Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-279-544/2017

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.1; 1.3.7.1.; 1.3.7.2.4.; 1.3.8.7.; 3.2.4.11.; 3.3.1.18.1.

2017 m. gegužės 4 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Birutės Jonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Č. B. apeliacinį skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-271-504/2016 pagal ieškovo Č. B. ieškinį atsakovei VšĮ ‚(duomenys neskelbtini)“, esant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, „(duomenys neskelbtini)“ AS filialui, dėl neturtinės žalos atlyginimo už sužalojimą darbo metu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016 m. vasario 11 d. Rokiškio rajono apylinkės teisme buvo gautas ieškovo Č. B. ieškinys atsakovei VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ dėl neturtinės žalos atlyginimo už sužalojimą darbo metu, kuriuo ieškovas reikalavo jo naudai priteisti 50 000 Eur patirtos neturtinės žalos atlyginimą bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Ligoninė) dirbo sanitaru. Darbo metu 2011 m. rugsėjo 26 d. apie 00.30 val. pacientas A. Š. pradėjo smaugti kitą palatos pacientą G., kuris buvo perkeltas į kitą palatą. Likęs vienas pacientas A. Š. pradėjo spardyti sienas, duris, agresyvus jis buvo nuolat. Tuomet slaugytojos D. K. nurodymu, jis (ieškovas) kartu su slaugytoja D. K. ir sanitare A. B. turėjo taikyti fizinio suvaržymo priemonę ir jėga paguldyti pacientą A. Š. į lovą. Fizinio suvaržymo procedūros pacientui A. Š. metu buvo tik dvi minėtos skyriaus darbuotojos. Jis žinojo, kad pagal norminius aktus fiksuojant ligonį negali būti mažiau nei keturi asmenys. Pagal neplaninio vidaus medicininio audito bendrosios psichiatrijos skyriaus ataskaitą, suvaržymo procedūrai vadovavo slaugytoja D. K., kuri ir davė nurodymus dėl suvaržymo. Pagal Sanitaro pareiginių instrukcijų 5.1.17 punktą, jis, kaip ir sanitarė A. B., privalėjo vykdyti slaugytojos nurodymus.Ieškovas nurodė, kad bendradarbės pacientą A. Š. nuo žemės kėlė į lovą laikydamos už kojų, o jis laikė už krūtinės. Bekeliant pacientas spyrė bendradarbėms. Patyrusi smūgį sanitarė A. B. paleido pacientą A. Š. ir išsigandusi nebeatliko jokių varžymo veiksmų. Vykdydamas slaugytojos D. K. nurodymus dėl suvaržymo, pacientą A. Š. jis, ieškovas, kėlė vienas. Paciento nebuvo galima palikti buvusioje situacijoje nesuvaržius, nes jis kėlė pavojų kitų asmenų saugumui, todėl neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pats vienas suvaržyti pacientą A. Š.. Tačiau ligonis dešine koja jam spyrė į kairį petį, dėl ko patyrė traumą - kairio peties pilną plyšimą su bicepso ilgosios sausgyslės dislokacija. Po sužalojimo ramiai būnant rankos neskaudėjo, bet jos nebegalėjo pakelti, todėl ryte kreipėsi į medikus. Tvirtina, kad atsakovė neužtikrino, jog paciento suvaržymo procedūros būtų saugios ir nekenksmingos, nes nepasirūpino reikalingu personalo kiekiu, priemonėmis ir kt. 2012 m. sausio 10 d. surašytame antrajame Nelaimingo atsitikimo darbe akte yra nurodyta, kad paciento A. Š. suvaržymo procedūrai vadovavo slaugytoja D. K., kad nėra aišku, kas iš atsakovės vadovybės priėmė sprendimą dėl suvaržymo. Akte taip pat įtvirtinta, kad atsakovas netinkamai organizavo fizinio suvaržymo priemonių taikymo procedūra (duomenys neskelbtini), dėl ko nukentėjo ieškovas.Dėl patirtos traumos buvo nustatytas 70 procentų darbingumo lygis, jis iki šiol nuolat lankosi pas gydytojus, jam buvo atliktos operacijos, skiriami vaistai, tačiau būklė negerėja, nors nuo traumos praėjo daugiau nei ketveri metai. Be to, dėl darbe patirto sužalojimo jis iki šiol jaučia fizinį skausmą, patiria psichologinio pobūdžio išgyvenimus, nes negali pagal savo patirtį ir kvalifikaciją dirbti darbo, kuris reikalauja jėgos. Atsakovė 2012 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) dėl patirtos traumos padarinių jį atleido iš darbo, o naują darbą surasti sunku. Todėl tvirtina, jog jis patyrė 50 000 Eur neturtinę žalą, kurią privalo atlyginti atsakovė, kadangi jis buvo sužalotas nelaimingo atsitikimo darbe metu, o atsakovė, būdama neatidi ir nerūpestinga, neužtikrino saugių darbo sąlygų (neužtikrino personalo saugumo, turėjo per mažai tokių darbuotojų arba dėl apsauginių darbuotojų kaltės), dėl ko buvo jis, ieškovas, buvo sužalotas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 250 straipsnis). Be to, ieškovo nuomone, jis buvo sužalotas dėl padidinto pavojaus šaltinio (psichikos negalią turintys pacientai, su kuriais privalėjo bendrauti), tad atsakomybė atsakovui atsiranda ir pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė bei atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai bei liudytojų nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, jog ieškovo Č. B. ieškinyje nurodytos aplinkybės apie tai, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. apie 0.30 val. jam dirbant pas atsakovę Ligoninėje sanitaru pacientas A. Š. įspyrė į kairį petį ir jį sužalojo, yra pagrįstos. Be to, atsakovės atlikto tyrimo metu sudarytų dokumentų turinys leidžia daryti išvadą, kad atsakovė buvo tinkamai išsiaiškinusi įvykio aplinkybes ir tai užfiksavusi atitinkamais įrašais dokumentuose. Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovas netinkamai aiškina ir traktuoja didesnio pavojaus šaltinio sąvoką, kadangi asmuo, sergantis psichine liga, negali būti laikomas padidinto pavojaus šaltiniu CK 6.270 straipsnio prasme. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovo argumentai, jog atsakovei atsakomybė taikoma be jo kaltės, prieštarauja CK 6.270 straipsnio 2 dalies, 6.246 – 6.249 straipsnių nuostatoms.Be to, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas sprendė, jog ligonio A. Š. kėlimas ir guldymas į lovą įvyko spontaniškai, be pasirengimo, dėl ko visų ligonį kėlusių darbuotojų veiksmai buvo nesuderinti ir chaotiški. Ieškovas Č. B. buvo tinkamai supažindintas su Įvadinės saugos ir sveikatos instrukcija, Pareiginiais nuostatais, Sanitaro saugos ir sveikatos instrukcija bei Fizinio suvaržymo priemonių taikymo instrukcija, todėl jis pats savanoriškai, nesant nustatyta tvarka paskirtos fizinio suvaržymo priemonės, ėmėsi paciento perkėlimo į kitą vietą ir tokiu būdu prisiėmė galimą su tuo susijusią riziką. Įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių pagrįstai konstatuoti, kad darbdavys neatliko įstatymuose ir lokaliniuose aktuose nustatytų veiksmų ar atliko neteisėtus veiksmus, tuo neužtikrindamas, kad paciento A. Š. suvaržymo procedūros būtų saugios ir nekenksmingos. Tad, nesant atsakovės kaltės, priežastinio ryšio tarp atsakovo veikimo ar neveikimo ir ieškovui atsiradusios žalos dėl 2011 m. rugsėjo 26 d. įvykusio nelaimingo atsitikimo metu patirto sužalojimo, ieškinį teismas laikė nepagrįstu. Kartu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog ieškovas praleido įstatymu nustatytą ieškinio senaties terminą ieškiniui pateikti, o jo nurodomos priežastys – nedarbingumo laikotarpiai, atstovo advokato užimtumas bei nepakankamas išsilavinimas, dėl kurių jis praleido įstatymu nustatytą 3 metų terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, nelaikytinos svarbiomis, tad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas Č. B. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad paties pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog ligonio A. Š. kėlimas ir guldymas į lovą įvyko spontaniškai, be pasirengimo, dėl ko visų ligonį kėlusių darbuotojų veiksmai buvo nesuderinti, chaotiški, atsižvelgiant į 2012 m. sausio 10 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto, kuris nebuvo apskųstas ir jame užfiksuotos aplinkybės nėra nuginčytos, patvirtina, kad nelaimingo atsitikimo priežastys yra netinkamai organizuota fizinio suvaržymo priemonių taikymo procedūra (duomenys neskelbtini) ligoninės pacientui A. Š., dėl ko nukentėjo ieškovas. 2012 m. sausio 10 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akte yra konstatuoti darbo saugos reikalavimų pažeidimai. 2013 m. spalio 25 d. darbingumo lygio vertinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodyta, jog ieškovo netekto darbingumo priežastis yra nelaimingas atsitikimas darbe. Ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konkrečiai nustatyta, jog 2011 m. rugsėjo 26 d. ieškovo sužalojimas įvyko darbo metu bei sukėlė atsiradusius padarinius (sužalojimą). Taigi ieškovo sveikatos sužalojimą lėmė būtent darbdavio pareigų pažeidimas.Apelianto nuomone, nelaimingų atsitikimų ir incidentų darbe registracijos žurnalo ir bendrosios psichiatrijos skyriaus personalui padarytų kūno sužalojimų registracijos žurnalo analizė rodo, kad darbuotojų sužalojimai 2011 ir 2012 metais buvo nuolatiniai, o tai leidžia pagrįstai spręsti, jog šių aplinkybių atsiradimas priklausė išimtinai nuo darbdavio darbo organizavimo. VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ procedūroje „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) 4.2.1. papunktyje nustatyta, jog budinti ir palatos slaugytoja atsako už suvaržymo priemonių sujaudintam pacientui organizavimą. 4.24. punkte numatyta, kad budinti ir palatos slaugytoja atsako už savalaikį gydančio ir budinčio gydytojo informavimą apie paciento psichikos ar somatinės būsenų pasikeitimus. 5.2.1 papunktyje nurodyta, jog budinti ir palatos slaugytoja organizuoja suvaržymo priemonės taikymą. Byloje esantys įrodymai patvirtino, jog buvo susiklostęs objektyvus pagrindas atsakovės darbuotojams reaguoti į paciento A. Š. elgesį bei stengtis aktyviai suvaržyti jo veiksmus, keliančius grėsmę tiek jo paties, tiek kitų asmenų saugumui. Kartu pabrėžiama ir tai, jog nebuvo lokalinio teisės akto, kuris numatytų ieškovo pareigą pareikalauti slaugytojos, atsakingos už suvaržymo priemonių sujaudintam pacientui organizavimą, užtikrinti, kad fizinio suvaržymo procedūroje dalyvautų ne mažiau kaip 4 asmenys. Be to, atsakovės lokaliniai teisės aktai yra prieštaringi, nes VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintoje fizinio suvaržymo priemonių taikymo instrukcijoje nurodomas ne reikalavimas, o pageidavimas (rekomendacija), kad procedūroje dalyvautų 4 personalo nariai, o Sanitaro saugos ir sveikatos instrukcijos Nr. (duomenys neskelbtini) 15.7 punkte nurodyta, kad keliant ir fiksuojant ligonį darbą reikia atlikti keturių asmenų grupei. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priskyrė ieškovui galimybę vykdyti fizinio suvaržymo priemonių taikymo įgyvendinimą, kadangi tai nepatenka į jo kompetenciją ir tą gali spręsti tik organizuojantis fizinio suvaržymo procedūrą asmuo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos darbuotojų sveikatos ir saugos įstatymo 11 straipsnį ir nepagrįstai perkėlė darbdavio pareigą ieškovui. Kitas apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad ieškovo sveikatos sutrikdymas yra tiesiogiai susijęs su apelianto tarnybinių (darbinių) pareigų atlikimu, dėl ko darbdavio kaltė, kad jis nesudarė saugių darbo sąlygų, yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), o šios prezumpcijos atsakovė nepaneigė. Pagal formuojamą teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, teismai atsižvelgia į darbdavio (skolininko) veiksmus, kurie nors minimaliai turi įtakos šios žalos atsiradimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2008). Šiuo atveju ieškovui buvo būtina reaguoti į paciento A. Š. elgesį, o pagal formuojamą teismų praktiką darbdavys privalo užtikrinti, jog darbo vietoje nebūtų nesaugių ar pavojingų darbo vietų ir technologinių procesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-341/2012).Apelianto nuomone, pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 46 straipsnio 1 dalį, darbdavys, nesant įstatyme nustatytu jo atsakomybe eliminuojančiu sąlygų, įstatymu nustatyta tvarka atsako už dėl nelaimingo atsitikimo darbe atsiradusią neturtinę žalą. Atsižvelgiant į visas virš išdėstytas aplinkybes, mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl ieškinio senaties termino apeliaciniame skunde nurodoma, jog neatnaujindamas senaties termino pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, netinkamai įvertino aplinkybes, jog ieškovas nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. sausio 2 d. sirgo, nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. balandžio 30 d. buvo operuotas, kad nedarbingumo laikotarpiai tęsėsi ir vėliau, kad jis buvo 4 kartus operuotas, kad ir anksčiau turėjo sveikatos sutrikimų (2009 metais buvo pašalinta meningeoma, involiuciniai pakitimai galvos smegenyse (degeneraciniai pakitimai), lėtinės išeminės smegenų ligos, hemiparezė, stuburo degeneraciniai pakitimai). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų apie ieškovo sveikatos sutrikimus, galinčius apsunkinti jo suvokimą.Kadangi byloje sprendžiamas ginčas dėl sveikatos sutrikdymu atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo, mano, kad senaties terminas turėjo būti atnaujintas remiantis teisingumo bei proporcingumo principais bei tarptautiniais teisės aktais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad šalių padėtis darbo ginče yra nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 541/2011; ir kt.). Todėl, ieškovo vertinimu, ieškinio netenkinimas vien tik formaliu pagrindu, nenustačius ieškovo nesąžiningų veiksmų, dėl kurių ši teisė nebuvo įgyvendinta anksčiau, prieštarauja protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams bei paties ieškinio senaties instituto esmei. Pabrėžiama, kad, nepaisant formalaus ieškinio senaties termino, numatyto CK 1.131 straipsnio 2 dalyje, nagrinėjamu atveju taikytina ir CK 6.288 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad, jeigu teisę į žalos atlyginimą turintys asmenys kreipiasi dėl žalos atlyginimo praėjus trejiems metams nuo jos padarymo dienos, tai žalos atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos. Aiškindamas šias įstatymo normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad jeigu nukentėjusysis iš karto nereikalauja atlyginti žalą, tai prievolė ją atlyginti nepasibaigia. Jeigu asmuo kreipiasi dėl sveikatai padarytos žalos atlyginimo praėjus trejiems metams nuo jos padarymo dienos, tai žalos atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos. Vien tas faktas, kad asmuo kreipėsi praėjus trejiems metams, nesudaro pagrindo skolininkui tikėtis, jog jis galės apsiginti, remdamasis ieškinio senatimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2006). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teisės normose yra specialiai reglamentuotas žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju, kai į teismą dėl žalos atlyginimo nukentėjęs asmuo kreipiasi praėjus trejiems metams nuo žalos padarymo dienos – trejų metų termino suėjimas nėra pagrindas atmesti ieškinį, o yra pagrindas žalos atlyginimą priteisti nuo kreipimosi į teismą dienos (CK 6.288 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473/2013). Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą atsakovės VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“ prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų atsakovo atsakomybei kilti, o, siekiant konstatuoti neteisėtą veiką, yra būtina ne tik nustatyti konkrečias pareigas, t. y. elgesio modelį, kurį darbdavys privalo atlikti, tačiau ir nustatyti (identifikuoti) konkrečius neteisėtus veiksmus ar konkretų neteisėtą neveikimą, ar tokių veiksmų (neveikimo) visumą, kurie nulėmė nelaimingą atsitikimą ir dėl jo patirtą sužalojimą. Nagrinėjamu atveju ieškovas buvo tinkamai supažindintas su darbo sąlygomis bei reikalavimais, instruktuotas saugiai dirbti darbą bei visapusiškai apmokytas atlikti savo pareigas. Ieškovui pagal jo pareigas reglamentuojančius teisės aktus nebuvo galima pačiam vienašališkai priimti sprendimo dėl suvaržymo priemonių taikymo ar naudoti prieš pacientą jėgą bei fizinius veiksmus. Be to, šiuo atveju pats ieškovas atsakovei neatskleidė tikrosios savo sveikatos būklės, nors atsakovės būdavo siunčiamas tikrintis sveikatą, o pagal jam išduotas išvadas dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, jis galimai negalėjo dirbti sanitaro darbo, kurį dirbant ir įvyko nelaimingas atsitikimas. Be to, ieškovo darbo vietoje nustatyta profesinė rizika atitiko teisės aktų reikalavimus, o darbdavio pareigų, įtvirtintų saugos ir sveikatos teisės aktuose, pažeidimų ar jų nesilaikymo ieškovo darbo vietoje nenustatyta nei iki nelaimingo atsitikimo, nei po jo.Atsiliepime nesutinkama su Valstybinės darbo inspekcijos surašyto Nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodytomis nelaimingo atsitikimo priežastimis bei pažymima, kad jokiuose oficialiuose dokumentuose nėra nurodyta, kokias konkrečiai Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – DK) ar kituose teisės aktuose įtvirtintas pareigas pažeidė atsakovė ir ar šis pažeidimas ar nesilaikymas lėmė ieškovo sužalojimus. Dėl nustatyto technologinio proceso nustatytos darbo atlikimo tvarkos pažeidimų gali būti kaltas pats ieškovas, kuris buvo atsakingas už tinkamą nustatytos tvarkos įgyvendinimą. Be to, Nelaimingo atsitikimo darbe akte nėra pakankamai detalizuota ir visiškai nepatvirtina atsakovės neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo realus priežastinis ryšys dėl tokių veiksmų atlikimo ir nelaimingo atitikimo. Nepaisant to, ieškovo nurodomas Nelaimingo atsitikimo darbe aktas, kaip ir nedarbingumo lygio vertinimo aktas bei ekspertizės aktas, turi būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, juo labiau, kad nė viename į šių dokumentų nėra nurodyta, jog nedarbingumas buvo netektas ir sužalojimai patirti dėl atsakovės neteisėtos veiklos. Nurodė, kad ieškovas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė atsakovės netinkamas pareigų, susijusių su pareigos užtikrinti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, vykdymas. Nors ieškovas formaliai ir nurodo DK 229 straipsnį, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, 11 straipsnį, 25 straipsnio 16 punktą, tačiau nenurodoma, kaip ir kuo šiose teisės normose įtvirtinti pažeidimai pasireiškė.Atsiliepime pabrėžiama, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta tokia paciento A. Š. būsena, kad jam būtų pagrindas taikyti suvaržymo priemones. Nors ieškovas teigia, kad pacientas buvo tokios būklės, kuriai esant buvo objektyvus pagrindas suvaržyti paciento veiksmus, tačiau atsakovės manymu, ieškovas netinkamai vertino nustatytas aplinkybes. Byloje nustatyta ir patvirtinta visų byloje paaiškinimus teikusių asmenų ir liudytojų, kad, prieš keliant pacientą A. Š., nebebuvo jokios rizikos nei jam pačiam, nei pacientui G., nei tretiesiems asmenims bei personalui. Nors ieškovas teigia, kad suvaržymo priemones jis taikė slaugytojos nurodymu, tačiau šie teiginiai nėra paremti jokiais įrodymais, liudytojų paaiškinimais ir įstaigoje galiojančia tvarka. Apie tai, kad suvaržymo priemones taikyti nusprendė slaugytoja, nurodė tik ieškovas ir liudytoja A. B., kai tuo tarpu liudytojai D. K. bei K. M. nurodė, jog slaugytoja sprendimo dėl suvaržymo priemonių taikymo ne tik kad nebuvo priėmusi, tačiau ir jo priimti pagal savo kompetenciją negalėjo. Be to, ieškovo ir liudytojos A. B. kiti paaiškinimai dėl suvaržymo priemonės procedūros, ieškovo sužalojimo mechanizmo nesutampa ir yra prieštaringi tarpusavyje. Valstybinė darbo inspekcija, be kita ko, nustatė, kad nėra duomenų, kas nurodė pacientą A. Š. paguldyti į lovą, o tai patvirtina, kad apskritai nebuvo priimtas sprendimas taikyti suvaržymo priemonę pacientui A. Š.. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo iniciatyva ir nuožiūra stvėrė pacientą už pečių ir naudojo fizine jėga paremtus veiksmus prieš paciento valią, dėl ko ir nebuvo įrašo medicininiuose dokumentuose apie suvaržymo priemonių taikymą pacientui. Ieškovui turėjo būti suprantama, kad paciento, ramiai vieno paties gulinčio ant žemės stebėjimo palatoje, būklė nėra neadekvati ir jam nėra pagrindo taikyti suvaržymo veiksmus, juo labiau, kad ieškovui žinoma, kad suvaržymo priemonę skiria gydantis ar budintis gydytojas.Kadangi ieškovas nesilaikė Suvaržymo priemonių taikymo sujaudintam pacientui tvarkos, iš esmės savo nuožiūra ir vienašališkai nusprendė taikyti suvaržymo priemones nesant gydytojo nurodymo, nenustačius suvaržymo priemonių rūšies ir apimties, jis tokiais veiksmais pažeidė savo tiesiogines pareigas, įgaliojimus, veikė virš nustatytų kompetencijos ribų. Todėl pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė visiškai pagrįstai. Priešingai negu teigia ieškovas, byloje yra kilęs akivaizdus ginčas dėl ieškovo patirto sužalojimo laiko, vietos ir sužalojimo mechanizmo. Liudytoja D. K. nematė, kad pacientas A. Š. būtų spyręs ieškovui ar kitiems darbuotojams. Ieškovo patirto sužalimo, neva pasireiškusio paciento A. Š. spyrio metu, mechanizmo negalėjo paaiškinti ir byloje liudiję asmenys, jų paaiškinimai buvo nenuoseklūs ir skirtingi. Galiausiai, byloje pateiktoje ekspertizės išvadoje nėra neginčijamai konstatuota, kad sužalojimas buvo patirtas būtent 2011 m. rugsėjo 26 d. incidento su A. Š. metu, kadangi ekspertizės akte aiškiai nurodoma, jog toks sužalojimas gali pasireikšti įvairiai. Byloje nepaneigta ir ta aplinkybė, kad iki nelaimingo atsitikimo ieškovas nepranešė atsakovei apie savo tikrąją sveikatos būklę, rekomenduojamas darbo sąlygas ir pan., kas taip pat priežastiniu ryšiu susiję su ieškovo patirtomis pasekmėmis jam dirbant Ligoninėje 2011 m. rugsėjo 26 d.Dėl ieškinio senaties termino atsiliepime nurodoma, kad tuo atveju, kai sužalojama asmens sveikata, teisė į ieškinį dėl turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo atsiranda nuo asmens sužalojimo dienos. Ieškovas nurodė, jog buvo sužalotas 2011 m. rugsėjo 26 d., todėl kreiptis į teismą su ieškiniu jis privalėjo ne vėliau kaip per trejus metus, t. y. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. Šiuo atveju ieškovas neįrodė, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, o jo nurodytos aplinkybės negali būti laikomos svarbiomis. Be to, ieškovo nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo klausimu negali būti taikoma, kadangi nurodytos praktikos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo ir byloje esančių įrodymų pakankamumu bei jų vertinimu siekiant nustatyti, ar yra atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos priteisti iš atsakovės neturtinės žalos atlyginimą. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas Č. B. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ sanitaru dirbo nuo 1994 m. lapkričio 7 d. iki 2012 m. spalio 24 d. 2011 m. rugsėjo 26 d. apie 0.30 val. ieškovui vykdant sanitaro pareigas vienas iš Ligoninės pacientų A. Š. pradėjo elgtis agresyviai – smaugė kitą pacientą, spardė palatos sienas ir duris (ieškovo Č. B., liudytojų D. K., A. B., J. G., K. M. parodymai). Dėl šių aplinkybių tarp šalių ginčo nekyla. Ieškovas byloje tvirtina, jog tokia susiklosčiusi situacija lėmė atitinkamų fizinių veiksmų prieš pacientą A. Š. taikymo būtinumą, o jų atlikimo metu pacientas įspyrė ieškovui į petį, dėl ko jis patyrė kairio peties pilną plyšimą su bicepso ilgosios sausgyslės dislokacija. Ieškovo vertinimu, atsakovė neužtikrino, kad paciento suvaržymo procedūros būtų saugios ir nekenksmingos, nes nepasirūpino personalo kiekiu, specialiomis priemonėmis ir kt., todėl turi atlyginti neturtinę žalą, kuri pasireiškė tuo, kad ieškovas iki šiol patiria fizinį skausmą dėl patirtos traumos, psichologinio pobūdžio išgyvenimus, yra emociškai palaužtas, nervingas, serga depresija, negali pagal savo patirtį ir kvalifikaciją dirbti darbo, kuris reikalauja jėgos, o dėl patirtos traumos, negalint dirbti, buvo atleistas iš darbo.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, jog byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių pagrįstai konstatuoti, kad darbdavys neatliko įstatymuose ir lokaliniuose aktuose nustatytų veiksmų ar atliko neteisėtus veiksmus, tuo neužtikrindamas, kad paciento A. Š. suvaržymo procedūros būtų saugios ir nekenksmingos. Tad, nesant atsakovo kaltės, priežastinio ryšio tarp atsakovo veikimo ar neveikimo ir ieškovui atsiradusios žalos dėl 2011 m. rugsėjo 26 d. įvykusio nelaimingo metu patirto sužalojimo ieškinys laikytas nepagrįstu ir atmestas. Teisėjų kolegija su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir daro išvadą, kad byloje esančių ir teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma (liudytojų parodymai, Nelaimingų atsitikimų darbe aktas, Incidentų ir nelaimingų atsitikimų darbe aktų registracijos žurnalo įrašai, medicininiai dokumentai, medicininės ekspertizės akto duomenys ir kiti rašytiniai įrodymai) sudarė pakankamą pagrindą nustatyti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, numatytų CK 6.246 – 6.249 straipsniuose, ir būtinų civilinei atsakomybei taikyti, buvimą. Byloje nustatyta, kad ieškovas Č. B. buvo sužalotas vykdant tiesiogines darbines Ligoninės sanitaro funkcijas. Iš 2011 m. spalio 4 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akte Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų nustatyta, kad ieškovas darbo metu 2011 m. rugsėjo 26 d. apie 0.30 val. Bendrosios psichiatrijos skyriaus palatoje nukentėjo nuo agresyvaus paciento, kuris jam spyrė į petį. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2011 m. lapkričio 4 d. rašto „Dėl (duomenys neskelbtini)“ patikrinimo“ duomenys patvirtina, kad 2011 m. spalio 10 d. VDI Panevėžio skyriuje užregistruotas lengvo nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio ligoninės sanitarui Č. B., aktas (N-1). Iš Medicininių dokumentų nustatyta, kad ieškovas 2011 m. rugsėjo 26 kreipėsi į medikus, nurodydamas aplinkybę, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. apie 0.15 val. patyrė traumą darbe. 2012 m. sausio 10 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtina, kad nelaimingas atsitikimas įvyko darbe, jog šio nelaimingo atsitikimo priežastys yra technologinio proceso (reglamento), nustatytos darbo atlikimo tvarkos pažeidimai, kad buvo netinkamai organizuota fizinio suvaržymo priemonių taikymo procedūra (duomenys neskelbtini) ligoninės pacientui A. Š., dėl ko nukentėjo sanitaras Č. B.. Nagrinėjamoje byloje esantys duomenys iš „Sodros“ duomenų bazės rodo, jog ieškovo nedarbingumo laikotarpis nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. buvo pripažintas kaip atsiradęs dėl nelaimingo atsitikimo darbe, o Nelaimingų atsitikimų darbe, incidentų ir nelaimingų atsitikimų darbe aktų registracijos žurnale, įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), yra įrašyta, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. darbo metu, darbo vietoje, nukentėjo sanitaras Č. B.. Iš byloje esančios Personalui padarytų kūno sužalojimų registracijos žurnalo duomenų nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. 0.30 val. pacientas A. Š. spyrė į kairį petį sanitarui Č. B., po ko jis pradėjo skųstis peties ir rankos skausmu. 2011 m. rugsėjo 26 d. bendrosios psichiatrijos skyriaus vedėjo P. A. tarnybinio pranešimo turinys patvirtina, kad jis VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui rašė tarnybinį pranešimą apie tai, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. 0.30 val. pacientas A. Š. psichikos būklės paūmėjimo metu, būdamas sujaudintas, sužalojo sanitarą Č. B.. Iš draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų duomenų nustatyta, kad tarp bendrovės ir Ligoninės buvo sudaryta Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų sutartis, pagal kurią nuo nelaimingų atsitikimų pagal pareigybių sąrašą buvo apdrausti 413 įmonės darbuotojai, tarp jų – ir ieškovas. Draudimo kompanija pripažino, jog pas atsakovę 2011 m. rugsėjo 26 d. įvykęs įvykis yra nelaimingas atsitikimas darbe, pripažino jį draudiminiu įvykiu ir 2011 m. spalio 12 d. sprendimu į apdraustojo sąskaitą sumokėjo 115,85 Eur draudimo išmoka už patirtą traumą, o 2011 m. gruodžio 7 d. - 57,92 Eur draudimo išmoką už operacinį gydymą. Taigi draudimo bendrovė sprendė, jog 2011 m. rugsėjo 26 d. įvykis VŠĮ „(duomenys neskelbtini)“, kurio metu buvo sužalotas ieškovas, yra nelaimingas atsitikimas darbe, už kurį buvo išmokėta draudiminė išmoka, o tokio sprendimo neginčijo ir atsakovė, faktiškai sutikdama su vertinimu, jog Č. B. buvo sužalotas nelaimingo atsitikimo darbe metu. Nutarties 34 ir 37 punktuose nurodytų įrodymų, kuriuos užfiksuoti teismo nustatyti faktai, tarp jų – ir draudimo bendrovės sprendimas įvykį pripažinti draudiminiu, nenuginčyti. Minėtos nustatytos aplinkybės bei ieškovo Č. B. 2011 m. rugsėjo 26 d. paaiškinime, sanitarės A. B. 2011 m. rugsėjo 27 d. paaiškinime, BPS slaugytojos D. K. 2011 m. rugsėjo 30 d. paaiškinime, BPS vyr. slaugytojos J. G. 2011 m. gruodžio 28 d. paaiškinime užfiksuotas aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą išvadai, kad visi 2011 m. rugsėjo 26 d. įvykio su pacientu A. Š. dalyviai įvertino, kad pacientas buvo agresyvus, psichikos būklės paūmėjimo būsenoje, sujaudintas, todėl ir ėmėsi taikyti fizinio suvaržymo priemonę pagal Suvaržymo priemonių taikymo sujaudintam pacientui procedūrą (duomenys neskelbtini), kurios taikymo metu ir buvo sužalotas sanitaras A. B.. Ieškovas bei liudytojomis apklaustos sanitarė A. B. ir slaugytoja D. K. parodė, kad jie visi trys aktyviai taikė fizinio suvaržymo priemonę pacientui A. Š., jį už įvairių kūno dalių kėlė rankomis norėdami paguldyti į lovą. Kadangi taikant suvaržymo priemonę aktyviai dalyvavo ir slaugytoja D. K., kuri pagal Fizinio suvaržymo priemonių taikymo instrukcijos reikalavimus buvo atsakinga už sprendimo taikyti fizinio suvaržymo priemonę priėmimą ir pranešimą apie tai gydytojui, nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad ieškovas, pagal Sanitaro pareiginės instrukcijos 5.1.17 punktą būdamas pavaldus minėtai slaugytojai, tik savo iniciatyva, nesant tam pakankamo pagrindo, ėmė kelti pacientą A. Š. į lovą, nors jis ramiai gulėjo ant žemės ir nebuvo agresyvus. Už tai, kad Paciento, kuriam taikytos suvaržymo priemonės, stebėjimo lape nenurodyta, kad pacientui A. Š. taikytas suvaržymas, kad medicininiuose dokumentuose nenurodyta, kieno nurodymu buvo bandoma pacientą paguldyti jėga, kaip ir už tai, kad darbuotojai dirbtų saugiomis ir sveikomis darbo sąlygomis, kad taikant aprašytas procedūras būtų pakankamas personalo kiekis ir pakanakmai priemonių, pagal DK XVIII skyriaus „Darbuotojų sauga ir sveikata“ nuostatas yra atsakingas ne sanitaru dirbęs ieškovas, bet Ligoninė kaip darbdavys (Lietuvos Respublikos darbuotojų sveikatos ir saugos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnis, 25 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, kad ieškovas neatskleidė atsakovei, jog pagal 2010 m. birželio 17 d. Išvadą dėl darbo pobūdžio ir sąlygų jis negali kelti daugiau kaip 15 kg krovinių rankomis ir nepasinaudojo galimybe atsisakyti vykdyti fizinio suvaržymo procedūrą pacientui esant netinkamoms ir neatitinkančioms jo teises ir pareigas darbe reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų sąlygoms, taip dalį rizikos dėl galimų neigiamų pasekmių atsiradimo prisiimdamas sau, galėjo būti pagrindu ne pripažinti, jog žalos atsiradimą sąlygojo išimtinai paties nukentėjusiojo veiksmai ir didelis neatsargumas, o svarstyti, ar nėra abiejų šalių kaltės ir tuo pagrindu mažinti ieškovo reikalaujamą priteisti neturtinės žalos dydį (CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010).Pagal DK 27 straipsnio 2 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sutrumpinti ieškinio senaties terminai taikomi tik tiems konkrečių rūšių reikalavimams, kuriems tokius terminus nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Šio straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą. Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, reikalavimams atlyginti neturtinę žalą taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtina, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-426-701/2015)Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu ieškovas Č. B. patyrė sužalojimus, įvyko 2011m. rugsėjo 26 d., tad senaties terminas ieškiniui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti pasibaigė 2014 m. rugsėjo 27 d. Toks ieškinio senaties termino pradžios nustatymas ir skaičiavimas nėra ginčijamas nagrinėjamoje byloje, neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-516/2010; Nr. 3K-3-351/2011), kadangi fizinį skausmą ir kitus dėl to atsiradusius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus ieškovas patyrė sužalojimo metu, iš darbo jis buvo atleistas ir nedarbingumas dėl nelaimingo įvykio darbe nustatytas 2012 metais, byloje nenustatyta, kad kokios nors neigiamos papildomos nelaimingo atsitikimo darbe pasekmės būtų pasireiškę vėliau. Todėl ieškinio senaties terminas, ieškovui 2016 m. vasario 11 d. kreipiantis į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu dėl neturtinės žalos priteisimo, buvo praleistas beveik pusantrų metų ir tikrai buvo suėjęs. Pats ieškovas pripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas, todėl prašė jį atnaujinti.Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu teismas padarė išvadas, kad nėra svarbių priežasčių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje yra nurodęs, jog pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos (CPK 12, 178 straipsniai). Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, galima pagrįstai vertinti, jog ieškinio senaties terminas vien todėl, kad dėl neturtinės žalos kreipiasi darbuotojas, automatiškai neturi ir negali būti atnaujinamas, juo labiau, kad šioje byloje ieškovo galimybės imtis teisminės gynybos nebuvo nei apribotos, nei suvaržytos.Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su senaties termino praleidimo priežastimis ir jo taikymu, apelianto nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti pripažįstamos svarbiomis. Viena iš tokių priežasčių apeliantas nurodoma ta, kad tiek iki nelaimingo atsitikimo darbe, tiek ir po jo jis turėjo esminių sveikatos sutrikimų. Tačiau tie patys sveikatos sutrikimai nekliudė jam ne tik dirbti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, tačiau ir dalyvauti teisminiuose procesuose. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš teismų sistemos Liteko duomenų matyti, kad ieškovas Č. B., atstovaujamas advokato J. V., civilinėje byloje Nr. 2-1-233/2014, iškeltoje Rokiškio rajono apylinkės teisme, pagal jo ir kitų bendraieškių ieškinį atsakovei VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ dėl darbo užmokesčio, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų, delspinigių už pradelstas mokėti priemokas, priteisimo, pats dalyvavo teismo posėdžiuose. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas pripažino, kad buvo ieškovu kitoje civilinėje byloje bei dar 2012 metais kreipėsi į advokatą su prašymu atstovauti jį byloje dėl šioje byloje prašomo priteisti žalos atlyginimo. Taigi, ieškovas turėjo bylinėjimosi patirties ir iš jos suprato (turėjo suprasti), kokiais būdais ir priemonėmis reikia ginti galimai pažeistas savo teises. Ieškovas teismų procesuose nevienkartinai naudojosi advokato pagalba. Vidutinio protingo asmens standartai ieškovui turi būti taikomis, nes jis ne tik dirbo Ligoninėje pakankamai sudėtingą ir atsakingą darbą, bet yra įgijęs specialų išsilavinimą. Todėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai buvo įvertintos kaip nepakankamai svarbios ieškinio senaties terminui atnaujinti, nes nėra objektyvios ir nuo ieškovo nepriklausančios priežastys, apribojusios jo teisę kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kartu apeliacinės instancijos teismas atmeta ir ieškovo argumentus, kad ieškinio senaties terminas neturėtų būti taikomas CK 6.288 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teisėjų kolegijos nuomone, CK 6.288 straipsnio nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog ši norma nereglamentuoja neturtinės žalos, kuri nėra mokama periodinėmis išmokomis, ieškinio senaties aspektų. Apeliaciniame skunde minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra konstatuota, jog virš minėto straipsnio nuostatos taikomos ir ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo senaties terminų apskaičiavimui bei taikymui.Apeliaciniame skunde nurodyta nacionalinė bei tarptautinė teismų praktika, kuri, apelianto nuomone, kartu su teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais, patvirtina, jog ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas. Teisėjų kolegijos nuomone, minima teismų praktika neatitinka nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių, todėl negali būti taikoma.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovo apeliacinį skundą, atsiliepimą į jį, o taip pat byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, jog esantys duomenys neįrodo atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį ir ieškinį atmetė. Atsižvelgiant į CPK 328 straipsnio nuostatas, jog iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra paliekamas nepakeistas, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas (CPK 1.131 straipsnio 1 dalis, CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turėjo 726 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai pamokėti. Teismas, atsižvelgdamas į šios civilinės bylos sudėtingumą bei specifiškumą, suteiktų teisinių paslaugų kokybę, daro išvadą, kad atsakovės išlaidų advokato pagalbai dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, tai atsakovei iš ieškovo priteisiama 726 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2, 3 dalys).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Rokiškio rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Č. B., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.