Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovui V. R. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovui ieškinio kopija su priedais ir teismo pranešimas buvo įteikti CPK 123 straipsnyje nustatyta tvarka. Kadangi atsakovas nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą, o ieškovė pareiškė prašymą priimti sprendimą už akių, teismas konstatavo, jog yra visi CPK 142 straipsnio 4 dalyje, 285 straipsnyje numatyti pagrindai priimti sprendimą už akių.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1. Teismas mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų normą sumažino iki 36,50 proc., kai, tuo tarpu, net ir šiuo metu galiojančio Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 21 str. 2 d numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka VKĮ 21 str. 1 d. nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Juolab, kai sutarties sudarymo metu galiojusiame VKĮ 21 str. 2 d. (suvestinė redakcija 2015-01-01 - 2016-01-31) buvo nurodoma, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog sutartyje įtvirtinta 199,00 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka tuo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 str. 1 d. reikalavimus, todėl nei ji, nei sutartyje įtvirtinta 112,54 proc. metinė palūkanų norma, kuri sudaro tik dalį bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, teismo negalėjo būti mažinama.

7.2. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad apeliantė mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas paskaičiavo taikydama ne 199,00 proc. bendrą kredito kainos metinę normą, bet 112,54 proc. metine palūkanų normą, nors atsakovas sutarties bendrųjų sąlygų 4.1., 4.4., 6.5. bei 7.1. punktais sutarties neįvykdymo atveju įsipareigojo toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą vartojimo kredito kainą, ir sudaro 199,00 proc.

7.3. Atsakovas, sudarydamas sutartį, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodamas, kad yra atsakingas už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino kredito ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams, todėl yra pats atsakingas už didelę mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumą.

8. Atsiliepimo į apeliacinį skundą gauta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

11. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

12. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

13. Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo už akių dalies, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl 127,00 EUR palūkanų priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp pradinio kreditoriaus UAB „4finance“ ir atsakovo 2015-01-04 buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 69546000. Atsakovui nusprendus pasiskolinti papildomai, buvo sudaryti 2015-01-14 ir 2015-01-16 vartojimo kredito sutarties Nr. 695460001 priedai, kurie papildė 2015-01-04 vartojimo kredito sutartį, todėl paskutinis iš šių priedų toliau vadinamas Sutartimi. Sutartimi Atsakovui buvo suteiktas 200,00 EUR vartojimo kreditas 30 (trisdešimt) dienų terminui. Sutartimi Atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 5,55 EUR bendrą vartojimo kredito kainą (palūkanas) Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Sutarties sudarymo metu, Atsakovui buvo pritaikyta 5,55 EUR nuolaida bendrai vartojimo kredito kainai. Atsakovas netinkamai vykdė savo sutartines pareigas. 2017 m. birželio 29 d. reikalavimo perleidimo sutartimi pirminis kreditorius perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo vardu susidariusią skolą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs ieškovei negrąžintą kreditą ir įvykdęs kitas savo pinigines prievoles ieškovei.

15. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.).

16. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 straipsniai ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme).

17. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir CK 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais.

18. Nagrinėjamu atveju pradinis kreditorius UAB „4finance“ ir atsakovas susitarė, kad už naudojimąsi vartojimo kredito suma atsakovas privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra vartojimo kredito kainos metine norma 198,30 procentų. Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo atsakovui dienos (imtinai) iki visas vartojimo kreditas yra faktiškai sugrąžinamas. Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 p. nustatyta, kad atsakovui praleidus kredito ir (ar) palūkanų mokėjimo terminą, palūkanos išreikštos bendra kredito kainos metine norma yra skaičiuojamos toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos dėl viso pradelsimo laiko pagal CK 6.874 str. 1 d., VKĮ bei šioje sutartyje nustatytas taisykles. Taigi nagrinėjamos bylos atveju šalys buvo susitarusios dėl pelno (mokėjimo) palūkanų kaip mokesčio už pinigų skolinimą. Pažymėtina, jog tokios apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka kitų apeliacinių teismų formuojamai praktikai iš esmės analogiškose bylose (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-289-653/2019, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-498-580/2019, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-63-569/2019, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-42-569/2019, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-42-459/2019 ir kt.).

19. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog teismui, kitaip negu kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Atsakovas teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva modifikuoti sutartį ir mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas mažinti. Tokios praktikos apeliacinės instancijos teismai laikosi ir kitose bylose (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-498-580/2019).

20. Šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką nustatė savo susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis), kadangi dėl vartojimo kredito sąlygų atsakovas išreiškė sutikimą. Vartotojų teisių gynimas nagrinėjamu atveju gali būti užtikrinamas tik tuo, kad teismas patikrina vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą CK 6.228-4 straipsnio pagrindu ir nustatęs, kad sutartimi nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties netinkamą vykdymą ar kitu pagrindu, pripažįsta sąlygą negaliojančia. Vien tai, kad viena šalis yra vartotojas, nereiškia, jog visais atvejais teismas turi vienos šalies naudai vertinti susitarimo sąlygas.

21. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. galiojusi VKĮ 21 straipsnio redakcija nustatė, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc.

22. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sutartimi nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis neviršija VKĮ 21 straipsnio reikalavimų, nustatančių, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka protingumo, pagrįstumo, atitikimo sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Nagrinėjamu atveju sutartyje įtvirtinta 114.37 proc. metinė palūkanų norma atitinka tuo metu galiojusios redakcijos VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus. Pradinis kreditorius, sudarydamas sutartį su atsakovu, nepažeidė VKĮ 21 straipsnio nustatytų reikalavimų.

23. Nagrinėjamu atveju ieškovė mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas apskaičiavo, taikydama 112,54 proc. metinę palūkanų normą, kuri yra mažesnė nei sutartyje numatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 198,30 proc. Taip pat ieškovė ne tik sumažino mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų normą, bet ir geranoriškai šias palūkanas apskaičiavo už 324 kalendorines dienas, nors atsakovas vėluoja atsiskaityti daugiau nei 3 metus. Nurodytų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomos priteisti mokėjimo palūkanos, kaip atlygis už kredito davėjo suteiktus naudotis pinigus, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino šalių sutartimi sulygtą mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų normą bei nepagrįstai sumažino prašomų priteisti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumą iki 73,00 EUR. Dėl to apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir kvalifikavo sutartyje numatytas palūkanas bei nepagrįstai sprendė, kad jų dydis yra per didelis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių keistinas, ieškinį patenkinant visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

24. Kiti apelianto skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

25. Ieškovė, pateikdama apeliacinį skundą sumokėjo 15,00 EUR žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą patenkinus, ieškovei iš atsakovo priteisiamas 15,00 EUR žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

26. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliantės ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą už akių pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovės UAB ,,Legal Balance“ ieškinį atsakovui V. R. tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovo V. R. 200,00 EUR (du šimtai eurų 00 ct) negrąžinto kredito sumą, 199,80 EUR (vienas šimtas devyniasdešimt devyni eurai 80 ct) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (399,80 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 2 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 63,40 EUR (šešiasdešimt tris eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų“.

Priteisti ieškovei UAB „Legal Balance“ iš atsakovo V. R. 15,00 EUR (penkiolika eurų 00 ct) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.