Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Venckienės,

nukentėjusiosjo atstovui advokatui G. G.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. T. ir V. M. gynėjo advokato D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024-06-10 nuosprendžio, kuriuo

J. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 7, 10 punktais, J. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišeiti iš savo gyvenamosios vietos nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi, bei uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

V. M. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 5, 7, 10 punktais, J. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišeiti iš savo gyvenamosios vietos nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi, bei uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Iš J. T. ir V. M. priteista solidariai atlyginti nukentėjusiojo J. V. (Y. V.) naudai 3 000 Eur neturtinei žalai ir 370 Eur turtinei žalai.

Iš J. T. ir V. M. priteista nukentėjusiojo J. V. naudai lygiomis dalimis, po 1 000 Eur, atlyginti 2000 Eur atstovavimo išlaidų.

Procesas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistųjų V. M. ir J. T. gynėjo advokato D. D. apeliacinis skundas atmestinas

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad, nuteistųjų gynėjas advokatas iš esmės neginčija jų veiksmų kvalifikavimo. Gynėjo advokato teigimu, teismas, spręsdamas klausimą dėl nuteistųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netinkamai vertino bylos duomenis, ir, viena vertus, nepripažindamas egzistuojant sąlygai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygai, t. y. kad nuteistieji prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kita vertus sprendė, jog yra pagrindas atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, o tai konstatavęs toliau nevertino kitų atleidimo sąlygų ir dėl to nepagrįstai šį prašymą atmetė. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nepripažino nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, nors nukentėjusiojo elgesį, kaip reikšmingą, pripažino nagrinėdamas civilinio ieškinio klausimą ir tuo pagrindu nukentėjusiojo reikalavimus tenkino iš dalies. Taip pat nurodo, jog nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos ir iš dalies neturtinės žalos dydžiai yra nepagrįsti, o patirtos atstovavimo išlaidos susidarė dėl paties nukentėjusiojo nesąžiningų veiksmų, todėl prašo juos sumažinti. Nukentėjusiojo atstovas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais ir prašo juos atmesti, kaip nepagrįstus.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistųjų gynėjo advokato apeliacinio skundo ir nukentėjusiojo atstovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusysis J. V., dėl chuliganiškų paskatų ir panaudojant menkavertę priežastį, buvo sužalotas būtent aktyviais nuteistųjų veiksmais (V. M. du kartus sudavus smūgius ranka nukentėjusiajam į veidą, koja spiriant į pilvą ir į veidą, o J. T. kumščiu vieną kartą sudavus smūgį į veidą), kurie, nors teismo posėdžio metu nukentėjusiojo sumušimo faktą pripažino, tačiau savo veiksmų kritiškai nevertino ir dėl jų nesigailėjo. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, nuteistieji, be jokios pateisinamos priežasties, ignoruodami elementarias moralės ir elgesio normas, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, dėl chuliganiškų paskatų atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu, padarydami jam sužalojimus, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko nuteistieji nuoširdaus gailėjimosi neišreiškė ir šią teismo išvadą patvirtina išsamiai teisme ištirtų ir įrodymais pripažintų duomenų visuma, sudaranti nuoseklią ir logišką įvykių grandinę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog kad jų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas negalimas ir kitų šio instituto sąlygų pagrįstai nesvarstė, todėl laikytina, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. Pažymėtina, jog nuteistiesiems inkriminuotas kvalifikuojantis požymis – veikos padarymas dėl chuliganiškų paskatų – iš esmės paneigia keliamą versiją, jog šie buvo išprovokuoti rizikingo nukentėjusiojo elgesio, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad nuteistieji byloje nustatytas faktines aplinkybes interpretuoja savaip, siekdami ne tik sumenkinti savo atliktus veiksmus, bet ir apkaltinti nukentėjusįjį, taip bandydami išvengti baudžiamosios atsakomybės. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistiesiems nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018). Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, ištyręs visus byloje esančius įrodymus padarė pagrįstą išvadą dėl analizuojamo įvykio eigos, su kuria sutinka ir aukštesnysis teismas, todėl plačiau apie tai nepasisakoma.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalis 6 punktas)

8. Apeliaciniame skunde neginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos nukentėjusiojo J.V. sužalojimo aplinkybės, t. y. suduotų smūgių skaičius ir padarytų sužalojimų būdas, tačiau nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai nevertino nukentėjusiojo J.V. aktyvių veiksmų – cigaretės prašymo, įkyraus lindimo, konfliktavimo, kėdės ištraukimo – kaip rizikingo ar provokuojančio nukentėjusio asmens elgesio. Nuteistųjų gynėjo vertinimu tai turėjo įtakos veikos padarymui, tačiau to nepripažinus J. T. bei V. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo teiginiais neturi pagrindo sutikti.

9. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtinių arba kitokių pavojingų, neteisėtų veiksmų, iš dalies nulėmusių tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, Nr. 2K-450/2011, Nr. 2K-440/2013, Nr. 2K-412/2014). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, Nr. 2K-364/2014, Nr. 2K-153-511/2020, Nr. 2K-29-648/2023).

10. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis J. V., priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įvykio metu neatliko jokių neteisėtų ar amoralių veiksmų nuteistųjų atžvilgiu. Kaip pagrįstai nurodyta pirmosios instancijos teismo, bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusysis siekė padėti S. Č., prie kurios lindo nuteistasis V. M., dėl ko prasidėjo žodinis konfliktas, kurio metu atliktus veiksmus nuteistieji, interpretuodami įvykio aplinkybes sau palankia linkme, siekia sumenkinti, nepagrįstai kaltindami nukentėjusįjį. Nukentėjusysis tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, nurodė, kad nuteistasis V. M. kabinėjosi prie S. Č., o jai tai nepatiko, dėl ko pastaroji nuo jo pasislinko, todėl J. V. pasakė V. M. nelysti, o šis atsakė ,,Ką tu jos vyras, kad ją užstoji?“, po ko nukentėjusysis patraukė V. M. kėdę, siekdamas, nukentėjusiojo teigimu, kad šis būtų toliau nuo S. Č.. Dėl to prasidėjo žodinis konfliktas, kurio metu tarp jų įvyko susistumdymas. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta S. Č. nurodė, kad jai sėdint prie baro, šalia prisėdo nuteistieji, kurie elgėsi nepagarbiai, bendravo necenzūriniais žodžiais, kvietė kažkur vykti kartu, V. M. ją kalbino ir lietė, pradėjo „graibyti už šonų, už nugaros“, todėl ji pasakė, kad šis jos neliestų. Netrukus į baro vidų atėjęs nukentėjusysis baro darbuotojos K. B. – paprašė cigaretės ir pasakė nuteistiesiems nelįsti prie S. Č.. Teigė, kad J. V. nereagavo į nuteistuosius iki tol, kol V. M. padėjo ranką jai ant liemens, po ko nukentėjusysis patraukė kėdę, ant kurios sėdėjo V. M., o pastarasis atsistojęs pradėjo provokuoti konfliktą ir stumdyti J. V.. Iš esmės analogiškas konflikto pradžios aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta K. B..

12. Aukštesniojo teismo vertinimu nustatytos objektyvios veikos padarymo faktinės aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog pagrindinė konflikto ir nukentėjusiojo sužalojimo priežastis buvo nuteistųjų agresyvus amoralus ir agresyvus elgesys S. Č. ir baro darbuotojos K.B. atžvilgiu, o ne tariamas provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo J. V. elgesys – kėdės patraukimas, kuris, suduodant pirmuosius smūgius nukentėjusiajam jau buvo pasibaigęs, todėl negali būti vertinamas kaip nuteistųjų atsakas į šį elgesį, kas reiškia, jog nusikalstamai veikai įtakos turėjo ne J.V. veiksmai, o kitos priežastys. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusysis prieš įvykio pradžią apskritai būtų atlikęs kokius nors neteisėtus ar amoralius veiksmus nuteistųjų atžvilgiu ar kad siektų išprovokuoti konfliktą, kurie leistų vertinti nuteistųjų nusikalstamą veiką kaip atsakomąją reakciją į J.V. veiksmus. Aukštesniojo teismo vertinimu apeliaciniame skunde akcentuojamas kėdės ištraukimas buvo nukreiptas ne į V. M., o į jo dėmesio atitraukimą nuo S. Č., kurią užstoti nuo pastarojo mėgino nukentėjusysis. Ir vis tik po šio epizodo – kėdės ištraukimo ir susistumdymo – nukentėjusysis neatliko jokių kitų nuteistųjų nusikalstamą veiką paskatinusių veiksmų, elgėsi ramiai, o konfliktiniai situacijai, kurią toliau tęsė nuteistieji, eskalavusis į du atskirus žodinius konfliktus, mėgino užstoti ir K. B., su kuria konfliktavo V. M., paprašytas palikti baro patalpas. Taigi, nors žodinis konfliktas tarp bare buvusių asmenų iš tiesų prasidėjo po kėdės ištraukimo, tačiau jis tuoj pat, po susistumdymo baigėsi, todėl tikroji smurtinio konflikto priežastis buvo nuteistojo V. M. agresyvus elgesys, nepaklusimas K. B. prašymams išeiti iš baro patalpų ir tolimesnis konfliktavimas su ja, ką mėgino atskirti tiek J. T., tiek nukentėjusysis, kuriam priėjus prie V.M., šis sudavė smūgį ranka ir kartu su nuteistuoju J. T. atliko kitus smurtinius veiksmus, sukėlusius nukentėjusiajam specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog nukentėjusysis, mėgindamas užstoti tiek S. Č., tiek K. B., elgėsi provokuojančiai ar rizikingai, juo labiau, kad pats jokių aktyvių veiksmų neatliko, po susistumdymo išliko ramus bei stengėsi nuraminti nuteistąjį V. M.. Dėl to byloje nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas J. T. ir V. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, netinkamai pritaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

13. Nuteistųjų gynėjas apeliaciniu skundu prašo atleisti nuteistuosius nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Gynėjo teigimu pirmosios instancijos teismas padarydamas dviprasmiškas išvadas dėl nuteistųjų prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, viena vertus sprendė, jog yra pagrindas atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, kita vertus nepagrįstai atmetė nuteistųjų prašymus atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jį grįsdamas tuo, kad nuteistųjų prisipažinimas nebuvo nuoširdus, o kitų laidavimo sąlygų, taip pat ir pasiūlytų laiduotojų, nevertino ir dėl jų nepasisakė. Teisėjų kolegija, šioje dalyje patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir byloje esančius duomenis, pritarti apeliacinio skundo argumentams dėl to, kad sprendimas atmesti nuteistųjų prašymus buvo priimtas nepagrįstai, priimti kitokį sprendimą ir tenkinti prašymą atleisti V. M. bei J. T. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, neturi pagrindo.

14. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų; 5) yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.

15. Teismų praktikoje pripažįstama, kad siekiant nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės būtina šių sąlygų visuma, tačiau, net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-52-648/2017, Nr. 2K-116-1073/2018, Nr. 2K-153-976/2018). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad nuteistųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas jau buvo svarstomas nagrinėjant bylą apylinkės teisme. Apylinkės teismas pažymėjo, kad laidavimas galimas tik tada, kai kaltinamasis visiškai pripažįsta savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tuo tarpu kaltinamųjų parodymų davimas teisme nebuvo savanoriškas, iš esmės visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos kitais surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais. Teismas, įvertinęs nuteistųjų elgesį viso proceso metu, tai, kad jie ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino ir kaltinime nurodytas aplinkybes pripažino tik apklausiami pirmosios instancijos teismo, tačiau savo elgesio nevertino kritiškai, siekė tam tikras aplinkybes aiškinti sau palankia linkme, nukrypstant nuo byloje nustatytų aplinkybių, kaltindami nukentėjusįjį, sumenkindami savo atliktus nusikalstamus veiksmus, sprendė, jog kaltinamųjų gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos nebuvo nuoširdus. Įvertinęs tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo spręsti klausimo dėl nuteistųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir vertinti kitų šio instituto taikymui būtinų sąlygų, su kuo sutinka ir aukštesnysis teismas.

16. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. M., apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu, prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiam ir taip nesunkiai sutrikdęs jo sveikatą, nurodė, kad dėl to labai gailisi, tačiau teigė, jog žodinis konfliktas prasidėjo dėl nukentėjusiojo elgesio – kėdės ištraukimo – po ko nukentėjusysis jam trenkė pirmas, todėl jis būdamas šoko būsenoje, sudavė nukentėjusiajam. V. M., 2022-12-22, apklaustas įtariamuoju kaltės nepripažino ir teigė, kad nukentėjusysis, būdamas neblaivus, jam sėdint prie baro, stovėjo už nugaros, atrodė agresyvus, paėmė jam už rankos ir patempė, o V. M. atsistojus – sudavė smūgį į dešinę akį. V. M., apklaustas įtariamuoju po galutinio pranešimo apie įtarimą įteikimo – 2023-06-05, kaltę pripažino iš dalies, nurodydamas, kad sudavė smūgius, tačiau taip elgėsi gindamasis nuo nukentėjusiojo veiksmų. J. T., apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino kaltinime nurodytas aplinkybes, kad sudavė nukentėjusiam ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą, dėl to labai gailisi, tačiau nurodė, kad prie jų bare prisikabino nukentėjusysis ir patraukė kėdę, dėl ko prasidėjo muštynės, o jam bei V. M. susirinkus daiktus ir ketinant išeiti, nukentėjusysis neatstojo, todėl muštynės vyko toliau, o V. M. bandė nuraminti nukentėjusįjį. J. T., 2022-12-22 apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu, kaltės nepripažino ir nurodė, kad muštynes pradėjo nukentėjusysis, o šis bandė išskirti jį ir V. M., po ko nukrito ant grindų ir jam spyrė, tačiau daugiau jokių veiksmų neatliko. J. T., apklaustas įtariamuoju po galutinio pranešimo apie įtarimą įteikimo – 2023-06-05, savo kaltės nepripažino ir laikėsi pirmoje apklausoje duotų parodymų. Bylos nagrinėjimo teisme metu, 2023-10-12, L.T. pateikė prašymą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą J. T. (3 t., b.l. 48–50) ir D. M. pateikė prašymą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą V. M. (3 t., b. l. 39–41) ir pateikė nuteistuosius bei jas teigiamai charakterizuojančius duomenis. Šiuose, identiškuose prašymuose nurodoma, jog abu nuteistieji nuoširdžiai gailisi padarę nusikalstamą veiką, apie tai savanoriškai prisipažino savo žmonoms ir davė išsamius parodymus, dėl šio įvykio iki šiol patiria dvasinius išgyvenimus. Nurodoma, jog nuteistieji abu yra ramaus būdo, dėl išnykusių teistumų laikoma, kad nusikalto pirmą kartą ir pažadėjo, kad daugiau toks jų elgesys nepasikartos. Pažymima, jog nuteistieji yra ramaus būdo, santūrūs, atsakingi ir pareigingi, prisideda prie aplinkos tvarkymo, gražinimo, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, nuolatos padeda buityje ir yra mylintys vyrai, o pasiūlytos laiduotojos, būdamos vertos teismo pasitikėjimo, mano, jog abi atskirai galės daryti teigiamą įtaką savo vyrams. Apklaustos 2024-02-02 teisiamojo posėdžio metu L. T. ir D. M. savo prašymus palaikė. L. T. nurodė, jog po įvykio su vyru apie tai nekalbėjo, ir nors teigė, kad jo veiksmai buvo neadekvatūs, tačiau jis, L. T. teigimu, tik gynėsi. Nurodė, jog po šio įvykio J. T. padarė išvadas, nuo šiol visur vyks kartu su ja. D. M. nurodė, kad su vyru apie įvykį nuolatos kalbasi, jis gailisi dėl savo veiksmų ir padarė išvadas, jau daugiau nei metus nevartoja alkoholio, o po darbo važiuoja į namus, bendrauja su vaikais, tačiau teismui pasiūlytos laiduotojos teigimu tikroji įvykio kilimo priežastis buvo ne konfliktas dėl moterų, o tai, kad nukentėjusysis pristojo prie V. M..

17. Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta sąlyga – visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra tapati BK 64¹ straipsnyje įtvirtintai sutrumpinto įrodymų tyrimo taikymo sąlygai, dėl skirtingų šių institutų paskirties ir keliamų reikalavimų – BK 64¹ straipsnis nenumato nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos, jo taikymui pakanka pripažinti kaltę padarius nusikalstamą veiką ir nusikalstamos veikos aplinkybės nekelia abejonių. Tuo tarpu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygos buvimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-511-693/2015, 2K-289-693/2019).??? Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo laisva valia, o ne dėl surinktų įrodymų prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi pašalinti ar sušvelninti nusikaltimo padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal formalius pareiškimus dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi, o turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.

18. Šiuo atveju nuteistieji nors ir pripažino sudavę smūgius nukentėjusiajam, tačiau viso proceso metu laikėsi pozicijos, kad smūgius sudavė dėl paties nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, analogišką įvykio versiją nurodė ir teismui pasiūlytoms laiduotojoms, kurios tai patvirtino apklaustos pirmosios instancijos teismo. Toks nuteistųjų elgesys, t. y. tik sužalojimo fakto pripažinimas, tačiau atliktų veiksmų teisinimas siekiant sukompromituoti nukentėjusįjį, aukštesniojo teismo vertinimu, nelaikytinas visišku kaltės pripažinimu ir gailėjimusi padarius nusikalstamą veiką, kaip to reikalauja BK 40 straipsnio nuostatos. Šiuo atveju nuteistieji formaliai pripažino padarę nusikalstamą veiką tik dėl byloje surinktų nenuginčijamų jų kaltės įrodymų, ir, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, gavę reikiamas teisines konsultacijas, todėl pritartina nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo argumentams, jog tai gali būti vertinama tik kaip siekis būti atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog toks nuteistųjų prisipažinimas negali būti laikomas nuoširdžiu, laidavimo instituto prasme.

19. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nesiaiškino kitų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikyti būtinų sąlygų, tačiau teismų praktikoje pažymima, kad jei teismas nustato, jog nėra bent vienos BK 40 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos (1–4 punktai), šio straipsnio taikymas tampa negalimas ir kitų sąlygų buvimo nagrinėjimas netenka prasmės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2021). Taigi, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nuteistųjų kaltės pripažinimas iš esmės nebuvo savanoriškas ir nuoširdus, kaip to imperatyviai reikalaujama BK 40 straipsnio nuostatomis, neprivalėjo pasisakyti dėl kitų BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų buvimo/nebuvimo. Pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, jog, net ir nustatęs visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-1073/2024). Vis dėl to, įvertinus tai, kad apeliaciniu skundu prašoma įvertinus kitas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas V. M. ir J. T. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kolegija kiek plačiau pasisakys dėl kitų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų buvimą/nebuvimą šioje byloje.

21. Iš tiesų, bylos duomenimis, V. M. ir J. T., dėl išnykusių teistumų (2 t., b. l. 48–51, 95–98), laikytini teisiami pirmą kartą, taip pat atlygino Vilniaus teritorinės ligonių kasos patirtą žalą ir įsipareigojo ją atlyginti nukentėjusiajam, todėl, atsižvelgiant į tai, jog abu nuteistieji užsiima darbine veikla, gauna pajamas ir išreiškė norą atlyginti padarytą žalą, laikytina, jog egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 1, 3 ir iš dalies 4 punkto sąlygos. Vis tik, aukštesniojo teismo vertinimu, įvertinus tai, jog J. T. ankščiau buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn (2 t., b. l. 48–51), yra daugiau nei 20 kartų baustas administracine tvarka už įvairaus pobūdžio kelių eismo taisyklių pažeidimus ir teigiamų išvadų dėl savo elgesio nedaro, o V. M. net kelis kartis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tame tarpe ir už nesunkų sveikatos sutrikdymą ir viešosios tvarkos pažeidimą, transporto priemonių vairavimą būnant apsvaigus nuo alkoholio (2 t., b. l. 95–98), taip pat yra baustas administracine tvarka už įvairius kelių eismo taisyklių pažeidimus (2 t., b. l. 100–115) ir teigiamų išvadų dėl savo elgesio nedaro, dėl ko negalima daryti pagrįstos išvados, kad nuteistieji ateityje daugiau nenusikals. Kolegijos vertinimu, sistemingas jų daromų visuotinai priimtinų elgesio normų pažeidimas rodo, jog šioje byloje aptariamas nuteistųjų elgesys nebuvo atsitiktinis, priešingai – tai vertintina kaip pasirinkto, besikartojančio, teisei priešingo elgesio pasekmė. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo daryti išvadai, jog egzistuoja BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta sąlyga, leidžianti manyti, kad nuteistieji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

22. Pasisakant dėl galimų laiduotojų, pažymėtina, jog BK 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog laiduotojas gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Asmenimis, vertais teismo pasitikėjimo, laikytini pilnamečiai, turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti jam teigiamą įtaką. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes, veiklos pobūdį, galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat laiduotojo charakteristiką, pateiktą darbovietės administracijos ar visuomeninės organizacijos, kuriai toks asmuo priklauso. Teismui pasiūlytos laiduotojos L.T. ir D.M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad abi yra nuteistųjų sutuoktinės, nuolatos bendrauja su nuteistaisiais, kurie pastarosioms papasakojo apie įvykį ir jo aplinkybes. Vis tik atkreiptinas dėmesys, jog pasiūlytų laiduotojų teigimu nuteistieji nusikalstamus veiksmus atliko dėl paties nukentėjusiojo netinkamų veiksmų. Aukštesniojo teismo vertinimu tai, jog nuteistieji iš esmės nenurodė L. T. ir D. M. tikrųjų įvykio aplinkybių, neleidžia tikėti, jog pastarosios ir nuteistieji bendrauja pakankamai artimai. Priešingai, toks nuteistųjų elgesys leidžia abejoti ne tik pasiūlytų laiduotojų realiu galėjimu daryti teigiamą įtaką nuteistiesiems, bet ir pačių nuteistųjų pasiryžimą klausyti L. T. ir D. M. ir vertinti jas kaip autoritetus. Šį aukštesniojo teismo manymą sustiprina ir tai, jog abu nuteistieji su pasiūlytomis laiduotojomis yra ilgalaikiuose santykiuose ir taip, nors dėl išnykusių teistumų laikomi teisiamais pirmą kartą, tačiau ne kartą yra padarę kitus, teisiai priešingus veiksmus, tai yra vertinami kaip linkę pažeidinėti visuomenėje priimtas elgesio normas, o tam teigiamos įtakos pasiūlytos laiduotojos ankščiau nepadarė. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad nei L.T. nei D. M. negali paveikti nuteistųjų, kad jie ateityje nenusikalstų, todėl jų perdavimas pasiūlytų laiduotojų atsakomybėn pagal laidavimą būtų tik pagrindas išvengti atsakomybės, o tačiau tuo nebūtų pasiekti baudžiamajame įstatyme numatyti tikslai.

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl atsisakymo tenkinti nuteistųjų prašymą atleisti juos nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės byloje nėra, jų apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistųjų gynėjas, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Dėl civilinio ieškinio

24. Apeliaciniu skundu nuteistųjų gynėjas prašo atmesti civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos, kaip neįrodytą, o neturtinę žalą sumažinti iki 1000 Eur, kadangi priteistas žalos dydis yra neproporcingas ir neatitinkantis padaryto sužalojimo liekamųjų reiškinių.

2.9. Skundu prašant atmesti kaip nepagrįstą civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos atlyginimo nurodoma, jog pateikti psichoterapeutės suteiktų paslaugų apmokėjimai 100 Eur ir 30 Eur sumoms yra nesusiję su baudžiamąja byla, kadangi šiuos pavedimus atliko nukentėjusiojo sugyventinė, nenurodydama konkrečios pavedimų paskirties, o nukentėjusiojo nurodoma patirta žala dėl suplėšytos striukės ir laikrodžio buvo neįrodyta. Nors gynėjo manymu apylinkės teismui pripažinus pagrįstais nukentėjusiojo reikalavimus buvo pažeistos civilinio proceso kodekso normos, reglamentuojančias ieškinio įrodinėjimo taisykles, tačiau kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.

25. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiojo civilinį ieškinį dalyje dėl 1 320 Eur turtinės žalos, susidariusios dėl patirtų gydimosi išlaidų, suplėšytos striukės ir sugadinto laikrodžio, atsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis pateikė mokėjimo dokumentus, patvirtinančius, kad už psichoterapeutės paslaugas sumokėjo 130 Eur (3 t., b. l. 37-38) bei nurodė, jog suplėšytos striukės vertė yra 170 Eur, o sugadinto laikrodžio vertė yra 70 Eur. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nukentėjusysis iš prašomų 1320 Eur turtinei žalai atlyginti galėjo pagrįsti tik 370 Eur žalą, sprendė, kad reikalavimas šioje dalyje yra pagrįstas ir šią sumą priteisė solidariai atlyginti nukentėjusiojo naudai iš nuteistųjų. Nors dalis patirtų išlaidų (apmokėjimai už psichoterapeuto paslaugas) buvo patvirtinti nukentėjusiojo sutuoktinės banko sąskaitos išrašais, o dalis patirtų išlaidų (dėl suplėšytos striukės ir sugadinto laikrodžio) nėra pagrįsti rašytiniais duomenimis, aukštesniojo teismo vertinimu tai nepaneigia aplinkybės, kad šias išlaidas nukentėjusysis patyrė. Pažymėtina jog teismų praktikoje tokie civilinio ieškinio turinio pažeidimai, t. y. atvejai, kuomet turtinė žala nėra pagrįsta rašytiniais duomenimis, paprastai nelaikomi esminiais pažeidimais, kurie suvaržė asmens teises ar sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, su sąlyga, jei teisme civilinis ieškinys buvo išnagrinėtas ir kaltinamojo ar civilinio atsakovo teisės buvo užtikrintos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-719/2021). Šiuo atveju pareikštas civilinis ieškinys buvo išnagrinėtas kartu su baudžiamąja byla, užtikrinant nuteistųjų rungtyniškumo teisę, teismui nekyla abejonių, kad daiktai buvo sugadinti, nukentėjusiojo nurodoma jų vertė nėra nepagrįstai didelė, todėl patirtų nuostolių tikrumu neturėjo pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismas, jų tikrumu neabejoja ir apeliacinės instancijos teismo kolegija, todėl nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas šias turtinės žalos sumas, pažeidė įstatymo nuostatas, dėl ko reikėtų keisti priimtą sprendimą.

26. Skundu taip pat teigiama, jog nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos dydis yra neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai. Aukštesniojo teismo vertinimu šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

27. Nukentėjusysis dėl J. T. ir V. M. veiksmų patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, dėl ko 9 dienas gulėjo ligoninėje ir 2 mėnesius praleido reabilitacijoje, kreipėsi į psichologą, taip pat jautė didelius skausmus, kuriuos jaučia ir dabar. Nukentėjusiajam atsirado nerimas ir baimė žmonėms, jis negalėjo bendrauti su savo šeima ir darbe. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad dėl patirto kūno sužalojimo nukentėjusiajam buvo neigiamai paveikta gyvenimo kokybė, buvo sutrikdyta jo kasdieninė veikla, todėl esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog J. T. ir V. M. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam neabejotinai buvo padaryta neturtinė žala.

28. CK nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais bei remdamasis suformuota teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taigi teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

29. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgė į tai, kad nusikalstama veika nebuvo sukelti ženklūs liekamieji reiškiniai, taip pat įvertino ir nukentėjusiojo elgesį įvykio metu, t. y. tai, kad jis, kaip ir nuteistieji, buvo neblaivus ir neįrodė, kad dėl įvykio jam teko sistemingai lankytis pas psichoterapeutą, civilinį ieškinį šioje dalyje tenkino iš dalies ir sumažino atlyginamos neturtinės žalos dydį iki 3 000 eurų.

30. Teisėjų kolegija, vertindama padarytą neturtinę žalą pažymi, jog skirtingai nei nurodoma nuteistųjų gynėjo apeliaciniame skunde, J. V. buvo sužalotas nesant jokios paaiškinamos, logiškos priežasties, tyčiniais smurtiniais veiksmais, kurie jam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nukentėjusysis buvo mušamas kitų asmenų akivaizdoje, nuteistiesiems veikiant išimtinai dėl chuliganiškų paskatų, dėl ko nukentėjusysis neabejotinai patyrė pažeminimą, fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, nepatogumus, kas neigiamai veikė jo gyvenimo kokybę, dėl ko, pablogėjus jo psichologinei būsenai, jis kreipėsi pagalbos. Nors apeliaciniame skunde kvestionuojamas psichologinės pagalbos gavimo tikrumas, nurodant, jog rašytiniai tokius apsilankymus patvirtinantys duomenys yra fiksuoti praėjus ilgam laikui po įvykio, o apmokėjimas buvo atliktas ne paties nukentėjusiojo, tačiau tai nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusiojo psichologinė būsena buvo/yra sutrikusi, dėl ko jam reikalinga specialistų pagalba. Aukštesniojo teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė nukentėjusiajam solidariai atlyginti 3000 Eur neturtinę žalą. Šis dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus, yra tinkamas siekiant kompensuoti nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus bei nepažeidžia nukentėjusiojo ir nuteistųjų interesų pusiausvyros bei atitinka teismų praktikoje už tokio pobūdžio nusikalstamas veikas priteisiamos neturtinės žalos dydį, todėl jį mažinti skunde nurodomais argumentais nėra pagrindo.

Dėl atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme

31. Nuteistųjų gynėjas taip pat prašo skundžiamą nuosprendį pakeisti ir iš nuteistųjų nukentėjusiojo naudai priteisti po 500 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti, kadangi didžioji dalis nukentėjusiojo patirtų šio pobūdžio išlaidų susidarė dėl jo paties veiksmų, neatvykstant į bylos nagrinėjimą ir laiku nepateikiant prašomų duomenų. Vis tik, aukštesniojo teismo vertinimu šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

32. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktų nukentėjusiojo atstovo prašymų išieškoti iš nuteistųjų nukentėjusiojo naudai patirtų atstovavimo išlaidų prašymų turinį, padarytas aritmetines klaidas, jo paties teismo posėdžio metu nurodyta valandinį įkainį, sprendė, kad nukentėjusiajam susidarė 2840,53 Eur išlaidų suma. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, jog baudžiamoji byla nebuvo sudėtinga, išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, o civiliniame ieškinyje nebuvo keliami sudėtingi teisės taikymo klausimai ir dėl jame esančių trūkumų bei netikslumų buvo organizuojami papildomi teismo posėdžiai, dėl ko bylos nagrinėjimas užsitęsė, o nukentėjusiojo civilinis ieškinys buvo tenkintas tik iš dalies, sprendė, jog išieškotina prašoma išieškoti atstovavimo išlaidų suma turi būti mažintina iki 2000 Eur.

34. Aukštesniojo teismo vertinimu apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kuriais grindžiamas prašymas sumažinti nukentėjusiajam priteistas atstovavimo išlaidas, pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertinti. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismo nustatytos nukentėjusiojo turėtos atstovavimo išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra pagrįstos, proporcingos teiktai pagalbai, nėra pagrindo abejoti atstovo nukentėjusiajam teiktų paslaugų tinkamumu. Pažymėtina, jog dalis patirtų išlaidų, atsiradusių dėl paties nukentėjusiojo ir jo atstovo veiksmų, iš nuteistųjų nebuvo priteistos pirmosios instancijos teismo, todėl tais pačiais argumentais remiantis dar labiau mažinti nukentėjusiojo pagrįstą reikalavimą atlyginti patirtas atstovavimo išlaidas, nėra pagrindo, todėl šie skundo argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

35. Išnagrinėjus apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik nuteistųjų poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės nuteistųjų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, atsakomybę lengvinančių aplinkybių taikymo klausimas ir civilinio ieškinio reikalavimams nagrinėti baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistieji, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl nuteistųjų apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

36. Nukentėjusiojo atstovas advokatas prašo atlyginti nukentėjusiajam 850 Eur išlaidas, turėtas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu dalyvavo nukentėjusiojo atstovas - advokatas G. G., kuris ne tik dalyvavo teismo posėdyje, bet ir teikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teismui pateikta sąskaita ir pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantys nukentėjusiojo turėtas proceso išlaidas – atstovo advokato G. G. paslaugoms apmokėti. Esant šioms aplinkybėms, bei atsižvelgiant į tai, jog nuteistųjų apeliacinis skundas atmestinas, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo turėtos atstovavimo išlaidos advokato paslaugoms apmokėti yra pagrįstos, proporcingos teiktai pagalbai, nėra pagrindo abejoti atstovo nukentėjusiajai teiktų paslaugų tinkamumu, todėl turėtos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir pilna apimtimi priteistinos iš nuteistųjų solidariai atlyginti nukentėjusiojo naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų J. T. (J. T.) ir V. M. (V. M.) gynėjo advokato D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo J. V. (Y. V.) atstovo advokato G. G. prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo tenkinti, iš nuteistųjų J. T. (J. T.) ir V. M. (V. M.) nukentėjusiojo J. V. (Y. V.) naudai solidariai priteisti 850 Eur proceso išlaidų atlyginimo.