- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-291/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Artūras Driukas, Vytas Milius
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus apygardos administraciniam teismui
- Ieškovas
- P. V.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos finansų ministerija
- Kategorijos
- 19.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vyto Miliaus,
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui Virginijui Varnaičiui,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-673-232/2008 pagal ieškovo P. V. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl neišmokėto atlyginimo priteisimo, tretysis asmuo– Lietuvos Respublikos finansų ministerija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas P. V. 2007 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus apygardos administraciniam teismui, trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės jam neišmokėto atlyginimo dalį, per mėnesį sudarančią 1 874,25 Lt atskaičius mokesčius, skaičiuojant nuo jo paskyrimo teisėju 2002 m. sausio 2 d. iki sprendimo įsiteisėjimo; įpareigoti Lietuvos valstybę nustatyti ieškovui ne mažesnį, nei buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, atlyginimą; įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą mokėti ieškovui Lietuvos valstybės nustatytą atlyginimą, tačiau ne mažesnį, nei buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėju buvo paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. gruodžio 27 d. dekretu Nr. 1626. Ieškovas pažymėjo, kad prieš ieškovo darbo teisme pradžią galiojo 1993 m. vasario 23 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki atitinkamų įstatymų teisėjų darbo apmokėjimo klausimais priėmimo pavesta reguliuoti šiuos santykius. Dėl to darbo apmokėjimo klausimai buvo reguliuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, atitinkamai taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau tekste – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666), kuris nustatė teisėjų atlyginimus pagal atitinkamus koeficientus bei priedus už ištarnautus metus, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, kuris padidino minėtus koeficientus 2,5 karto. Ieškovas nurodė, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. teisėjams mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau tekste – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494), kuriuo atlyginimų koeficientas sumažintas iki 1,75. Ieškovas teigė, kad tokiais veiksmais atsakovas pažeidė jo teises ir įstatymų saugomus interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniuose garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Ieškovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teismų ir teisėjų nepriklausomumą, kad dirbančių teisėjų nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos vienašališkai negali būti bloginamos. Ieškovo nuomone, mažinant atlyginimus nebuvo išlaikytas proporcingumo principas, atitinkamai mažinant visų iš biudžeto finansuojamų valstybinę valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimą ir sričių finansavimą bei iš biudžeto apmokamų asmenų atlyginimus, taip pat pažeistas atlyginimo sumažinimo laikinumo principas, kadangi sumažinti atlyginimai mokami aštuonerius metus nepaisant to, kad dauguma valstybės ekonominių rodiklių pagerėjo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės ieškovui P. V. 126 378 Lt neišmokėto atlyginimo už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 21 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, neatskaičius mokesčių; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos analogiškoje nagrinėjamai bylai civilinėje byloje Nr. 3K-P-18-187/2007 2007 m. vasario 21 d. nutartį, nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti tokias faktines aplinkybes: itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties valstybėje susidarymą arba jos nebuvimą, priimant nutarimą mažinti teisėjų atlyginimus; proporcingumo principo laikymąsi mažinant atlyginimus, nustatant, ar visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas buvo mažinamas; atlyginimų mažinimo laikinumo principo laikymąsi.
Teismas pažymėjo, kad atlyginimai ieškovui galėjo būti mažinami tik esant itin sunkiai ekonominei ir finansinei valstybės būklei, tik proporcingai ir tik laikinai.
Teismas nurodė, kad teismas buvo sustabdęs bylą, kol Lietuvos apeliaciniame teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2A-3/2008, kurioje Lietuvos ekonominei-finansinei būklei nustatyti buvo paskirta ekonominė-finansinė ekspertizė, turinti įrodomąją galią šioje byloje. Teismas pažymėjo, kad ekspertai akto metodologinėje dalyje pažymėjo, kad nėra (ir negali būti) vieningo objektyvaus metodo ar sintetinio rodiklio, kuriuo remiantis galima būtų nustatyti, kad tam tikras laikotarpis galėtų būti apibūdinamas kaip itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, nes nė viena iš šių sąvokų ekonominėje literatūroje nėra griežtai ir vieningai apibrėžiama. Vienu iš objektyvių rodiklių ekonominės padėties vertinimui, ekspertų nuomone, galėtų būti kreditų reitingas, koncentruotai atspindintis šalies gebėjimus vykdyti įsipareigojimus, taip pat indikuojantis lūkesčius dėl šių gebėjimų tendencijų. Artimiausia sunkios, itin sunkios ekonominės padėties sąvokai yra sąvoka „recesija“, reikšianti ekonominio augimo sulėtėjimą. Tačiau net ir recesijos pradžią ir pabaigą skelbia įpareigota institucija, kuri vadovaujasi savo ekonominiu vertinimu, kuriame esama subjektyvaus vertinimo, valios pareiškimo. Lyginant su recesija sunkios ekonominės ir finansinės padėties apibrėžimas yra dar abstraktesnis. Ekonominė ir finansinė padėtis valstybėje reiškia iš esmės skirtingus dalykus. Ekonominė padėtis apibūdina rinkos dalyvių ekonominę būklę, kurią atspindi makroekonominių rodiklių visuma. Finansinė padėtis valstybėje traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitų biudžetų ir fondų, valstybės prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo apibūdinimas (valstybės institucijų, iždo finansinė padėtis, todėl kredito reitingai pakankamai tiksliai apibūdina šalies finansinę padėtį). Nepaisant minėtų skirtumų ekonominė ir finansinė padėtis dažnai yra tarpusavyje susiję reiškiniai, kadangi ekonominė padėtis veikia finansinę. Valstybės pajamos didžiąja dalimi susideda iš mokestinių įplaukų, susidarančių apmokestinus gyventojų pajamas, įmonių pelną, vartojimą, įvairių rinkliavų ir kitų mokesčių. Gera ekonominė padėtis, rinkos dalyvių aktyvumas sąlygoja įmonių darbo pelningumą, gyventojų pajamas, vartojimo augimą, kas leidžia į biudžetą surinkti daugiau įplaukų ir, priešingai – ekonominio aktyvumo mažėjimas gali sąlygoti finansinės padėties pablogėjimą. Sunki finansinė padėtis gali susidaryti ir dėl netinkamos valstybės biudžeto išlaidų politikos, kai išlaidos planuojamos per daug optimistiškai, neatsižvelgiant į pajamas, toks planavimas paprastai sąlygoją biudžeto deficitą. Dėl to biudžeto deficitas gali atsirasti ir netgi augti esant gerai ekonominei valstybės padėčiai, ir atvirkščiai – esant blogai valstybės ekonominei padėčiai finansinė padėtis gali būti kontroliuojama, jei valstybės institucijos laiku imasi adekvačių priemonių sureaguoti į pablogėjusią padėtį, ima itin konservatyviai planuoti biudžeto lėšas. Taigi net esant gerai ekonominei padėčiai finansinė padėtis gali būti bloga arba gera, ir, atvirkščiai – bloga finansinė padėtis pati savaime nesuponuoja blogos ekonominės padėties. Viskas priklauso nuo valstybės institucijų sugebėjimo kontroliuoti situaciją. Teismas nurodė, kad ekonomikos nuosmukis, ekspertų teigimu, prasidėjęs 1998 metų pabaigoje ir labiausiai pasireiškęs 1999 metais, didėjo ne tiek dėl Rusijos krizės, kiek dėl neūkiškai tvarkomų valstybės finansų ir vykdytos ekonominiam augimui nepalankios politikos, nes jei pagrindinė krizės priežastis būtų buvusi Rusijos krizė, įmonės būtų netekusios Rusijos rinkų, tačiau būtų sugebėjusios greitai persiorientuoti į vidaus ir kitų užsienio šalių rinkas. Tačiau to neįvyko, nes ekonominė politika vertė nukreipti pastangas ne į verslą, bet į valdžios iškeltų reikalavimų vykdymą. Teismas nurodė, kad ekspertai taip pat pabrėžė, jog 2000 metų sausio mėnesį valstybės pajamos nusirito (krito, mažėjo) į 1997 metų lygį, vadinasi, valstybės pajamos, anot ekspertų, mažinant teisėjų atlyginimus, nebuvo mažesnės nei tada, kai atlyginimas jiems buvo nustatytas.
Teismas nurodė, kad pagal ekspertizės aktą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu dalis ekonominių ir finansinių rodiklių, nulemiančių tiek valstybės ekonominę, tiek finansinę padėtį buvo pablogėję, todėl ekspertai padarė išvadą, jog itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metais, kai daugiau nei pusė vertintų rodiklių pagerėjo. Teismas pažymėjo, kad iš finansinės padėties vertinimų ekspertizės akte matyti, kad jos pablogėjimo 1999 metais rodikliai buvę tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs, susiję su konkrečiais vykdomosios valdžios veiksmais, ir, kaip nustatė ekspertai akte, tokia padėtis daugiausia nulemta valstybės nesugebėjimo efektyviai valdyti šalies ūkį bei finansus, riboti išlaidas, sąlygota ir naujų įsipareigojimų prisiėmimo.
Teismo nuomone, nepaisant prieš penkerius metus (kaip nustatyta ekspertizės akte) pagerėjusios ekonominės situacijos, teisėjų atlyginimai ne tik nebuvo grąžinti į ankstesnį lygį, bet ir dėl infliacijos poveikio realiai sumažėjo. Teismas pažymėjo, kad analogiškoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas įsiteisėjusiu sprendimu, turinčiu prejudicinę reikšmę šioje byloje yra nustatęs, kad mažinant teisėjų atlyginimus buvo itin sunki ekonominė valstybės situacija, kuri tesėsi iki 2003 metų, mažinimu nebuvo pažeistas proporcingumo principas, bet buvo pažeistas atlyginimų sumažinimo laikinumo principas, nes 2003 metais ekonominei situacijai pasikeitus atlyginimai nebuvo gražinti į ankstesnį lygį (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-3/2008).
Teismas pažymėjo, kad atlyginimų mažinimu socialinei visuomenės grupei, vėlesniu, nepaisant pagerėjusios ekonominės finansinės padėties, užsitęsusiu sumažintų atlyginimų mokėjimu pažeidžiami pagrindiniai CK 1.2 straipsnyje nustatyti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai, reikalaujantys, kad civiliniai santykiai būtų reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais, nustatančiais, kad civilinės teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.
Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarime yra nustatyta, kad tos pačios teismų sistemos ir tos paties grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimas buvo nustatytas (pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to); vadinasi, pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo (nei bendro, nei individualaus), kad asmenims, paskirtiems kurio nors teismo teisėjais, būtų nustatytas kitoks (mažesnis ar didesnis) atlyginimas negu tame teisme jau dirbančių teisėjų; jeigu susiklostytų tokia teisės taikymo praktika, jos nebūtų galima konstituciškai pagrįsti. Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimai tenkintini neatsižvelgiant į aplinkybę, kad jis Vilniaus apygardos administraciniame teisme pradėjo dirbti jau po atlyginimų sumažinimo.
Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimai priteisti jam neteisėtai neišmokėtą atlyginimo dalį tenkinami remiantis Teismų įstatymo 96 straipsnio antrąja dalimi bei tiesiogiai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio pirmąja dalimi.
Teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatą, apribojančią darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo galimybę, nustatant, kad šios išmokos ir darbo užmokestis priteisiamas ne daugiau kaip už trejus metus. Teismo nuomone, Darbo kodekso 298 straipsniu nustatytais apribojimais siekta paskatinti asmenis domėtis gaunamu darbo užmokesčiu, kitomis jiems priklausančiomis su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, laiku ginti savo pažeistas teises, elgtis rūpestingai ir apdairiai, todėl straipsnio ribojimų esmė turėtų būti suprantama siauresniąja prasme, kad darbuotojas negali reikalauti darbo užmokesčio ar kitų išmokų daugiau nei už tris metus atgal ir taikomas neatsiejamai nuo Darbo kodekso 27 straipsnyje numatyto senaties termino. Teismas pažymėjo, kad ieškovo teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio jis tęsėsi kiekvieną dieną nuo ieškovo priėmimo į jo einamas pareigas, todėl jo teisės gauti nesumokėto atlyginimo dalį gali būti ribojamos tik senaties terminu skaičiuojant nuo pareiškimo padavimo datos atgal. Teismo nuomone, kitoks situacijos aiškinimas ne tik neatitiktų aptartų konstitucinių teisėjų atlygį reglamentuojančių teisės principų, neatitiktų konstitucinio principo, kad asmeniui, kuris atliko jam pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku (Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas), bet ir neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo visiems civilinių teisinių subjektams, įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principus. Teismo nuomone, visiškas jokios senaties netaikymas, remiantis argumentais, kad jokio termino teisėjų reikalavimams dėl darbo išmokų nenumato Teismų įstatymas, neatitiktų pagrindinių teisingumo, protingumo kriterijų, todėl šiuo atveju taikytina teisės analogija su darbo teise ir Darbo kodekso 27 straipsnyje numatytas ieškinio senaties trijų metų terminas.
Teismas konstatavo, kad į bylą pateiktos pažymos patvirtina, kad ieškovui nebuvo išmokėta atlyginimo dalis, kuri kartu su mokesčiais sudarė pastovią mėnesinę 2 677,50 Lt dalį. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad metai turi 12 mėnesių, teisės pažeidimas tebesitęsia ir bylos teisme nagrinėjimo metu iki sprendimo priėmimo dienos priteistiną laikotarpį sudaro 36 mėnesiai 11 mėnesių ir 6 dienos, nurodė, kad priteistina nesumokėto atlyginimo suma gaunama paskaičiavus 2677,50 x 47 = 125842,50 Lt + 535,50 Lt (atlyginimas už 6 dienas) = 126378 Lt.
Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę nustatyti ieškovui ne mažesnį atlyginimą, nei buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, taip pat reikalavimas įpareigoti atsakovą Vilniaus apygardos administracinį teismą mokėti ieškovams ne mažesnį atlyginimą, nei nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, atmestini. Teismas konstatavo, kad teismas nėra subjektas, galintis nustatyti ieškovui atlyginimą, kadangi tai turi būti padaryta įstatymu, o to nepadarius, ieškovui išlieka teisė savo teises ir ginti teisme naudojantis CK 1.138 straipsnyje numatytais būdais.
Teismo nuomone, atsakovo argumentai, kad, pačiai valstybei esant atsakovu, iš valstybės nebeturėtų būti priteisiami privalomi mokesčiai, nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad mokesčių skaičiavimas nėra teismo kompetencija ir teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, visais atvejais sprendime nurodo priteisiamą sumą, iš kurios nėra išskaitytas gyventojų pajamų ir kiti mokesčiai, kadangi tokius mokesčius apskaičiuoja ir išskaito vykdantis teismo sprendimą asmuo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliantas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 valstybės ekonominės bei finansinės padėties ryšium su teisėjų atlyginimų sumažinimu nustatymui paskyrė ekspertizę. Apeliantas pažymėjo, kad ekspertizės išvadose nurodyta, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, o valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t.y. iki 2006 metų. Apeliantas nurodė, kad reikia įvertinti tiek valstybės ekonominę, tiek valstybės finansinę padėtį ryšium su teisėjų atlyginimų sumažinimu. Apelianto teigimu, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo nuostata, kad mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu ir tik laikinai, kol finansinė būklė yra itin sunki, turi būti aiškinama atsižvelgiant į bylos specifiką ir teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, ypatumus. Apelianto nuomone, net sutinkant, jog padėtis pagerėjo ir priemonių būtinumas išnyko 2006 metais, aptariama priemonė panaikinama laikantis nustatytos tvarkos, t. y. priimant įstatymus. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, pritardamas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutarties išvadai dėl teisėjų atlyginimų sumažinimo sąlygų, vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo minėtoje kitoje byloje pareikšta nuomone dėl valstybės ekonominės, finansinės būklės, tačiau iš tikrųjų neįvertino visų būtinų valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijų, todėl laikytina, kad teismas pažeidė Teismų įstatymo 11 straipsnio trečiąją dalį, 96, 126 straipsnius, CPK 185, 218 straipsnius ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tos pačios kategorijos bylose. Apelianto nuomone, teisėjams neišmokėto atlyginimo dalies grąžinimo klausimas turėtų būti išspręstas teisės aktų priėmimo tvarka. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas nustato teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo klausimus, šis įstatymas yra galiojantis ir nagrinėjamu atveju privalu vadovautis nurodytu įstatymu.
Atsiliepimai į apeliacinį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateikti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimas pakeistinas.
Pagal CPK 320 straipsnio pirmąją dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad teisėjams atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, o nuo 2000 m. sausio 1 d. ieškovui atlyginimas buvo sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. gruodžio 27 d. dekretu Nr. 1626 P. V. paskirtas Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėju nuo 2002 m. sausio 2 d. Byloje kilo ginčas dėl ieškovui priklausiusios atlyginimo dalies nesumokėjimo pagrįstumo ir šios atlyginimo dalies priteisimo.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinus teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl pažeidus bet kurią iš teismo ir teisėjo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisėjo socialinės garantijos kyla iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo. Teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms, įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės negalima paneigti. Asmeniui jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitų požymių. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomenės organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų – teisinio saugumo principas – inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija minėtoje nutartyje pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms (civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, arba kad atlyginimas sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Minėtoje nutartyje taip pat pažymėta, kad proporcingumo principas reikalauja, jog teisės aktais nustatytos teisinės priemonės būtinos demokratinėje visuomenėje ir turi būti tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo valstybės ekonominės, finansinės padėties vertinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas valstybės ekonominę ir finansinę padėtį, rėmėsi analogiškoje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-3/2008) atliktos ekonominės-finansinės ekspertizės aktu. Minėtame ekspertizės akte ekspertai apibrėžė ekonominės ir finansinės padėties sąvokas ir nurodė, jog tai reiškia iš esmės skirtingus dalykus. „Ekonominė padėtis valstybėje“ apibūdina bendrą šalies, t. y. rinkos dalyvių, ekonominę būklę, kurią atspindi makroekonominių rodiklių visuma, o „finansinė padėtis valstybėje“ traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitų biudžetų ir fondų, valstybės prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo apibūdinimas (kaip valstybės institucijų, iždo finansinė padėtis). „Ekonominė“ ir „finansinė“ padėtis dažnai yra susiję reiškiniai, nes valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai veikia valstybės finansinę padėtį. Ekspertai pažymėjo, kad sunki valstybės finansinė padėtis gali susidaryti dėl netinkamos valstybės biudžeto išlaidų politikos, t. y. blogą finansinę padėtį valstybėje gali sukurti ir pernelyg optimistiškai planuojamos išlaidos, neatitinkančios pajamų bei sąlygojančios biudžeto deficitą, ir tokiu būdu valstybės skola ar biudžeto deficitas gali atsirasti ir net augti, esant gerai ekonominei padėčiai valstybėje. Ekspertai ekonominei padėčiai įvertinti išanalizavo 39 rodiklius, finansinei padėčiai įvertinti – 12 rodiklių. Apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių; ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas). Itin sunki finansinė padėtis valstybėje prasidėjo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję – iš jų 5 susiję su VSD fondo būkle, tačiau 4 rodikliai, rodantys pagrindinio valstybės lėšų fondo būklę, nepasiekė ikikrizinio lygio iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto išvadų 12 p.). Ekspertai pažymėjo, kad kadangi valstybės ekonominė padėtis priklauso ne tik nuo objektyvių, bet ir nuo subjektyvių faktorių, esant gerai ekonominei padėčiai, bloga valstybės finansų padėtis didžiąja dalimi yra nulemta valstybės nesugebėjimo riboti išlaidas; jau esant blogai valstybės finansų padėčiai, buvo prisiimti nauji įsipareigojimai, pritarta naujoms investicijoms, tęsėsi neefektyvus valstybės lėšų panaudojimas ir nors buvo galimybė pagerinti valstybės finansinę padėtį ribojant išlaidas, to nebuvo padaryta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 nurodė, kad, atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 metų, o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 nurodė, kad ekspertizės akto išvadose yra konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 m.) (ekspertizės akto išvadų 6, 12 p.). Minėtoje nutartyje nurodyta, kad ekspertas R. Š. teismo posėdyje patvirtino, kad valstybės finansinę padėtį didžia dalimi gali lemti subjektyvus faktorius – valstybės nemokėjimas, nesugebėjimas tvarkytis su savo finansais, todėl finansinė padėtis negali būti lemiamas veiksnys nustatant, ar atskiriems iš valstybės lėšų finansuojamiems pareigūnams (tarp jų ir teisėjams) gali būti mažinami atlyginimai ar valstybėje taikomos kitos ekonominės sankcijos ir šiuo atveju lemiamą reikšmę turi bendra valstybės ekonominė, finansinė būklė, kuri, kaip nurodė ekspertas ir iš esmės pripažino atsakovų atstovai, pagerėjo nuo 2003 metų. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, kad valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai pagerėjus nuo 2003 metų, tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, todėl ieškovų pažeistos teisės turi būti ginamos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo, konstatuodama, kad kasaciniame skunde abstrakčiai teigiama apie, kasatoriaus nuomone, padarytus teisės pažeidimus, tačiau teisiniai argumentai, leidžiantys daryti išvadą apie kasacijos galimumą, nepateikti, kad kasacinio skundo teiginiai nepatvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teisėjų kolegijos nuomone, išvados, padarytos minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, yra reikšmingos bei svarbios nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančio ekspertizės akto išvadas bei į minėtą teismų praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog itin sunki valstybės ekonominė ir finansinė padėtis truko iki 2003 metų, pirmosios instancijos teismas teisingai bei tinkamai įvertino valstybės ekonominės, finansinės padėties kriterijus ir minėtos pirmosios instancijos teismo išvados atitinka formuojamą teismų praktiką tos pačios kategorijos bylose.
Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad teisėjams neišmokėtos atlyginimo dalies grąžinimo klausimas spręstinas tik priimant atitinkamus įstatymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų atlyginimo ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio pirmąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.; pagal 2 straipsnio antrąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos; pagal 2 straipsnio trečiąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už laikotarpį, dirbtą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki teisėjų įgaliojimų pasibaigimo dienos. Minėto įstatymo 5 straipsnis, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 11 d., nustato, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. kovo 18 d. Nr. 194 nutarimu „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašą. Įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos 2 straipsnio pirmoji dalis numato, kad oficialus įstatymų ir kitų teisės aktų paskelbimas yra jų paskelbimas leidinyje „Valstybės žinios“; paskelbimo „Valstybės žiniose“ diena yra jų išleidimo diena. Pagal minėto įstatymo 3 straipsnio pirmosios dalies 4 punktą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai turi būti skelbiami „Valstybės žiniose“. Minėto įstatymo 9 straipsnio pirmoji dalis numato, kad Vyriausybės nutarimai įsigalioja kitą dieną po to, kai jie Ministro Pirmininko ir atitinkamo ministro pasirašyti, paskelbiami „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose nutarimuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Atsižvelgiant į tai, kad iki bylos išnagrinėjimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 18 d. Nr. 194 nutarimas „Dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarkos aprašo patvirtinimo“ nebuvo įsigaliojęs, o Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas numato tik bendruosius teisėjams nesumokėtos atlyginimo dalies išmokėjimo principus ir kad realiai įstatymas nepradėtas įgyvendinti, teisėjų kolegija daro išvadą, kad priėmus minėtą įstatymą skola ieškovui nebuvo grąžinta (padengta) ir kad ieškovas turi reikalavimo teisę dėl atlyginimo nepriemokos. Teisėjų kolegija pažymi, kad, teismui apgynus ieškovo teises teismine tvarka, jis negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, jeigu jo nuostatos bus įgyvendintos. Tokią išvadą padarė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2008 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 ir ši išvada yra reikšminga nagrinėjamai bylai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2008 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 konstatavo, kad Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose. Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio (atlyginimo) ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį (atlyginimą) ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teisėjas skiriamas į pareigas tik Konstitucijos 112 straipsnyje ir šiame įstatyme nustatyta tvarka bei pagrindu; jis yra valstybės pareigūnas, turintis specifinius, šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 straipsnį teisėjų atlyginimas nustatomas įstatymu; teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą, išskyrus Lietuvos Respublikos teismų įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio penktosios dalies 2 punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į minėtas įstatymų nuostatas, darytina išvada, kad, susidarius teisės reglamentavimo spragoms, klausimai, kurie yra susiję su teisėjų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., pagal įstatymo analogiją spręstini vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi teisėjams nesumokėto atlyginimo priteisimo bylose ir nagrinėjamu atveju ieškovams priteistinas neišmokėto atlyginimo dydis skaičiuotinas už trejus metus. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovui P. V. reikalaujant priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį, taikytinos Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatos, priteisiant nesumokėto atlyginimo dalį už trejus metus. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą taikyti Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai priteisė ieškovui P. V. neišmokėto atlyginimo sumą už 47 mėnesius ir 6 dienas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atlyginimas ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, vadovaudamasi į bylą pateiktomis Vilniaus apygardos administracinio teismo pažymomis apie ieškovo atlyginimą 2004-2007 metais sprendžia, priteistina iš atsakovo ieškovui 96 584,10 Lt už paskutinius trejus metus iki ieškinio padavimo dienos – 2007 m. lapkričio 21 d., neišmokėto atlyginimo, neatskaičius mokesčių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109, 114 str.; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1, 3, 96 str.; CK 1.1, 1.2., 1.136-1.138 str.; Darbo kodekso 1, 2, 186, 298 str.).
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimas pakeistinas: priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovui P. V. 96 584,10 Lt neišmokėto atlyginimo, neatskaičius mokesčių.
CPK 284 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį, sprendžia, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį suformuluojant taip:
„Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovui P. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 96 584,10 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus dešimt centų) neišmokėto atlyginimo, neatskaičius mokesčių.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.