Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Serneta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Norfos mažmena“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismo sprendime pateiktas sumokėtų piniginių sumų paskirstymas prieštarauja įstatymo reikalavimams. Nagrinėjamu atveju taikytina CK 6.55 straipsnio 2 dalis, numatanti, jog jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką, kai yra kelios skolos, kurių mokėjimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinama seniausia skola. Kadangi 2007 m. kovo 17 d. pavedime Nr. SB0000001318 nebuvo nurodyta, kaip dengiamos sumos pagal mokėjime nurodytas sąskaitas, pagal minėtą CK nuostatą, 177 250,87 Lt suma turėjo būti paskirstyta taip: 149 528,82 Lt suma užskaityta kaip atsakovo mokėjimas pagal 2007 m. kovo 1 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 01839, t. y. visa šioje sąskaitoje nurodyta suma, o 27 722,05 Lt suma užskaityta kaip mokėjimas pagal sąskaitą Nr. GFA 01844; kitų šiame mokėjimo pavedime nurodytų sąskaitų apmokėjimui lėšų neliko. Skola pagal ginčo sąskaitą faktūrą – 35 310,19 Lt. Nepagrįstai atmetus reikalavimą dėl 35 310,19 Lt skolos priteisimo, nepagrįstai atmesti reikalavimai dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo. Pagal 2005 m. sausio 21 d. nuomos sutarties 12.1 punkto nuostatas atsakovas privalo sumokėti delspinigius, kurie sudaro 6 355,80 Lt. Taip pat už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą pagal CK 6.210 straipsnį priteistinos 7 768,20 Lt palūkanos. Nagrinėdamas bylą teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose, netinkamai taikė procesinės teisės normas, t. y. netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, sprendime nėra tinkamų motyvų, t. y. teismas nepriėmęs jokios išvados dėl ko pilna apimtimi neatsižvelgta į ieškovo pateiktus įrodymus bei tinkamus ir priimtinus atsakovo atsikirtimus.

Nagrinėdamas ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes teismas tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, galinčius patvirtinti arba paneigti byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas teisingai ištyrė ir tinkamai įvertino tiek apelianto, tiek atsakovo pateiktus įrodymus, ir priėmė pagrįstą sprendimą.Atsakovas yra visiškai atsiskaitęs pagal 2007 m. kovo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą GFA Nr. 1844; dalis šios sąskaitos – 48 000 Lt apmokėti su kitais mokėjimais 2007 m. kovo 15 d. (mokėjimo pavedimas Nr. SB0000001317), likusi dalis – 63 032,24 Lt sumokėta 2007 m. kovo 16 d. (mokėjimo pavedimas Nr. SB0000001318). Mokėjimo pavedimu Nr. SB0000001340 pilnai apmokėtos visos mokėjimo pavedimuose nurodytos sąskaitos. Ieškovo ieškinys dėl neatsiskaitymo pagal sąskaitą faktūrą GFA Nr. 01841 atmestas kitoje civilinėje byloje.Apelianto reikalavimai dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo už negyvenamųjų patalpų nuomą pagal PVM sąskaitą-faktūrą GFA Nr. 1844.

Byloje nustatyta, kad šalis sieja sutartiniai negyvenamųjų patalpų nuomos santykiai pagal 2005 m. sausio 21 d. sutartį (7-12 b. l., t. 1) dėl negyvenamųjų patalpų, kiemo statinių, esančių Raudondvario pl. 127, Kaune nuomos. Sutarties 1.1 punktu šalys susitarė, jog ieškovas išnuomoja atsakovui sutartyje nurodytas patalpas laikinai atlygintinai valdyti ir naudotis, o nuomininkas (atsakovas) įsipareigojo mokėti sutartyje sutartą nuomos mokestį bei komunalinius mokesčius (sutarties 4.1, 4.10 punktai). Nuomos kaina nuo 2005 m. balandžio 21 d. – 94 095,12 Lt (plius PVM) (sutarties 4.3 punktas). Už patalpų nuomą 2007 m. kovo mėnesį apeliantas 2007 m. kovo 1 d. išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą GFA Nr. 1844, 111 032,24 Lt sumai.

Apelianto teigimu, atsakovas nėra visiškai atsiskaitęs pagal šią sąskaitą, apeliaciniame skunde nurodo, kad taikant CK 6.55 straipsnio 2 dalį liko nesumokėti 35 310,19 Lt.

CK 6.55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina; tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs; kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola; kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimas užtikrintas; jeigu visų skolų grąžinimas užtikrintas, laikoma, kad grąžinta labiausiai skolininko teises varžanti skola, o jeigu visos skolos vienodai varžo – seniausia skola; jeigu nė vieno iš šių kriterijų taikyti negalima, įmoka paskirstoma proporcingai visoms skoloms. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti šios normos taikymo pažeidimą.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2007 m. kovo 1 d. apeliantas atsakovui išrašė PVM sąskaitas-faktūras: Nr. GFA 01838, Nr. GFA 01839, Nr. GFA 01841, Nr. GFA 01844; 2007 m. kovo 6 d. Nr. GFA 01874, 2007 m. kovo 9 d. Nr. GFA 01878, Nr. GFA 01879 ir 2007 m. kovo 13 d. Nr. GFA 01880, Nr. GFA 01181, visų sąskaitų bendra suma 459 210,84 Lt (165-167, 169-175 b. l., t. 1). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2007 m. kovo 15 d. mokėjimo pavedimu Nr. SB0000001317 atsakovas sumokėjo 181 959,97 Lt už sąskaitas Nr. GFA 01838, Nr. GFA 01841, Nr. GFA 01844 (164 b. l., t. 1); 2007 m. kovo 16 d. mokėjimo pavedimu Nr. SB0000001318 sumokėjo 177 250,87 Lt už sąskaitas Nr. GFA 01839, Nr. GFA 01844, Nr. GFA 01874, Nr. GFA 1878, Nr. GFA 01879, Nr. GFA 01880 (168 b. l., t. 1); 2007 m. kovo 19 d. mokėjimo pavedimu Nr. SB0000001340 sumokėjo 99 504,81 Lt už sąskaitas Nr. GFA 1839 ir RENT00009927 (149 b. l., t. 1); iš viso sumokėdamas 458 715,65 Lt bei atlikęs 495,19 Lt įskaitymą (dėl kurio nėra ginčo nagrinėjamoje byloje). Teismo nustatytas aplinkybes patvirtina ne tik minėti mokėjimo pavedimai, bet ir atsakovo pateiktos mokėjimų pavedimų detalizacijos (146-147 b. l., t. 1). Taigi, nurodytų įrodymų viseto pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pagal ginčo sąskaitą Nr. GFA 01844 yra visiškai atsiskaityta; be to 2007 m. kovo 19 d. atsakovas visiškai atsiskaitė pagal visas nurodytas sąskaitas-faktūras.

Šios aplinkybės konstatuotos ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje išnagrinėjus ieškovo reikalavimus atsakovui, kylančius dėl sąskaitų-faktūrų Nr. GFA 01841 ir Nr. GFA 01528 apmokėjimo (civilinė byla Nr. 2-2328-823/2011); Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gruodžio 12 d. nutartimi minėtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą (CPK 182 str. 2 p., 179 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys, jog šioje civilinėje byloje paduotu apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Serneta“ prašė pakeisti tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinio reikalavimas, kildinamas iš PVM sąskaitos-faktūros Nr. 01528, neginčydamas aplinkybių dėl kitų sąskaitų apmokėjimo.

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Nagrinėjamoje byloje konstatuoti įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą nėra pagrindo.

Apeliuodamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos pažeidimą, apeliantas nenurodo, jokios konkrečios kasacinio teismo bylos, kurioje suformuoti teisės normų išaiškinimai būtų pažeisti priėmus skundžiamą sprendimą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi ištirtų bylos įrodymų visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė materialiosios teisės bei proceso teisės normas, ir, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. Nr. 3K-3-52/2011; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.