- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-07-08
- Bylos Nr.
- eI3-3170-484/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01309-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- "Vasaknos"
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Kategorijos
atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos atstovams L. B. ir Š. Ž.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vasaknos“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Vasaknos“ (toliau – ir pareiškėja ar Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas ar Departamentas) 2021 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. AS-98 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas), kuriuo patvirtintas 26 382 Eur mokestis už valstybinius gamtos išteklius, arba Sprendimą pakeisti, sumažinant Sprendimu patvirtintą 26 382 Eur mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki 1 033,50 Eur.
Pareiškėja skunde paaiškina, kad Bendrovė nuo 2017 m. iki 2019 m. išgavo 24 690 m³ požeminio gėlo vandens, kas sudaro maždaug 22,5 m³ per parą. Požeminį gėlą vandenį Bendrovė tiekė (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojams bei dalį vandens sunaudojo savo reikmėms. Pareiškėjos nuomone, ši faktinė aplinkybė yra svarbi nustatant, ar pareiškėja privalėjo turėti Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Geologijos tarnyba) leidimą.
Pareiškėjos tvirtinimu, Bendrovė, vykdydama žuvininkystės ūkinę-komercinę veiklą naudojo paviršinius vandenis. Pareiškėja pažymi, kad išgauto požeminio gėlo vandens 2017–2019 metais ūkinėje-komercinėje veikloje nenaudojo, o Bendrovės reikmėms sunaudoto požeminio gėlo vandens kiekis neviršijo 10 m³ per parą, todėl mano, kad Geologijos tarnybos leidimo turėti neprivalėjo, o tokį leidimą atitiko teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas vandens gręžinio pasas.
Pareiškėja skunde atkreipia dėmesį, kad gėlo požeminio vandens gręžinį Bendrovė įgijo prieš daugelį metų, kartu su prievole vandenį tiekti (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojams. Bendrovė 2020 m. lapkričio 18 d. gręžinį neatlygintinai perleido UAB „Zarasų vandenys“. Pareiškėjos teigimu, ši aplinkybė patvirtina, kad Bendrovė ūkinėje-komercinėje veikloje gėlo požeminio vandens nenaudoja ir nenaudojo.
Taip pat pareiškėja pažymi, kad tiekdama vandenį (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojams, Bendrovė jokio pelno negavo, o gyventojai mokėjo tik kompensacijas už vandens tiekimo išlaidas pagal UAB „Vasaknos“ vadovo patvirtintus įkainius. Pareiškėja vandenį tiekė (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojams – namų ūkiams, kuriuose iš viso vandens vartotojų skaičius neviršijo 50. Mano, kad tokia veikla kaip vandens aprūpinimas (iki 50 asmenų) savaime nėra ūkinė – komercinė, tokia veikla ūkine – komercine galėtų būti pripažinta tik tada, jeigu ją vykdantis subjektas iš esmės ją vykdytų kaip pagrindinę savo veiklą, iš kurios gautos pajamos sudarytų ženklią tokio ūkio subjekto pelno dalį. Pareiškėjos pajamos iš vandens tiekimo tesudarė kelias šimtąsias procento nuo visų pareiškėjos pajamų. Be to, vandens tiekimo išlaidos (metinės) ženkliai viršijo atitinkamas pajamas, todėl tokia nuostolinga pareiškėjos veikla – kartu su gręžiniu perimta prievolė, negali būti laikoma ūkine – komercine, mokestį už valstybinius gamtos išteklius reglamentuojančių teisės aktų prasme.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Departamento pateikti paskaičiavimai už 2017–2019 metais išgautus valstybinius gamtos išteklius skiriasi nuo Bendrovės deklaruotų ir sumokėtų mokesčių. Departamentas dešimt kartų didesnį mokestį skaičiavo ne nuo Bendrovės deklaruotos mokesčio sumos 2 067,00 Eur, o nuo 2 638,20 Eur (skirtumas 571, 20 Eur). Mano, jog nenuginčijus, nepaneigus Bendrovės deklaracijų, Departamentas mokestį už valstybinius gamtos išteklius turėjo skaičiuoti pagal nepaneigtą, Bendrovės deklaruotą paskaičiavimą ir dešimt kartų padidintu tarifu mokesčio suma turėtų būti ne 26 382,00 Eur, o 20 670,00 Eur.
Pareiškėja taip pat pažymi, kad Bendrovė iki Departamento planinio patikrinimo, įvykusio 2021 m. vasario 18 d., jau buvo ne tik deklaravusi mokestį už valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 m., bet ir jį pilnai sumokėjusi mokestinėmis užskaitomis. Departamentas dešimt kartų didesnį mokestį paskaičiavo visiškai neatsižvelgęs į jau Bendrovės sumokėtą mokestį. Pareiškėjos manymu, ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad Bendrovė už galimai padarytą teisės pažeidimą privalo sumokėti mokestį ne dešimt kartų didesniu tarifu, o vienuolika kartų didesniu tarifu. Be to, minėtas 571,20 Eur neatitikimas, kurį Departamentas taip pat padaugino iš dešimties, nulėmė tai, kad Bendrovė turėtų sumokėti ne tik vienuolika kartų didesnį mokestį, bet dar ir primokėti 5 712,00 Eur.
Taip pat pareiškėja mano, kad Bendrovei paskirta ekonominė sankcija yra akivaizdžiai neproporcinga ir neteisinga. Pareiškėja prašo atsižvelgti į tai, jog Bendrovė išgautą gėlą požeminį vandenį deklaravo, nustatytu laiku mokėjo mokesčius už valstybinius gamtos išteklius, apie išgautus gėlo požeminio vandens kiekius Bendrovė informavo Geologijos tarnybą, teikė šiai institucijai Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas PV-1. Pareiškėja teigia, kad Bendrovė nesiekė nuslėpti išgauto vandens kiekio, nesiekė nemokėti atitinkamo mokesčio. Pareiškėja yra įsitikinusi, kad vandenį ji išgavo teisėtai, mano, kad toks leidimas pareiškėjai nebuvo privalomas, nes ji išgauto vandens nenaudojo ūkinėje – komercinėje veikloje, o visas išgautas vanduo buvo tiekiamas žymiai mažesniam negu 50 skaičiui vartotojų. Pareiškėja šią poziciją prašo vertinti nustatant Bendrovės kaltės formą dėl galimai padaryto Sprendime nurodyto teisės pažeidimo.
Pareiškėjos nuomone, dėl galimai padaryto pažeidimo niekam nebuvo padaryta jokia žala, kas parodo galimai padaryto pažeidimo pobūdį ir mąstą. Pareiškėja pažeidimą padarė pirmą kartą sąžiningai klydusi.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas atsiliepime nurodo, kad Bendrovė 2017-2019 metų I-IV ketvirčius vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdama Geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį.
Departamentas nesutinka su pareiškėjos skundo argumentu, jog Bendrovė išgautą vandenį tiekė (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojams bei dalį vandens sunaudojo savo reikmėms. Pažymi, kad oficialus geriamojo vandens tiekėjų sąrašas yra skelbiamas Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos internetiniame puslapyje, kuriame UAB „Vasaknos“, kaip vandens tiekėjas, nėra nurodytas. Atsakovo nuomone, Bendrovė šiuo atveju pagal savo veiklos pobūdį nėra ir negali būti geriamojo vandens tiekėju, šiuo atveju yra tik geriamojo vandens naudotoju, kuris savo veikloje naudoja požeminį vandenį kitoms reikmėms.
Departamento teigimu, juridinis asmuo, vykdantis ilgametę specifinę ūkinę veiklą, susijusią su gamtos išteklių naudojimu, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais, jų pakeitimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys.
Atsakovas pažymi, kad Bendrovės apyvarta 2019 metais siekė 1 000 001–2 000 000 Eur. UAB „Vasaknos“ veikia jau 27 metus, Bendrovės veiklos sritis – akvakultūra, žuvies produktai, žuvų veisimas, auginimas tvenkiniuose ir baseinuose, žuvies perdirbimas. Todėl mano, jog Departamento paskaičiuota mokėtina suma už nedeklaruotus gamtos išteklius – 26 382 Eur, Bendrovei nėra neproporcingai didelė ir nepakeliama finansinė našta. Atsakovo tvirtinimu, Bendrovė yra pajėgi sumokėti jai paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį ir privalo tai padaryti Įstatymo 6 straipsnio pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad Departamentas neturi teisinio pagrindo mažinti Įstatymu nustatytus mokesčius ar tarifus.
Atsakovo nuomone, Bendrovė skunde nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų padaryti išimtį iš įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo. Bendrovė išdėstyti mokėjimą dalimis per tam tikrą laiko tarpą ar atidėti mokėjimą, jei jai vienkartiniu mokėjimu paskaičiuotą mokesčio sumą yra sudėtinga sumokėti, neprašo.
Atsakovo tvirtinimu, Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo kitokios diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį nei išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas skundą prašė tenkinti remdamasis skunde nurodytais motyvais. Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje nepalaikė skundo argumentų dėl mokesčių apskaičiavimo teisingumo, t. y. dėl 571, 20 Eur skirtumo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovai teismo posėdyje Bendrovės skundą prašė atmesti vadovaudamiesi atsiliepime nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. AS-98 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo UAB „Vasaknos“ apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius, atlikęs UAB „Vasaknos“ mokesčio už valstybinius gamtos išteklius ir mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių planinį patikrinimą už 2017–2019 metus, 2021 m. vasario 18 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.8)- PA-106 (toliau – Patikrinimo aktas).
Patikrinimo akte konstatuota, kad UAB „Vasaknos“ vykdo žuvies veisimo, žuvies auginimo, žuvies produktų gamybą ir kitą panašią veiklą, naudoja paviršinį vandenį, tvarko nuotekas ir jas išleidžia, dėl ko UAB „Vasaknos“ privalo apskaityti ir deklaruoti atitinkamus su aplinkos teršimu susijusius duomenis, bei įstatymų nustatyta tvarka apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių.
Patikrinimo akte nurodyta, kad UAB „Vasaknos“ turi galiojančius Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą ir Aplinkos apsaugos agentūros taršos leidimą bei turi pasitvirtinusi Gamtos išteklių taupymo ir atliekų mažinimo (monitoringo) planą.
Patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad už stacionaraus taršos šaltinio eksploatavimą UAB „Vasaknos“ laiku deklaravo ir sumokėjo mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, nuslėpto nedeklaruoto teršalų kiekio nenustatyta.
Patikrinimo akte, be kita ko, konstatuota, kad UAB „Vasaknos“ eksploatavo požeminio vandens gręžinį, kurio pagalba išgautą požeminį vandenį tiekė (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojams bei naudojo savo reikmėms. Patikrinimo akte nurodyta, kad UAB „Vasaknos“ iš viso per 2017–2019 metus išgavo ir sunaudojo 24 690 m³ vandens. Visą nurodytą vandens kiekį UAB „Vasaknos“ apskaitė tinkamai bei nustatytu laiku Geologijos tarnybai pateikė atitinkamas Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV. UAB „Vasaknos“ taip pat tinkamai apskaičiavo ir deklaravo mokestį už valstybinius gamtos išteklius (požeminį vandenį). Šias deklaracijas UAB „Vasaknos“ iš esmės teikė laiku. Bendrovė tik vieną mokesčio deklaraciją už 2019 m. I ketvirtį pateikė pavėluotai.
Patikrinimo akte pažymėta, kad Bendrovė požeminio vandens gręžinį eksploatavo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes. Vandens gręžinio eksploatavimas, neturint Lietuvos geologijos tarnybos leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, Patikrinimo akte pripažintas neteisėtu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.) 12 straipsnio 1 dalimi 4 dalimi, 15 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis, UAB „Vasaknos“ Patikrinimu aktu paskaičiuotas mokestis už sunaudotą valstybinių gamtos išteklių kiekį taikant 10 kartų didesnį tarifą. Mokesčio suma – 26 382 Eur.
Pareiškėja, nesutikdama su Patikrinimo akto dalimi, kuria konstatuotas pažeidimas, naudojant žemės gelmių išteklius be Geologijos tarnybos leidimo ir su mokesčių už be leidimo išgauto gamtos išteklių kiekio, apskaičiavimu, taikant dešimt kartų didesnį mokesčio tarifą, 2021 m. kovo 15 d. pateikė Departamentui pastabas dėl šios Patikrinimo akto dalies.
Departamentas 2021 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. AS-98 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė patvirtinti Patikrinimo aktą ir juo apskaičiuotą 26 382 Eur sumą.
Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).
Įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes (Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalis).
Pagal Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 621 redakcija), 5 punktą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 454 redakcija) Lietuvos geologijos tarnyba išduoda leidimus ir sudaro žemės gelmių išteklių (išskyrus angliavandenilius) ir ertmių naudojimo sutartis (toliau – sutartis) su fiziniais ar juridiniais asmenimis ar šių asmenų grupėmis, veikiančiomis pagal jungtinės veiklos sutartis (redakcija įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – Taisyklės).
Pagal Taisyklių 13 punkto antrą pastraipą. jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas.
Iš šio teisinio reglamentavimo seka, kad Taisyklių 13 punkto antroje pastraipoje nurodytos vandens paėmimo išimtys : 1) mažiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą; ar 2) vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, neturi būti susijusios su komercine veikla.
Byloje ginčo, jog Bendrovė iki 2020 m lapkričio 18 d. eksploatavo Gręžtinį vandens šulinį (gręžinį) – Artezinį gręžinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Gręžinys), nėra. Bendrovė 2020 m. lapkričio 18 d. sutartimi Gręžinį perdavė UAB „Zarasų vandenys“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. gegužės 2 d.) 16 straipsnio 6 dalimi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 29 d. nutarimu Nr.88 „Dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašo patvirtinimo“. Kaip matyti iš Sutarties 4.1 punkto, Bendrovė Gręžinį (Gręžinio pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 1970 m. vasario 20 d.) nuosavybės teise valdė nuo 1993 m. gegužės 15 d.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Bendrovė 2017–2019 metais Geologijos tarnybai teikė Požeminio vandens gavybos metines ataskaitas 1-PV (toliau – Ataskaitos). Kaip matyti iš Ataskaitų, Bendrovė, požeminio vandens gavybą iš Gręžinio vykdė, turėdama Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą Nr. TZ(2)-19. Ataskaitose yra deklaruotas 2017–2019 metais išgautas iš Gręžinio vandens kiekis. Patikrinimo akte konstatuota, kad Ataskaitose deklaruotas vanduo buvo sunaudotas ūkio subjekto reikmėms bei tiekiamas gyventojams.
Pareiškėja skunde pripažįsta, kad Ataskaitose deklaruoto vandens dalį naudojo Bendrovės reikmėms. Bendrovė neneigia, kad ji vykdo ūkinę-komercinę žuvininkystės veiklą. Todėl atsakovas pagrįstai Sprendime konstatavo, jog Bendrovė 2017–2019 metais iš Gręžinio išgavo apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Geologijos tarnybos leidimas.
Pažymėtina, kad pareiškėja pripažįsta, jog ji apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius iš Gręžinio išgavo, neturėdama Geologijos tarnybos leidimo.
Pareiškėjos skunde nurodyta aplinkybė, kad Bendrovė galimai savo reikmėms sunaudojo mažiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo vandens per parą, vadovaujantis Taisyklių 13 punkto antra pastraipa nėra reikšminga ir teismas dėl šio skundo argumento plačiau nepasisako. Ta aplinkybė, kad Bendrovė 2017–2019 metais geriamuoju vandeniu aprūpino ir (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojus, neatleido Bendrovės nuo pareigos Gręžinio eksploatavimui turėti Geologijos tarnybos leidimą.
Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėtina, jog minėtos įstatymo nuostatos mokesčio deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančiai institucijai yra imperatyvios ir ši institucija neturi diskrecijos teisės nuo jų nukrypti.
Pareiškėja pripažįsta, kad ji nėra geriamojo vandens tiekėjas, kaip tai yra nustatyta Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme. Pareiškėja geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licencijos neturi. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojus geriamuoju vandeniu Bendrovė aprūpino vykdydama ūkinę – komercinę žuvininkystės veiklą ir būdama Gręžinio savininkė. Pagal Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatas individualusis geriamojo vandens išgavimas ir naudojimas tai teisės aktų nustatyta tvarka geriamojo vandens ėmimas iš požeminio vandens telkinių nuosavybės teise ar kitaip valdomais ir (arba) naudojamais įrenginiais ir naudojimas asmeninėms, šeimos, namų ūkio reikmėms arba ūkinei komercinei veiklai vykdyti. Individualiai išgautas geriamasis vanduo negali būti skiriamas viešosioms geriamojo vandens tiekimo paslaugoms teikti.
Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme įtvirtinta, kad viešasis geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas – valstybės ar savivaldybės (savivaldybių) kontroliuojama įmonė.
Įvertinus Patikrinimo akte nurodytus faktinius duomenis apie apskaičiuotas mokesčio didesniu tarifu sumas, kurios apskaičiuotos remiantis pareiškėjos vestos požeminio vandens gavybos apskaitos duomenimis, daroma išvada, kad Departamento atlikti apskaičiavimai atitinka Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo 2 priedo 1 punkto c) papunkčio nuostatas. Pareiškėja mokesčio didesniu tarifu aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčija. Pareiškėjos atstovas skundo argumento dėl mokesčio apskaičiavimo teisingumo teisme nepalaikė.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu Nr. (7.8)-PA-106 ir jame nurodytais duomenimis apie mokestį didesniu tarifu 26 382 Eur suma ir ją patvirtino.
Departamentas, veikdamas jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikytinas didesnis mokesčio tarifas.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, jog Įstatymas apskritai nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei numatyta, o pirmosios instancijos teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį mažina, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimuose yra išaiškinęs, kad teisės aktui nenustačius teisės vertinti sankcijos proporcingumo padarytam pažeidimui, laikytina, kad tokia nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir nepagrįstai suvaržo teismo teisę priimti teisingą sprendimą, tai pažymi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-2368/2011).
Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr. pvz. LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Pareiškėja Patikrinimo akte nurodytą teisės pažeidimą, t. y. tai, kad valstybinius gamtos išteklius išgavo neturėdama Geologijos tarnybos išduoto leidimo, pripažįsta. Bylos duomenimis nustatyta, kad Bendrovė Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytu terminu teikė deklaracijas ir mokėjo Įstatymo nustatyto dydžio mokestį. Bylos duomenys rodo, jog Departamentas Bendrovės ūkinės veiklos patikrinimą pagal Bendrovei išduotą Taršos leidimą atliko ne vieną kartą. Ankstesnių patikrinimų metu jokio pažeidimo, susijusio su gamtos išteklių išgavimu be leidimo, nekonstatavo. Mokestį už išgautus gamtos išteklius padidintu tarifu Departamentas apskaičiavo remdamasis pačios Bendrovės vesta išgautų gamtos išteklių apskaita ir mokesčių administratoriui teiktomis deklaracijomis. Kaip matyti iš Patikrinimo akto, jokio nuslėptų gamtos išteklių kiekio Departamentas nenustatė. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad Bendrovė neturėjo jokios tyčios nuslėpti išgautus gamtos išteklių kiekius ir taip išvengti pareigos laiku sumokėti mokesčius valstybei. Imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Pažymėtina ir tai, jog Bendrovė pažeidimą aplinkos apsaugos srityje padarė pirmą kartą.
Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, kad sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pakanka minėtą mokestį už be leidimo išgauto požeminio vandens išteklių kiekį apskaičiuoti, taikant koeficientą 2.
Dėl išdėstytų aplinkybių Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. AS-98 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas 26 382 Eur mokestis padidintu tarifu, taikant koeficientą 10, keistina, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius iki 5 276 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 ir 4 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vasaknos“ skundą patenkinti iš dalies.
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. AS-98 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Vasaknos“ patvirtintas mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius padidintu tarifu – 26 382 (dvidešimt šeši tūkstančiai trys šimtai aštuoniasdešimt du) eurai, pakeisti, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2017–2019 metų mokestinius laikotarpius iki 5 276 Eur (penkių tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt šešių) eurų.
Kitą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vasaknos“ skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.