- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-483-357/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-05638-2024-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė, Lina Muchtarovienė
- Ieškovas
- A. A.
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Irenos Stasiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės A. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-757-1184/2025, iškeltoje pagal ieškovės A. A. patikslintą ieškinį atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl teisės pripažinimo ir įpareigojimo įgyvendinti įstatymą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. A. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei, prašydama: 1) pripažinti ieškovei teisę įsigyti atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytomis sąlygomis; 2) įpareigoti atsakovę Šiaulių miesto savivaldybę įgyvendinti įstatymą – Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo, priimti sprendimą savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), parduoti ieškovei A. A. ir sudaryti buto pirkimo - pardavimo sutartį.
2. Ieškinio reikalavimams pagrįsti nurodė, kad 1979 m. kovo 5 d. Šiaulių miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas sprendimo Nr. 96 „Dėl apmokėjimo privačių namų valdų savininkams už nugriaunamus statinius bei sunaikinamus sodinius“ 3 punktu patvirtino nuolatinės komisijos griaunamiems statiniams bei sunaikinamiems sodiniams įkainoti surašytus įkainojimo aktus dėl apmokėjimo už nugriaunamus statinius bei sunaikinamus sodinius ryšium su 155 vietų vaikų darželio-lopšelio Transporto g. statyba: ieškovės močiutei L. S. už sunaikinamus sodinius, esančius (duomenys neskelbtini), buvo nutarta atlyginti 861,5 rb., o už pastatus, kurie buvo įkainoti - 2442,48 rb., savininkei pageidaujant komunalinio buto, L. S. buvo suteiktas komunalinis butas, kuriame ji gyveno iki savo mirties (duomenys neskelbtini). Po senelės mirties bute, esančiame adresu(duomenys neskelbtini), kartu su savo dėde Z. Š. S. apsigyveno ieškovė. Ieškovė nurodė, jog senelės palikimą - namų apyvokos reikmenis, asmeninius senelės daiktus priėmė dėdė Z. Š. S., kuris į notarą nesikreipė, nes nuosavybės teisėmis priklausančio registruotino turto nebuvo. (duomenys neskelbtini) mirus dėdei Z. Š. S., nesikreipdama į notarą, ieškovė A. A., priėmė jo palikimą – namų apyvokos reikmenis, asmeninius daiktus, kadangi nuosavybės teisėmis valdomo registruotino turto nebuvo, ir toliau gyveno minėtame bute. Papildomai nurodė, jog 1999 m. sausio 15 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu ieškovei buvo pripažinta teisė į gyvenamąjį plotą, esantį (duomenys neskelbtini), įpareigojant Šiaulių miesto valdybą sudaryti su ieškove nuomos sutartį šiam butui nuomoti. 1999 m. vasario 17 d. buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 109, pagal kurią su pakeitimais nuomoja butą iki šiol. 2024 m. kovo 7 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-67 ieškovės nuomojamas butas, esantis adresu(duomenys neskelbtini), buvo įtrauktas į parduodamų Šiaulių miesto savivaldybės būstų sąrašą. Ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau ir – Įstatymas) 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, su 2024 m. liepos 29 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybę, prašydama priimti sprendimą savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), parduoti ieškovei. 2024 m. rugpjūčio 28 d. atsakymu atsakovė atsisakė priimti sprendimą, nurodydama, kad, įsigaliojus Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymui, buvo galima privatizuoti komunalinį butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, ir todėl Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos esą yra netaikomos (b. l. 38-41).
3. Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė ir trečiasis asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovei teisę lengvatine tvarka įsigyti būstą, vadovaujantis Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Atkreipė dėmesį, jog ieškovės močiutei L. S. jos pačios prašymu buvo suteiktas komunalinis butas, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – Būstas). Ieškovė jos močiutei suteiktame Būste, kaip pati nurodo, apsigyveno tik po močiutės L. S. mirties kartu su dėde Z. Š. S.. Apie pradėtas, bet nebaigtas privatizavimo procedūras ieškovė nenurodė, todėl manytina, kad jos nebuvo pradėtos nei močiutės, nei dėdės, nei pačios ieškovės vardu. Aplinkybes, dėl kurių nebuvo galima privatizuoti buto pagal Butų privatizavimo įstatymą, ieškovė nepateikė. Ieškovė ir kiti jos šeimos nariai nebuvo pasinaudoję Butų privatizavimo įstatymo suteikta teise įsigyti lengvatine tvarka būsto. Šį faktą patvirtino 1999 m. sausio 15 d. Šiaulių apylinkės teismo sprendimas, kuriuo buvo pripažinta teisė ieškovei, kaip Z. Š. S. šeimos nariui, į gyvenamąjį plotą, esantį (duomenys neskelbtini), tuo pačiu įpareigojant Šiaulių miesto valdybą sudaryti su ieškove nuomos sutartį butui, esančiam (duomenys neskelbtini). Pagal minėtą teismo sprendimą 1999 m. vasario 13 d. Šiaulių miesto valdybos sprendimu Nr. 48 „Dėl buto nuomos“ buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 109 su ieškove. Atkreipė dėmesį, jog ne ieškovė buvo iškeldinta iš griaunamų pastatų, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė apsigyveno Būste tik po L. S. mirties ir, tik teismo sprendimu pripažinus ieškovę kaip Z. Š. S. šeimos nariu, buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Atsakovės manymu, Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos nuostatos yra skirtos suteikti asmeniui nuosavybę lengvatinėmis sąlygomis, kuris buvo iškeldintas aukščiau pateiktais pagrindais, tačiau sprendimas buvo priimtas iškeldinti L. S., o ieškovė būsto nuomininkė tapo tik 1999 m. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2024 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. T-67 „Dėl parduodamų Šiaulių miesto savivaldybės būstų sąrašo patvirtinimo“ patvirtino parduodamų Šiaulių miesto savivaldybės būstų sąrašą. Administracija raštu informavo ieškovę apie galimybę įsigyti Būstą, vadovaujantis Įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis (b. l. 56-60).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2025 m. vasario 21 d. sprendimu ieškovės A. A. patikslintą ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės teisės pirkti Šiaulių miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau ir – ginčo butas), vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytomis sąlygomis. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas parduodamas, kai būstą perka nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti juos iš avarinių būstų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą arba į visuomenės poreikiams paimamų pastatų, kurių dėl to nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, sąrašą. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, ieškovės atžvilgiu Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos negali būti taikomos, kadangi ginčo butas galėjo būti privatizuotas vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo (toliau – BPĮ) nuostatomis.
6. Teismas spręsdamas ar ieškovei kyla tam tikros teisės, numatytos Butų privatizavimo įstatyme, ir ar gali būti įgyvendinamos bei ginamos, padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (BPĮ 2, 3 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, jog ieškovės ketinamas pirkti ginčo būstas yra tas būstas, kuris buvo konkrečiai suteiktas ieškovės močiutei L. S. pagal Sprendimą Nr. 6 už paimamus pastatus (CPK 178, 185 straipsniai), o priešingai – byloje esantys duomenys patvirtino, jog ginčo butas, kurį lengvatinėmis sąlygomis ieškovė norėtų įsigyti, yra butas, kurį išsikeitė ne ieškovės močiutė, o būtent ieškovės dėdė (CPK 178, 185 straipsniai). Byloje esantys duomenys patvirtino, jog ieškovė negyveno kartu su savo močiute Sprendimo Nr. 6 pagrindu suteiktame būste, o į butą atsikraustė tik 1985 m. liepos mėnesio pabaigoje jau po močiutės mirties dėdės Z. Š. S. prašymu.
7. Teismas spręsdamas ar ieškovė kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovės bei atsakovės kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų santykiai dėl buto privatizavimo, nurodė, kad pateikusi patikslintą ieškinį, ieškovė jokių rašytinių duomenų, susijusių su (ne)realizuota teise ginčo butą privatizuoti, nepateikė, bylos nagrinėjimo metu ieškovė patvirtino, kad jokie veiksmai nebuvo atlikti siekiant teisės aktų nustatyta tvarka privatizuoti ginčo butą. Remiantis bylos duomenimis, teismas padarė išvadą, kad ieškovė turėjo visas sąlygas ir galimybes, vadovaujantis BPĮ nuostatomis, ir tuo metu galiojant minėtam įstatymui (BPĮ ir jo nuostatos neteko galios 2001 m. sausio 1 d.), imtis aktyvių veiksmų, siekdama privatizuoti ginčo butą, tačiau tik dėl ieškovei žinomų aplinkybių ji tokia teise nepasinaudojo ir aktyvių veiksmų neatliko, tačiau jai buvo pripažinta teisė į gyvenamąją plotą, kaip šeimos nariui. Šios nustatytos aplinkybės leido teismui pripažinti, jog nagrinėtinu atveju nenustatyta viena iš Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų privatizavimo sąlygų.
8. Vertindamas ar ieškovė yra subjektas, kuriai įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, teismas konstatavo, kad ieškovė neatitinka BPĮ nustatytų reikalavimų subjektui, turinčiam teisę pasinaudoti teisėmis, numatytomis BPĮ 7 straipsnio 1 dalyje ir/ar Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme, kadangi neįrodė, jog yra buvusių namų savininko įpėdinė ir, remiantis teisės aktų nustatyta tvarka, priėmusi jos(ų) palikimą, tame tarpe ir teisę privatizuoti butą (CPK 178, 185 straipsniai).
9. Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad nagrinėtinu atveju neegzistuojant ieškovės teisei įsigyti atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytomis sąlygomis, nėra pagrindo tenkinti ieškovės pirmąjį patikslinto ieškinio reikalavimą, todėl šioje dalyje patikslintą ieškinį atmetė.
10. Teismas nurodė, kad įvertinus tai, jog sprendimu ieškovei nėra pripažinta teisė įsigyti atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytomis sąlygomis, todėl kartu nėra pagrindo tenkinti ir ieškovės antrojo reikalavimo, t. y. įpareigoti atsakovę Šiaulių miesto savivaldybę įgyvendinti įstatymą – Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą, per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo, priimti sprendimą savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą – butą, esantį adresu(duomenys neskelbtini), parduoti ieškovei A. A. ir sudaryti buto pirkimo - pardavimo sutartį.
11. Teismas atkreipė dėmesį, kad įvertinus tai, kad ieškovė 1999 m. vasario 17 d. sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 109, kuria ieškovė ir atsakovė susitarė, jog Šiaulių miesto savivaldybė perduoda nuomininkui A. A. neterminuotam naudojimui 33,02 kv. m. 1 kambario gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini) (b. l. 44-45, 87-88), ieškovei atsirado teisė ginčo butą įsigyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis, ką ir buvo ieškovei nurodžiusi atsakovė 2024 m. liepos 29 d. rašte Nr. GP-870 (b. l. 26) (CPK 178, 185 straipsniai).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) pripažinti ieškovei teisę įsigyti atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), LR Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje, 1 dalies 3 punkte nurodytomis sąlygomis; 2) įpareigoti atsakovę Šiaulių miesto savivaldybę įgyvendinti įstatymą - LR Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, 1 dalies 3 punktą, per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo, priimti sprendimą savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą - butą. esantį adresu (duomenys neskelbtini), parduoti ieškovei ir sudaryti buto pirkimo pardavimo sutartį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad ginčo butas pagal Butų privatizavimo įstatymą galėjo būti privatizuotas ir dėl to Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos ieškovei negali būti taikomos, padarė aiškią šios teisės normos aiškinimo ir taikymo klaidą, kadangi Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kalbama apie paimtus visuomenės poreikiams pastatus ir galimybės juos privatizuoti nebuvimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškiniu nebuvo reiškiamas reikalavimas pripažinti, kad ieškovė įgijo teisę privatizuoti nuomojamą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, ieškinyje tik buvo nurodyta, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį valstybė turėjo pareigą neatlygintinai pripažinti nuosavybės teisę į nuomojamą gyvenamąjį namą ar butą asmenims /savininkams ar jų įpėdiniams/, kuriems butai buvo suteikti nugriaunant jų asmenine nuosavybe buvusius gyvenamuosius namus dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams ir pagal tuo laiku galiojusius įstatymus nebuvo kompensuota namų vertė. Apeliantės vertinimu, įstatymų leidėjas Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, modifikavo Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatytą neatlygintiną gyvenamojo namo ar buto perdavimą nuosavybėn į teisę įsigyti nuomojamą butą su 50 proc. nuolaida. Tai buvo padaryta nustatant nuomininkų teisę pirkti lengvatinėmis sąlygomis nuomojamus būstus, esant šioms sąlygoms: 1) kai jie ( nuomininkai ) buvo iškeldinti iš tų paimamų pastatų; 2) paimamų pastatų negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą.
12.2. Pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymą bei su tuo susijusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Ieškiniu nebuvo reiškiamas reikalavimas pripažinti ieškovės močiutės L. S., dėdės Z. Š. S., ar pačios ieškovės teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą. ieškinyje tik buvo užsiminta, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu egzistavo Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybės pareiga neatlygintinai pripažinti nuosavybės teisę į nuomojamą gyvenamąjį namą ar butą asmenims /savininkams ar jų įpėdiniams/, kuriems butai buvo suteikti nugriaunant jų asmenine nuosavybe buvusius gyvenamuosius namus dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams ir pagal tuo laiku galiojusius įstatymus nebuvo kompensuota namų vertė. Kadangi įstatymų leidėjas Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis modifikavo Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje numatytą valstybės pareigą perduoti nuomojamą būstą neatlygintinai į pareigą parduoti nuomojamą būstą su 50 proc. nuolaida, ieškiniu ir buvo prašoma pripažinti ieškovės teisę pirkti nuomojamą būstą su 50 proc. nuolaida pagal Paramos įstatyme nustatytą lengvatą. Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra apibrėžti asmenys, kurie turi teisę įsigyti būstą lengvatinėmis sąlygomis: būstą perkantys nuomininkai, kurie buvo iškeldinti iš visuomenės poreikiams paimamų pastatų. Ši jų teisė pirkti savivaldybei priklausantį būstą lengvatinėmis sąlygomis nėra siejama su jų statusu, buvusiu pastatų paėmimo metu. t.y. ar jie buvo tų pastatų savininkai ar tų savininkų įpėdiniai. Pakanka fakto, kad ieškovė buvo iškeldinta.
12.3. Teismas netinkamai taikė Butų kodekso nuostatas, pagal kurias dėdė Z. Š. S. išsikeitė močiutei L. S. suteiktą butą (duomenys neskelbtini) į butą (duomenys neskelbtini), nes butai nuosavybės teisėmis jiems nepriklausė, tačiau Butų kodeksas leido butus mainyti. Todėl faktas, kad ieškiniu prašoma pripažinti teisę įsigyti ne močiutei suteiktą, o dėdės iškeistą butą neturi jokios teisinės reikšmės.
12.4. Apeliantė nesutinka su teismo argumentais, kad apeliantės dėdė Z. Š. S. ir pati apeliantė negali būti laikomi savininko (L. S.) įpėdiniais, kadangi faktines aplinkybes apie tai, kad apeliantės dėdė Z. Š. S. priėmė savo mamos L. S. palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, o apeliantė priėmė savo dėdės Z. Š. S. palikimą, faktiškai pradėjusi jį valdyti, patvirtintos prie bylos pridėtu įsiteisėjusiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 1999 m. sausio 15 d. sprendimu, todėl laikytinos prejudiciniu faktu, kurio nereikia įrodinėti. Į notarą ar teismą dėl palikimo priėmimo nebuvo kreiptasi, kadangi seneles palikimą namų apyvokos reikmenis, asmeninius senelės daiktus priėmė dėdė Z. Š. S., o jokio nuosavybės teisėmis priklausančio registruotino turto nebuvo. (duomenys neskelbtini) mirus dėdei Z. Š. S. ieškovė priėmė jo palikimą - namų apyvokos reikmenis, asmeninius daiktus, tačiau nesikreipė į notarą ar teismą, nes nuosavybės teisėmis valdomo registruotino turto nebuvo, daiktinės teisės atsirado tik 2001 metais, priėmus naują Civilinį kodeksą.
Atsiliepimas
13. Bendru atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė ir trečiasis asmuo Šiaulių miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti 2025 m. vasario 21 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktas, numato galimybę įsigyti būstą, kai kaina mažinama 50 procentų tik tam tikrais atvejais, t.y. kai būstą perka nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti juos iš avarinių būstų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą arba į visuomenės poreikiams paimamų pastatų, kurių dėl to nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, sąrašą. Vadovaujantis šio Įstatymo reglamentavimu, tam kad būtų taikomos 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos - būtinos sąlygos yra, kai nuomininkas yra iškeldintas dėl tam tikrų aplinkybių ir kai nebuvo galima būsto privatizuoti pagal Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymą (toliau – Butų privatizavimo įstatymas). Nagrinėjamu atveju ginčas yra ne dėl paimto būsto visuomenės poreikiams, o suteikto komunalinio būsto buvusiu adresu (duomenys neskelbtini) už paimtą būstą adresu (duomenys neskelbtini), kuris buvo valdomas privačios nuosavybės. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, nustatydamas, kad ginčo būstas buvo privatizavimo objektas.
13.2. Atsakovė nesutinka su apeliacinio skundo argumentas, jog teismas be jokio teisinio pagrindo aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymą bei su tuo susijusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Būtent Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio būtų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo sąlygos ir tvarka, todėl teismas priimdamas sprendimą išsamiai išnagrinėjo teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, kurie galiojo tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu, todėl atsakovės nuomone, teismas nagrinėdamas šią bylą nepadarė nei procesinių nei materialinių teisės normų pažeidimų. Paminėtina, kad Butų privatizavimo įstatymas (su išimtimis) galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). O 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033, įsigaliojusiu 2001 m. sausio 1 d., pripažintas netekusiu galios. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006, kt.). Kasacinis teismas nurodo, kad sprendžiant dėl to, turėjo ieškovas teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, būtina nustatyti, ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-248/2011; 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-261/2006; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; kt.). Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybė teismine tvarka įgyvendinti šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas ir pradėtas įgyvendinti asmenų privatizavimo teises nustatyta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme, o nuo 2015-01-01 Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme. Todėl atsakovės nuomone, šio teisinio reglamentavimo išsiaiškinimas yra itin aktualus.
13.3. Teismas pagrįstai sprendė, kad ne ieškovė buvo iškeldinta iš pastatų, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė apsigyveno būste tik po L. S. (kaip teigia ieškovė - močiutės) mirties ir tik teismo sprendimu pripažinus ieškovę, kaip Z. Š. S. šeimos nariu, buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Atsakovės manymu, Įstatymo 25 str. 1 d. 3 punkte numatytos nuostatos yra skirtos suteikti asmeniui nuosavybę lengvatinėmis sąlygomis, kuris buvo iškeldintas, aukščiau pateiktais pagrindais, tačiau sprendimas buvo priimtas iškeldinti L. S., o ieškovė būsto nuomininkė tapo tik 1999-02-13 Šiaulių miesto valdybos sprendimu Nr. 48 „Dėl buto nuomos“, buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 109 su ieškove, pagal ieškinyje ir apeliaciniame skunde minimą teismo sprendimą, kuriuo buvo nustatyta teisė į gyvenamąjį plotą nuomos pagrindais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra LR CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl teisės įsigyti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą pripažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
14. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo butas adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Šiaulių miesto savivaldybei (b. l. 43, 90).
15. 1979 m. kovo 5 d. Šiaulių miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 6 „Dėl apmokėjimo privačių namų valdų savininkams už nugriaunamus statinius bei sunaikinamus sodinius“ (toliau tekste ir – Sprendimas Nr. 6) 3 punktu nuspręsta: nuolatinės komisijos griaunamiems statiniams bei sunaikinamiems sodiniams įkainoti surašytus įkainojimo aktus dėl apmokėjimo už nugriaunamus statinius bei sunaikinamus sodinius ryšium su 155 vietų vaikų darželio-lopšelio Transporto g. statyba: S. L. už sunaikinamus sodinius, esančius (duomenys neskelbtini) buvo nutarta atlyginti 861,5 rb., o už pastatus, kurie buvo įkainoti – 2442,48 rb. Minėtame sprendime nurodyta, jog savininkas pageidauja komunalinio buto. Sprendime Nr. 6 nėra nurodytas, kokio dydžio ir kokiu adresu esantis būstas turi būti/buvo suteiktas L. S.. Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, jog nugriovus namą, kuriame gyveno jos močiutė su dėdė ir ieškovės šeima (tėvai), jos močiutei buvo suteikti du butai, kuriuose apsigyveno ieškovės šeima ((duomenys neskelbtini)) ir atskirame bute ((duomenys neskelbtini)) močiutė su dėde; po močiutės mirties ((duomenys neskelbtini)) ieškovė išėjo gyventi pas dėdę, su kuriuo kartu vedė bendrą ūkį, o laikui bėgant 1987 m. dėdė butą įsikeitė į mažesnio ploto butą, adresu: (duomenys neskelbtini). Iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 1999 m. sausio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 477, turinio matyti, jog teismas nustatė, jog iš buto orderio matyti, jog Z. Š. S. jis buvo išduotas 1987 m. gegužės 8 d. buto apsikeitimui į butą, (duomenys neskelbtini).
16. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 199, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo 1995 m. kovo 27 d. priėmimo – perdavimo aktu – važtaraščiu Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė įvairius objektus (neprivatizuotus butus), tame tarpe ir butą, esantį (duomenys neskelbtini) (130 eilutė), techninio inventorizavimo data – 1993 m. birželio 1 d. (b. l. 92-95).
17. Šiaulių miesto apylinkės teismo 1999 m. sausio 15 d. sprendimu nuspręsta pripažinti A. A., kaip Z. Š. S. šeimos nariui, teisę į gyvenamąjį plotą, esantį (duomenys neskelbtini), bei Šiaulių miesto valdyba įpareigota sudaryti su ieškove nuomos sutartį butui, (duomenys neskelbtini) (b. l. 5-6). Po minėto teismo sprendimo buvo priimtas Šiaulių miesto valdybos 1999 m. vasario 13 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta sudaryti nuomos sutartį su A. A. dėl vieno kambario buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagal teismo sprendimą (b. l. 89). 1999 m. vasario 17 d. buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 109, kuria šalys susitarė, jog Šiaulių miesto savivaldybė perduoda nuomininkui A. A. neterminuotam naudojimui 33,02 kv. m. 1 kambario gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini) (b. l. 44-45, 87-88).
18. Ieškovė A. A. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jai teisę įsigyti atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytomis sąlygomis bei įpareigoti atsakovę Šiaulių miesto savivaldybę įgyvendinti įstatymą – Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo, priimti sprendimą savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), parduoti ieškovei ir sudaryti buto pirkimo - pardavimo sutartį.
19. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ieškovė neturi egzistuojančios teisės įsigyti atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytomis sąlygomis.
20. Apeliantė apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą padarė materialinių ir procesinių teisės normų pažeidimus, netinkamai aiškino ir taikė LR Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Butų privatizavimo įstatymą bei nepagrįstai sprendė, kad ieškovė negali būti laikoma L. S. (ieškovės močiutės) įpėdine.
21. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą bei vadovaudamasi toliau išdėstytais motyvais, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais.
22. Pažymėtina, kad, priešingai nei nurodo apeliantė ir kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ginčui spręsti yra aktualios 1991 m. gegužės 21 d. Butų privatizavimo įstatymo nuostatos. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka.
23. Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas nustato valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal šį įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti iki 1997 m. gruodžio 31 d., o nuomininkų, privatizuojančių gyvenamąsias patalpas bendrabučiuose, pareiškimų padavimo terminus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Pareiškimai, paduoti po 1994 m. kovo 31 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo, laikomi paduotais nepažeidus nustatyto termino. Pareiškimai, paduoti po 1994 m. liepos 1 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo, laikomi paduotais nepažeidus nustatyto termino.
24. Remiantis Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsniu, buvusiems namų savininkams (o jų nesant, įpėdiniams, gyvenantiems buvusiam savininkui suteiktame bute), kuriems butai buvo suteikti nugriaunant jų asmenine nuosavybe buvusius gyvenamuosius namus dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams ir pagal tuo laiku galiojusius įstatymus nebuvo kompensuota namų vertė, neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą gyvenamąjį namą ar butą. Jeigu nėra buvusių namų savininkų, jų įpėdiniams, įstatymų nustatyta tvarka pasikeitusiems gautąjį kaip kompensaciją butą į kitą arba gyvenamojo ploto skirstymo tvarka pagerinusiems buto sąlygas, neatlygintinai nuosavybės teisė pripažįstama tik į tą gyvenamojo ploto dalį, kuri buvo suteikta kaip kompensacija už nugriautą namą (butą).
25. Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas. Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybę įsigyti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą nustato 2014 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas Nr. XII–1215.
26. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad L. S. ar jos įpėdiniai Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnyje nustatytu terminu kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl Sprendimo Nr. 6 pagrindu L. S. suteikto ginčo būsto privatizavimo tiek remiantis Butų privatizavimo įstatymo nuostatomis, tiek pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė byloje leistinais įrodymais neįrodė, kad teisė privatizuoti ginčo butą buvo realizuota Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka. Nors apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio nuostatos ginčo santykiui neaktualios ir pirmosios instancijos teismas jomis rėmėsi be pagrindo, teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka, kadangi byloje ieškovei teigiant turint teisę įsigyti savivaldybei priklausantį butą lengvatinėmis sąlygomis, kaip vieną iš pagrindų nurodant Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnį (teigiant, kad šio straipsnio nuostatos buvo modernizuotos į Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas) pirmosios instancijos teismas, prieš priimdamas sprendimą dėl ieškovės pareikšto reikalavimo pagrįstumo, pagrįstai vertino kokias teises ir kokiu pagrindu remiantis minėtu įstatymu ieškovė galėjo įgyti (įgijo), ir ar tos teisės buvo tinkamai įgyvendintos.
27. Dėl ieškovės nurodomų argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kurių ieškovė nepaneigė leistinais įrodymais, patvirtina, jog šia įstatymo nuostata apeliantė siekia pasinaudoti nepagrįstai.
28. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas parduodamas, kai būstą perka nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti juos iš avarinių būstų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą arba į visuomenės poreikiams paimamų pastatų, kurių dėl to nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, sąrašą.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje pateiktų duomenų visuma neginčijamai patvirtina, kad 1979 m. iš griaunamų pastatų, adresu (duomenys neskelbtini) buvo iškeldinta L. S. Ieškovė ginčo bute apsigyveno tik 1985 m., po L. S. mirties. Šiaulių miesto apylinkės teismo 1999 m. sausio 15 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 477, ieškovei kaip Z. Š. S. šeimos nariui, pripažinta teisė į gyvenamąjį plotą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu 1999 m. vasario 17 d. buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos sutartis Nr. 109 (ginčo buto) su atsakove Šiaulių miesto savivaldybe. Priešingai nei nurodo apeliantė, šio sprendimo pagrindu ieškovė tapo ginčo buto nuomininke, tačiau minėtoje byloje nebuvo sprendžiami palikimo priėmimo klausimai, todėl jokie prejudiciniai faktai dėl L. S. palikimo priėmimo nebuvo nustatyti. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė priėmė L. S. palikimą, byloje nebuvo pateikta (CPK 178 str.). Taip pat atsakovės byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ginčo objektas – butas adresu (duomenys neskelbtini), buvo tinkamas privatizuoti, bet privatizavimo procesas apmokant buto vertę nepradėtas ir L. S. neįgijo nuosavybės teisių į butą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo 1995 m. kovo 27 d. priėmimo – perdavimo aktu – važtaraščiu Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė įvairius objektus (neprivatizuotus butus), tame tarpe ir butą, esantį (duomenys neskelbtini) (130 eilutė), techninio inventorizavimo data – 1993 m. birželio 1 d.).
30. CPK 178 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021, 24 punktas; 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-701/2024, 67 punktas). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė siekdama lengvatinėmis sąlygomis įsigyti ginčo turtą nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kadangi ji neatitinka šioje įstatymo nuostatoje įtvirtintų sąlygų - ieškovė iš ginčo būsto nebuvo iškeldinta, ginčo būstą buvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą ir ieškovė šia teise per įstatymo nustatytą terminą nepasinaudojo, ieškovė neįrodė L. S. turtinių teisių paveldėjimo fakto. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą padarė materialinės ir procesinės teisės pažeidimus, neišnagrinėjo bylos iš esmės ar netinkamai ir neišsamiai įvertino byloje pateiktus įrodymus.
Dėl bylos procesinės baigties
31. Vadovaujantis išdėstytu teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir iš jų visumos padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, patvirtinančių ieškovės teisę įgyti atsakovei nuosavybės teise priklausantį turtą lengvatinėmis sąlygomis, numatytomis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo skundą pateikęs asmuo, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas).
32. Teisėjų kolegijos anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.