Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-3427-596/2018

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-10-17
Bylos Nr.: eI-3427-596/2018
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Kaminskas, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Jolita Rasiukevičienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“, Projektų
Atsakovas: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Advokatai: Linas Songaila

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI-3427-596/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01992-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 29.9; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Arūno Kaminsko ir Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ atstovams advokatui Linui Songailai ir pareiškėjos Projektų direktoriui A. R.,

atsakovės Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros atstovei Ernestai Jankauskaitei, trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovui Vitalijui Sosunovičiui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Šiaulių vandenys“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti 2018 m. gegužės 10 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – APVA arba atsakovė) sprendimą Nr. IT01 dėl pažeidimo (toliau – Sprendimas). Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, jog APVA, remdamasi Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 1K-316 „Dėl Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės), 307.2, 311, 314.3.3 punktais bei šių Taisyklių 7 priedo „Su pažeidimu susijusių netinkamų finansuoti projekto išlaidų apskaičiavimo tvarkos aprašas“ 6 punktu, pripažino 228 026 Eur lėšų (Europos Sąjungos (toliau – ES) fondų lėšos – 193 822,10 Eur, projekto vykdytojo ir partnerio (-ių) lėšos – 34 203,90 Eur) netinkamomis finansuoti projekto išlaidomis (pirkimo sutarties vertė – 4 560 520 Eur be PVM). Atsakovė laikė, kad pareiškėja pažeidė skaidrumo ir (arba) vienodo požiūrio stoką tiekėjų vertinimo etape ir atitinkamai pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) 3 straipsnio 1 dalyje numatytus viešųjų pirkimų principus, VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatytą viešųjų pirkimų tikslą bei VPĮ 32 straipsnio 5 ir 6 dalis, 39 straipsnio 2 dalį ir 94¹ straipsnį. Atsakovė pareiškėjai taikė 5 proc. finansinę pataisą nuo pirkimo sutarties vertės be PVM. Atitinkamai, Sprendimu pareiškėjai skirta galutinė 228 026 Eur finansinė sankcija.

Teigia, kad Sprendimas grindžiamas išimtinai civilinėje byloje Nr. e2-536-883/2017 (toliau – Civilinė byla) priimtų procesinių sprendimų citatomis, kurios savaime nepagrindžia ir neįrodo atsakovės inkriminuojamo pareiškėjos padaryto pažeidimo. Atsakovė, turėdama baudžiamojo lygio pareigą įrodyti pareiškėjos padarytą pažeidimą, apsiribojo vieninteliu teiginiu (prielaida), kad nesant viešojo pirkimo procedūros metu nustatytų procedūrinių pažeidimų (tiekėjas UAB „I1“ (toliau – Tiekėjas) buvo atmestas pirmame riboto konkurso etape ir į antrąjį etapą nepakviestas) egzistavo tikimybė, jog Tiekėjas galėjo būti paskelbtas konkurso laimėtoju ir pirkimo sutartis būtų pasirašoma su juo. Pažymi, kad Civilinėje byloje ne tik nebuvo nustatytas faktas, jog Tiekėjas būtų galėjęs laimėti pareiškėjos organizuotą konkursą, bet net nebuvo vertinta, ar pareiškėjos veiksmai galėjo lemti Tiekėjo galimybes laimėti konkursą. Šios aplinkybės vertinimas ir nustatymas net nepateko į Civilinės bylos dalyką. Mano, jog APVA sąmoningai paneigė principą, reikalaujantį administracinį pažeidimą, prilygintą baudžiamojo pobūdžio sankcijai, įrodyti be jokių abejonių laikantis nediskriminuojančio ir lygiateisiško teisės ir fakto aiškinimo. Toks Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų įstatyminių reikalavimų, t. y. Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės nėra motyvuotos.

Teigia, kad Sprendimu atsakovės formuojama praktika, kad absoliučiai bet koks perkančiosios organizacijos padarytas procedūrinis pažeidimas savaime lemia VPĮ 3 straipsnio 2 dalies tikslų pažeidimą, o šio pažeidimo vieninteliu ir pakankamu įrodymu gali būti laikoma viešojo administravimo subjekto nuomonė apie teorinę galimybę konkrečiam tiekėjui laimėti pareiškėjo organizuotą viešąjį pirkimą. Tačiau atsakovės paviršutiniškos argumentacijos pagrindu yra paneigiama APVA tirto pažeidimo esmė ir tiesiogiai šį pažeidimą reglamentuojančios teisės normos. Atsakovė, siekdama išvengti įstatymo priskirtos įrodinėjimo pareigos, ignoravo esminę teisinę aplinkybę – pareiškėjai inkriminuojamo pažeidimo sudėtis yra materiali, savaime reikalaujanti atsakovę neteisėtus pareiškėjos veiksmus įrodymų pagrindu susieti su padaryta žala bei kalte, kartu nustatant priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Atsakovė turėjo nustatyti, kad pirkimo sutartis, kurią sudarė pareiškėja, lyginant su ta, kurią būtų sudariusi su Tiekėju, yra neracionali, brangesnė ir, atitinkamai, reikštų VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto tikslo paneigimą. Šį pareiškėjos nurodytą teisinį kvalifikavimą patvirtina ir Taisyklių 315 punktas, nurodantis, kad tais atvejais, kai atlikus įtariamo pažeidimo tyrimą nustatoma, kad buvo nesilaikyta ES ir Lietuvos Respublikos (toliau – LR) teisės aktų ir (arba) projekto sutarties nuostatų, tačiau dėl to nebuvo ar negalėjo būti finansinio poveikio ES ar LR valstybės biudžetui, pažeidimas nėra nustatomas.

Nurodo, jog APVA: 1) netyrė ir neanalizavo konkrečių Tiekėjo charakteristikų ir jų nelygino nei su pirkimo laimėtoju, nei kitais pasiūlymus teikusiais tiekėjais; 2) neatliko jokios ekonominių galimybių lyginamosios analizės ir jokiomis ekspertinėmis išvadomis nepagrindė realios Tiekėjo galimybės laimėti konkursą pateikiant geriausią pasiūlymą; 3) neanalizavo ir nevertino potencialių ir galimų Tiekėjo komercinių sąlygų (pareiškėjos žiniomis, atsakovė apskritai neteikė jokių paklausimų Tiekėjui ir nerinko tyrimui svarbios informacijos). Atsakovė, turėdama visus įstatymo reikalingus įgalinimus neribotai rinkti tyrimui reikalingą informaciją, iš esmės neatliko nieko, kad pagal galiojančius įstatyminius standartus nustatytų bent realiai ir objektyviai tikėtiną neigiamą poveikį ES ir / ar LR biudžetui ar iš tikrųjų neracionalų pareiškėjos dispozicijoje buvusių lėšų panaudojimą. Šiame kontekste pažymi, kad viešojo administravimo subjektai (konkurencijos priežiūros reguliatoriai), atliekantys poveikio vertinimą, turi įstatymo priskirtą pareigą atlikti išsamią analizę, grįstą ekonominių ir ekonometrinių duomenų analize tam, kad tinkamai įrodytų materialią administracinio teisės pažeidimo sudėtį. Atsakovė, kuri pagal tiesiogiai įstatyme įtvirtintą aiškią pažeidimo sudėtį turinti pareigą įrodyti neigiamą ekonominį poveikį, negali apsiriboti deklaratyviais ir teoriniais teiginiais apie tariamą neaiškų ir neapibrėžtą poveikį. Taip pat pažymi, kad pagal analogiją itin panašių pažeidimų vertinimu konkurencijos priežiūros reguliatoriai, įrodinėjantys potencialų poveikį atitinkamoms rinkoms, turi kontrafaktinės analizės įrodyti konkrečius ekonominius padarinius (žalą). Tik konkrečių ekonominių padarinių įvardinimas leidžia pareiškėjai tinkamai gintis padarinių bylose. Atsakovė privalėjo atlikti savo esme ir turiniu adekvačią kontrafaktinę analizę. Tai yra vienintelis ir privalomas poveikio įrodinėjimo būdas. Tuo tarpu vien Sprendime nurodomas deklaratyvus pareiškimas, kad Tiekėjas galbūt būtų galėjęs laimėti organizuotą konkursą, tėra tik spėjimas, nepagrįstas absoliučiai jokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu bei nesusietas priežastiniu ryšiu su konkrečiais pareiškėjos veiksmais.

Atkreipia dėmesį į tai, kad 99,99 proc. Sprendimo motyvacijos sudaro Civilinės bylos galutinių procesinių sprendimų citatos, kurios savaime niekaip nepagrindžia Sprendimu inkriminuojamo pažeidimo. Akcentuoja, jog Civilinėje byloje nebuvo nustatytas faktas, kad Tiekėjas būtų galėjęs laimėti pareiškėjos organizuotą konkursą, šios aplinkybės vertinimas ir nustatymas net nepateko į Civilinės bylos dalyką.

Laiko, jog Civilinėje byloje nustatytos aplinkybės negali būti laikomos įrodytomis administracinės procedūros metu dar ir dėl to, kad civiliniame procese faktui nustatyti taikytinas daug mažesnis įrodinėjimo standartas, t. y. teismui pakanka civilinėje byloje nustatyti, kai įrodymai leidžia labiau tikėti, kad konkretus faktas buvo, negu kad jo nebuvo, net jeigu ir egzistuoja (lieka) tam tikros abejonės dėl fakto buvimo / nebuvimo (įrodymų pusiausvyros principas). Tuo tarpu administraciniame procese siekiant įrodyti įstatyminių taisyklių pažeidimą, yra reikalaujama įrodyti pažeidimą, dėl kurio nekiltų jokių abejonių, visas kylančias abejones aiškinant pareiškėjo naudai (in dubio pro reo principas). Mano, jog Sprendime APVA nepagrįstai preziumavo Civilinėje byloje nurodytų aplinkybių prejudicialumą, tuo pažeisdama pareigą motyvuoti individualų administracinį teisės aktą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 str. 1 d., Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 30 str. 2 d.). Tokia argumentacija pažeidžia fundamentalius viešojo administravimo subjektų principus – nepiktnaudžiavimą valdžia, teisinių lūkesčių ir proporcingumo principus.

Teigia, jog nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo vadovautis Civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kaip galutinai konstatuojančiomis pareiškėjos pažeidimus, kadangi galutiniu ir įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu Civilinėje byloje pareiškėjos priimti sprendimai pirkime palikti galioti. Pažymi, kad ieškinys Civilinėje byloje buvo atmestas savarankišku ieškinio senaties pagrindu. Pagal nuosekliai plėtojamą teismų praktiką, bylą nagrinėjantis teismas neturi pareigos pasisakyti dėl kitų ieškinyje nurodomų argumentų ir neturi pareigos jų analizuoti, o teismo argumentacija tėra teismo nuomonė, neturinti privalomosios teisinės galios (lot. obiter dictum). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti nurodytą ieškinio reikalavimą, nepasisakant dėl ieškinio argumentų esmės. Analogiškai ieškinio senaties termino praleidimo padarinius traktuoja ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT).

Žemesnės instancijos teismas

Pažymi, kad ESTT suformuoti vertinimo standartai draudžia viešojo administravimo subjektui (reguliatoriui) spekuliatyviais teiginiais įrodinėti administracinius pažeidimus, kurių pagrindu finansinėmis sankcijomis yra baudžiami ūkio subjektai.

Nurodo, jog APVA elgesys, ignoruojant ir vengiant įstatymo priskirtos įrodinėjimo pareigos, ir Sprendimo spekuliatyvus ir teorinis turinys, pareiškėjos teigimu, akivaizdžiai paneigia teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo principus. Sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas bei neatitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

Be to, teigia, kad Sprendimas turi būti panaikintas ir dėl esminio procedūrinio pažeidimo – atsakovė praleido imperatyvius Taisyklėse numatytus (303 p., 305 p.) pažeidimo tyrimo ir Sprendimo priėmimo terminus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 str. 6 d., 91 str. 1 d. 3 p., Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). Atsakovės laukimas, kol teismai Civilinėje byloje priims galutinį sprendimą, pagal Taisyklių 305 punktą, taip pat nėra ir negalėjo būti pagrindu vilkinti pažeidimo tyrimą. Juolab, kad Lietuvos apeliacinis teismas dar 2017 m. birželio 7 d. nutartimi paliko galioti pirmos instancijos teismo sprendimą, kuriuo Tiekėjo ieškinys buvo atmestas, t. y. praėjo beveik metai nuo teisminio bylos išnagrinėjimo iki atsakovės skundžiamo sprendimo priėmimo dienos.

Kitu požiūriu, visos administracinės procedūros metu buvęs viešojo administravimo subjekto pasyvumas ir terminų praleidimas sukėlė teisėtus lūkesčius pareiškėjai, kad atsakovė nesiruošia jos sankcionuoti už įtariamo pažeidimo dalyku esančius veiksmus, pažeidžiant imperatyvius pažeidimo tyrimo terminus.

Nurodo, jog jeigu teismas laikytų ir matytų pagrindą patvirtinti Sprendime nurodytą pažeidimą (su kuo pareiškėja kategoriškai nesutinka), sankcijos skyrimas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, galėtų būti pateisinamas tik tuo atveju, jeigu paskirta bauda (finansinė sankcija) būtų panaikinta visiškai.

Mano, jog, pirma, visos aukščiau išdėstytos aplinkybės, ypatingai – tyrime egzistuojantys esminiai procedūriniai pažeidimai, net nepradėta įrodinėti inkriminuojamo pažeidimo sudėtis, žalos reguliuojamiems teisiniams santykiams nebuvimas ir kt., savaime suponuoja, kad remiantis proporcingumo, objektyvumo ir sankcijos individualizavimo principais, pareiškėjai bauda turėtų būti nepaskirta. Antra, atsakovė neįvykdė pareigos motyvuoti pareiškėjai skirtinos baudos dydžio (VAĮ 8 str. 1 d.). Sankcijų skyrimo dalyje atsakovei galioja pareiga objektyvių, patikimų duomenų pagrindu įrodyti padarytą pažeidimą. Atsakovės išdėstytos išvados dėl baudos dydžio ir skirtinos sankcijos pagrįstumo yra spekuliatyvios, išdėstytos be jokios duomenimis pagrįstos lyginamosios analizės, tokiu būdu pažeidžiant pareigą motyvuoti savo išvadas bei jas pagrįsti objektyviais duomenimis. Trečia, naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje teisėtų lūkesčių principo pažeidimas yra laikomas pagrindu nesankcionuoti įtariamo ūkio subjekto.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovai skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, remdamiesi jame išdėstytais argumentais. Advokatas akcentavo dėl priežastinio ryšio ir dėl teismų sprendimų vertinimo. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju yra galiojantis, t. y. sukeliantis teisines pasekmes, perkančiosios organizacijos (pareiškėjos) sprendimas atmesti Tiekėjo pasiūlymą, todėl Tiekėjas yra praradęs teisę dalyvauti pirkime. Teismas Civilinėje byloje Tiekėjo ieškinį atmetė. Pareiškėja neturėjo jokių teisinių prielaidų grąžinti Tiekėją į pirkimą, nes įsigaliojo teismo sprendimas, kuriuo Tiekėjo reikalavimas grąžinti jį į pirkimą buvo atmestas. Manė, jog teisėtu pripažintas perkančiosios organizacijos sprendimas negali sukelti jai neigiamų pasekmių, nes perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumas buvo patikrintas ir sprendimas nepanaikintas. Pareiškėjos atstovas sutiko su advokato išdėstyta pozicija. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėja laukė teisminio proceso, inicijuoto pagal Tiekėjo ieškinį, pabaigos ir tik gavusi jai palankų teismo sprendimą Civilinėje byloje, t. y. teismui atmetus Tiekėjo ieškinį, laikydama, kad ginčas išspręstas pareiškėjai naudinga linkme, sudarė pirkimo sutartį. Pabrėžė, jog pirkimo procedūra išliko konkurencinga iki jos pabaigos, Tiekėjo atmetimas nelėmė tiekėjų, dalyvavusių pirkime, sumažėjimo ir konkurencijos sumažėjimo. Teigė, kad vadovaujantis Taisyklių 315 punkto nuostatomis, pažeidimas neturėjo būti nustatytas.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė APVA su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovės pareiga reaguoti į galimai padarytus pažeidimus ir pradėti pažeidimo tyrimus numatyta teisės aktuose. APVA, vykdydama pirkimų patikrą, yra atsakinga už pirkimo dokumentų, pirkimo procedūrų, pirkimo sutarties įvertinimą (priklausomai nuo nustatyto patikros būdo). Vienas iš APVA vykdomos pirkimų patikros tikslų yra įsitikinti, ar prekių, paslaugų ar darbų pirkimo sutartys yra sudarytos neprieštaraujant VPĮ nuostatoms (kai pareiškėjas ar projekto vykdytojas yra perkančioji organizacija).

Nurodo, jog tiek pirmosios instancijos teismas (2017 m. kovo 20 d. sprendime Civilinėje byloje), tiek ir Lietuvos apeliacinis teismas (2017 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-766-236/2017) konstatavo, kad „nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija nepagrįstai atmetė UAB „I1“ paraišką dėl melagingų dokumentų pateikimo ir kvalifikacijos neturėjimo, taip pat nepagrįstai atsisakė nagrinėti pretenziją dėl paraiškos atmetimo“. Tai lemia, jog APVA, remdamasi jai teisės aktais nustatyta pareiga įvertinti atliktas viešųjų pirkimų procedūras, turėjo pripažinti padarytus VPĮ nuostatų pažeidimus.

Atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovė, vykdydama įtariamo pažeidimo tyrimo procedūrą, atliko būtent tokius veiksmus, kokie nurodyti Taisyklėse, t. y. APVA siuntė raštus pareiškėjai (2017 m. balandžio 12 d. raštas Nr. (29-2-2)-APVA-785 „Dėl atliktų procedūrų derinimo“, 2017 m. gruodžio 8 d. raštas Nr. (29-2-7)-APVA-2471 „Dėl papildomų paaiškinimų pateikimo“, 2018 m. balandžio 9 d. raštas Nr. (29-2-7)-APVA-453), aktyviai bendradarbiavo su ja, įvertino visus su įtariamo pažeidimo tyrimu susijusius dokumentus ir aplinkybes, teisės aktus bei teismų praktiką.

Dėl pareiškėjos motyvo, kad APVA negalėjo vadovautis dėl projekto vykdytojo veiksmų priimtais teismų sprendimais, nurodo, jog Lietuvos Respublikoje teismų sprendimai yra privalomi visiems subjektams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 str.) ir jeigu aukštesnės instancijos teismas tokio sprendimo nepanaikina, laikoma, kad pastarasis yra galiojantis ir teisėtas (tas galioja visoms sprendimo dalims – įžanginei, aprašomajai, motyvuojamajai ir rezoliucinei).

Mano, jog teismų sprendimai turėtų būti pripažinti kaip dokumentai, turintys reikšmės pažeidimui tirti ir nagrinėti bei naudojami kaip įrodymų šaltiniai (kaip yra nurodyta Metodinių pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijų, patvirtintų 2009 m. gegužės 29 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-173 (toliau – Rekomendacijos) 13 p.). Daro išvadą, jog administracinę procedūrą vykdantys subjektai, konkrečiai – APVA, atlikdama įtariamo pažeidimo tyrimą, gali vadovautis teismų sprendimais kaip įrodymais (ypač, kai teismų sprendimai yra priimami dėl projektų vykdytojų, dėl kurių vyksta įtariamo pažeidimo procedūros). Ginčo atveju APVA pripažino, jog 2017 m. kovo 20 d. sprendimas Civilinėje byloje ir 2017 m. birželio 7 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra pakankamas pagrindas tiek inicijuoti pažeidimo tyrimą, tiek jį ir nustatyti. APVA, būdama įgyvendinančiąja institucija ir viešojo administravimo subjektu, atlikdama visus aukščiau nurodytus veiksmus, kuriais siekiama išsiaiškinti pažeidimo (ar ne pažeidimo) padarymo faktą, atlieka įtariamo pažeidimo tyrimo procedūrą, kuri savo esme priklauso administracinei procedūrai, o ne baudžiamajai, kaip nepagrįstai ne kartą akcentavo pareiškėja.

Teigia, jog pareiškėja netinkamai vartoja sąvoką „bauda“, kadangi APVA, vykdydama savo, kaip įgyvendinančios institucijos, funkcijas, neatlieka baudimo funkcijos, o remdamasi teisės aktais konstatuoja, kokia lėšų suma padarius pažeidimą yra laikoma netinkama finansuoti iš projektų lėšų. Finansinė korekcija skirta ne nubausti projekto vykdytoją o apsaugoti nacionalinį ir ES biudžetą, užtikrinti tinkamą lėšų panaudojimą.

Vadovaudamasi 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) N. 1260/1999 (toliau – Reglamentas), nuostatomis, nurodo, jog tam, kad tam tikra projekto vykdytojo veikla ar neveikimas būtų pripažįstama pažeidimu, reikia, jog pastarasis ne tik būtų pažeidęs nacionalinių arba Europos Bendrijos teisės aktų nuostatas, tačiau turi būti atsiradę (arba galėję atsirasti) nacionalinio ir (arba) Europos Bendrijų biudžeto nuostolių. Lingvistiškai aiškindama Reglamento 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą pažeidimo sąvoką, daro išvadą, jog pažeidimui nustatyti užtenka ir teorinių, dar tik grėsusių, nuostolių („galėję atsirasti“). Tai, kad nebuvo įrodyta, jog kilo konkretūs, apčiuopiami padariniai (ES ar nacionaliniam biudžetui buvo padaryta žala), jokiu būdu nereiškia, kad neigiamų padarinių apskritai nekilo. Teisės aktai nenustato, kad finansinės korekcijos negali būti taikomos, jei nustatyti iš pirmo žvilgsnio formalūs teisės aktų pažeidimai iki galo nebuvo realizuoti (įgyvendinti) arba nesukėlė tiesioginių, betarpiškų, matomų neigiamų padarinių. Nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti VPĮ nuostatų pažeidimai, todėl, nenustačius finansinės korekcijos (netinkamų finansuoti lėšų), projekto vykdytojui galėjo būti išmokėta per didelė dalis lėšų, kurios nebūtų tinkamos finansuoti. APVA Sprendime nustačiusi, jog netinkamos finansuoti lėšos bus išskaičiuotos iš projekto vykdytojo teikiamų mokėjimo prašymų, užkardė kelią netinkamų lėšų išmokėjimui, dėl ko būtų atsiradusi ne teorinė, bet reali žala Europos Bendrijos biudžetui.

Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog Sprendimu paskirta finansinė korekcija neturėjo būti paskirta. APVA, atlikdama pažeidimo tyrimą ir nustatydama finansinę korekciją (netinkamas finansuoti išlaidas), vadovavosi aktualiais teisės aktais. Atkreipia dėmesį į tai, jog Sprendimo 5.1 punkte aiškiai nurodytas tiek teisinis reglamentavimas, kuriuo remiasi atsakovė, priimdama Sprendimą dėl netinkamų finansuoti lėšų, tiek ir tokio sprendimo motyvai.

Nurodo, jog nagrinėjamu atveju nustatant taikytinos finansinės pataisos dydį, atsižvelgta į tai, kad: 1) pirkimas nekėlė tarptautinio susidomėjimo – pirkimas vykdytas supaprastinto riboto konkurso būdu, užsienio tiekėjai nebuvo kviečiami ir pasiūlymų neteikė; 2) gauti 7 pasiūlymai; 3) į antrą konkurso etapą buvo pakviesti 5 tiekėjai; 4) Tiekėjas buvo atmestas pirmame riboto konkurso etape ir į antrąjį etapą nepakviestas, todėl yra tikimybė, jog neatmetimo atveju Tiekėjas būtų paskelbtas konkurso laimėtoju ir pirkimo sutartis būtų pasirašoma su juo; 5) Tiekėjas buvo neaktyvus ir neatidus ieškovas teisminiame procese, kas lėmė, jog jo atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, įvertinusi nustatyto pažeidimo pobūdį, už skaidrumo ir (arba) vienodo požiūrio stoką vertinimo etape, pažeidžiant VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatytus viešųjų pirkimų principus, 3 straipsnio 2 dalyje numatytą viešųjų pirkimų tikslą bei 32 straipsnio 5 ir 6 dalių, 39 straipsnio 2 dalies ir 94¹ straipsnio nuostatas, vadovaudamasi proporcingumo principu, APVA taikė 5 proc. finansinę pataisą nuo pirkimo sutarties vertės be PVM (pasirašytos sutarties vertė be PVM – 4 560 520 Eur, finansinės pataisos dydis – 228 026 Eur be PVM (4 560 520 x 5 proc.)). Atkreipia dėmesį į tai, jog projekto vadovui už VPĮ nuostatų pažeidimą buvo skirtas mažiausias finansinės korekcijos procentas, numatytas Europos Komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. C (2013) 9527 patvirtintų Gairių dėl Komisijos finansinių korekcijų, taikytinų Sąjungos išlaidoms, valdomoms pagal pasidalijamojo valdymo principą kai nesilaikyta viešojo pirkimo taisyklių, nustatymo (angl. Guidelines for determining financial corrections to be made by the Commission to expenditure financed by the Union under shared management, for non-compliance with the raies on public procurement) (toliau – Gairės) 2.1 punkto 16 dalyje. Mano, jog APVA įvertino visas aplinkybes, vadovavosi Gairėmis ir priėmė teisėtą, pagrįstą ir proporcingą sprendimą, t. y. pripažino, jog 228 026 Eur be PVM yra netinkamos finansuoti išlaidos.

Akcentuoja, kad Sprendime yra aiškiai įvardytas teisinis (Taisyklių 25 skirsnis, VPĮ 21¹ straipsnis) ir faktinis (projekto vykdytojas (pareiškėja), vykdydamas projektą, pažeidė pirkimo vykdymo metu galiojusio VPĮ 3 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio 5 ir 6 dalių, 39 straipsnio 2 dalies ir 94¹ straipsnio nuostatas) jo priėmimo pagrindas, nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka. Pabrėžia, jog prieš atsakovei parengiant Sprendimą, pareiškėja buvo išklausyta, jai sudaryta galimybė pateikti savo argumentus ir įrodymus. Teigia, jog Sprendimas atitinka VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintą proporcingumo principą ir neprieštarauja VAĮ 8 straipsniui, todėl nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo jį naikinti.

Dėl pažeidimo tyrimo terminų nurodo, jog pažeidimo tyrimo veiksmai APVA buvo pradėti 2017 m. spalio 20 d. užregistravus „Įtarimą apie pažeidimą“ dėl projekto Nr. 05.1.1-APVA-R-007-61-0001 „Šiaulių miesto paviršinių nuotekų tvarkymo sistemos inventorizavimas, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros rekonstravimas ir plėtra“. APVA 2017 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. (29-2-7)-APVA-2471 „Dėl papildomų paaiškinimų pateikimo“ paprašė pareiškėjos pateikti papildomą informaciją apie pažeidimo esmę. Projekto vykdytojas raštą Nr. S-4349 „Dėl papildomų paaiškinimų pateikimo“ APVA pateikė 2017 m. gruodžio 22 d. Projekto vykdytojui 2018 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (29-2-7)-APVA-453 buvo pateiktas sprendimo dėl pažeidimo projektas. 2018 m. balandžio 16 d. gautas pareiškėjos raštas Nr. S-l 165. Galutinis APVA Sprendimas buvo priimtas 2018 m. gegužės 10 d. (APVA 2018 m. gegužės 17 d. raštas Nr. (29-2-7)-APVA-711).

Mano, jog nagrinėjamu atveju netgi pripažinus faktą, kad administracinė procedūra užsitęsė (kadangi buvo laukiama teismų sprendimų dėl konkretaus atvejo, be to, APVA buvo didelis darbo krūvis), negalima paneigti projekto vykdytojo padaryto pažeidimo. Pabrėžia, jog atliekant pažeidimo tyrimą, nuolat buvo bendradarbiaujama ir kontaktuojama su pareiškėja, ji žinojo ir numatė, jog pažeidimo padarymo faktas gali būti patvirtintas. Ši aplinkybė, atsakovės vertinimu, paneigia pareiškėjos poziciją, jog APVA specialiai vilkino procedūras ar kad pareiškėja turėjo pagrįstus lūkesčius, jog pažeidimas nebus konstatuotas.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu ir prašė skundą atmesti. Nurodė, jog APVA, atlikusi viešųjų pirkimų procedūrų patikrą, nagrinėjamu atveju nustatė tam tikrus neatitikimus, kurių pagrindu, teismams priėmus sprendimus, pradėjo pažeidimo tyrimo procedūrą. Kadangi teismai konstatavo VPĮ pažeidimus, APVA privalėjo reaguoti į tokias teismų išvadas. Teigė, jog pareiškėja galėjo nutraukti pirkimą ir pradėti naują pirkimą, tokiu būdu ištaisydama teismų konstatuotus VPĮ pažeidimus. Nesutiko, kad nebuvo finansinio poveikio, pažymėdama, kad buvo pažeistos VPĮ nuostatos ir sukeltos pasekmės Tiekėjui. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju buvo kilusi menama žala.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – Ministerija) su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Ministerija, įvertinusi Šiaulių apygardos teismo sprendime Civilinėje byloje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-766-236/2017 konstatuotas aplinkybes, sprendžia, jog teismų nustatytos aplinkybės ir konstatuoti VPĮ pažeidimai sudarė prielaidas pažeidimo tyrimui ir skundžiamo sprendimo priėmimui. Kadangi teismų sprendimai yra įsiteisėję, o nustatytos aplinkybės dėl konstatuotų VPĮ pažeidimų vertintini kaip prejudiciniai, turintys res judicata galią, teigia, jog nėra pagrindo spręsti, kad Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų įstatyminių reikalavimų, jog nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės nėra motyvuotos.

Mano, jog priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti VAĮ 8 straipsnio reikalavimai. Įvertinęs minėtų teismų sprendimų motyvus, Sprendimo turinį, trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad yra aišku, kokiais faktais ir teisės normomis yra pagrįstas Sprendimas, t. y. yra aiškus jų pagrindu susiklostantis visuomeninių santykių turinys, galima lengvai identifikuoti suinteresuotų asmenų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį. Skundžiamo sprendimo turinys ir forma objektyviai negalėjo sutrukdyti pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka veiksmingai realizuoti teisę į tariamai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, ką iš esmės pareiškėja ir padarė, pateikdama skundą teismui.

Atsižvelgęs į tai, kad APVA teikė informaciją pareiškėjai dėl įtariamo pažeidimo, jog buvo prašoma iš projekto vykdytojo paaiškinimų bei pateikti papildomą informaciją, nesant duomenų ir informacijos dėl nepateisinamai nepagrįsto pažeidimo tyrimo neatlikimo ar jo vilkinimo, daro išvadą, jog nėra pagrindo spręsti dėl pažeidimo tyrimo terminų pažeidimo, taip pat dėl Sprendimo neteisėtumo.

Nesutinka su pareiškėja, kad teismui nustačius, jog buvo padarytas pažeidimas, finansinė korekcija neskirtina. Remiasi LVAT praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose pasisakoma dėl viešųjų pirkimų pažeidimų.

Ministerijos vertinimu, Šiaulių apygardos teismui ir Lietuvos apeliaciniam teismui konstatavus pareiškėjos pirkime padarytus reikšmingus VPĮ pažeidimus, atsakovės pritaikyta 5 proc. finansinė korekcija (skiriant mažiausią Gairių 16 d. numatytą korekciją, sumažinant ją nuo 25 proc. iki 5 proc., įvertinus faktines aplinkybes) nesudaro pagrindo spręsti, jog ji neproporcinga ir nepagrįsta.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu trečiojo suinteresuoto asmens atstovas su skundu nesutiko iš esmės atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu ir prašė skundą atmesti. Nurodė, jog vien VPĮ nuostatų pažeidimo konstatavimo faktas suteikia APVA pagrindą pradėti pažeidimo tyrimą ir, remiantis Gairėmis, taikyti finansinę korekciją. Manė, jog Sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro APVA 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo dėl pažeidimo Nr. IT01 teisėtumas ir pagrįstumas.

Remiantis administracinėje byloje surinktais įrodymais, taip pat bylos proceso šalių atstovų paaiškinimais, nustatyta, kad atsakovė 2017 m. balandžio 12 raštu Nr. (29-2-2)-APVA-785 informavo pareiškėją, jog APVA atliko pareiškėjos įgyvendinamo projekto Nr. 05.1.1-APVA-R-007-61-0001 „Šiaulių miesto paviršinių nuotekų tvarkymo sistemos inventorizavimas, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros rekonstravimas ir plėtra“ (toliau – Projektas) pirkimo „Paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros rekonstravimas ir plėtra Šiaulių mieste“ (toliau – Pirkimas) atliktų procedūrų patikrinimą ir nustatė esminius trūkumus, kuriuos nurodė šio rašto priede „Neatitikimų ataskaita“, prašydama užtikrinti, kad Neatitikimų ataskaitos 2–6 punktuose nurodyti veiksmai būtų atlikti ne vėliau kaip iki 2017 m. balandžio 21 d. ir apie juos informuota APVA. Dėl Neatitikimų ataskaitos 1 punkte nurodytų nustatytų neatitikimų (pareiškėja 2016 m. gruodžio 15 d. informavo Tiekėją, jog jo paraiška yra atmesta viešųjų pirkimų komisijai konstatavus, kad Tiekėjas pateikė melagingą informaciją dėl kvalifikacijos reikalavimų atitikimo bei dėl to, jog Tiekėjo kvalifikacijos duomenys neatitinka konkurso sąlygų I skyriaus 6.2.14 punkte nustatyto reikalavimo. Tiekėjui pateikus pretenziją dėl paraiškos neteisėto atmetimo, pareiškėja informavo, kad pretenzijos nenagrinės, nes ji pateikta nepasirašyta įgalioto asmens, taip pat nėra galimybės identifikuoti pretenzijos CVP IS priemonėmis teikiančio asmens tapatybės, pretenzija CVP IS priemonėmis pateikta paskutinę termino pretenzijai pateikti dieną ir po darbo valandų. Tiekėjas kreipėsi į Šiaulių apygardos teismą su prašymu panaikinti 2016 m. gruodžio 15 d. pareiškėjos sprendimą dėl Tiekėjo atmetimo. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. kovo 20 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-536-883/2017, kuriame konstatavo, jog nagrinėjamu atveju perkančioji organizacija (pareiškėja) nepagrįstai atmetė Tiekėjo paraišką dėl melagingų dokumentų pateikimo ir kvalifikacijos neturėjimo, taip pat nepagrįstai atsisakė nagrinėti pretenziją dėl paraiškos atmetimo, tačiau, įvertinęs Tiekėjo pasyvumą bylos nagrinėjimo metu, Tiekėjo reikalavimo panaikinti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą dėl Tiekėjo (kartu su jungtinės veiklos partneriais) paraiškos konkursui „Paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros rekonstravimas ir plėtra Šiaulių mieste“ netenkino. Pareiškėja 2017 m. balandžio 3 d. pateikė apeliacinį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui dėl Šiaulių apygardos teismo sprendimo) APVA nurodė, jog, jeigu pasirašius sutartį, Lietuvos apeliacinis teismas atmes pareiškėjos pateiktą apeliacinį skundą, APVA inicijuos pažeidimo tyrimą (1 t., b. l. 171–173).

APVA, įvertinusi tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. birželio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-766-236/2017 Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą paliko nepakeistu, Pirkimo sutartis pasirašyta, 2017 m. spalio 20 d. įtarimu apie pažeidimą Nr. IT01 dėl pareiškėjos vykdyto Pirkimo vykdant Projektą inicijavo pažeidimo tyrimą (2 t., b. l. 60–62).

Atsakovė, siekdama tinkamai įvertinti visas Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje ir Šiaulių apygardos teismo sprendime konstatuotas aplinkybes ir nustatytus pažeidimus, 2017 m. gruodžio 8 d. raštu Nr. (29-2-7)-APVA-2471 paprašė pareiškėjos informuoti, ar Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartis buvo apskųsta kasacine tvarka ir pateikti išsamius paaiškinimus, nurodyti argumentus, į kuriuos teismas, nagrinėdamas Civilinę bylą, neatsižvelgė, tačiau, pareiškėjos nuomone, jie buvo reikšmingi nustatytų neatitikimų kvalifikavimui (2 t., b. l. 25–26).

Pareiškėja 2017 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. S-4349 pateikė APVA paaiškinimus dėl Tiekėjo pateiktos melagingos informacijos, taip pat Tiekėjo pretenzijos nenagrinėjimo, nurodydama, kad jos priimti sprendimai atitinka viešuosius pirkimus reglamentuojančius teisės aktus, VPĮ įtvirtinti imperatyvūs principai nebuvo pažeisti bei buvo pasiektas pagrindinis tikslas – vadovaujantis VPĮ reikalavimais sudaryta pirkimo sutartis, leidžianti įsigyti perkančiajai organizacijai darbus, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas, ir konstatuodama, kad teisminio ginčo pasekmės neturėjo ir neturi jokio finansinio poveikio ES ar LR valstybės biudžetui (2 t., b. l. 27–31).

APVA 2018 m. balandžio 9 d. raštu Nr. (29-2-7)-APVA-453 pateikė pareiškėjai sprendimo dėl įtariamo pažeidimo projektą, kuriame užfiksuota pažeidimo tyrimo metu nustatyta informacija ir nurodyta, kokią finansinę pataisą už nustatytą pažeidimą APVA numato taikyti 2017 m. balandžio 11 d. sudarytai „Paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros rekonstravimas ir plėtra Šiaulių mieste“ rangos darbų sutarčiai Nr. 17-04-11/01, be kita ko, nurodydama, jog jei pareiškėja nesutinka su sprendimo dėl pažeidimo projektu, gali pateikti papildomą informaciją ar paaiškinimus, susijusius su nustatytais pažeidimais, kurių dar nebuvo pateikusi (2 t., b. l. 35–52).

Pareiškėja 2018 m. balandžio 16 d. raštu Nr. S-1165 pateikė atsakovei nesutikimo su sprendimo dėl įtariamo pažeidimo projektu motyvus (2 t., b. l. 53–56).

APVA 2018 m. gegužės 17 d. raštu Nr. (29-2-7)-APVA-711 pateikė pareiškėjai 2018 m. gegužės 10 d. sprendimą dėl pažeidimo Nr. IT01, kuriame nustatė, jog buvo padarytas viešųjų pirkimų, t. y. iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio VPĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 32 straipsnio 5 ir 6 dalių, 39 straipsnio 2 dalies ir 94¹ straipsnio nuostatų, pažeidimas, už kurį pritaikė 5 proc. finansinę pataisą nuo Pirkimo sutarties vertės be PVM, t. y. 228 026 Eur be PVM (ES fondų lėšos – 193 822,10 Eur, projekto vykdytojo ir partnerio (-ių) lėšos – 34 203,90 Eur) pripažino netinkamomis finansuoti išlaidomis, nurodydama, jog netinkamos išlaidos bus išskaičiuotos iš pareiškėjos teikiamų mokėjimo prašymų (2 t., b. l. 59, 64–77).

Pareiškėja, ginčydama Sprendimą, savo poziciją grindžia šiais esminiais argumentais:

– atsakovė pažeidė įstatymo priskirtą įrodinėjimo pareigą, taip pat VAĮ 3 straipsnio 2–4 punktuose įtvirtintus objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, nes Sprendimą grindė išimtinai Civilinėje byloje priimtų procesinių sprendimų citatomis, Civilinėje byloje nustatytas aplinkybes nepagrįstai pripažindama turinčiomis prejudicinę galią, todėl Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų;

– APVA praleido imperatyvius Taisyklių 303 ir 305 punktuose nustatytus pažeidimo tyrimo ir Sprendimo priėmimo terminus, todėl Sprendimas turi būti panaikintas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu;

– finansinės sankcijos dydis yra neteisėtas, neproporcingas ir neobjektyvus.

Atsižvelgiant į pareiškėjos skunde teismui keliamais reikalavimais, akcentuotais ir pareiškėjos atstovų teismo posėdžio metu apibrėžtas šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti skundžiamo atsakovės Sprendimo atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

LVAT savo jurisprudencijoje, formuodamas VAĮ taikymo praktiką, ne kartą yra akcentavęs, jog visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, VAĮ nustatyti reikalavimai, inter alia (lot. be kita ko), šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015, 2017 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5129-415/2018).

LVAT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011, 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1536-662/2015, 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-607-556/2016, 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1028-556/2018). Viešojo administravimo subjektai savo veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys atitikti teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2016 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-813-556/2016, 2016 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1210-822/2016). Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1833-442/2017, 2018 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018). Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-212/2012, 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2074-146/2016, 2017 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1096-858/2017, 2018 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-871-525/2018). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013, 2015 m. sausio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-112-858/2015). Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-131-822/2017). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais (LVAT 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2617-575/2016, 2018 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1150-502/2018). VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (LVAT 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2957-520/2016, 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1198-520/2018).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo atitiktį VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems reikalavimams, sprendžia, kad APVA priimtas sprendimas iš esmės atitinka šioje įstatymo normoje įtvirtintus individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus. Sprendime aiškiai išdėstytas faktinis ir teisinis jo priėmimo pagrindas, Sprendimo teisinė argumentacija nukreipta į viešuosius pirkimus reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, iš jo galima suprasti, kokią įtaką, reikšmę Sprendimas turi pareiškėjos teisėms ir pareigoms, aiškiai nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka.

Vadovaujantis VPĮ 21¹ straipsnio 1 dalimi, viešųjų pirkimų kontrolę atlieka Viešųjų pirkimų tarnyba ir įgaliotos valstybės institucijos, taip pat LR Vyriausybės nutarimu įgalioti ES ar atskirų valstybių finansinę paramą administruojantys viešieji juridiniai asmenys pagal savo kompetenciją. Įgyvendinant 2014–2020 metų ES fondų investicijų veiksmų programą, atsakovė pagal LR Vyriausybės 2014 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 528 „Dėl atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant 2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programą“ 3.1.2.1 punktą, yra viena iš įgyvendinančiųjų institucijų, atliekanti 9 punkte nustatytas funkcijas, be kita ko, projektų vykdytojų vykdomų pirkimų pagal projektą priežiūrą teisės aktų, reglamentuojančių veiksmų programos administravimą ir finansavimą, nustatyta tvarka (9.3.5 p.). APVA, vykdydama projektų sutarčių priežiūrą, kontrolę arba auditą, gavusi informaciją iš trečiųjų šalių ar ją pastebėjusi visuomenės informavimo priemonėse ir kitais atvejais, įtarusi pažeidimą, atlieka Taisyklių, nustatančių ES struktūrinių fondų lėšų bendrai finansuojamų projektų, įgyvendinamų pagal 2014–2020 metų ES fondų investicijų veiksmų programą, patvirtintą 2014 m. rugsėjo 8 d. Europos Komisijos įgyvendinimo sprendimu, kuriuo patvirtinami tam tikri „2014–2020 metų Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos“ elementai, kad, siekiant investicijų į ekonomikos augimą ir darbo vietų kūrimą tikslo, iš Europos regioninės plėtros fondo, Sanglaudos fondo, Europos socialinio fondo ir specialaus asignavimo Jaunimo užimtumo iniciatyvai būtų teikiama parama Lietuvai (apie nurodytą sprendimą Europos Komisija pranešė dokumentu Nr. C(2014) 6397), vertinimo, atrankos, finansavimo ir įgyvendinimo tvarką, 25 skirsnyje, reglamentuojančiame pažeidimų tyrimą, nustatytus veiksmus.

Išdėstytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog APVA teisėtai ir pagrįstai jai teisės aktais suteiktų įgalinimų ribose atliko Pirkimo procedūrų atitikimo VPĮ nuostatoms patikrinimą, inicijavo pažeidimo tyrimą ir priėmė vieną iš Taisyklių 314 punkte nurodytų sprendimų.

Atsakovė Sprendime nustatytas faktines aplinkybes – Projekto vykdytojas (pareiškėja) nepagrįstai atmetė Tiekėją ir nepagrįstai nenagrinėjo jo pretenzijos – susiejo su Pirkimo vykdymo metu galiojusiomis VPĮ nuostatomis (3 str. 1 d., 32 str. 5 ir 6 d., 39 str. 2 d., 94¹ str.), netinkamų finansuoti Projekto išlaidų dydį grindė teisės normomis (Taisyklių 138 p., 7 priedo 10 p., Gairių 2.1 p. 16 d.) ir nustatytomis aplinkybėmis (Pirkimas nekėlė tarptautinio susidomėjimo – Pirkimas vykdytas supaprastinto riboto konkurso būdu, užsienio tiekėjai nebuvo kviečiami ir pasiūlymų neteikė; gauti 7 pasiūlymai; į antrą konkurso etapą buvo pakviesti 5 tiekėjai; Tiekėjas buvo atmestas pirmame riboto konkurso etape ir į antrąjį etapą nepakviestas, todėl yra tikimybė, jog neatmetimo atveju Tiekėjas būtų paskelbtas konkurso laimėtoju ir Pirkimo sutartis būtų pasirašoma su juo; Tiekėjas buvo neaktyvus ir neatidus ieškovas teisminiame procese, kas lėmė, jog jo atžvilgiu buvo priimtas neigiamas sprendimas pirmosios instancijos teisme).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nustačius, jog APVA suteikė pareiškėjai teisę pateikti paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus dėl Tiekėjo atmetimo ir jo pretenzijos nenagrinėjimo, taip pat dėl APVA priimto sprendimo projekto, darytina išvada, kad VAĮ 8 straipsnyje suformuluoti bendrieji motyvų išdėstymo aiškumo, pakankamumo, pagrįstumo, teisėtumo reikalavimai, taikytini individualiam administraciniam aktui, taip pat pagrindinės procedūros, susijusios su asmens išklausymu, jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu, nebuvo pažeisti.

Dėl pareiškėjos argumento, kad atsakovė nepagrįstai Civilinėje byloje nustatytas aplinkybes pripažino prejudicinėmis, nurodytina, jog tiek Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnis, tiek ABTĮ 16 straipsnis nustato, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nagrinėjamu atveju matyti, jog atsakovė Sprendime citavo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-536-883/2017 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-766-236/2017 ir, remdamasi šių teismų padarytomis išvadomis, kad pareiškėja nepagrįstai atmetė Tiekėją ir nenagrinėjo jo pretenzijos, padarė išvadą, jog pareiškėja pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalį, 32 straipsnio 5 ir 6 dalis, 39 straipsnio 2 dalį, 94¹ straipsnį ir tokie jos veiksmai lėmė VPĮ 3 straipsnio 2 dalyje nurodyto viešųjų pirkimo tikslo (vadovaujantis VPĮ reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai (atlikti pirkimą įgaliojusiai perkančiajai organizacijai) ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas) nepasiekimą.

Iš minėto Šiaulių apygardos teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas Tiekėjo ieškinys pareiškėjai dėl sprendimo atmesti paraišką panaikinimo, matyti, jog teismas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.969 straipsnio 1 dalies ir VPĮ 2 straipsnio 29 dalies bei 93 straipsnio 3 dalies kontekste įvertino aplinkybes, susijusias su Tiekėjo pareiškėjai pateikta 2016 m. gruodžio 30 d. pretenzija dėl Tiekėjo paraiškos atmetimo, ir sprendė, jog pareiškėja, suabejojusi Tiekėjo teisininko teise reikšti pretenziją, turėjo pareikalauti pateikti jo įgaliojimus patvirtinantį dokumentą. Teismo nuomone, pareiškėjos priimtas sprendimas – atsisakymas nagrinėti Tiekėjo pretenziją – yra nepagrįstas (teismo sprendimo 11–15 p.).

Taip pat teismas, nustatęs, kad pareiškėja, vykdydama pirkimo procedūras, nustačiusi, jog Tiekėjas pateikė melagingą informaciją ir kad Tiekėjo kvalifikacijos duomenys neatitinka konkurso sąlygų I skyriaus 6.2.14 punkte nustatyto reikalavimo, 2016 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. S-4735 „Dėl kvalifikacijos patikrinimo rezultatų“, vadovaudamasi konkurso sąlygų I skyriaus 6.7, 8.3.1, 8.3.2 ir 8.3.4 punktais, atmetė Tiekėjo paraišką, įvertinęs bylos duomenis, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimu dėl informacijos pripažinimo melaginga, teigė, kad pareiškėja neįrodė, jog, pateikdamas ginčijamus susitarimus su I. S. dėl darbo sutarties sudarymo ir pirkimui, Tiekėjas pateikė melagingą informaciją (teismo sprendimo 21–22 p.). Be to, remdamasis bylos duomenis, teigė, jog pareiškėjos išvada, kad Tiekėjo kvalifikacijos duomenys neatitinka konkurso sąlygų I skyriaus 6.2.14 punkte nustatyto reikalavimo, nepagrįsta (teismo sprendimo 23–27 p.).

Šiaulių apygardos teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrįstai atmetė Tiekėjo paraišką dėl melagingų dokumentų pateikimo ir kvalifikacijos neturėjimo, taip pat nepagrįstai atsisakė nagrinėti pretenziją dėl paraiškos atmetimo. Tačiau teismas įvertino ir Tiekėjo pasyvumą bylos nagrinėjimo metu: dubliko nepateikimas, atsikirtimų dėl ieškinio senaties taikymo nepateikimas ir svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių nenurodymas. Nurodė, jog CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, todėl Tiekėjo reikalavimas panaikinti pareiškėjos 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą dėl Tiekėjo (kartu su jungtinės veiklos partneriais) paraiškos konkursui „Paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros rekonstravimas ir plėtra Šiaulių mieste“(pirkimo Nr. 173750) atmetimo netenkinamas (teismo sprendimo 28 p.).

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-536-883/2017, kuriame pareiškėja prašė pakeisti Šiaulių apygardos teismo sprendimą ir iš teismo sprendimo motyvų pašalinti nuostatas: 1) „atsakovė UAB „Šiaulių vandenys“ neįrodė, jog pateikdamas ginčijamus susitarimus tiekėjas pateikė melagingą informaciją, nes specialistas I. S. 2016 m. gruodžio 19 d. pareiškimu patvirtino ginčijamų susitarimų sudarymą ir užtikrino, kad UAB „I2“ galės naudotis jo pajėgumais“; 2) „specialistas R. D. buvo išviešintas bendruose jungtinės veiklos partnerių dokumentuose, todėl perkančiosios organizacijos išvada, kad tiekėjo kvalifikacijos duomenys neatitinka konkurso sąlygų I skyriaus 6.2.14 punkte nustatyto reikalavimo, nepagrįsta“; 3) „perkančioji organizacija, suabejojusi UAB „I1“ teisininko teise reikšti pretenziją, turėjo pareikalauti pateikti jo įgaliojimus patvirtinantį dokumentą. Teismo nuomone, perkančiosios organizacijos priimtas sprendimas – atsisakymas nagrinėti ieškovės UAB „I1“ pretenziją yra nepagrįstas“, 2017 m. birželio 7 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą paliko nepakeistu.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, vadovaudamasi VPĮ 32 straipsnio 5 ir 6 dalimis, 39 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad Tiekėjas tiek kartu su paraiška pateiktais dokumentais, tiek tikslindamas savo kvalifikaciją, įrodė perkančiajai organizacijai (pareiškėjai), kad dar iki paraiškos pateikimo turėjo reikiamą kvalifikaciją (teismo nutarties 46–49 p.). Taip pat sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigė pareiškėja, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino bei teisingai nustatė bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog pateikdamas ginčijamus susitarimus Tiekėjas pateikė melagingą informaciją (teismo nutarties 45–53 p.).

Be to, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi VPĮ 2 straipsnio 21 dalimi, 24 ir 25 straipsnių nuostatomis, 32 straipsnio 1 ir 2 dalimis, remdamasi bylos duomenimis, teigė, kad Tiekėjo kartu su paraiška ir kvalifikacijos patikslinimu pateikti dokumentai įrodo, kad jo kvalifikacija atitinka visus pirkimo sąlygose keliamus reikalavimus, todėl sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog išvada, kad Tiekėjo kvalifikacijos duomenys neatitinka pirkimo sąlygų I skyriaus 6.2.14 punkte nustatyto reikalavimo, nepagrįsta (teismo nutarties 54–59 p.).

Taip pat teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja, atsisakydama nagrinėti Tiekėjo pretenziją, pažeidė peržiūros procedūrų veiksmingumo principą. Sprendė, kad Tiekėjui kartu su pretenzija nepateikus įgaliojimo dėl jos pasirašymo, pareiškėja neturėjo teisės tokios pretenzijos iš viso nenagrinėti, kadangi tokiu savo elgesiu ji pažeidė perkančiosioms organizacijoms nustatytas pareigas užtikrinti, jog tiekėjų galimybė pasinaudoti peržiūros procedūromis būtų ne formali, bet realiai įgyvendinama. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjos atsisakymas nagrinėti Tiekėjo pretenziją yra nepagrįstas, laikė pagrįsta (teismo nutarties 60–63 p.).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, esant įsiteisėjusiai Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutarčiai, kuria Šiaulių apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimas Civilinėje byloje paliktas nepakeistu, teismams konstatavus, kad pareiškėja, pažeisdama VPĮ nuostatas, nepagrįstai atmetė Tiekėjo paraišką dalyvauti Pirkime ir nenagrinėjo jo pretenzijos dėl paraiškos atmetimo, APVA turėjo pagrindą remtis šiais teismų procesiniais dokumentais ir juose padarytomis išvadomis. Teismams pripažinus, kad pareiškėja nepagrįstai atmetė Tiekėjo paraišką dalyvauti Pirkime ir nenagrinėjo jo pretenzijos, pareiškėjai APVA nepateikus jokių kitų teismų nenagrinėtų objektyvių duomenų, šių aplinkybių pakartotinis vertinimas ir įrodinėjimas būtų perteklinis, ypač atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, minėtos aplinkybės konstatuotos įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Svarbu pažymėti, kad pareiškėja nei skunde teismui, nei pareiškėjos atstovai teismo posėdžio metu neįrodinėjo, jog pareiškėja, atmesdama Tiekėjo paraišką dalyvauti Pirkime ir nenagrinėdama jo pretenzijos dėl paraiškos atmetimo, nepažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio 5 ir 6 dalių, 39 straipsnio 2 dalies ir 94¹ straipsnio nuostatų. Taigi spręstina, jog atsakovė, priimdama Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Šiaulių apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nustatytomis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarė išvadą, jog pareiškėja vykdydama Pirkimą pažeidė VPĮ nuostatas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog naikinti Sprendimą pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais, kad atsakovė, Sprendimą grįsdama Civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, pažeidė objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus, VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nėra teisinio pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad pareiškėja nesilaikė taisyklių, reglamentuojančių viešųjų pirkimų tvarką (šiuo atveju – tikrindama Tiekėjo kvalifikaciją, atmesdama Tiekėjo paraišką ir nagrinėdama Tiekėjo pretenziją), pažeidė skaidrumo principą, dėl ko galėjo atsirasti ES biudžeto nuostoliai, darytina išvada, jog atsakovė pagrįstai ir teisėtai konstatavo pažeidimą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ESTT, be kita ko, aiškindamas kaip pagal Reglamento 2 straipsnio 7 punktą suprantama sąvoka „pažeidimas“, nurodė, jog šią sąvoką reikia aiškinti kaip apimančią ne tik Sąjungos teisės pažeidimą, bet ir nacionalinės teisės normų, padedančių užtikrinti Sąjungos lėšomis finansuojamų projektų valdymą reglamentuojančių Sąjungos teisės nuostatų tinkamą taikymą, pažeidimą, t. y. apimančią ir nacionalinės teisės normų, taikomų veiksmams, kuriems teikiama struktūrinių fondų parama, pažeidimą, jei įtraukus nepagrįstas išlaidas padaroma ar būtų padaryta žala Sąjungos bendrajam biudžetui (žr., pvz., 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo sujungtose byloje C-260/14 ir C-261/14 37 p., 43 p., 46 p.).

Pareiškėjos teigimu, Sprendimas turi būti panaikintas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes APVA praleido imperatyvius pažeidimo tyrimo ir Sprendimo priėmimo terminus.

Taisyklių 303 punkte nustatyta, kad įgyvendinančioji institucija apie pradėtą įtariamo pažeidimo tyrimą ne vėliau kaip per 7 dienas nuo įtarimo dėl pažeidimo užregistravimo SFMIS2014 dienos informuoja ministeriją (taip pat kitą (-as) įgyvendinančiąją (-iąsias) instituciją (-as), jei pažeidimas susijęs su kitos (-ų) įgyvendinančiosios (-iųjų) institucijos (-ų) administruojamo projekto pirkimu) per SFMIS2014 ir projekto vykdytoją per DMS, išskyrus atvejus, kai projekto vykdytojo informavimas galėtų turėti neigiamos įtakos pažeidimo tyrimui.

Pagal Taisyklių 305 punktą, įgyvendinančioji institucija įtariamo pažeidimo tyrimą turi atlikti ir priimti sprendimą dėl pažeidimo ne vėliau kaip per 30 dienų nuo įtarimo dėl pažeidimo užregistravimo SFMIS2014 dienos. Tais atvejais, kai reikia kreiptis į kitas institucijas ir (ar) projekto vykdytoją dėl papildomos informacijos ar sprendimas dėl sutarties nutraukimo, kaip nustatyta Taisyklių 190 punkte, turi būti suderintas su ministerija Taisyklių 191 punkte nustatyta tvarka, įtariamo pažeidimo tyrimas užbaigiamas ir sprendimas dėl pažeidimo priimamas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo papildomos informacijos gavimo arba ne vėliau kaip per 7 dienas nuo sprendimo suderinimo su ministerija dienos. Tais atvejais, kai įtariamo pažeidimo tyrimas yra susijęs su vykstančiu ikiteisminiu tyrimu ar teisminiu procesu dėl nusikalstamos veikos, įtariamo pažeidimo tyrimo ir nustatymo veiksmus įgyvendinančioji institucija atlieka nelaukdama ikiteisminio tyrimo pabaigos ir (ar) teismo nuosprendžio dėl nusikalstamos veikos. Jei atlikus įtariamo pažeidimo tyrimą ir įvertinus visas su įtariamu pažeidimu susijusias aplinkybes įgyvendinančioji institucija neturi pagrindo nustatyti pažeidimo, pažeidimo tyrimas baigiamas ir pažeidimas nėra nustatomas. Pažeidimo tyrimas atnaujinamas, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, patvirtinantis nusikalstamą veiką.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pažeidimo tyrimas buvo pradėtas 2017 m. spalio 20 d. užregistravus įtarimą apie pažeidimą Nr. IT01, Sprendimas priimtas 2018 m. gegužės 10 d. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė apie pasibaigusį teisminį procesą Civilinėje byloje buvo informuota pareiškėjos 2017 m. gruodžio 22 d. raštu, konstatuotina, jog APVA Sprendimą priėmė, pažeisdama Taisyklių 305 punkte nustatytą terminą.

Pasisakant dėl šio procedūrinio pažeidimo, nurodytina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog ne kiekvienas procedūrinis pažeidimas yra pagrindas atliktiems veiksmams ar priimtiems sprendimams pripažinti neteisėtais, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-416/2005, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-690-552/2018, 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-503-492/2018). Dėl procedūrinių pažeidimų skundžiamas aktas gali būti panaikinamas tik tuo atveju, jeigu pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1083-575/2018).

LVAT savo jurisprudencijoje taip pat yra konstatavęs, jog įstatyme nustatyto termino, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, pasibaigimas nepaneigia viešojo administravimo subjekto kompetencijos priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus veiksmus, t. y. tiesiogiai nesukuria neigiamų teisinių pasekmių, tik prailgina administracinį procesą. Viešojo administravimo subjektui įstatyme nustatytas terminas, per kurį turi būti priimtas administracinis sprendimas, yra instrukcinio pobūdžio, todėl šio termino pasibaigimas administracinio sprendimo, priimto pasibaigus šiam terminui, savaime nedaro negaliojančiu. Viešojo administravimo subjektui praleidus įstatyme ar kitame teisės akte nustatytą administracinio sprendimo priėmimo terminą, galima konstatuoti viešojo administravimo subjekto neveikimą (žr., pvz., 2012 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012, 2017 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-80-602/2017,2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-492/2017).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčijamu aspektu aktualią LVAT praktiką, sprendžia, jog nors APVA pažeidė Sprendimo priėmimo terminą, tačiau, įvertinus administracinėje byloje pateiktų įrodymų visumą, pareiškėjos skundo teismui motyvus ir pareiškėjos atstovų teismo posėdžio metu akcentuotus argumentus, nėra pagrindo manyti, kad minėtas procedūrinis pažeidimas turėjo įtakos objektyviam visų aplinkybių įvertinimui ir Sprendimo pagrįstumui, todėl savaime nėra pagrindas naikinti Sprendimą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

Vertinant pareiškėjai taikytos finansinės priemonės teisėtumą, proporcingumą ir pagrįstumą, pabrėžtina, kad netinkamų finansuoti išlaidų suma buvo apskaičiuota, atsižvelgus į Europos Komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. C(2013) 9527 patvirtintas viešai prieinamas Gaires. Gairių taikymą numato Taisyklių 7 priedo „Su pažeidimu susijusių netinkamų finansuoti projekto išlaidų apskaičiavimo tvarkos aprašas“ 6 punktas. Šio priedo 10 punkte nustatyta, jog kai dėl nustatyto pažeidimo pagal Gaires galėtų būti taikomos skirtingos netinkamų finansuoti išlaidų apskaičiavimo normos, dėl atitinkamos normos taikymo, laikantis proporcingumo principo, sprendžiama atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir įvertinant su juo susijusias 10.1–10.4 punktuose nustatytas aplinkybes.

Atsižvelgiant į tai, kad Taisyklių 314.3 punktas įpareigoja APVA, nustačius pažeidimą, su juo susijusias išlaidas pripažinti netinkamomis finansuoti, atsakovė įvertinusi aplinkybes, turinčias įtakos finansinės pataisos dydžiui, pažeidimo pobūdį, vadovaudamasi proporcingumo principu, taikė minimalią Gairių 2.1 punkto 16 dalyje nustatytą 5 proc. pataisos normą, teismas sprendžia, jog APVA, taikydama 5 proc. finansinę pataisą nuo Pirkimo sutarties vertės be PVM, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į su pažeidimu susijusių netinkamų finansuoti projekto išlaidų nustatymo tikslą – atkurti situaciją, kurioje visos projekto išlaidos (arba jų dalis) atitinka teisės aktuose, nustatančiuose 2014–2020 m. ES fondų investicijų veiksmų programos projektų išlaidų ir finansavimo reikalavimus, atitinkamame projektų finansavimo sąlygų apraše ir (ar) kituose teisės aktuose išdėstytas išlaidų tinkamumo finansuoti nuostatas, įvertinusi APVA nurodytas aplinkybes, kuriomis grindžiamas taikytos finansinės korekcijos dydis, pažymi, kad padarytas pažeidimas (Tiekėjo paraiškos dalyvauti Pirkime atmetimas pirmame riboto konkurso etape ir nenagrinėjimas Tiekėjo pretenzijos dėl paraiškos atmetimo) savo pobūdžiu iš esmės neturėjo įtakos viešojo pirkimo rezultatams, galima finansinio poveikio rizika nebuvo nustatyta, dėl jo fondai nepatyrė realių finansinių nuostolių, todėl gali būti įvertintas kaip formalus ir mažareikšmis. Todėl darytina išvada, jog už tokį pažeidimą gali būti skiriama mažesnio dydžio, negu Gairėse tokiu atveju nurodomi 5 procentai, finansinė korekcija. Pažymėtina, jog tokios pozicijos dėl skirtinos mažesnio, nei Gairėse nustatyto minimalaus, dydžio finansinės korekcijos laikosi ir LVAT, pvz., 2018 m. vasario 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-81-492/2018.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju adekvačia keliamų tikslų aspektu ir proporcinga turėtų būti laikoma 2 proc. finansinė korekcija nuo Pirkimo sutarties vertės be PVM. Todėl atsakovės Sprendimo dalis, kuria netinkamomis finansuoti projekto išlaidomis pripažinta 228 026 Eur suma, keistina į sprendimą pripažinti netinkamomis finansuoti projekto išlaidomis 91 210,40 Eur be PVM (4 560 520,00 x 2 proc.).

Pareiškėja skunde teismui prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas, tačiau pastarasis pareiškėjos prašymas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nespręstinas, nes savo turiniu šis prašymas neatitinka ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų – dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pastebėtina, kad šiuo atveju prašymo atlyginti išlaidas išsprendimas yra sąlygotas būtinumu asmeniui, kuris pretenduoja į tokių išlaidų atlyginimą, pateikti išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, o to nepadarius, prašymas paprastai paliekamas nenagrinėtas (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1578-556/2015, 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-655-556/2016, 2016 m. gegužės 24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-95-858/2016). Tokiu atveju asmeniui dar lieka galimybė pasinaudoti ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyta teise teikti tinkamo turinio prašymą ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Šiaulių vandenys“ skundą tenkinti iš dalies.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros 2018 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. IT01 dėl pažeidimo dalį dėl nustatytų 228 026 Eur netinkamų finansuoti projekto išlaidų pakeisti, netinkamomis finansuoti projekto išlaidomis nustatant 91 210,40 Eur sumą.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jūratė Gaidytė-LavrinovičArūnas KaminskasJolita Rasiukevičienė