Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų A. D. ir L. D. atskirąjį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų A. D. ir L. D. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – E. D., V. D., D. D., uždaroji akcinė bendrovė Medicinos bankas, Swedbank, akcinė bendrovė, antstolis S. V., uždaroji akcinė bendrovė „Lazdijų šiluma“, uždaroji akcinė bendrovė „Lazdijų vanduo“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjams bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo ginčas tiek dėl pareiškėjų nemokumo, tiek dėl jų nesąžiningumo.Remiantis LR fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 1 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.Pagal FABĮ 6 straipsnio 1 dalį teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta fizinio asmens nemokumo sąvoka: tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (MMA).

Dėl pareiškėjų pajėgumo vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams ir nemokumo

Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų spręstina, kad teismas laikė, jog pareiškėjų finansinė padėtis nėra kritinė ir jie gali įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl FABĮ 2 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl fizinio asmens nemokumo, turi būti taikomi tokie kriterijai: skolų suma turi viršyti 25 MMA, šių skolų mokėjimo terminai turi būti pasibaigę ir asmuo faktiškai (objektyviai) neturi turėti galimybės šias skolas padengti. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis Nr. 3K-3-269-219/2015). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vien tik didelių pajamų gavimo faktas automatiškai nereiškia asmens mokumo, jeigu jų neužtenka jo įsipareigojimams padengti, o nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui. Todėl teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste. Tai reiškia, kad sprendime turi būti nurodyta, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai (pvz., per metus, mėnesį, savaitę) galėdamas skirti įsipareigojimams vykdyti toks asmuo galėtų padengti visus įsipareigojimus. Be to, teismas, spręsdamas, ar asmens gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skoliniams įsipareigojimams vykdyti, leidžia jam per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, turi aiškiai apibrėžti, koks laikotarpis, teismo vertinimu, konkrečiu atveju yra laikomas protingu. Jei terminas, teismo nustatytas vykdyti įsipareigojimus, yra labai ilgas ar apskritai neapibrėžtas, jis labai ilgam ar neapibrėžtam laikui atideda asmens grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą, todėl negali būti pripažįstamas protingu terminu FABĮ nuostatų kontekste. Dėl to protingo termino nustatymas kiekvienu konkrečiu atveju yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartis Nr. 3K-3-217-969/2015, 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išvadą, kad apeliantų finansinė būklė nėra kritinė ir jie turi galimybes atsiskaityti su kreditoriais, padarė atsižvelgdamas į apeliantų turto vertę ir gaunamas pajamas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo argumentavimas nagrinėjamu atveju yra pernelyg abstraktus. Teismas, vertindamas apeliantų mokumą, neanalizavo, kokią konkrečiai dalį pajamų reguliariai galėdami skirti įsipareigojimams vykdyti apeliantai galėtų padengti visus įsipareigojimus, ar pareiškėjų gaunamos pajamos, dalį jų skiriant skolinių įsipareigojimų vykdymui, leidžia jiems per protingą laikotarpį įvykdyti šiuos įsipareigojimus, neįvertino, kokia pareiškėjų pajamų suma, atskaičius iš jos sumas, būtinas įsipareigojimams vykdyti, užtikrintų būtiniausių pačių pareiškėjų poreikių patenkinimą, taip pat neatsižvelgė į tai, jog priverstinis išieškojimas iš apeliantų turto jau yra vykdomas. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo teismo sprendime daromas išvadas pagrįsti konkrečių įrodymų vertinimu, todėl pripažintina nepagrįsta. Vien tik įvertinus pirmosios instancijos teismo byloje nustatytas aplinkybes, kad skundžiamos nutarties priėmimo metu pradelsti apeliantų įsiskolinimai sudarė 130 757,76 Eur, apeliantui A. D. kartu su sutuoktine priklauso 35 216 Eur vertės nekilnojamas turtas (priverstinio pardavimo nekilnojamojo turto vertė – 23 816 Eur), apelianto A. D. nuolatinės pajamos sudaro 911,54 Eur/mėn., jo sutuoktinės – 535,45 Eur/mėn., apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nustatytos aplinkybės neleidžia konstatuoti, jog apeliantai objektyviai turi galimybę padengti kreditorinius įsipareigojimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantų būtinosios pragyvenimui jų nurodoma jiems reikalinga suma vidutiniškai yra 630 Eur/mėn. (šildymo sezono metu – 670 Eur, ne šildymo sezono metu – 590 Eur), kaip minėta, apeliantų bendros kasmėnesinės pajamos, kuriomis jie disponuoja, yra 1446,99 Eur. Pažymėtina, jog šiuo metu MMA yra 380 Eur, todėl apeliantų nurodoma pragyvenimui reikalinga suma (kiekvienam po 315 Eur) yra adekvati, protinga ir neabejotinai būtina. Vadinasi iš gaunamų pajamų atskaičius pragyvenimui būtiną sumą, apeliantai skolinių įsipareigojimų vykdymui kas mėnesį galėtų skirti apie 817 Eur. Taigi, 106 941,76 Eur dydžio skolinius įsipareigojimus, kurių nepadengia apeliantų įkeistas ir turimas turtas (skaičiuojant pagal realizuotino turto priverstinio pardavimo vertę), apeliantai galėtų grąžinti maždaug per 11 metų (106 941,76 Eur : 817 Eur : 12 mėn.). Be to, apeliantų skoliniai įsipareigojimai nurodytu laikotarpiu vykdant prievoles kreditoriams, mokant pagal sutartis skaičiuojamas palūkanas, netesybas, vykdymo išlaidas, nuolat didėtų, todėl skolų grąžinimo terminai dar užsitęstų. Pažymėtina, jog apeliantas A. D. šiuo metu yra 59 metų amžiaus, o apeliantė L. D. – 51 metų. Taigi, skolinių įsipareigojimų vykdymas faktiškai truktų iki apeliantai sulauks pensinio amžiaus, kuomet galimybės dirbti ir gauti darbo pajamas yra dar mažesnės. Tai reiškia, kad labai ilgas skolų grąžinimo terminas, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, atideda šių asmenų grįžimą į aktyvią ekonominę veiklą arba iš viso eliminuoja tokią galimybę, kas prieštarauja FABĮ prasmei ir tikslams, teisingam skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyrai. Todėl nagrinėjamu atveju nustačius, kad apeliantų pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija jų bendro turto vertę bei nenustačius, kad įsipareigojimai gali būti padengti per protingą terminą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjai neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

Dėl pareiškėjų (ne)sąžiningumo

Nuo 2016 m. sausio 1 d. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taigi šiuo metu nebegaliojančioje FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcijoje, be nuorodos į CK 6.67 straipsnyje nustatytas nesąžiningo elgesio prezumpcijas, nebuvo įtvirtintas konkrečių nesąžiningumo atvejų sąrašas, nepateikiama nesąžiningumo apibrėžtis, taip pat nenurodomi nesąžiningumo nustatymo kriterijai, detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai ar neveikimas gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie buvo nustatomi atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą. Tuo tarpu dabar galiojančioje FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcijoje nurodoma, kad fizinių asmenų kiti veiksmai ar neveikimas, kurie gali būti pripažinti nesąžiningais, sukonkretinti ir jų vertinimas susiaurintas iki kitokių tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, spręsdamas dėl apeliantų sąžiningumo, vadovavosi iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusia FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto redakcija. Be to, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas iškelti fizinio asmens bankroto bylą, apeliantų nesąžiningumą iš esmės siejo su tariamai nesąžiningu apeliantų elgesiu anksčiau iškeltoje apeliantams bankroto byloje, kai per nustatytą terminą nebuvo pateiktas tvirtinti mokumo atkūrimo planas, bei tuo, kad apeliantas A. D. neatskleidė tikslių duomenų apie savo gaunamas pajamas (dienpinigius).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjai anksčiau jiems iškeltoje bankroto byloje per nustatytą terminą nepateikė kreditoriams tvirtinti mokumo atkūrimo plano, negali būti traktuojama kaip nesąžiningas elgesys. Pačiame LR fizinių asmenų bankroto įstatyme įtvirtinta nuostata, kad mokumo atkūrimo plano nepateikimas teismui nustatytais terminais neužkerta kelio pakartotinai kreiptis dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (FABĮ 5 str. 8 d. 5 p.). Taigi ir įstatymų leidėjas šio termino praleidimo nesieja su nesąžiningumu ar piktnaudžiavimu bankroto institutu. Dėl laiku nepateikto plano asmuo patiria įstatyme numatytas pasekmes - fizinio asmens bankroto byla nutraukiama (FABĮ 10 str. 1 d. 1 p.), todėl atsisakymas iškelti fiziniam asmeniui pakartotinę bankroto bylą dėl to paties pagrindo prieštarautų protingumo ir teisingumo principams.Apeliacinės instancijos teismas iš dalies pritaria pirmosios instancijos teismo abejonėms dėl apelianto A. D. deklaruojamu gaunamu nekintančiu darbo užmokesčio dydžiu (370 Eur), vien atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydis yra 380 Eur, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, teismas be pagrindo konstatavo apeliantų nesąžiningumą, teigdamas, kad apeliantas A. D. nepateikė visų duomenų apie savo gaunamas pajamas (t. y. apie dienpinigius). Apeliantai pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo minėjo, kad A. D. gauna dienpinigius, tik nenurodė jų dydžio, nes, apeliantų nuomone, dienpinigiai nėra darbo užmokestis ir jie priskirtini būtinosioms išlaidoms (t. 1, b. l. 3, 5). Byloje kilus ginčui dėl to, ar dienpinigiai laikytini pajamomis ir, ar iš jų turėtų būti vykdomi atsiskaitymai su kreditoriais bankroto procese, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą. Tačiau tai, kad dienpinigiai laikytini pajamomis, nereiškia, jog kiekvienu atveju jie turi būti įtraukti į mokumo atkūrimo planą ir iš jų privalo būti vykdomas atskaitymas kreditoriams. Kiekvieną kartą, sprendžiant, ar iš dalies dienpinigių gali būti dengiami kreditorių finansiniai reikalavimai, reikia įvertinti, kokio dydžio dienpinigius, lyginant su darbo užmokesčiu, asmuo gauna; taip pat atsižvelgti į tai, ar prisiimdamas finansinius įsipareigojimus asmuo savo turtinę padėtį siejo ir su gaunamais dienpinigiais. Įrodyti, kad numatyti gauti dienpinigiai yra būtinosios išlaidos, privalo bankrutuojantis fizinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 28 d. nutartis Nr. 3K-3-249-313/2016).Pažymėtina, kad FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje išvardinti dokumentai, kurie turi būti pateikti prie pareiškimo iškelti bankroto bylą. Minėto straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodoma, kad pareiškėjas privalo pateikti gaunamas ir (ar) numatomas gauti pajamas patvirtinančius dokumentus. Sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą. Taigi bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui privaloma pateikti FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą. Nagrinėjamu atveju iš pareiškimo priedų matyti, kad apeliantai įstatymo reikalavimus iš esmės įvykdė. Kreipdamiesi į teismą apeliantai pateikė teismui duomenis apie A. D. gaunamas pajamas bei kitas išmokas. Tai patvirtina byloje esanti UAB „Dozhas“ 2016 m. spalio 11 d. darbo užmokesčio pažyma, apelianto banko sąskaitų išrašai, UAB „Dozhas“ apskaitos dokumentai, komandiruočių įsakymai, avanso apyskaitos. Tai, kad apeliantas A. D. gaunamų dienpinigių netapatino su gaunamu darbo užmokesčiu, negali būti traktuojama, kaip pajamų neatskleidimu. Apeliantai nėra subjektai, kurie gali tinkamai identifikuoti savo gaunamų lėšų (tarp jų – dienpinigių) statusą savo turto balanse. Vien tai, kad jie nurodė, jog A. D. gauna dienpinigius, šios lėšos matomos apelianto banko sąskaitų išrašuose, leidžia daryti išvadą, jog apeliantai iš tikrųjų neslėpė savo gaunamų pajamų ir buvo sąžiningi, pateikdami duomenis apie jas. Dėl to byloje nebuvo pagrindo konstatuoti apeliantų nesąžiningumo. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri gali būti paneigiama ištyrus byloje esančius įrodymus ir konstatavus tam tikrų aplinkybių (vengimą atsiskaityti su kreditoriais, pasyvų elgesį, pajamų šaltinio slėpimą ir pan.) buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Dėl to teismas, vertindamas fizinio asmens nemokumą sukėlusias priežastis ir iš pareiškėjo kartu su pareiškimu iškelti jam bankroto bylą pateiktų duomenų bei kreditorių pateiktų duomenų (jei tokie pateikiami) nustatęs, kad yra pagrindas abejoti pareiškėjo sąžiningumu, jei tokių duomenų nepakanka pagrįstai išvadai, jog nemokumą lėmė nesąžiningi pareiškėjo veiksmai, padaryti, turi būti aktyvus ir pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius prisiimtų prievolių vykdymo ar kitas reikšmingas aplinkybes, kurių pagrindu galėtų padaryti pagrįstą išvadą dėl asmens sąžiningumo (nesąžiningumo). Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad neteisingos ar neišsamios informacijos apie nemokumo atsiradimo aplinkybes pateikimas gali lemti atsisakymą kelti bankroto bylą tiek mokumo, tiek sąžiningumo aspektu, tačiau tokios aplinkybės turi būti patikimai nustatytos ir pagrįstos įrodymais, o ne prielaidomis.Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsisakymas iškelti pareiškėjams bankroto bylą nagrinėjamu atveju neatitiktų pareiškėjų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorius turi patikrinti asmens sudarytus sandorius per 36 mėnesius, ir nustatęs asmens nesąžiningumą gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo, tokia teisė taip pat suteikta kreditoriams (FABĮ 24 str. 9 p.). Toje pačioje stadijoje taip pat galės būti įvertinti pareiškėjų veiksmai bei dedamos pastangos, siekiant kuo daugiau atsiskaityti su kreditoriais. Taigi fizinio asmens sąžiningumas kreditorių atžvilgiu bus vertinamas pakartotinai ir žymiai išsamiau, nei tai galima nustatyti bankroto bylos iškėlimo stadijoje. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo vertintos aplinkybės yra nepakankamos, kad užkirstų pareiškėjams kelią bankrutuoti. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama, byla grąžinama pirmosios instancijos teismui dėl bankroto bylos iškėlimo spręsti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.). Sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėtų pareikalauti iš pareiškėjų pateikti patikslintą pareiškimą, jame nurodant aktualius duomenis apie turtinę padėtį, kreditorinius įsipareigojimus ir pan., taip pat pateikti visus duomenis, dėl kurių nepateikimo pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl pareiškėjos sąžiningumo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjų reikalavimas iškelti bankroto bylą pareikštas dėl dviejų asmenų, tai lemia, kad teismas turi vertinti abiejų asmenų padėtį atskirai, jų veiksmus susidarant nemokumui ir jo priežastis, ar jie atitinka FABĮ nustatytas sąlygas iškelti bankroto bylą ir ar nesudaro FABĮ nustatyto bent vieno iš teisinių pagrindų atsisakyti iškelti bankroto bylą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pareiškėjams iniciavus šį apeliacinį procesą byloje turėta 15,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (t. 3, b. l. 27). Kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina šiam teismui nagrinėti iš naujo, tai šiam teismui paliktinas spręsti ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas (CPK 93 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 - 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjams A. D. ir L. D. perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.