Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-5-450/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-07-14
Bylos Nr.: e2A-5-450/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-02160-2015-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Romualda Janovičienė, Asta Radzevičienė, Aldona Tilindienė
Atsakovas: G. R., R. R.

Kategorijos

2.1.5.4Ieškinio senaties termino taikymas
2.6.1.6.1Actio Pauliana
2.6.7Restitucija
3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-5-450/2022Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02160-2015-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.4; 2.6.1.6.1; 2.6.7; 3.3.1.20 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. liepos 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,ERP“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,ERP“ ieškinį atsakovams G. R. (G. R.) ir R. R. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „ERP“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams G. R. ir R. R., prašydama pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu nuo sudarymo momento atsakovų G. R. ir R. R. sudarytą 2011 m. lapkričio 4 d. Dovanojimo sutartį Nr. DB-11702, pagal kurią R. R. buvo perleistas butas, esantis (duomenys neskelbiami) bei patalpos, esančios (duomenys neskelbiami), taikyti restituciją natūra, priteisti iš atsakovų 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinį grindė tuo, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi BUAB „ERP“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Valnetas“ (toliau – ir administratorė, bankroto administratorė), nutartis įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 20 d. Nurodė, kad G. R. negrąžino ieškovei BUAB „ERP“ paskolų, iš kasos paimtų lėšų bei asmeninių poreikių tenkinimui panaudojo lėšas, tuo padarydamas 414 708,14 Eur žalą. Aplinkybė, kad žala padaryta įmonės lėšomis perkant prekes asmeniniams poreikiams, nustatyta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartyse dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu. G. R. išduotos lėšos fiksuotos avansinėje apyskaitoje, joje matyti G. R. negrąžinto pinigų likučio dydis; G. R. pradėjo negrąžinti jam suteiktų paskolų nuo 2007 m. gruodžio 31 d.; 2011 m. liepos 1 d. skola sudarė 282 586,98 Eur. G. R. perėmė iš UAB „Sintegra“ 188 359,59 Eur skolą ir įsipareigojo ją grąžinti ieškovei. Dalį G. R. paskolų grąžino ar užskaitė UAB „Syrakar YPJ“. 2011 m. lapkričio 4 d. (iki bankroto bylos iškėlimo) atsakovas žmonai R. R. padovanojo butą, kurio vertė 72 405 Eur, ir dvejas patalpas, kurių vertė 546 802 Eur.

3. Ieškinys reiškiamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu. Ieškovės teigimu, sudarius ginčijamus sandorius buvo sumažintas atsakovo turtas ir suvaržytos ieškovės teisės gauti reikalavimų patenkinimą. G. R. neprivalėjo sudaryti dovanojimo sutarties; sandoris sudarytas tarp sutuoktinių, todėl preziumuojama, jog atsakovai yra nesąžiningi. Apie atsakovo G. R. sudarytus ginčijamus sandorius ieškovė sužinojo 2015 m. rugsėjo 8 d., kai gavo buhalterinės sistemos duomenis.

Atsiliepimas

4. Atsakovai G. R. ir R. R. prašė taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, pripažinti, kad ieškovė nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ir už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti 5 792 Eur baudą, 50 proc. baudos lygiomis dalimis paskirti atsakovams. Nurodė, kad ieškovė apie ginčijamus sandorius sužinojo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-126-115/2013, iškeltoje pagal banko „Nordea“ ieškinį, kuri pradėta nagrinėti 2012 metais. Ieškovė dalyvavo byloje trečiuoju asmeniu ir nepalaikė reikalavimo dėl dovanojimo sandorio nuginčijimo.

5. Ginčas byloje kilo dėl nekilnojamojo turto dovanojimo sutuoktinei sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir restitucijos taikymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 30 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovei 800 Eur bylinėjimosi išlaidas, panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

7. Teismo vertinimu, nutartyje dėl tyčinio bankroto padarytos teismų išvados, kad G. R. neturėjo paskolinių santykių su BUAB „ERP“ bei, jog jis bendrovei negrąžino bendrovės lėšų ir jas panaudojo asmeninių poreikių tenkinimui, neturi būti laikomos prejudiciniu faktu nustatant aplinkybes dėl paskolų priteisimo bei asmeninių poreikių tenkinimui panaudotų bendrovės lėšų grąžinimo. Iš teismų procesinių dokumentų tyčinio bankroto byloje matyti, kad aplinkybės dėl asmeninių poreikių tenkinimui panaudotų lėšų išsamiai neaptartos, nenurodyta asmeninių poreikių tenkinimui išleista suma. Teismas sprendė, kad minimos aplinkybės turi būti įrodinėjamos šioje byloje iš naujo.

8. Apibendrinęs byloje surinktus duomenis dėl ieškovės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo, teismas pažymėjo, kad šioje byloje ieškovė įrodė faktą, jog ji gali turėti turtinių pretenzijų atsakovui, kurias turi pagrindą įrodinėti teisme.

9. Teismas vertino, kad ieškovė aplinkybių dėl G. R. turtinės padėties ir jo galimybių atsiskaityti su kreditoriumi nenurodė ir fakto, jog jis negalės atsiskaityti, jei bus patenkintas kreditorės ieškinys, neįrodinėjo ir neįrodė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Kadangi nėra nustatyta prezumpcija, kad skolininko sudarytas sandoris sumažina jo galimybes atsiskaityti pagal pareikštą reikalavimą, tai sumažėjusių skolininkų galimybių atsiskaityti įrodinėjimą priskyrė ieškovei tenkančiai įrodinėjimo naštai. Pastebėjo, jog Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-511-232/2017 G. R. turtui taikytas areštas. Ieškovė turėjo galimybę dėl nutarties vykdymo kreiptis į antstolį ir surinkti detalius duomenis apie atsakovo turtą, tačiau iš civilinės bylos medžiagos nematyti, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo realiai vykdomos.

10. Teismas nurodė, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta po to, kai, kaip nurodyta paskolų suvestinėje, G. R. 2010 m. lapkričio 2 d., 2010 m. gruodžio 21 d., 2011 m. birželio 7 d. iš Nordea banko gavo 123 000 Lt bei 2011 m. vasario 1 d. prisiėmė 650 368 Lt skolą, perkeltą iš UAB „Sintegra“. Šiuos skolinius įsipareigojimus teismas laikė reikšmingais, galinčiais paskatinti imtis veiksmų turtui paslėpti. Visgi, nei vieno iš šių skolinių įsipareigojimų ieškovė šioje byloje nepagrindė – nesikreipė nei į Nordea banką nei į UAB „Sintegra“, kad gautų priešpriešinius dokumentus dėl skolų susidarymo; banko pavedimų išrašuose tarp pavedimų iš Nordea banko nėra; nėra ir duomenų apie tai, jog UAB „Sintegra“ turėjo skolą BUAB „ERP“, nėra duomenų apie atsakovo ryšius su UAB „Sintegra“.

11. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė pakankamais įrodymais nepagrindė aplinkybės, neįrodė, jog sandorio sudarymo metu buvo aplinkybės, dėl ko atsakovė turėjo vengti prievolės vykdymo. Atstovaujama ieškovė turėjo suprasti, kad nepateikus skolos pagrindą įrodančių papildomų įrodymų dėl didelio masto skolos buvimo, remiantis vien nežinomo asmens sudaryta paskolų suvestine, negalima patvirtinti skolos fakto, tačiau jokių duomenų neteikė ir neįrodė, jog atsakovas buvo nesąžiningas, kad sudarydamas dovanojimo sutartį jis būtų siekęs išvengti prievolės ieškovei vykdymo. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktą numatyta prezumpcija, kad kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos, kai skolininkas sudarė sandorį su sutuoktiniu. Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kad skolininkas turėjo suprasti, jog jis turi vengti atsiskaitymo su kreditore prievolės, todėl prezumpcija netaikoma.

12. Pasisakydamas dėl actio Pauliana sąlygų viseto įrodymo, teismas pažymėjo, kad ieškovė pagrindė, jog ji turi teisę kreiptis su ieškiniu į teismą, tačiau nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyti esminiai atsakovo skolos ieškovei susidarymo momentai, dėl kurių buvimo būtų pagrindas pripažinti, kad atsakovas buvo nesąžiningas ir žinojo apie tai, jog sudarydamas dovanojimo sandorį pažeis kreditorės interesus. Ieškovė neteikė įrodymų, kad dėl dovanojimo sutarties sudarymo ji neturės galimybės gauti reikalavimo patenkinimą.

13. Vertindamas kreditorės veiksmus nuo 2012 m. gruodžio 20 d., kai ji sužinojo apie galimą G. R. skolą, teismas pabrėžė, kad kreditorė nieko nedarė, jokių duomenų nerinko, pastangų atrakinti buhalterinės apskaitos sistemą nedėjo, dovanojimo sandorio ginčyti nesiruošė, nors dalyvavo trečiuoju asmeniu byloje pagal Nordea banko ieškinį, kurioje actio Pauliana pagrindu buvo ginčijama dovanojimo sutartis. Teismas pripažino, kad, turėdama žinių apie atsakovo skolą ir elgdamasi sąžiningai ir rūpestingai, ieškovė galėjo sudaryti susitarimus dėl buhalterinės apskaitos sistemos atrakinimo ir gauti prieigą protingu terminu, skaičiuojant nuo 2012 m. gruodžio 20 d., kai gavo skolininkų sąrašą. Serverių atrakinimas protingu terminu turėtų trukti ne ilgiau kaip tris mėnesius nuo jų perdavimo dienos ir tiek pat turėtų trukti susipažinimas su dokumentais. Protingai ir atsakingai naudodamasi teisėmis ir vykdydama pareigas ieškovė apie sandorius turėjo sužinoti 2013 m. vasarą, todėl kreiptis į teismą su actio Pauliana ieškiniu atsakovui turėjo 2014 m. vasarą; pusantrų metų delsimą (iki 2015 m. spalio 29 d.) teismas laikė nepateisinamu jokiomis objektyviomis priežastimis.

14. Teismas padarė išvadą, kad pareikšdama ieškinį 2015 m. spalio 29 d., ieškovė daugiau nei du kartus praleido ieškinio senaties terminą, numatytą CK 6.66 straipsnyje ir tai sudaro savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Apeliantė (ieškovė) BUAB „ERP“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartį, ieškovė laikytina turinčia neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, kylančią iš atsakovo G. R. padarytos žalos dėl bendrovės tyčinio bankroto. Atsakovas G. R. buvo įvardintas asmeniu, kurio veiksmai nulėmė bendrovės bankrotą ir kuris yra atsakingas už tai, kad ieškovė buvo tyčia privesta prie bankroto.

15.2. Ieškovė turi daugiau kaip 5 mln. Eur reikalavimo teisę į atsakovą dėl ieškovei sukelto tyčinio bankroto. Nepriklausomai nuo to, ar byloje buvo pateikti papildomi įrodymai, t. y. teismų sprendimai ir nutartys, kurie yra viešai prieinami, ieškovė buvo nurodžiusi, kad egzistuoja prejudiciniai faktai, patvirtinantys, jog atsakovas yra atsakingas dėl ieškovės tyčinio bankroto, dėl ko bendrovės kreditoriams yra padaryta daugiau kaip 5 mln. Eur žala, ir tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti ieškovės turimą neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą.

15.3. Atsakovas, kuris savo veiksmais nulėmė ieškovės, kuriai yra skolingas, bankrotą, ginčo atveju naudojasi jam palankia situacija, kad ieškovės bankroto administratorei nėra perduoti visi bendrovės dokumentai, todėl atsakovas nebūtų nurodęs jokių aplinkybių ir (ar) patvirtinęs faktų, kurie ginčo atveju jam būtų nenaudingi, o tikrąsias aplinkybes, kurios yra susijusios su ieškovės turimomis reikalavimo teisėmis į atsakovą galėjo patvirtinti tik buvęs bendrovės vadovas M. Z., tačiau teismas atsisakė jį apklausti.

15.4. Ieškovės vertinimu, į bylą pateikti banko sąskaitų išrašai, kasos pajamų orderiai, paskolos sutartis, ketinimų protokolas ir kt. dokumentai, įvertinus tai, kad pats atsakovas nepateikia jokių įrodymų, jog yra grąžinęs kokias nors pinigines sumas bendrovei, o tik neigia ieškovės nurodomas aplinkybes bei pateikiamus įrodymus, sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą.

15.5. Atsakovas, kuris turėjo prievolių ieškovės atžvilgiu ir turto perleidimo metu turėjo pareigą jas vykdyti, perleido visą turėtą nekilnojamąjį turtą sutuoktinei ir neatsiskaitė su ieškove, tai yra pagrindas išvadai, kad bendrovės interesai buvo pažeisti. Aplinkybė, kad atsakovo mokumas dėl jo sudarytų sandorių nedidėjo ar iškilo toks pats, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga aplinkybė, sprendžiant ar yra pažeistos bendrovės teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu.

15.6. Ginčijamais sandoriais buvo neatlygintinai perleistas didelės vertės turtas kitam sutuoktiniui sumažinant atsakovo turto masę bei siekiant išvengti realaus išieškojimo iš atsakovo turto materialinės žalos, padarytos bendrovei neteisėtais atsakovo veiksmais. Tai, kad atsakovas sąmoningai perleido turtą, siekdamas išvengti realaus išieškojimo iš turimo turto, patvirtina ieškovės tyčinio bankroto byloje nustatytos aplinkybės, t. y. kad ieškovė buvo sąmoningai vedama prie bankroto, atsakovas sąmoningai naudojosi ieškove savo interesams tenkinti, o vėliau siekdamas išvengti galimo išieškojimo iš savo turto, perleido jį visą sutuoktinei. Todėl egzistuoja actio Pauliana taikymo sąlyga dėl kreditorių teisių pažeidimo.

15.7. Neegzistavo jokio teisinio imperatyvo, galėjusio lemti būtinybę atsakovui perleisti turtą savo artimiesiems, todėl jis neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Atsakovo skyrybų procesas iš esmės buvo baigtas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2011 sausio 24 d. priėmus galutinę ir neskundžiamą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2011, todėl praėjus beveik metams laiko po to, kai buvo baigtas atsakovo skyrybų procesas, atsakovui nebuvo jokios būtinybės perleisti visą savo turimą turtą atsakovei, o tai buvo padaryta siekiant išvengti prievolių bendrovei vykdymo. Atsakovas turtą perleido prieš pat kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, tai patvirtina, kad atsakovas siekė nuslėpti turtą. Atsakovai nepaneigė nesąžiningumo taikymo prezumpcijos.

15.8. Nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė yra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą, nes įvertinti savo teisių pažeidimą, jo mąstą ieškovė galėjo tik tuomet, kai ieškovei buvo suteiktos galimybės prisijungti prie ieškovės buhalterinės programos, t. y. 2014 m. gruodžio 17 d. ir nuo šios dienos ieškovei tapo žinoma apie ginčijamą sandorį.

Žemesnės instancijos teismas

15.9. Teismas nurodė, kad ieškovės turimi dokumentai dėl atsakovo skolos nėra pakankamas pagrindas teigti, jog ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovą, tačiau spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, nurodė, kad vien 2012 m. gruodžio 20 d. bendrovės kreditorių sąrašo gavimas sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog bendrovė turi neabejotiną ir neginčijamą reikalavimo teisę į atsakovą ir tai yra laikoma momentu kuomet ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą ir nuo tada ji galėjo kreiptis į teismą, siekdama ginti pažeistas teises.

15.10. Ieškovė ėmėsi visų veiksmų, kad išsiaiškintų turimą teisę į atsakovą – kreipėsi į atsakovą prašydama grąžinti iš bendrovės pasisavintas pinigines lėšas, tačiau atsakovas į šią pretenziją nereagavo ir nepaneigė skolos bendrovei. Nei teismas, nei ieškovė nėra informacinių technologijų specialistai, kurie turėtų specialių žinių bei galėtų įvertinti, kokiais terminais galėtų būti rasti prieigos kodai, atspėti programų slaptažodžiai ir kt., todėl byloje esant įrodymams, kada ieškovei buvo perduoti prisijungimo kodai, privalo būti vadovaujamasi šiuo terminu.

15.11. Ieškovės vertinimu, net ir tuo atveju, jeigu teismas vertino, kad yra praleistas ieškinio senaties terminas, teismas turėjo pagrįstų prielaidų ieškinio senaties terminui atnaujinti.

Atsiliepimas

15.12. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės rėmėsi tik atsakovų pateiktu atsiliepimu bei jame pateikta informacija, tačiau netyrė ir neanalizavo byloje esančių įrodymų bei kitų bylai reikšmingų aplinkybių: paskolos sutarties, ketinimų protokolo, kuriame buvo nurodytos ne tik atsakovo skolos, bet ir su juo susijusių asmenų skolos, kurias jis turėjo perimti, pranešimo apie įskaitymą, kuris buvo pateiktas byloje, todėl sprendimą priėmė pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.

16. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai prašo ieškovės apeliacinio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

16.1. Atsakovas nepripažino skolos bendrovei buvimo fakto ir teigė, kad jį atleidžiant iš darbo 2012 m. sausio mėnesį, jis skolų bendrovei neturėjo ir jam nebuvo pareikštos pretenzijos. Skolininkų sąrašas nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, o tik suvestinė pirminių apskaitos dokumentų, kurių ieškovė nepateikė.

16.2. Atsakovas kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl bendrovės vadovo M. Z. dokumentų (įskaitant ir buhalterinių apskaitos dokumentų) klastojimo.

16.3. Skolos iš atsakovo klausimas Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-511-232/2017 neišspręstas.

16.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas kasacinius skundus dėl BUAB „ERP“ tyčinio bankroto pažymėjo, kad viena iš tyčinio bankroto priežastimi buvo kasatorių (G. R. ir O. R.) veiksmai, perkeliant UAB „ERP“ veiklą. Bendrovės tyčinio bankroto priežastys iš esmės susijusios ne su atsakovo, o su vadovo M. Z. atliktais veiksmais.

16.5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis dėl bendrovės tyčinio bankroto neįrodo ir nepatvirtina atsakovo neabejotinos skolos fakto.

16.6. Daugiau kaip 5 mln. Eur žalą ieškovė įrodinėja Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-662-653/2017, tačiau ieškinio suma byloje sutampa su bendra kreditorių reikalavimų suma 5 227 896,50 Eur, patvirtinta bendrovės bankroto byloje.

Šalies argumentai

16.7. Ieškovės teiginiai dėl M. Z. apklausos nagrinėjamoje byloje yra nepagrįsti. M. Z., kaip bendrovės buvęs vadovas šioje byloje nebūtų galėjęs patvirtinti ar paneigti atsakovo skolos buvimo fakto, nesant pirminių buhalterinių apskaitos dokumentų. Be to, teismas kelis kartus atidėjo teisminį nagrinėjimą, siekdamas iškviesti liudytoją M. Z., tačiau jis neatvyko, o ieškovė jo dalyvavimu nesirūpino. Tyčinio bankroto pripažinimo bylos nagrinėjimo metu yra konstatuota, kad tarp M. Z. ir G. R. buvo susiklosčiusi konfliktinė situacija, todėl nebūtų buvę galimybės vadovautis jo parodymais vien dėl konfliktinės situacijos.

16.8. Ieškovė neįrodė neabejotinos reikalavimo teisės į atsakovą, be to, bandė įrodinėti reikalavimą dėl žalos dėl tyčinio bankroto, kurios reikalauti neturi teisės įstatymų nustatyta tvarka.

16.9. Prašydamas taikyti actio Pauliana institutą ieškovas turi įrodyti, kad ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises. Dovanojimo sandorio sudarymo atveju netaikoma ieškovės pasiūlyta prezumpcija.

16.10. Teismas neprivalo būti aktyvus byloje ir savo iniciatyva rinkti įrodymus. Ieškovė į bylą neteikė ginčijamo sandorio ir neprašė jo išreikalauti, ieškovė ieškinį grindė savo įsitikinimu, kad tokia sutartis turi būti, kaip ir kitais įsitikinimais, jog atsakovas yra skolingas ieškovei.

16.11. Ieškovė neneigė, kad apie dovanojimo sutarties sudarymo faktą ji sužinojo iš kito teisminio proceso, kai gavo procesinius dokumentus byloje. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismui ieškovas Nordea Bank Finland Plc 2012 m. birželio 1 d. pateikė ieškinį atsakovams G. R., R. R., M. Z., M. Z. dėl skolos priteisimo ir 2011 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutarties Nr. DB-11702 pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo; byloje trečiuoju asmeniu dalyvavo BUAB „ERP“, ieškinys byloje išsiųstas 2012 m. birželio 5 d. Taigi, ieškovė iki 2013 m. vasario 9 d. nesulaukusi 1 393 699,38 Lt skolos apmokėjimo iš atsakovo, neskundė 2013 m. balandžio 2 d. teismo sprendimo ir neįžvelgė, kad ginčo dovanojimo sandoris būtų pažeidęs jos kaip kreditorės interesus.

16.12. Atsakovams sudarant dovanojimo sandorį nebuvo jokių įsipareigojimų prieš ieškovę, nebuvo pateiktos pretenzijos, o skolos faktas neįrodytas.

16.13. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 8 d. sprendimu nutraukė atsakovo G. R. ir jo buvusios sutuoktinės O. R. santuoką, sudarytą 1997 m. spalio 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. 2587), dėl atsakovo kaltės, priteisė iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, padalino santuokoje įgytą turtą ir priteisė ieškovei iš atsakovo 1 114 250 Lt kompensaciją.

16.14. Teisminis procesas dėl santuokos nutraukimo truko apie 5 metus. Atsakovui sukūrus naują šeimą su atsakove R. R., neapibrėžtumas ir neaiškumas dėl atsakovo turtinės padėties truko apie 3 metus. Dėl to buvo atidėliojami planai dėl šeimos pagausėjimo. Pasibaigus teisminiam procesui, nuolat vyko konfliktai dėl atsakovo ir jo buvusios sutuoktinės dukters auklėjimo, buvusi sutuoktinė grasino, jog atnaujins procesą dėl santuokoje įgyto turto padalijimo. G. R., norėdamas apsaugoti naujai sukurtą šeimą bei sukurti saugumą naujai sutuoktinei bei vaikams, nusprendė padovanoti nekilnojamąjį turtą sutuoktinei.

16.15. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti. Ieškovės atrakintuose serveriuose nebuvo ir negalėjo būti buhalterinių apskaitos dokumentų, nes iki ieškovės bankroto bylos iškėlimo visi buhalteriniai apskaitos dokumentai privalėjo būti popieriniai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto

17. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

18. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovės BUAB „ERP“ ieškinį atsakovams G. R. ir R. R. dėl šalių 2011 m. lapkričio 4 d. sudarytos Dovanojimo sutarties Nr. DB-11702, pagal kurią asmeninės nuosavybės teise atsakovei R. R. buvo padovanotas Butas/Patalpa – Butas; Pastaba: su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantis (duomenys neskelbiami) bei negyvenamosios patalpos – Prekybos patalpos; Pastaba: nuo 1-2 iki 1-18 su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis (duomenys neskelbiami). Iš viso 6,55 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančios (duomenys neskelbiami) bei Butas/Patalpa – Gyvenamoji patalpa; Pastaba: 3-1, 3-2, 3-5 su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis (duomenys neskelbiami), unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančios (duomenys neskelbiami), pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Ginčas byloje kilo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei restitucijos taikymo (CK 6.66 straipsnio).

Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų

19. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialusis, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-313/2018).

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 47 punktas; 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-969/2020).

21. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sąlygų visumos actio Pauliano ieškiniui patenkinti nėra. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas suklydo spręsdamas dėl šio kreditorių interesų apsaugai skirto instituto taikymo sąlygų. Tokiu atveju teisėjų kolegija įvertina tas sąlygas, kurių netinkamu nustatymu arba nenustatymu (nepasisakymu dėl jų) yra grindžiamas apeliacinis skundas.

Dėl kreditorių neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

22. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi UAB „ERP“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2012 m. gruodžio 20 d.; bankroto (nemokumo) administratore paskirta UAB „Valnetas“. Atsakovas G. R. 2002 m. spalio 31 d. buvo paskirtas UAB „ERP“ direktoriumi, 2002 m. lapkričio 26 d. jam pavesta eiti konsultanto ir kasininko pareigas; 2006 m. kovo 31 d. atsakovas paskirtas į UAB „ERP“ verslo vykdymo direktoriaus pareigas. Atsakovas 2010 m. balandžio 12 d. tapo ir UAB „ERP“ akcininku, turinčiu 45 proc. visų įmonės akcijų; su atsakovu darbo sutartis nutraukta 2012 m. vasario 9 d. Iškėlus bankroto bylą bankroto administratorei nebuvo perduoti visi įmonės buhalteriniai apskaitos dokumentai. Iš BUAB „ERP“ naudoto serverio, kuriame buvo saugoma įmonės duomenų dalis, administratorei pavyko atkurti dalį duomenų, įskaitant įrašus buhalterinės apskaitos programose. Administratorė, įvertinusi turimus duomenis apie skolas, 2013 m. sausio 9 d. pateikė atsakovui pretenziją dėl debitorinės skolos padengimo.

23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirmąją actio Pauliana patenkinimo sąlygą (t. y. kad kreditorius privalo įrodyti savo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį), laikosi nuoseklios pozicijos, jog šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai). Pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, kad reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-372-969/2017; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-469/2019).

24. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gegužės 29 d. nutartimi buvo sustabdęs civilinės bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka iki bus išnagrinėta ir įsiteisės galutinis sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-511-232/2017 pagal ieškovės BUAB „ERP“ ieškinį atsakovui G. R. dėl žalos atlyginimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas išnykus sustabdymo pagrindui.

25. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 31 d. sprendimu civilinėje byloje e2-282-910/2022 (buvęs Nr. e2-511-232/2017) ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo G. R. ieškovės BUAB ,,ERP“ naudai 208 207,06 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 5 383,74 Eur bylinėjimosi išlaidas, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje e2A-670-1120/2022, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. sausio 31 d. sprendimas civilinėje byloje e2-282-910/2022, kuriuo pripažinta 208 207,06 Eur reikalavimo teisė į atsakovą, yra įsiteisėjęs.

26. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Šio momento nustatymas yra reikšmingas, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą. Kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas ? su žalos padarymu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016).

27. Apeliantė tvirtina, kad reikalavimą atsakovui ji turėjo iki ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo, o reikalavimas kildinamas iš atsakovo padarytos žalos dėl BUAB „ERP“ tyčinio bankroto. Tuo tarpu, atsakovai nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas kasacinius skundus dėl tyčinio bankroto pažymėjo, jog viena iš BUAB „ERP“ tyčinio bankroto priežastimi buvo G. R. ir O. R. veiksmai, perkeliant UAB „ERP“ veiklą, o toks perkėlimas sietas su viešųjų pirkimų sutarčių perėmimu (kurios faktiškai sudarytos laimėjus viešuosius pirkimus), kuris galėjo prasidėti tik 2013 metais, nes jų perimti iki BUAB „ERP“ bankroto bylos iškėlimo (2012 m. gruodžio 20 d.) nebuvo galimybės. Tokia atsakovų pozicija stokoja pagrįstumo.

28. Viena vertus, atsakovei R. R. buvo perleistas butas, esantis (duomenys neskelbiami) bei patalpos, esančios (duomenys neskelbiami), pagal G. R. ir R. R. 2011 m. lapkričio 4 d. sudarytą Dovanojimo sutartį Nr. DB-11702, tuo tarpu, 2012 m. gruodžio 20 d. skolininkų sąraše, kurį sudarė M. Z., pažymėta, jog G. R. skolingas bendrovei 111 161,11 Lt ir yra gavęs 306 821,93 Lt paskolą, t. y. 121 056,26 Eur, vadinasi, atsakovo skola įmonei atsirado dar iki ginčijamo sandorio sudarymo. Kita vertus, neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės turėjimo nesuponuoja nei civilinio ginčo kilimo bei paskesnio jo teisminio išnagrinėjimo faktas. Kasacinis teismas šiuo aspektu yra pasisakęs, kad tokio pobūdžio aplinkybės nesudaro teismui pagrindo konstatuoti, jog prievolė, o kartu ir kreditoriaus reikalavimo teisė, apskritai neegzistavo iki tol, kol nebuvo priimtas ir neįsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo kreditoriui iš skolininko priteista atitinkama suma, juolab kad įstatyme nedraudžiama net ir vienoje byloje spręsti tiek dėl kreditoriaus reikalavimo pripažinimo (pavyzdžiui, atitinkamo dydžio skolos iš skolininko priteisimo), tiek kartu ir dėl jo reikalavimo panaikinti skolininko sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-469/2019). Todėl, priešingai nei tvirtina atsakovai ir sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovų prievolės kreditorei atsiradimo momentas negali būti tapatinamas su civilinio ginčo dėl turtinių pretenzijų teisme nagrinėjimo užbaigimu. Nurodytų aplinkybių visetas teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad ginčo sandorio metu atsakovai turėjo įsiskolinimą bendrovei, todėl apeliantė turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, kuri galutinai nustatyta įsiteisėjusiu nutarties 25 punkte įvardijamu teismo sprendimu.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad prievolės vykdytinumas nėra būtinasis pirmosios actio Pauliana sąlygos (neabejotina ir galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė) požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 31 d. sprendimas civilinėje byloje e2-282-910/2022, patvirtintas Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 26 d. nutartimi civilinėje byloje e2A-670-1120/2022, vienareikšmiškai patvirtina, kad atsakovo skola ieškovei susidarė 2006–2009 m. laikotarpiu atsakovui suteiktų ir jo negrąžintų paskolų pagrindu, t. y. dar iki ginčo dovanojimo sandorio sudarymo, o civilinio ginčo išnagrinėjimas civilinėje byloje tik suteikė kreditorei galimybę reikalauti priverstinio šios prievolės vykdymo.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo kaip actio Pauliana instituto taikymo sąlygos

30. Kreditorė, turėdama galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

31. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nenustatė šios actio Pauliana instituto taikymo sąlygos, pripažinęs, kad ieškovė nenurodė atsakovo turtinės padėties ir jo galimybių atsiskaityti su kreditore, taip pat nepagrindė aplinkybės, jog atsakovas negalės atsiskaityti, jei bus patenkintas kreditorės ieškinys.

32. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Šios su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Nustatant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet visgi sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2015 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-313/2015; 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2018). Be to, tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas ir toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).

33. Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

34. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Šiuo atveju remiantis registrų duomenimis, akivaizdu, kad atsakovo sutuoktinei perleistas turtas buvo vienintelis atsakovo nekilnojamasis turtas, taigi ginčo sandoriu atsakovas perleido visą turėtą nekilnojamąjį turtą sutuoktinei. Todėl didelės vertės jo prievolių apeliantei įvykdymas iš tiesų tapo itin komplikuotas, nes atsakovas neturėjo turto, kurio pakaktų atsiskaityti su ieškove.

35. Kita vertus, šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad fizinio asmens turtinę padėtį apibūdina duomenų visuma, t. y. ne tik turimas turtas, turtinės teisės ar gaunamos pajamos, bet ir turto bei įsipareigojimų (vykdytinų prievolių) santykis. Atsakovas, šiuo atveju apskritai nenurodė ir neįrodinėjo savo turtinės padėties ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent atsakovas teismui turėjo atskleisti realią savo finansinę padėtį ginčo sandorio sudarymo metu, todėl pagal nustatytas aplinkybes ir šiuo atveju reikšmingą įvykių seką – tolesnį neatlygintiną turto perleidimą sutuoktinei, kai nėra atsiskaityta su ieškove, konstatuotina ir antroji actio Pauliana instituto taikymo sąlyga, t. y. kreditorių teisių pažeidimas.

Dėl skolininko pareigos sudaryti ginčijamą sandorį

36. Dar viena actio Pauliana taikymo sąlyga – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės tokia sąlyga aiškintina kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 22 punktas).

37. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio dėl actio Pauliana sąlygų nebuvimo, vertindamas šios sąlygos egzistavimą nurodė, kad penkis metus trukęs atsakovo skyrybų ir turto, kurio objektu buvo ir perleistos patalpos, dalybų procesas, yra pakankamas, jog atsakovas priimtų sprendimą turtą dovanoti. Apeliantės teigimu, atsakovo turtas buvo perleistas praėjus beveik metams po skyrybų proceso pabaigos, todėl atsakovui nebuvo jokios būtinybės perleisti visą savo turimą turtą sutuoktinei. Tai jis padarė siekdamas išvengti prievolių vykdymo kreditoriams, nes turtą perleido prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovų įvardinta ir pirmosios instancijos teismo patvirtinta priežastis – vykęs skyrybų procesas, negali būti vertinama kaip privalomumas dovanojimo sandoriui sudaryti.

38. Taigi, viena vertus, vien atsakovų išsakyti argumentai dėl ilgą laiką vykusio skyrybų proceso neteikia pagrindo išvadai apie ginčo sandorio sudarymo privalomumą, nes tokio sandorio neįpareigojo sudaryti nei teismo sprendimas, nei įstatymas, nei susiklosčiusios faktinės aplinkybės. Antra vertus, kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodė ieškovė, atsakovo skyrybų procesas pasibaigė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2011 m. sausio 24 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2011, tuo tarpu ginčo dovanojimo sandoris sudarytas 2011 m. lapkričio 4 d., prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, tai patvirtina, kad atsakovas, perleisdamas vienintelį savo turimą turtą sutuoktinei, vengė atsiskaityti su ieškove ir ginčijamo sandorio sudaryti neprivalėjo.

Dėl sandorio šalių sąžiningumo

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

40. Dvišalį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises. CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017).

41. Taigi, CK 6.67 straipsnio 1 punkte yra įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, kai ginčijamą sandorį sudaro artimi giminaičiai, o kreditorius savo teises bei interesus siekia ginti pareikšdamas actio Pauliana reikalavimą. Nagrinėjamoje situacijoje dovanojimo sutartis buvo sudaryta tarp sutuoktinių, vadinasi, atsakovų nesąžiningumas yra preziumuojamas, o sandorį sudariusioms šalims tenka įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tačiau šiuo atveju atsakovai prezumpcijos nepaneigė.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos prezumpcijos. Sąžiningumo principas neatskiriamas nuo teisingumo ir protingumo principų. Preziumuojama, kad sąžiningas asmuo civiliniuose santykiuose elgiasi protingai, atidžiai ir rūpestingai, savo subjektines teises įgydamas ir įgyvendindamas teisėtais būdais, neprisiimdamas nepagrįstos rizikos ir naudodamasis ekonomiškomis, mažiausiai finansinių ir žmogiškųjų sąnaudų reikalaujančiomis teisinėmis priemonėmis. Tais atvejais, kai asmens veiksmai neatitinka protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens veiksmų standarto, kyla pagrįstų abejonių dėl to, ar jis tikrai veikė skatinamas tų motyvų, kuriuos išviešino, ar turėjo kitokių, sąžiningumui prieštaraujančių tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2013).

43. Be to, prašymas iškelti ieškovei bankroto bylą pateiktas 2012 m. birželio 4 d., dovanojimo sandoris sudarytas 2011 m. lapkričio 4 d., t. y. prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, o kadangi atsakovas buvo ieškovės akcininkas, tai jis žinojo apie ieškovės finansinę padėtį ir turėjo suprasti, kad, turėdamas prievolę atsiskaityti su ieškove, perleisdamas turtą sutuoktinei, elgiasi nesąžiningai. Todėl atsakovams nepateikus kitų jų nesąžiningumą paneigiančių įrodymų, spręstina, kad ginčijamas neatlygintinis sandoris su žmona, sudarytas nustatytų byloje faktinių aplinkybių kontekste, patvirtina atsakovų sąmoningą pareigos atsiskaityti su kreditore pažeidimą ir tuo pačiu paneigia atsakovų argumentus dėl visų jų veiksmų sąžiningumo. Be to, dovanojimo sutartis yra neatlygintinis sandoris, todėl toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).

44. Nustačiusi visas actio Pauliana instituto taikymo sąlygas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė neteisingai, netinkamai aiškindamas ir taikydamas materialinę teisę, netinkamai įvertinęs įrodymus.

Dėl ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti

45. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad ieškovės bankroto administratorė nuo 2012 m. gruodžio 20 d., kai gavo BUAB „ERP“ skolininkų sąrašą ir sužinojo apie galimą G. R. skolą, nieko nedarė, jokių duomenų nerinko, pastangų atrakinti buhalterinės apskaitos sistemą nesiėmė, dovanojimo sandorio ginčyti nesiruošė, nors dalyvavo trečiuoju asmeniu byloje pagal Nordea banko ieškinį, kurioje actio Pauliana pagrindu buvo ginčijama dovanojimo sutartis, nusprendė, jog bankroto administratorė, kreipdamasi į teismą su ieškiniu 2015 m. spalio 29 d., praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą ir, be kita ko, reikalavimą pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu atmetė kaip pareikštą praleidus ieškinio senaties terminą.

46. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, nevertino, kada ieškovė turėjo ir galėjo sužinoti apie tai, jog sudarytas sandoris pažeidžia kreditorių teises. Apeliantės teigimu, ieškovė įvertinti savo teisių pažeidimą, jo mastą galėjo tik tuomet, kai ieškovei buvo suteiktos galimybės prisijungti prie BUAB „ERP“ buhalterinės programos, todėl ieškovei apie ginčijamą sandorį iš esmės tapo žinoma ne anksčiau kaip 2014 m. gruodžio 17 d.

47. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

48. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant ginčus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu, yra pažymėta, kad senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant CK 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), todėl senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Taigi, šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje byloje atsižvelgiant į esamą situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Taip pat pažymėtina, kad ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybės, jog sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba galimybės sužinoti turėjimas yra nepakankamas, kad būtų pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas.

49. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovė apie dovanojimo sutarties sudarymo faktą sužinojo iš kito teisminio proceso, kai gavo procesinius dokumentus (ieškinys byloje išsiųstas 2012 m. birželio 5 d.) byloje pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc pateiktą ieškinį atsakovams G. R., R. R., M. Z., M. Z. dėl skolos priteisimo ir 2011 m. lapkričio 4 d. Dovanojimo sutarties Nr. DB-11702 pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo; byloje trečiuoju asmeniu dalyvavo BUAB „ERP“. Be to, teismas teisingai vertino, kad jau 2012 m. gruodžio 20 d., kai gavo BUAB „ERP“ skolininkų sąrašą, ieškovė sužinojo apie atsakovo G. R. 121 056,26 Eur skolą. Šią aplinkybę taip pat patvirtina BUAB „ERP“ 2013 m. sausio 9 d. pretenzija Nr. 153/13, išsiųsta G. R. dėl debitorinio įsiskolinimo padengimo, kurioje nurodyta, kad, patikrinus BUAB „ERP“ buhalterinę apskaitą, buvo nustatyta, jog jis 2012 m. gruodžio 20 d. skolingas 1 393 699,38 Lt, kuriuos turi sumokėti per 30 dienų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad bankroto administratorė suvokė apie bendrovės kreditorių teisių pažeidimą, kai gavo 2012 m. gruodžio 20 d. skolininkų sąrašą, kurio pagrindu reiškė pretenziją atsakovui dėl jo įsiskolinimo ieškovei. Tuo tarpu, bankroto administratorė neteisingai vertina sužinojimo momentą siedama jį su BUAB „ERP“ buhalterinės programos atrakinimu. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad bankroto administratorė ilgą laiką delsė ir nesiėmė jokių veiksmų atrakinti buhalterinę programą ir ją atidarė tik 2015 m. spalio 29 d. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, susijusias su actio Pauliana ieškinio senaties termino skaičiavimu (kreditorės sužinojimo apie skolininko sudaryto sandorio faktą ir kad sudarytas sandoris pažeidžia jos kaip kreditorės teises) bei pagrįstai pripažino, jog apeliantė praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nurodytą vienerių metų ieškinio senaties terminą.

Dėl ieškinio senaties termino (ne)atnaujinimo

50. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevykdė pareigos patikrinti ar nėra priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą. Apeliantė nurodo, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti.

51. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatymo nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019 27 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022).

52. Kaip minėta, pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą.

53. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas spręsdamas klausimus, susijusius su ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymu, jau suformavo taisyklę, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-321/2012, 2018 m. balandžio 6 d. nutartis byloje Nr. e3K-3-138-684/2018). Tai suponuoja išvadą, kad teismas, taikydamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžią, taip pat ieškinio senaties termino pasibaigimo teisines pasekmes, ir nustatęs, jog ieškinio senaties terminas pasibaigęs, turi spręsti dėl šio termino (ne)atnaujinimo. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo apeliantė, pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesprendė.

54. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2009). Teismas paminėjo, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui ir kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007).

55. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškinio senaties terminas šioje byloje (beveik dveji metai) buvo praleista dėl BUAB „ERP“ bankroto administratorės veiksmų (neveikimo). Įvertinus tai, kad neveikimas dėl ieškinio pareiškimo ginčijamo sandorio pagrindu priskirtinas būtent bankroto administratorei, siekiant užtikrinti ne tik civilinių teisinių santykių stabilumą (taikant ieškinio senaties institutą), tačiau ir ieškovės, jos kreditorių teises bei galimybes ginti savo, jų manymu, pažeistus interesus (per bankroto administratorę), ieškinio senaties terminas atnaujinamas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių. Taigi, ieškinio senaties termino atnaujinimas esant tokioms, nurodytoms, pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, atitinka teisingumo principą visų byloje dalyvaujančių šalių atžvilgiu, nes ieškovei (atstovaujamai bankroto administratorės), jos kreditoriams suteikiama galimybė ginti, jų nuomone, pažeistas teises ir interesus, o atsakovų atžvilgiu – ieškinio senaties termino atnaujinimas nėra ieškinio dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, patenkinimas iš esmės, o tik sudaro prielaidas išsamiai ištirti visas actio Pauliana taikymo sąlygas ir teisingai išspręsti ginčą iš esmės.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

56. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir pagal juos nustatytas aplinkybes ir netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas ginčo sandoriu nepažeidė kreditorių teisių, nenustatė esminių actio Pauliana taikymo sąlygų ir nepagrįstai nesprendė praleisto ieškinio senaties atnaujinimo klausimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė įrodė visas būtinas sąlygas taikyti actio Pauliana institutą ir šiuo pagrindu atsakovų 2011 m. lapkričio 4 d. sudarytos Dovanojimo sutarties Nr. DB-11702 dėl neatlygintinio buto, esančio (duomenys neskelbiami) bei patalpų, esančių (duomenys neskelbiami), perleidimo pripažinti negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento ir taikyti restituciją natūra, grąžinant šį turtą iš atsakovės R. R. atsakovui G. R. asmeninės nuosavybės teise (CK 6.146 straipsnis). Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimtinas naujas sprendimas – pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindu nuo sudarymo momento atsakovų G. R. ir R. R. 2011 m. lapkričio 4 d. sudarytą Dovanojimo sutartį Nr. DB-11702, pagal kurią R. R. buvo perleistas butas, esantis (duomenys neskelbiami) bei patalpos, esančios (duomenys neskelbiami) ir taikyti restituciją natūra.

57. Ieškovė pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovų 5 proc. metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis ieškovės reikalavimas nėra materialinis, todėl tenkinti procesinio pobūdžio reikalavimą (priteisti procesines palūkanas) nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad procesinio pobūdžio prašymo netenkinimas neturi reikšmės galutinio rezultato priėmimui.

58. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

59. Ieškinį iš esmės patenkinus, atsakovai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė (apeliantė) BUAB „ERP“ nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidų kompensavimo klausimas nekyla.

60. Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė duomenų, kad būtų jas patyrusi apeliacinės instancijos teisme; nuo žyminio mokesčio teikiant apeliacinį skundą buvo atleista, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

61. Teismo sprendimo kopija siųstina viešo registro tvarkytojui – valstybės įmonei Registrų centrui (CPK 275 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Pripažinti atsakovų G. R. (G. R.) ir R. R. 2011 m. lapkričio 4 d. sudarytą Dovanojimo sutartį Nr. DB-11702, pagal kurią R. R. asmeninės nuosavybės teise buvo padovanotas Butas/Patalpa – Butas; Pastaba: su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantis(duomenys neskelbiami) bei negyvenamosios patalpos – Prekybos patalpos; Pastaba: nuo 1-2 iki 1-18 su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis R-3 (28/100 iš 9,46 kv. m, t. y. 2,65 kv. m); R-14 (28/100 iš 13/92 kv. m, t. y. 3,90 kv. m). Iš viso 6,55 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančios (duomenys neskelbiami) bei Butas/Patalpa – Gyvenamoji patalpa; Pastaba: 3-1, 3-2, 3-5 su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis R-3 (22/100 iš 9,46 kv. m, t. y. 2,08 kv. m); R-14 (22/100 iš 13,92 kv. m, t. y. 3,06 kv. m). Iš viso 5,14 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančios (duomenys neskelbiami), negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento.

Taikyti restituciją natūra – Butą/Patalpą – Butą; Pastaba: su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esantį (duomenys neskelbiami) bei negyvenamąsias patalpas – Prekybos patalpas; Pastaba: nuo 1-2 iki 1-18 su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis R-3 (28/100 iš 9,46 kv. m, t. y. 2,65 kv. m); R-14 (28/100 iš 13/92 kv. m, t. y. 3,90 kv. m). Iš viso 6,55 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančias (duomenys neskelbiami) bei Butą/Patalpą – Gyvenamąją patalpą; Pastaba: 3-1, 3-2, 3-5 su bendro naudojimo patalpomis, pažymėtomis R-3 (22/100 iš 9,46 kv. m, t. y. 2,08 kv. m); R-14 (22/100 iš 13,92 kv. m, t. y. 3,06 kv. m). Iš viso 5,14 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbiami), esančias (duomenys neskelbiami) grąžinti atsakovui G. R. (asmens kodas (duomenys neskelbiami)) asmeninės nuosavybės teise.

Sprendimo kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.

Teisėjos Romualda JanovičienėAsta RadzevičienėAldona Tilindienė