- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-02-27
- Bylos Nr.
- eI3-545-561/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04302-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas (pirm.), Jovita Einikienė, Diana Butrimienė
- Pareiškėjas
- UAB “POLYWOOD”
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Advokatai
- Julius Petrulionis
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Butrimienės, Jovitos Einikienės ir Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Polywood“ atstovui advokatui Juliui Petrulioniui,
atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovėms Aušrinei Mikšytei ir Liudai Baltrušaitytei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Polywood“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Polywood“ (toliau – ir UAB „Polywood“, Bendrovė) kreipiasi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 5 d. „Sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo” Nr. AS-199 (toliau – ir Sprendimas) ir atleisti pareiškėją UAB „Polywood” nuo mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu už išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį per 2018–2020 m. mokestinius laikotarpius mokėjimo, arba panaikinti atsakovo Departamento Sprendimą toje dalyje, kurioje apskaičiuotas 41 103 Eur dydžio mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu už išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį per 2018–2020 m. mokestinius laikotarpius, ir sumažinti šią sumą (mokestį) iki 6 165,45 Eur, į šią sumą įskaitant UAB „Polywood” sumokėtą mokestį, apskaičiuotą įprastu tarifu – 4 110,30 Eur (t. y. vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikyti 50 procentų didesnį nei būtų mokėtinas įprastai mokestį už išgautą gamtos ištekių (požeminio vandens) kiekį per 2018–2020 m. mokestinius laikotarpius; 4 110,30 Eur + 4 110,30 Eur x 50 proc. = 6 165,45 Eur).
Pareiškėja nurodo, kad Departamentas 2021 m. rugsėjo 6 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. (7.8)-PA-4656 (toliau – ir Aktas), kuriame buvo paskaičiuotas mokestis didesniu (10 kartų) tarifu už be leidimo išgautą gamtos išteklių (gėlas požeminis vanduo) kiekį iš gręžinių, esančių (duomenys neskelbtini), už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius, iš viso 41 103 Eur.
Pareiškėja, nesutikdama su Akte papildomai apskaičiuotomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, taip pat norėdama pagrįsti kitas aplinkybes, kurios svarbios tvirtinant patikrinimo rezultatus, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 131 straipsnio 1 dalimi, Departamentui pateikė 2021 m. spalio 6 d. rašytines „Pastabas” (toliau – ir Pastabos), prašydama objektyviai įvertinti jas ir kartu su jomis teikiamus bei kitus atsakovo jau turimus dokumentus, netvirtinti esamo turinio Akto ir atleisti pareiškėją nuo Akte apskaičiuoto 41 103 Eur dydžio mokesčio didesniu tarifu už išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį per 2018–2020 m. mokestinius laikotarpius mokėjimo arba jį sumažinti, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 procentų didesnį mokestį. Tačiau, atsakovas Pastabose išdėstytų prašymų netenkino ir 2021 m. lapkričio 5 d. priėmė nepagrįstą Sprendimą, apskaičiuodamas Bendrovei 10 kartų didesnį, t. y. 41 103 Eur mokestį už išgautą vandenį.
Šalies argumentai
Pareiškėja pabrėžia, kad pažeidimą pripažino. Tą aiškiai nurodė ir Pastabose. Tačiau pareiškėja nesutinka su taikomu didesniu mokesčio tarifu, apskaičiuojamu Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Mokesčio už išteklius įstatymas) 2 priede nustatytą 0,10 Eur/m³ mokesčio tarifą dauginant iš koeficiento 10 pagal minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjos nuomone, Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytas 10 kartų didesnis mokesčio tarifas yra kvalifikuotinas kaip sankcija (bauda) pareiškėjui už padarytą pažeidimą. Analogiškos nuostatos yra laikomasi ir teismų praktikoje, didesnio mokesčio tarifo taikymą laikant sankcijos taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje eA-3525-575/2016, 2019 m. birželio 21 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-2940-1066/2019 ir kt.). Todėl, skiriant ir taikant tokio pobūdžio sankciją (baudą), pareiškėjui pagal minėtą įstatymą turi būti išsamiai, objektyviai, tinkamai ir teisingai įvertinamos visos sankcijos skyrimui reikšmingos teisinės ir faktinės aplinkybės, taip pat vadovaujamasi teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitais bendraisiais teisinės valstybės principais.
Teismų praktikoje administracinėse bylose, kuriose buvo nagrinėjami aptariamam klausimui analogiški atvejai, yra išaiškinta, kad „<...> teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Šioje byloje reikia įvertinti, ar paskirta ekonominė sankcija, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus” (2019 m. birželio 21 d. VAAT sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2940-1066/2019; 2021 m. liepos 8 d. VAAT sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-3170-484/2021 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, jog teisingumo principas įpareigoja, kad padarius priešingą teisei veiką, nebūtų išvengta atsakomybės, tačiau skiriama bausmė turi būti proporcinga padarytam pažeidimui. Už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, jog tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą, 2001 m. spalio 2 d. nutarimą).
Bendrovė paaiškina, kad minėti gręžiniai Nr. 2400 ir Nr. 57742 buvo išgręžti skirtingu metu. Pirmasis (senasis) gręžinys Nr. 2400 buvo išgręžtas dar 1986 m.. Šiam gręžiniui Lietuvos TSR Geologijos valdyba išdavė „Pasą“. Šis gręžinys šiuo metu yra įregistruotas Žemės gelmių registre. Dabartinis jo identifikavimo Nr. 2400. Aktuali teritorija šiuo metu priklauso Lietuvos Respublikai, o ją patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba. Pagal nuomos sutartį šiuo gręžiniu naudojasi pareiškėja. Nuomos terminas iki 2101 m. rugpjūčio 21 d. Antrasis (naujasis) gręžinys Nr. 57742 buvo išgręžtas 2014 m. balandžio 25 d. jau pareiškėjos užsakymu. Buvo atlikti visi reikiami tyrimai, gręžinys buvo užregistruotas Žemės gelmių registre ir Lietuvos geologijos tarnyba išdavė „Gręžinio pasą“, pagal kurį gręžinio identifikavimo Nr. 57742, o savininkas – pareiškėja.
Bendrovė nurodo, kad vertinant pagal esamus duomenis (įskaitant apskaitos žurnalus, ataskaitas bei deklaracijas), iš gręžinio Nr. 57742 išgaunamo vandens kiekis per parą niekada nesiekė 10 kub. metrų, kas, vadovaujantis 2002 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 198 patvirtintų iki 2020 m. liepos 1 d. galiojusių „Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių” 13 punktu, suponavo, jog leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas. Taigi, abu gręžiniai yra įteisinti, išviešinti ir registruoti Žemės gelmių registre.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad viso patikrinimo metu tinkamai ir efektyviai bendradarbiavo su atsakovu ir jo pareigūnais, nuolatos operatyviai teikė visą aktualią informaciją ir dokumentus. Pareiškėja niekada nesiekė suklaidinti ar kokių nors kitų neteisėtų tikslų. Taigi, jokios žalos valstybei, jos biudžetui ar kitiems asmenims pareiškėja savo veiksmais nėra padariusi, visus mokesčius už išgautą gėlą požeminį vandenį pareiškėja jau yra sumokėjusi.
Bendrovė pabrėžia, kad Akte ir Sprendime nurodomą pažeidimą padarė ne dėl kokių nors tyčinių veikų, siekiant neteisėtų tikslų, o dėl paprasčiausios netyčinės žmogiškos klaidos sekant ir įgyvendinant pakankamai neaiškų ir kintantį teisinį reguliavimą šioje srityje ir tokiu būdu susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, t. y. sąžiningai klydus. Imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Taip pat nėra pakartotinis. Pareiškėja niekada neturėjo jokio tikslo nuslėpti sunaudotus valstybinius gamtos išteklius ir dėl to turėti kokios nors mokestinės naudos. Pareiškėja niekada nesiekė ir nesiekia išvengti kokių nors mokesčių mokėjimo, mokestinių prievolių vykdymo ir/ar kitų savo pareigų vykdymo. Pareiškėjos išgauto požeminio vandens kiekiai yra nedideli. Pareiškėja ar jos darbuotojai anksčiau už analogiškus pažeidimus nėra traukti atsakomybėn. Už aptariamą pažeidimą atsakingam pareiškėjos darbuotojui – gamybos vadovui atsakovas surašė 2021 m. spalio 11 d. Administracinio nusižengimo protokolą. Pagal jame pateiktą administracinį nurodymą Valstybinei mokesčių inspekcijai nedelsiant 2021 m. spalio 15 d. buvo sumokėta 250 Eur dydžio bauda. Pareiškėja yra reikšminga, daugiau nei 240 darbuotojų įdarbinusi, konkurencingus atlyginimus Šalčininkų rajone mokanti darbdavė. Išgaunamas požeminis gėlas vanduo yra naudojamas pareiškėjos vykdomos medienos apdirbimo ir impregnavimo veiklos, leidžiančios sukurti darbo vietas ir išlaikyti darbuotojus, procesų metu. Apskaičiuoto itin didelio 41 103 Eur dydžio mokesčio didesniu tarifu už išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį per 2018–2020 m. mokestinius laikotarpius sumokėjimas pareiškėjai turėtų esminės neigiamos įtakos.
Pareiškėja pabrėžia, kad neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui ekonominės sankcijos skyrimas ir pareiga sumokėti tokią ekonominę sankciją nepasiektų jos skyrimo tikslų. Sankcija aktualiu atveju neturi ryšio su natūraliu pareiškėjos interesu užtikrinti įstatymų laikymąsi ir nustatytų pareigų vykdymą, ko pareiškėja ėmėsi nedelsiant sužinojusi ir suvokusi apie aktualią teisės aktų neatitinkančią situaciją su gręžiniais. Tai reiškia, kad Konstitucinio Teismo išgryninti tikslai jau yra pasiekti ir be sankcijos skyrimo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2021 m. rugsėjo 6 d. Departamento pareigūnai atliko Bendrovės planinį teminį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo ir sumokėjimo patikrinimą už 2018–2020 metus bei surašė Aktą, kuriame konstatavo, jog Bendrovė 2018–2020 metų mokestiniais laikotarpiais eksploatavo gėlo požeminio vandens išteklius iš gręžinių, esančių (duomenys neskelbtini) (gręžinių Nr. 2400 ir Nr. 57742), neturėdama Lietuvos Geologijos tarnybos nustatyta tvarka išduodamo leidimo, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (galiojusi suvestinė redakcija iki 2020 m. birželio 30 d.) ir 16 straipsnio 2 dalį (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2020 m. liepos 1 d.), Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimo Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.13. punktą, kuriame nurodyta, jog įmonė privalo turėti Lietuvos Geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduotą leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Bendrovė už naudojamą vandenį iš gręžinių Nr. 57742 ir 2400, 2018 m. I–IV ketvirtį nedeklaravo 12 064 m³ požeminio vandens, už 2019 m. I–IV ketvirtį nedeklaravo 11 995 m³ požeminio vandens, už 2020 m. I–IV ketvirtį nedeklaravo 13 628 m³ požeminio vandens išteklių. Vadovaujantis Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis, už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, t. y. 41 103 Eur.
Departamentas nurodo, kad mokestį už išgautus požeminio vandens išteklius privaloma skaičiuoti ir mokėti nuo tos dienos, kada ūkio subjektas pagal teisės aktus privalėjo šių išteklių išgavimui gauti leidimą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimą Nr. 198 „Dėl Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo“, leidimas išgauti požeminį vandenį privalomas nuo 2015 m. lapkričio 1 d. Pažymėtina, kad pareiškėja jau po įvykusio Departamento pareigūnų mokestinio patikrinimo teismui kartu su skundu pateikė 2021 m. lapkričio 8 d. Geologijos tarnybos raštą „Dėl gręžinio identifikavimo Nr. 2400 savininko”, kuriame nurodoma, kad duomenys apie naują gręžinio identifikavimo Nr. 2400 savininką UAB „Polywood“ į registrą įtraukti pagal 2021 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjos pateiktą prašymą. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjos gręžinys Nr. 2400 iki tol nebuvo įtrauktas į Geologijos tarnybos registrą. Todėl Departamento pareigūnai pagrįstai konstatavo, jog įmonė privalo turėti Geologijos tarnybos išduotą leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijos už 2018–2020 metus Departamentui buvo pateiktos tik 2021 m. rugpjūčio 6 d., t. y. jau atliekamo patikrinimo metu. Toks pareiškėjos elgesys rodo, kad pareiškėja neteikė Deklaracijų ir tikėjosi išvengti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo. Todėl toks pareiškėjos elgesys negali būti laikomas sąžiningu.
Remiantis LVAT išaiškinimu, cituojama rezoliucinė dalis: „MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis numato, kad nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 punktuose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Ir tai yra imperatyvas” (LVAT 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016).
Pažymi, kad Bendrovės grynasis pelnas 2020 metais siekė 2 542 583 Eur, pardavimų pajamos 2020 metais sudarė 12 671 422 Eur. UAB „Polywood“ veikia 20 metų, įmonės veiklos sritis – Medienos džiovinimas, apdirbimas. Be to, Bendrovė nuolat gauna pajamas, neturi įsiskolinimų Sodrai ar kitoms institucijoms, todėl yra pajėgi sumokėti paskaičiuotą mokestį.
Iš to seka išvada, jog pareiškėja šia veikla užsiima jau daug metų, vadinasi deklaracijas pildo bei teikia ne pirmus metus, todėl, preziumuojama, privalanti išmanyti jai privalomus veikloje vykdyti teisės aktus, tame tarpe – teikti laiku ir teisingas deklaracijas, mokėti mokesčius valstybei, nes gamtos ištekliai yra didelė vertybė ir jie negali būti naudojami bet kaip ir apskaitomi, deklaruojami bet kaip, ar iš viso nedeklaruojami – o turi būti apskaitomi ir deklaruojami bei naudojami tik pagal griežtus valstybės įgaliotų institucijų nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėja privalėjo veiklą organizuoti taip, kad valstybei prievolės būtų įvykdytos tinkamai.
Juridinis asmuo, vykdantis ilgametę specifinę ūkinę veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Remiantis LVAT išaiškinimu: „Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatyme nedetalizuota mokesčio mokėtojo kaltės formos dėl neteisingai deklaruoto mokesčio (arba deklaracijos nepateikimo). Nors mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracija gali būti tikslinama, tai neatleidžia nuo pareigos teisingai deklaruoti mokestį, o mokesčio administratorius privalo taikyti mokesčio tarifą už mažesnį deklaruotą gamtos išteklių kiekį (LVAT 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016). Tuo pačiu LVAT formuojamoje praktikoje tapačiose administracinėse bylose nurodoma, kad: „Įstatymas, būtent mokesčio mokėtojui, nustato pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir deklaracijų teikimą.”
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovas pabrėžia, kad neturi ir teisinio pagrindo mažinti aukščiausios teisinės galios ir visiems privalomu vykdyti aktu – įstatymu – nustatytus mokesčius ar tarifus, nes įstatymas sankcionavimo instituto nenumato. Teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 37 straipsnio 5 dalimi, gali sumažinti, ar atleisti ūkio subjektą nuo paskirtos sankcijos – tačiau teismų praktikoje išaiškinta, kad teismai, taikydami šias nuostatas, reikalauja nustatyti išskirtines, itin svarbias aplinkybes sankcijų mažinimui ar netaikymui (pvz., ūkio subjektas bankrutuoja ar dėl kitų priežasčių paskirta sankcija yra nepakeliama finansinė našta ir pan.). Tačiau pareiškėja skunde nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti išimtį iš įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo. Ir apskritai, netgi neprašo išdėstyti mokėjimą dalimis per tam tikrą laiko tarpą ar atidėti mokėjimą, jei jam vienkartiniu mokėjimu paskaičiuotą mokesčio sumą būtų sudėtinga sumokėti.
LVAT yra konstatavęs, kad įstatymuose įtvirtinta imperatyvi pareiškėjos pareiga mokėti tiek mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, tiek mokestį už valstybinius gamtos išteklius, todėl pareiškėjos viltys, pagrįstos ankstesniais patikrinimais vertinant tuo metu egzistavusias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą, negali būti vertinamos, kaip teisėtas lūkestis ir nelemia ginčijamų administracinių aktų neteisėtumo (LVAT 2019 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2012-662/2019). LVAT yra nurodęs, kad tokios aplinkybės, kaip teisės aktų reikalavimų nežinojimas ar nesuvokimas, suklydimas, tyčios nebuvimas, klaidingo tarifo deklaracijoje nurodymas, ką iš dalies sąlygojo ir pasyvūs atsakovo veiksmai, kuomet buvo atliekamas planinis pareiškėjos veiklos patikrinimas už ankstesnius bylai neaktualius metus, nelaikytos juridiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis daryti įtaką mokesčio už aplinkos teršimą didesniu tarifu dydžiui, nustatytam ginčijamu sprendimu (LVAT 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-794-8222/2018).
Departamentas patvirtina, kad, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Aktu ir jame nurodytais duomenimis, atsižvelgė į pareiškėjos pateiktas rašytines pastabas dėl Akto, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo kitokios diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį nei išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Pažymi, kad Departamentas neturi kitokios įstatymų leidėjo suteiktos teisės dėl mokesčio neskaičiavimo tokiu atveju ar mažinimo, todėl Sprendimas teisėtas ir pagrįstas įstatyminiu pagrindu.
Šalies argumentai
Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovas patvirtino skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovės patvirtino atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-199 teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnai, atlikę pareiškėjos planinį patikrinimą, nustatė, kad pareiškėja išgavo ir naudojo požeminį vandenį be Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo. Departamentas 2021 m. rugsėjo 6 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. (7.8)-PA-4656, kuriame buvo paskaičiuotas mokestis didesniu (10 kartų) tarifu už be leidimo išgautą gamtos išteklių (gėlas požeminis vanduo) kiekį iš gręžinių, esančių (duomenys neskelbtini) (gręžinių Nr. 2400 ir Nr. 57742), už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius, iš viso 41 103 Eur.
Pareiškėja, nesutikdama su Akte papildomai apskaičiuotomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis, taip pat norėdama pagrįsti kitas aplinkybes, kurios svarbios tvirtinant patikrinimo rezultatus, 2021 m. spalio 6 d. pateikė Departamentui Pastabas, prašydama objektyviai įvertinti jas ir kartu su jomis teikiamus bei kitus atsakovo jau turimus dokumentus, netvirtinti esamo turinio Akto ir atleisti pareiškėją nuo Akte apskaičiuoto 41 103 Eur dydžio mokesčio didesniu tarifu už išgautą gamtos išteklių (požeminio vandens) kiekį per 2018–2020 m. mokestinius laikotarpius mokėjimo arba jį sumažinti, vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 50 procentų didesnį mokestį.
Tačiau Departamentas Pastabose išdėstytų prašymų netenkino ir 2021 m. lapkričio 5 d. Sprendimu patvirtino 2021 m. rugsėjo 6 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. (7.8)-PA-4656, nurodydamas sumokėti Bendrovei apskaičiuotą, 10 kartų didesnį, t. y. 41 103 Eur mokestį už išgautą vandenį.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (ginčo laikotarpiu aktualios teisės akto redakcijos) nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (įstatymo 2 straipsnis).
Mokesčio už išteklius įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos Mokesčio už išteklius įstatymo 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti Mokesčio už išteklius įstatymo 2 priede (4 straipsnio 2 punktas) (šiuo metu 2020 m. liepos 7 d. galiojančioje redakcijoje (vanduo ir gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede)); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys Mokesčio už išteklius įstatymo apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis Mokesčio už išteklius įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (6 straipsnio 2 dalis).
Išsamiai bei visapusiškai ištyrus byloje esančius įrodymus, teismas daro išvadą, kad Mokesčio už išteklius įstatymas nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, tačiau teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, LVAT 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Taigi, teismai, esant pagrindui, turi teisę koreguoti Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuotos sumos dydį, nes tai vertintina kaip sankcija, o ne mokestis, dėl to tokiais atvejais nėra pažeidžiamas ir valdžių padalijimo principas (LVAT 2022 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-407-602/2022).
Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimus – tinkamai nedeklaravo išgauto geriamo vandens ir išgavo požeminį vandenį neturėdama leidimo (2018–2020 m.) – būtų padariusi tyčia ar turėdama tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus ar kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus.
Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Mokesčio už išteklius įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.).
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija atitinka minėtą LVAT praktiką, kurioje laikomasi nuostatos, kad pareiškėjai nepateikus deklaracijų, būtent nedeklaruotas gamtos išteklių kiekis yra pagrindas taikyti Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą, o aplinkybės, jog pareiškėja prasidėjus patikrinimui pateikė deklaracijas, sumokėjo mokestį, kitų pažeidimų jos veikloje nustatyta nebuvo, teisingai apskaitė išgautą požeminį vandenį, šių išteklių ir mokesčių nesiekė nuslėpti ir pan., yra reikšmingos, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjai paskirtos sankcijos sumažinimo, bet nesudaro pagrindo apskritai netaikyti Mokesčio už išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 41 103 Eur mokestis didesniu (10 kartų) tarifu yra pernelyg griežta sankcija Bendrovei, o Mokesčio už išteklius įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už požeminio vandens išgavimą neturint leidimo ir netinkamą deklaravimą padidinti 2 kartus. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. AS-199 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ apskaičiuotas 41 103 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 8 220,6 Eur (4 110,3 x 2).
Teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad sankcija apskritai neturi būti taikoma, nes galiojantys teisės aktai numato, kad už pareiškėjos padarytą pažeidimą yra taikomas didesnis mokesčio tarifas.
Taigi, teismas konstatuoja, kad mokestis turi būti paskaičiuojamas 2 (dviejų) kartų tarifu ir tai yra teisinga, proporcinga, pasiekia įstatymų leidėjo tikslus (įskaitant prevenciją) būtent konkrečiai pareiškėjos atžvilgiu nagrinėjamoje byloje.
Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. lapkričio 5 sprendimo „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-199 dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu sudaro 41 103 Eur, yra keistina, mokestį už 2018–2020 metų laikotarpį sumažinant iki 8 220,6 Eur.
Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 41 103 Eur iki 8 220,6 Eur, konstatuotina, jog pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėja prašė teismo atlyginti patirtas 4 573,80 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Šioje normoje vartojama formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, jog išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, LVAT biuletenis Nr. 20, 2010 m., 500–503 p., 2016 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai tenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo atveju atsakovo neteisėti veiksmai nėra konstatuoti, pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos šioje byloje iš atsakovo negali būti priteistos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Polywood“ skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimu „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. AS-199 patvirtintą 41 103 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant jį iki 8 220,60 (aštuonių tūkstančių dviejų šimtų dvidešimt eurų ir šešiasdešimt euro centų).
Likusią pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Polywood“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Polywood“ prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.