Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ž. B. ieškinį atsakovui D. K. dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, abišalės restitucijos taikymo, papildomų išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkinamas visiškai.

Kaip nurodė ieškovas, automobilio defektai buvo pastebėti 2023 m. gruodžio 6 d., kai skydelyje užsidegė alyvos indikatoriaus lemputė, pradėjo dingti tepalas, nors jį nuolat pylė, automobilis dūmijo. UAB „(duomenys neskelbtini)“ gedimai detalizuoti, nustatyta remonto kaina nuo 3 470 Eur. Taigi automobilio defektai išryškėjo nepraėjus CK 6.363 straipsnio 11 dalyje nustatytam 6 mėnesių terminui, atsižvelgiant į tai, laikytina, kad išryškėję defektai buvo jau pirkimo–pardavimo momentu. Pažymėtina, kad automobilio pardavimo metu atsakovas informavo ieškovą apie automobilio dūmijimą, atsakovo atliktą automobilio turbinos ir purkštukų restauravimą, tai matė ir pats ieškovas, atlikdamas bandomąjį važiavimą, automobilyje buvo palikti remonto dokumentai, tačiau vis tiek pirko automobilį. Atsakovo teigimu, trūkumų padavimo metu buvo, automobilis buvo su atlikta ir galiojančia technine apžiūra, atsakovas informavo ieškovą apie automobilio trūkumus. Šiuo metu automobilį galima naudoti pagal paskirtį, tačiau jis nenaudojamas, nes nepašalinus gedimų galima galutinai sugadinti variklį. Atsakovas byloje taip pat nėra pateikęs įrodymų, dėl kurių būtų galima daryti išvadą, kad nustatyti defektai galėjo atsirasti dėl ieškovo kaltės pažeidus daikto naudojimo ar saugojimo taisykles. Būtent dėl nustatyto alyvos indikatoriaus degimo ir tepalo dingimo, ieškovas jam parduoto naudoto daikto negali naudoti pagal paskirtį, o toks gedimas dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo negali būti. Parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui. Teismo vertinimu, byloje pateikti ieškovo įrodymai įrodo, kad nuo automobilio įsigijimo momento ir pardavimo metu automobilis turėjo defektų. Apie automobilio defektus atsakovas žinojo, nes savo jėgomis su D. V. atliko turbinos ir purkštukų restauravimą, bet juo toliau nesinaudojo ir nutarė parduoti automobilį.

Pažymėtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilio apžiūros aktas yra rašytinis įrodymas, kuriuo remiantis nustatytos faktinės aplinkybės dėl defektų apimties ir pobūdžio, defektų šalinimo kaina nuo 3 470 Eur, galutinė kaina paaiškėtų atlikus visus darbus, automobilis šiame servise buvo realiai apžiūrėtas 2023 m. gruodžio 22 d. nustatyta 10 trūkumų, iš jų – 9 paslėpti defektai, vienas matomas, aptikta ridos klastojimo požymių. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktas kompiuterinis testas, užfiksuota rida 593484 km., nustatytas pašalinis garso ūžimas iš vairo st. siurblio, neveikia d/p galinio vaizdo veidrodėlio šildymas, įrašytas 5 cil. kaitinimo žvakės gedimas, nenašus orinės važiuoklės kompresorius, 5-6 cil. kuro purkštukų blogas darbas (e. b. 1 t., b. l. 43). Kompiuterinėje sistemoje tikrinant nustatyta, kad paskutinė žinoma rida 211829 km., odometro klastojimas 2023 m. 11 – 593000 km. (2023 m. 02).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl daikto trūkumų nustatymo, jų atsiradimo po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, teismai turi atsižvelgti į tai, ar pastebėjus daikto trūkumus buvo tinkamai ir per protingą terminą informuotas pardavėjas. CK 6.348 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkėjas privalo pranešti pardavėjui apie sutarties sąlygų, nustatančių daiktų kokybę, kiekį, asortimentą, komplektiškumą, tarą ir pakuotę, pažeidimą per įstatymų ar sutarties nustatytą terminą, o jeigu šis terminas nenustatytas, – per protingą terminą po to, kai buvo ar atsižvelgiant į daiktų pobūdį ir paskirtį turėjo būti nustatytas atitinkamos sąlygos pažeidimas. Taip pat yra išaiškinta, kad momentas, kada naudotą automobilį įsigijęs pirkėjas patiria trikdžių, susijusių su galimybe naudoti automobilį pagal įprastinę paskirtį, dar nereiškia, kad automobilis neatitinka naudotam automobiliui keliamų reikalavimų, kadangi trikdžiai gali būti nulemti automobilio natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo intensyvumo ir pan. Tik nuo to momento, kai paaiškėja arba turėjo paaiškėti, kad nėra galimybės naudoti automobilį pagal įprastinę paskirtį dėl to, kad jis neatitinka naudotam automobiliui keliamų reikalavimų, turi būti pradedamas skaičiuoti protingas laikas, per kurį pirkėjas privalo pranešti pardavėjui apie automobilio neatitiktį įprastiems reikalavimams.

Bylos duomenimis, ieškovas per protingą terminą informavo atsakovą apie atsiradusius daikto defektus, automobilį pristatė apžiūrai į servisą. Kaip minėta, automobilis buvo įsigytas 2023 m. lapkričio 23 d., tepalo indikatoriaus lemputė užsidegė 2023 m. gruodžio 6 d., ieškovas žinute informavo atsakovą 2023 m. gruodžio 8 d., vėliau susirašinėjo žinutėmis, 2024 m. sausio 29 d. pateikė pretenziją (e. b. 1 t., b. l. 62–65), 2024 m. vasario 13 d. pateiktas atsakovo atsakymas į pretenziją (e. b. 1 t., b. l. 73–76).

Teismo vertinimu, ieškovas, pastebėjus ir autoservisui nustačius galimus automobilio gedimus, informavo atsakovą, todėl atsakovas kaip pardavėjas turėjo galimybę spręsti dėl savo pareigų apimties susijusių su automobilio trūkumų šalinimu, trūkumų šalinimo būdu ir kaina, sutarties nutraukimu ir kt., 2024 m. vasario 13 d. atsakyme į ieškovo pretenziją nesiūlė ieškovui už 540 Eur suremontuoti automobilį.

Šioje byloje atsakovas yra verslininkas, verčiasi dėvėtų automobilių pirkimu–pardavimu, jam taikoma didesnė profesinio rūpestingumo ir atidumo pareiga vykdant šią veiklą, už 2023 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo pajamas, susijusias su 8 dėvėtų automobilių perleidimu (e. b. 2 t., b. l. 27), savo vardu įregistravo-išregistravo automobilius (VĮ Regitra informacija apie 2023 m. sausio 1 d. – 2024 m. gegužės 31 d. atsakovo vardu įregistruotus ir išregistruotus automobilius, 2024 m. birželio 5 d. pateiktas Išrašas iš transporto priemonių savininkų apskaitos informacinės sistemos). Teisės aktuose gali būti nustatyti specialūs reikalavimai, tokie kaip registracija, verslo liudijimo gavimas ir kita, kuriuos įvykdęs fizinis asmuo įgyja teisę verstis ūkine komercine veikla. Asmuo, nesilaikęs šių reikalavimų, bet faktiškai vertęsis ūkine komercine veikla (t. y. vertęsis ja neteisėtai), vartotojo atžvilgiu turi būti laikomas verslininku ir negali remtis tuo, kad formaliai nebuvo verslininkas. Tai, kad verslininkas nedeklaravo teikiamų paslaugų, negali apsunkinti silpnesniosios sutarties šalies padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2006). Nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020 kasacinis teismas pažymėjo, kad verslininko kaip ir vartotojo sąvoka yra autonominė ES teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti vienodai Sąjungos teritorijoje, nepaisant valstybių narių kvalifikavimo, todėl jos aiškinimui ir taikymui yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT, Teisingumo Teismas) praktika. Prekybininkas (verslininkas) gali būti fizinis arba juridinis asmuo, reglamentuojamas viešosios arba privatinės teisės, kuris su vartotoju užmegztuose santykiuose veikia vykdydamas komercinę ar profesinę veiklą, o tai leidžia daryti prielaidą, kad jis vykdo nuolatinę veiklą, kuria siekia pelno. Atitinkamai Teisingumo Teismo praktikoje išaiškinta, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas prekybininko (verslininko) sąvoką apibrėžė ypač plačiai; ji apima bet kurį fizinį arba juridinį asmenį, jeigu jis vykdo atlygintiną veiklą (taip pat žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-684/2020 37–39 punktus). Kita vertus, ar informacija apie atsakovo parduotus automobilius ir deklaruotas su tuo susijusias pajamas reiškia verslo veiklą, nes savaime nei pelno siekimas, nei skelbimų skaičius nėra pagrindas automatiškai pripažinti, jog asmuo vykdo verslo veiklą. Verslo tikslai yra nustatomi kiekvieno konkretaus sandorio atžvilgiu. Reikėtų įvertinti, siekiant nustatyti, ar atitinkama veikla atitinka verslo veiklą, t. y.: ar pardavimas internetinėje platformoje įvykdytas organizuotai; ar jį vykdant siekta pelno; ar pardavėjas turi informacijos ir techninę kompetenciją parduoti siūlomas prekes, kurių galbūt neturi vartotojas, ir dėl to jo padėtis yra palankesnė nei šio vartotojo; ar pardavėjas turi teisinį statusą, reikalingą komerciniams sandoriams atlikti, ir kokiu mastu pardavimas internetu susijęs su pardavėjo komercine ar profesine veikla; ar pardavėjas yra PVM mokėtojas; ar pardavėjas, veikiantis nustatyto prekybininko vardu ar jo naudai arba tarpininkaujant bet kuriam kitam asmeniui, veikiančiam jo vardu ir jo naudai, gavo tam tikrą atlygį ar užmokestį; ar pardavėjas įsigyja naujas arba naudotas prekes, kad jas perparduotų, ir dėl to ši jo veikla yra reguliari, dažna ir (arba) vykdoma vienu metu su jo profesine veikla; ar visos parduodamos prekės yra tos pačios rūšies arba tokios pačios vertės, visų pirma – ar pasiūla orientuota į nedidelį prekių skaičių. Aptartų kasacinio teismo išaiškinimų kontekste konstatuotina, kad ieškovui byloje keliant klausimą dėl ginčo pirkimo–pardavimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties, atsakovas yra verslininkas. Aplinkybės dėl atsakovo vykdomos transporto priemonių pardavimo tikslo, trukmės ir tęstinumo, taip pat pelno siekimo aspekto, leidžia spręsti dėl atsakovo, kaip sutarties šalies, pripažinimo verslininku.

Byloje nustatyta ir šalys šios aplinkybės neginčijo, kad sudarius transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį 2023 m. lapkričio 23 d. automobilis sugedo 2023 m. gruodžio 6 d.; UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. gruodžio 22 d. akte nurodyti automobilio defektai realiai jį apžiūrėjus; dėl šio gedimo ieškovui pateiktas siūlymas remontui, kurio kaina nuo 3 470 Eur. Šalių ginčas kilo dėl pardavėjo atsakomybės už parduoto naudoto daikto (automobilio) kokybės trūkumus bei pirkėjo teisių gynimo įsigijus netinkamos kokybės daiktą. Taip pat kyla ginčas, ar vėliau nustatyti automobilio trūkumai ir ieškovo reikalavimas nutraukti sutartį ir taikyti restituciją yra adekvati ieškovo teisių gynimo priemonė, nes atsakovas įsipareigoja gedimus pašalinti savo jėgomis ir lėšomis (kaina 540 Eur pagal A. Ž. 2024 m. gegužės 8 d. sąmatą) ir šie kaštai nėra tokie žymūs, kaip nurodo ieškovas (nuo 3 470 Eur). Ieškovui teigiant, jog parduotas automobilis dėl paslėptų trūkumų negali būti tinkamai eksploatuojamas, atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog ieškovui pardavė geros būklės automobilį, praėjusį techninę apžiūrą, apie automobilio dūmijimą ieškovas žinojo, tačiau nei ieškovas, nei atsakovas nežinojo to priežasties, ieškovas sutiko pirkti automobilį, nepageidavo, kad sutartyje būtų įrašytas šis trūkumas.

Bylos nagrinėjimo metu nekilo ginčo, kad tarp šalių buvo susiklostę pirkimo–pardavimo santykiai. Pagal vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį, verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą (CK 6.228¹ straipsnis).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl naudoto daikto kokybės, yra nurodęs, jog parduodamas naudotas daiktas dėl natūralaus nusidėvėjimo, ankstesnio naudojimo sąlygų (intensyvumo ir kt.) savo kokybės savybėmis gali skirtis nuo analogiško naujo daikto, dėl ko galima tikėtis mažiau efektyvios ir trumpesnės jo naudojimo trukmės, tačiau tokiam parduodamam daiktui taip pat yra taikomi kokybės reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020).

Sutartinė garantija – tai garantija, kurią suteikia pardavėjas, savo laisva valia, neįpareigotas įstatymo. Ši garantija taip pat gali apimti ir bet kokius sugedimus, net ir atsitikusius dėl pirkėjo kaltės. Įstatyminė garantija atsiranda nepriklausomai nuo pardavėjo valios ir kiekvienas pardavėjas šią garantiją privalo suteikti net jei apie tokią garantiją pirkėjui nepraneša.

CK 6.363 straipsnio 9 dalis, kuri galiojo pirkimo–pardavimo sutarties momentu, numato, kad vartotojas gali ginti savo teises vadovaudamasis CK 6.364¹ straipsnio nuostatomis. Pažymėtina, kad nuo 2022 m. sausio 1 d. galiojanti CK 6.364 straipsnio 4 dalis numato, kad prekės (įskaitant skaitmeninių elementų turinčias prekes) trūkumas, kuris paaiškėja per vienerius metus nuo jos pristatymo, laikomas buvusiu pristatant prekę, nebent pardavėjas įrodo kitaip arba kai tai nesuderinama su prekės pobūdžiu ar trūkumo pobūdžiu.

Plėtodamas nurodytą teismų praktiką, aiškinančią parduodamo naudoto daikto kokybę, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog, pirma, kadangi CK nenustato specialių naudoto daikto pardavimo sąlygų, pardavėjas ir naudoto daikto pardavimo atveju pagal sutartį ir CK atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu toks neatitikimas paaiškėja vėliau (CK 6.327 straipsnio 3 dalis), t. y. pardavėjas užtikrina, kad parduodamas naudotas daiktas, jei sutartyje nenustatyta kitaip, atitinka įprastus reikalavimus. Antra, sprendžiant dėl parduodamo naudoto daikto kokybės, turi būti įvertinta, ar parduotas naudotas daiktas buvo galimas naudoti pagal paskirtį ne tik pardavimo metu, bet ir tam tikrą laiką po to. Trečia, turi būti nustatyta, ar dėl natūralaus tokio daikto nusidėvėjimo parduodamo naudoto daikto kokybės pokytis, lyginant jį su analogišku nauju daiktu, yra savaime suprantamas, atsižvelgiant į jo naudojimo trukmę ir sąlygas, bet kuriam vidutiniam pirkėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020). Daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti, nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020).

CK 6.431¹ straipsnis numato, kad motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalo būti nurodyti duomenys apie motorinę transporto priemonę, kurią pardavėjas privalo pagal sutartį perduoti pirkėjui. Pardavėjas pirkimo–pardavimo sutartyje privalo pirkėjui nurodyti (deklaruoti) ridos duomenis, visus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta per laikotarpį, kurį pardavėjas yra motorinės transporto priemonės savininkas, taip pat visus jam žinomus eismo ar kitus įvykius, kuriuose motorinė transporto priemonė buvo apgadinta. Privalomų pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąrašą tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas (pirkėjas) siekė įsigyti automobilį savo asmeniniams poreikiams tenkinti, kasdieniam jo naudojimui, turėdamas lūkestį, jog įsigyjamas automobilis yra tinkamas, nereikalaujantis didelių papildomų išlaidų, jo poreikių tenkinimui. Pažymėtina, kad, nors parduodamas buvo ne naujas automobilis (2007 metų gamybos), tačiau toks ieškovo lūkestis buvo visiškai pagrįstas, nes atsakovas (pardavėjas), parduodamas automobilį nurodė, jog grandinės pakeistos, purkštukai ir turbina restauruoti, dugnas išpurkštas antikoroziniu (šalių susirašinėjimas žinutėmis) (e. l. 1 t., b. l. 10–42). Trūkumų atsakovas nenurodė. Taigi, ieškovas manė, jog perka automobilį be didelių trūkumų, tačiau netrukus po įsigijimo užsidegus tepalų lemputei, pamatė, kad variklis nuolat vartoja tepalus, nors juos nuolat pilant, o šio trūkumo pašalinio kaina sudaro apie 60 proc. automobilio pirkimo kainos. Teismas, atsižvelgdamas į trūkumų nustatymo laiką (praėjo nedaug laiko po automobilio pardavimo; nuvažiuota apie 900 kilometrų), į nustatytą automobilio ridos žymų neatitikimą (reali tikėtina rida apie 593000 km ar 588600, sudarant Sutartį automobilio duomenys ridą rodė 211980 km ir tai įrašyta į sutartį); nors nėra duomenų, kad ridos suklastojimą atliko atsakovas, tačiau pats faktas dėl ridos neatitikimo nustatytas, į tai, kad nėra duomenų apie netinkamą automobilio eksploatavimą, į itin didelę automobilio trūkumų šalinimo kainą, sprendžia, kad automobilis negali būti pripažintas tinkamos kokybės, nes jis neatitinka įprastų tokioms prekėms keliamų reikalavimų ir pagrįstų ieškovo (vartotojo) lūkesčių.

Sutartyje, kurioje nurodyta transporto priemonės įsigijimo kaina, kitos aplinkybės, jokie defektai nėra detalizuoti. Atsakovas nurodė su kokiais transporto priemonės defektais ieškovą, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, supažindino – dūmijimas, kad restauravo purkštukus ir turbiną. Priešingai, iš byloje esančių procesinių dokumentų galima daryti išvadą, kad atsakovas, kaip paaiškino ieškovas, teigė, jog ieškovui transporto priemonę pardavė be kitų defektų. Tačiau automobilio defektu, kuris nėra ištaisomas laikytina tai, kad automobilio rida, nurodyta sutartyje – 211980 km., kaip vėliau paaiškėjo, rida galimai suklastota, suklastoti odometro parodymai, tikroji rida yra 593484 km. Teismas nesutinka ir atsakovo argumentu, kad ieškovas prisėmė riziką, nes pirkdamas transportu priemonę, apsiribojo tik vizualiu jos apžiūrėjimu ir bandomuoju važiavimu, internete netikrino automobilio ridos ir automobilio netikrino servise. Tai, kad ieškovas, būdamas ne itin atidus ir rūpestingas, nepasinaudojo atsakovo patarimu prieš perkant automobilį apžiūrėti autoservise, sumokant apie 40–80 Eur už jo patikrą (Jonavos mieste – 40 Eur (e. b. 2 t., b. l. 78), neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės už parduodami automobilio kokybę. Be to, tai, kad pirkėjas nepasinaudoja savo teise patikrinti perkamo naudoto daikto kokybę, nepanaikina pardavėjo atsakomybės už parduodamo naudoto daikto kokybę, jei įrodoma, kad pirkėjas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu nežinojo arba negalėjo žinoti apie tokį perkamo daikto neatitikimą (CK 6.327 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360-969/2016; 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-193-421/2020). Paprastai ši teisės norma, sudaranti pagrindą atleisti pardavėją nuo atsakomybės, taikoma, kai nustatomas didelis pirkėjo nerūpestingumas (neatsargumas), t. y. kai daikto trūkumai yra akivaizdūs ir pastebimi. Tačiau konkretaus sandorio aplinkybės gali leisti pripažinti pirkėjo elgesį nerūpestingu (neatsargiu) ir tais atvejais, kai daikto trūkumai nėra labai akivaizdžiai pastebimi, tačiau dėl daikto specifiškumo galėjo būti nustatyti prieš sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas transporto priemonę prieš įsigydamas apžiūrėjo su kitu asmeniu, be to, pravažiavo bandomuoju važiavimu. Taigi, ieškovas, kaip bet kuris kitas vidutinis pirkėjas, sutarties sudarymo metu patikrino transporto priemonės būklę. Transporto priemonės defektai buvo nustatyti tik specializuotame autoservise. Taigi, kaip ne kartą minėta šiame sprendime, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas, kaip pirkėjas, tokių trūkumų, kurie buvo užfiksuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“, įprastai apžiūrint transporto priemonę negalėjo pastebėti, o atsakovas šių trūkumų ieškovui neatskleidė. Byloje nėra įrodyta, kad liudytojas A. L. turėjo diagnostikos prietaisą, kuriuo galėjo patikrinti tikrąją automobilio ridą, nustatyti, ar ji nėra suklastota, kad ieškovas, 2023 m. lapkričio 17 d. – 2023 m. lapkričio 19 d. naudodamas mobiliojo interneto duomenis (e. b. 2 t., b. l. 39–40), tikrino perkamos transporto priemonės ridą „(duomenys neskelbtini)“ ar pateikė užklausą šiai įmonei dėl ridos elektroniniu paštu (e. b. 2 t., b. l. 8). Pažymėtina, kad vadovaujantis teismų praktika, specialiu pirkėjo, nusipirkusio netinkamos kokybės daiktą, teisių gynimo būdu, įtvirtintu CK 6.334 straipsnyje, pirkėjas turi teisę naudotis savo pasirinkimu. Ieškovas kaip savo pažeistų teisių gynimo būdą pasirinko pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą, tai nagrinėjamu atveju iš esmės atitinka CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą, t. y. grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamo kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Laikytina, kad automobilio trūkumas yra esminis (CK 6.364¹ straipsnio 4 dalies 3 punktas), todėl ieškovas turi teisę reikalauti nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Atsižvelgdamas į kasacinio teismo išaiškinimą, kad pardavėjas turi prievolę patvirtinti daikto kokybę pagal įstatymą, t. y. net tais atvejais, kai pardavėjas sutartimi nesuteikia daiktui garantijos, pardavėjas turi perduoti daiktus, atitinkančius įprastus reikalavimus, kad daiktą būtų galima naudoti tam, kam įprastai tokie daiktai naudojami, sprendžiama, kad atsakovas yra atsakingas už automobilio trūkumus. Nagrinėjamu atveju ne naujos transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pažeidimas yra esminis, nes: 1) ieškovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi, t. y. ieškovas tikėjosi įsigyti automobilį, atitinkantį 2007 metais pagamintos transporto priemonės parametrus bei komplektaciją; 2) griežtas transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės, t. y. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarčiai CK 6.431¹ straipsnyje ir Motorinės transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje privalomų nurodyti duomenų apie motorinę transporto priemonę ir jos trūkumus sąraše yra nustatyti imperatyvūs sutartyje nurodytini duomenys, jie turi būti nurodomi nepriklausomai nuo šalių pasirinkimo juos nurodyti ar ne; 3) atsakovas galbūt dėl didelio neatsargumo bei siekdama nepatirti nuostolių ir (ar) gauti pelną neinformavo ieškovo apie parduodamo automobilio trūkumus; 4) ieškovas turi pagrindą tikėtis, jog sutartis nebus įvykdyta tinkamai, nes atsakovui pardavus automobilį su paslėptais defektais, jis nėra užtikrintas, kad atsakovas ateityje nesuremontuos Automobilio pačiu pigiausiu ir jokių garantijų neteikiančiu būdu; 5) atsakovas nepatirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta, šalys būtų grąžintos į padėtį iki sutarties sudarymo, t. y. atsakovui būtų grąžintas jo parduotas automobilis. Apibendrinant išdėstytus motyvus darytina išvada, jog ieškovas dėl netinkamo transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo, kuris buvo esminis sutarties pažeidimas, įgijo teisę šią sutartį nutraukti.

Teismas sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodė, kad jo įsigytos naudotos transporto priemonės nebuvo galimas naudoti pagal paskirtį, kad transporto priemonė neatitiko kokybės reikalavimų ir kad jis negalėjo žinoti apie parduoto naudoto daikto trūkumus. Tuo tarpu atsakovas neįrodė aplinkybių, mažinančių jo atsakomybę už parduoto naudoto daikto kokybę, dėl to yra pagrindas taikyti CK 6.334 straipsnį, nustatantį pirkėjo teises, nusipirkus netinkamos kokybės daiktą. CK 6.334 straipsnyje įtvirtintos netinkamos kokybės daiktą nusipirkusio pirkėjo teisės. CK 6.363 straipsnyje tokios pačios teisės yra įtvirtintos vartotojui, kuris yra pirkėjas. Pirkėjas turi teisę reikalauti, kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės arba kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina, taip pat reikalauti, kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti, grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas

Pažymėtina, kad vadovaujantis teismų praktika, specialiu pirkėjo, nusipirkusio netinkamos kokybės daiktą, teisių gynimo būdu, įtvirtintu CK 6.334 straipsnyje, pirkėjas turi teisę naudotis savo pasirinkimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011). Ieškovas kaip savo pažeistų teisių gynimo būdą pasirinko pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą, tai nagrinėjamu atveju iš esmės atitinka CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą, t. y. grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamo kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 605 Eur (242+363) sumą, sumokėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ už konsultacijų teikimą, pretenzijų ir ieškinio ruošimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ už konsultavimą dėl defektavimo, įrodymų rinkimą ir pretenzijos surašymą 242 Eur, už ieškinio ruošimą – 363 Eur (e. b. 1 t., b. l. 81–86). Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovo 150 Eur už UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktą automobilio diagnostiką (e. b. 1 t., b. l. 77), 81,99 Eur UAB „(duomenys neskelbtini)“ už automobilio diagnostiką (e. b. 1 t., b. l. 43), 421,72 Eur Regitrai sumokėtą automobilio registravimo mokestį (e. b. 1 t., b. l. 78), 21,60 Eur už automobilio patikrinimą „(duomenys neskelbtini)“ (e. b. 1 t., b. l. 79–80).

CK 6.249 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos ir protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu (2 punktas), taip pat protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (3 punktas). Teismų praktikoje taip pat yra pasisakyta, kad pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 punktą sudėtinė nuostolių dalis yra protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu. Todėl išlaidos, turėtos iki bylos iškėlimo žalai įvertinti, negali būti priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų, nes jos yra sudėtinė nuostolių dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2005; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-475-933/2022, 61 ir 62 punktai). Teismo vertinimu, ieškovo nurodytos ir prašomos priteisti 242 Eur išlaidos už konsultavimą dėl defektavimo, įrodymų rinkimą ir pretenzijos surašymą, kurias sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“, priskirtinos prie nuostolių, atlygintinų pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktus). Minėtų išlaidų atsiradimą lėmė būtent atsakovo veiksmai, t. y. atsakovo padarytas įstatyminės parduodamo daikto kokybės garantijos pažeidimas. Jeigu atsakovas būtų pardavęs kokybišką transporto priemonę, ieškovas nebūtų patyręs šių išlaidų. Teismas neturi pagrindo išvadai, kad ieškovo patirtos išlaidos būtų neprotingos ar nepagrįstos, siekiant ginti savo teises dar ikiteisminėje stadijoje, todėl jos priteistinos iš atsakovo. Teismas pažymi, kad ieškovo prašomos priteisti išlaidos, kurias sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“, už ieškinio ruošimą (363 Eur) yra priskirtinos prie bylinėjimosi išlaidų (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 88 straipsnis), nors ieškovas jas nurodė kaip nuostolių atlyginimą, įtraukė į ieškinio sumą, nuo bendros ieškinio sumos sumokėjo žyminį mokestį. Ieškovui iš atsakovo kaip nuostolių atlyginimas priteistina bendra 917,31 Eur suma, susijusi su automobilio registracija, diagnostika, jo istorijos ir ridos patikra, kt. ikiteisminėmis išlaidomis ( 150+81,99+421,72+21,60+242)(CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąrašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnyje ir jis yra baigtinis. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į CPK 56 straipsnyje nustatytą sąrašą, negali atstovauti civiliniame procese pagal pavedimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015). CPK 56 straipsnyje nenumatyta galimybė, kad bylos šaliai fiziniam asmeniui atstovautų teisinių paslaugų įmonė. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015, 2023 m. gegužės 2 d. Kauno apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr.e2A-415-921/2023). Minėtoje teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta ir tai, kad atlyginimas, sumokėtas už teisines paslaugas neturinčiam teisės atstovauti pagal pavedimą asmeniui, negali būti vertinamas ir kaip kitos būtinos ir pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Teismas, remdamasi nurodytais argumentais, nepriteisia ieškovui iš atsakovės 363 Eur išlaidų, sumokėtų UAB „(duomenys neskelbtini)“, už ieškinio ruošimą, o nuo šios sumos žyminį mokestį (8 Eur (363x0,03x0,75) grąžina ieškovui (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3, 5 dalys).

Ieškovas sumokėjo 246 Eur žyminį mokestį (e. b. 1 t., b. l. 87), 8 Eur žyminis mokestis jam grąžintas, patyrė 2 395,80 Eur išlaidas advokato darbui apmokėti ir už dokumentų vertimą (15 Eur) (e. b. 1 t., b. l. 200, 2 t., b. l. 34–35, 41, 43–45) (viso 2 633,80 Eur ( 2 395,80+238)). Atsakovas byloje patyrė 2 737,14 Eur išlaidas advokato darbui apmokėti ir už dokumentų vertimą (75,14 Eur) ( e. b. 1 t., b. l. 92, 108–111, 112–113, 2 t., b. l. 9–12, 30–33, 72–73, 74). Išlaidos advokatų pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose dėl advokatų ir advokatų padėjėjų darbo apmokėjimo maksimalių dydžių, todėl jų mažinti nėra pagrindo. Ieškinį patenkinus, ieškovui iš atsakovo priteistinos 2 633,80 bylinėjimosi išlaidos (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidų byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Nutraukti tarp ieškovo Ž. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2023 m. lapkričio 23 d. sudarytą transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį bei taikyti restituciją – įpareigoti atsakovą D. K. grąžinti ieškovui Ž. B. automobilio kainą 5 500 Eur (penkis tūkstančius penkis šimtus eurų), o ieškovą Ž. B. įpareigoti grąžinti atsakovui D. K. automobilį Mercedes Benz E320 cdi VIN kodas (duomenys neskelbtini), 2007 metų gamybos.

Priteisti iš atsakovo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui Ž. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 917,31 Eur (devynių šimtų septyniolikos eurų 31 ct) nuostolių atlyginimą.

Priteisti ieškovui Ž. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 633,80 Eur (dviejų tūkstančių šešių šimtų trisdešimt trijų eurų 80 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovui Ž. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8 Eur (aštuonių eurų) žyminį mokestį (sumokėta Swedbank, AB, 2024 m. vasario 28 d. 246 Eur mokėjimo nurodymu Nr.121).

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus.