Alytaus apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „P.“ atstovui advokatui Andriui Būdvyčiui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „P.“ ieškinį atsakovui Š. M. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Darbo ginčų komisija 2020 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. DGKS-4521, išnagrinėjusi Š. M. prašymą dėl neišmokėto darbo užmokesčio, nusprendė Š. M. prašymą tenkinti iš dalies ir išieškoti Š. M. naudai iš UAB „P.“ 200 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir 200 Eur netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. Dėl darbo sutarties nutraukimo

DK 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis ? darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Darbdavys, būdamas atsakingu už darbo organizavimą, darbuotojų priėmimą ir atleidimą, teisingą apmokėjimą už jų atliktą darbą, šias pareigas privalo vykdyti skaidriai, laikytis imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Galiojant teisės principui ignorantia legis neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), preziumuojama, kad darbdavys yra susipažinęs su darbo teisės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, jam turi būti žinomi jo priimamų sprendimų teisiniai padariniai, jis turi įvertinti priimamų sprendimų riziką. Dėl to už visų darbdavio veiksmų padarinius yra atsakingas pats darbdavys pagal įstatymą. Todėl esant inicijuotam darbo ginčui dėl darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio sumokėjimo fakto, įrodinėjimo našta tenka darbdaviui, nes būtent darbdavys turi įstatyminę pareigą mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį (DK 32 straipsnio 1 dalis, 214 straipsnio 3 dalis).

II. Dėl darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų išmokėjimo bei atliktų išskaitų teisėtumo

DK 65 straipsnio 7 dalyje ir 146 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama darbdavio pareiga užtikrinti tinkamą darbo santykių pasibaigimo įforminimą ir atsiskaitymą su darbuotoju. Nurodytos įstatymo nuostatos lemia darbdavio pareigą nutraukus darbo sutartį tinkamai sutvarkyti dokumentus ir pareigą atsiskaityti su darbuotoju. DK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip. Pažymėtina tai, kad ši teisės norma yra imperatyvi.

Šioje byloje nėra ginčo, kad atsakovo atleidimo dieną, t. y. 2020 m. kovo 14 d. ieškovė su atsakovu neatsiskaitė, duomenų apie kitą sutartą atsiskaitymo laiką, nėra. Iš darbo užmokesčio apskaitos / išmokėjimo žiniaraščio matyti, kad atsakovui darbo atleidimo dieną, ieškovė turėjo išmokėti 429,43 Eur darbo užmokestį už 2020 m. kovo mėn. (dirbo 9 dienas), 452,81 Eur kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir 435 Eur dienpinigius. Atskaičius privalomuosius mokesčius ieškovė atsakovui turėjo išmokėti iš viso 942,29 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų. Tačiau ieškovė iš atsakovui priklausančių lėšų išskaičiavo 299 Eur padarytą žalą ir 2020 m. kovo 27 d. išmokėjo atsakovui 382,92 Eur atlyginimą ir 2020 m. balandžio 15 d. išmokėjo 260,37 Eur atlyginimą. Viso šiais pavedimais ieškovė atsakovui sumokėjo 643,29 Eur, kai turėjo pareigą atsakovui išmokėti 942,29 Eur. Byloje šios sumos dydis nebuvo ginčijamas, o iš atsakovo prašymo darbo ginčų komisijai matyti, kad jis nurodo, jog ieškovė nutraukus darbo santykius jam turėjo išmokėti apie 1 000 Eur.

Ieškovė nurodo ir rašytiniai įrodymai patvirtina, kad iš atsakovo darbo užmokesčio ieškovė išskaičiavo 299 Eur žalą, kurią sudaro 99 Eur žala už negrąžintus drabužius ir 200 Eur ieškovės sumokėtas avansas už atsakovo apgyvendinimą viešbutyje. Ši žala iš atsakovo darbo užmokesčio išskaičiuota UAB „P.“ 2020 m. balandžio 1 d. direktoriaus V. K. įsakymu Nr. 20/04/01-1.

DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Pagal DK 31 straipsnio 1 dalį, darbdavys privalo sudaryti darbuotojui sąlygas darbo funkcijai atlikti ir suteikti darbuotojui reikalingas darbo priemones ar turtą; pagal DK 31 straipsnio 2 dalį, darbuotojas privalo saugoti darbdavio turtinius ir neturtinius interesus. Darbuotojas privalo naudotis darbdavio perduotomis darbo priemonėmis, turtu, taip pat lėšomis pagal jų tikslinę paskirtį ir taupiai. Darbdavys turi teisę nustatyti jam priklausančių ir darbuotojui perduotų darbo priemonių, turto ar lėšų naudojimo tvarką, nepažeisdamas šiame kodekse ir kituose įstatymuose nustatytų darbuotojo teisių.

Kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą (DK 151 straipsnis). Atvejai, kai darbuotojai privalo atlyginti visą žalą, yra nustatyti DK 154 straipsnyje: 1) žala padaryta tyčia; 2) žala padaryta jo veikla, turinčia nusikaltimo požymių; 3) žala padaryta neblaivaus ar apsvaigusio nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbuotojo; 4) žala padaryta pažeidus pareigą saugoti konfidencialią informaciją, susitarimą dėl nekonkuravimo; 5) darbdaviui padaryta neturtinė žala; 6) kai visiško žalos atlyginimo atvejis numatytas kolektyvinėje sutartyje. Darbuotojo padarytos žalos išieškojimo tvarką nustato DK 156 straipsnis. Pagal DK 156 straipsnio 1 dalį darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra arba pinigais neatlyginta žala gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. Tokios išskaitos dydis negali viršyti vieno mėnesio darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio dydžio net ir tuo atveju, jeigu buvo padaryta didesnė žala. Darbdavio nurodymas išieškoti šią žalą gali būti priimtas ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo žalos paaiškėjimo dienos.

Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką, materialinei atsakomybei taikyti būtinos šios sąlygos: 1) padaryta žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo teisiniais santykiais; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445-248/2016; 2017 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-408-248/2017).

Iš asmeninių apsaugos priemonių išdavimo (grąžinimo) žiniaraščio Nr. 1, matyti, kad atsakovui 2019 m. lapkričio 4 d. ir 2020 m. sausio 9 d. buvo išduoti darbo drabužiai (striukė, kelnės, marškiniai, džemperis, batai), kurių bendra vertė 195,46 Eur. Byloje nustatyta, kad atsakovas nutraukus darbo sutartį šių darbo drabužių ieškovei negrąžino. Teismo posėdyje atsakovas nurodė, kad nutraukus darbo sutartį, šiuos drabužius paliko viešbutyje – gyvenamosiose patalpose, jam darbdavys R. telefonu atsiųsta SMS žinute darbo drabužius liepė palikti arba pristatyti.

Esant tokioms aplinkybėms pripažintina, kad atsakovui negrąžinus ieškovei darbo drabužių, šiais savo veiksmais atsakovas padarė ieškovei turtinę žalą ir manytina, kad egzistuoja sąlygos atsakovo (kaip darbuotojo) materialinei atsakomybei atsirasti. Ieškovė atsižvelgusi į darbo drabužių nusidėvėjimą, šią žalą vertina 99 Eur. UAB „P.“ 2020 m. balandžio 1 d. direktoriaus V. K. įsakymu Nr. 20/04/01-1 dėl žalos išieškojimo, 99 Eur žala buvo išskaityta iš atsakovo darbo užmokesčio ir kitų sumų. Šios žalos dydis byloje ginčijamas nebuvo, nebuvo ginčijamas ir šios atliktos išskaitos teisėtumas, o kaip minėta atsakovas neneigė, kad šių darbo drabužių ieškovei nutraukus darbo sutartį negrąžino, dėl ko laikytina, jog ieškovė iš atsakovo pagrįstai ir teisėtai 2020 m. balandžio 1 d. įsakymu atliko 99 Eur išskaitą iš jam priklausančių darbo išmokų.

Be to, iš UAB „P.“ 2020 m. balandžio 1 d. direktoriaus V. K. įsakymo Nr. 20/04/01-1 dėl žalos išieškojimo matyti, kad ieškovė, taip pat išskaičiavo iš atsakovo darbo užmokesčio 200 Eur žalą už atsakovo apgyvendinimo paslaugas, vadovaujantis plataus profilio statybininko pareiginių nuostatų 40 punktu.

Plataus profilio statybininko pareigių nuostatų Nr. 1, patvirtintų UAB „P.“ direktoriaus 2019 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. DS190610-1 (toliau – Nuostatai), 40 punkte nustatyta, kad darbuotojui išvykus į komandiruotę ir be darbuotojo pateisinamos priežasties neišbuvus visą direktoriaus įsakyme nurodytą laikotarpį, išskaičiuojami už darbuotojo apgyvendinimą užsienio valstybėje įmonės patirti nuostoliai. Atsakovas UAB „P.“ direktoriaus 2020 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 20/02/21-1 į komandiruotę buvo išsiųstas nuo 2020 m. vasario 23 d. iki 2020 m. kovo 31 d. Padarytą žalą ieškovė argumentuoja, kad už ieškovo nakvynę ji buvo sumokėjusi avansu. Tai patvirtina ieškovės pateikta 2020 m. kovo 4 d. pateikta sąskaita faktūra, bei lėšų pervedimo nurodymas. Atsakovas su šiuo išskaitymu nesutinka.

Ieškovės atstovas teigė, kad prašymą nutraukti darbo sutartį atsakovas pateikė todėl, jog jis į darbą atvyko neblaivus, komandiruotėje atsakovas išbuvo be priežasties, o tai ir yra pagrindas iš atsakovo darbo užmokesčio išskaičiuoti ieškovės patirtus nuostolius už atsakovo apgyvendinimą. Pažymėtina, kad pagal DK 214 straipsnio 3 dalį, jeigu darbuotojas kreipiasi į darbo ginčus nagrinėjantį organą dėl individualaus ginčo dėl teisės, darbdavys privalo įrodinėti tam tikras ginčui išspręsti svarbias aplinkybes ir pateikti įrodymus, jeigu jis juos turi arba jie jam lengviau prieinami. Ieškovės atstovas teismo posėdyje pripažino, kad atsakovo neblaivumo faktas fiksuojamas nebuvo, kadangi atsakovas dirbo Vokietijoje. Teismų praktika vadovaujasi nuostata, kad tai, jog darbuotojas neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, gali būti patvirtinama ne vien medicinos išvada, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, įrodymais gali būti visi CPK 177 straipsnyje išvardyti įrodymai, tačiau šiuo atveju apskritai jokie įrodymai, kad atsakovas atvyko į darbą neblaivus pateikti nebuvo. Ieškovei nepateikus jokių įrodymų, kad atsakovas į darbą atvyko neblaivus lieka nepaneigta atsakovo pateikta versija, jog jis nutraukė darbo sutartį dėl to, kad buvo planuojamą įvesti karantiną, o tai galėjo apsunkinti jo grįžimą į Lietuvos Respubliką, grįžus į Lietuvos Respubliką papildomą izoliaciją ir pan. Teismas laiko tokią atsakovo versiją įtikinamą, dėl to, kad atsakovo prašymo nutraukti darbo sutartį pateikimo metu apie tai buvo plačiai informuojama visuomenės informavimo priemonėse, ne Lietuvos Respublikoje esantys jos piliečiai buvo perspėjami, kad gali kilti sunkumų norint grįžti į Lietuvos Respubliką, planuojantys grįžti buvo raginami tai padaryti kuo greičiau ir šių aplinkybių net nereikia įrodinėti. Be to, teismo vertinimu ieškovė būdama darbdavys ir organizuodama darbą užsienio šalyse, neabejotinai galėjo ir turėjo visas galimybes atsakovui darbe būnant neblaiviam darbo sutartį nutraukti kitu pagrindu, t. y. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (DK 58 straipsnis). Byloje pateikti tik įrodymai, kad atsakovas prašymą nutraukti darbo santykius pateikė 2020 m. kovo 14 d., tą pačią dieną ieškovė atsakovo prašymą tenkino ir darbo sutartį su atsakovu nutraukė DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismo vertinimu, kai tokiu šalių abipusiu sutarimu buvo nuspręsta nutraukti darbo santykius, ir nesant jokių įrodymų, kad darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta, jam atvykus į darbą neblaiviam, nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas kokiu būdu pažeidė Nuostatų 40 punktą. Tuo pagrindu teismas konstatuoja, kad ieškovės atstovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovas prašymą atleisti iš darbo pateikė, kad buvo darbe neblaivus yra neįrodytos ir 200 Eur žala iš atsakovo darbo užmokesčio buvo išskaičiuota nepagrįstai. Teismo vertinimu susiklosčius situacijai, kai dėl Covid-19 viruso visoje Europoje buvo įvedinėjami apribojimai, atsakovas norėdamas grįžti į Lietuvos Respubliką, turėjo pakankamą priežastį nutraukti darbo sutartį ir ši priežastis laikytina pagrįsta. Šios byloje nurodytos atsakovo aplinkybės yra nepaneigtos. Kitų priežasčių, kurių pagrindu atsakovo atžvilgiu būtų taikytinas Nuostatų 40 punktas, nenustatyta, dėl to teismas plačiau dėl šio Nuostatų 40 punkto atitikties DK nuostatoms, nepasisako. Atsižvelgiant į išdėstytą, pripažintina, jog ieškovė UAB „P.“ 2020 m. balandžio 1 d. direktoriaus V. K. įsakymu Nr. 20/04/01-1 dėl žalos išieškojimo, nepagrįstai išskaičiavo iš atsakovo darbo užmokesčio 200 Eur žalą, tuo pagrindu iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 200 Eur neišmokėto darbo užmokesčio.

III. Dėl netesybų priteisimo

DK 147 straipsnio 2 dalis nustato, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog DK 147 straipsnio 2 dalis nustato kompensuojamąjį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2016 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501-701/2016). Kasacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama būtinybė užtikrinti proporcingumo, šalių interesų pusiausvyros principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013). Kompensacija už pradelstą atsiskaityti laiką, gali būti mažinama atsižvelgiant į darbuotojui priklausančio laiku neišmokėto darbo užmokesčio dalį, į itin trumpą darbuotojo darbo įmonėje trukmę ir per šį laikotarpį gauto darbo užmokesčio santykį su reikalaujama kompensacijos suma, į įmonės turtinę padėtį ir galimą kitų darbuotojų interesų pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2010; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2015).

Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu darbo sutarties nutraukimo dieną, t. y. 2020 m. kovo 14 d. neatsiskaitė, tai ieškovė padarė 2020 m. kovo 27 d. išmokėjusi atsakovui 382,92 Eur atlyginimą ir 2020 m. balandžio 15 d. išmokėjusi 260,37 Eur atlyginimą. Ieškovė motyvuoja, kad neatsiskaitė su ieškovu dėl atsakovo jai padarytos žalos dėl to, kad atsakovas vengė atvykti pas ieškovę bei dėl šalyje paskelbto karantino.

Su tokiais ieškovės argumentais nesutiktina. Visų pirmą kaip jau minėta atsiskaityti su darbuotoju jo nutraukimo dieną reglamentuoja imperatyvi DK 146 straipsnio 2 dalies nuostata. Vien priešpriešinių reikalavimų turėjimas darbuotojo atžvilgiu tokios ieškovės pareigos neeliminuoja. Karantinas paskelbtas Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ ir įsigaliojo nuo 2020 m. kovo 16 d., t. y. praėjus dviem dienoms po darbo sutarties su atsakovu nutraukimo. Atsakovo prašymas nutraukti darbo sutartį priimtas Vokietijoje, prašymas buvo patenkintas ir teismo vertinimu, tai jog ieškovės administracija yra įsikūrusi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisinama priežastis su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaityti jo atleidimo dieną. Ieškovė įgyvendindama šią pareigą privalėjo savo veiklą organizuoti taip, kad būtų laikomasi DK įstatymų nuostatų.

Darbo ginčų komisija 2020 m. liepos 21 d. sprendime nurodė, kad ieškovė uždelsė su atsakovu atsiskaityti 22 darbo diena ir paskaičiavo, kad netesybų suma sudarytų 959,64 Eur (22 x 43,62 Eur (vidutinis atsakovo darbo užmokestis)). Tačiau vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais šią sumą sumažino ir priteisė atsakovo naudai iš ieškovės 200 Eur netesybas už uždelstą atsiskaityti laiką. Teismo vertinimu ši priteista suma yra santykinai maža ir esamoje situacijoje jokiu būdu jos negalima vertinti kaip neproporcingai didelės ieškovės atžvilgiu ir yra visi pagrindai spręsti dėl atsakovui visos 959,64 Eur netesybų sumos priteisimo, nes teismas nėra saistomas Darbo ginčų komisijos sprendimo. Byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių dėl ko su atleidžiamu atsakovu negalėjo būti atsiskaityta jo atleidimo dieną, o be to atsakovo paaiškinimu visos su darbo santykiais susijusios išmokos jam iki šiol dar nėra išmokėtos, nors Darbo ginčų komisijos sprendimo dalis dėl darbo užmokesčio yra nukreipta vykdyti skubiai ir jau turėjo būti įvykdyta. Tačiau įvertinus, kad atsakovas nors atsiliepime ir prašė priteisti iš ieškovės netesybas už 22 uždelstas atsiskaityti dienas, tačiau bylos nagrinėjimo metu neprašė priteisti iš ieškovės didesnės netesybų sumos, nurodė, kad jį tenkina Darbo ginčų komisijos priteista suma, todėl šių motyvų pagrindu iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 200 Eur netesybos.

IV. Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies. Kadangi ieškovės ieškinys atmestas ji turėtų atlyginti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atsakovas prašymo ir išlaidų pagrindžiančių dokumentų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šioje civilinėje byloje nepateikė. Iš ieškovės priteistinos 5,51 Eur išlaidos valstybės naudai susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „P.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui Š. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 200 Eur (du šimtus eurų) neišmokėto atlyginimo ir 200 Eur (netesybas) netesybas.

Priteisti iš ieškovės UAB „P.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), valstybei 5,51 Eur (penkių eurų 51 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios turi būti sumokėtos į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų: „Swedbank“, AB Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB „Citadele“ Nr. LT78 7290 0000 0013 0151, AB DNB banke Nr. LT74 4010 0510 0132 4763, AB SEB banke Nr. LT05 7044 0600 0788 7175, AB Šiaulių banke Nr. LT 32 7180 0000 0014 1038, Danske Bank A/S Lietuvos filiale Nr. LT 74 7400 0000 0872 3870, Nordea Bank AB Lietuvos skyriuje Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, UAB Medicinos banke Nr. LT42 7230 0000 0012 0025, įmokos kodas 5660.

Įsiteisėjus šiam sprendimui, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos 2020 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. DGKS-4521 darbo byloje Nr. APS-2-13644, netenka galios.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmus.