Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas, eI-2272-283/2022

Teismas: Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-04-21
Bylos Nr.: eI-2272-283/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-00511-2020-7
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.

Teisėjas: Dalytė Zlatkuvienė (pirm.)
Pareiškėjas: VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras
Atsakovas: I. H.

Administracinė byla Nr. eI-2272-283/2022Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00511-2020-7

Procesinių sprendimų kategorijos: 12.18.1; 14.6, 55.1.3(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 21 d.Panevėžys

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Dalytė Zlatkuvienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Ingridai Petuškinienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui I. H. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėja viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėja, ir Šiaulių RATC) kreipėsi į administracinį teismą prašymu iš atsakovo I. H. (toliau – ir atsakovas, ir I. H.) priteisti 107,65 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava), apskaičiuotos nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), ir 18,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėja nurodė, kad jai pavestas vietinės rinkliavos surinkimas bei tvarkymas Radviliškio rajono savivaldybėje. Radviliškio rajono savivaldybės taryba (toliau – Taryba) 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T-160 nuo 2007 m. spalio 1 d. Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje įvedė privalomą vietinę rinkliavą. Taryba 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. T-885 patvirtino Radviliškio rajono vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau – ir 2013 m. Nuostatai). Nuostatai nauja redakcija buvo išdėstyti Tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595, kurie įsigaliojo nuo 2017 m. liepos 1 d. (toliau – ir 2017 m. Nuostatai). I. H. vietinė rinkliava apskaičiuota, vadovaujantis Nuostatų 4.10 punktu, kaip Radviliškio rajono savivaldybėje deklaravusiam žemės ūkio naudmenų pasėlius, kurių bendras plotas yra nuo 20 ha ir daugiau. Atsakovui buvo siųsti vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai bei įspėjimas dėl vietinės rinkliavos skolos sumokėjimo, tačiau atsakovas į raginimą nereagavo ir vietinės rinkliavos nemokėjo.

Atsiliepimas

I. H. 2020 m. balandžio 17 d. pateiktu atsiliepimu į prašymą Šiaulių RATC reikalavimą priteisti 107,65 Eur vietinės rinkliavos sumą ir 18,00 Eur bylinėjimosi išlaidų prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Šiaulių RATC, kaip atliekų tvarkytojas, vykdydamas atliekų surinkimą ir išvežimą, privalo užtikrinti visų komunalinių atliekų turėtojų aprūpinimą mišrių komunalinių atliekų surinkimo priemonėmis (konteineriais, kitomis priemonėmis ir (ar) įrenginiais). Tvirtino, kad sąskaita išrašyta ir pateikta apmokėti už nesuteiktas paslaugas pagal dvinarę vietinę rinkliavą ūkininkams; vietinė rinkliava paskaičiuota už komunalinių atliekų susirinkimo ir išvežimo paslaugas, kuriomis naudotis neturėjo galimybės ir būtinybės; rinkliava apskaičiuota ne pagal faktiškai susidariusias komunalines atliekas, o dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo. I. H. teigė, kad yra ūkininkas, kuris rinkliavą privalo mokėti pagal deklaruotą žemės naudmenų plotą, tačiau komunalinės atliekos dirbant žemę negalėjo susidaryti, todėl jis neturėjo atliekų. Atsakovas nurodė, kad visos žaliosios atliekos, kurios teoriškai gali susidaryti dirbant žemę yra įterpiamos, todėl net ir turėdamas atliekų konteinerius ar kitas talpas neturėtų ką į jas dėti, tačiau vietinę rinkliavą vis tiek turėtų mokėti. Paaiškino, kad pakuotės, kurios lieka vykdant augalininkystės veiklą, t. y. trąšų įpakavimai, pesticidų tara, yra antrinės žaliavos ir yra surenkamos specializuotų įmonių, o vykdant augalininkystės veiklą, kitokių atliekų nesusidaro. Atsakovas pabrėžė, kad turi pastovią gyvenamąją vietą, susidariusias atliekas kaupia tam skirtuose ir jo gyvenamojoje vietoje esančiuose atliekų konteineriuose ir už tai susimoka. Visas atliekas, jeigu jos ir susidarytų išskirtinai dėl ūkininkavimo, gali išmesti į prie namų esančius atliekų konteinerius, kadangi ne valdomo nekilnojamojo turto plotas atspindi atliekų kiekį, o žmonių (teršėjų), kurie atliekas sukuria, skaičius. Atsakovas tvirtino, kad Taryba Nuostatuose nenumatė galimybės deklaruoti perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų pagal faktiškai susidariusį jų kiekį jokiai atliekų turėtojų kategorijai, todėl mano, kad toks reglamentavimas yra ydingas. Galiojantis teisinis reguliavimas įteisina atliekų turėtojo pareigą padengti išlaidas, kurių atliekų surinkėjas neturėjo. Aplinkybė, kad atliekos galėjo susidaryti, negali būti pagrindas taikyti tokį reguliavimą, kuris suabsoliutintų prezumpciją, apie atliekų turėjimą. Be to, atsakovas pažymėjo, kad toks vietinės rinkliavos reglamentavimas lemia tam tikrų atliekų turėtojų nepagrįstą išlaidų padengimą, kurios akivaizdžiai neproporcingos dėl jų nekilnojamojo turto ploto ar jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Teigė, kad tokia vietinės rinkliavos mokėjimo sistema sudaro galimybę mažesniame nekilnojamojo turto plote perduoti tvarkyti didesnį atliekų kiekį, o mokėti kelis kartus mažiau. Taip pat nurodė, kad Nuostatuose neįtvirtinus atliekų turėtojams galimybės vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą ir faktinį atliekų kiekį, kyla abejonės dėl Nuostatų teisėtumo.

Be to, atsakovas prašė ištirti, ar 2017 m. birželio 22 d. Tarybos sprendimu Nr. T-595 patvirtinti 2017 m. Nuostatai bei Tarybos 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. T-573 patvirtinti Nuostatai neprieštarauja: Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 302 straipsnio 1 daliai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad komunalinių atliekų tvarkymo kainodara nustatoma vadovaujantis solidarumo, proporcingumo, nediskriminavimo, sąnaudų susigrąžinimo principais ir principu „teršėjas moka“; 3 daliai ta apimtimi, kuria numatyta, kad savivaldybės, nustatydamos rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš komunalinių atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį, turi vadovautis Vyriausybės patvirtintomis taisyklėmis; 4 daliai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi šio straipsnio 1 dalyje nurodytais principais; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtintos Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo dydžio nustatymo metodikos (toliau – ir Rinkliavos dydžio nustatymo metodika) 2 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta savivaldybėms pareiga atsižvelgti į šią metodiką, nustatant rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydį; 22 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad rinkliava turi būti dvinarė, susidedanti iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų; Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 1 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais; 2 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs; 3 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus; 4 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų; Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, tiek, kiek atliekų turėtojams nėra numatytos galimybės vietinę rinkliavą mokėti ne pagal metinę komunalinių atliekų susikaupimo normą ir nekilnojamojo turto vienetą ar bendrąjį plotą, bet pagal deklaruojamų ar faktiškai susidariusių atliekų kiekį; 6 straipsnio 2 daliai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus, reikalingus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti; 4 daliai ta apimtimi, kuria nustatyta, kad privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai; Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6 punktui ta apimtimi, kuria nustatyta, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

I. H. į 2022 m. kovo 23 d., 13 val. 30 min. paskirtą teismo posėdį neatvyko, prašymo dėl bylos nagrinėjimo ir naujų paaiškinimų iki teismo posėdžio nepateikė.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje, vykusiame 2020 m. rugpjūčio 26 d., atsakovas, teikdamas paaiškinimus, iš esmės pakartojo atsiliepime išdėstytus argumentus ir motyvus. Paaiškino, kad nesuprantama, kodėl jam yra siunčiamos sąskaitos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes iš jo ūkio niekas niekuomet jokių atliekų nesurinko ir netvarkė, jam nėra suteiktas konteineris, nors pareiškėja jį privalo suteikti. Mano, kad negalima reikalauti mokėti už nesuteiktas paslaugas, o mokėti už galimybę surinkti atlieka yra absurdiška. Šiaulių RATC manipuliuoja vietinės rinkliavos sąvoka ir akivaizdžiai siekia sau nepagrįstos naudos. Atsakovo ūkyje komunalinės atliekos nesusidaro, kitas atliekas – pakuotes, tarą – surenka specializuotos įmonės. Pažymėjo, kad kai kuriose savivaldybėse vietinė rinkliava skaičiuojama pagal faktinį perduotą tvarkyti atliekų kiekį, ir tai yra teisingas reglamentavimas.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkinamas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimu Šiaulių RATC prašymą tenkino ir iš I. H. pareiškėjai priteisė 107,65 Eur vietinės rinkliavos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. bei 18,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 15 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gruodžio 15 d. nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino, ar atsakovas, kaip ūkininkas, tik deklaravęs žemės ūkio naudmenas Radviliškio rajono savivaldybėje, laikytinas komunalinių atliekų turėtoju ir, ar pagrįstai atsakovas šiuo pagrindu buvo apmokestintas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovo pateikti įrodymai dėl nesusidarančių komunalinių atliekų vertintini ir tuo aspektu, ar jam kilo pareiga (jei tokia pareiga kilo) mokėti tik pastovų vietinės rinkliavos dydį, ar ir kintamą vietinės rinkliavos dydį.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį, komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms. Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – Rinkliavų įstatymas) numato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą (11 straipsnio 1 dalies 8 punktas), suteikia savivaldybės tarybai teisę savo sprendimu nustatyti vietinę rinkliavą ir tvirtinti vietinės rinkliavos nuostatus (12 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Savivaldybės, priimdamos taisykles, reglamentuojančias rinkliavų už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo santykius, yra saistomos įstatymų, t. y. komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą reglamentuojančio Atliekų tvarkymo įstatymo bei Rinkliavų įstatymo nuostatų, juose įtvirtintų principų, tarp jų - nustatytų rinkliavos objekto, rinkliavos mokėtojų (subjektų), taip pat kitų kriterijų, įtvirtintų įstatymuose bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose.

Taryba 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T-160 nuo 2007 m. spalio 1 d. Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Radviliškio rajono savivaldybėje vietinė rinkliava skaičiuojama, vadovaujantis Tarybos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. T-885 patvirtintais Radviliškio rajono vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai), kurie buvo pakeisti 2007 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. T-236, 2008 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. T-401, 2008 m. birželio 26 d. sprendimais Nr. T-450 bei Nr. T-451, 2009 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. T-868, 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. T-573. Ginčo laikotarpiu taikoma nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. galiojusi Nuostatų redakcija, kuri buvo patvirtinta Tarybos 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. T-573, o nuo 2017 m. liepos 1 d. galioja Tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595 patvirtinti Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai, kurie buvo pakeisti ir papildyti 2019 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T-27.

Pagal Tarybos 2005 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. T-543 1 punktą, Tarybos 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo Nr. T-159 1 ir 2 punktus, Nuostatų 10 punktą, Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administruoja Šiaulių RATC.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktą, 12 straipsnio 1 ir 2 punktus, 16 straipsnio 2 dalį, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Administracinių teismų praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas, vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, todėl pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1984-502/2020 ir kt.).

Pareiškėja atsakovo pareigą mokėti vietinę rinkliavą grindė 2013 m. Nuostatų 4.10 punktu, numatančiu, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, nustatyta tvarka deklaravę Radviliškio rajono savivaldybėje žemės ūkio naudmenų pasėlius, kurių bendras plotas yra nuo 20 ha ir daugiau. Pagal 2013 m. Nuostatus, asmenims, nurodytiems 4.10 punkte, vietinės rinkliavos dydis nustatomas pagal deklaruotą žemės ūkio naudmenų plotą: nuo 20 ha iki 100 ha – 14 Eur per metus, nuo 101 ha iki 500 ha – 28 Eur per metus, nuo 501 ha ir daugiau – 42 Eur per metus (9.3 punktas); asmenims, kurie verčiasi kelių rūšių veikla keliose negyvenamosios paskirties patalpose, pastatuose, žemės sklypuose, vietinės rinkliavos dydžiai nustatomi atskirai pagal kiekvieną veiklos rūšį kiekvienai negyvenamosios paskirties patalpai, pastatui, žemės sklypui (17 punktas).

Pagal 2017 m. Nuostatus, taikomus nuo 2017 m. liepos 1 d., vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tai savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta kiekvienam atliekų turėtojui privaloma įmoka, kuri galioja visoje savivaldybės teritorijoje ir mokama šiuose Nuostatuose nustatyta tvarka (4.10 punktas); vietinės rinkliavos mokėtojai yra atliekų turėtojai, pagal šiuos Nuostatus turintys pareigą mokėti vietinę rinkliavą (4.12 punktas); vietinė rinkliava nustatoma Radviliškio rajono savivaldybės teritorijoje esančio nekilnojamojo turto objektų, kurių rūšių sąrašas ir apmokestinamieji parametrai nurodyti Nuostatų priede, savininkams, jų atstovams arba kitiems asmenims, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30¹ straipsnio 1 dalyje (5 punktas).

Pagal 2017 m. Nuostatus, Radviliškio rajono savivaldybėje taikoma dvinarė vietinė rinkliava, susidedanti iš pastoviosios dedamosios ir kintamosios dedamosios (10 punktas); vietinės rinkliavos dedamųjų dydžiai, kurie apskaičiuojami pagal savivaldybės tvirtinamą Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžių nustatymo metodiką, yra tvirtinami šiais nuostatais ir pateikti 2017 m. Nuostatų 1 priede (11 ir 16 punktai). Pagal 2017 m. Nuostatų 1 priedo ,,Vietinės rinkliavos mokėtojų grupių vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžiai“ 18 eilutę, ūkininkai, kurių deklaruotų žemės ūkio naudmenų plotas yra nuo 101 ha iki 500 ha, privalo mokėti 26,22 Eur pastovaus vietinės rinkliavos dydžio ir 11,24 Eur kintamo vietinės rinkliavos dydžio. Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595 patvirtintos Radviliškio rajono savivaldybės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos (toliau – ir Metodika) 3.3 punkte nustatyta, kad nekilnojamojo turto objektų, kurių savininkams ar jų įgaliotiems atstovams arba kitiems asmenims nustatoma vietinė rinkliava, atliekų turėtojų kategorijoms (vietinės rinkliavos mokėtojų grupėms) priskiriami ūkininkai, kurių deklaruotų žemės ūkio naudmenų plotas yra: nuo 20 ha iki 100 ha (3.3.18.1 punktas), nuo 101 ha iki 500 ha (3.3.18.2 punktas) ir nuo 501 ha ir daugiau (3.3.18.3. punktas). Metodikos 4 skyriaus „Rinkliavos dedamosios“ 4.6 punkto lentelės 18 eilutėje pateiktas vietinės rinkliavos parametrų kiekvienos grupės ūkininkams apskaičiavimas.

Taigi, pagal 2013 m. Nuostatuose, 2017 m. Nuostatuose ir Metodikoje įtvirtintas nuostatas, viena atliekų turėtojų, kuriems nustatoma pareiga mokėti vietinę rinkliavą, kategorijų yra ūkininkai, skirstomi į grupes pagal deklaruotų žemės ūkio naudmenų plotą.

Radviliškio rajono savivaldybės administracijos žemės ūkio skyriaus 2019 m. rugsėjo 3 d. pažymos Nr. SŽŪ-172 A(20.4), valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2020 m. gegužės 6 d. rašto Nr. 1S-2522 duomenimis, I. H. ginčo laikotarpiu Radviliškio rajone buvo deklaravęs: 2017 metais – 142,97 ha, 2018 metais – 142,95 ha, 2019 metais – 142,49 ha žemės ūkio naudmenų plotus. Tai leidžia daryti išvadą, kad atsakovas formaliai patenka į 2013 m. Nuostatų 4.10 punkte ir 2017 m. Nuostatų 5 punkte nurodytų asmenų, privalančių mokėti vietinę rinkliavą, kategoriją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. birželio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2985-624/2016 konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pagal 2013 m. Nuostatų 4.10 punktą ir 2017 m. Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas vietinės rinkliavos sąvoką, yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, ši rinkliava nėra siejama su atlyginimu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, asmens pripažinimas vietinės rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1457-602/2017; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-629/2019; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020; 2022 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-231-822/2022 ir kt.).

Atsižvelgus į nurodytą teisės normų aiškinimą, atsakovo atsiliepimo argumentai, kad jam nebuvo teikiamos komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos, nebuvo išduotas konteineris šioms atliekoms šalinti, o sąskaita išrašyta ir pateikta apmokėti už nesuteiktas paslaugas, vertinami kaip nepaneigiantys I. H. pareigos mokėti vietinę rinkliavą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą iš esmės siejama su aplinkybe, jog paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) lemia komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Toks teisės aiškinimas reiškia, kad tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ir (ar) naudojantys asmenys paprastai atitinka atliekų turėtojo sąvoką (žr., pvz., 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1108-525/2018). Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“, kadangi jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatyme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2017 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2670-442/2017; 2018 m. 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018 ir kt.). Pareiga įrodyti aplinkybę, kad atliekos teisėtai valdomuose ginčo objektuose nesusidarė, tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016, 2021 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-985-968/2021).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi aiškinimo, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį, ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą), ir tai lemia, kad jis turi pareigą sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą (žr., pvz., 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1253-968/2021 ir kt.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jei vietinės rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą susideda iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų dalių, tai mokėtojas nuo pareigos sumokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį negali būti atleistas vien dėl to, jog jis faktiškai nesukūrė (negalėjo sukurti) atliekų, kadangi pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis nėra susijusi su realiu atliekų susidarymu, ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020, 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-373-261/2021 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, neatleidimas nuo vietinės rinkliavos pastoviosios dedamosios dalies yra pateisinamas, nebent atitinkamuose vietinės rinkliavos mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų nustatyta kitokia tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-797-438/2021).

I. H. teigė, kad jo deklaruotose Radviliškio rajono savivaldybėje esančiose žemės ūkio naudmenose jokios komunalinės atliekos nesusidarydavo, o žemės naudmenose vykdomoje žemės ūkio veikloje susidarančias plastiko ir popieriaus pakuotes nustatyta tvarka perduoda tvarkyti specializuotoms įmonėms. Be to, atsakovas patvirtino, kad vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų, susidarančių buityje jo gyvenamojoje vietoje, surinkimą ir tvarkymą, jis susimoka.

Minėta, kad įrodinėjimo našta, kad komunalinės atliekos nebuvo sukauptos (susidariusios), tenka atsakovui, todėl atsakovui įrodžius, kad atliekos nebuvo sukauptos (nesusidarė), atsiranda pagrindas vertinti, ar nėra vietinės rinkliavos nuostatuose rinkliavos mokėtoju apibrėžto asmens pareigos mokėti atitinkamą vietinę rinkliavą ar jos dalį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-331-525/2020).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovas pateikė duomenis (2017 m. birželio 7 d. ir 2017 m. spalio 11 d. atliekų tvarkymo sutartis-priėmimo aktus, 2018 m. spalio 25 d. atliekų pristatymo rūšiavimui / perdirbimui aktą, 2019 m. spalio 10 d. atliekų perdavimo-priėmimo pažymą), kad jo, kaip ūkininko, ūkio veikloje susidarančias atliekas (plastiką, popieriaus pakuotes) jis perdavė atliekų tvarkymo įmonėms.

Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymas ūkininką apibrėžia kaip fizinį asmenį, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre (2 straipsnio 2 dalis); ūkininkas ir jo partneriai nesteigdami įmonės verčiasi žemės ūkio veikla, miškininkyste ir kitokia įstatymų neuždrausta veikla, kuriai nereikia steigti įmonės, žemės ūkio veiklai naudoja nuosavybės teise turimą ir (arba) nuomos, panaudos ar kitais pagrindais valdomą žemės ūkio paskirties ir (arba) miško žemę bei (arba) vandens telkinius (4 straipsnio 1 ir 2 dalys). Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalis nustato, kad atliekos – medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti, šio straipsnio 17 dalis nustato, kad atliekų turėtojas yra atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Ginčo metu Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 39 dalyje buvo apibrėžta, kad komunalinės atliekos – buitinės (buityje susidarančios) atliekos ir kitokios atliekos, kurios savo pobūdžiu ar sudėtimi yra panašios į buitines atliekas.

Atsižvelgus į Atliekų tvarkymo įstatyme pateiktą komunalinių atliekų sąvokos apibrėžimą, aplinkybę, jog žemės ūkio naudmenų naudojimas yra susijęs su ūkine veikla, ir į atsakovo pateiktus duomenis apie ūkio veikloje susidarančių nebuitinio pobūdžio atliekų perdavimą tvarkyti nustatyta tvarka, daroma išvada, kad I. H. pagrindė aplinkybę, kad naudojant jo deklaruotus žemės sklypus, komunalinių atliekų, kurios būtų šalinamos per Šiaulių RATC administruojamą sistemą, ginčo laikotarpiu nesusidarė.

Remiantis tuo, kas nurodyta, konstatuojama, kad I. H. turi pareigą sumokėti 2017 m. Nuostatų, galiojančių nuo 2017 m. liepos 1 d., 10 punkte nustatytą vietinės rinkliavos pastoviąją dedamąją dalį. Nustatant mokėtinos pastoviosios dedamosios dalies dydį, vadovaujamasi 2017 m. Nuostatų 1 priedo „Vietinės rinkliavos mokėtojų grupių vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą dydžiai“ 18 punkto nuostata, kad ūkininkai, deklaravę nuo 101 ha iki 500 ha žemės naudmenų plotą, moka pastovų vietinės rinkliavos dydį, sudarantį 26,22 Eur. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad iš atsakovo priteistina 65,55 Eur (13,11 Eur+26,22 Eur +26,22 Eur) už 2017 m. liepos 1 d- 2018 m. gruodžio 31.

Atsakovas prašė ištirti, ar 2017 m. birželio 22 d. Tarybos sprendimu Nr. T-595 bei Tarybos 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. T-573 patvirtinti Nuostatai neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1, 3 ir 4 dalims, Rinkliavos dydžio nustatymo metodikos 2, 22 punktams; Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 punktams, 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui, 6 straipsnio 2 ir 4 dalims; Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui.

Atsakovas kėlė abejones dėl Nuostatuose įtvirtintų teisės normų, pagal kurias, mokėtinos vietinės rinkliavos dydis skaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį komunalinių atliekų kiekį, teisėtumu, ar Nuostatai atitinka aukštesnės galios teisės aktams ir pagrįsti įstatymais, ar atitinka būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.

Norminio administracinio teisės akto teisėtumas ryšium su individualia administracine byla gali būti tiriamas, kai to prašo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo (ABTĮ 113 straipsnio 1 dalis), arba kai nagrinėdamas individualią bylą pats teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu (ABTĮ 113 straipsnio 3 dalis). ABTĮ 113 straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą (ABTĮ 113 straipsnio 2 dalis). Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma, tai teismo diskrecijos teisė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktas aiškinimas, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013); bylos dėl norminių aktų atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, t. y. teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams pagal normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014); nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualiąją bylą nagrinėjantis teismas išreiškia savo, o ne asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu (žr., pvz., 2018 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3706-520/2018).

Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595, Radviliškio rajono vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai, patvirtinti Tarybos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. T-885 (ginčo laikotarpiui aktuali nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. galiojusi šių nuostatų redakcija, patvirtinta Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2013 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. T-573), laikytini norminiais administraciniais aktais, kadangi juos priėmė vietos savivaldos viešojo administravimo subjektas, vykdantis administracinį reglamentavimą. Šie Nuostatai yra daugkartinio taikymo aktai, šie aktai taikomi neapibrėžtam asmenų skaičiui.

Pagal ABTĮ 113 straipsnį, teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 2 punktas); prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais (ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 4 punktas); teismui nekyla abejonių dėl norminio administracinio akto teisėtumo (ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis savivaldybių taryboms suteikia teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, neatsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (žr., pvz., 2000 m. birželio 13 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad net ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais, nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos (žr., pvz., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą).

Toks konstitucinių normų aiškinimas reiškia, kad savivaldybės, priimdamos taisykles, reglamentuojančias rinkliavų už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo santykius, yra saistomos įstatymų, t. y. komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą reglamentuojančio Atliekų tvarkymo įstatymo bei Rinkliavų įstatymo nuostatų, principų, įskaitant ir Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytų rinkliavos objekto, rinkliavos mokėtojų (subjektų), taip pat kitų kriterijų, įtvirtintų įstatymuose bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose. Vyriausybė, 2013 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 711 patvirtino Rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodiką (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 384 redakcija).

Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Minėta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs nuoseklų aiškinimą, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą, ir kurią pareiga mokėti atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Tačiau tai nereiškia, kad savivaldybės, priimdamos sprendimus, tarp jų – ir nustatančius nurodytą vietinę rinkliavą, gali nepaisyti konstitucinių nuostatų, Konstitucinio Teismo doktrinos, įstatymų ir jų pagrindu priimtų Vyriausybės nutarimų.

Minėta, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 17 dalis atliekų turėtoją apibrėžia kaip atliekų darytoją, t. y. asmenį, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmenį, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis, arba asmenį, turintį atliekų. Pagal nagrinėjamoje byloje taikomą teisinį reguliavimą, vietinė rinkliava yra atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, ir ji nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, vietinė rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (atliekų išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad Atliekų tvarkymo įstatymas nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“ savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet ir su nekilnojamojo turto valdymu, turėjimu ar naudojimu. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su atliekų tvarkymu, vietinės rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo.

Be to, Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T-595, priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 384 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. liepos 24 d. nutarimo Nr. 711 „Dėl rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų Vietinės rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo taisyklių 1 skyriaus 2 punktu. Radviliškio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Tarybos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. T-885, priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 20 punktu, 17 straipsnio 21 punktu, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsniu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 4 dalimi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012); savaime nedraudžiama, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų (atliekų) tvarkymą dydis būtų skaičiuojamas pagal galinčių susidaryti, o ne faktinį šių atliekų kiekį (žr., pvz., 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2017 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1457-602/2017). Teisminėje praktikoje nurodoma, kad toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo išaiškinimui (toliau – ir ETT), jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai. ETT yra konstatavęs, jog nacionalinės teisės nuostata, komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio „a“ punktui (žr. ETT 2009 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. C-254/2008 Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gruodžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020, pasisakydama dėl teisinio reguliavimo, susijusio su dvinarės vietinės rinkliavos įvedimu, konstatavo, kad juo nebuvo pakeistas vietinės rinkliavos mokėtojo apibrėžimas, t. y. rinkliavos mokėtojas ir toliau siejamas su atliekų turėtoju, savivaldybės teritorijoje nuosavybės ar kita teise valdančiu ar naudojančiu nekilnojamąjį turtą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, pastovioji vietinės rinkliavos dalis yra viena iš priemonių išlaikyti komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugų sistemą, ji yra siejama išimtinai su ta aplinkybe, kad asmuo yra savivaldybėje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkas (ar įgaliotas asmuo), ir nei šios dalies apskaičiavimas, nei jos paskirtis nėra susijusi su faktiniu atliekų susidarymu.

Teismo vertinimu, siekiant nepažeisti proporcingumo principo, ginčo Nuostatuose yra įtvirtintos teisės normos, skirtos reglamentuoti vietinės rinkliavos dydžio sumažinimą, kitas lengvatas. Pastovioji vietinės rinkliavos dalis, kaip viena iš priemonių išlaikyti komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo paslaugų sistemą, yra siejama išimtinai su ta aplinkybe, kad asmuo yra savivaldybėje esančio nekilnojamojo turto objekto savininkas (ar įgaliotas asmuo) ir nei jos apskaičiavimas, nei pati paskirtis nėra susijusi su faktiniu atliekų susidarymu. Dėl šios priežasties netgi netinkami naudojimui objektai vis tiek apmokestinami vietinės rinkliavos pastoviąja dedamąja dalimi. Minėta, kad pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis nėra susijusi su realiu atliekų sudarymu, ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo, todėl nėra pagrindo atleisti atliekų turėtoją nuo pareigos sumokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį vien dėl to, jog jis faktiškai nesukūrė (negalėjo sukurti) atliekų. Aptariant teisines normas, reglamentuojančias kintamąja vietinės rinkliavos dalį, atsižvelgiama į tai, kad savivaldybė galimą atleidimo nuo kintamosios dalies tvarką susiejo su deklaracijos, kad nebus naudojamasi nekilnojamojo turto objektu, teikimu ir taip iš esmės sukūrė teisinį mechanizmą nuo šios dalies mokėjimo atleisti tuos asmenis, kurių veikloje faktiškai atliekos nesusidarys, ir kurie pateikė reikalingus prašymus bei nurodytas faktines aplinkybes patvirtinančius dokumentus.

Atsižvelgus į išdėstytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, įvertinus prašyme pradėti tyrimą dėl norminių administracinių aktų teisėtumo nurodytus argumentus, teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl atsakovo prašomų ištirti norminių administracinių aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Dėl šios priežasties I. H. prašymas netenkinamas.

Pareiškėja prašė iš atsakovo priteisti 18,00 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Bylos duomenimis, teisines paslaugas Šiaulių RATC teikė advokatų profesinė bendrija „Spectrum legis“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 yra konstatavusi, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas, tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad viešojo administravimo subjektas, veikdamas specifinėje srityje, privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-3910-662/2020). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo pozicijoms, kylančioms iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).

Ginčas dėl vietinės rinkliavos išieškojimo, dėl kurio pareiškėja buvo priversta prašymu kreiptis į teismą, nelaikomas kaip išskirtinis, dėl šių ginčų yra suformuota plati Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija. Teismo vertinimu, prašymui dėl vietinės rinkliavos priteisimo parengti naudojimasis profesinėmis advokato paslaugomis yra susijęs su perteklinėmis išlaidomis, RATC prašymą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo turėjo galimybę parengti savo vidinio administravimo pajėgumais. Teismas sprendžia, kad prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus, todėl Šiaulių RATC prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas. Darant nurodytą išvadą, atsižvelgiama į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo (žr., pvz., 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėse bylose Nr. eTA-904-968/2021; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-574-575/2021; 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-627-624/2021; 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-689-789/2021, 2022 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-256-520/2022 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41, 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

prašymą tenkinti iš dalies.

Viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui priteisti iš I. H. 65,55 Eur (šešiasdešimt penkis eurus ir 55 euro centus) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos už 2017 m. liepos 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Kitą prašymo dalį atmesti.

Viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.

Teisėja Dalytė Zlatkuvienė