurti buvusią padėtį, tai yra mokėti teisėjams atlyginimus, gautus pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 nutarimą Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, ieškinys tenkintinas iš dalies, priteisiant kiekvienam ieškovui nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. balandžio 30 d. imtinai neišmokėto atlyginimo dalį: A. R. 134 840,89 Lt, V. S. 139 203,67 Lt, J. Š. 16 380 Lt, R. Ž. 133 443,91 Lt.

Teismo nuomone, atsakovo Lietuvos valstybės argumentai, kad net ir esant pagrindui tenkinti ieškinį iš valstybės neturėtų būti priteisiami privalomi mokesčiai, nepriimtini. Teismas nurodė, kad teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, sprendime turi nurodyti priteisiamą sumą, iš kurios nėra išskaitytas gyventojų pajamų ar valstybinio socialinio draudimo mokesčiai, o tokius mokesčius apskaičiuoja ir išskaito vykdantis teismo sprendimą asmuo.

Teismo teigimu, ieškovų reikalavimas priteisti teisėjo atlyginimo nepriemoką nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos negali būti tenkinamas, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, ar realiai jie visą šį laikotarpį nepertraukiamai dirbo ir gavo pateiktose pažymose nurodyto dydžio darbo užmokestį, apie šiuo laikotarpiu buvusias (arba ne) apmokamas ar neapmokamas atostogas, laikinojo nedarbingumo laikotarpius dėl ligos ir pan.

Teismas konstatavo, kad ieškovų reikalavimas įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos mokėti ieškovams teisėjo atlyginimą, paskaičiuotą pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, nepagrįstas. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į reikalavimo pobūdį bei asmenį, kuriam jis yra nukreiptas, pripažintina, kad individualų ginčą nagrinėjantis teismas šiuo atveju yra netinkamas subjektas, kuris galėtų tokią teisę ieškovams nustatyti į ateitį, tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka, be to, pagal Konstituciją tos pačios teismų sistemos ir to paties grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tokius kriterijus, kurie susiję su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas, diferencijuojant gali būti taikomi tik su tuo nesusiję kriterijai. Teismo nuomone, tenkinant pastarąjį ieškovų reikalavimą, būtų sukurta tokia teisinė situacija, kad ieškovams būtų mokamas kitoks atlyginimas (didesnis), nei kitiems tame pačiame teisme dirbantiems teisėjams. Ši problema, teismo nuomone, spręstina ne individualiu aktu – teismo sprendimu, o priimant įstatymus. Teismas pažymėjo, kad ieškovų įgyta ir Konstitucijos saugoma teisė gauti Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą ateityje gali būti nepažeista (užtikrinta), todėl aptariamas reikalavimas tokia forma, kokia yra pareikštas, neatitinka CPK 2 straipsnyje numatytų civilinio proceso tikslų, CPK 267 straipsnyje įtvirtinto draudimo priimti sąlyginius sprendimus bei CK 1.138 straipsnyje numatytų civilinių teisių gynimo būdų.

Teismas nurodė, kad ieškovai nuo žyminio mokesčio atleisti pagal įstatymą, duomenų apie kitokias jų patirtas bylinėjimosi išlaidas nagrinėjamoje byloje nėra, todėl toks ieškovų prašymas negali būti tenkinamas.

Teismas nurodė, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti, išdėstyti, kitaip pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismas pažymėjo, kad nei gera, nei bloga valstybės ekonominė, finansinė būklė nėra preziumuojama, o atsakovo Lietuvos valstybės atstovas neįrodinėjo būtinybės išdėstyti sprendimo vykdymą 2009-2013 metams. Teismo teigimu, bylos šalių interesų pusiausvyros principas reikalauja atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį kaip įmanoma greičiau, todėl, atsižvelgiant į tai, kad ieškovų teisių pažeidimas ir taip per ilgai trunka – nuo 2003 m., šis atsakovo Lietuvos valstybės pareikštas prašymas atmestinas.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai A. R. , V. S. , J. Š. , R. Ž. prašo apeliacinės instancijos teismą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų reikalavimas priteisti teisėjų atlyginimų nepriemoką nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. ir teisėjų (teismo pirmininko) atlyginimų nepriemoką nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, tai yra 2009 m. kovo 9 d., panaikinti ir toje dalyje priimti naują sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės: ieškovui R. Ž. 96 154 Lt teisėjo atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2002 m. gruodžio mėnesio imtinai, dirbant Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėju, bei priteisti 47 219,54 Lt teisėjo (teismo pirmininko) atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės mėnesio iki 2008 m. lapkričio 14 d., iš viso 143 373,54 Lt; ieškovei A. R. 95 026 Lt teisėjos (teismo pirmininkės) atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2000 m. sausio iki 2002 m. gruodžio mėnesio imtinai, dirbant Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja (teismo pirmininke), bei 46 310,68 Lt teisėjos (teismo pirmininkės) atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d., iš viso 142 589,61 Lt; ieškovei V. S. 96 759,33 Lt teisėjos atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2000 m. sausio mėnesio iki 2002 m. gruodžio mėnesio imtinai, dirbant Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja (teismo pirmininke), bei 45 830,28 Lt teisėjos (teismo pirmininkės) atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d., iš viso 142 589,61 Lt; ieškovui J. Š. teisėjo 5 819,22 Lt atlyginimo nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki 2008 m. lapkričio 14 d. dirbant Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėju; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistas proporcingumo principas mažinant atlyginimus iš valstybės biudžeto finansuojamiems pareigūnams. Analizuojant 1999, 2000 ir 2001 m. Valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų rodiklių patvirtinimo įstatymus matyti, kad Lietuvos Respublikos Seimui 1999 m. ateinantiems 2000 metams buvo patvirtintos didesnės, nei praėjusiems 1999 metams, tiek darbo užmokesčio, tiek nepaprastosios išlaidos, darbo užmokesčio išlaidos taip pat padidėjo. Panaši situacija buvo ir lyginant 2000 m. bei 2001 m. skirtus asignavimus darbo užmokesčiui, be to, iš biudžeto skirta 1 000 000 Lt asignavimų valdovų rūmų statybai. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Nei viena, nei antra sąlyga (mažinamas visiems, nedidinamas niekam) mažinant teisėjų atlyginimą nebuvo įvykdytos, t.y. buvo pažeistas proporcingumo principas. Be to, pats atlyginimų mažinimas buvo realizuotas ne įstatymu, bet Vyriausybės nutarimu, t.y. žemesnės juridinės galios teisės aktu. Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovai nepateikė duomenų, jog jie nurodytose pareigose tebedirbo ir nuo 2007 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir kad gavo pateiktose pažymose nurodyto dydžio darbo užmokestį. Laikantis tokios praktikos, ieškovai turėtų kas mėnesį tikslinti ieškininio reikalavimus, pateikti pažymas apie gaunamus fiksuotus mėnesinius atlyginimus, kurių dydžiai buvo nurodyti teismui pateiktose pažymose ir tai prieštarautų civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams. Be to, teismui abejojant dėl tokių aplinkybių, jis privalėjo savo iniciatyva rinkti įrodymus apie teisėjų darbo santykių tęstinumą teismuose ir gaunamą atlyginimą, išreikalauti iš atsakovų duomenis apie jų darbo santykių tęstinumą ir gaunamą atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo apeliacinės instancijos teismą apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo teigimu, Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose patvirtina, kad ieškovų apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo dalis, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, panaikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Pagal CPK 320 straipsnio pirmąją dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė A. R. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. balandžio 19 d. dekretu Nr. 389 buvo paskirta Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja, o Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. balandžio 27 d. dekretu Nr. 400 – Klaipėdos apygardos administracinio teismo pirmininke; ieškovai V. S. , J. Š. ir R. Ž. Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. balandžio 19 d. dekretu Nr. 395 buvo paskirti Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjais; ieškovas J. Š. Lietuvos Respublikos Prezidento 2000 m. spalio 20 d. dekretu Nr. 1044 perkeltas iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo dirbti į Klaipėdos miesto apylinkės teismą; ieškovas R. Ž. Lietuvos Respublikos Prezidento 2003 m. lapkričio 21 d. dekretu Nr. 293 atleistas iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų pareigų ir laikinai paskirtas Telšių rajono apylinkės teismo pirmininku, o Lietuvos Respublikos Prezidento 2004 m. balandžio 9 d. dekretu Nr. 7 paskirtas Telšių rajono apylinkės teismo pirmininku. Byloje nustatyta, kad teisėjams atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, o nuo 2000 m. sausio 1 d. teisėjams atlyginimas buvo sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Byloje kilo ginčas dėl ieškovams – Klaipėdos apygardos administracinio teismo, Telšių rajono apylinkės teismo, Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjams (teismų pirmininkams) – priklausiusios atlyginimo dalies nesumokėjimo pagrįstumo ir šios atlyginimo dalies priteisimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinus teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl pažeidus bet kurią iš teismo ir teisėjo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisėjo socialinės garantijos kyla iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo. Teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms, įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės negalima paneigti. Asmeniui jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitų požymių. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomenės organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų – teisinio saugumo principas – inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija minėtoje nutartyje pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms (civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, arba kad atlyginimas sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Minėtoje nutartyje taip pat pažymėta, kad proporcingumo principas reikalauja, jog teisės aktais nustatytos teisinės priemonės būtinos demokratinėje visuomenėje ir turi būti tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos minėtoje nutartyje pateikti argumentai buvo pagrįsti ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuota oficialia konstitucine doktrina, bet ir Jungtinių Tautų Organizacijos Generalinės Asamblėjos 1985 m. gruodžio 13 d. rezoliucija patvirtintais „Pagrindiniais teisėjų nepriklausomumo principais“, Europos Tarybos Ministrų komiteto 1994 m. spalio 13 d. Rekomendacija Nr. 94(12) „Dėl teisėjų vaidmens, veiksmingumo ir nepriklausomumo užtikrinimo“, Europos Tarybos 1998 m. liepos 10 d. patvirtinta Europos chartija dėl teisėjų atlyginimų, Tarptautinės Teisėjų Asociacijos 1999 m. priimta Visuotine Teisėjų Chartija ir buvo nurodyta, kad jie dera ir su kitų valstybių teismų praktika (pavyzdžiui, Kanados Aukščiausiojo Teismo 1997 m. rugsėjo 17 d. nutarimas, Čekijos Konstitucinio Teismo 1999 m. rugsėjo 15 d. nutarimas, Lenkijos Konstitucinio Tribunolo 2000 m. spalio 4 d. nutarimas).

Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas valstybės ekonominę ir finansinę padėtį, rėmėsi analogiškoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-3/2008) atliktos ekonominės-finansinės ekspertizės aktu. Minėtame ekspertizės akte ekspertai apibrėžė valstybės ekonominės ir finansinės padėties sąvokas ir nurodė, jog tai reiškia iš esmės skirtingus dalykus. „Ekonominė padėtis valstybėje“ apibūdina bendrą šalies, t. y. rinkos dalyvių, ekonominę būklę, kurią atspindi makroekonominių rodiklių visuma, o „finansinė padėtis valstybėje“ traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitų biudžetų ir fondų, valstybės prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo apibūdinimas (kaip valstybės institucijų, iždo finansinė padėtis). „Ekonominė“ ir „finansinė“ padėtis dažnai yra susiję reiškiniai, nes valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai veikia valstybės finansinę padėtį. Ekspertai pažymėjo, kad sunki valstybės finansinė padėtis gali susidaryti dėl netinkamos valstybės biudžeto išlaidų politikos, t. y. blogą finansinę padėtį valstybėje gali sukurti ir pernelyg optimistiškai planuojamos išlaidos, neatitinkančios pajamų bei sąlygojančios biudžeto deficitą, ir tokiu būdu valstybės skola ar biudžeto deficitas gali atsirasti ir net augti, esant gerai ekonominei padėčiai valstybėje. Ekspertai ekonominei padėčiai įvertinti išanalizavo 39 rodiklius, finansinei padėčiai įvertinti – 12 rodiklių. Apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių; ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos atsistatymas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas). Itin sunki finansinė padėtis valstybėje prasidėjo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję – iš jų 5 susiję su VSD fondo būkle, tačiau 4 rodikliai, rodantys pagrindinio valstybės lėšų fondo būklę, nepasiekė ikikrizinio lygio iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto išvadų 12 p.). Ekspertai pažymėjo, kad kadangi valstybės ekonominė padėtis priklauso ne tik nuo objektyvių, bet ir nuo subjektyvių faktorių, esant gerai ekonominei padėčiai, bloga valstybės finansų padėtis didžiąja dalimi yra nulemta valstybės nesugebėjimo riboti išlaidas; jau esant blogai valstybės finansų padėčiai, buvo prisiimti nauji įsipareigojimai, pritarta naujoms investicijoms, tęsėsi neefektyvus valstybės lėšų panaudojimas ir nors buvo galimybė pagerinti valstybės finansinę padėtį ribojant išlaidas, to nebuvo padaryta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 nurodė, kad, atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 metų, o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 nurodė, kad ekspertizės akto išvadose yra konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto išvadų 6, 12 p.). Minėtoje nutartyje nurodyta, kad ekspertas R. Š. teismo posėdyje patvirtino, kad valstybės finansinę padėtį didžia dalimi gali lemti subjektyvus faktorius – valstybės nemokėjimas, nesugebėjimas tvarkytis su savo finansais, todėl finansinė padėtis negali būti lemiamas veiksnys nustatant, ar atskiriems iš valstybės lėšų finansuojamiems pareigūnams (tarp jų ir teisėjams) gali būti mažinami atlyginimai ar valstybėje taikomos kitos ekonominės sankcijos ir šiuo atveju lemiamą reikšmę turi bendra valstybės ekonominė, finansinė būklė, kuri, kaip nurodė ekspertas ir iš esmės pripažino atsakovų atstovai, pagerėjo nuo 2003 metų. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, kad valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai pagerėjus nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, todėl ieškovų pažeistos teisės turi būti ginamos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo, konstatuodama, kad kasaciniame skunde abstrakčiai teigiama apie, kasatoriaus nuomone, padarytus teisės pažeidimus, tačiau teisiniai argumentai, leidžiantys daryti išvadą apie kasacijos galimumą, nepateikti, kad kasacinio skundo teiginiai nepatvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teisėjų kolegijos nuomone, išvados, padarytos minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, yra reikšmingos bei svarbios nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančio ekspertizės akto išvadas bei į minėtą teismų praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog itin sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis truko iki 2003 metų, pirmosios instancijos teismas teisingai bei tinkamai įvertino valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijus ir minėtos pirmosios instancijos teismo išvados atitinka formuojamą teismų praktiką tos pačios kategorijos bylose.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu ieškovų apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl proporcingumo principo nepažeidimo, sumažinant teisėjų atlyginimus, yra nepagrįsta. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisėjų atlyginimų mažinimas bus teisėtas tik tuomet, jei tai bus daroma proporcingai. Tai reiškia, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas, be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Apeliaciniame skunde ieškovai teigia, kad 1999 m.-2001 m. buvo padidintas darbo užmokesčio fondas kai kurioms ministerijoms, Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai bei kitoms institucijoms ir tai patvirtina, jog, ieškovams sumažinant atlyginimus, nebuvo laikytasi proporcingumo principo. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, kad nagrinėjamu laikotarpiu buvo padidintas darbo užmokesčio fondas atskiroms institucijoms, nepatvirtina ir nereiškia šių institucijų darbuotojų darbo užmokesčio (atlyginimo) padidinimo, kadangi darbuotojų skaičius gali keistis. Pavieniai atskirų asmenų darbo užmokesčio (atlyginimo) didinimo atvejai, teisėjų kolegijos nuomone, neapsprendžia reiškinio esmės ir nėra nukrypimas nuo proporcingumo principo. Teisėjų kolegijos nuomone, kiekvieno valstybei svarbaus objekto ar renginio finansavimo negalima sieti su proporcingumo principo pažeidimu, be to, vien finansavimo duomenys nepatvirtina, kad skirti asignavimai buvo realiai gauti bei įsisavinti. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 konstatavo, kad proporcingumo principas, sumažinant teisėjams atlyginimus, nebuvo pažeistas. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog, mažinant teisėjams atlyginimus, proporcingumo principas nebuvo pažeistas, o ieškovų apeliacinio skundo argumentas dėl šios išvados nepagrįstumo atmestinas.

Kaip jau buvo minėta, įstatymas suteikia apeliacinės instancijos teismui teisę peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas tuo atveju, kai to reikalauja viešasis interesas. Pažymėtina, kad viešasis interesas apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos aplinkybes. Bendrąja prasme viešieji interesai reiškia naudą visuomenei ar jos daliai, žmonių gerovę. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju yra prašoma priteisti nesumokėto atlyginimo dalį iš valstybės, sprendžia, kad yra pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas dėl viešojo intereso buvimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 konstatavo, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose. Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo teismo praktiką, analogiškose nagrinėjamai bylai bylose yra konstatavęs, kad, susidarius teisės reglamentavimo spragoms, klausimai, kurie yra susiję su teisėjų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., pagal įstatymo analogiją spręstini vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, dėl to Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose, ieškovams priteisiant neišmokėto atlyginimo dydį, kuris skaičiuotinas už trejus metus (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-281/2009, 2009 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28/2009, 2009 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-123/2009, 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-408/2009, 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-290/2009, 2009 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-291/2009, 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-261/2009, 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-166/2009, 2009 m. kovo 9 d;. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą; užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų-sprendimų analogiškose bylose, žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų– precedentų tų kategorijų bylose. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, turėtų spręsti, ar nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti ieškovams nesumokėto atlyginimo dalies, skaičiuotinos už trejus metus. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių (CPK 313 str.) ir dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra galimybės bylą išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo dalis, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, panaikintina ir ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o kita sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Artūras DriukasKazys KailiūnasNijolė Piškinaitė