Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Z. K. ir J. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarties, kuria atmestas prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, Z. K., J. I. dėl apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo, sandorių dalių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys VĮ „Registrų centras“, Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š., Vilniaus rajono 7-ojo notarų biuro notarė D. B., Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami su proceso išnagrinėtoje byloje atnaujinimu susiję klausimai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

3. Teismas nepagrįstai taikė restituciją išnagrinėtoje civilinėje byloje, kadangi apeliantai yra ir buvo sąžiningos bylos šalys. Būtent dėl Nacionalinės žemės tarnybos ir Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų apeliantams atsirado neigiamos pasekmės, t. y. jie netapo teisėtais ginčo žemės sklypo savininkais. Apie tai, kad yra priimti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimai dėl pietinio aplinkkelio statybos ir apeliantams priklausančios žemės sklypo dalies patekimo į statybos zoną, atsakovai sužinojo tik tada, kai gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pasiūlymą parduoti turtą, esantį (duomenys neskelbtini), šį faktą patvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybė, todėl apeliantams nebuvo žinoma apie tai, kad nuosavybės teisės atkūrimas ir valstybinės žemės pirkimas vyko pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams - fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Visiškos restitucijos taikymas yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad atsakovai svarių argumentų, dėl kurių skundžiama teismo nutartis turėtų būti panaikinta, nepateikė.

Tiek apeliantų nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-53/2013, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, buvo nagrinėjamas restitucijos klausimas panaikinus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Apeliantas J. I. ginčo žemės sklypo dalį įsigijo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, todėl teismų praktikoje suformuota taisyklė dėl modifikuotos restitucijos taikymo jam negalėtų būti taikoma.

Apeliantė Z. K. nepagrįstai nurodo, kad ji pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą jau nebegali keisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kadangi jai, kaip ir kitiems asmenims, siekiantiems įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimą, 2014 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2254 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ buvo pasiūlyta iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad apeliantai siekia atnaujinti procesą vadovaudamiesi CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, yra suėjęs 1 metų naikinamasis terminas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Atskirajame skunde keliami klausimai dėl atsisakymo atnaujinti procesą išnagrinėtoje byloje teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl prašymo atnaujinti procesą padavimo terminų (CPK 368 str.).

Proceso atnaujinimas – savarankiška civilinio proceso stadija, reglamentuojama CPK XVIII skyriaus normų. Kasacinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šio instituto paskirtį ir tikslus, nurodyta, kad teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamomis aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-499/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-121/2011; 2014 m. birželio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-360/2014).

Kasacinis teismas, aiškindamas proceso atnaujinimo paskirtį ir tikslus, yra pabrėžęs, kad, siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant ne formaliai. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-303/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2013 m. spalio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-514/2013).

Procesiniai veiksmai atliekami įstatymų nustatytais terminais (CPK 73 str. 1 d.). Procesiniu terminu laikomas įstatymo ar teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, byloje dalyvaujantys ir kiti asmenys, privalo ir gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui (CPK 75 str. 1 d.). Įstatymas numato, kad asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas (CPK 78 str. 1 d.).

CPK 368 straipsnis reglamentuoja prašymo atnaujinti procesą padavimo terminus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. To paties straipsnio antroje dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip 5 metai, o CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu atveju – jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip vieni metai.

Atsakovai Z. K. ir J. I. dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010 į teismą kreipėsi 2014 m. spalio 23 d. Prašymą atnaujinti procesą jie grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, t. y. dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (nutartį, įsakymą ar nutarimą), ir sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje konstatavo, kad atsakovai Z. K. ir J. I. praleido CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą vienerių metų naikinamąjį terminą paduoti prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, bei nenustatęs aiškios teisės normos taikymo klaidos, atmetė atsakovų prašymą dėl proceso atnaujinimo (CPK 370 str. 3 d.). Apeliantai su tokia teismo pozicija nesutinka ir atskirajame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimas yra priimtas klaidingai aiškinant ir taikant CK 6.145 straipsnio 2 dalies teisės normas dėl restitucijos.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškime dėl proceso atnaujinimo keliamas teisės taikymo klaidos klausimas, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje aktualūs du su prašymo atnaujinti procesą padavimu susiję įstatyme įtvirtinti terminai: trijų mėnesių terminas nuo tos dienos, kurią prašymą atnaujinti procesą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą (CPK 368 straipsnio 1 dalis), ir vienerių metų naikinamasis terminas prašymui, grindžiamam CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu proceso atnaujinimo pagrindu, paduoti (CPK 368 straipsnio 2 dalis).

Proceso atnaujinimo, kaip instituto, sukurto siekiant pašalinti asmens teisių ir interesų pažeidimus, paskirtis ir taikymo išimtinumas lemia ir ypatingą prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo tvarką, kuri aptarta CPK 370 straipsnyje. Remiantis nurodytoje teisės normoje įtvirtintu reglamentavimu laikytina, kad prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimas susideda iš kelių savarankiškų stadijų. Visų pirma, kaip nustatyta CPK 370 straipsnio 1 dalyje, teismas turi išspręsti prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimą. Spręsdamas dėl prašymo atnaujinti procesą teismas patikrina, ar prašymas atitinka CPK 369 straipsnyje nustatytus procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, ar jis apmokėtas žyminiu mokesčiu, o kai reikia – teismas taiko pareiškimo trūkumų šalinimo procesines priemones. Priėmęs prašymą, teismas nagrinėja prašymą atnaujinti procesą teismo posėdyje. Išnagrinėjęs teismo posėdyje prašymo atnaujinti procesą klausimą ir tik nustatęs, kad prašymas paduotas nepraleidus CPK 368 straipsnyje nustatyto termino ir pagrįstas CPK 366 straipsnyje numatytais pagrindais, teismas atnaujina procesą. Tik teismui priėmus nutartį atnaujinti procesą teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias CPK taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai (CPK 370 str. 4 d.).

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei, Z. K., J. I. bei kt. asmenims, 2010 m. birželio 29 d. priėmė sprendimą. Sprendimas įsiteisėjo 2010 m. liepos 29 d. Byloje nustatyta, kad atsakovai prašė teismo pratęsti jiems terminą apeliaciniam skundui paduoti, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi netenkindamas šio atsakovų prašymo nurodė, kad jie turi teisę prašyti atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, kadangi teismas praleistus terminus gali tik atnaujinti, bet nepratęsti (civilinė byla Nr. 2-2622-535/2010, t. 2, b. l. 249). Iš to akivaizdu, kad atsakovai žinojo apie Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimą, tačiau neteikė teismui prašymo atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti bei per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą nepadavė prašymo atnaujinti procesą nagrinėjamoje byloje. Atnaujinti šį terminą nėra pagrindo, viena vertus, dėl to, kad jį atnaujinti galima tik vienų metų naikinamojo termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo ribose, kita vertus, pagal bylos aplinkybes šio termino atnaujinimui nėra pateikta jokių svarbių priežasčių.

Apeliantai atskirajame skunde nurodo, kad tuo metu jie pasirinko kitą teisių gynimo būdą ir kreipėsi į administracinį teismą dėl žalos atlyginimo, todėl teismui neteikė apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo, tačiau nors byla Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme buvo išnagrinėta 2014 m. kovo 17 d., atsakovai prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-2622-535/2010 padavė tik 2014 m. spalio 23 d. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad reikalavimo atlyginti žalą pateikimas pats savaime neužkerta kelio pateikti apeliacinį skundą dėl netinkamo restitucijos pritaikymo kitoje byloje, tačiau net ir įvertinus šią aplinkybę, jog būtent dėl kito teisių gynimo būdo pasirinkimo apeliantai nepateikė teismui prašymo dėl proceso atnaujinimo restitucijos taikymo byloje, tai vis tiek nesudarytų pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, kadangi 2014 m. spalio 23 d. atsakovų prašymas paduotas praėjus net daugiau kaip septyniems mėnesiams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo.

Atsakovai proceso atnaujinimą dėl aiškios teisės taikymo klaidos taip pat grindė tuo, kad esant panašioms faktinėms situacijoms, buvo priimti skirtingi teismų procesiniai sprendimai, t. y. civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010 buvo taikyta restitucija atsakovų atžvilgiu, o Lietuvos Aukščiausias Teismas 2012 m. balandžio 12 d. nutartyje (bylos Nr. 3K-7-165/2012) nurodė, kad restitucija taikytina tik tarp valstybės ir paskutiniųjų valstybei grąžintino turto įgijėjų. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 11 d. sprendime (bylos Nr. 2-2806-585/2011) ir Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. sausio 22 d. nutartyje (bylos Nr. 2A-53/2013) taip pat restitucijos netaikė. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovai jau kartą bandė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010, kai 2011 m. balandžio 29 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo. Nors atsakovų prašymas tuomet buvo atmestas, tačiau teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutarties motyvuojamoje dalyje buvo nurodyta, kad Vilniaus apygardos teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-2806-585/2011 dėl panašių faktinių aplinkybių, kurioje buvo priimtas kitoks sprendimas dėl restitucijos taikymo, nei atsakovų byloje. Šios aplinkybės įrodo, kad apeliantai jau nuo pirmo kreipimosi į teismą dėl proceso atnaujinimo momento žinojo apie civilinę bylą Nr. 2-2806-585/2011, kurioje priimtas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimas vėliau paliktas galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-53/2013. Jie taip pat turėjo žinoti ir apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, kuria iš esmės buvo pakeista praktika dėl restitucijos taikymo bylose dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ir nurodyta, kad panaikinus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei vėlesnius nekilnojamojo turto perleidimo sandorius taikoma modifikuota restitucija – paskutinis įgijėjas grąžina valstybei įgytą turtą, o valstybė atlygina paskutiniam įgijėjui turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorio sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.

Atskirojo skundo argumentai, kad apeliantai veikė rūpestingai, tačiau, nebūdami teisininkai, negalėjo suvokti ir suprasti susidariusios teisinės situacijos, yra nepagrįsti ir atmestini. Pažymėtina, kad visi teismų procesiniai sprendimai yra skelbiami viešai informacinėje teismų sistemoje LITEKO ir atsakovai turėjo galimybę su jais susipažinti. Be to, atsakovus pirmosios instancijos teisme atstovavo advokatai, todėl laikytina, kad atsakovai buvo tinkamai informuoti apie galimus procesinius veiksmus bei teisines pasekmes. Nepaisant šių aplinkybių, atsakovai prašymą dėl proceso atnaujinimo net ir po Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-53/2013 padavė praėjus daugiau kaip metams, t. y. 2014 m. spalio 23 d. Todėl įvertinus proceso atnaujinimo instituto paskirtį ir taikymo riziką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti prašymą dėl proceso atnaujinimo, kadangi atsakovai praleido bendrąjį trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.

CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas naikinamasis procesinis prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas, kuriuo yra ribojama prašymo dėl proceso atnaujinimo pateikimo galimybė. Kaip buvo minėta pirmiau, šis terminas yra svarbus, kad būtų užtikrintas teisinių santykių stabilumas, sudarant prielaidas atitinkamų teisinių santykių subjektams tinkamai įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Atsakovai teisės aiškinimo klaida argumentuojamą prašymą atnaujinti procesą padavė praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo jų atžvilgiu priimto teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas bylas nagrinėja, visų pirma, vadovaudamasis įstatymu (Konstitucijos 109 str., CPK 3 str. 1 d.), o įstatymas nenumato galimybės atnaujinti naikinamuosius terminus, kadangi jie pagal savo prigimtį nėra atnaujinamojo pobūdžio. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Ši norma įtvirtina bendrą principinę nuostatą, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo negali nepaisyti asmenys, dalyvaujantys teisiniuose santykiuose. Todėl atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje naikinamojo termino atnaujinimas pažeistų ne tik imperatyvią įstatymo nuostatą, bet ir esminius civilinio proceso principus – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo, teisinį santykių apibrėžtumo, teisinį stabilumo ir kt.

Nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog tam tikrais atvejais, kai susidaro išskirtinė teisinė situacija, teismai turi teisę spręsti praleisto CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto naikinamojo procesinio termino atnaujinimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-515/2007; 2013 m. spalio 25 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-514/2013; 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-392/2014), tačiau, net ir tokiu atveju, atsižvelgiant į pirmiau šioje nutartyje nurodytas reikšmingas šios bylos aplinkybes ir priežastis, kuriomis apeliantai grindžia būtinybę atnaujinti bylos nagrinėjimą, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjama situacija būtų tokia išskirtinė ar neįtikėtina. Dėl to, nagrinėjamu atveju pirmenybė teiktina vienam esminių teisinio stabilumo principui ir konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovų prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus įstatyme nustatytą naikinamąjį terminą, todėl negali būti tenkinamas.

Pažymėtina, kad atsakovai neveikė kaip bonus pater familias, t. y. apdairiai ir rūpestingai, nepateikė teismui apeliacijos dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo, nesikreipė laiku į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-2622-553/2010, todėl bet koks nerūpestingumas, delsimas, neatsakingumas negali būti pateisinamas ir sudaryti pagrindą procesui atnaujinti, juo labiau, kai įstatyme nustatytas naikinamasis terminas tokiems prašymams paduoti taip pat yra praleistas. Dėl to apeliantų reikalavimas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu yra atmestinas, kadangi apeliantai praleido terminą paduoti prašymui dėl proceso atnaujinimo (CPK 368 str., 370 str. 3 d.).

Dėl prašymo procesą atnaujinti esant aiškiai teisės normos taikymo klaidai

Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, yra nurodęs, kad aiški teisės taikymo klaida, kaip pagrindas atnaujinti civilinę bylą, gali būti imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai; neginčijamai neprotingas vertinamojo pobūdžio aplinkybių įvertinimas ir panašūs atvejai. Jeigu kuri nors teisės norma taikoma teismui naudojantis diskrecijos teise įvertinant bylos faktines aplinkybes, tai aiški teisės normos taikymo klaida gali būti pripažinta išimtiniu atveju, neginčijamai nustačius, kad teismas be jokio pateisinimo peržengė diskrecijos ribas ir dėl to teismo sprendimas yra aiškiai nepagrįstas ir neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-403/2008). Kai procesą prašoma atnaujinti dėl esminės teisės taikymo klaidos, teismas turi įvertinti pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įvardytą proceso atnaujinimo pagrindą; šis pareiškėjo nurodytas pagrindas ir jį pagrindžiančios aplinkybės turi būti analizuojamos visų bylos aplinkybių kontekste ir tokios analizės pagrindu daroma išvada, ar pareiškėjo nurodomas proceso atnaujinimo pagrindas iš tikrųjų leidžia abejoti įsiteisėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-204/2008; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-546/2010; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-565/2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantų prašyme dėl proceso atnaujinimo ir atskirajame skunde nurodytose civilinėse bylose teismų sprendimai buvo priimti vėliau, t. y. po Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 29 d. sprendimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas sukelia padarinių į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisės kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-110/2012). Todėl pagrindo atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą nesudaro ir po 2010 m. birželio 29 d. sprendimo įsiteisėjimo ratio decidendi panašios bylos išnagrinėjimas pirmosios, apeliacinės instancijos teismuose ir kasaciniame teisme priimant kitokį sprendimą dėl restitucijos (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2806-585/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-53/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. civilinėje byloje 3K-7-165/2012). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, net ir nustatęs, jog nėra pagrindo atsakovams atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl proceso atnaujinti paduoti bei nėra proceso atnaujinimo pagrindo, skundžiamoje nutartyje pasisakė ir dėl bylos esmės, kuri būtų nagrinėjama teismui atnaujinus procesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas pritaria teismo argumentams, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą byloje dėl aiškios teisės normos aiškinimo klaidos tiek praleidus prašymo pateikimo terminą, tiek nenustačius šio proceso atnaujinimo pagrindo. Dėl restitucijos taikymo byloje apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi šis klausimas nėra šios apeliacijos dalykas.

Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs apelianto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutarties, nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 1 dalyje bei 330 straipsnyje, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Teismas taip pat nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl konstatuojama, kad atsakovų Z. K. ir J. I. prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestas pagrįstai, atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.