Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Finansų bitė“ ieškinį atsakovei L. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė UAB „Finansų bitė“ ir atsakovė L. S. 2021 m. sausio 18 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito sutartį) Nr. 89921926, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 5 325 Eur paskolą (4952,25 Eur paskolos suma ir 372,75 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 60 mėnesių laikotarpiui (galutinis kredito grąžinimo terminas 2026 m. sausio 20 d.), metinė palūkanų norma 27 proc., sutarties sudarymo mokestis 7,00 proc., administravimo mokestis – 0,21 proc. (bendra Paskolos gavėjo mokama suma – 9 898,80 Eur).

Dėl negrąžinto kredito

Atsakovė sutiko su ieškinio reikalavimu dėl 4 350,33 Eur negrąžintos paskolos priteisimo, šios sumos sutikimo neginčijo. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovė kreditą būtų grąžinusi. Nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas dėl negrąžintos paskolos sumos priteisimo yra pagrįstas, atsakovė reikalavimą pripažįsta, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 4 350,33 Eur negrąžintos paskolos suma.

Dėl paskolos palūkanų

Dėl vėlavimo palūkanų bei delspinigių

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant palūkanų ir netesybų santykį jų išieškojimo atveju, vadovaujamasi bendrąja nuostata, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-830/2003). Kompensuojamoji palūkanų (CK 6.210 ir 6.261 straipsniai) funkcija pasireiškia, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad tos palūkanos, kurios mokamos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, atlieka kompensuojamąją funkciją. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Pagal sutarties Bendrųjų sąlygų 2.1.3 punktą nuo 4 vėlavimo dienos pradedamos skaičiuoti vėlavimo palūkanos. Vėlavimo (skolintojams priklausančios palūkanos, skaičiuojamos nuo negrąžintos paskolos sumos) bei kitos palūkanos papildomai taip pat skaičiuojamos tol, kol yra paskolos gavėjo vėlavimas mokėti įmoką (-as).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu kreditorius civilinėje byloje neįrodinėja didesnio nuostolių dydžio, o remiasi palūkanų dydžiu, tai jis reikalauja minimalių nuostolių atlyginimo. Tokiu atveju, turi būti vadovaujamasi įskaitinių netesybų taisykle – netesybos įskaitomos į nuostolius, taip pat ir į minimalius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006). Negali būti kartu skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos ir delspinigiai; kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas (delspinigius), ir kompensuojamąsias palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019 72 punktas). Nurodytų teisės normų ir jų taikymą detalizuojančios praktikos pagrindu. Taigi vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, ieškovės prašomos priteisti 16,95 Eur vėlavimo palūkanos įskaitytinos į iš atsakovės priteistinus 34,07 Eur delspinigius ir iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 34,07 Eur delspinigių, o kitoje dalyje ieškovės reikalavimas priteisti 16,95 Eur vėlavimo palūkanas atmestinas.

Dėl administravimo mokesčio

Taip pat ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovės paskaičiuotą 252,64 Eur dydžio administravimo mokestį, kurį šalys buvo sulygę sutarties nuostatomis ir kuris yra sudedamoji mokamo mėnesinio kredito bendros mokamos sumos dalis. Atsakovė su šiuo mokesčiu nesutinka.

Iš paskolos sutarties 2.4 punktą ir Bendrųjų sąlygų 1.2 punktą, paskolos gavėjas privalo sumokėti administravimo mokestį už visą likusį sutarties terminą iš karto, jei vartojimo kredito gavėjas vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to yra nutraukiama sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo. Administravimo mokestis yra viena bendra atsakovo mokama suma, kuri yra išdėstoma per visą sutarties laikotarpį. Nagrinėjamu atveju paskolos sutarties specialiosiose sąlygose yra mokėjimo grafikas, kuriame kiekvieną mėnesį į mokėtiną sumą yra įtrauktas administravimo mokestis. Per 60 mėnesių paskolos grąžinimo laikotarpį atsakovės ieškovei iš viso turėjo sumokėti 390,07 Eur sutarties administravimo mokesčio. Teismų praktikoje konstatuota, jog administravimo mokestis, neviršijantis Vartojimo kredito įstatyme 21 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto dydžio, gali būti skaičiuojamas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-91-603/2020; 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-228-864/2020 ir kt.). Kadangi administravimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų vykdymu t. y., nutraukusi Sutartį, ieškovė nebeturėjo prižiūrėti mėnesio mokėjimų surinkimo, paskirstyti atsakovės mokamų įmokų ir kt., ir nėra skirtas kompensuoti kredito davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo, šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo. Atsakovė pažeidė paskolos sutartį, nes nustatytu terminu nemokėjo nustatytų mėnesinių įmokų, dėl ko paskolos sutartis 2022 m. rugsėjo 10 d. buvo vienašališkai nutraukta. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 punkte numatyta, kad administravimo mokestis – tai Specialiosiose sąlygose nurodytas mėnesinis administravimo mokestis (išskaidytas visam paskolos terminui), kurį paskolos gavėjas moka organizatoriui kas mėnesį už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos. Šalys sutartyje sulygo dėl 0,21 procento mėnesinio administravimo mokesčio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškino, kokius padarinius sukelia sutarties nutraukimas ir kokios sutarties sąlygos gali likti galioti po sutarties nutraukimo, nurodydama, kad sutarties nutraukimo teisinius padarinius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo. Todėl, ieškovė, nutraukusi sutartį, nebeturėjo administruoti mėnesio mokėjimų surinkimo bei paskirstyti atsakovo mokamų įmokų, kaip nurodyta paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 1.2 punkte, todėl nebegali reikalauti priteisti administravimo mokesčio, kurio tikslas yra atlyginti sąnaudas už darbus, kurių ieškovė po sutarties nutraukimo nebeturi atlikti. Vartojimo kredito sutarties nutraukimas prieš terminą atleidžia abi sutarties šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, taip pat ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020).

Šiuo nagrinėjamu atveju atsakovė pažeidė paskolos sutartį, nes nustatytu terminu nemokėjo nustatytų mėnesinių įmokų, dėl ko paskolos sutartis 2022 m. rugsėjo 10 d. buvo vienašališkai nutraukta. Po Sutarties nutraukimo (2022 m. rugsėjo 10 d.) mokėtinas administravimo mokestis pagal Sutarties mokėjimo grafiką sudaro 205,58 Eur. Todėl iš ieškovės prašomos priteisti administravimo mokesčio sumos teismas išskaičiuoja po sutarties nutraukimo paskaičiuotą administravimo mokestį ir priteisia ieškovei iš atsakovės 47,06 Eur (9,12 Eur + 9,01 Eur + 8,90 Eur + 8,79 Eur + 8,67 Eur (8,55 Eur / 30 d. x 9 d.) administravimo mokesčio. Reikalavimo dėl likusio (205,58 Eur) negauto administravimo mokesčio, paskaičiuoto po sutarties nutraukimo, t. y. nuo 2022 m. rugsėjo 10 d. iki Sutarties termino pabaigos (2026 m. sausio 20 d.) tenkinti nėra pagrindo. Administravimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių įsipareigojimų įvykdymu ir šis mokestis gali būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo. Kai sutartis yra nutraukta, išnyksta administravimo objektas ir reikalavimas priteisti paskolos sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po sutarties nutraukimo, negali būti laikomas pagrįstu, todėl atmestinas. Ieškovė aptariamu atveju nepagrįstai bando praplėsti administravimo mokesčio sąvoką bei paskirtį, kuri įtvirtina Bendrosiose sutarties sąlygose ir paskolos sutartyje. Nors ieškovė ir teigia, kad tarpusavio skolinimo platformoje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, kokių ir kiek konkrečių išlaidų buvo patirta administruojant su atsakove sudarytą sutartį, t. y. kokia konkreti dalis tenka atsakovės išlaidų, kurias ieškovė patiria valdydama tarpusavio skolinimo platformą, ją administruodama ir pan. Reikalavimas priteisti sutarties administravimo mokestį, paskaičiuotą po sutarties nutraukimo, yra nepagrįstas, nes ją nutraukus, išnyksta administravimo objektas. Skolą išieškant teisme gali būti priteistos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovei priteisus visą administravimo mokestį, skaičiuojamą ir po paskolos sutarties nutraukimo, bei bylinėjimosi išlaidas ir dar vykdymo procese išieškojus vykdymo išlaidas, ieškovė nepagrįstai praturtėtų, o tai neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Dėl nuostolių atlyginimo

Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 39,56 Eur nuostolių atlyginimo už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 10 d. iki 2022 m. rugsėjo 22 d., taip pat 27,00 procentų nuostolių atlyginimą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2026 m. sausio 20 d.), skaičiuojant nuo tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 2 129,60 Eur sumos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs Kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424 – 452).

Teismas atkreipia dėmesį, kad ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus tuo atveju, jeigu kitaip nustatyta paskolos sutartyje. Tačiau 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija tokią praktiką pakeitė. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas nurodė, kad reikalavimas mokėti mokėjimo palūkanas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kurį sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu.

CK 6.221 straipsnio 3 dalis, aiškinama sistemiškai su to paties straipsnio 1 dalimi, nesudaro prielaidų sutarties sąlygomis, pagal prigimtį liekančiomis galioti po sutarties nutraukimo, pripažinti sutarties sąlygas, įtvirtinančias pagrindinių sutartinių prievolių pagal sutartį vykdymą. Kitoks aiškinimas lemtų sutarties nutraukimo esmės neatitinkančią situaciją, kai, nepaisant sutarties nutraukimo, vienai iš sutarties šalių nutraukta sutartis iš esmės lieka galioti visa apimtimi. Šio aiškinimo nekeičia ir tai, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, nes tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, kaip nurodyta pirmiau, nutraukus sutartį, nustoja galioti. Taigi, pagal naujai suformuluotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti priteisiamos iš skolininko tik iki kredito sutarties nutraukimo momento. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad tais atvejais, kai šalis sieja galiojanti paskolos sutartis ir kreditorius reikalauja sutarties įvykdymo natūra, piniginės prievolės vykdymo pažeidimo atveju mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti mokamos kartu su kompensuojamosiomis palūkanomis. Tokia kreditoriaus teisė (reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo) išlieka tol, kol išlieka jo teisė reikalauti prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra, t. y. iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Tuo tarpu paskolos sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Pagal tarp atsakovo ir ieškovės sudarytos Sutarties specialiąsias sąlygas, atsakovė įsipareigojo mokėti Sutartyje numatytas 27,00 proc. dydžio metines palūkanas. Minėtos palūkanos laikytinos mokėjimo palūkanomis. Pagal tarp šalių sudarytos Sutarties sąlygas, kreditą, mokėjimo palūkanas atsakovas turėjo mokėti iki 2026 m. sausio 20 d. Sutartį nutraukus nuo 2022 m. rugsėjo 10 d., ieškovė iki kreipimosi į teismą paskaičiavo 39,56 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų sumą. Toks reikalavimas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustatęs negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju atsakovė pažeidė vartojimo kredito sutartį, nes nustatytu terminu nemokėjo vartojimo kredito sutartyje nustatytų mėnesinių įmokų, todėl vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta. Faktas, jog ieškovė už sutartą mokestį (pelno palūkanas) paskolinusi atsakovei pinigus ir dėl atsakovės neteisėtų veiksmų nutraukusi vartojimo kredito sutartį, tačiau iki šiol neatgavusi nei šių paskolintų pinigų, nei sutartų mokėjimo (pelno) palūkanų, sudaro prielaidas išvadai, kad ieškovės negautų pajamų faktas yra įrodytas. Būtent mokestinių palūkanų dydis pripažintinas orientaciniu negautų pajamų už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki jo termino pabaigos dydžiu, jeigu sutartis būtų vykdoma tinkamai, būtent tokias pajamas iš sutarties sudarymo būtų gavusi kredito įstaiga, o dėl pažeidimo ji šias pajamas prarado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga, Teismų praktika Nr. 52; Kauno apygardos teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-26-413/2021). Taigi, atsakovei taikytina civilinė atsakomybė, iš jos priteisiant ieškovės negautas pajamas (negautų pelno palūkanų forma), t. y. mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Teismo vertinimu, paskolos davėjas (ieškovė) pagrįstai nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2026 m. sausio 10 d.), galėjo tikėtis gauti 27,00 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo pagal Sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, iš atsakovės ieškovei priteisiamas 39,56 Eur nuostolių atlyginimas už laikotarpį nuo 2022 m. rugsėjo 10 d. iki 2022 m. rugsėjo 22 d. bei 27,00 proc. dydžio nuostolių atlyginimas, skaičiuojamas nuo ieškinio pateikimo dienos 2022 m. rugsėjo 23 d. iki kredito grąžinimo termino pabaigos pagal Sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti vartojimo kredito likučio, tačiau ne daugiau kaip 2129,60 Eur suma už nurodomą laikotarpį.

Dėl sutarties sudarymo mokesčio

Taip pat ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovės 285,81 Eur sutarties sudarymo mokestį. Atsakovė su juo nesutinka. Iš Sutarties bendrųjų sąlygų 1.27 punktą sutarties (paskolos) sudarymo mokestis – paskolos sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas paskolos sutarties sudarymo mokestis, paskolos gavėjo mokamas organizatoriui, apimantis ir kreditingumo vertinimo mokestį. Taigi, sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą, t. y. mokestis, kuris yra apibrėžtas konkrečia suma, tačiau jo mokėjimas išskaidomas visam paskolos terminui, todėl sudaro mėnesinės įmokos dalį, o ne imamas už periodinį paskolos administravimą. Nagrinėjamu atveju vartojimo kredito paraiškoje paskolos suma nurodyta 4 952,25 Eur, skolintojų paskolinta suma (paskolos suma + sutarties sudarymo mokestis) – 5 325 Eur; sutarties sudarymo mokestis – 7,00 procentų nuo skolintojų paskolintos sumos. Kaip matyti iš įmokų mokėjimo grafiko, atsakovei sutarties sudarymo mokestis buvo išdėstytas dalimis 30 mėnesių terminui ir turėjo būti mokamas kas mėnesį kaip ir pati paskola bei su ja susiję mokėjimai (palūkanos, administravimo mokestis). Tokiu būdu, atsižvelgiant į tai, jog atsakovė įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti organizatoriui kas mėnesinį administravimo ir sutarties sudarymo mokesčius taip, kaip yra nurodyta jam skirtuose mokėjimo pranešimuose, bendrosiose sąlygose ir specialiosiose sąlygose, bei kitus mokesčius, tačiau prisiimtų įsipareigojimų nesilaikė, taip pažeisdama aukščiau aptartus sutarties punktus, teismas sprendžia, jog yra pagrindas iš atsakovės priteisti ieškovės naudai 285,81 Eur nurodyto mokesčio.

Dėl metinių procesinių palūkanų

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; kt.). CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsakovė pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procento dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro 777,00 - žyminis mokestis 172,00 Eur ir 605,00 Eur išlaidos už advokato pagalbą. Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti bendrą 7 646,74 Eur sumą. Teismas ieškovės reikalavimus patenkino iš dalies ir priteisė bendrą 7 424,21 Eur sumą, t. y. patenkino 97,09 procentus pareikštų reikalavimų (7424,21 Eur x 100 / 7646,74 Eur). Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistina – 166,99 Eur žyminio mokesčio ir 602,09 Eur už teisines paslaugas (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Iš atsakovės valstybei priteistinos 28,88 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnis), kurios sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5662, mokėjimo paskirtį – už išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Dėl atsakovės kreditingumo vertinimo, dėl paskolos restruktūrizavimo ir kt.

Kaip nurodyta aukščiau, atsakovė teikė teismui prašymus, prašydama atidėti teismo posėdžius, nurodydama, kad kreipėsi su skundu į Lietuvos banką bei siūlė ieškovei sudaryti taikos sutartis, ištęsiant mokėjimo grafiką ir neskaičiuojant palūkanų. Teikdama skundą Lietuvos bankui atsakovė prašė įvertinti ar ieškovė tinkamai įvertino jos kreditingumą, taip pat kodėl susidarius įsiskolinimui nepasiūlė jai, atsakovei priimtino sutarties restruktūrizavimo būdo, ar ieškovė tinkamai ją informavo apie bendrą vartojimo kredito kainą bei sutarties nevykdymo ir nutraukimo pasekmes.

Pagal Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, 7 dalį prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.

Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų 9 punkte nurodyta, kad sudarant vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjo vidutinis mėnesio įmokos, apskaičiuojamos padalijus kredito grąžinimo ir kredito kainos sumą iš kredito trukmės pagal visus įsipareigojimus finansų įstaigoms, dydis turi sudaryti ne daugiau kaip 40 procentų vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų, išskyrus nuostatų 91 punkte nurodytą išimtį. Pagal nuostatų 22–23 p. laikoma, kad vartojimo kredito davėjas ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius neįvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumo, jeigu vartojimo kredito davėjas ir tarpusavio skolinimo platformos operatorius neįvertino pakankamos informacijos ir įrodymų, susijusių su vartojimo kredito gavėjo galimybe tinkamai vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, arba vertino tik vartojimo kredito gavėjo galimybes tinkamai vykdyti vartojimo kredito sutartį, neatsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo jau turimus finansinius įsipareigojimus.

Nagrinėjamu atveju, ieškovė nurodžiusi, atsakovė to neginčijo, kad atsakovė pildant paraišką paskolai gauti nurodžiusi, kad atsakovės L. S. pajamos sudaro 1000 Eur /mėn. Kreditingumo vertinimo metu patikrinus Sodros duomenų bazę ieškovė nustatė, kad paskutinius 12 mėnesių atsakovės pajamos buvo kintamos, todėl ieškovė skaičiuodama tvarias pajamas atsižvelgė į atsakovės dvylikos paskutinių mėnesių gautas pajamas iš darbovietės (duomenys neskelbtini) bei gautą ligos pašalpą, t. y. taikė 12 mėnesių pajamų vidurkį, kuris buvo mažesnis lyginant su paskutinių 4 mėnesių pajamų vidurkiu. Taigi, vertinamuoju laikotarpiu ieškovė gavusi duomenis iš Sodros ir nustačiusi, kad atsakovė gauna ir socialinę išmoką, tačiau atsižvelgiant į paskolos terminą bei socialinės išmokos mokėjimo terminą minėtos išmokos į tvarių pajamų skaičiavimą neįtraukė. Iš kreditingumo vertinimo skaičiuoklės matyti, kad ieškovė įvertinusi turimus duomenis paskaičiavo, jog atsakovės tvarios pajamos po mokesčių sudarė 448,22 Eur.

Iš byloje esančių dokumentų matosi ir tai, kad ieškovė tikrino oficialiose duomenų bazėse nurodytus atsakovės finansinius įsipareigojimus kitoms finansų įstaigoms ir nustatė, jog atsakovės įsipareigojimų ir pajamų santykis kreditingumo vertinimo metu buvo 36,81 proc. t. y. neviršijo 40,00 proc. pajamų ir įsipareigojimų santykio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme. Atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovė kreipėsi į ieškovę ir paraišką paskolai pildė norėdama refinansuoti visus turimus kreditus kitose finansų įstaigose ir papildomai pasiskolinti, ieškovė patvirtinusi, kad atliekant atsakovės kreditingumo vertinimą buvo atsižvelgta ir į atsakovės turimus finansinius įsipareigojimus, kurie bus padengti suteikus naują paskolą. Atsižvelgiant į nurodyta, laikytina, jog ieškovė tinkamai įvertino kredito gavėjo turtinę padėtį bei gebėjimą įvykdyti sutartines prievoles, t. y. atsižvelgė į kredito gavėjo pateiktą deklaraciją bei Lietuvos banko valdomos duomenų bazės duomenis, ir nenustatė, kad kredito gavėjo suminė mėnesinė visų turimų įsipareigojimų įmoka būtų viršijusi 40,00 proc., todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatytų kreditingumo neįvertinimo pasekmių, t. y. panaikinti atsakovės pareigą mokėti kreditorės paskaičiuotas palūkanas.

Atsakovė teigia, kad ieškovė nepasiūlė sprendimo dėl paskolos restruktūrizavimo, tačiau teismas neturi duomenų, kad atsakovė būtų kreipusi į ieškovę su prašymu atidėti paskolos įmokas ir nurodžiusi Vartojimo kredito įstatymo 18¹ straipsnyje nurodytas aplinkybes dėl kurių turi būti atidedamos paskolos įmokos. Šiuo atveju teismas atsižvelgia ir į ieškovės veiklos specifiką bei įstatymų reikalavimus Bendrovė siekdama išlaikyti paskolų gavėjų bei investuotojų, t. y. skolintojų interesų pusiausvyrą, paskolų įmokas atideda tik esant Vartojimo kredito įstatyme nurodytoms sąlygoms ir pagrindams.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovei paskolos sutartis buvo išsiųsta per kurjerį 2021 m. sausio 18 d., o pasirašyta 2021 m. sausio 19 d. Sutartis buvo siunčiama dviem egzemplioriais, iš kurių vienas lieka paskolos gavėjui. Atsakovei paskolos išmokėjimas atliktas 2021 m. sausio 22 d. Per laikotarpį nuo paskolos sutarties pasirašymo iki paskolos išmokėjimo atsakovė turėjo galimybę susipažinti su paskolos sutarties specialiosiomis sąlygomis, kuriose nurodoma visa pagrindinė informacija pagal VKĮ 5 straipsnį, taip pat pateikti ieškovei papildomus klausimus, susijusius su paskolos sutarties specialiosiomis sąlygomis bei išdavimo tvarka, tačiau to nepadarė, į ieškovę nesikreipė ir papildomos informacijos neprašė. Atsakovė taip pat neišreiškė valios nemokamai atsisakyti paskolos sutarties apsisprendimo laikotarpiu, kaip tai numato VKĮ 141 straipsnis ar vadovaujantis VKĮ 15 straipsnio 1 dalies punktu, pasinaudoti Paskolos gavėjui sudaryta sąlyga nemokamai atsisakyti sutarties per 14 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo dienos.

Pasisakant dėl tinkamo informavimo apie sutarties nutraukimą ir jo pasekmes, teismas pažymi, paskolos sutartis su atsakove buvo nutraukta remiantis sutarties Bendrųjų sąlygų 8.9 punkte įtvirtinta tvarka, kuri atitinka Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsnio reikalavimus. Paskolos sutarties Bendrųjų sąlygų 8.9 punkte numatyta, kad ieškovė turi teisę vienašališkai nutraukti paskolos sutartį ir reikalauti, kad paskolos gavėjas (atsakovė) prieš paskolos grąžinimo terminą sumokėtų visą paskolos sumą, iki grąžinimo dienos priskaičiuotas palūkanas, iki sutarties nutraukimo priskaičiuotus, bet nesumokėtus mokesčius, taikomus pagal sutartį bei kitas išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu bei skolos administravimu, jei Paskolos gavėjas yra Patvarioje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; mokėjimas pradelstas ilgiau kaip 1 mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos Paskolos sumos arba mokėjimas yra pradelstas daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės ir pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per 2 savaites nuo papildomo Patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo Paskolos gavėjui dienos. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė paskutinį kartą ieškovei pervedusi 100 Eur (2022 m. rugpjūčio 11 d. mokėjimas), kuriuo iš dalies padengė 2022-03-20 Paskolos sutarties grafiko įmoką, tai patvirtina buhalterinė pažyma. Iš bylos duomenų nustatyta, kad mokėjimai buvo pradelsti daugiau kaip tris mėnesius iš eilės, ieškovė ne kartą elektroniniu paštu informavo atsakovę apie susidariusi įsiskolinimą, su ieškovės darbuotoju ne kartą bendravo telefonu (to atsakovė neneigia) dėl dalinio susidariusios skolos apmokėjimo, tačiau skolos nemokėjo (net iš dalies), todėl ieškovė 2022 m. rugpjūčio 26 d. atsakovei išsiuntė įspėjimą ragindama per 14 dienų apmokėti susidariusį įsiskolinimą, nurodydama, kad priešingu atveju bus nutraukta paskolos sutartis. Per nurodytą terminą ieškovė negavo iš atsakovės nė vieno mokėjimo, todėl 2022 m. rugsėjo 10 d. vienašališkai nutraukė sutartį su atsakove bei apie tai ją informavo pranešimu.

Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad ieškovė tinkamai įvertino atsakovės kreditingumą, suteikė būtiną informaciją iki paskolos sutarties sudarymo, tinkamai informavo apie paskolos sutarties nutraukimą ir jo pasekmes bei bendradarbiavo visą paskolos sutarties galiojimo laikotarpį.

Dėl sprendimo vykdymo išdėstymo

CPK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2011, 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004, 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K 3-594/2006). Be to, teismui turi būti pateikti duomenys apie tai, kad skolininko finansinė padėtis ateityje pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-186/2011). Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą, ar konkrečiu atveju yra pagrindas atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, svarbu įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ar išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra ir ar apskritai nebus paneigtas pats teismo sprendimo privalomas pobūdis.

Nagrinėjamu atveju atsakovė L. S. konkretaus prašymo išdėstyti teismo sprendimą teismui nepateikė. Ji teikė teismui prašymus, prašydama atidėti teismo posėdžius, nurodydama, kad kreipėsi su skundu į Lietuvos banką bei siūlė ieškovei sudaryti taikos sutartį, ištęsiant mokėjimo grafiką ir pan. Atsakovės prašymuose nurodoma informacija yra deklaratyvi, bendro pobūdžio, neparemta jokiais rašytiniais įrodymais. Atsakovė tik prašo ieškovės prailginti įmokų mokėjimo grafiką, tačiau duomenų, patvirtinančių jos sunkią finansinę padėtį ar egzistuojančias išskirtines aplinkybes, sudarančias pagrindą teismo sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teismui nepateikė (CPK 178 straipsnis).

Ieškovė patvirtinusi, jog atsakovė į jos raginimus mokėti skolą nereagavo, susidariusios skolos visiškai nemoka, todėl ieškovė neturi pagrindo manyti, kad įmanoma bylą baigti taikos sutartimi ar išdėstyti skolą dalimis. Be to, atsakovė jokių paaiškinimų apie savo turtinę padėtį neteikė, savo sunkios materialinės padėties neįrodinėjo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo išdėstyti sprendimo vykdymą.

Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teismas nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; etc.). Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 262 straipsnio 2 dalimi, 285, 286 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 350,33 Eur (keturių tūkstančių trijų šimtų penkiasdešimt eurų 33 ct) negrąžintą paskolą, 537,78 Eur (penkių šimtų trisdešimt septynių eurų 78 ct) paskolos palūkanas, 47,06 Eur (keturiasdešimt septynių eurų 06 ct) administravimo mokestį, 39,56 Eur (trisdešimt devynių eurų 56 ct) nuostolių atlyginimo, 27 procentų nuostolių atlyginimo (pagal paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas), skaičiuojamas už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos 2022 m. rugsėjo 23 d. iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2026 m. sausio 20 d.) nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta Paskolos (vartojimo kredito) sutarties Nr. 89921926 įmokų grafike, neviršijant bendros 2129,60 Eur sumos, 285,81 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt penkių eurų 81 ct) sutarties sudarymo mokestį, 34,07 Eur (trisdešimt keturis eurus 07 ct) delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2022 m. rugsėjo 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 769,08 Eur (septynių šimtų šešiasdešimt devynių eurų 08 ct) bylinėjimosi išlaidas ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų bitė“, įmonės kodas 304051511.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovės L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 28,88 Eur (dvidešimt aštuonių eurų 88 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Netenkinti atsakovės L. S. prašymo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmus.