Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-479-178/2015

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-06-09
Bylos Nr.: 2A-479-178/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00217-2014-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė, Alvydas Poškus
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės “Eugesta”

Kategorijos

22.8pavadinimo nepavyko patikrinti
44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-479-178/2015Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00217-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 22.8; 44.5.2.17; 89 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios Z. J. IĮ „Lomadis“, atsakovo uždarosios akcinės bendrovės “Eugesta” apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-878-267/2014

pagal ieškovo bankrutavusios Z. J. individualios įmonės „Lomadis“ (toliau tekste - ir IĮ „Lomadis“) ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Eugesta“ dėl 1 000 000 Lt žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 1 000 000 Lt nuostolių atlyginimą, apimantį 50 000 Lt įskaitomų netesybų sumą (baudą). Nurodė, kad žala ieškovui padaryta nesąžiningos konkurencijos veiksmais, dėl to Šiaulių apygardos teisme 2013 m. gegužės 22 d. ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Atsakovas, žinodamas apie sunkią ĮĮ „Lomadis“ finansinę padėtį bei būdamas dominuojančioje padėtyje, pasinaudojo gauta derybų metu ieškovo konfidencialia informacija. Norėdamas pašalinti konkurentą, elgdamasis nesąžiningai, atsakovas persiviliojo tiekėjus ir perėmė pagrindinių ieškovo importuojamų prekinių ženklų distribuciją Lietuvos teritorijoje. Atsakovas pažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnyje nustatytą draudimą naudotis komercinę paslaptį sudarančia informacija, kuri tapo žinoma dėl sutartinių santykių su ieškovu. Pasinaudojęs derybų dėl verslo pardavimo metu IĮ „Lomadis“ savininko ir vadovo suteikta konfidencialia informacija, atsakovas persiviliojo ieškovo tiekėją Schwartauer Werke GmbH & Co KgaA (toliau – Schwartauer), pasirašė su juo analogišką distribucijos sutartį. Šiais neteisėtais veiksmais atsakovas pagerino savo ir pablogino ieškovo konkuravimo sąlygas rinkoje. Atsakovas, pasinaudodamas ieškovo sukaupta informacija apie tiekėją Schwartauer, teikiamų paslaugų kainodarą, produkto pirkėjus, logistikos sąlygas, atsakingų asmenų kontaktus ir pan., elgėsi nesąžiningai. Toks elgesys vertintinas kaip neatitinkantis sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, prieštaraujantis gerai moralei ir pakenkęs konkuruojančio ūkio subjekto (ieškovo) teisėtiems interesams. Ieškovas prarado turėtą ilgametį tiekėją Schwartauer ir iš bendradarbiavimo su juo gautas pajamas. Atsakovas nesumokėjo derybų metu sutartos ir ketinimų protokole įrašytos 1 000 000 Lt kainos už ieškovui priklausančių teisių perleidimą ir neteisėtai neatlygintinai perėmė iš jo rinką bei išimtines teises į Schwartauer produktų importą Lietuvos Respublikoje. Minėta šalių sutarta ir nesumokėta 1 000 000 Lt verslo dalies kaina laikytina nuostoliais ir priteistina tenkinant pareikštą ieškinį. Ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo grindžiamas Konkurencijos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, CK 6.251, 6.258, 6.261 straipsnių nuostatomis ir 2012 m. liepos 25 d. šalių pasirašytos konfidencialumo sutarties 1.4.1 punkto ir 4.2 punkto nuostatomis, numatančiomis sutartinę 50 000 Lt baudą už sutarties sąlygų nesilaikymą. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog netesybos yra įskaitinės, o nuostoliai yra didesni, ieškovas reikalauja nuostolių atlyginimo, tačiau tuo atveju, jei byloje būtų konstatuota, jog nuostoliai neįrodyti, ieškovui priteistinos iš anksto nustatytos netesybos – 50 000 Lt bauda, kurios laikytinos minimaliais ieškovo nuostoliais (t. 1, 1–8, 24–31 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo 50 000 Lt žalos atlyginimą, procesines palūkanas, o kitą ieškinio dalį atmetė. Nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog šalys buvo konkuruojantys verslo subjektai, atsakovas turi dominuojančią padėtį rinkoje ir (pagal jo komercijos direktoriaus parodymus) 2012 metais teikė pasiūlymus pirkti verslą daugeliui mažesnių įmonių, teikiančių analogiškas paslaugas Lietuvoje. Ieškovą ir tiekėją Schwartauer nuo 2004 metų siejo ilgalaikiai išskirtinės distribucijos teisiniai santykiai, suteikiantys ieškovui išskirtinę teisę Lietuvoje prekiauti maisto produktais „CORNY“ ir „Schwartau“. Atsakovas buvo suinteresuotas Schwartauer priklausančių prekių ženklų importu, todėl 2012 metų pradžioje kreipėsi tiesiogiai į Schwartauer su pasiūlymu dėl distribucijos sutarties sudarymo, tačiau Schwartauer atsisakė tokią sutartį sudaryti. Atsakovo vadovai 2012 m. liepos mėn. pateikė ieškovui pirminį pasiūlymą – 2,8 mln. litų kainą už visą įmonės verslą, vėliau buvo siūlyta 1 mln. litų kaina už prekių ženklus Zott, „CORNY“ ir „Schwartau“. Derybų metu 2012 m. liepos 25 d. šalys pasirašė konfidencialumo sutartį, kuria įsipareigojo jokiais tikslais ir dėl bet kokios priežasties tiesiogiai ar netiesiogiai nenaudoti dvejus metus konfidencialios informacijos remiant savo verslą ar tokiu būdu, kuris būtų žalingas ir nepalankus kitos šalies interesams (konfidencialumo sutarties 1. 1., 1.4.1., 1.4.2., 5.1. punktai). Iš byloje pateikto antstolio S. U. kontoros 2014 m. vasario 28 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuriame fiksuoti ginčo šalių susirašinėjimo duomenys, teismas sprendė, kad ieškovas derybų metu atsakovo įgaliotų asmenų prašymu teikė logistinę turimų prekių ženklų informaciją, kurią teismas įvertino kaip komercinę ieškovo paslaptį (CK 1.116 str.). Teismas, nesutikdamas su atsakovo atsikirtimais, nurodė, kad bylos medžiaga leidžia spęsti, jog lygiagrečiai jo su ieškovo vykdytomis derybomis dėl prekių ženklų distribucijos teisių pirkimo, atsakovas bendravo su ilgamečiu „Lomadis“ verslo partneriu, prekių ženklų „CORNY“ ir „Schwartau“ savininku Schwartauer, siūlydama jam distributoriaus paslaugas. Tam pagrįsti teismas nurodė, kad Schwartauer distribucijos sutartį su ieškovu nutraukė 2013 m. vasario 22 d. ir jau po savaitės sudarė naują distribucijos sutartį su atsakovu, juo labiau įvertinant Schwartauer konservatyvų požiūrį į sutartinius santykius (liudytojas A. S.). Teismo manymu, tai paneigia atsakovo argumentus, kad atsakovas derybas su Schwartauer pradėjo tik nutraukęs derybas dėl ieškovo verslo dalies pirkimo. Teismo vertinimu, byloje pakanka netiesioginių įrodymų, kad atsakovas, derybų metu gavęs iš ieškovo konfidencialią informaciją, įgijo pranašumą, palyginti su buvusia padėtimi ir neteisėtai ja pasinaudojo pažeisdamas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 4 dalies ir konfidencialumo sutarties 1.4.1 punkto nuostatas. Tokias išvadas teismui leido daryti ir tai, kad atsakovo atsikirtimuose į pareikštą ieškinį buvo teigiama, jog ieškovas neįrodė, kad atsakovas sudarė su Schwartauer distribucijos sutartį. Todėl teismas konstatavo, jog nesąžiningi atsakovo konkurencijos veiksmai lėmė akivaizdžią jo rinkos plėtrą ir padarė didelę žalą ieškovui, nes neatlygintinis pelningos verslo dalies – Schwartauer prekės ženklų distribucijos teisių praradimas įtakojo įmonės bankrotą, ją netiesiogiai įrodo ir įmonės savininko savižudybė 2013 m. vasario 28 d. sužinojus apie distribucijos sutarties nutraukimą. Spręsdamas žalos atlyginimo klausimą, teismas nurodė, kad ieškovas patirtą žalą grindžia negautomis 1 000 000 Lt pajamomis pagal ketinimų protokolą, ir sutiko su atsakovo atsikirtimais, kad ieškovas neįrodė savo realios galimybės gauti nurodytą 1 000 000 Lt sumą, nes ketinimų protokolas nebuvo pasirašytas, šalys nebuvo galutinai susitarusios nei dėl prekių ženklų kiekio, nei dėl jų kainos, o ieškovas, skaičiuodamas žalą, neįvertino savo veiklos sąnaudų, PVM dydžio. Todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju konfidencialumo sutartyje nustatytos 50 000 Lt netesybos laikytinos minimaliais ieškovo nuostoliais, kurie neturi būti įrodinėjami (CK 6.256 str.), dėl ko ieškinį tenkino iš dalies.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovas bankrutavusi Z. J. individuali įmonė „Lomadis“ apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinio reikalavimą tenkinant visa apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad su teismo argumentais iš esmės sutinka, išskyrus dėl ieškinio sumos.

1. Pagrindinis civilinės atsakomybės funkcijos tikslas – kompensuoti teisės pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Dėl nesąžiningos konkurencijos atsakovas gali gauti tam tikrą turtinę naudą pajamų pavidalu. Jos gali būti laikomos ieškovo nuostoliais. Kita vertus, dėl nesąžiningos konkurencijos ieškovas gali prarasti dalį rinkos, sumažėti jo pardavimų apimtys, o tokiu atveju nesąžininga konkurencija padaryta žala gali pasireikšti ieškovo negautomis pajamomis. Nagrinėjamu atveju dalis ieškovo dokumentų yra dingę, todėl bankroto administratoriaus, ginančio inter alia viešąjį interesą, galimybės įrodinėti yra apribotos.

Žemesnės instancijos teismas

2. Teismas nustatė, kad atsakovas, patikrinęs ieškovo perduotą konfidencialią informaciją apie atitinkamų prekių ženklų distribuciją, ketinimo protokolu pasiūlė 1 000 000 Lt sumą už šių prekės ženklų distribucijos perėmimą. Todėl ieškovui buvo suteiktas pagrįstas lūkestis dėl sandorio šios sumos apimtyje. Tuo tarpu nesudarius sandorio, ieškovas prarado pelno dalį. Nors ketinimų protokolas nepasirašytas, tačiau jo taisymus persiuntė atsakovo teisininkas ir sandorio suma nebuvo atsakovo keičiama.

3. 2012 m. ieškovo pelnas siekė 1,73 mln. litų. Liudytoja E. R. parodė, kad Schwartauer produktų tiekimas sudarė 35-40 proc. įmonės apyvartos, todėl laikytina, jog produkto distribucija nešė ieškovui daugiau kaip 693 000 Lt metinio pelno. Pagal konfidencialumo sutartyje numatytą dviejų metų terminą, per kurį ribojama galimybė naudoti visą gautą iš ieškovo informaciją, ieškovas prarado beveik 1,4 mln. litų. Todėl 1 000 000 Lt nuostolių dydis yra realus ir tikėtinas, tačiau teismas to neįvertino.

4. Žalos dydis galėjo būti nustatytas ir vadovaujantis atsakovo gautos naudos pripažinimu ieškovo nuostoliais. Kai ieškovas negali pats nustatyti žalos dydžio, tai gali padaryti teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Todėl teismas, manant, jog byloje pateikti įrodymai nėra pakankami, privalėjo pats imtis veiksmų žalos dydžiui nustatyti arba pagal ieškovo negautas pajamas, arba pagal atsakovo neteisėtai gautas pajamas remiantis atsakovo, kaip veikiančios įmonės, sudaromomis pelno ataskaitomis, juo labiau, kad ieškovas buvo prašęs išreikalauti atsakovo finansinius dokumentus, tačiau toks prašymas neįgyvendintas. Dėl to buvo pažeisti sąžiningo bylos nagrinėjimo, lygiateisiškumo ir objektyvumo principai.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo tokius argumentus:

1. Apeliaciniame skunde ieškovas keičia reikalavimo faktinį pagrindą – ieškinyje žala buvo kildinama iš (neva) pasinaudojimo konfidencialia informacija, apeliaciniame skunde jau teigiama, kad žala kildinama iš teisėto lūkesčio, kad bus sudarytas verslo dalies perėmimo sandoris, atnešiantis 1 mln. litų pelno.

Šalies argumentai

2. Ieškovo nurodomos faktinės aplinkybės neatitinka pirmosios instancijos teisme nustatytų faktinių aplinkybių – šalių derybos buvo nutrauktos ne atsakovo, o ieškovo iniciatyva ir dėl jo kaltės. Tai patvirtina teisme apklausto buvusio ieškovo vadovo R. J. parodymai bei tai, kad ieškovas nebereagavo į atsakovo siūlymą susitikti. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad ieškovo savininkas vedė tuo pat metu derybas su kitu potencialiu užsienio pirkėju. Todėl nepagrįstai šiuo atveju visas neigiamas ieškovo savininko nesėkmingų derybų pasekmes siekiama perkelti atsakovui.

3. Byloje nėra įrodyta nei kad ieškovo nurodoma informacija, atskleista derybų metu, yra komercinė paslaptis, nei kad atsakovas ją naudojo konkurenciniais tikslais siekdamas naudos sau ir žalos ieškovui. Net jei atsakovo gautą informaciją būtų galima priskirti komercinei paslapčiai, tai dar savaime nereiškia, kad ja nesąžiningais tikslais būtų naudojamasi. Iš ieškovo buvo prašoma informacijos tik dėl to, kad galėtų būti nustatyta ieškovo siūlytos parduoti verslo dalies vertę ir atitinkamai kaina. Bet kuriuo atveju visas distribucijos sąlygas diktuoja platinti produktus suteikiantis teisę prekių ženklų savininkas, kuriam visiškai nesvarbu, kas iš pretendentų ir kokia informacija disponuoja. Vadovaujantis ieškovo aiškinimu apie perduotos atsakovui informacijos reikšmę, atsakovas būtų galėjęs perimti ir kitų, o ne tik Schwartauer produktų tolesnį platinimą.

4. Atsakovui niekada nebuvo uždrausta sąžiningai konkuruoti su ieškovu, todėl net ir pats faktas, kad 2013 m. kovo 1 d. atsakovas ir Schwartauer sudarė distribucijos sutartį, nesant nesąžiningos konkurencijos įrodymų, negali būti laikomas atsakovo neteisėtų veiksmų įrodymu. Priešingu atveju kaip tik būtų ribojama sąžininga ir teisėta konkurencija.

5. Teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad ieškovas neįrodė faktiškai patirtos žalos –realių galimybių dėl neva neteisėtų atsakovų veiksmų gauti (negautas) pajamas tiek dėl paties ieškovo iniciatyva nutrauktų derybų, tiek dėl Schwartauer gaminamos produkcijos platinimo nutraukimo, įvykusio taip pat dėl paties ieškovo kaltės.

6. Nepagrįsti ieškovo argumentai dėl teismo vaidmens (pasyvumo). Teismas neturi pareigos siekti pats pagrįsti ieškinį. Pareikštas ieškinys nebuvo grindžiamas atsakovo gauta nauda, todėl teismas ne tik neprivalėjo, bet ir neturėjo teisės savo iniciatyva nustatinėti ieškiniu negrindžiamas aplinkybes.

Atsakovas apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeisti –panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovo reikalavimas patenkintas, ir šioje dalyje priimti sprendimą ieškinį atmesti. Nurodo tokius argumentus:

1. Teismas išėjo už ieškinio reikalavimo ribų (CPK 13 str., 265 str. 2 d.), taip pažeisdamas šalių dispozityvumo, lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principus. Ieškovas prašė priteisti 1 000 000 Lt nuostolių sumą, apimančią 50 000 Lt įskaitomą netesybų sumą. Savarankiško reikalavimo priteisti konfidencialumo sutartyje nustatytą baudą nebuvo pareikšta. Teismas savo iniciatyva pripažinęs atsakovo pareigą mokėti 50 000 Lt baudą ne tik išėjo už nagrinėjimo ribų, bet ir užkirto kelią atsakovui teikti argumentus bei prašyti taikyti ieškinio senatį dėl netesybų taikymo.

2. Nėra įrodytas CK 1.116 straipsnio nuostatų pažeidimas bei civilinės atsakomybės sąlygos.

Žemesnės instancijos teismas

Pirma, informacija, kuri šalių derybų metu buvo atsakovui atskleista negali būti laikoma komercine (gamybine) paslaptimi, nes neatitinka būtinųjų tokios paslapties požymių. Vien atsakovo informacijos nurodymas šalių sudarytoje konfidencialumo sutartyje konfidencialia nepaneigia būtinybės ieškovui įrodinėti ir teismui vertinti, ar šalių derybų metu atskleista informacija laikytina komercine paslaptimi CK 1.116 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste. Teismas šiuo aspektu iš esmės nepasisakė, o vien tik motyvas, kad atsakovas prašė neva verslą planuojančiam pirkti asmeniui nebūdingos informacijos, nėra pagrįstas jau vien dėl to, kad tokiu atveju bet kokia informacija galėtų būti laikoma komercine paslaptimi.

Antra, neįrodyta, kad atsakovas ją neteisėtai naudojo. Liudytojas A. S. patvirtino, kad informacijos buvo prašoma, ji naudojama išimtinai siekiant nustatyti verslo dalies vertę. Be to, tokio pobūdžio informacija bet kuriuo atveju jokio konkurencinio pranašumo nesuteikia, nes ji nėra reikšminga prekių ženklo savininkui. Atsakovas yra vienas iš rinkos lyderių, todėl neaišku, kokias išskirtines ir konkurencinį pranašumą suteikiančias sąlygas galėjo perimti derantis su Schwartauer. Skundžiamame sprendime tokia informacija neįvardijama, apsiribojama tik bendromis frazėmis, bet nesiejant su ginčo situacija. Tai, kad atsakovo sutartis su Schwartauer buvo pasirašyta netrukus po ieškovo ir Schwartauer sutarties nutraukimo, savaime neįrodo neteisėtų atsakovo veiksmų, juo labiau, kad Schwartauer, nutraukus sutartį su ieškovu, turėjo skubiai ieškoti naujo partnerio.

Trečia, informacija nebuvo naudojama turint tikslą nesąžiningai konkuruoti, siekiant naudos sau ir žalos ieškovui. Tokių įrodymų į bylą nėra pateikta, skundžiamas sprendimas grindžiamas šiuo aspektu vien prielaidomis. Tiek ieškovas, tiek pirmosios instancijos teismas neleistinai painioja du visiškai skirtingus teisės institutus – susitarimą dėl komercinių paslapčių saugojimo (konfidencialumo susitarimą) ir nekonkuravimo susitarimą. Pastarojo šalys niekada nebuvo sudariusios. Atsakovui niekada nebuvo uždrausta sąžiningai konkuruoti su ieškovu, todėl net ir pats faktas, kad 2013 m. kovo 1 d. atsakovas ir Schwartauer sudarė distribucijos sutartį, nesant nesąžiningos konkurencijos įrodymų, negali būti laikomas atsakovo neteisėtų veiksmų įrodymu. Priešingu atveju kaip tik būtų ribojama sąžininga ir teisėta konkurencija.

Ketvirta, neįrodyta, kad ieškovui žala buvo sukelta ir ją sukėlė (priežastinis ryšys) būtent ieškovo veiksmai. Dėl tariamai negautų pajamų ar patirtų nuostolių tai iš esmės pripažino ir teismas, tačiau nepagrįstai vis tiek priteisė konfidencialumo sutartyje numatytas netesybas, nors, kaip minėta, tokio reikalavimo ne tik nebuvo pareikšta, bet atsakovas šios sutarties ir nepažeidė. Be to, baudos reikalavimui konfidencialumo sutartyje buvo numatyta tam tikra procedūra – ieškovas turėjo per tris mėnesius nuo sužinojimo apie pažeidimą raštu motyvuotai informuoti atsakovą ir tik tada galėtų kilti pareiga mokėti baudą, jei tam būtų pagrindas.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas visiškai nepagrįstai nepriteisė atsakovui bylinėjimosi išlaidų, nors ieškinys tenkintas vos 5 proc.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jo netenkinti. Nurodo tokius argumentus:

1. Žinodamas apie sunkią ieškovo finansinę padėtį, apie kurią sužinojo iš paties ieškovo, būdamas dominuojančioje padėtyje, atsakovas pasinaudojo derybų metu gauta konfidencialia informacija inter alia klientų bei tiekėjų sąrašais ir perėmė vienų iš pagrindinių ieškovo importuojamų prekinių ženklų distribuciją Lietuvoje. Jau vien pasinaudojimas šia informacija keltų pagrindą taikyti atsakovui civilinę atsakomybę. Dėl nesąžiningos konkurencijos gautos pajamos gali būti laikomos ieškovo nuostoliais. Konfidencialumo sutartyje nustatytos 50 000 Lt netesybos laikytinos minimaliais ieškovo nuostoliais.

2. Dėl konfidencialumo sutartyje numatytų netesybų priteisimo ieškovas aiškiai yra pasisakęs ieškinyje, o taip pat ir teismo posėdyje. Tai, kad atsakovas nesinaudojo ar netinkamai naudojosi atsikirtimo į šią ieškinio dalį galimybe, nėra nei ieškovo, nei pirmosios instancijos teismo problema.

3. Bankroto administratorius apie konfidencialumo sutarties egzistavimą sužinojo 2014 m. vasario 28 d., kai jis kartu su antstoliu patikrino iš Šiaulių VPK perduoto ieškovo direktoriaus R. J. kompiuterio turinį. Todėl jokių ieškinio senaties terminų ieškovas nėra praleidęs.

4. Vien tai, kad ieškinyje nebuvo nurodytas reikalavimas priteisti minimalius nuostolius, nereiškia, kad reikalavimas atlyginti tokios apimties nuostolius nebuvo pareikštas - reikalavimas atlyginti žalą visa apimtimi teikia pagrindą spręsti ir dėl minimalių nuostolių atlyginimo. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad teismas peržengė ieškinio ribas, ką nepagrįstai teigia atsakovas.

5. Ieškovo vertinimu, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatitinka teisės aktuose nustatytų dydžių, be to, ir atsakovo atstovo darbo apimtis, bylos sudėtingumo vertinimas neteikia pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo išvadas dalyje dėl šių išlaidų nepagrįstomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliantai nenurodo absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija ex officio jų konstatuoti taip pat neturi pagrindo. Todėl apeliaciniai skundai nagrinėjami jų teisinio ir faktinio pagrindo ribose.

Byloje nustatyta, kad ieškovas buvo sudaręs distribucijos sutartį su Schwartauer dėl ieškovo teisės prekiauti Schwartauer priklausančių prekių ženklų maisto produktais. 2012 m. viduryje ieškovas pradėjo derybas su atsakovu dėl verslo perleidimo (2,8 mln. litų), vėliau buvo ketinama perleisti tik dalį verslo (1 mln. litų). Dėl to šalys apsikeitė ketinimų protokolais, tačiau jie liko šalių nepasirašyti. 2012 m. liepos 25 d. buvo pasirašyta konfidencialumo sutartis, ieškovas derybų eigoje atsakovui yra suteikęs tam tikrą informaciją (apie savo klientus, logistiką, marketingą ir kt.). Verslas (jo dalis) atsakovui nebuvo perleistas. 2013 m. vasario mėn. Schwartauer nutraukė distribucijos sutartį su ieškovu, o po savaitės sudarė iš esmės analogišką sutartį su atsakovu. Ieškovo manymu, atsakovas nesąžiningai pasinaudojo ieškovo teikta konfidencialia informacija, perėmė jo verslo dalį, nesumokėdamas šalių sutartos 1 mln. litų kainos, padarydamas ieškovui žalą, kurią prašė priteisti. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog atsakovas pažeidė konfidencialumo sutartį, neteisėtai pasinaudojo ieškovo komercine paslaptimi ir, įgydamas dėl to konkurencinį pranašumą, nesąžiningai konkuravo, tenkino ieškinį iš dalies, tačiau nei ieškovas, nei atsakovas su tokiu sprendimu nesutinka.

Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas. Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Kaip matyti iš ieškinio, ieškovas 1 mln. litų žalą kildino iš nesąžiningos konkurencijos ir nurodė, kad pirmasis kriterijus, kuris gali būti naudojamas apskaičiuojant nesąžininga konkurencija padarytą žalą, yra atsakovo pajamos, gautos už laikotarpį, per kurį buvo atliekami nesąžiningos konkurencijos veiksmai; antrasis kriterijus yra ieškovo iš atsakovo negautos piniginės lėšos (pajamos) – 1 mln. litų sutarta kaina už verslo dalies perleidimą. Be to, ieškovas nurodė, kad dėl konfidencialumo sutarties pažeidimo atsakovui taikytina šioje sutartyje numatyta 50 000 Lt bauda. Tačiau įskaičius ją į patirtus nuostolius, prašė priteisti 1 mln. litų. Šiame kontekste teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad ieškinyje nebuvo pareikšta atskiro reikalavimo priteisti baudą ir dėl to jis negalėjęs teismui teikti atsikirtimus inter alia prašyti taikyti ieškinio senatį dėl netesybų – tiek iš ieškinio motyvuojamosios, tiek rezoliucinės dalies formuluojant reikalavimą matyti, kad ieškovas prašė priteisti baudą už konfidencialumo sutarties pažeidimą, tačiau atskiro reikalavimo nereiškia dėl to, kad įskaito baudą į pagrindinius (1 mln. litų) nuostolius.

Šioje byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, dėl to, kad šalys buvo konkurentai. Tai išdėstyta skundžiamame sprendime, todėl išsamiau teisėjų kolegija šiais aspektais nebepasisako.

Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti 1 mln. litų žalos, tačiau sprendė, kad 50 000 Lt netesybos, numatytos konfidencialumo sutarties 4.2 punkte už šios sutarties pažeidimą, laikytinos neįrodinėtinais minimaliais ieškovo nuostoliais ir priteisė iš atsakovo šią sumą.

Dėl žalos atsiradimo ir nesąžiningos konkurencijos veiksmų

Teisėjų kolegija atmeta ieškovo apeliacinio skundo argumentus dėl 1 mln. litų žalos priteisimo pagal abu ieškovo ieškinyje nurodytus kriterijus (atsakovo pajamos arba ieškovo iš atsakovo negautos piniginės lėšos).

Pats ieškovas ieškinyje nurodo, kad distribucijos sutartį Schwartauer nutraukė 2013 m. vasario 22 d. Ieškovas ne tik neteikė jokių įrodymų, bet ir neteigė/ia, kad atsakovas jau iki šios datos būtų perėmęs - nepriklausomai sąžiningai ar ne - kokią nors ieškovo verslo dalį. Dėl to akivaizdu, kad net darant prielaidą, jog atsakovas vedė derybas su Schwartauer anksčiau, nei ieškovas prarado dalį rinkos (patyrė nuostolių), nei atsakovas gavo kokias nors pajamas, tai galėjo atsitikti tik po distribucijos sutarties nutraukimo. Tačiau, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, vos po dviejų mėnesių vienas iš kreditorių inicijavo ieškovui bankroto bylą. Taigi, yra pagrindas manyti, kad po distribucijos sutarties nutraukimo datos ieškovas ir objektyviai nebūtų galėjęs toliau vystyti veiklos bei gauti/prarasti atitinkamas pajamas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, daugiau nei abejotina yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo distribucijos teisių praradimas padarė jam didelę žalą, įtakojo įmonės bankrotą (o galimai ir įmonės savininko savižudybę). Visų pirma, pats ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad įmonės finansinė padėtis buvo prasta. Kaip minėta, ieškovas ir neteigia, kad tokia būklė būtų sąlygota (bent iš dalies) atsakovo ar Schwartauer kokių nors veiksmų, ribojusių ieškovo galimybes gauti pajamas iš verslo su Schwartauer iki distribucijos sutarties nutraukimo. Antra, iš Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria ieškovui iškelta bankroto byla, 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarties, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, matyti, kad įmonė (savininkas) turėjo įsipareigojimų kitiems kreditoriams inter alia bankams, o bendra kreditorių reikalavimų suma viršijo net 4,6 mln. litų (t. 1, b.l. 34-36, t. 2, b.l 53-57). Trečia, iš paminėtos 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarties matyti, kad beveik 380 000 Lt ieškovas buvo įsiskolinęs Schwartauer. Pirmosios instancijos teisme apklaustas buvęs ieškovo vadovas R. J. nurodė (garso įrašas), kad jau 2012 m. spalio mėn. dėl įmonės įsiskolinimų minėtai Vokietijos bendrovei ši buvo sustabdžiusi prekių tiekimą ieškovui, vėliau, atlikus dalinius mokėjimus, jų tiekimas atnaujintas, tačiau 2013 m. pradžioje vėl iškilo problemos dėl tiekimo ir atsiskaitymo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovo prašoma priteisti 1 mln. litų žala negalėtų būti kildinama iš verslo (dalies) neįvykusio perleidimo. Visų pirma, nors šalys dėl tokių ketinimų derėjosi, tačiau ketinimo protokolai taip ir nebuvo pasirašyti. Antra, iš buvusio įmonės vadovo parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad pats ieškovo savininkas keitė savo nuomonę: 2012 m. vasarą ketino parduoti visą verslą, rudenį – jo dalį, o po to dėl kitų planų (galimo kito užsienio investuotojo) pats nutarė verslo atsakovui visiškai neparduoti ir nurodė vadovui „tempti laiką“, į Vilnių pas atsakovą vyko tik „mandagumo vizitu“. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo teiginiai neva atsakovas, gavęs konfidencialią ieškovo informaciją, nebuvo suinteresuotas sandoriu, o ieškovas turėjo teisėtus lūkesčius gauti minėtą sumą, nėra patvirtinami įrodymais ir prieštarauja įmonės vadovo parodymams apie paties ieškovo savininko apsisprendimą atsisakyti perleisti verslo dalį atsakovui.

Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog dėl distribucijos sutarties nutraukimo ieškovui kilo jo nurodoma ar kitokia žala negautų pajamų ar atsakovo gautos naudos pavidalu arba žala kiltų iš šalių (iki)sutartinių nuostatų pažeidimo. Nenustačius tokio fakto, kartu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti ir 50 000 Lt kaip minimalius nuostolius. Todėl, nenustačius žalos atsiradimo fakto, ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Nepaisant paminėto, pažymėtina ir tai, kad byloje taip pat nėra pateikta įrodymų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų nesąžiningos konkurencijos aspektu. Iš dalies galima sutikti su pirmosios instancijos teismu, kad aplinkybės, jog distribucijos sutartis su atsakovu sudaryta per trumpą (savaitės) terminą po iš esmės analogiškos sutarties su ieškovu nutraukimo, vertinimas teikia prielaidas apie galėjusias anksčiau prasidėti atsakovo ir Schwartauer derybas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir vadovaujantis šia prielaida, nebūtų pagrindo vien remiantis šiuo faktu pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus nesąžiningos konkurencijos aspektu – konkurencija nėra draudžiama, draustina tik nesąžininga konkurencija. Tuo tarpu byloje be minėtos aplinkybės (greito naujos distribucijos sutarties sudarymo) kitų aplinkybių, galinčių teikti prielaidas apie konkrečius nesąžiningos konkurencijos veiksmus, nėra nustatyta. Ieškovas neįrodo ir konkrečiau net nenurodo, iš kokių aplinkybių galima būtų spręsti apie tai, kad atsakovas iš tikrųjų panaudojo sau naudingai jam ieškovo patikėtą (konfidencialią ar bent nekonfidencialią) informaciją prieš sudarant distribucijos sutartį su Schwartauer, kuo pasireiškiantį konkurencinį pranašumą ieškovo atžvilgiu atsakovas dėl jo sužinotos informacijos įgijo, juo labiau, kai atsakovo ir Schwartauer distribucijos sutartis yra iš esmės analogiška buvusiai su ieškovu, o konkuruoti ieškovas apskritai nebebūtų galėjęs dėl netrukus inicijuotos jam bankroto bylos. Tuo tarpu vadovautis vien prielaidomis apie galimus neteisėtus konkurento veiksmus, net ir turint omenyje pirmosios instancijos teismo pagrįstai nurodomą galimą ieškovui taikyti tokios kategorijos bylose žemesnį įrodinėjimo standartą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Taip pat ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas ieškovo teiginius apie atsakovo įgytą gautos konfidencialios informacijos pagrindu konkurencinį pranašumą ir neteisėtą jos panaudojimą, tokios savo išvados nepagrindė konkrečiu turiniu, t.y. koks ir kuo pranašumas realiai pasireiškė, kokios aplinkybės patvirtina gautos informacijos naudojimą apskritai. Tiesa, pirmosios instancijos teismas nurodo, jog nėra logiška verslą ketinančiam pirkti subjektui (atsakovui) prašyti informacijos apie ieškovo logistiką, klientus ir pan. (atsakovo atstovo A. S. elektroninis laiškas t.1, b.l. 54). Kitaip tariant, teismas daro prielaidą, kad tokio pobūdžio informacija atsakovui buvo reikalinga kitiems (ne verslo pirkimo) tikslams. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, toks teismo teiginys nėra pagrįstas, priešingai - verslą ketinančiam įsigyti apdairiam asmeniui kaip tik itin svarbu turėti kuo daugiau detalesnės informacijos apie ketinamo įsigyti verslo detales, nes, sutinkant su atsakovo argumentais, tik visapusiška informacija gali leisti apsispręsti dėl (ne)priimtinos pirkimo kainos, o būtent tik tokiu informacijos panaudojimo tikslu atsakovas grindžia jos gavimo būtinumą. Toks jo aiškinimas apie jos nenaudojimą „išoriniuose“ atsakovo santykiuose inter alia su Schwartauer nėra paneigiamas jokiais objektyviais duomenimis. Šiame kontekste pastebėtina, kad, nenustačius iš ieškovo gautos informacijos naudojimo konkuravimo ar kitais neteisėtais tikslais, žalos atsiradimo faktų, netenka prasmės šalių argumentai susiję su tuo, ar atsakovui suteikta informacija (jos dalis) (ne)laikytina komercine paslaptimi (CK 1.116 str.)

Dėl konfidencialumo sutartyje numatytų netesybų

Pradėjus derybas dėl verslo perleidimo šalys 2012 m. liepos 25 d. sudarė konfidencialumo sutartį (t. 1, b.l. 38-40) ir, kaip minėta, atsakovas iš ieškovo gavo tam tikrą informaciją apie ieškovo komercinę veiklą. Sutarties 1.4.1 punkte buvo nustatyta, kad šalys įsipareigoja jokiais tikslais ir dėl bet kokios priežasties tiesiogiai ar netiesiogiai nenaudoti konfidencialios informacijos, nebent to reikėtų vertinant sandorį dėl ieškovo produkcijos distribucijos, nenaudos konfidencialios informacijos remdama savo verslą ar tokiu būdu, kuris būtų žalingas ir nepalankus kitos šalies interesams. Už sutarties sąlygų pažeidimą pagal sutarties 4.2 punktą kaltoji šalis turėtų kitai šaliai sumokėti 50 000 Lt sutartinę baudą. Šiame punkte numatyta, kad šalis gali raštu pareikalauti sumokėti sutartinę baudą per tris mėnesius nuo dienos, kada buvo informuota apie pažeidimo faktą, pagrįstai ir išsamiai išdėstydama, kokia sąlyga buvo pažeista.

Jau pirmiau minėta, kad byloje nėra nustatyta, jog atsakovo gauta informacija būtų panaudota kitiems tikslams nei planuojamam sudaryti verslo įgijimo sandoriui. Nei iki ieškovo distribucijos sutarties nutraukimo, nei po to jokios pretenzijos atsakovui dėl konfidencialumo sutarties kokių nors nuostatų pažeidimo nebuvo reiškiamos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo 50 000 Lt sumos ne tik kaip nuostolių, bet ir kaip baudos už konfidencialumo sutarties sąlygų pažeidimą priteisimui. Tai konstatavus, nėra reikšmingi atsakovo argumentai, susiję su ieškinio senaties termino netesyboms (ne)taikymu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų sprendžia, kad skundžiamo sprendimo dalis, kuria ieškinys iš dalies tenkintas, naikintina ir toje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas pirmosios instancijos teisme turėjo 15 130,50 Lt (4 382,10 Eur) išlaidų už advokato pagalbą. Tokia išlaidų suma akivaizdžiai viršija CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatytus ribojimus vertinant netgi maksimaliais šioje normoje nustatytų rekomendacijų dydžiais. Byla nėra didelės apimties, išnagrinėta per du teismo posėdžius. Todėl teisėjų kolegija sprendžia esant teisinga ir protinga priteisti 1 000 Eur išlaidų už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme (CPK 3 str. 7 d., 93 str. 1 d.). Už advokato pagalbą (apeliacinis skundas, atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą) apeliacinės instancijos teisme atsakovas turėjo 2 323,20 Eur išlaidų. Minėtais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, jog iš ieškovo priteistina 750 Eur.

Mokėtojas Advokatų profesinė bendrija TRINITI LT yra sumokėjęs 1 125 Lt (325,82 Eur) žyminį mokestį už atsakovo apeliacinį skundą. Tačiau CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu jis apskritai neprivalėjo mokėti žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą byloje, kurioje dalyvauja bankrutuojanti įmonė. Todėl šis mokestis mokėtojui grąžintinas, jį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nusprendė:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas iš dalies ir iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Eugesta“ priteistos bylinėjimosi išlaidos valstybei.

Priimti naują sprendimą toje dalyje – ieškinį atmesti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei “Eugesta” iš ieškovo bankrutuojančios Z. J. IĮ „Lomadis“ (administravimo išlaidų) 1 750 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti Advokatų profesinei bendrijai TRINITI LT 325,82 Eur žyminį mokestį, sumokėtą 2014 m. gruodžio 22 d. (dokumento Nr. 2014/20).

Teisėjai Gintaras PečiulisNijolė PiškinaitėAlvydas Poškus