Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei A. A., nuotoliniu būdu, naudojant „Zoom“ konferencijų programą, dalyvaujant jos atstovui advokatui Laimonui Šileriui,

atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės ir trečiojo asmens Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atstovei Agnei Laurinavičiūtei,

teismo posėdyje mišriu būdu žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės A. A. patikslintą ieškinį atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl teisės pripažinimo ir įpareigojimo įgyvendinti įstatymą.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys atmestinas

7. Iš VĮ Registrų centras duomenų bazės išrašo matyti, jog 2005 m. kovo 27 d. perdavimo – priėmimo akto pagrindu butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Šiaulių miesto savivaldybei (b. l. 43, 90). Ieškovė į bylą pateikė Šiaulių miesto apylinkės teismo 1999 m. sausio 15 d. sprendimo kopiją, kuriuo nuspręsta pripažinti A. A., kaip Z. Š. S. šeimos nariui, teisę į gyvenamąjį plotą, esantį (duomenys neskelbtini), bei Šiaulių miesto valdyba įpareigota sudaryti su ieškove nuomos sutartį butui, esančiam (duomenys neskelbtini) (b. l. 5-6). Po priimto minėto teismo sprendimo buvo priimtas Šiaulių miesto valdybos 1999 m. vasario 13 d. sprendimas, kuriuo nuspręsta sudaryti nuomos sutartį su A. A. dėl vieno kambario buto, esančio (duomenys neskelbtini), pagal teismo sprendimą (b. l. 89). 1999 m. vasario 17 d. buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 109, kuria šalys susitarė, jog Šiaulių miesto savivaldybė perduoda nuomininkui A. A. neterminuotam naudojimui 33,02 kv. m. 1 kambario gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini) (b. l. 44-45, 87-88).

10. Tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovės teisės pirkti Šiaulių miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau ir – ginčo butas), vadovaujantis Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, jog Savivaldybei nuosavybės teise priklausantis būstas parduodamas, kai būstą perka nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių yra priimtas sprendimas iškeldinti juos iš avarinių būstų ir patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą pagal miesto (miestelio) plėtros planą arba į visuomenės poreikiams paimamų pastatų, kurių dėl to nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, sąrašą. Iš šios įstatymo nuostatos matyti, jog nuomininkui ketinant lengvatinėmis sąlygomis įsigyti būstą iš savivaldybės, visų pirma turi būti nustatyta, jog būsto nebuvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Pastebėtina, jog ieškovės atstovas teismo posėdžio metu pripažino faktą, jog remiantis faktinėmis aplinkybėmis, kurios nurodytos ieškinyje, nagrinėtina (susiklosčiusi situacija) nėra visiškai tokia pati, kokia ji nurodyta Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Visų antra svarbu įvertinti, ar ginčo butas pagal Butų privatizavimo įstatymą galėjo būti privatizuotas, ar ne. Iš esmės byloje nei ieškovė, nei atsakovė nekėlė abejonių dėl ginčo buto kaip tinkamo privatizavimo objekto (CPK 178, 185 straipsniai). Pagal BPĮ 2 straipsnio 1 dalį pirkimo–pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose. Nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, kad BPĮ galiojimo metu ginčo butas nebuvo priskirtas butų fondui ar buvo priskirtas BPĮ 3 straipsnyje išvardintoms neprivatizuojamų objektų kategorijoms. Priešingai, aplinkybę, kad ginčo butas buvo tinkamu privatizavimo objektu, patvirtina ir atsakovės pateikti duomenys, iš kurių matyti, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 199, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo 1995 m. kovo 27 d. priėmimo – perdavimo aktu – važtaraščiu Šiaulių miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė įvairius objektus (neprivatizuotus butus), tame tarpe ir butą, esantį (duomenys neskelbtini) (130 eilutė), techninio inventorizavimo data – 1993 m. birželio 1 d. (b. l. 92-95). Šių aplinkybių kontekste taip pat verta pastebėti, jog ginčo bute ieškovė po (duomenys neskelbtini) (po dėdės mirties) toliau gyveno (jau galiojant BPĮ) ir tebegyvena iki šiol, ir tik 1998 m. – 1999 m. (po 10 metų nuo gyvenimo būste) ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama išlaikyti savo gyvenamąjį plotą ginčo bute, t. y. kreipėsi į teismą dėl pripažinimo teisės į butą, kadangi gavo pranešimą išsikraustyti iš buto. Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, akivaizdu, jog nagrinėtinu atveju, ieškovės atžvilgiu Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos negali būti taikomos, kadangi nustatyta, jog ginčo butas galėjo būti privatizuotas vadovaujantis BPĮ nuostatomis.

12. Teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo BPĮ galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; kt.).

13. Remiantis sprendimo 12 punkte nurodyta Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika bei įvertinus tai, jog šioje byloje nustatyta, jog ginčo butą buvo galima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, teismas sprendžia, jog šioje byloje taip pat svarbu įvertinti, ar ieškovei kyla tam tikros teisės, numatytos BPĮ, ir ar gali būti įgyvendinamos ir gali būti ginamos, kurios įgytos galiojant šiam įstatymui.

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (BPĮ 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (BPĮ 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012).

15. Iš bylos medžiagos, šalių ir jų atstovų paaiškinimų bei bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 1979 m. kovo 5 d. Šiaulių miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 6 „Dėl apmokėjimo privačių namų valdų savininkams už nugriaunamus statinius bei sunaikinamus sodinius“ (toliau tekste ir – Sprendimas Nr. 6) 3 punktu nuspręsta: nuolatinės komisijos griaunamiems statiniams bei sunaikinamiems sodiniams įkainoti surašytus įkainojimo aktus dėl apmokėjimo už nugriaunamus statinius bei sunaikinamus sodinius ryšium su 155 vietų vaikų darželio-lopšelio (duomenys neskelbtini) statyba: S. L. (kaip ieškovė teigia, jos močiutei) už sunaikinamus sodinius, esančius (duomenys neskelbtini) buvo nutarta atlyginti 861,5 rb., o už pastatus, kurie buvo įkainoti – 2442,48 rb. Minėtame sprendime nurodyta, jog savininkas pageidauja komunalinio buto (b. l. 9, 22, 82-83, 84-85). Ieškovė nurodė, jog šio sprendimo pagrindu L. S. buvo suteiktas komunalinis butas, kuriame ji gyveno iki savo mirties (duomenys neskelbtini). Po senelės mirties bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), kartu su savo dėde Z. Š. S. apsigyveno ieškovė. Teismas atkreipia dėmesį, jog Sprendime Nr. 6 nėra nurodytas, kokio dydžio ir kokiu adresu esantis būstas turi būti/buvo suteiktas L. S. (CPK 178, 185 straipsnis). Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, jog nugriovus namą, kuriame gyveno jos močiutė su dėdė ir ieškovės šeima (tėvai), jos močiutei buvo suteikti du butai, kuriuose apsigyveno ieškovės šeima ((duomenys neskelbtini)) ir atskirame bute ((duomenys neskelbtini)) močiutė su dėde; po močiutės mirties ((duomenys neskelbtini)) ieškovė išėjo gyventi pas dėdę, su kuriuo kartu vedė bendrą ūkį, o laikui bėgant 1987 m. dėdė butą įsikeitė į mažesnio ploto butą, adresu: (duomenys neskelbtini). Iš Šiaulių miesto apylinkės teismo 1999 m. sausio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 477, turinio matyti, jog teismas nustatė, jog iš buto orderio matyti, jog Z. Š. S. jis buvo išduotas 1987 m. gegužės 8 d. buto apsikeitimui į butą, (duomenys neskelbtini). Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog byloje nėra nustatyta ir ieškovė neįrodė, kad ieškovės ketinamas pirkti ginčo būstas yra tas būstas, kuris buvo konkrečiai suteiktas ieškovės močiutei L. S. pagal Sprendimą Nr. 6 už paimamus pastatus (CPK 178, 185 straipsniai), o priešingai – byloje esantys duomenys įrodo, jog ginčo butas, kurį lengvatinėmis sąlygomis ieškovė norėtų įsigyti, yra butas, kurį išsikeitė ne ieškovės močiutė, o būtent ieškovės dėdė (CPK 178, 185 straipsniai). Be to, iš byloje esančių duomenų akivaizdu, jog ieškovė negyveno kartu su savo močiute Sprendimo Nr. 6 pagrindu suteiktame būste, o į butą atsikraustė tik (duomenys neskelbtini) mėnesio pabaigoje jau po močiutės mirties dėdės Z. Š. S. prašymu.

16. Kaip jau buvo nurodyta, Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis numatė, jog buvusiems namų savininkams (o jų nesant, įpėdiniams, gyvenantiems buvusiam savininkui suteiktame bute), kuriems butai buvo suteikti nugriaunant jų asmenine nuosavybe buvusius gyvenamuosius namus dėl žemės sklypų paėmimo valstybės ar visuomenės reikalams ir pagal tuo laiku galiojusius įstatymus nebuvo kompensuota namų vertė, neatlygintinai pripažįstama nuosavybės teisė į nuomojamą gyvenamąjį namą ar butą. Pastebėtina, jog teismas 2024 m. liepos 22 d. nutartimi, kuria buvo nustatyti ieškinio trūkumai, vadovaujantis šio įstatymo nuostatomis, atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovė į bylą nepateikė jokių duomenų, susijusių su (ne)realizuota teise ginčo butą privatizuoti. Pateikusi patikslintą ieškinį, ieškovė jokių rašytinių duomenų, susijusių su (ne)realizuota teise ginčo butą privatizuoti, nepateikė, todėl byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, įrodančio, jog senelė ar jos galimi įpėdiniai ar pati ieškovė būtų pasikreipusi į atitinkamas institucijas dėl Sprendimo Nr. 6 pagrindu ieškovės senelei suteikto ginčo būsto privatizavimo tiek remiantis Butų privatizavimo įstatymo nuostatomis ar pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas (CPK 178, 185 straipsniai). Kad jokie veiksmai nebuvo atlikti siekiant teisės aktų nustatyta tvarka privatizuoti ginčo butą, teismo posėdžio metu patvirtino ir atsakovės bei trečiojo asmens atstovė Agnė Laurinavičiūtė. Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino aplinkybes, jog tiek esant gyvai močiutei ir dėdei, tiek vėliau pati nesiėmė veiksmų siekiant privatizuoti būstą, nes neskyrė tam dėmesio, negalvojo, kad įmanoma jį privatizuoti, nesuprato, kur reikia kreiptis; kadangi pati buvo jauna, butui neskyrė jokio dėmesio, tik mokėjo mokesčius. Ieškovės jaunas amžius ar pan., nelaikytina išskirtinė aplinkybe, pateisinančia jos neveikimą ir pan. (CPK 185 straipsnis). Šiame kontekste verta atkreipti dėmesį į byloje nustatytas kitas aplinkybes, t. y. BPĮ ir jo nuostatos neteko galios 2001 m. sausio 1 d., o ieškovė, būdama 30 metų amžiaus, 1998 m. – 1999 m. kreipėsi į teismą dėl pripažinimo teisės į ginčo butą. Tik po Šiaulių miesto apylinkės teismo 1999 m. sausio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 477, kuriuo ieškovei kaip Z. Š. S. šeimos nariui, pripažinta teisė į gyvenamąjį plotą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu 1999 m. vasario 17 d. buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos sutartis Nr. 109 (ginčo buto) su atsakove Šiaulių miesto savivaldybe, ieškovė tapo ginčo buto nuomininke. Iš šių aplinkybių akivaizdu, jog ieškovė buvo sąmoninga ir pakankamai nebe jauno amžiaus, turėjo visas sąlygas ir galimybes, vadovaujantis BPĮ nuostatomis, ir tuo metu galiojant minėtam įstatymui, imtis aktyvių veiksmų, siekdama privatizuoti ginčo butą, tačiau tik dėl ieškovei žinomų aplinkybių ji tokia teise nepasinaudojo ir aktyvių veiksmų neatliko, tačiau jai buvo pripažinta teisė į gyvenamąją plotą, kaip šeimos nariui. Šios nustatytos aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, jog nagrinėtinu atveju nenustatyta viena iš Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų privatizavimo sąlygų, būtent 3 (sprendimo 14 punktas).

17. Dar viena iš privatizavimo sąlygų, kurią reikia nustatyti sprendžiant dėl ieškovės teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra – ar ieškovė yra subjektas, kuriai įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą. Pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalį, 5.51 straipsnį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-969/2015, konstatavo, jog subjektinė teisė privatizuoti butą savo turiniu yra turtinė reikalavimo teisė ir gali būti paveldima (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012 ir kt.).

18. Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, jog senelės palikimą, kaip įpėdinis priėmė dėdė Z. Š. S., kadangi faktiniu valdymu priėmė senelės daiktus, tačiau pati ieškovė pripažino faktą, jog į notarą nebuvo kreiptasi, kaip ir po dėdės Z. Š. S. mirties, jo palikimą priėmė kaip įpėdinė ieškovė, nes ji po dėdės mirties neva faktiniu valdymu priėmė dėdės daiktus, tačiau taip pat į notarą nebuvo kreiptasi. Atkreiptinas dėmesys, jog šios ieškovės pateiktos aplinkybės yra deklaratyvaus pobūdžio, į bylą nėra pateiktas teismo įsiteisėjęs sprendimas, kuriame būtų nustatytas juridinis faktas, jog tiek ieškovės dėdė Z. Š. S. faktiniu turto valdymu yra priėmęs ieškovės senelės L. S. palikimą, tiek ir ieškovė yra faktiniu turto valdymu priėmusi savo dėdės Z. Š. S. palikimą. Taip pat pati ieškovė pripažino faktą, jog dėl minėtų asmenų (senelės ir jos dėdės) turto ir pan. paveldėjimo į notarą nebuvo kreiptasi. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teismas sprendžia, jog ieškovė neatitinka BPĮ nustatytų reikalavimų subjektui, turinčiam teisę pasinaudoti teisėmis, numatytomis Butų privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje ir/ar Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme, kadangi neįrodė, jog yra buvusių namų savininko įpėdinė ir, remiantis teisės aktų nustatyta tvarka, priėmusi jos(ų) palikimą, tame tarpe ir teisę privatizuoti butą (CPK 178, 185 straipsniai)

19. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių vertinimu, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-316/2010).

20. Teismas, remdamasis nurodytais argumentais ir atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėtinu atveju neegzistuojant ieškovės teisei įsigyti atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytomis sąlygomis, nėra pagrindo tenkinti ieškovės pirmąjį patikslinto ieškinio reikalavimą, todėl šioje dalyje patikslintas ieškinys atmestinas.

21. Įvertinus tai, jog sprendimu ieškovei A. A. nėra pripažinta teisė įsigyti atsakovei Šiaulių miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytomis sąlygomis, todėl kartu nėra pagrindo tenkinti ir ieškovės antrojo reikalavimo, t. y. įpareigoti atsakovę Šiaulių miesto savivaldybę įgyvendinti įstatymą – Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 3 punktą, per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo priėmimo, priimti sprendimą savivaldybei nuosavybės teise priklausantį būstą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), parduoti ieškovei A. A. ir sudaryti buto pirkimo - pardavimo sutartį.

22. Vertinant ieškovės antrąjį patikslinto ieškinio reikalavimą, teismas pastebi, jog įvertinus tai, kad ieškovė 1999 m. vasario 17 d. sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 109, kuria ieškovė ir atsakovė susitarė, jog Šiaulių miesto savivaldybė perduoda nuomininkui A. A. neterminuotam naudojimui 33,02 kv. m. 1 kambario gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini) (b. l. 44-45, 87-88), ieškovei atsiranda teisė ginčo butą įsigyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis, ką ir buvo ieškovei nurodžiusi atsakovė 2024 m. liepos 29 d. rašte Nr. GP-870 (b. l. 26) (CPK 178, 185 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 263, 265 straipsniais, 270 ir 385 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės A. A. patikslintą ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmuose.