Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-5-616/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-01-25
Bylos Nr.: 1A-5-616/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-06-7-00007-2015-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Laima Garnelienė, Ernesta Montvidienė, Linas Šiukšta

Baudžiamoji byla Nr. 1A-5-616/2019Proceso Nr.1-06-7-00007-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.4.4.4; 1.1.6.6; 1.1.8.6.2; 1.1.9.1; 1.1.9.4; 1.2.29.1.1; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.3; 2.4.7.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U OS PRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m.sausio 25 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimos Garnelienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Šiukštos,

Sekretoriaujant ŽivileiVološinienei,dalyvaujant prokurorui Gintarui Pliopliui,gynėjams Daivai Gadliauskienei ir Raimundui Lideikai,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. I. skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo:

Žemesnės instancijos teismas

A. I. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 1 dalyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį ir perduotas pagal laidavimą be užstato J. I. I. atsakomybei, nustatant dvejų metų laidavimo terminą, šio termino pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. I. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. I., vadovaujantis BK 68² straipsniu, dviem metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atimta teisė VšĮ „A“ dirbti darbą, susijusį su vadovavimu šiai įstaigai arba įstaigos padaliniui bei darbą, susijusį su šioje įstaigoje vykdomais viešaisiais pirkimais.

K. I. nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 225 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 40 straipsnį ir perduotas pagal laidavimą be užstato J. I., nustatant dvejų metų laidavimo terminą, šio termino pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

K. I., vadovaujantis BK 71 straipsniu, paskirta 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant jį šią įmoką sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1–3 dalimis, konfiskuoti A. I. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) Swedbank AB esantys 2316,96 Eur iki bus įvykdytas šis turto konfiskavimas, laikinai apribojant A. I. nuosavybės teisę į šias lėšas, uždraudžiant jam šias lėšas valdyti, jomis naudotis ir disponuoti.

Iš A. I. ir K. I. po 23,13 Eur proceso išlaidų.

Baudžiamoji byla A. I. ir K. I. nutraukta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. I. ir K. I. pripažinti kaltais, kad laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. balandžio 4 d. A. I., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – VšĮ „A“ (toliau – Ligoninė) direktoriaus pavaduotoju akušerijos ginekologijos reikalams, o taip pat nuo 2013 m. kovo 20 d. ir Ligoninės Viešųjų pirkimų komisijos pirmininku, padedant K. I., savo naudai neteisėtai tiesiogiai pareikalavo iš UAB „I.“ Intervencinės chirurgijos padalinio vadovo V. B. (kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 1 dalyje) duoti kyšį, t. y. apmokėti dalį jo naudojamo automobilio „Toyota LandCruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontui reikalingų kuro purkštukų „IjectorAssy“, kurių bendra vertė 8307 Lt (2405,87 eurai), kainos – 8000 Lt (2316,96 eurų), ir priėmė kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus bei už palankumą – už praeityje priimtus palankius sprendimus viešuosiuose pirkimo konkursuose tiekėjo UAB ,,I.“ naudai ir už gerų santykių palaikymą ateityje vykdant jo tiesiogines pareigas; įgyvendindamas šį nusikalstamą sumanymą, jis paprašė padėjėjo K. I., kad pastarasis surastų viešąją įstaigą, kuriai UAB „I.“ kaip paramą pervestų pinigus, skirtus apmokėti už kuro purkštukus ir susitartų su tuo tikslu surastos VšĮ „E.“ direktoriumi E. Č. dėl iš UAB „I.“ gautos paramos neteisėto panaudojimo, o K. I. padėjo A. I. priimti kyšį ir suklastojo tikrą dokumentą, o būtent: A. I., pagal Ligoninės vyr. gydytojo pavaduotojo akušerijos ginekologijos reikalams pareigų instrukciją, patvirtintą 2010 m. liepos 1 d., būdamas atsakingas už savo padarytas klaidas, aplaidumą, netinkamą jam paskirtų funkcijų vykdymą ar bioetikos reikalavimų pažeidimą ar savo įgaliojimų viršijimą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka; pagal Viešųjų pirkimų komisijos darbo reglamentą, Ligoninės vyr. gydytojo patvirtintą 2010 m. balandžio 22 d. Nr. K4-104 įsakymu, privalėdamas sprendimus priimti laikydamasis lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo, skaidrumo principų; būdamas Viešųjų pirkimų komisijos pirmininku, turėdamas įgaliojimus komisijos balsams pasiskirsčius po lygiai, kaip pirmininkas priimti galutinį sprendimą ir galėdamas teisėtai daryti įtaką viešųjų pirkimų konkursų rezultatams, jis 2014 m. vasario 12 d. apie 14 val., Ligoninės Akušerijos ginekologijos klinikos patalpose (duomenys neskelbtini), savo darbo kabinete, tiesiogiai pareikalavo iš UAB „I.“ Intervencinės chirurgijos padalinio vadovo V. B., kad jo atstovaujama įmonė surastų galimybę prisidėti pinigais prie jo naudojamo automobilio „Toyota LandCruiser“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remontui reikalingų variklio kuro purkštukų įsigijimo iš UAB „M.“ parduotuvės, už jo praeityje priimtus palankius sprendimus viešuosiuose pirkimo konkursuose tiekėjo UAB ,,I.“ naudai ir už gerų santykių palaikymą ateityje. Tęsdamas šią nusikalstamą veiką, jis nurodė V. B. nuvykti į UAB „M.“ ir suderinti jam reikalingų automobilio detalių įsigijimo sąlygas ir kainą, o vėliau pasirūpinti, kad būtų skirta parama jo nurodytai viešajai įstaigai. Po ko V. B. 2014 m. vasario 12 d. apie 17 val. UAB „M.“ patalpose (duomenys neskelbtini), susitiko su A. I. nurodytu UAB „M.“ atsarginių detalių pardavimo vadovu R. R. ir suderino pirkimo sąlygas bei keturių vienetų variklio kuro purkštukų kainą – 8307 litus (2405,87 eurus). 2014 m. vasario 21 d. A. I. paprašė padėjėjo K. I., kad pastarasis surastų viešąją įstaigą, kuriai UAB „I.“ kaip paramą pervestų pinigus, skirtus apmokėti už kuro purkštukus, ir šios viešosios įstaigos vardu sumokėtų pinigus už kuro purkštukus. K. I. suradus VšĮ „E.“, 2014 m. vasario 28 d. jis paprašė K. I. susitarti su VšĮ „E.“ direktoriumi E. Č. (kuris šioje byloje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą), kad šis priimtų UAB „I.“ paramą, o vėliau iš gautos paramos lėšų apmokėtų UAB „M.“ už kuro purkštukus. E. Č., vykdydamas K. I. prašymą, 2014 m. kovo 13 d. 9.23 val. išsiuntė V. B. į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) VšĮ „E.“ vardu 2014 m. kovo 12 d. prašymą paramai gauti, VšĮ „E.“ įstatų kopiją ir VĮ „Registrų centras“ juridinių asmenų registro elektroninį sertifikuotą išrašą. V. B. 2014 m. kovo 13 d. 9.23 val. gavęs iš VšĮ „E.“ direktoriaus E. Č. šiuos dokumentus, ant VšĮ „E.“ 2014 m. kovo 12 d. prašymo UAB „I.“ direktoriui savo ranka patvirtino, jog reikalinga suteikti paramą šiai įmonei. Po to, UAB „I.“ generalinis direktorius S.O.A. 2014 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 2014/20 paskyrė 8000 Lt (2316,96 eurų) dydžio paramą sporto klubui VšĮ „E.“ ir 2014 m. kovo 25 d. iš UAB „I.“ banko sąskaitos buvo atliktas 8000 Lt (2316,96 eurų) bankinis pavedimas pavadinimu „Parama pagal 2014-03-12“ į VšĮ „E.“ banko sąskaitą. Tęsiant šią nusikalstamą veiką, 2014 m. kovo 27 d. K. I. su UAB „M.“ pardavėju konsultantu T. P. elektroniniu paštu suderino, kada apmokėti avansą ir kada atvykti pasiimti prekes į UAB „M.“, ir tą pačią dieną E. Č. atlikus bankinį pavedimą „Užsakymo patvirtinimas Nr. 12057“ 8000 Lt (2316,96 eurų) sumai iš VšĮ „E.“ banko sąskaitos į UAB „M.“ banko sąskaitą, jis 2014 m. balandžio 4 d. nuvyko į UAB „M.“, kur pagal K. I. pateiktus duomenis šios bendrovės pardavėjas konsultantas T. P., nežinodamas apie daromą nusikalstamą veiką, išrašė 2014 m. balandžio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MOT Nr. 057292, joje nurodęs, kad kuro purkštukų pirkėjas yra VšĮ „E.“, o pats K. I. grynaisiais pinigais sumokėjo likusią keturių variklio kuro purkštukų kainą – 307 Lt (88,91 eurus), ir atsiimdamas juos suklastojo tikrą dokumentą – 2014 m. balandžio 4 d. kasos pajamų orderį MOT Nr. 1004035, jame grafoje „Priimta iš“ įrašęs žinomai melagingus duomenis, kad 307 Lt (88,91 eurus) sumokėjo VšĮ „E.“ direktorius E. Č., nors realiai pinigus sumokėjo ir prekę įgijo pats K. I..

2. A. I. buvo kaltinamas tuo, kad jis, pareikalavęs ir priimdamas kyšį iš UAB „I.“, paprašydamas K. I., kad pastarasis surastų viešąją įstaigą, kuriai UAB „I.“ kaip paramą pervestų pinigus, skirtus apmokėti už kuro purkštukus, susitartų su VšĮ „E.“ direktoriumi E. Č. dėl iš UAB „I.“ gautos paramos neteisėto panaudojimo, jis sukurstė K. I. suklastoti tikrus dokumentus – 2014 m. balandžio 4 d. kasos pajamų orderį MOT Nr. 1004035 ir tos pačios dienos PVM sąskaitą faktūrą MOT Nr. 057292, juos atgabenti iš Vilniaus į Panevėžį ir panaudoti.

II . Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde nurodė, kad teismo nuosprendžio dalis dėl A. I. išteisinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, dėl A. I. ir K. I. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamosios bylos nutraukimo naikintinas, nuosprendžio dalis dėl faktinių aplinkybių iš kaltinimo K. I. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pašalinimo keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių.

3.1. Vertinant A. I. ir K. I. matyti, kad kyšininkavimą padaryti inicijavo būtent A. I., kuris paprašė savo sūnaus K., kad pasidomėtų, kokios yra galimybės gauti paramą ir įsigyti purkštukus. A. I. teisme patvirtino, kad jis suprato, kad toks sandoris, kada UAB „I.“ perveda pinigus – 8000 Lt VšĮ „E.“, už kuriuos galima būtų įsigyti purkštukus, yra neteisėtas. Liudytojas V. B. parodė, kad informaciją apie VšĮ ,,E.“ jie gavo iš A. I. ir, jeigu ne A. prašymas, ši įmonė nebūtų gavusi paramos. V. B. patvirtina telefoninių pokalbių įrašai tarp V. B. bei A. I.. Byloje reikšmingi ir telefoniniai pokalbiai tarp A. I. ir K. I., iš kurių akivaizdu, A. I. turėjo tikslą sukurti ir įgyvendinti tariamai gautinos paramos mechanizmą, kurio pagalba, prisidengiant fiktyviai paramą gavusia viešąja įstaiga, būtų jo naudojamam automobiliui nupirkti kuro purkštukai. A. I. žinojo ir suprato, kad suteikiant paramą kokiai nors įstaigai, šiuo atveju, VšĮ ,,E.“, o šiai įstaigai paramą gavus, mokėjimo pavedimu sumokėjus UAB ,,M.“ avansą, reikalinga užpildyti atitinkamus dokumentus.

3.2. Teisme A. I. patvirtino, kad jis numatė, jog, siekiant įforminti tariamą paramą, gali būti surašyti ir tikrovės neatitinkantys finansiniai dokumentai. Iš A. I., K. I., liudytojo V. B. parodymų, kitų duomenų, matyti, kad A. I. ne tik suprato, kad bus klastojami dokumentai, turint tikslą VšĮ ,,E.“ vardu nupirkti purkštukus, tačiau jis pats savo iniciatyva to aktyviai siekė, prašydamas ir nurodydamas K. I. atlikti veiksmus, kurių pagalba neteisėtai kaip kyšis buvo gauti pinigai ir už juos nupirkti purkštukai. Neabejotina, kad įrašymas į dokumentus UAB ,,M.“ kasos pajamų orderį bei PVM sąskaitą faktūrą žinomai neteisingų duomenų, kad kuro purkštukus perka VšĮ ,,E.“ ir pinigus sumoka VšĮ ,,E.“ atstovas E. Č., t. y. jų suklastojimas, buvo padaryti neteisėtais K. I. veiksmais. A. I. tiesiogiai nurodė K. I., kad jis pasirūpintų, jog parama būtų kuo greičiau įforminta, kad žmogus, turintis gauti paramą, sutvarkytų, kas nuo jo priklauso, o kuro purkštukai būtų nupirkti. A. I. K. I. ištarta frazė ,,reikėtų pavažiuot ten ir aptarti tuos klausimus“ iš esmės reiškia, kad K. I. turi nuvažiuoti pas E. Č. ir susitarti su juo dėl pinigų, gautų iš UAB ,,I.“, pervedimo UAB ,,M.“ ir purkštukų nupirkimo. Iš esmės visi šie aktyvūs A. I. veiksmai buvo tiesiogiai nukreipti, kad už tariamai gautą paramą VšĮ ,,E.“ fiktyviai nupirktų purkštukus.

3.3. Teismo argumentas, kad nėra įrodymų, jog A. I. sukurstė K. I. suklastoti kaltinime nurodytus dokumentus, nėra pagrįstas. A. I., užimdamas Ligoninėje vadovaujančias pareigas, dirbdamas darbą, susijusį su viešaisiais pirkimais, suprasdamas, kad purkštukus iš įmonės – juridinio asmens pirks viešoji įstaiga, irgi juridinis asmuo, žinojo, kokie buhalteriniai dokumentai, perkant prekes, yra pildomi ir koks jų turinys. Akivaizdu, kad A. I., duodamas nurodymus K. I. dėl purkštukų pirkimo, žinojo ir suprato, kad neišvengiamai bus klastojami buhalterinės apskaitos dokumentai – įmonės pardavėjos kasos pajamų orderis, nes purkštukų kaina buvo didesnė negu pervesta paramos suma ir reikėjo sumokėti trūkstamą sumą grynaisiais pinigais, ir PVM sąskaita faktūra, kuria buvo įformintas prekės pardavimas, to norėjo ir siekė. Teismas nuosprendyje nustatė, kad A. I. savo sūnui K. buvo didelis autoritetas. Akivaizdu, kad A. I., pasinaudodamas savo autoritetu ir įtaka sūnui, siekdamas nusikalstamo rezultato – gauti kyšį, aktyviais veiksmais prašydamas bei nurodydamas palenkė K. I. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką: suklastoti dokumentus – Kasos pajamų orderį ir PVM sąskaitą faktūrą, juos atgabenti iš Vilniaus, UAB ,,M.“ patalpų, kuriose jie buvo užpildyti, į Panevėžį ir panaudoti – pateikti E. Č., kad šis juos įtrauktų į apskaitą. Pažymėtina, kad neužpildžius minėtų dokumentų, purkštukų pirkimo pardavimo sandoris tarp UAB ,,M.“ ir VšĮ ,,E.“ nebūtų įvykęs, o nusikalstamas sumanymas nebūtų įgyvendintas. Taigi, šių dokumentų suklastojimas buvo būtina priemonė pasiekti nusikalstamą rezultatą.

3.4. Byloje neabejotinai nustatyta, kad 2014 m. balandžio 4 d. Vilniuje, UAB „M.“ patalpose, K. I. įrašė žinomai neteisingus duomenis į kasos pajamų orderį, kad pinigai yra priimti iš VšĮ „E.“ direktoriaus E. Č.. Šią aplinkybę patvirtino teismas. Tačiau teismas padarė neteisingą išvadą, kad K. I. kasos pajamų orderio negabeno ir nepanaudojo. K. I. parodė, kad jis gautą iš UAB „M.“ sąskaitą faktūrą ir kasos pajamų orderį atsivežė į Panevėžį ir atidavė E. Č.. Liudytojas E. Č. parodė, kad minėtus dokumentus iš K. I. gavo ir juos įtraukė į apskaitą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, K. I. atsivežė į Panevėžį PVM sąskaitą faktūrą bei kasos pajamų orderio kvitą ir šiuos dokumentus pateikė E. Č.. Pagal Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų 2000-02-17 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 179, 3 punktą, pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas. Tai reiškia, kad kasos pajamų orderis ir jo kvitas yra vienas ir tas pats dokumentas, kuriame yra nurodyti tie patys dokumento rekvizitai, analogiškas turinys, tas pats dokumento numeris. Užpildžius kasos pajamų orderį, pardavėjui lieka pagrindinė dokumento dalis, pavadinta „orderiu“, o likusi dalis, pavadinta „kasos pajamų orderio kvitu“ nukerpama ir pateikiama pirkėjui. Nagrinėjamu atveju ši procedūra vyko aukščiau paminėtu būdu. Taigi, tiek kasos pajamų orderis, tiek jo kvitas yra vienas ir tas pats dokumentas. Dėl to visiškai nepagrįstas teismo tvirtinimas, kad K. I. kasos pajamų orderio negabeno ir nepanaudojo. Ta aplinkybė, kad kaltinime nurodyta, kad K. I. gabeno ir panaudojo kasos pajamų orderį, o ne jo kvitą, vertintina kaip apsirikimo klaida, kuri nėra esminė, nekeičia kaltinimo prasmės ir niekaip nesuvaržo kaltinamojo teisių.

3.5. Iš bylos duomenų matyti, kad, siekdamas UAB „I.“ tariamai suteiktos paramos pinigais nupirkti kuro purkštukus, K. I. elektroniniu paštu derino pirkimo detales su UAB „M.“ pardavėju konsultantu T. P. – kada apmokėti avansą ir kada atvykti pasiimti prekes į UAB „M.“. Liudytojas T. P. parodė, kad dėl purkštukų pardavimo jis bendravo su VšĮ „E.“ atstovu dar iki avanso sumokėjimo, elektroniniu paštu, juo išsiuntė užsakymo patvirtinimą pirkėjui, o gavęs avansą 8000 Lt, jis užsakė prekę. Galutinė sąskaita yra išrašoma, klientui atsiimant prekę. Jis išrašė sąskaitą faktūrą UAB „M.“ vardu pirkėjui VšĮ „E.“. Darytina išvada, kad T. P. pirkėjo VšĮ „E.“ duomenis, kurie yra nurodyti PVM sąskaitoje faktūroje, sužinojo iš K. I., o sąskaitą faktūrą surašė pagal K. I. pateiktus VšĮ „E.“ duomenis ir buvo įsitikinęs, kad pirkėjas yra būtent VšĮ „E.“. 2017 m. rugsėjo 5 d. prašyme pakeisti kaltinimą ši aplinkybė buvo patikslinta. Remiantis faktiniais duomenimis, darytina išvada, kad T. P., nežinodamas, kad tikrovėje purkštukus perka K. I., o ne VšĮ „E.“, žinomai neteisingus duomenis į minėtą PVM sąskaitą faktūrą įrašė K. I. nurodymu ir baudžiamojo įstatymo prasme K. I. veiksmai yra laikytini vykdytojo veiksmais.

3.6. Nepagrįsta teismo išvada, kad purkštukus realiai užsakė VšĮ „E.“ ir juos ketino įsigyti, padaręs 8000 Lt avansinį mokėjimą ir toks pirkimo pardavimo sandoris tarp VšĮ „E.“ ir UAB „M.“ buvo iš tikro, t. y. purkštukus tikrai įsigijo VšĮ „E.“. Bylos medžiaga patvirtina, kad purkštukus tikrovėje pirko ne VšĮ „E.“, o K. I., o visas sandoris buvo įvykdytas, prisidengiant VšĮ „E.“ vardu. Šią aplinkybę patvirtina specialisto išvada dėl VšĮ „E.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr.5-5/74.Teismas nuosprendyje, aptardamas kaltinimą dėl PVM sąskaitos faktūros suklastojimo, savo sprendimą, kad šis dokumentas nebuvo suklastotas, argumentavo ir tuo, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo fiksuota dokumentuose, parengtuose pridengiant A. I. kyšio gavimą: VšĮ „E.“ prašyme skirti paramą, UAB „I.“ paramos skyrimo dokumentuose, UAB „M.“ kasos pajamų orderyje. 2014-03-12 VŠĮ „E.“ prašyme, adresuotame UAB „I.“, E. Č., šios įstaigos vadovas, prašo bendradarbiauti su automobilių sporto klubu „E.“ ir, esant galimybei, skirti paramą klubo veiklai vystyti. E. Č. parodė, kad K. jam pažadėjo gauti paramą ir jis ją tikėjosi gauti ateityje, todėl sutiko su K. prašymu nupirkti purkštukus. 2014-03-24 UAB ,,I.“ gen. direktoriaus įsakyme Nr.2014/20 dėl paramos matyti, jog skiriama sporto klubui VšĮ ,,E.“ 8000 Lt dydžio parama pagal 2014-03-12 dienos prašymą. Pastarieji dokumentai pagrindžia, kad VšĮ ,,E.“ prašė paramos ir pagal aukščiau minėtą UAB ,,I.“ gen. direktoriaus įsakymą ją gavo, tačiau ši parama buvo panaudota ne VšĮ ,,E.“, o apmokėti už kuro purkštukus. Kaltinimuose dėl tikrų dokumentų suklastojimo bei kurstymo suklastoti tikrus dokumentus yra nurodyti du dokumentai: kasos pajamų orderis ir PVM sąskaita faktūra. BPK 255 straipsnio 1 dalis nustato, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

3.7. Prokurorė nurodė, kad teismo sprendimas A. I. ir K. I. taikyti BK 40 straipsnio nuostatas yra nepagrįstas.

3.8. Savo sprendimą motyvavo tuo, kad A. I. kaltę dėl kyšio reikalavimo ir priėmimo iš esmės pripažino ir davė parodymus apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes, K. I. teisme davė teisingus parodymus, kaltę pripažino. Prokurorė pažymi, kad, nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu A. I. tris kartus buvo apklaustas įtariamuoju ir nė karto nepripažino savo kaltės, parodymus apie įtarimo esmę davė tik vieną kartą, kurie buvo neišsamūs, klaidinantys ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir apsunkinantys jo padarytų nusikaltimų išaiškinimą, kitus kartus apklausiamas atsisakė juos duoti. K. I. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas du kartus, ne tik atsisakė duoti parodymus, bet ir atsisakė pasisakyti dėl kaltės. Abu kaltinamieji kaltę dėl jiems pareikštų kaltinimų pripažino tik bylos nagrinėjimo teisme metu ir tik dėl byloje surinktų nenuginčijamų jų kaltės įrodymų, tačiau net ir duodami parodymus teisiamajame posėdyje jie nebuvo nuoširdūs. Teisme perklausant užfiksuotus pokalbius, abu pokalbių iš esmės nekomentavo, nurodydami, kad tai ne jų balsas, ne jų pokalbis, nepamena, apie ką vyksta pokalbis ir pan. Tokie jų parodymai negali būti laikomi visišku kaltės pripažinimu ir nuoširdžiu gailėjimųsi, nes jie neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygų.

3.9. Pažymėtina, kad A. I. buvo kaltinamas ir teismas pripažino, kad jis padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams, kuris yra korupcinio pobūdžio veika, kuria valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neteisėtai gauna ar siekia gauti naudos, už jo teisėtą veikimą ar neveikimą, vykdant įgaliojimus. A. I. veiksmai buvo vykdytojo veiksmai. K. I. buvo kaltinamas ir teismas pripažino, kad jis padėjo A. I. kyšininkauti ir klastojo tikrą dokumentą. Atkreiptinas dėmesys į bylos aplinkybes: kaltinamojo A. I. sukurtą ir įgyvendintą nusikalstamą sumanymą, kuris apėmė pakankamai sudėtingą dviejų nusikalstamų veikų padarymo mechanizmą, kuris tęsėsi gana ilgą laiką – apie 2 mėnesius, į nusikalstamų veikų padarymą A. I. ir K. I. veiksmais buvo įtraukti kiti asmenys, reikalaujamo ir gauto kyšio vertė buvo nemaža – 8000 Lt (2316,96 Eur), kaltinamieji iš dalies prisipažino tik teisme, ir tik remiami ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų ir jų elgesys ikiteisminio tyrimo metu bei duodant parodymus teisminio nagrinėjimo metu, nepaisant to, kad jie deklaratyviai parodė, kad gailisi padarę nusikaltimus, negali būti vertinamas kaip nuoširdus gailėjimasis. Jie suprato, kad atlieka neteisėtus veiksmus, rizikuoja būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir savo valios pastangomis galėjo nuo šių veikų padarymo susilaikyti, tačiau savarankiškai jų nenutraukė.

3.10. Teismas perdavė A. I. pagal laidavimą žmonos J. I. I., o K. I. – sesers J. I.. J. I. gyvena Vilniuje, dirba. Teisme ji parodė, kad su broliu ryšius palaiko kiekvieną dieną įvairiomis priemonėmis. Labai abejotina, ar laiduotoja, gyvenanti Vilniuje, gali daryti teigiamą įtaką atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, gyvenančiam Panevėžyje, be to, teismo metu J. I. neišsakė savo požiūrio į brolio padarytas nusikalstamas veikas. Teisme J. I. I. parodė, kad jie su vyru tariasi visais klausimais, savo vyro padarytą nusikalstamą veiką vertino kaip žmogiškąją klaidą, t. y. toks jos vertinimas yra nepakankamai kritiškas ir nepasieks BK 40 straipsnyje keliamų tikslų. Nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad atsižvelgiant į asmenines ir kitas reikšmingas savybes, J. I. ir J. I. I. turi galimybę daryti realią teigiamą įtaką K. I. ir A. I., kurie yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, užima vadovaujančias pareigas, yra brandžios asmenybės ir jų gyvenimiškos vertybės yra seniai susiformavusios. Nėra duomenų, kad J. I. ir J. I. I. atitinka BK 40 straipsnio 3 dalyje keliamus laiduotojui reikalavimus. Tokiu būdu, teismo sprendimas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir nutraukti bylą buvo nepakankamai pagrįstas ir liko iš esmės formalus.

3.11. Skiriant bausmę, parenkant jos rūšį ir dydį, atsižvelgtina, kad A. I. yra neteistas, dirba, teisme iš dalies pripažino padaręs nusikaltimą, apibūdinamas labai gerai, nenustatyta nei sunkinančių, nei lengvinančių atsakomybę aplinkybių. Yra kaltinamas apysunkio valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams nusikaltimo bei vieno nesunkaus valdymo tvarkai nusikaltimo padarymu. Iniciatyva daryti nusikalstamas veikas priklausė A. I.. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei sveikatos būklę, skirtina švelniausia bausmės rūšis bauda, jos dydį skaičiuojant žemiau įstatyme numatyto vidurkio. K. I. yra neteistas, dirba, teisme iš dalies pripažino padaręs nusikaltimus, nenustatyta nei sunkinančių, nei lengvinančių atsakomybę aplinkybių. Yra kaltinamas vieno apysunkio valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams nusikaltimo bei vieno nesunkaus valdymo tvarkai nusikaltimo padarymu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, skirtina švelniausia bausmės rūšis bauda, jos dydį skaičiuojant žemiau įstatyme numatyto vidurkio.

3.12. Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė apeliaciniu skundu prašo:

Žemesnės instancijos teismas

A. I. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti 100 MGL dydžio (3766 Eur) bauda; A. I. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti 250 MGL dydžio (9415 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, subendrinti bausmes, griežtesne apimant švelnesnę, ir A. I. paskirti galutinę 250 MGL dydžio (9415 Eur) baudą.

K. I. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio1 dalyje, ir nubausti 100 MGL dydžio (3766 Eur) bauda; K. I. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, 225 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti150 MGL dydžio (5649 Eur ) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies1, 2 punktais, subendrinti bausmes, griežtesne apimant švelnesnę, ir K. I. paskirti galutinę 150 MGL dydžio (5649 Eur) baudą.

Pripažinti įrodytomis faktines aplinkybes, kad K. I. suklastojo tikrą dokumentą 2014-04-04 PVM sąskaitą faktūrą, serija MOT Nr.057292, ją gabeno ir panaudojo bei gabeno ir panaudojo suklastotą tikrą dokumentą – 2014-04-04 kasos pajamų orderio MOT Nr. 1004035 kvitą. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Šalies argumentai

4. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. I. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neteisingai taikė BK 67 straipsnio 2 dalies ir 68² straipsnio nuostatas, todėl nuosprendis iš dalies yra keistinas, panaikinant teisės – dirbti VšĮ „A“ darbą, susijusį su vadovavimu šios įstaigos padaliniui, atėmimą.

4.1. Teismas teisingai nustatė, kad apeliantas padarė veiką, būdamas VšĮ „A“ direktoriaus pavaduotoju akušerijos ginekologijos reikalams, o taip pat nuo 2013-03-20 ir Ligoninės Viešųjų pirkimų komisijos pirmininku, t.y. jo veika buvo susijusi ne su vadovavimu kokiam nors atskiram ligoninės padaliniui ir jo, kaip gydytojo ginekologo profesine veikla, o su vadovavimu visai ligoninei ir su vadovavimu visos ligoninės viešaisiais pirkimais. Todėl baudžiamojo poveikio priemonės išplėtimas drausti apeliantui vadovauti bet kokiam ligoninės padaliniui tapo neteisėtas, nepagrįstas, nenuoseklus ir sukeliantis neproporcingą nubaudimą.

4.2. Pagal BK 68² straipsnio 1 dalies prasmę toks baudžiamojo poveikio priemonės išplėtimas turėtų būti išsamiai motyvuojamas. Tačiau teismo argumentas labai paviršutiniškas ir vienintelis – korupcinio pobūdžio veiką padarė eidamas vadovaujančias pareigas ligoninėje, būdamas Ligoninės direktoriaus pavaduotoju bei jos vykdomų viešųjų pirkimų pirmininku.

4.3. Teismas neatkreipė dėmesio, jog apeliantas jau po veikos padarymo, tačiau dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo 2014 metais buvo atleistas iš ligoninės direktoriaus pavaduotojų ir pradėjo eiti dabartines VšĮ „A“ naujai įsteigtos akušerijos ginekologijos klinikos vedėjo pareigas. Taigi dabartinės po nusikaltimo padarymo pradėtos eiti pareigos nieko bendro neturi nei su apelianto neteisėta veika, nei su vadovavimu visai ligoninei, nei su viešaisiais pirkimais. Eidamas dabartines pareigas jokių neteisėtų, o juo labiau nusikalstamų, veiksmų nėra padaręs.

4.4. Kita vertus, teismas konstatavo, kad apelianto padaryta veika buvo labiau atsitiktinė, todėl skirdamas skundžiamą poveikio priemonę, privalėjo svarstyti, ar už atsitiktinio pobūdžio veiką reikia uždrausti kaltininkui eiti pareigas, kurias jis gavo dar ir po nusikaltimo padarymo net iki tol, kol apskritai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, teismas neatsižvelgė ir į ilgą procesą, nes nuosprendis priimtas po trejų su puse metų nuo veikos padarymo. Tai yra pakankamas laiko tarpas teismui įsitikinti, kad klinikos vedėjo pareigas apeliantas vykdo sąžiningai, nepažeidinėdamas įstatymų. Be to, taikydamas BK 40 straipsnį teismas pagrįstai atsižvelgė į apelianto sveikatos būklę, tačiau į tai turėjo atsižvelgti ir svarstydamas skundžiamos poveikio priemonės skyrimą. Nesunku suprasti, kad tokios sveikatos būklės apeliantą atleidus iš darbo, bus pasmerktas tapti bedarbiu, nes Panevėžio mieste, kuriame deja apie jo ligą jau plačiai žinoma, kito darbo rasti nebeturės galimybių.

Atsiliepimas

5. Atsiliepime į asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. I. apeliacinį skundą Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė nurodė, kad teismo sprendimas atimti A. I. teisę VšĮ „A“ dirbti darbą, susijusį su vadovavimu šiai įstaigai arba įstaigos padaliniui bei darbą, susijusį su šioje įstaigoje vykdomais viešaisiais pirkimais, yra teisėtas ir pagrįstas. Aplinkybė, kad priimant nuosprendį, asmuo jau nedirba darbo ar neužsiima veikla, su kuria susijusi padaryta nusikalstama veika, nekliudo skirti jam tokią baudžiamojo poveikio priemonę, A. I. būti vertinamos, kaip aplinkybės, šalinančios tokios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavę gynėjai prašė A. I. skundą tenkinti, o prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė jų pateiktą skundą tenkinti, o A. I. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės A. I. skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Dėl A. I. kurstymo suklastoti tikrus dokumentus pagal BK 24 straipsnio 5 dalį,300 straipsnio 1 dalį

8. A. I. buvo pareikštas kaltinimas, jog jis pareikalavęs ir priimdamas kyšį iš UAB „I.“, paprašydamas K. I., kad pastarasis surastų viešąją įstaigą, kuriai UAB „I.“ kaip paramą pervestų pinigus, skirtus apmokėti už kuro purkštukus, susitartų su VšĮ „E.“ direktoriumi E. Č. dėl iš UAB „I.“ gautos paramos neteisėto panaudojimo ir kuro purkštukų įgijimo, sukurstė K. I. suklastoti tikrus dokumentus – 2014-04-04 kasos pajamų orderį MOT Nr. 1004035 ir tos pačios dienos PVM sąskaitą faktūrą MOT Nr. 057292, juos atgabenti iš Vilniaus į Panevėžį ir panaudoti.

8.1. Pirmosios instancijos teismas A. I. dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas nurodė, kad vien tik A. I. galimo suvokimo, jog kažkokie dokumentai šiuo atveju galėjo būti klastojami, nepakanka pripažinti jį kaltu kaip kurstytoją, nes patikimų įrodymų, jog A. I. pats tiesiogiai, aktyviais veiksmais, įtikino ar palenkė savo sūnų K. I. suklastoti kaltinime jam nurodytus tikrus dokumentus, šioje byloje nėra.

8.2. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad A. I. dėl kaltinimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisintas nepagrįstai, nes A. I., dirbdamas darbą su viešaisiais pirkimais, suprasdamas, kad purkštukus iš įmonės – juridinio asmens – pirks viešoji įstaiga, kuri taip pat yra juridinis asmuo, žinojo ir suprato, kad bus neišvengiamai klastojami buhalterinės apskaitos dokumentai (PVM sąskaita faktūra ir kasos pajamų orderis, nes kuro purkštukų kaina didesnė nei pervesta paramos suma), šių dokumentų klastojimas buvo būtina priemonė pasiekti nusikalstamą rezultatą, t. y. gauti kyšį. Prokurorė akcentuoja, jog A. I. suprato, kad bus klastojami dokumentai, to aktyviai siekė, prašydamas ir nurodydamas K. I. atlikti veiksmus, kurių pagalba neteisėtai kaip kyšis buvo gauti pinigai ir už juos nupirkti automobiliui kuro purkštukai. Dokumentai buvo atgabenti į Panevėžį ir panaudoti.

8.3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, prokurorės argumentai dėl kurstymo suklastoti dokumentus yra nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

8.4. Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 straipsnio 1 dalis) padaromas tiesiogine tyčia: kaltininkas supranta, kad gamina netikrą dokumentą, klastoja tikrą dokumentą, laiko, gabena, siunčia, panaudoja arba realizuoja suklastotą ar netikrą dokumentą, ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-608/2010, 2K-426/2010, 2K-210/2014).

8.5. Kurstymui konstatuoti būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius, tarp jų ir kurstytojo bei vykdytojo bendrą tyčią padaryti nusikalstamą veiką. Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad kurstymu gali būti laikomi konkretūs, aktyvūs, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojantys veiksmai, kuriais kiti asmenys lenkiami padaryti nusikalstamą veiką. Vien tai, kad vieno asmens atlikti veiksmai gali būti naudingi kitam asmeniui, dar nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog asmuo, kurio naudai veiksmai buvo atlikti, veikė kaip kurstytojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje bylojeNr. 2K-98/2014).

8.6. Prokuroras, savo apeliaciniame skunde nurodydamas, jog A. I., siekdamas gauti 8000 Lt (2316,96 eurų) kyšį iš UAB „I.“, suprato ir žinojo, jog dokumentų klastojimas buvo būtina priemonė pasiekti nusikalstamą rezultatą, tuo pagrindu siekė, kad K. I. susitartų su VšĮ „E.“ direktoriumi E. Č. dėl iš UAB „I.“ gautos paramos neteisėto panaudojimo ir pastarajam pervedus avansą 8000 Lt į UAB „M. sąskaitą, K. I. PVM sąskaitą faktūrą MOT Nr. 057292 8307 Lt sumai bei kasos pajamų orderį MOT Nr. 1004035 307 Lt sumai.

Žemesnės instancijos teismas

8.7. Pirmosios instancijos teismo nustatyta ir nėra ginčijama apeliaciniame skunde, jog kyšio dydis 8000 Lt (2316,96 Eur). Tokia suma buvo sutarta, kadangi V. B., UAB „I.“ atstovui, bendrovėje „M.“ buvo nurodyta preliminari kuro purkštukų kaina: 1 vieneto kaina 2000 Lt.307 Lt (88,91 Eur) už kuro purkštukus sumokėjo K. I. asmeninių lėšų, atsiimant kuro purkštukus iš UAB „M.“.K. I. kasos pajamų orderyje nurodė, jog šie pinigai sumokami VšĮ „E.“, taip pat pasirašė vietoj VšĮ „E.“ vadovo E. Č. ir šio dokumento kvitą pargabeno į Panevėžį. Dokumentas buvo panaudotas perduodant E. Č., bei pastarajam įtraukiant minėtą dokumentą į VšĮ „E.“ buhalteriją.

8.8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog vien tik A. I. galimo suvokimo, jog kažkokie dokumentai galėjo būti klastojami, nepakanka pripažinti jį kaltu kaip kurstytoją, nes patikimų įrodymų, jog A. I. pats tiesiogiai, aktyviais veiksmai, įtikino, palenkė savo sūnų K. I. suklastoti jam kaltinime nurodomus dokumentus.

8.8.1. Iš bylos duomenų matyti, jog E. Č. vadovaujama VšĮ „E.“ 2014-03-25 gavusi iš UAB „I.“ 8000 Lt paramą, po dviejų dienų 2014-03-27 padarė pavedimą UAB „M.“, pavedime nurodant, jog tai avansas už kuro purkštukus. Pavedimą padarė E. Č.. Gavus avansą, atliktas prekės užsakymas ir 2014-04-27 UAB „M.“ pranešė K. I., jog kuro purkštukai bus gauti 2014-03-29 (K. I. susirašinėja su UAB „M.“ VšĮ „E.“ vardu, t. 2, b. l. 53, 55–57). 2014-04-04 K. I. nuvyksta į UAB „M.“, jam išduodama prekė. PVM sąskaita faktūra MOT Nr. 057292 8307 Lt buvo išrašyta atsiimant prekę iš UAB „M.“. Šioje sąskaitoje įrašyta galutinė prekės įgijimo suma, t. y. 8307 Lt. Į šį dokumentą įtraukta ir K. I. įneštų asmeninių grynųjų pinigų suma.

8.8.2. Nepritartina prokurorės nurodymui apeliaciniame skunde, jog A. I., žinojo, suprato ir siekė, kad K. I. klastotų buhalterinės apskaitos dokumentus (aptariamu atveju kasos pajamų orderį) ir tai buvo neišvengiama. Faktinių duomenų, patvirtinančių, jog A. I. žinojo tikslią kuro purkštukų kainą ir sumą, viršijančią sutarto 8000 Lt kyšio dydį 307 Lt sumokės K. I., nėra. Liudytoju apklaustas UAB „I.“ atstovas V. B. tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog jis pats aiškinosi su UAB „M.“ dėl kuro purkštukų kainos ir buvo nurodyta, jog jie gali kainuoti apie 8000 litų, bei apie tai informavo A. I. (t. 6, b. l. 45). Tai nurodoma ir nutarime nutraukiant ikiteisminį tyrimą ir atleidžiant V. B. nuo baudžiamosios atsakomybės (t. 1, b. l. 23–24). V. B. ir A. I. susitarimas dėl kyšio buvo dėl 8000 Lt, išsiaiškinus galimą kuro purkštukų kainą. A. I. sugalvojus kyšio paėmimo mechanizmą 8000 Lt sumai ir buvo parašytas UAB „I.“ direktoriaus įsakymas dėl būtent 8000 Lt paramos skyrimo VšĮ „E.“(t. 3, b. l. 178). Teisminio nagrinėjimo metu K. I. patvirtino, jog jo tėvas nežinojo, kad K. I., atsiimdamas kuro purkštukus, sumokėjo 307 Lt papildomai grynaisiais pinigais, tai tvirtino ir A. I. teisminio nagrinėjimo metu (t. 6, b. l. 94). Byloje nėra jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad A. I. buvo kokiu nors būdu informuotas apie tai, jog išankstiniame kuro purkštukų užsakyme (2014-03-27 pirkėjui VšĮ „E.“ buvo pateiktas užsakymo patvirtinimas Nr. 12057, nurodant, jog kuro purkštukų kaina 8307,24 Lt(t. 2, b. l. 54)) yra nurodyta didesnė suma, nei sutartas kyšio dydis ir kaip kyšį viršijanti dalis bus apmokėta. Neginčijamai byloje nustatyta, jog su UAB „M.“ atstovu T. P. tiesiogiai susirašinėjo K. I.. Būtent jis, nuvykęs į Vilnių paimti iš UAB „M.“ kuro purkštukų, sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis pinigų skirtumą tarp 2014-03-27 pervesto 8000 Lt avanso iš VšĮ „E.“ sąskaitos ir galutinės prekės kainos. Sumokėjęs savo asmenines lėšas, K. I. nurodė, jog pinigus įneša VšĮ „E. vadovas E. Č. ir už jį pasirašė, taip suklastojo tikrą dokumentą. Teisminio nagrinėjimo metu E. Č. patvirtino, jog K. I. pats priėmė sprendimą kasos pajamų orderyje nurodyti, jog šią sumą sumoka VšĮ „E.“. Kadangi toks kasos pajamų orderis buvo parvežtas iš Vilniaus ir jam paduotas, todėl jo pagrindu vėliau surašė kasos išlaidų orderį, jog 307 Lt buvo išduoti iš VšĮ „E. sąskaitos, nors realiai to nebuvo (t. 6, b. l. 56–57). Byloje nėra surinkta įrodymų, kurie patvirtintų, jog A. I. kurstė K. I. suklastoti kasos pajamų orderį, įnešant į UAB „M.“ sąskaitą savo asmeninius grynuosius pinigus VšĮ „E.“ vardu. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, jog A. I. nuolat domėjosi 8000 Lt gavimo iš UAB „I.“: kaip ir kokiu būdu šiuos pinigus gauti, sugalvojo pinigų gavimo mechanizmą, tačiau šia suma ir apsiribojo (t. 3, b. l. 19). K. I. asmeniškai priėmė sprendimą suklastoti kasos pajamų orderį, tai buvo netikėtumas ir VšĮ „E.“ vadovui E. Č.: jis turėjo įtraukti minėtą orderį į savo įstaigos buhalteriją ir jam vėliau teko klastoti kasos išlaidų orderį tam, kad VšĮ „E.“ buhalterijoje būtų pateisintas 307 Lt panaudojimas (t. 6, b.l. 57, t. 5, b. l. 43). Prokurorės argumentas, jog A. I. pagal savo pareigas ir atliekamas funkcijas turėjo žinoti, jog bus klastojami buhalterinės apskaitos dokumentai, yra tik prielaida, kuria vadovautis, nesant neginčijamų įrodymų, kad A. I. tiesiogine tyčia sukurstė K. I. suklastoti kasos pajamų orderį, negalima. Be to visiškai nėra jokių duomenų, koks buvo sutarimas tarp A. I. ir K. I. dėl papildomos sumos sumokėjimo ir šios sumos įforminimo mechanizmo. Kyšio 8000 Lt gavimo mechanizmas neprivalomai sietinas su 307 Lt grynųjų įnešimu į UAB „M.“ sąskaitą ir tuo pagrindu išrašant kasos pajamų orderį. Apibendrinant visą tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog K. I. suklastodamas kasos pajamų orderį, atliko veiksmus vienasmeniškai, objektyviųjų ir subjektyviųjų bendrininkavimo požymių visumos, nustatant, kad A. I. sukurstė K. I. suklastoti kasos pajamų orderį, byloje nėra.

8.8.3. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo pripažinti A. I. kaltu, nustatant, jog jis sukurstė suklastoti PVM sąskaitą faktūrą MOT Nr. 057292 ir skunde nurodo, jog dokumentų klastojimas buvo būtina priemonė pasiekti nusikalstamą rezultatą. Iš tiesų, šiuo atveju pagal kyšio gavimo mechanizmą matyti, jog, norint pasiekti rezultatą – gauti kyšį, reikėjo klastoti dokumentus, tačiau, norint patvirtinti kurstymą klastoti dokumentus, privaloma nustatyti bendrininkavimui būtinus visus objektyviuosius ir subjektyviuosius bendrininkavimo požymius: susitarimą, susitarimo apimtį, tyčią, objektyviuosius veiksmus ir t. t. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra įrodymų, kad A. I. sukurstė K. I. suklastoti PVM sąskaitą faktūrą MOT Nr. 057292, yra teisinga ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, jai visiškai pritartina. Kaip jau pasisakyta šio procesinio sprendimo 8.8.2 punkte, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog A. I. sukurstė suklastoti kasos pajamų orderį 307 Lt sumai. Būtent, K. I. įnešus į kasą likusią sumą neapmokėtos kuro purkštukų vertės, gavus galutinį atsiskaitymą, buvo išrašyta minėta PVM sąskaita faktūra jau galutinei prekės kainai – 8307 Lt sumai. Byloje nėra nustatyta, jog A. I. sukurstė, įtikino, palenkė K. I., paimant kuro purkštukus iš UAB „M.“ ir sumokėjus grynaisiais pinigais iš asmeninių lėšų likutinę prekės vertę, suklastoti kasos pajamų orderį, pagal kurį duomenys įtraukti į PVM sąskaitą faktūrą MOT Nr. 057292, patvirtinant visišką atsiskaitymą už kuro purkštukus. A. I. ir K. I. paneigė teisminio nagrinėjimo metu, jog buvo kurstymas klastoti PVM sąskaitą faktūrą, kriminalinės žvalgybos procesiuose dokumentuose nebuvo užfiksuoti konkretūs kurstymą patvirtinantys duomenys. Akivaizdu, jog byloje nėra visiškai jokių objektyviųjų duomenų apie A. I. tiesiogine tyčia atliktus kokius nors konkrečius, aktyvius, nusikalstamos veikos padarymą inicijuojančius veiksmus dėl PVM sąskaitos faktūros klastojimo, gabenimo ir panaudojimo, kuriais K. I. būtų palenktas šią veiką padaryti, taip pat nėra nustatyta, jog jų tyčia apėmė tokio turinio kaip kaltinime nurodomo dokumento visumos (PVM sąskaitos faktūros turinio atžvilgiu) klastojimą.

8.9. Apibendrinant tai, kad išdėstyta šio procesinio sprendimo 8.7 – 8.8.3 punktuose, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada išteisinti A. I. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o prokurorės skundas šioje dalyje nepagrįstas ir netenkinamas.

Dėl faktinių aplinkybių nustatymo

9. Apeliaciniame skunde prokurorė prašo pripažinti, kad K. I. suklastojo tikrą dokumentą 2014-04-04 PVM sąskaitą faktūrą serija MOT Nr. 057292, ją gabeno ir panaudojo, bei gabeno ir panaudojo suklastotą tikrą dokumentą 2014-04-04 kasos pajamų orderio MOT Nr. 1004035 kvitą. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad minėto kasos pajamų orderio K. I. negabeno ir nepanaudojo, buvo padarytas rašymo apsirikimas dėl gabenimo ir panaudojimo neįrašant žodžio kvitas, tačiau tai vienas ir tas pats dokumentas, susidedantis iš dviejų dalių ir teismas galėjo tai patikslinti, nes suklastotas buvo vienas ir tas pats dokumentas, kuris buvo pargabentas į Panevėžį ir panaudotas VšĮ „E.“ buhalterinėje apskaitoje. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad kuro purkštukų pirkimo pardavimo sandoris tarp UAB „M.“ ir VšĮ „E.“ buvo tikras ir PVM sąskaita faktūra suklastota.

Žemesnės instancijos teismas

9.1. Byloje K. I. buvo pareikštas kaltinimas (t. 6, b. l. 134–138), jog jis suklastojo tikrą dokumentą – 2014-04-04 kasos pajamų orderį MOT Nr. 1004035, jį gabeno ir panaudojo pateikdamas E. Č., kuris šį dokumentą įtraukė į VšĮ „E.“ buhalterinę apskaitą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog K. I. suklastojo minėtą kasos pajamų orderį, tačiau jo negabeno ir nepanaudojo, akcentuodamas, jog K. I. pargabeno ir panaudojo aptariamo kasos pajamų orderio kvitą, o kvito gabenimu ir panaudojimu nebuvo kaltinamas.

9.2. Kaip matyti iš apeliacinio skundo argumentų ir nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu faktinių aplinkybių, abejonių nėra, jog 2014-04-04 kasos pajamų orderio MOT Nr.1004035 kvitą iš Vilniaus į Panevėžį pargabeno K. I. ir jį panaudojo perduodamas VšĮ „E.“ vadovui E. Č..

Žemesnės instancijos teismas

9.3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, jog K. I. 2014m.kovo27 d. su UAB „M.“ pardavėju konsultantu T. P. elektroniniu paštu suderino, kada apmokėti avansą ir kada atvykti pasiimti prekes į UAB „M.“, esančią (duomenys neskelbtini), po ko K. I. nurodymu 2014-03-27 E. Č. atliko bankinį pavedimą „Užsakymo patvirtinimas Nr. 12057“ 8000 Lt (2316,96eurų) sumai iš VšĮ „E.“ banko sąskaitos į UAB „M.“ banko sąskaitą. Apmokėjus E. Č. avansą, 2014 m. balandžio 4 d. K. I. nuvyko į UAB „M.“. Pagal K. I. pateiktus duomenis, šios bendrovės pardavėjas konsultantas T. P., nežinodamas apie daromą nusikalstamą veiką, išrašė 2014 m. balandžio 4 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MOT Nr. 057292, joje įrašęs žinomai neteisingus duomenis, kad kuro purkštukų pirkėjas yra VšĮ „E.“, taip suklastojo tikrą dokumentą – 2014-04-04 PVM sąskaitą faktūrą serija MOT Nr. 057292. K. I. grynaisiais pinigais sumokėjęs likusią keturių variklio kuro purkštukų kainą – 307Lt (88,91 eurus), ir atsiimdamas juos suklastojo tikrą dokumentą – 2014 m. balandžio 4 d. kasos pajamų orderį MOT Nr. 1004035, jame grafoje „Priimta iš“ įrašęs žinomai melagingus duomenis, kad 307 Lt (88,91 eurus) sumokėjo VšĮ „E.“ direktorius E. Č., nors realiai pinigus sumokėjo pats K. I.. Žinomai suklastotus tikrus dokumentus 2014-04-04 PVM sąskaitą faktūrą, serija MOT Nr. 057292 ir 2014-04-04 kasos pajamų orderio MOT Nr. 1004035 K. I. gabeno iš UAB „M.“ automobilių serviso, esančio (duomenys neskelbtini) į Panevėžio miestą, tiksliai nenustatytą vietą ir šiuos žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo perduodamas juos VšĮ „E.“ vadovui E. Č., kuris gautus suklastotus dokumentus įtraukė į VšĮ „E.“ buhalterinę apskaitą.

9.4. BK 300 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę už netikro dokumento pagaminimą, tikro dokumento suklastojimą arba žinomai netikro ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Šie BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. BK 300 straipsnis saugo tokią vertybę kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą, jų pagrindu sudaromų teisiškai reikšmingų sandorių ar rengiamų kitų dokumentų tikrumą. Tikro dokumento suklastojimas – tai tokie veiksmai, kuriais pakeičiamas dokumento turinio teisingumas, t. y. jame įrašoma tikrovės neatitinkanti informacija, o žinomai suklastoto tikro dokumento panaudojimas – tai tokio dokumento pateikimas įmonei, įstaigai, organizacijai, pareigūnui ar kitam asmeniui. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Svarbus dokumento požymis yra tas, kad dokumentas yra tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą (juridinį faktą). Tai įrašas, kurio panaudojimas sukelia arba gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-775/2007,2K-263/2010,2K-57/2014,2K-235/2014).

9.5. Pagal Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų 2000-02-17 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 179, 3 punktą, pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas. 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 2 straipsnyje nurodoma, jog apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis dokumentas, kuriuo patvirtinama ūkinė operacija arba ūkinis įvykis ir kuriame yra rekvizitai tos ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumui nustatyti. Dokumentas, patvirtinantis įvykusią ūkinę operaciją yra kasos pajamų orderis, kuris gali būti vienas, susidedantis iš dviejų dokumentui privalomų dalių, arba, jei kasos pajamų orderis yra tik vienos dalies, išduodamas jo antrasis egzempliorius. Kasos pajamų orderis, susidedantis iš dviejų dalių, yra vienas dokumentas, naudojamas grynųjų pinigų apskaitai ir, atliekant ūkinę operaciją grynaisiais pinigais, tarp dviejų ūkio subjektų, būtini veiksmai: viena šalis turi įnešti pinigus, kita – priimti ir tai įrašoma į vieną dokumentą – kasos pajamų orderį. Abiem šalims būtinas dokumentas, patvirtinantis įvykusią ūkinę operaciją, įtraukiant ją į savo įmonės buhalteriją. Akivaizdu, jog atliekant vieną ūkinę operaciją, išrašomas vienas dokumentas, turintis tą patį numerį, rekvizitus, atspindintis vientisą ūkinės operacijos informaciją ir jis padalinamas ūkinės operacijos šalims arba, surašius vieną, išduodamas analogiškas antrasis egzempliorius.

9.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pašalino iš kaltinimo nustatytą faktinę aplinkybę, jog K. I., gabeno ir panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą – kasos pajamų orderį, kadangi teismas galėjo patikslinti šio dokumento pavadinimą, pamatęs, jog padarytas aiškus rašymo apsirikimas, reikalaujantis tik tikslesnio dokumento įvardijimo. Toks patikslinimas visiškai neturi jokios esmės kaltinimo pasikeitimui nei turiniu nei apimtimi, nei dokumento reikšmei teisinėje apyvartoje. Pats K. I. pripažino ir tai neginčijamai nustatyta pirmosios instancijos teismo, jog suklastojo kasos pajamų orderį, kurio antrąją dalį, t. y. kasos pajamų orderio kvitą, jis pargabeno į Panevėžį ir perdavė E. Č.. Jis kasos pajamų orderio kvitą (taip pat įvardijamą kaip kasos pajamų orderis) įtraukė į VšĮ „E.“ buhalteriją, taip buvo iškreipta šios viešosios įstaigos buhalterinė apskaita, ir E. Č. atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, bei priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, atleidžiant E. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje (t. 1, b. l. 25–27).

9.7. Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pašalino šią faktinę aplinkybę, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikslindama dokumento pavadinimą, pripažįsta įrodyta, jog K. I. ir panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą 2014-04-04 kasos pajamų orderio MOT Nr. 1004035 kvitą.

9.8. Taip pat prokurorė savo apeliaciniame skunde prašo pripažinti įrodytomis faktines aplinkybes, kad K. I. suklastojo tikrą dokumentą 2014-04-04 PVM sąskaitą faktūrą serija MOT Nr.057292, ją gabeno ir panaudojo. Tai grindžia tuo, kad UAB „M.“ darbuotojas T. P. pirkėjo VšĮ „E.“ duomenis, kurie nurodyti PVM sąskaitoje faktūroje, sužinojo iš K. I. ir minėtą sąskaitą faktūrą surašė pagal K. I. pateiktus VšĮ „E.“ duomenis, todėl T. P. buvo įsitikinęs, jog kuro purkštukų pirkėjas yra būtent VšĮ „E.“. Todėl teigia, kad T. P., nežinodamas apie nusikalstamą veiką, įrašė neteisingus duomenis į sąskaitą faktūrą K. I. nurodymu ir baudžiamojo įstatymo prasme K. I. veiksmai vertinami ir pripažinti kaip vykdytojo. Minėtą PVM sąskaitą faktūrą, žinomai suklastotą, K. I. gabeno ir panaudojo pateikdamas E. Č., kuris šį dokumentą įtraukė į VšĮ „E.“ buhalteriją.

9.9. Pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino šią faktinę aplinkybę, nurodydamas, jog: 1) nurodymą T. P. suklastoti PVM sąskaitą faktūrą, paneigė tiek T. P., tiek K. I.; 2) T. P. sąskaitą faktūrą išrašė ne K. I., o VšĮ „E.“, kuri realiai ketino įsigyti purkštukus sumokėdama avansą; 3) pirkimo–pardavimo sandoris buvo iš tikro, t. y. kuro purkštukus iš UAB „M.“ įsigijo VšĮ „E.‘ ir PVM sąskaita faktūra realiai atspindėjo įvykusį sandorį; 4)vertinant įvykio kontekste galima sutikti, jog PVM sąskaita faktūra atspindėjo iš dalies netikrą informaciją, tačiau atkreipia dėmesį, jog tokia pat iš esmės informacija buvo visuose dokumentuose, kurie buvo parengti pridengiant A. I. kyšio gavimą.

9.10. Priešingai, nei nustatyta pirmosios instancijos nuosprendyje, iš byloje esančių duomenų matyti, jog K. I. su UAB „M.“ atstovu T. P. susirašinėjo 2014-03-27 dėl kuro purkštukų įgijimo ir T. P. nurodė, jog reikia pervesti 8000 Lt avansą, atsiųsti pavedimo kopiją, tuomet bus užsakyti kuro purkštukai bei atsiųstas užsakymo patvirtinimas Nr. 12057 (t. 2, b. l. 53, 55–57). 2014-03-27 iš VšĮ „E.“ sąskaitos buvo atliktas 8000 Lt pavedimas UAB „M.“ (t. 2, b. l. 2). VšĮ „E.“ vadovas E. Č. patvirtino, jog 8000 Lt avansą iš VšĮ „E.“ sąskaitos pervedė jis pats į UAB „M.“ sąskaitą, pagal K. I. pateiktus UAB „M.“ duomenis. Byloje neginčijamai nustatyta, jog vyko bendravimas tarp T. P. ir K. I. – jie susirašinėjo dėl kuro purkštukų įgijimo, derino avanso pavedimą (t. 6, b. l. 57–58;t. 2, b.l. 53, 55–57). Šio bendravimo VšĮ „E.“ vardu neneigia ir pats K. I.. VšĮ „E. vadovas E. Č. nurodė, jog pagal K. I. pateiktus rekvizitus pervedė 8000 Lt į VšĮ „E.“ sąskaitą avansą už kuro purkštukus (t. 5, b. l. 43), šiuos parodymus patvirtindamas teisminio nagrinėjimo metu (t. 6, b. l. 57). Iš šio bendravimo matyti, jog K. I. atliko iš esmės vykdytojo veiksmus, tik nebūdamas VšĮ „E.“ vadovu, negalėjo asmeniškai pervesti 8000 Lt į UAB „M.“ sąskaitą, todėl šį veiksmą atliko E. Č., o T. P., nežinodamas apie daromą nusikalstamą veiką, išrašė PVM sąskaitą faktūrą pagal atliktą avansinį mokėjimą. Be to tai, kad suklastojo minėtą PVM sąskaitą faktūrą, patvirtina ir pirmosios instancijos nustatyta faktinė aplinkybė, jog K. I. suklastojo kasos pajamų orderį serija MOT Nr. 1004035, kuriame įrašyta ūkinės operacijos turinys – galutinis apmokėjimas pagal PVM sąskaitą faktūrą MOT057292. Šiuo atveju kasos pajamų orderis yra dokumentas, įtvirtinantis PVM sąskaitos faktūros visumos duomenų neteisingumą, o K. I. tai žinojo ir to siekė, t. y. jo veiksmai prilyginami vykdytojo veiksmams ir apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentas, jog K. I. suklastojo 2014-04-04 PVM sąskaitą faktūrą, serija MOT Nr.057292.

9.11. Nustačius, jog K. I. suklastojo 2014-04-04 PVM sąskaitą faktūrą, serija MOT Nr.057292, pripažintina, jog jis gabeno žinomai suklastotą dokumentą ir jį panaudojo: gavęs iš UAB „M.“ kuro purkštukus ir jų įgijimą patvirtinantį dokumentą PVM sąskaitą faktūrą serija MOT Nr.057292,žinodamas, jog ji suklastota, pargabeno iš Vilniaus į Panevėžį ir ją panaudojo, pateikdamas E. Č.. Pastarasis šį dokumentą įtraukė į buhalterinę apskaitą ir to pasėkoje atsirado pasekmės. Šių duomenų neginčija K. I., juos patvirtina ir E. Č., kuris parvežtus dokumentus įtraukė į VšĮ „E.“ buhalterinę apskaitą ir buvo sukeltos pasekmės – pažeista normali, teisinga dokumentų apyvarta, šių dokumentų pagrindu buvo iškreiptas sudaromo teisiškai reikšmingo sandorio tikrumą.

9.12. Dėl išdėstytų motyvų šio procesinio sprendimo 9.4 –9.10. punktuose, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pašalino faktines aplinkybes, jog K. I. suklastojo žinomai tikrą dokumentą – PVM sąskaitą faktūrą serija MOT Nr.05729, jį gabeno ir panaudojo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas vadovaujantis BPK 328 straipsnio 3 punktu, konstatuojant, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl faktinių aplinkybių nustatymo neatitinka bylos aplinkybių.

Dėl taikyto BK 40 straipsnio – atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

10. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo sprendimas A. I. ir K. I. taikyti BK 40 straipsnio nuostatas yra nepagrįstas. Prokurorės nuomone, negalima laikyti, jog jie visiškai pripažino kaltę, nes kaltę pripažino tik bylos nagrinėjimo teisme metu ir tik dėl byloje surinktų nenuginčijamų jų kaltės įrodymų, bei duodami parodymus teisme nebuvo visiškai nuoširdūs. Taip pat skunde prokurorė nurodo, jog paskirtos laiduotojos J. I. ir J. I. I. neatitinka BK 40 straipsnio 3 dalyje keliamus laiduotojams reikalavimus, atsižvelgiant į jų galimybę daryti teigiamą įtaką atitinkamai K. I. ir A. I..

10.1. Pagal BK 40 straipsnį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK40straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016).

10.2. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Nustatant BK40straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą.

10.3. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nustatė, jog A. I. ir K. I. atitinka BK 40 straipsnyje 2 dalyje nustatytų imperatyvių reikalavimų visumą, t. y. nustatė ir tai, jog jie abu visiškai prisipažįsta dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 40 straipsnio 2 dalis).

10.4. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, negali sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada ir konstatuoti, jog A. I. ir K. I. visiškai pripažino savo kaltę ir dėl to nuoširdžiai gailisi.

10.5. Ikiteisminio tyrimo metu A. I. buvo apklaustas 3 kartus. 2016-01-27 įteikus pranešimą apie įtarimą nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 1 dalyje, padarymą, A. I. pasinaudojo savo teise neduoti parodymų (t. 5, b. l. 89–91).2016-02-04 apklausos metu A. I. kaltu neprisipažino, neigė pažintį su UAB „I.“ atstovu V. B. ir tvirtino, kad tarp jų jokių santykių nėra. A. I. parodė, kad neėmė kyšio paslaugomis bei pinigais, detalių, kurių vertė 8000 Lt, nepirko, nes tai yra neekonomiška ir neprotinga (t. 5, b. l. 101). 2016-12-08 pareiškus A. I. įtarimą pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį (t.5, b. l. 104–107), apklausiant įtariamuoju A. I. parodė, jog jo anksčiau duoti parodymai yra teisingi tiek, kiek pamena reikšmingas aplinkybes. Jis pasinaudoja savo teise neduoti parodymų, nes naujai pareikštas įtarimas jam nesuprantamas, parodymus duos tik teisme (t. 5, b. l. 113). 2017-03-03 A. I. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog kaltu prisipažįsta tik iš dalies, nesutinka su jo veikų vertinimu (t. 6, b. l. 45). 2017-05-12 teisiamajame posėdyje A. I. parodė, jog iš dalies pripažįsta, kad padarė nusikalstamą veiką, o dėl jam pareikšto piktnaudžiavimo nurodė, jog „<... pagal tyrimo medžiagą įstatymą pažeidžiau...>“ (t. 6, b. l. 95). A. I. taip pat pripažino, jog su V. B. bandė išspręsti savo asmeninę problemą, nes žinojo, kad jie (pastaba –UAB „I.“) teikia įvairias paramas ir A. I. gali suteikti paramą, padengiant kuro purkštukų pirkimo išlaidas. To paties teisiamojo posėdžio metu A. I. parodė, jog „<..gavo tuos, kaip matosi, neteisėtus 8000 Lt...>“, pripažįsta įvykdęs nusikaltimą, „<...daugiausia dėl nežinojimo...>“(t. 6, b. l. 94). 2017-05-24 teisiamojo posėdžio metu, perklausant įrašytus pokalbius ir peržiūrint žinutes Nr. 2830, 2978, 3069, 3062, 3067, 3254, 3403, 3428 ( t. 3, b. l. 7–11, 13–19; t. 6, b. l. 116–119), A. I. dalį pokalbių neigė ir aiškino, jog tokiame pokalbyje nedalyvavo, o kitoje dalyje pripažino, kad pokalbiuose galimai girdimas tik jo balsas. Pagarsinus SMS žinutėje užfiksuotą susirašinėjimą (t 3, b. l. 10, t. 6, b. l. 117), A. I. teigė, jog jam sunku atsakyti apie ką žinutės turinys, gali tik spėti, be to, praėję 3 metai, todėl pakomentuoti pokalbio negali. Prokurorei pakeitus kaltinimą ir A. I. veiksmus kvalifikavus pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 5 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 2017-10-06 teisiamajame posėdyje A. I. savo kaltę pripažino ir parodė, jog kaltinimas dėl kurstymo suklastoti dokumentus aiškesnis, daugiau suprantamas, jis neginčija teisinės kvalifikacijos ir kaltinime nurodytų aplinkybių. A. I. patvirtino, jog prašė V. B. neteisėto atlygio ir tai suprato kaip paramą. Aapgailestauja, kad dėl savo neatsakingų veiksmų įtraukė ir sūnų K. Taip pat nurodė, jog jis nėra Viešųjų pirkimų pirmininkas visam laikui, pagal jo profilį įsigyjamų prekių sąrašas yra labai ribotas, labai nedidelis kiekis, ypač tų, kurios UAB „I.“ tiekiamos, tai jis jiems ( pastaba – UAB „I.“) negalėtų, patarti to, kad palaikyti tokius kolegiškus, žmogiškus santykius, bet daugiau įtakoti ir žadėti padėti V. B. nebuvo galimybių (t. 6, b. l. 140).

10.6. Tokie A. I. parodymai patvirtina, jog jis savo formaliai kaltę pripažino tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, kaltės pripažinimas nenuoširdus, t. y. jau byloje esant surinktiems ir teisme ištirtiems neabejotiniems jo kaltės įrodymams. Teisiamajame posėdyje jis sutiko duoti parodymus po liudytojų apklausos, o jo parodymai teisme nepatvirtina jo nuoširdumo. A. I. esmės nepripažino, jog pareikalavo ir paėmė iš UAB „I.“ atstovo V. B. 8000 Lt kyšį, jų tarpusavio santykius įvardino kaip paramą ir teigė, kad pagal tyrimo medžiagą suprato pažeidęs įstatymą. Taigi A. I. neigė 8000 Lt vertės kyšio, gauto netiesiogiai per viešąją įstaigą jau kaip automobilio kuro puršktukai, dalyką. Pažymėtina ir tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme A. I., kad 8000 Lt gavo už praeityje priimtus palankius sprendimus tiekėjo UAB „I.“ naudai viešuosiuose pirkimuose ir už gerų santykių palaikymą ateityje vykdant jo tiesiogines pareigas.

10.7. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nustatė, jog A. I. savo kaltės nepripažino tik 2016-01-26 pareiškus jam pranešimą apie įtarimą pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, nes pranešime apie įtarimą jam nurodytos veikos aplinkybės gerokai skyrėsi nuo teismo nustatytų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka, jog 2016-01-26 pareikštas įtarimas A. I. esmingai skyrėsi nuo pirmosios instancijos teismo nustatytų esminių faktinių aplinkybių (t. 5, b. l. 82), nes nurodyta analogiška 8000 Lt kyšio suma, tas pats subjektas iš kurio reikalavo ir gavo kyšį, nurodoma, jog priėmė kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t.y. už UAB „I.“ palankių sprendimų priėmimą VšĮ „A“ organizuojamuose viešųjų pirkimų konkursuose, nurodytas kyšio gavimo mechanizmas (per tarpininką VšĮ „E.“) ir, kaip minėta anksčiau, savo kaltės besąlygiškai nepripažino.

10.8. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, jog A. I. veika buvo labiau atsitiktinė. Teisėjų kolegijos nuomone, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės leidžia spręsti, jog nusikalstamos veikos mechanizmas buvo pakankamai sudėtingas, įtraukiant ir į šią nusikalstamą veiką sūnų K. I., kuris kreipėsi į kitą juridinį asmenį VšĮ „E.“ tam, kad įgyvendintų kyšio paėmimą, veika tęsėsi beveik du mėnesius, reikalaujamo ir gauto kyšio suma nemaža– 8000 Lt (2316,96 Eur). Iš liudytojo V. B. parodymų teisminio nagrinėjimo metu, užfiksuotų pokalbių tarp V. B. ir A. I. turinio (t. 3, b. l. 11, pokalbis Nr. 3254, t. 3, b. l. 12–13, pokalbis Nr. 3390, t. 3, b. l. 14–15, pokalbis Nr. 3428) akivaizdžiai matyti, jog nusikalstamos veikos iniciatorius buvo A. I.. Tolesni jo veiksmai taip pat parodo, jog intensyviai buvo ieškomi būdai paimti kyšį. Nepaisant to, kad V. B. nurodė, jog jo atstovaujama įmonė tiesiogiai negali nupirkti kuro purkštukų, buvo sukurtas, jau anksčiau minėtas, sudėtingesnis kyšio paėmimo mechanizmas. Visi šie veiksmai akivaizdžiai parodo, jog A. I. veiksmai nebuvo atsitiktiniai.

10.9. Ikiteisminio tyrimo metu K. I. buvo apklaustas 2 kartus. 2016-04-11 pareiškus įtarimą pagal LR BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, K. I. pasinaudojo savo teise ir atsisakė duoti parodymus (t. 5, b. l. 132–133). 2016-12-13 pakeitus įtarimą į BK 24 straipsnio 6 dalį, 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, įtariamasis parodė, jog savo teise duoti parodymus nesinaudos, jam pareikštas įtarimas neaiškus ir parodymus duos teisme (t. 5, b. l. 146). 2017-03-03 Panevėžio apygardos teisme teisiamojo posėdžio metu, K. I. parodė, kad supranta kuo kaltinamas, pripažįsta savo kaltę iš dalies (t. 6, b. l. 45). Teisiamojo posėdžio metu, duodamas parodymus apie jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, K. I. parodė, jog su E. (pastaba – VšĮ „E.“ vadovu) buvo sutarę, kad K. I. leidžiama pasirašyti sąskaitą faktūrą, išrašytą VšĮ „E.“, patvirtinančią kuro purkštukų įsigijimą iš UAB „M.“, teigė nepasakysiantis, kas kontaktavo su „M.“ dėl kuro purkštukų pirkimo, nemanęs darantis nusikaltimą, nes galvojo, kad tai per tėvo (pastaba – A. I.) pažinčių ratą kažkokia pagalba, manė, kad tai įmonei, kuri padarė paramą, tėvas atsiskaitė (t. 6, b. l. 95–96). Teisiamojo posėdžio metu, perklausius pokalbius Nr. 3062, 3403, 3429, 3653,3808, 3809, 3977, 3982 (t. 3, b. l. 9, 13–14, 16–19; 6 t., b. l. 116–119), K. I. parodė, jog išklausytuose pokalbiuose jo balsas, nepamena apie ką kalbėjo, todėl neinterpretuos ( pokalbis 3062), pokalbio esmės nepasakys, nes praėjo jau 3 metai (pokalbis 3403), negali atsakyti, ką reiškia, kad nebūtų ten tų kapeikų (pokalbis 3809), kalba su tėvu apie kelionę į sostinę, dažus, E.– tai tas pas Č., VšĮ „E.“ vadovas, nežino, kas per pavedimas (pokalbis 3982). Prokurorei pakeitus kaltinimą ir K. I. veiksmus kvalifikavus pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 2017-10-06 teisiamajame posėdyje K. I. savo kaltę pripažino ir parodė, kad kaltinimas aiškesnis, iš principo su juo sutinka. Nurodė negalėjęs žinoti, kad tėtis ligoninės patalpose iš B. reikalavo kyšio. Tik dabar suvokė, kad padėjo priimti kyšį, tada gal suvokė, bet nesureikšmino, negalvojo, kad čia yra kažkas blogo. Teigė, kad jei tai nebūtų jo tėvas, ne pavyzdys jam ir besąlygiškas pasitikėjimas juo, nebūtų visu tuo rūpinęsis ir tuo užsiėmęs. Kaltę dėl padėjimo kyšininkauti pripažįsta, bet tuo momentu to nežinojo (t. 6, b. l. 140–141).

10.10. Nuosekliai analizuojant K. I. parodymus, matyti, jog prokurorei pakeitus kaltinimą K. I. veiksmus kvalifikavus pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 225 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, atsiradus įstatyminei galimybei taikyti laidavimo institutą, K. I. 2017-10-06 teisiamajame posėdyje, kaip jau minėta, pripažino kaltę „<...iš principo...>“ sutikdamas su jam pareikštu kaltinimu. Akivaizdu, jog jo kaltės pripažinimas buvo formalus, o gailėjimasis nebuvo nuoširdus, nes teigdamas, jog padėjimo gauti kyšį metu, jis tuo momentu nežinojęs, kad padeda gauti kyšį, negalvojo, kad yra kažkas blogo, akivaizdžiai nepripažįsta, jog veikė tiesiogine konkretizuota tyčia, t. y. jog tikslingai, nuosekliai padėjo gauti A. I. kyšį, pats atlikdamas ne tik kaip padėjėjo gauti kyšį vaidmenį, bet ir kaip vykdytojo – klastojant dokumentus, reikalingus paimti šį kyšį. Tai, kad jis suprato ir žinojo, jog padeda A. I. gauti kyšį, bei tam tikslui buvo klastojami dokumentai, neginčijamai patvirtina A. I. ir A. I. užfiksuoti pokalbiai (t. 3, b. l. 9, 12–14, 16–20), susirašinėjimas su UAB „M.“ (t. 2, b. l. 53, 55–57), iš kurių matyti, jog K. I. nė karto nebuvo kilęs joks klausimas, kokiu pagrindu gaunami 8000 Lt ir už juos perkami kuro purkštukai tėvo automobiliui, puikiai žinant ir suprantant, jog A. I. negali teisėtai gauti asmeninės paramos, bei asmeniškai aktyviai ieškant kaip užmaskuoti gaunamus pinigus – kyšį.

10.11. Pagal teismų praktiką kaltės neprisipažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015).

10.12. Akivaizdu, jog A. I. ir K. I. nepripažino teismo nustatytų esminių faktų, parodymai nebuvo nuoseklūs ir juolab nuoširdūs, savo kaltę pripažino tik dėl byloje surinktų nenuginčijamų jų kaltės įrodymų, todėl nėra nustatytos visos būtinosios sąlygos atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės A. I. ir K. I.. Nesant BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytų sąlygų visumos, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą buvo nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos nuosprendis šioje dalyje keistinas, naikintinas sprendimas atleisti A. I. ir K. I. nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant juos pagal laidavimą. Priimtinas naujas sprendimas – A. I. ir K. I. skirtinos bausmės, numatytos nusikalstamų veikų sankcijose.

10.13. Kadangi prokurorė savo apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perdavė pagal laidavimą A. I. ir K. I. laiduotojoms atitinkamai J. I. I. ir J. I., nes jos neatitinka BK 40 straipsnio 3 dalyje keliamų laiduotojui reikalavimų, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai nustačius, jog nėra visų būtinų sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalyje laidavimo taikymui, jo netaikant, netikslinga pasisakyti dėl laiduotojų tinkamumo pagal BK 40 straipsnio 3 dalį.

Dėl bausmių

11. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo skirti A. I. ir K. I. bausmes – baudas, nustatant jų dydį mažesnį nei įstatyme numatytas jų vidurkis.

11.1. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, jog A. I. ir K. I. nepagrįstai buvo taikytas BK 40 straipsnio nuostatos ir jie atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, sprendžiamas klausimas dėl skirtinų bausmių. BK 225 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmių rūšys – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmių rūšys – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

11.2. Teisėjų kolegija, skirdama bausmę A. I., atsižvelgia į tai, kad jis padarė vieną apysunkį, tyčinį, korupcinio pobūdžio nusikaltimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad A. I. yra neteistas(t. 5, b. l. 72–73), nebaustas administracine tvarka (t. 5, b. l. 74), dirbantis, teigiamai charakterizuojamas (t. 5, b. l. 77). Atsižvelgtina ir į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, į jo aktyvų vaidmenį darant nusikalstamą veiką, tai, kad jis buvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius, į reikalauto kyšio dydį, kuris ženkliai viršijo nusikalstamos veikos padarymo metu 1 MGL dydžio sumą, taip pat atsižvelgtina į tai, kad A. I. nustatyta sunki onkologinė liga (t. 6, b. l. 104–106, t. 7, b. l. 63–64). Įvertinus visumą bausmei skirti reikšmingų aplinkybių, bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, jos dydį nustatant mažesnį nei vidurkis, numatytas BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte (BK 47 straipsnio redakcija, patvirtinta 2011 04 21 įstatymu Nr. XI-1350), t. y. 150 MGL (5649 Eur). Kolegijos nuomone, paskyrus tokią bausmę, bus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje. Atsižvelgiant išimtinai į A. I. dabartinę situaciją, t. y. jo sveikatos būklę, nustatytinas ilgesnis terminas paskirtai baudai sumokėti, nei numatytas Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 22 straipsnio 2 dalyje – vieneri metai nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

11.3. Skiriant bausmes K. I., atsižvelgtina į tai, jog K. I. padarė dvi nusikalstamas veikas idealiąja sutaptimi: vieną apysunkį ir vieną nesunkų nusikaltimus, yra neteistas (t. 5, b. l. 116), neturi galiojančių nuobaudų(t. 5, b. l. 117–120), dirba, nėra jį neigiamai charakterizuojamų duomenų (t. 5, b. l. 79), nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, į jo vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme –korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 1 dalyje, ją įvykdė būdamas padėjėju, darant nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje buvo vykdytojas. Teisėjų kolegijos nuomone, visos šios aplinkybės, atsižvelgiant į teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, leidžia spręsti, kad K. I. bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti paskiriant jam bausmes – baudas, jų dydį nustatant mažesnį nei vidurkis, numatytas BK 47 straipsnio 3 dalies 2, 3 punktuose (BK 47 straipsnio redakcija, patvirtinta 2011 04 21 įstatymu Nr. XI-1350). K. I. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje,225 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirtina 100 MGL (3766 Eur) bauda, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirtina 50 MGL (1883 Eur) bauda. Bausmės bendrinamos apėmimo būdu, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, ir skirtina galutinė bausmė bauda 100 MGL (3766 Eur).

Dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės

12. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės A. I. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neteisingai taikė BK 67 straipsnio 2 dalies ir 68² straipsnio nuostatas, todėl prašo nuosprendį šioje dalyje pakeisti. Jo veika nebuvo susijusi su vadovavimu kokiam nors atskiram ligoninės padaliniui, todėl paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – teisės dirbti atitinkamą darbą atėmimas yra neteisėta, nepagrįsta, nenuosekli, prieštarauja proporcingumo principui. Pažymi, kad jo veika buvo atsitiktinė, iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo buvo atleistas iš ligoninės direktoriaus pavaduotojų ir pradėjo eiti naujai įsteigtos akušerijos ir ginekologijos klinikos vedėjo pareigas, be to, teismas neatsižvelgė į A. I. ligą bei pernelyg ilgą procesą byloje.

12.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apelianto teiginiai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. I. baudžiamojo poveikio priemonę – atėmimą teisės VšĮ „A“ dirbti darbą, susijusį su vadovavimu šiai įstaigai arba įstaigos padaliniui, bei darbą, susijusį su šioje įstaigoje viešaisiais pirkimais, BK 68²straipsnyje išdėstytų reikalavimų nepažeidė.

12.2. BK 68² straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla.

12.3. Priešingai nei teigia apeliantas A. I., pirmosios instancijos teismas pagrįstai, motyvuotai ir akivaizdžiai proporcingai paskyrė skundžiamą baudžiamojo poveikio priemonę.

12.4. Nuosprendyje teismas motyvavo, jog ši baudžiamojo poveikio priemonė skiriama todėl, kad A. I. padarė korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, eidamas vadovaujančias pareigas VšĮ „A“, būdamas direktoriaus pavaduotoju bei būdamas jos vykdomų viešųjų pirkimų komisijos pirmininku ir nariu. Tokios motyvacijos iš esmės pakanka pagrįsti skundžiamos baudžiamojo poveikio priemonės tikslingumą, juolab nuoseklumą, siejant su nusikalstamos veikos pobūdžiu.

12.5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ne tik, kad šiuo atveju ypač proporcinga padarytai A. I. nusikalstamai veikai, priešingai nei teigia apeliantas A. I., tačiau netgi, galima teigti, paskirta per siaura apimtimi, derinant su įstatymine norma – A. I. išimtinai uždrausta eiti vadovaujančias pareigas tik VšĮ „A.“, t. y. tik vienoje ligoninėje, neatimant teisės dirbti vadovaujamą darbą kitose valstybinėse ar savivaldybės institucijose, įstaigose ar įmonėse. Prokuroras dėl taikytos baudžiamojo poveikio priemonės apimties skundo nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti A. I. teisinės padėties.

12.6. Apeliantas A. I. nepagrįstai teigia savo skunde, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, neatsižvelgė į jo sveikatos būklę, dėl kurios, anot apelianto, atleidus jį iš darbo, jis bus pasmerktas būti bedarbiu. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantas yra gydytojas, jo licencija nėra panaikinta, teisė dirbti tiesioginį darbą pagal jo turimą gydytojo profesiją nėra niekaip teismo suvaržyta, todėl šis skundo argumentas visiškai nepagrįstas.

12.7. Taip pat apeliantas A. I. teigia, jog teismas, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, neatsižvelgė į ilgą procesą, nes nuosprendis priimtas po trejų su puse metų nuo veikos padarymo. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson v. Iceland, no. 22596/93, decisionof 5 April 1995; Beck v. Norway, no. 26390/95, judgementof 26 June 2001; Wejrup v. Denmark, no. 49126/99,decisionof 7 March 2002; Tam?sKov?cs v. Hungary, no. 67660/01, judgementof 28 September 2004; Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgementof 24 May 2005 ir kiti). Akivaizdu, jog tiek EŽTT, tiek Lietuvos teismų praktika numato galimybę švelninti bausmę, o ne baudžiamojo poveikio priemonę, kuri padeda įgyvendinti bausmės tikslus. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vis dėl to atkreipia apelianto dėmesį, jog pats procesas vyko nuo 2015-10-09 (pradėtas ikiteisminis tyrimas), A. I. įteiktas pranešimas apie įtarimą ir jis pirmą kartą apklaustas 2016-01-27, byla perduota teismui su kaltinamuoju aktu 2016-12-23. 2017-10-31 buvo priimtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, t. y. procesas vyko dvejus metus (nuo 2017-02-13 iki 2017-10-06 vyko 7 teisiamieji posėdžiai, viename jų 2017-02-13 negalėjo dalyvauti A. I. dėl sveikatos, kituose posėdžiuose intensyviai buvo nagrinėjama byla, apklausiami liudytojai, tikslinamas kaltinimas). Nustačius, jog procesas vyko dvejus metus, o ne tris su puse metų kaip teigia apeliantas, teisėjų kolegijos manymu, šis procesas akivaizdžiai nebuvo pernelyg ilgas.

12.8. Dėl išdėstytų motyvų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, A. I. jo padarytą nusikalstamą veiką, paskirta tinkama baudžiamojo poveikio priemonė – dvejų metų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atėmimas teisės VšĮ „A“ dirbti darbą, susijusį su vadovavimu šiai įstaigai arba įstaigos padaliniui bei darbą, susijusį su šioje įstaigoje vykdomais viešaisiais pirkimais ir jos keisti nėra teisinio pagrindo.

12.9. Paskyrus A. I. bausmę, pirmosios instancijos teismo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė paliktina nepakeista, nes baudžiamojo poveikio priemonė, vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi padeda įgyvendinti bausmės paskirtį ir gali būti skiriama kartu su bausme. Paskirta K. I. baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą – naikintina, kadangi ji negali būti skiriama kartu su bausme (BK 67 straipsnio 3 dalis).

13. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, bausmės bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 1, 3 punktai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 2 dalies, 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,2 punktu, 3 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, A. I. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 1 dalyje, ir perduotas J. I. I. atsakomybei pagal laidavimą be užstato dvejiems metams, ir baudžiamoji byla nutraukta.

A. I. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 1 dalyje (2017 06 01 įstatymo Nr XIII-391 redakcija) ir paskirti jam bausmę baudą 150 MGL (5649 Eur). Nustatyti, kad A. I. jam paskirtą baudą turi sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria K. I. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje, 225 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduotas J. I. atsakomybei pagal laidavimą be užstato dvejiems metams, baudžiamoji byla nutraukta, ir jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 60 MGL (2259,60 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

K. I. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalyje, 225 straipsnio 1 dalyje (2017 06 01 įstatymo Nr XIII-391 redakcija) ir paskirti jam bausmę baudą 100 MGL (3766 Eur).

K. I. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam bausmę baudą50 MGL (1883Eur).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir K. I. galutinę bausmę paskirti baudą 100 MGL (3766 Eur).

Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyti, kad K. I. suklastojo tikrą dokumentą 2014-04-04 PVM sąskaitą faktūrą, serija MOT Nr. 057292, šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą gabeno ir panaudojo, bei gabeno ir panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą 2014-04-04 kasos pajamų orderio MOT Nr. 1004035 kvitą.

Kitą Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo A. I. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Laima GarnelienėErnesta MontvidienėLinas Šiukšta