- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-02
- Bylos Nr.
- 2S-205-544/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-02036-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ramunė Čeknienė
- Atsakovas
- K. P.
- Ieškovas
- BUAB „(duomenys neskelbtini)“
- Kategorijos
- 3.1.7.1.4Žyminio mokesčio mokėjimas
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-205-544/2016
Irena Stacevičienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-02036-2014-8
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. kovo 2 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo K. P. atskirąjį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria nutarta laikyti nepaduotu ir grąžinti atsakovui jo paduotą apeliacinį skundą civilinėje byloje Nr. 2-1162-228/2015 pagal ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui K. P. dėl turtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Utenos rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 2 d. priėmė sprendimą, kuriuo ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį tenkino iš dalies ir iš atsakovo K. P. jai priteisė 30622,28 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 30622,28 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. gruodžio 8 d.) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas valstybei.
2015 m. gruodžio 2 d. Utenos rajono apylinkės teisme buvo gautas atsakovo K. P. apeliacinis skundas, kuriuo prašoma Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškinys, panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
2015 m. gruodžio 4 d. Utenos rajono apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria nustatė atsakovui K. P. 7 dienų terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti ir už apeliacinį skundą sumokėti 901 Eur žyminį mokestį, nes apeliaciniu skundu ginčijamas turtinio pobūdžio reikalavimas.
2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas atsakovo K. P. apeliacinį skundą nutarė laikyti nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas nurodė, kad atsakovui nutartis dėl apeliacinio skundo trūkumų buvo įteikta tinkamai, tačiau per nustatytą laiką jis nepašalino nurodyto trūkumo ir nesumokėjo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 83 str. 1 d. 8 p. nuostatas apeliantas negali būti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo, kadangi šiuo atveju nebuvo nagrinėjama bankroto byla ar tiesiogiai iš tokios rūšies bylos kilę teisiniai santykiai. Šiuo atveju buvo sprendžiamas turtinės žalos priteisimo bankrutuojančiam subjektui klausimas, o apeliacinį skundą pateikęs asmuo nėra bankrutuojantis nei fizinis, nei juridinis subjektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-343-943/2015).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas K. P. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – jo apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1162-228/2015 priimti, atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už paduodamą apeliacinį skundą CPK 83 str. 1 d. 8 p. pagrindu. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo neatleido nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, netinkamai aiškino CPK 83 str. 1 d. 8 p. nuostatas ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą. Atskirajame skunde tvirtinama, kad pagal CPK 83 str. 1 d. 8 p., priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nuo žyminio mokesčio turi būti atleidžiami subjektai ne tik tiesiogiai iš bankroto ar restruktūrizavimo teisinių santykių kilusiose bylose, tačiau ir kitose bylose, kuriose dalyvauja bankrutuojantis ar restruktūrizuojamas subjektas, o taip pat kiti dalyvaujantys asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Apelianto vertinimu tiek lingvistinis, tiek doktrininis pastarosios procesinės teisės normos aiškinimas patvirtina, kad šia nuostata nesiekiama apsiriboti vien teisiniais santykiais, kylančiais iš bankroto ar restruktūrizavimo bylų. Negana to, pats pirmosios instancijos teismas elgėsi nenuosekliai ir selektyviai, kadangi ieškovo BUAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, teiktą ne bankroto byloje, priėmė ir nagrinėjo vertindamas, kad ieškovui yra taikomos CPK 83 str. 1 d. 8 p. nuostatos, o dėl atsakovo nurodė, kad toje pačioje byloje paduodamas apeliacinį skundą jis žyminį mokestį mokėti privalo. Apeliantas taip pat nurodė, kad teismo nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis negali būti automatiškai taikoma nagrinėjamoje byloje, kadangi joje buvo nustatytos kitos faktinės bylos aplinkybės. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės nuostatas, dėl ko buvo akivaizdžiai suvaržytos atsakovo procesinės teisės ir užkirstas kelias tolimesnei bylos eigai.
Atskirasis skundas tenkinamas, Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis naikinama ir apeliacinio skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320, 338 str.). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta.
Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, atsakovas K. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jis už apeliacinį skundą privalo sumokėti žyminį mokestį ir nėra nuo šio mokesčio atleistas CPK 83 str. 1 d. 8 p. pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį bei atskirąjį skundą, sprendžia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 83 str. 1 d. 8 p., 306 str. 2 d., 316 str. 2 d. nuostatas, nes be pagrindo atsakovo nelaikė atleistu nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal įstatymą ir jam nustatė pareigą už apeliacinį skundą sumokėti žyminį mokestį, o šio nurodymo neįvykdžius – be teisėto pagrindo priėmė skundžiamą nutartį atsakovo apeliacinį skundą laikyti nepaduotu ir grąžinti atsakovui (jį padavusiam asmeniui).
Pažymėtina, kad žyminis mokestis – tai proceso įstatymo nustatyta suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai privalo sumokėti paduodami teismui tam tikrus procesinius dokumentus (CPK 80 str.). CPK 80 str. yra išvardinti procesiniai veiksmai apmokestinami žyminiu mokesčiu ir šio mokesčio dydžio skaičiavimo tvarka. CPK 83 str. pateikiamas sąrašas asmenų, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pagal šio straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus.
Pagal formuojamą teismų praktiką, CPK 83 str. 1 d. 8 p. pagrindu nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleidžiami minėtoje teisės normoje numatyti subjektai bankroto ar restruktūrizavimo byloje, kitose civilinėse bylose, kuriose šalimi yra bankrutuojanti įmonė ar fizinis asmuo arba restruktūrizuojama įmonė ir ne tik bankrutuojantys ar restruktūrizuojami subjektai, tačiau ir jiems apeliaciniais ar kasaciniais skundais reikalavimus reiškiantys kiti asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-526/2014, 3K-3-126/2013, 3K-3-360/2012, 3K-3-334/2010 ir kt.; Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-538-330/2015, 2A-785-516/2015, 2-859-516/2015, 2A-479-178/2015 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovui K. P. ieškinį pareiškė bankrutavusi UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės pajamas pagal CPK 83 str. 1 d. 8 punktą. Šioje pagal bankrutavusios įmonės pareikštą ieškinį iškeltoje byloje apeliantas K. P. teikia apeliacinį skundą, todėl jis yra dalyvaujantis byloje asmuo (atsakovas), pateikiantis apeliacinį skundą ir patenkantis į CPK 83 str. 1 d. 8 punkte nurodytų asmenų, kurie nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą atleidžiami pagal įstatymą, ratą (CPK 83 str. 2 d.). Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas K. P. buvo ieškovės BUAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, kuris, vykdydamas Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 18 d. nutarties nurodymus, privalėjo per 10 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus, antspaudą bei įmonės turtą, tačiau to nepadarė, dėl ko ir buvo iškelta ši civilinė byla dėl žalos atlyginimo priteisimo. Tai patvirtina, kad susiklostę santykiai bei susiformavęs ginčas tarp šalių yra tiesiogiai susijęs su įmonės bankroto byla ir yra jos sudėtinė dalis. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas, pateikdamas apeliacinį skundą, nuo žyminio mokesčio nėra atleidžiamas, kadangi apeliaciniu skundu ginčija sprendimą, priimtą ne iš bankroto teisinių santykių kylančioje byloje.
Kaip pagrįstai nurodė atsakovas atskirajame skunde, skundžiamoje nutartyje nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika (2015 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-343-943/2015) šiuo atveju netaikytina, nes yra suformuota civilinėje byloje, kurioje buvo kitas ieškinio dalykas ir pagrindas bei nustatytos kitokios faktinės bylos aplinkybės. Nepaisant to, pastarojoje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo ir tai, kad vien aplinkybė, jog klausimas dėl kreditorių susirinkimų nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo vertinamas ne bankrutuojančios įmonės bankroto byloje, nelemia, jog šiam atvejui netaikytina CPK 83 str. 1 d. 8 p. įtvirtinta taisyklė, kadangi byloje keliami klausimai, dalyvaujančių byloje asmenų statusas neabejotinai nulemia šiai bylai taikytiną bankroto bylų nagrinėjimo specifiką.
Atsižvelgdamas į visus pirmiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliacinio skundo priėmimo klausimas buvo išspręstas neteisingai, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė minėtas procesinės teisės normas, todėl jis iš naujo perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 315 str. 1 d., 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl atsakovo K. P. apeliacinio skundo priėmimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.