- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-18
- Bylos Nr.
- e2A-365-357/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- E. Z.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. Z. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. Z. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei (toliau – AB) „Žemaitijos pienas“ dėl dienpinigių ir apgyvendinimo išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė E. Z. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama panaikinti 2016-10-13 Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimą Nr. DGKS-4637 ir priteisti iš atsakovės AB „Žemaitijos pienas“ 34 314 Eur neišmokėtų dienpinigių bei 8792 Eur būsto nuomos išlaidų kompensaciją, iš viso 43 106 Eur; atnaujinti dėl svarbių priežasčių - ginčo nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje - ieškovės praleistą ieškinio senaties terminą, taikytiną daliai ieškovės reikalavimų ir ginti ieškovės reikalavimus, pareikštus darbo ginčų komisijoje nuo 2013-08-12. Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2013-03-22 sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria susitarė dėl Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos darbo užmokesčio bei premijos, kurią darbdavys galėjo skirti arba neskirti savo iniciatyva. Darbo sutartis buvo nutraukta 2016-03-29 dieną. Ieškovė trejus metus ir 3 dienas (nuo 2013-03-26 iki 2016-03-29) dirbo (duomenys neskelbtini), gaudama iš Lietuvos darbdavio tik minimalų pagrindinį darbo užmokestį. Pažymi, kad jos pareigos buvo (duomenys neskelbtini), sudarytoje darbo sutartyje buvo nurodyta fiktyvi ieškovės darbovietė - atsakovės įmonės padalinys (duomenys neskelbtini). Tokio padalinio AB „Žemaitijos pienas“ niekada neturėjo, nes minėtu adresu yra tik ieškovės (duomenys neskelbtini) nuomojamas butas. Ieškovė negalėjo nuolat dirbti atsakovės įmonės padalinyje (duomenys neskelbtini), kaip kad nurodoma darbo sutartyje, buvo nuolatinėje komandiruotėje - kelionėje darbdavio interesais tarp (duomenys neskelbtini). Visą ieškovės darbo (duomenys neskelbtini) laiką darbdavys privalėjo ieškovei forminti komandiruotes bei mokėti dienpinigius, kompensuoti apgyvendinimo išlaidas. Prašo priteisti 34 314 Eur dienpinigių už 903 darbdavio neapmokėtas ieškovės komandiruotės (duomenys neskelbtini) dienas. Ieškovė, dirbdama (duomenys neskelbtini) laikotarpį nuo 2013 metų kovo iki 2014 metų lapkričio, patyrė 64600 (duomenys neskelbtini) (8792 Eur) gyvenamojo būsto nuomos išlaidų, kurias taip pat prašo priteisti iš atsakovo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Telšių rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad nors šalių sudaryta darbo sutartis neįvardijama kaip nuotolinio darbo sutartis, tačiau susitardamos dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų šalys aiškiai įvardijo, kad sudaroma neterminuota nuotolinio pobūdžio darbo sutartis (darbo sutarties 2 p.). Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad ieškovė tiek prieš įsidarbindama atsakovės įmonėje, tiek visą darbo pas atsakovę laikotarpį gyveno (duomenys neskelbtini), kur nuomojosi gyvenamąjį būstą. Ieškovė darbo sutarties galiojimo laikotarpiu Lietuvoje pas atsakovę nedirbo ir jokių darbo funkcijų Lietuvoje nevykdė, todėl teismas darė išvadą, kad ieškovė nuolatinės darbo vietos pas darbdavį AB „Žemaitijos pienas“ Lietuvoje neturėjo. Šiuo metu ieškovė taip pat gyvena (duomenys neskelbtini) tuo pačiu adresu. Ieškovės teiginiai, kad ji gavo tik minimalų darbo užmokestį, yra nepagrįsti, kadangi kaip matyti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktų pažymų (darbo byla Nr. APS-113-14607/2016, b. l. 91-94) ieškovė gavo kur kas didesnį nei minimalų darbo užmokestį. Darbo bylos Nr. APS-113-14607/2016 duomenimis taip pat nustatyta, kad, ieškovei išvykstant iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) į kitas vietoves, abi šalys tokius išvykimus traktavo kaip komandiruotes, komandiruotės buvo įforminamos (ieškovė teikė prašymus, buvo priimti direktoriaus įsakymai dėl komandiruočių) ir ieškovei mokami dienpinigiai darbovietėje nustatyta tvarka (darbo byla Nr. APS-113-14607/2016, b. l. 279-293). Prašymas dėl komandiruotpinigių išmokėjimo pareikštas tik 2016-03-25, kai tą pačią dieną priimtas įsakymas dėl ieškovės atleidimo. Darbo pas atsakovę laikotarpiu ieškovė taip pat buvo įsidarbinusi (nuo 2013-06-10 iki 2016-04-08) ir Lietuvos pieno ūkių asociacijoje (darbo byla Nr. APS-113-14607/2016, b. l. 95-98). Tai, kad ieškovė įsidarbindama net pas du darbdavius galimai neturėjo visų reikalingų dokumentų ir leidimų dėl jos buvimo užsienio valstybėje, vertintina kaip pačios ieškovės nerūpestingas ir neapdairus elgesys. Ieškovės darbą atsakovės įmonėje laikyti nuolatine komandiruote nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė E. Z. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Darbo kodekso 220 str. numato, kad komandiruotiems darbuotojams turi būti mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Dienpinigių normas skirtingoms užsienio šalims nustato 1996 m. lapkričio 21 d. LR Finansų ministro įsakymas Nr. 116 dėl „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“. (duomenys neskelbtini) šiuo metu nustatyta 38 Eur dienpinigių norma. Papildomai nustatyta 156 Eur gyvenamojo ploto nuomos paros norma. Analogiška norma (atitikmuo litais) galiojo visą ieškovės darbo atsakovės įmonėje laiką. Ieškovės manymu, dienpinigių normos užsienio šalims tam ir yra nustatomos, kad šios sumos tose šalyse dirbantiems Lietuvos įmonių darbuotojams būtų mokamos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nepateikė jokių argumentų dėl sudarytos nuotolinio pobūdžio darbo sutarties teisėtumo. Nevertino ieškovės ieškinio argumentų dėl nuotolinio pobūdžio darbo sutarties negalimumo ir ieškovės buvimo (duomenys neskelbtini) nelegalumo. Ieškovė teismui teikė ir kitus argumentus, jog nuotolinio darbo sutartis buvo fiktyvi, taip pat kaip ir fiktyviai nurodytas atsakovės padalinys, tačiau teismas šių argumentų taip pat visiškai nevertino.
Darbdavys pažeidė teisės aktus, neužtikrinęs ieškovės (kaip savo darbuotojos) teisėto darbo ir teisėto buvimo (duomenys neskelbtini). Darbdavio siekis sudaryti nuotolinio pobūdžio darbo sutartį neturėtų atleisti darbdavio nuo pareigos užtikrinti, jog darbuotojas galėtų teisėtai dirbti pagal sudarytą sutartį. Ieškovės darbo funkcijos taip pat neatitiko nuotolinio darbo sutarties sampratos ir esmės, o atitiko komandiruoto darbuotojo darbo funkcijas. Ieškovė negalėjo vienu metu teisėtai dirbti Lietuvoje, tuo pačiu metu realiai dirbdama (duomenys neskelbtini) ir nebūdama ten komandiruota.
Ieškovė ir atsakovė niekada nebuvo susitarę dėl kilnojamojo pobūdžio darbo, tačiau teismui pateiktais dokumentais ieškovė įrodė, jog ieškovės darbas visada buvo kilnojamojo pobūdžio.
Atsakovė AB „Žemaitijos pienas“ pateiktu atsiliepimu prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Darbo santykio šalys 2013 m. kovo 22 d. sudarė darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), šios sutarties 2 punkte nurodyta, kad sudaroma neterminuota nuotolinio pobūdžio darbo sutartis, taip pat sutarties 1.1 p. šalys susitarė, jog darbovietė AB „Žemaitijos pienas“, faktinė darbo vieta (duomenys neskelbtini) - ta vieta, kurią nuomojo ieškovė dar iki darbo sutarties sudarymo. Teisiniu reguliavimu nedraudžiama ir neribojama bet kokias darbines funkcijas atlikti pagal nuotolinio darbo sutartį.
Sutarties sudarymo aplinkybės rodo, kad ieškovė pasiūlė (darbo funkcijos vykdytos ieškovės dar 2012-11-10 išnuomotose patalpose) darbo funkcijų atlikimo vietą, ši aplinkybė tenkino abiejų šalių interesus ir leido abiem pusėms įgyvendinti tikslus.
Nepagrįstai ieškovė nurodo, kad visą darbo santykių laikotarpį buvo komandiruotėje (duomenys neskelbtini) ir dėl to turėjo būti mokami dienpinigiai. Tai paneigia darbo sutarties sąlygos bei teisės aktai reguliuojantys santykius susijusius su išvykomis į komandiruotę bei dienpinigių mokėjimu. Teismas teisėtai, pagrįstai ir teisingai nusprendė, jog ieškovė neturi teisės į dienpinigius už visą darbo laiką išbūtą (duomenys neskelbtini), t. y. tą laiką kai dirbo pagal nuotolinio darbo sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, kad ieškovė E. Z. ir atsakovė AB „Žemaitijos pienas“ 2013 m. kovo 22 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovė buvo priimta dirbti (duomenys neskelbtini) pareigose (duomenys neskelbtini) pagal nuotolinio pobūdžio darbo sutartį, sutarties 1.1. p. ieškovės darbovietė nurodyta AB „Žemaitijos pienas“ ir įmonės padalinys adresu: (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad darbo sutartyje padaryta klaida, kadangi atsakovė AB „Žemaitijos pienas“ padalinio (duomenys neskelbtini) neturi, o sutartyje nurodytas adresas yra ieškovės nuomojamų patalpų adresas, kurį nurodė pati ieškovė, taigi sutartyje buvo nurodyta darbo vieta. Darbo sutarties 2 punktas numato, kad sudaroma neterminuota nuolatinio pobūdžio darbo sutartis, sutarties 3 punkte nurodyta, kad darbdavys įsipareigojo darbuotojai mokėti ne mažesnę kaip LR Vyriausybės nustatytą minimalią algą 1000 Lt ir numatė, kad gali būti mokamas skatinamasis kintamas priedas (premija) 4000 Lt darbdavio nuožiūra (darbo sutarties 3 p.). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė dar iki įsidarbinimo pas atsakovę, gyveno (duomenys neskelbtini), tą patvirtino bylos šalys, 2012 m. lapkričio 10 d. patalpų nuomos sutartis.
Darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta 2016 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu AB „Žemaitijos pienas“ generalinio direktoriaus 2016 m. kovo 25 d. įsakymu dėl drausminės nuobaudos - atleidimo skyrimo E. Z., darbuotojai pažeidus darbo sutartį, darbo drausmę ir pareiginius nuostatus. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų ginčijusi atleidimą iš darbo. Telšių teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija 2016 m. spalio 13 d. sprendimu ieškovės reikalavimų netenkino. Ieškovė 2016 m. spalio 13 d. darbo ginčų komisijos sprendimą apskundė DK 296 straipsnyje nustatyta tvarka.
Darbo sutarčių aiškinimui galioja bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje: kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-224/2012; 2013-01-13 nutartis byloje Nr. 3K-3-103/2013).
Ieškovė teigia, kad darbas pas atsakovę laikytinas komandiruote, todėl jai priklauso dienpinigiai ir gyvenimo išlaidų kompensacija. Pažymėtina, kad šalys sudarė neterminuotą nuotolinio pobūdžio darbo sutartį (darbo sutarties 2 p.). DK 115 straipsnyje reglamentuota, kad nuotolinio darbo sutartyje gali būti nustatyta, kad sutartyje sulygtą darbo funkciją arba dalį sulygtų darbo funkcijų darbuotojas atliks kitose negu darbovietė darbuotojui priimtinose vietose. Nuotolinio darbo sutarties ypatumus nustato Vyriausybė ir kolektyvinės sutartys (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-08-19 nutarimas Nr. 1043 „Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo“). Kaip jau minėta, ieškovė, tiek prieš įsidarbindama pas atsakovę, tiek dirbdama atsakovei, tiek po sutarties nutraukimo, gyveno (duomenys neskelbtini), kur nuomojosi gyvenamąjį būstą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė pagal darbo sutartį Lietuvoje nedirbo. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovei darbo sutarties projektas bei kiti dokumentai buvo išsiųsti elektroniniu paštu, todėl ieškovė turėjo galimybę siūlyti savo sąlygas, ieškovė nebuvo verčiama sudaryti sutartį, tiek atsakovei, tiek ieškovei sutartis buvo naudinga, kadangi atsakovė siekė plėsti prekiaujamos produkcijos rinką į (duomenys neskelbtini), atlikti rinkos tyrimus, tuo tarpu ieškovė toliau gyveno (duomenys neskelbtini) ir gavo pajamų. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pritarti ieškovės argumentams, jog darbo sutartis šiuo atveju turėtų būti aiškinama darbdavio nenaudai.
Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė pasiūlė darbo funkcijų atlikimo vietą, kadangi darbo funkcijos vykdytos ieškovės dar 2012 m. lapkričio 10 d. išnuomotose patalpose. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, teisiniu reguliavimu nedraudžiama ir neribojama bet kokias darbines funkcijas atlikti pagal nuotolinio darbo sutartį. Šalims tokia sutartis tiko, iki pat ieškovės atleidimo ji atsakovei nereiškė pretenzijų dėl dienpinigių mokėjimo, šalys bendravo elektroninių ryšių priemonėmis, ieškovė teikė ataskaitas darbdaviui apie atliktas užduotis ir pavedimus, savo darbo rezultatus. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, svarbu atsižvelgti į tai, kad atsakovė ieškovės neišsiuntė (nekomandiravo) dirbti į užsienio valstybę, o ieškovė, įsidarbindama pas atsakovą, jau gyveno (duomenys neskelbtini), todėl vertinti ieškovės darbą atsakovo įmonėje kaip nuolatinę komandiruotę nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija vertina, kad šalių darbo sutarties kvalifikavimui neturi reikšmės aplinkybė, jog ieškovė, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, neturėjo teisės dirbti (duomenys neskelbtini), kadangi ieškovė jau iki įsidabinimo pas atsakovę gyveno (duomenys neskelbtini), todėl atsakovei nekilo abejonių dėl jos galėjimo ten dirbti. Byloje buvo nustatyta, kad tuo metu, kai ieškovė dirbo pas atsakovę, ji taip pat buvo įsidarbinusi (laikotarpiu nuo 2013-06-10 iki 2016-04-08) ir (duomenys neskelbtini). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės įsidarbinimai neturint reikiamų leidimų užsienio valstybėje vertintini kaip pačios ieškovės nerūpestingas ir neapdairus elgesys.
Tarnybinė komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. DK 220 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė ginčui aktualų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-03 nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 2 punktą, kuriame nustatyta, jog komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jeigu jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus darbuotojus, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba susijęs su kelionėmis.
Iš aptarto reglamentavimo teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ieškovė neturi teisės į dienpinigius už visą darbo laiką išbūtą (duomenys neskelbtini), kadangi pagal darbo sutartį ji dirbo pagal nuotolinio darbo sutartį. Taip pat nesutiktina, kad ieškovė gavo minimalų darbo užmokestį, kadangi šią aplinkybę paneigia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktos pažymos. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi darbo bylos Nr. APS-113-14607/2016 duomenimis, kuriais nustatyta, kad, ieškovei išvykstant iš savo nuolatinės gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) į kitas vietoves, šalys tokius išvykimus traktavo kaip komandiruotes, komandiruotės buvo įforminamos (ieškovė teikė prašymus, buvo priimti direktoriaus įsakymai dėl komandiruočių) ir ieškovei mokami dienpinigiai darbovietėje nustatyta tvarka.
Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį, t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Kai lingvistiškai aiškinant darbo sutartį negalima konstatuoti tokio susitarimo buvimo, siekdamas atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės teiginiu, kad jos darbas buvo kilnojamojo pobūdžio, kadangi iš anksčiau aptartų aplinkybių matyti, jog ieškovė dirbo (duomenys neskelbtini), o darbo reikalais ieškovei išvykus į kitas vietoves, šalys tokius išvykimus traktavo kaip komandiruotes, komandiruotės buvo įforminamos.
Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė neįrodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus.
Pagal teismų praktiką, nustačius, kad teismas tinkamai atskleidė nagrinėjamos bylos esmę, pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad ieškovės apeliacinis skundas nesudaro pagrindo pakeisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl ieškovės E. Z. apeliacinis skundas atmetamas, o Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi atsakovė neprašė iš ieškovės priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų, šios išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.