Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4070-452/2016 pagal ieškovės R. Ž. ieškinį atsakovui V. G., institucijai, teikiančiai išvadą - Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl materialinio išlaikymo nepilnamečiui vaikui dydžio pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. Ž. prašė teismo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartimi nepilnamečiui U. G., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo V. G. priteistą išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 90 Eur nuo 2013-11-01 iki sūnaus pilnametystės ir priteisti iš atsakovo materialinį išlaikymą sūnui U. G. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 200 Eur nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki vaiko pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka; išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise skirti ieškovę; priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartimi nustatytas nepilnamečiui U. G. jo tėvo V. G. teiktinas išlaikymas nebeatitinka nepilnamečio vaiko poreikių. Kas mėnesį maistui reikia 130 Eur, išlaidos užtikrinant būstą - 40 Eur, poreikiai mokslui, ugdymui, visapusiškam bei pilnaverčiam vystymuisi – 90 Eur, sveikatai, higienai – 30 Eur, drabužiams ir avalynei – 80 Eur, vaiko poilsio ir laisvalaikio išlaidoms - 30 Eur. Tokiu būdu vaiko vidutinių poreikių patenkinimui būtina skirti 400 Eur per mėnesį. Nurodė, kad atsakovo turtinė padėtis leidžia prie sūnaus išlaikymo prisidėti 200 Eur suma per mėnesį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nutartimi priteistą išlaikymo dydį civilinėje byloje Nr. 2-8518-452/2013 ir iš atsakovo V. G. priteisė U. G. išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 160 Eur, pradedant nuo ieškinio priėmimo dienos (2016-04-26) iki jo pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant kasmet Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; ieškovę R. Ž. paskyrė nepilnamečiui sūnui U. G. priteisto materialinio išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo V. G. 97,50 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei R. Ž. bei 26 Eur žyminį mokestį, 6,63 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Priteisė iš ieškovės R. Ž. 3,57 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.Nustatė, kad atsakovo turtinė padėtis yra žymiai geresnė nei ieškovės ir atsakovas turi galimybę teikti didesnį išlaikymą nei numatyta taikos sutartyje.Sutiko su ieškove, jog per trejų metų laikotarpį pakito (išaugo) nepilnamečio vaiko poreikiai ir priteistos 86,89 Eur sumos nebepakanka būtiniems vaiko poreikiams užtikrinti, tačiau nenustatė, jog jų patenkinimui reikalinga būtent 200 Eur suma. Ieškovė, reikalaudama padidinti išlaikymo sumą išsamių įrodymų apie išlaidas nepateikė.Svarstydamas priteisto išlaikymo dydžio pakeitimą, teismas orientaciniu išlaikymui būtinos sumos kriterijumi laikė 380 Eur dydžio minimalią mėnesinę algą, nustatytą LR Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. priimtu nutarimu Nr. 644.Konstatavo, kad yra pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies, padidinant priteistą išlaikymo sumą 73 eurais. Priteista suma turėtų užtikrinti vaiko poreikius, reikalingus ir būtinus esamo amžiaus vaikui, o atsakovas bus objektyviai pajėgus teikti priteistą išlaikymo sumą. Teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovo 160 Eur išlaikymą sūnui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, pradedant skaičiuoti nuo ieškinio padavimo teisme dienos iki vaiko pilnametystės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V. G. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimą ir bylą nutraukti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 365 -374 straipsnių ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.986 straipsnių pažeidimas jų netaikant yra esminis materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą, ir bylos neatskleidimą.Teigia, kad teismas privalėjo nustatyti yra ar nėra pagrindų panaikinti taikos sutartį, reikalingas išlaikymo dydžio padidinimas ar ne (nepateiktas nei buvusių, nei esamų poreikių turinys, todėl nėra ką palyginti), tačiau to nepadarė. Teismas rezoliucinėje dalyje nepaminėjo, kad keičia taikos sutarties sąlygas, nurodydamas, kad keičiamas išlaikymas. Nei teismas, nei jokia kita institucija negali nei padidinti, nei pakeisti taikos sutarties dalyko, kadangi CK 6.983 straipsnio 2 dalies norma yra imperatyvi. Pažymi, kad taikos sutartis turi res judicata galią. Tokios galios neįgyja tik tie sprendimai dėl išlaikymo, kurie yra priteisti teismo, bet ne nustatyti šalių susitarimu taikos sutartimi. CK 3.201 straipsnis, kuriuo rėmėsi ieškovė, reglamentuoja visai kitus teisinius santykius negu egzistuoja šioje byloje.Nurodo, kad ieškovė pareiškė tapatų ieškinį, kurio reikšti neturėjo teisės. CPK 293 straipsnio 3 punkte imperatyviai nustatyta, kad iškelta civilinė byla nutraukiama, jeigu yra dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu patvirtinta taikos sutartis. Tokia taikos sutartis sudaryta 2013-10-25 ir patvirtinta nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-8518-452/2013. Ieškovė, sudarydama taikos sutartį žinojo, kad vaiko poreikiai su amžiumi keisis ne tik absoliučia pinigine išraiška, bet ir turiniu, tačiau valios ydingumo neįrodinėjo. Todėl byla aukščiau minėtu pagrindu turėjo būti nutraukta. Pažymi, kad kasacine tvarka išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-495/2008, kuria remiasi teismas, šiuo atveju nėra precedentinė, nes skirtingi bylų ratio decidenti.Akcentuoja, kad tiek kasacinio teismo praktikoje, tiek teisės doktrinoje nustatyta, kad tiek tėvų galimybės teikti išlaikymą, tiek vaikų poreikiai per tam tikrą laikotarpį gali pakisti, todėl įstatyme nustatyta galimybė pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį (formą), bet ne taikos sutartį.Nurodo, kad išlaikymas gali būti peržiūrimas tik tada, kai iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis ar nepilnamečio vaiko poreikiai. Objektyvūs įrodymai, pagrindžiantys tokias aplinkybes nebuvo pateikti. Teismas turėjo įsitikinti sąlygų išlaikymo dydžio ar formos pakeitimui buvimu, o tik tada atsižvelgdamas į įstatyme įtvirtintus kriterijus ir suformuotą tokios kategorijos bylose teismų praktiką, spręsti, koks išlaikymo dydis turėtų būti priteisiamas. Lyginant jo turtinę padėtį su 2013 m., turtinė padėtis tik pablogėjo.Teigia, kad teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3, 4 punktų reikalavimus. Išvadas grindė prielaidomis, ieškovė jokių duomenų (įrodymų), išskyrus paaiškinimus ir kvitus už sūrelius, nepateikė, todėl teismas turėjo ieškinį atmesti. Teismas nenurodė motyvų, kodėl taikė minimalios mėnesinės algos kriterijų. Neaišku kokiais kriterijais remiantis vertinta šalių turtinė padėtis.Mano, kad teismas neteisingai priteisė didesnį išlaikymą ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o nuo ieškinio pareiškimo dienos. Išlaikymo dydžio pakeitimas yra ankstesnio išlaikymo, patvirtinto teismo nutartimi, pagrindo modifikavimas, todėl naujo dydžio išlaikymas skaičiuotinas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Du teisėti teismų baigiamieji procesiniai aktai dėl to paties dalyko, skirtingai nustatę tą dalyką (išlaikymo dydį) negali galioti vienu metu (kasacinė byla Nr. 3K-7-24/2013).

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. Ž. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nurodo, kad pateikiant ieškinį buvo paskaičiuoti piniginiai poreikiai 6 metų vaiko išlaikymui.Mano, kad byla išnagrinėta teisingai, įvertinus faktines bylos aplinkybes ir finansinę situaciją Lietuvoje.Nurodo, kad teismas pagrįstai priteisė didesnį išlaikymą nuo ieškinio pateikimo dienos, kadangi bylos nagrinėjimas užsitęsė.Pažymi, kad aplinkybės apie pasikeitusius vaiko poreikius nurodytos ieškinyje, teismo posėdžiuose.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, ieškovės, atsakovo atstovo paaiškinimus, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jų pagrindu padarytomis išvadomis ir argumentais, todėl jų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo motyvų.Pagal CK 3.192 straipsnio 1 dalį, tėvai turi teisę nustatyti išlaikymo tvarką ir formą bendru sutarimu. Tėvams ar vienam jų nevykdant išlaikymo pareigos, išlaikymo forma ir dydis nustatomi teismo sprendimu (CK 3.194, 3.196 str.). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek tėvų galimybės teikti išlaikymą, tiek vaikų poreikiai per tam tikrą laikotarpį gali pakisti, todėl įstatyme nustatyta galimybė pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį (formą) nepriklausomai nuo to, ar teismas pats nustatė iš vieno iš tėvų priteistiną išlaikymo dydį, ar patvirtino vaiko tėvų susitarimą dėl išlaikymo dydžio, nes teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo neįgyja res judicata galios (CPK 279 str. 5 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2009; 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-24/2013). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir teismų praktikai teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad šalių taikos sutartis dėl vaiko išlaikymo, patvirtinta teismo nutartimi, turi res judicata galią ir negali būti keičiama analogiškai kitiems tėvų susitarimams dėl vaiko išlaikymo.CK 1.9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant užtikrinti šio kodekso vientisumą ir atskirų struktūrinių dalių suderinamumą, taikant jo normas jos aiškinamos atsižvelgiant į šio kodekso sistemą ir struktūrą. Turtinės vaikų ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos reglamentuojamos CK III knygos Šeimos teisė XII skyriuje. Todėl apeliantas apeliaciniame skunde nepagrįstai remiasi CK VI knygos Prievolių teisė LII skyriaus Taikos sutartis nuostatomis, neatsižvelgdamas į tai, kad vaiko išlaikymo prievolė kyla iš tėvų ir vaikų tarpusavio teisių ir pareigų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (38 str. 6 d.), tarptautinių sutarčių, sprendžiant išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą turi būti laikomasi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (CK 3.3 str. 1 d.), taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 str.). Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde negali būti keliami nauji reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Šiuo atveju atsakovas pirmosios instancijos teisme prašė ieškinį atmesti, o ne bylą nutraukti, neįrodinėjo, kad taikos sutartis negali būti keičiama, turi būti taikomas proceso atnaujinimo institutas ar taikos sutarties pripažinimas negaliojančia, CK 3.201 straipsnis šiuo atveju netaikytinas, dėl to negali šių aplinkybių įrodinėti apeliacinės instancijos teisme.Pagal CK 3.201 straipsnio, reglamentuojančio išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą, nuostatas pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat pasikeitę vaiko (vaikų) poreikiai. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas turi teisę pakeisti išlaikymo dydį ir formą ne visais atvejais, kai pasikeičia faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą peržiūrėti išlaikymo dydžio ir formos klausimą, o tik tais, kai tos aplinkybės pasikeitė iš esmės ir yra tikslinga peržiūrėti išlaikymo dydį; ir iš esmės pasikeitus nepilnamečių vaikų poreikiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-10-25 nutartimi patvirtinta taikos sutartimi nustatytas apelianto V. G. nepilnamečiam sūnui U. G. mokėtinas 86,89 Eur (300 Lt) kas mėnesį išlaikymas iki sūnaus pilnametystės. Ieškovė ieškinį grindė esminiu vaiko poreikių pasikeitimu (ne tėvų turtinės padėties), todėl šiuo atveju sprendžiant išlaikymo vaikui dydžio padidinimo klausimą yra būtina nustatyti esminį vaiko poreikių pasikeitimą. Būtent tai, kaip matyti iš pirmos instancijos teismo sprendimo turinio, bylos medžiagos, padarė bylą nagrinėjęs teismas. Nustatęs, kad 2016-04-22 pareikštas ieškinys dėl nepilnamečiui vaikui 2013-10-25 metais priteisto išlaikymo padidinimo grįstas esminiu vaiko poreikių pasikeitimu, teismas ištyrė bylos duomenis ir sprendė, jog šis pagrindas egzistuoja. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013-10-25 nutartimi nustatytas apelianto nepilnamečiui vaikui teiktino išlaikymo dydis, laikytina, atitiko tėvų turtinę padėtį ir trijų metų vaiko poreikius tuo metu. Dėl nurodytų priežasčių bylą dėl išlaikymo padidinimo nagrinėjęs teismas neprivalėjo nustatinėti 2013 metais buvusios apelianto ir ieškovės turtinės padėties bei lyginti ją su padėtimi 2016 metais. Kadangi ieškinys grįstas esminiu vaiko poreikių (ne tėvų turtinės padėties) pasikeitimu šiuo atveju pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo atsižvelgti, kad apelianto turtinė padėtis lyginant ją su 2013 m. pablogėjo.Apeliantas teigia, kad ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, pagrindžiančių vaiko poreikių pasikeitimą, išvadas grindė prielaidomis, todėl iš esmės pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 2, 3, 4 punktų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto teiginiais. CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo šalių pateiktus įrodymus, nurodytas aplinkybes, sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstė jų vertinimą ir jų pagrindu priėmė sprendimą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai ar CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimai.Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo šalių turtinę padėtį, vaiko poreikius, įvertino byloje esančių įrodymų visetą. Įvertinęs ieškovės pateiktus įrodymus (mokėjimo kvitus už darželio – lopšelio lankymą, kasos kvitus už maisto, kitų reikmenų pirkimą), teismas sprendė, kad reikalaudama padidinti išlaikymo sumą ieškovė išsamių įrodymų apie išlaidas nepateikė, tačiau laikė esant akivaizdu, kad ieškovė viena augindama vaiką patiria visas su tuo susijusias išlaidas: vaiko maistui, rūbams, avalynei, higienos reikmėms, lavinimui bei normalių gyvenimo sąlygų sudarymui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog per trijų metų laikotarpį išaugo vaiko poreikiai ir priteistos 86,89 Eur (300 Lt) sumos nebepakanka būtiniems vaiko poreikiams užtikrinti. Aplinkybės, kad ši suma yra pakankama atsakovas neįrodinėjo, įrodinėjo, kad teikti didesnį išlaikymą vaikui neturi lėšų. Tačiau pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis nepakankamomis pajamomis. Taip pat tai, kad, esant tam tikroms aplinkybėms tėvas (motina) negali teikti vaikui išlaikymo, nereiškia, kad toks išlaikymas vaikui nepriklauso ar kad tuo metu vaiko poreikiai yra mažesni.Pagal CK 3.192 straipsnio 2 dalį, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2008, 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos įrodymus su pirmosios instancijos teismo atlikta išsamia šalių turtinės padėties įrodymų analize ir išvadomis, kad atsakovas objektyviai pajėgus teikti sūnui 160 Eur išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, sutinka ir jų nebekartoja. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-495/2009). Apeliantas teigia, kad teismas sprendime nenurodė, kodėl spręsdamas išlaikymo dydžio klausimą taikė minimalios mėnesinės algos kriterijų. Priešingai, teismas nurodė, kad minimalios mėnesinės algos dydį laiko orientaciniu išlaikymui būtinos sumos kriterijumi, tačiau atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes priteisė mažesnę sumą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, tai, kad vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai. Išlaikymas yra skiriamas užtikrinti vaikui reikalingas gyvenimo ir vystymosi sąlygas, o jo dydis nustatomas proporcingai pagal tėvų turimas ir galimas turėti galimybes. Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai didesnio dydžio išlaikymą vaikui priteisė nuo ieškinio priėmimo dienos, nesivadovavo kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013 suformuota praktika, pažeidė CPK 4 straipsnio nuostatas. CK 3.201 straipsnyje reglamentuojami visiškai priešingus teisinius padarinius turintys santykiai, t. y. vaiko išlaikymo prievolė gali būti pakeista tiek ją padidinant, tiek sumažinant; taigi šios normos aiškinimas ir taikymas gali skirtis, priklausomai nuo ginčo santykių pobūdžio. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013 kasacinis teismas nurodė, kad pasisako dėl CK 3.201 straipsnio taikymo ne apibendrintai, bet būtent nagrinėjamos bylos aplinkybių ir teismų priimtų procesinių sprendimų kontekste, t. y. dėl sumažinto išlaikymo mokėjimo pradžios momento nustatymo. Atsižvelgiant į skirtingas bylų faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismui šioje byloje, nebuvo teisinio pagrindo remtis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais apelianto nurodytoje byloje.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė ieškiniu į teismą dėl teismo patvirtinta taikos sutartimi nustatyto vaiko išlaikymo dydžio padidinimo kreipėsi 2016-04-22, nurodydama, jog atsirado tam tikros aplinkybės (padidėjo vaiko poreikiai), dėl ko reikalinga padidinti priteistą išlaikymą vaikui, kas leidžia daryti išvadą, kad jau 2016 m. balandžio mėnesį nepilnamečiui vaikui buvo reikalingas didesnis išlaikymas, negu priteistas (po 86,89 Eur).Modifikuotos išlaikymo prievolės (nagrinėjamu atveju – padidinto išlaikymo mokėjimo) pradžios momentas CK nereglamentuojamas. Pažymėtina, kad pasisakydamas dėl teismo sprendimu priteisto didesnio išlaikymo mokėjimo pradžios momento kasacinis teismas nurodė, kad turtinės vaiko teisės į didesnį išlaikymą prielaida egzistuoja jau kreipimosi į teismą metu, o teismo sprendimu tokia teisė tik patvirtinama. Dėl nurodytų priežasčių didesnio išlaikymo mokėjimo pradžios momentas nustatytinas prioritetą teikiant vaiko interesams ir vadovaujantis CK 3.200 straipsnyje įtvirtinta bendrąja taisykle. Didesnis išlaikymas priteistinas nuo kreipimosi į teismą su ieškiniu dėl išlaikymo padidinimo dienos, o ne nuo sprendimo, kuriuo patenkintas toks ieškinys, įsiteisėjimo dienos. Priešingas aiškinimas sudarytų sąlygas nepagrįstai apriboti vaiko teisę į didesnį išlaikymą, o atsakovui sudarytų paskatą bylinėtis, nes bylinėjimosi laikotarpiu pareiga mokėti didesnį išlaikymą nekiltų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-12-10 nutartis byloje Nr. 3K-3-529/2014).Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti apeliacinio skundo argumentai reikšmės, vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės, procesinės teisės normas, kasacinio teismo praktiką, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimo atmetamas, o sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Netenkinus apeliacinio skundo atsakovo V. G. patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.